Byla e2-472-407/2018
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutavusios V. B. individualios įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo V. B

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios V. B. individualios įmonės, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo partneriai“, atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutavusios V. B. individualios įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo V. B..

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nutartimi V. B. individualiai įmonei (toliau – V. B. IĮ) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Bankroto administravimo partneriai“. Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi V. B. IĮ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Pareiškėja bankrutavusi V. B. IĮ, atstovaujama bankroto administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti V. B. IĮ bankrotą tyčiniu. Prašymą iš esmės grindė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pagrindais – nurodė, kad buvęs individualios įmonės savininkas V. B. netinkamai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą ir neorganizavo tinkamo jos tvarkymo, neperdavė įmonės turto, nevykdė kitų jam įstatyme nustatytų pareigų – neinicijavo įmonės bankroto bylos iškėlimo.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi netenkintas bankroto administratorės prašymas pripažinti V. B. IĮ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas nurodė, kad iš bankroto administratorės pateikto prašymo pripažinti V. B. IĮ bankrotą tyčiniu matyti, kad bankroto administratorė nenurodo jokių konkrečių argumentų, kuriais grindžia savo teiginius, t. y. kad suinteresuotas asmuo V. B. pažeidė įstatyme nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
  3. Taip pat teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, dėl kokių priežasčių per visą įmonės veikimo laikotarpį registrų tvarkytojui nebuvo teikiami finansiniai įmonės dokumentai. Vertino, kad ši aplinkybė patvirtina, jog suinteresuotas asmuo nebuvo atsakingas vadovas, aplaidžiai vykdė savo funkcijas, nes neteikė finansinių įmonės dokumentų viešiesiems registrams. Tačiau bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas VĮ Registrų centrui niekaip nepatvirtina ir negali patvirtinti aplinkybės, kuriuo metu bendrovės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
  4. Teismas nustatė, kad iki bankroto bylos iškėlimo dienos įmonės vardu nekilnojamojo turto nebuvo registruota, V. B. IĮ vardu registruotos penkios transporto priemonės, iš jų trijų transporto priemonių būsena nurodyta kaip „išregistruota“, dviejų transporto priemonių būsena – „įregistruota“. Skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2016 m. gruodžio 19 d. sudarė 11 467,26 Eur. Iš byloje esančio 2016 m. lapkričio 28 d. V. B. paaiškinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui teismas nustatė, kad įmonės ilgalaikio turto likutinė vertė sudarė 2 068,41 Eur, trumpalaikio turto įmonė neturėjo, įmonės finansiniai įsiskolinimai, į kuriuos neįtraukta skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, sudarė 25 542,47 Eur, įsiskolinimai debitoriams – 8 248,62 Eur. 2017 m. balandžio 22 d. nutartimi patvirtintas V. B. IĮ kreditorių finansinių reikalavimų, kurių suma – 109 622,68 Eur, sąrašas.
  5. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, teismas vertino, kad iki bankroto bylos iškėlimo dienos nekilnojamojo turto neturėjimas, bendrovės skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriui dydis ar bankroto byloje patvirtintų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų apimtis nėra pakankami, kad būtų nustatyta, kuriuo momentu bendrovės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
  6. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog buvęs įmonės vadovas aplaidžiai ir (ar) apgaulingai organizavo V. B. IĮ buhalterinės apskaitos tvarkymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), todėl nėra pagrindo pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą pripažinti V. B. IĮ bankroto tyčiniu.
  7. Dėl suinteresuoto asmens V. B. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų pareigų nevykdymo teismas sutiko su bankroto administratore, kad suinteresuotas asmuo V. B. perdavė ne visus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir nenurodė, kokios priežastys lėmė visų apskaitos dokumentų neperdavimą. Taip pat įmonės vadovas neperdavė įmonei priklausančio turto, t. y. dviejų automobilių „Mercedes Benz 312“ bei „Audi 80“.
  8. Atsižvelgdamas į tai, kad bankroto administratorei nėra perduoti 2016 metų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, ir įvertindamas V. B. teiktus paaiškinimus Valstybinio socialinio draudimo fondo Klaipėdos skyriui, pirmosios instancijos teismas sutiko su bankroto administratore, kad yra pagrindas konstatuoti, jog bankroto administratorės reikalaujamų įmonės finansinės apskaitos dokumentų neperdavimu yra suteikiama galimybė nuslėpti vykdytus sandorius ir kitą finansinę veiklą, atitinkamai administratorei sudaromos kliūtys įvertinti įmonės veiklos teisėtumą ir identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Kita vertus, teismas nurodė, kad būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą, jog jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  9. Byloje esantys įrodymai nesudarė pagrindo teismui konstatuoti priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, todėl net ir konstatavus, kad suinteresuotas asmuo V. B. perdavė ne visus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir neperdavė įmonei priklausančių automobilių, nėra pagrindo V. B. IĮ bankroto pripažinti tyčiniu.

