Byla e2-1179-553/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutarties, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Smart Burger Bar“ bankroto byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Smart Burger Bar“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Bankroto administravimo partneriai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutarties, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Smart Burger Bar“ bankroto byloje.

3Teisėja

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau - BUAB) „Smart Burger Bar“ bankroto administratorė UAB „Bankroto administravimo partneriai“ pateiktu pareiškimu prašė pripažinti BUAB „Smart Burger Bar“ bankrotą tyčiniu.
  2. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja keli tyčinio bankroto požymiai - Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nustatyti tyčinio bankroto požymiai. Pareiškėja nurodė, kad buvęs oficialus įmonės vadovas Zohar Riezman su bankroto administratore nesusisiekė ir teismo įpareigojimo (perduoti bendrovės turtą ir dokumentus) neįvykdė (ir po baudos skyrimo už minėtų įpareigojimų nevykdymą); papildomai nurodė, jog tikėtinai įmonės faktiniu vadovu buvo Simon Gurevičius. Pažymėjo, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į skolininkės (BUAB „Smart Burger Bar“) buvo apribotos arba panaikintos. Teigia, kad įmonės skolos pradėjo kauptis jau nuo 2016 m. kovo 31 d., t. y. nuo pat įmonės įsteigimo, ir nuolat didėjo, tačiau bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo teikiami įstatymų nustatyta tvarka (nei VĮ „Registrų centras“, nei administratorei). Administratorė nurodo, kad iš įmonės buhalterės perduotų dalies dokumentų nustatė, jog bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo buvo įsigijusi turto už 99 171,97 Eur, tačiau minėtas turtas nebuvo perduotas bankroto administratorei. Papildomai pabrėžia, kad administratorei neperduota grynųjų pinigų apyvartos dokumentacija (kasos knyga), todėl nėra galimybės nustatyti, kokios lėšos buvo gautos/įmokėtos į įmonės kasą grynaisiais pinigais, atitinkamai ir nustatyti grynųjų pinigų apyvartos įmonės veikloje, jų panaudojimo teisėtumo bei kitų aplinkybių. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, t. y. nesant galimybės nustatyti ir patikrinti atsiskaitymų grynaisiais pinigais pagrįstumo, administratorė teigė, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti pripažinimo bankroto tyčiniu požymio buvimą, nustatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Be to, bankroto administratorė, atsižvelgdama į prieš tai nurodytas aplinkybes dėl įmonės dokumentų neperdavimo, aiškina, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, todėl yra pagrindas konstatuoti ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymį. Administratorės teigimu, patikrinus turimus įmonės dokumentus, buvo nustatyta, kad UAB „Smart Burger Bar“ atlikinėjo mokėjimus už UAB „Riezmano investicijos“ (kurios vadovas ir akcininkas buvo buvęs UAB „Smart Burger Bar“ vadovas ir akcininkas) tretiesiems asmenims, t. y. bendrovė bendrai už UAB „Riezmano investicijos“ sumokėjo tretiesiems asmenims 8 258 Eur sumą. Pareiškėja teigia, kad nesant perduotiems įmonėms dokumentams, kurie galėtų patvirtinti šių mokėjimų pagrįstumą, minėti sandoriai (mokėjimai) pripažintini ne tik ekonomiškai nenaudingais, bet ir nuostolingais UAB „Smart Burger Bar“ atžvilgiu, todėl egzistuoja ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis. Anot administratorės, nagrinėjamu atveju buvę BUAB „Smart Burger Bar“ valdymo organai neinicijavo bankroto bylos įmonei, nors bendrovės finansinė padėtis blogėjo jau nuo 2016 m. kovo 31 d., todėl yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėja taip pat nurodė, kad vienai iš buvusių darbuotojų daugiau nei tris mėnesius nebuvo mokamas darbo užmokestis, todėl, anot administratorės, toks neatsiskaitymas yra vienas iš tyčinio bankroto prezumpcijų.
  1. Suinteresuotas asmuo Simon Gurevičius atsiliepime į pareiškimą prašė pašalinti jį iš bylos.
  2. Nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu jį įvardija kaip tikėtinai faktinį bendrovės vadovą, nes, anot suinteresuoto asmens, pareiškėja nenurodo jokių tai patvirtinančių įrodymų ar aplinkybių. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad jis niekada neturėjo ir neturi įmonės turto, jis nėra niekaip susijęs su bendrovės bankrotu; teigia, jog vieninteliu ir realiu įmonės vadovu buvo Zohar Riezman, tuo tarpu suinteresuotas asmuo bendrovėje nuo 2016 m. balandžio 20 d. dirbo verslo plėtros vadovu ir vykdė Zohar Riezman pavedimus bei jokių funkcijų, priskirtinų vadovui, neatlikinėjo. Be to, suinteresuotas asmuo nurodė, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. vasario 10 d. turėjo rimtų sveikatos problemų ir savo darbinių funkcijų įmonėje nevykdė, jos veikloje nedalyvavo. Papildomai pažymėjo, kad įmonė liko jam dar skolinga už darbą, todėl jis yra įtrauktas pirmos eilės kreditoriumi bankroto byloje.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 8 d. nutartimi pripažino BUAB „Smart Burger Bar“ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas nurodė, kad vien tai, jog buvę įmonės valdymo organai galimai nėra perdavę bankroto administratorei visų įmonės dokumentų (iš esmės jų pareiškėjai net nekonkretizuojant, o tik abstrakčiai nurodžius), savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, t. y. neįrodžius priežastinio ryšio tarp šių veiksmų/neveikimo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp šių veiksmų/neveikimo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, negali būti pakankamas pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. Teismas bankroto administratorės teiginius dėl netinkamo veiklos organizavimo atmetė kaip neįrodytus. Teismo vertinimu, pareiškėja taip pat nepagrindė savo argumentų, susijusių su įmonės valdymo organų netinkamu savo pareigų vykdymu, t. y. savalaikiu bankroto bylos įmonei neinicijavimu. Teismas bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, konstatavęs, kad BUAB „Smart Burger Bar“ atlikti mokėjimai kitoms įmonės už trečiąjį asmenį (UAB „Riezman investicijos“) blogino įmonės finansinę padėtį.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atskiruoju skundu BUAB „Smart Burger Bar“ (apeliantė) prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutarties motyvuojamąją dalį, kurioje netenkintas prašymas BUAB „Smart Burger Bar“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 1, 4 ir 5 punktų pagrindu. Skundas grindžiamas šiais argumentas:
    1. Dokumentų neperdavimas bankroto administratorei yra savarankiškas pagrindas konstatuoti bankroto pripažinimo tyčiniu požymio buvimą, nustatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t.y. konstatuoti, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos.
    2. Pirmosios instancijos teismo pateikta pozicija dėl dokumentų neperdavimo prieštarauja ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-472-407/2018 suformuotai teismų praktikai.
    3. Esą teismo argumentai, kad pareiškėja pateiktame pareiškime nenurodė, kada būtent įmonė tapo nemokia, nepateikė jokių įmonės balansų, kreditorių sąrašų ir rėmėsi vien prielaidomis, nepagrįsti. Pažymi, kad bankroto administratorei nebuvo perduota grynųjų pinigų apskaitos dokumentacija, balansas, kreditorių sąrašas, todėl bankroto administratorė ir nenurodė, kada įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, dėl tos pačios priežasties nebuvo pateiktas balansas, o kreditorių sąrašas buvo pateiktas teismui, kurį teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patvirtino. Parengti kreditorių sąrašą kokiam nors kitam momentui, neturint visos įmonės dokumentacijos, nėra galimybių.
    4. Teismas, vertindamas pareiškimo argumentus dėl faktinio įmonės vadovo, neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad įmonės valdymo organai neperdavė bankroto administratorei visų įmonės dokumentų, nepaisant net atskirai priimtos tai atlikti įpareigojančios teismo nutarties. Bankroto administratorė informaciją apie įmonės veiklą ir jos valdymą rinko iš prieinamų šaltinių. Pažymi, kad oficialus įmonės vadovas Zohar Riezman tikėtinai visiškai nemoka lietuvių kalbos.