7III. Atskirojo skundo argumentai

8

  1. Pareiškėja bankrutavusi V. B. IĮ, atstovaujama bankroto administratorės, atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti V. B. IĮ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad byloje neįrodyta aplinkybė dėl priežastinio ryšio tarp V. B. sąmoningų veiksmų ir įmonės nemokumo kilimo arba tarp V. B. sąmoningų veiksmų ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. V. B. neįvykdžius pareigų dėl įmonės turto ir dokumentų perdavimo, įmonės bankroto administratorės veiksmai administruojant įmonę yra apriboti ir tinkamai administruoti bankrutavusią V. B. IĮ yra faktiškai neįmanoma. Įmonės vadovo pareigų neatlikimas sudaro prielaidas daryti išvadą, kad vadovo veiksmai turėjo įtakos įsiskolinimų kreditoriams didėjimui ar nemokios įmonės padėties esminiam pabloginimui, ir tai lemia priežastinio ryšio tarp tokio vadovo veikimo ir kilusių padarinių buvimą.
    2. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus. Dėl bankroto bylos V. B. IĮ iškėlimo į Klaipėdos apygardos teismą kreipėsi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyrius, o buvęs įmonės vadovas į pateiktą pareiškimą nepateikė nei atsiliepimo, nei jokių V. B. IĮ finansinės atskaitomybės dokumentų.
    3. Neperdavus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, darytina išvada, kad V. B. ne tik neįvykdė įstatymuose ir steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, bet ir netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinius dokumentus, sąmoningai blogino įmonės finansinę padėtį, dėl to nėra galimybės nustatyti tikrosios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, todėl egzistuoja tyčinio bankroto požymiai, nurodyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Atskirasis skundas tenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
  2. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta V. B. IĮ bankrotą pripažinti tyčiniu, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.
  3. Bankrutavusios V. B. IĮ bankroto administratorės prašymą pripažinti nurodytos įmonės bankrotą tyčiniu iš esmės motyvavo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės valdymo organo netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu), buhalterinės apskaitos neorganizavimu. Įvertinęs administratorės pateiktus ir kitus bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas pripažino formalų paminėtų tyčinio bankroto požymių egzistavimą, tačiau, atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, sprendė, kad byloje esantys įrodymai neleidžia konstatuoti priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, todėl atmetė prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apygardos teismo pozicija.
  4. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
  5. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra nurodytos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tai paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.
  6. Pagal šiais klausimais formuojamą teismų praktiką, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikalinga požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, kad įmonės vadovo veiksmai privedė įmonę prie bankroto, t. y. įstatyme nereikalaujama, kad būtų įrodyta įmonės vadovo tyčia kaip kaltės forma. Įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti, jog įmonės vadovas sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų vadovo pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus, dėl to įmonė galėjo tapti nemoki, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
  7. Šios nutarties 18 punkte paminėti kasacinio teismo išaiškinimai iš esmės koreliuoja ir su naujausia Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuluota teisės taikymo taisykle: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  8. Priešingai nei sprendė apygardos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju priežastinis ryšys tarp byloje nustatytų buvusio bendrovės vadovo V. B. neteisėtų veiksmų (įmonės finansinių dokumentų ir turto neperdavimas, bankroto bylos vadovaujamai įmonei neinicijavimas) ir nemokios V. B. IĮ finansinės padėties esminio pabloginimo egzistuoja.
  9. Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Bendrovės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad bendrovė laikytųsi įstatymuose nustatytų jos veiklos apribojimų. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus tvarkoma apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais.
  10. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo V. B. nėra perdavęs visų įmonės apskaitos dokumentų bankroto administratorei. Iki šiol bankroto administratorei nėra perduotas įmonės balansas su iššifravimais iki nutarties dėl bankroto bylos įsiteisėjimo dienos bei 2016 m. V. B. IĮ buhalterinės apskaitos dokumentai (kasa, išrašytos bei gautos PVM sąskaitos faktūros ir kt.), ir tai trukdo bankroto administratorei nustatyti įmonei priklausantį turtą ir įsipareigojimus.
  11. Nors skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog buvęs įmonės vadovas aplaidžiai ir (ar) apgaulingai organizavo V. B. IĮ buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu teismų praktikoje laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai, arba neišsaugomi apskaitos dokumentai.
  12. Aplinkybę, kad buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma tinkamai, patvirtina byloje nepaneigtos aplinkybės, jog bankroto administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai. Dėl to spręstina, kad arba įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų perdavimo, arba jie be svarbių priežasčių nėra išsaugoti (CPK 185 straipsnis). Jeigu įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai nėra išlikę ar jie nebuvo tvarkomi pagal BAĮ nustatytus reikalavimus, tai reiškia buvus aplaidų ir (ar) netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1690-241/2016).
  13. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad neturint nurodytų duomenų, nėra galimybės nustatyti, ar įmonė turėjo kokio nors turto, taip pat debitorių įsiskolinimų, pabandyti jį atgauti ir panaudoti kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Be to, tinkamas buhalterinės apskaitos neorganizavimas teismų praktikoje pripažįstamas kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016), todėl spręsti, kad aptariamos įmonės vadovo pareigos nevykdymas nelėmė įmonės bankroto, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.
  14. Byloje nustatyta ir tai, kad, V. B. IĮ esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Įmonės vadovas nevykdė savo pareigos tvarkyti buhalterinę apskaitą, taip pat ir rengti finansinės atskaitomybės dokumentus, taip apribodamas galimybę tiksliai nustatyti, kada jam atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos V. B. IĮ iškėlimo. Nepaisant to, bylos duomenys patvirtina, kad įsiskolinimas bankroto bylą įmonei iškėlusiam kreditoriui – Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto Klaipėdos skyriui – atsirado nuo 2016 m. balandžio 1 d., skolos suma pastarajam nuo nurodyto momento tik didėjo, suinteresuotas asmuo į raginimus nereagavo, skolos gražiuoju nesumokėjo. Be to, pats V. B. IĮ vadovas 2016 m. lapkričio 28 d. paaiškinime kreditoriui nurodė, kad įmonės ilgalaikio turto likutinė vertė sudarė 2 068,41 Eur, trumpalaikio turto įmonė neturėjo, įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams, į kuriuos neįtraukta skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, sudarė 25 542,47 Eur, įsiskolinimai debitoriams – 8 248,62 Eur. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. B. IĮ finansiniai sunkumai 2016 m. nebuvo trumpalaikio pobūdžio, įmonė buvo faktiškai nemoki, todėl suinteresuotas asmuo V. B. nurodytu laikotarpiu įgijo pareigą inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą, tačiau šios pareigos neįvykdė ir tokiu savo neveikimu toliau didino įmonės nuostolius, įsiskolinimus kreditoriams, kurie 2017 m. rugsėjo 22 d. sudarė 109 622,68 Eur. Ši aplinkybė vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
  15. Aptartos faktinės aplinkybės ir byloje esantys įrodymai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo V. B., būdamas V. B. IĮ vadovu, netvarkė buhalterinės apskaitos, nevykdė įstatymuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, tokiais veiksmais dar labiau pablogindamas finansinę įmonės, kuri nuo 2016 m. pabaigos ir taip buvo nemoki, padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tokių buvusio įmonės vadovo veiksmų pagrindu negalima konstatuoti tyčinio V. B. IĮ bankroto.
  16. Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti bankrutavusios V. B. IĮ administratorės prašymą pripažinti V. B. IĮ bankrotą tyčiniu, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas tyčinis bankrotas, bei šių normų taikymo bei aiškinimo klausimais suformuotą teismų praktiką. Tinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes (jų visumą), Klaipėdos apygardos teismas nagrinėjamu klausimu padarė klaidingą išvadą. Nagrinėjamoje situacijoje nustačius tyčinį bankrotą kvalifikuojančius požymius (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktai), pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – V. B. IĮ bankrotas pripažįstamas tyčiniu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

12Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

13Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – V. B. individualios įmonės (j. a. k. 302584254) bankrotą pripažinti tyčiniu.

Proceso dalyviai
Ryšiai