5Teisėja

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
  3. Apeliantė pareiškimu dėl BUAB „Smart Burger Bar“ bankroto pripažinimo tyčiniu prašė bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktų pagrindu. Savo prašymą iš esmės grindė aplinkybėmis dėl įmonės dokumentų ir turto neperdavimo bankroto administratoriui, įmonės vadovų nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonei nenaudingų sandorių sudarymo.
  4. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi BUAB „Smart Burger Bar“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. nustačius, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Teismas atsisakė pripažinti bankrotą tyčiniu kitais pagrindais, nes sprendė, kad bankroto administratorė neįrodė priežastinio ryšio tarp įmonės dokumentų ir turto neperdavimo bankroto administratorei ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp šių veiksmų/neveikimo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo; aplinkybių dėl įmonės veiklos organizavimo tokiu būdu, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos bankroto administratorė nepagrindė jokiais kitais įrodymais ir paaiškinimais, išskyrus argumentais dėl dokumentų ir turto neperdavimo, o argumentus dėl įmonės valdymo organų netinkamo savo pareigų vykdymo laikė prielaidomis, neleidžiančiomis daryti vienareikšmiškų išvadų.
  5. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo atsisakymu UAB „Smart Burger Bar“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pagrindu.
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu
  1. Apeliantė skunde nurodo, kad teismas, atsisakydamas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, motyvuojant tuo, jog apeliantė pareiškime nenurodė nuo kada būtent įmonė tapo nemokia, nepateikė jokių įmonės balansų ir kreditorių sąrašo, neįvertino fakto, kad bankroto administratorei nebuvo perduota net grynųjų pinigų apskaitos dokumentacija, balansas, o kreditorių sąrašas yra patvirtintas teismo nutartimi.
  2. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
  3. Apeliantė pareiškime nurodė, kad įmonės vadovas nesilaikė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi.
  4. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau vien savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto, juolab, jei įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai dar kelerius metus vykdė veiklą, jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
  5. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti, nes pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
  6. Kaip matyti iš apeliantės pareiškimo BUAB „Smart Burger Bar“ bankrotą pripažinti tyčiniu, apeliantė prašymą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu grindė argumentais, kad BUAB „Smart Burger Bar“ finansinė padėtis blogėjo nuo 2016 m. kovo 31 d., įmonei taikytų areštų nuo 2017 m. sausio 16 d. masto bendra suma buvo 80 711,62 EUR, valdymo organai ne tik kad nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir neteikė atsiliepimo bei įmonės dokumentų BUAB „Smart Burger Bar“ bankroto byloje.
  7. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-372/2014). Vis dėl to, bankroto bylose vyraujantis viešasis interesas nepanaikina bendrojo civiliniame procese egzistuojančio rungimosi principo. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės konstatavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).
  8. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantė nepagrindė savo argumentų dėl įmonės valdymo organų pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nesilaikymo. Apeliantė šių argumentų nepagrindė ir atskirajame skunde, teigdama, kad to negali padaryti dėl to, kad įmonės vadovas bankroto administratorei neperdavė įmonės dokumentų. Kaip matyti iš apeliantės pareiškimo, jame apeliantė nurodo, kad įmonės buhalterė perdavė dalį įmonės dokumentų, tačiau atsisakė pasirašyti dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą, be to, pareiškime įrodinėdama kitų tyčinio bankroto pagrindų egzistavimą apeliantė rėmėsi duomenimis iš jai perduotų dokumentų. Taigi, apeliantės argumentai, jog ji negali pateikti duomenų apie įmonės preliminarią nemokumo pradžią, preliminarius balansus pagal turimus duomenis, nėra pagrįsti, be to apeliantė nepateikė argumentų, jog pareigos kreiptis laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas lėmė įmonės tyčinį bankrotą. Vertinant, kad apeliantė neįvykdė įrodinėjimo pareigos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu BUAB „Smart Burger Bar“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu
  1. Apeliantė skunde nurodo, kad situacija, kuomet nėra galimybės nustatyti ir patikrinti atsiskaitymų grynaisiais pinigais pagrįstumo, yra savarankiškas pagrindas konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį.
  2. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
  3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė netinkamai interpretuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą teisės normą, kadangi iš šios normos turinio matyti, kad turi būti nustatyti įmonės veiksmai, kurie lėmė kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą apribojimą arba panaikinimą. Apeliantė nei pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nei atskirajame skunde nepateikia jokių faktinių aplinkybių ar įrodymų, kad egzistavo kokie nors veiksmai, kurie apribojo ar panaikino kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą. Tai, kad įmonės vadovas neperdavė bankroto administratorei įmonės dokumentų ir bankroto administratorei nepavyksta nustatyti atitinkamų aplinkybių, nesudaro pagrindo taikyti būtent šią teisės normą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BUAB „Smart Burger Bar“ bankroto nėra pagrindo pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu
  1. Apeliantė skunde nurodo, kad teismo atsisakymas bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą yra nepagrįstas, nes bankroto administratorė, neturėdama dokumentų, negali įrodyti įmonės padėties pabloginimo bei tokio pabloginimo priežastinį ryšį su dokumentų neperdavimu. Apeliantė savo skundo argumentus grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-472-407/2018, kurioje teismas pripažino bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, nes bankroto administratorei nebuvo perduoti įmonės dokumentai.
  2. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  3. Apeliantė savo pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad BUAB „Smart Burger Bar“ valdymo organai neįvykdė įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, sąmoningai blogino įmonės finansinę padėtį, netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinius dokumentus, galimai jų neišsaugojo, dėl ko nėra galimybės nustatyti tikrosios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio.
  4. Pirmosios instancijos teismas atsisakė bankrotą pripažinti tyčiniu nutarties 25 punkte nurodytu pagrindu, kadangi padarė išvadą, jog vien tai, kad buvę įmonės valdymo organai nėra perdavę bankroto administratorei visų įmonės dokumentų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu minėtu pagrindu, neįrodžius priežastinio ryčio tarp šių veiksmų/neveikimo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp šių veiksmų/neveikimo ir įmonės padėties esminio pabloginimo.
  5. Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje tyčinio bankroto klausimu taipogi pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje yra detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau šie kriterijai nėra savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  6. Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).
  7. Nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės (įstaigos) vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į šios nutarties 12 ir 13 punktuose aptartą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas, taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto.
  8. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės nurodytomis aplinkybėmis, kad buvęs BUAB „Smart Burger Bar“ vadovas nevykdė įstatyme numatytos pareigos laiku perduoti bankroto administratorei įstaigos turtą ir dokumentus. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 19 d. nutartimi skyrė jam 1 450 Eur baudą už įmonės turto ir dokumentų neperdavimą. Nurodyta teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl joje konstatuotos aplinkybės neginčytinos.
  9. Nepaisant to, vien dokumentų ir turto neperdavimo bankroto administratoriui faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų siekį nuslėpti įstaigos turto iššvaistymą (pasisavinimą), pats savaime nepatvirtina aplaidaus ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, netinkamo jos tvarkymo, taip pat to, kad įmonės vadovas nesirūpino jos veikla, neužtikrino tinkamos įmonės dokumentų (turto) apsaugos. Pareigos perduoti dokumentus ir turtą nustatytu terminu pažeidimas buvo įvertintas, taikant įstaigos vadovui įstatyme numatytą sankciją (baudą), o kreditorių teisės gali būti apgintos kitais būdais. Taigi išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
  10. Apeliantė, savo skundą iš esmės grįsdama vien tik argumentais dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-472-407/2018, nepateikė jokių paaiškinimų, tiesiogiai susijusių su nagrinėjama byla, o pastarosios bylos ir bylos Nr. e2-472-407/2018 faktinės aplinkybės skiriasi. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bankroto administratorei įmonės buhalterė perdavė dalį BUAB „Smart Burger Bar“ dokumentų, tačiau bankroto administratorė nenurodė, kokių dokumentų nepateikimas ir kodėl jai trukdo apginti kreditorių teises. Be to, būtina įvertinti ir aplinkybę, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi BUAB „Smart Burger Bar“ bankrotas yra pripažintas tyčiniu, todėl ĮBĮ numatytos priemonės tyčinio bankroto pripažinimo atveju šios bendrovės atžvilgiu bus taikomos.
  11. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

6Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai