Byla 2A-2154/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Rimvydo Norkaus ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, Vilniaus apygardos teismui, Teisėjų tarybai, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš teisėjos pareigų, individualių vidaus administravimo aktų pripažinimo negaliojančiais, nepilnai išmokėtos pareiginės algos ir priedų.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė A. Š. pareikštu atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, Vilniaus apygardos teismui, Teisėjų tarybai ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė:

  1. Pripažinti atsakovės Lietuvos Respublikos Prezidentės D. G. 2011 m. liepos 18 d. dekretą Nr. 1K-764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ neteisėtu.
  2. Pripažinti ieškovės atleidimą iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos pareigų neteisėtu.
  3. Pripažinti ieškovę atleista iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos pareigų savo noru.
  4. Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos neišmokėtą pareiginę algą ir priklausančius priedus ieškovei už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d.
  5. Pripažinti atsakovo Vilniaus apygardos teismo individualų vidaus administravimo aktą 2011 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. V-59 „Dėl komisijos sudarymo“ neteisėtu ir negaliojančiu.
  6. Pripažinti atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo individualų vidaus administravimo aktą 2011 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. 3.11-035 „Dėl tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo“ neteisėtu ir negaliojančiu.
  7. Pripažinti atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo individualų vidaus administravimo aktą 2011 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 3.13-060 „Atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų nuo 2011 m. liepos 18 d.“ neteisėtu ir negaliojančiu.
  8. Pripažinti atsakovo Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 26 d. posėdžio protokolinį nutarimą Nr. 38P-8-(7.1.1) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teisėjos pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą“ neteisėtu ir negaliojančiu.
  9. Pripažinti atsakovo Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimą Nr. 13P-88-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teisėjos pareigų“ neteisėtu ir negaliojančiu.

5Ieškovė nurodė, kad ji Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko 1995 m. gegužės 11 d. dekretu buvo paskirta į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos pareigas. Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretu buvo sustabdyti ieškovės, kaip teisėjos, įgaliojimai ir leista ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę. Dėl ieškovės įgaliojimų atnaujinimo į Lietuvos Respublikos Prezidentę 2010 m. liepos 16 d. kreipėsi pati ieškovė. Generalinis prokuroras 2010 m. liepos 15 d. raštu Lietuvos Respublikos Prezidentei nurodė, kad būtų tikslinga spręsti, ar ieškovė, kaip teisėja, aiškiai aplaidžiai atlikusi savo pareigas, nepažemino teisėjo vardo. Ieškovė 2011 m. gegužės 19 d. iš Nacionalinės teismų administracijos gavo dokumentus, patvirtinančius, jog atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas 2011 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 3.11-035 „Dėl tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo“ sudarė komisiją, kuri atliko tyrimą ir 2011 m. balandžio 26 d. surašė patikrinimo išvadas. Dėl minėtų komisijos išvadų ieškovė pateikė skundą Teisėjų tarybai. Lietuvos Respublikos Prezidentė 2011 m. gegužės 24 d. pasirašė dekretą Nr. 1K-699, kuriuo kreipėsi į Teisėjų tarybą patarimo dėl ieškovės, kaip Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos, atleidimo iš pareigų už teisėjo vardo pažeminimą. Teisėjų taryba 2011 m. gegužės 27 d. posėdyje pavedė Vilniaus apygardos teismo pirmininkui atlikti ieškovės skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, kuris 2011 m. birželio 1 d. įsakymu sudarė komisiją, kuri, atlikusi tyrimą, surašė „A. Š. skundo ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo tarybinio patikrinimo pagrįstumo patikrinimo aktą“. Ieškovė dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo išvadų pateikė skundą Teisėjų tarybai, kurį Teisėjų taryba 2011 m. liepos 15 d. posėdžio metu atmetė bei patarė Lietuvos Respublikos Prezidentei ieškovę atleisti iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Teisėjų tarybos nutarimas patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjos pareigų grindžiamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo atlikto tarnybinio patikrinimo išvada bei pateikta papildoma informacija, taip pat įvertintas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartyje padarytas teisinis ieškovės veikų vertinimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Respublikos Prezidentė 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K-764 atleido ieškovę iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos pareigų. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 3.13-060 laikyta, jog teisėja A. Š. atleista iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos pareigų nuo 2011 m. liepos 18 d. Ieškovei Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo paprašius sumokėti jai priklausantį darbo užmokestį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d., Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 319-743 atsisakė tai padaryti.

6Ginčydama atsakovės Lietuvos Respublikos Prezidentės D. G. 2011 m. liepos 18 d. dekreto Nr. 1K-764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ teisėtumą ir pagrįstumą ieškovė nurodė, kad atsakovė, priimdama skundžiamą individualų administracinį aktą, viršijo jai Konstitucijos suteiktus įgaliojimus. Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktas nustato, kad Respublikos Prezidentas įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus. Ši nuostata leidžia daryti išvadą, kad atsakovė neturi subjektinių teisių atleisti teisėjus, kadangi tokia teisė suteikta Lietuvos Respublikos Seimui. Teisė atsakovei vienasmeniškai skirti teisėjus nereiškia teisės vienasmeniškai juos atleisti. Teisėjai teisingumo vykdymo prasme yra lygiateisiai, todėl negali būti tokio teisinio reguliavimo, kai vieni teisėjai yra labiau apsaugoti nuo pavienių asmenų poveikio, o kiti visiškai neapsaugoti. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas bus užtikrintas tik tada, jei visų teisėjų, neatsižvelgiant į jų įgaliojimus, atleidimo sąlygos bus vienodos. Atsakovei yra taikytina ultra vires doktrina ir jos įgaliojimai pagal Konstituciją negali būti plečiami. Teismų įstatymo 90 straipsnio 6 dalies norma, kuria suteikiama teisė atsakovei atleisti iš pareigų apylinkės teisėjus prieštarauja minėtam Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktui. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės dekrete nurodoma, jog ieškovė savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tačiau nepateikiama jokių aplinkybių šiam pagrindui pagrįsti. Atsakovė privalėjo objektyviai išnagrinėti ieškovės atleidimo klausimą, suteikti ieškovei galimybę susipažinti su dokumentais, pateiktais atsakovei, paaiškinti ieškovei keliamus kaltinimus. Ginčijamas dekretas grindžiamas Teisėjų tarybos patarimu, tačiau dekrete nenurodyti šios institucijos patariamo dokumento rekvizitai, todėl lieka neaiškus šio patarimo turinys. Ieškinyje ieškovė taip pat išreiškė abejones ar atsakovė, neatitikdama Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, keliamus kandidatui į Lietuvos Respublikos Prezidentus, teisėtai užima Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, taip pat abejones dėl Teisėjų tarybos atitikimo Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatytai specialiai teisėjų institucijai.

7Ieškovė, ginčydama atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo atsisakymą išmokėti 305 500 Lt pareiginės algos ir priedų už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d., nurodė, kad 2011 m. liepos 18 d. Vilniaus mieto 3 apylinkės teismas priėmė įsakymą Nr. 3.13-060, kuriuo nustatė išmokėti jai atlyginimo likutį ir kompensaciją už 7.7 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų. Taip buvo pažeista Konstitucijos garantuojama teisė į teisingą apmokėjimą už darbą, kadangi ieškovei nebuvo išmokėta pareiginė alga ir priedai už nurodytą laikotarpį. Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, arba nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių teisėjo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, arba teismo sprendimu baudžiamojoje byloje teisėjas nepripažįstamas kaltu, teisėjo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką. Ieškovės atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl jai turėtų būti išmokėtas atlyginimas už visą sustabdytų įgaliojimų laikotarpį. Atsisakant išmokėti atlyginimą, buvo pažeista Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnyje numatyta nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą, 17 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybę ir teisė į atlyginimą, taip pat Europos žmogaus teisių konvencijos I protokolas dėl nuosavybės teisės apsaugos.

8Ginčydama atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 3.11-035 „Dėl tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo“ teisėtumą ieškovė nurodė, kad šis įsakymas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir pažeidžia jos interesus. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas, priėmęs skundžiamą įsakymą, tuo pačiu metu turi du teisinius statusus: teisėjo bei teismo pirmininko, nors pagal Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalį teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, todėl atsakovo pirmininkas negalėjo eiti viešojo juridinio asmens valstybės biudžetinės įstaigos administracijos vadovo pareigų, o jo priimti administraciniai aktai yra neteisėti. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis bei 114 straipsnio 1 dalis draudžia bet kuriems asmenims, tarp jų ir teismo pirmininkams, kištis į teismo ar teisėjo veiklą, o teisėjams, vykdantiems teisingumą, garantuojamas nepriklausomumas, tuo tarpu ginčijamu įsakymu buvo sudaryta komisija ieškovės, kaip teisėjos, veiklos patikrinimui. Teisėjas yra nepriklausomas tiek nuo teismų administracijos, tiek nuo kitų teisėjų bei teismo pirmininkų.

9Ieškovė, ginčydama atsakovo Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 13P-88-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teisėjos pareigų“ teisėtumą, nurodė, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies formuluotę „teisėjų institucija“ nurodė, jog ši institucija turi būti kolegiali ir numatytos teisėjų institucijos negalima traktuoti kaip visuomeniniais pagrindais veikiančio darinio, ji turi veikti taip, kad būtų laikomasi teisinio proceso reikalavimų. Ginčijamo nutarimo projektas nebuvo pateiktas Teisėjų tarybos nariams iš anksto ir Teisėjų tarybos nariai už jį nebalsavo.

10Ginčydama Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 26 d. posėdžio protokolinio nutarimo Nr. 38P-8(7.1.1) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teisėjos pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą“ teisėtumą ieškovė nurodė, kad minėtas Konstitucijoje įtvirtintos specialios teisėjų institucijos aiškinimas suponuoja išvadą, kad ši institucija nutarimus turi priimti ne protokoliniais nutarimais, o pilnaverčiu teisiniu aktu, turinčiu visus administracinio akto numatytus rekvizitus. Nors Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad Teisėjų tarybos nariai negali nusišalinti ar nedalyvauti institucijos darbe, bet priimant ginčijamą nutarimą dalyvavo tik 14 narių.

11Ieškovė, ginčydama atsakovo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-59 „Dėl komisijos sudarymo“ teisėtumą, nurodė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalį bei 114 straipsnio 1 dalį, kuriomis teisėjams, vykdant teisingumą, garantuojamas nepriklausomumas ir draudžiama kitiems asmenis kištis į teismo ar teisėjo veiklą. Joks teisėjas, vykdydamas teisingumą, nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar teismo pirmininkui, nei vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu ar organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam kitam aukštesnės instancijos teismui, todėl atsakovo pirmininkas negalėjo sudaryti komisijos žemesnės instancijos teisme dirbančios teisėjos veiklai tirti.

12Ginčydama atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 3.13-060 „Atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų nuo 2011 m. liepos 18 d.“ ieškovė pažymėjo, kad Konstitucija numato, kad teisėjus atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas pagal Lietuvos Respublikos Prezidento teikimą, todėl atsakovas neturi subjektinių teisių atleisti teisėjus, o jo priimtas įsakymas prieštarauja Konstitucijai.

13Ieškovės atstovai teismo posėdžio metu prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą šiais klausimais:

141. Ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. priimto dekreto Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn“ dalis „...atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimą, sustabdau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Š. įgaliojimus...“ neprieštarauja Konstitucijos įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai, toje apimtyje, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui nėra suteikti įgaliojimai sustabdyti teisėjų įgaliojimus.

152. Ar Teismų įstatymo pakeitimo įstatymu priimto Teismų įstatymo Nr. I-480 47 straipsnio 3 dalis, toje apimtyje, kurioje nustatoma teisę teismų pirmininkams sustabdyti teisėjų atlyginimų mokėjimą dėl teisėjų įgaliojimų sustabdymo neprieštarauja Konstitucijos įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai toje apimtyje, kad jokia institucija negali kištis į teisėjo veiklą, tame tarpe ir įstatymo nustatytą teisėjų atlyginimo mokėjimo tvarką.

163. Ar Teismų įstatymo pakeitimo įstatymu priimto Teismų įstatymo Nr. I-480 47 straipsnio 3 dalis, toje apimtyje, kurioje nustatoma teisė Lietuvos Respublikos Prezidentui sustabdyti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimus, neprieštarauja Konstitucijos įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai toje apimtyje, kad jokia valstybės valdžios institucija negali sustabdyti apylinkių teisėjų įgaliojimus.

174. Ar Teismų įstatymo pakeitimo įstatymu priimto Teismų įstatymo Nr. I-480 90 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatoma teisė Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti apylinkių teisėjus neprieštarauja Konstitucijos įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 84 straipsnio 1 dalies 11 punkto daliai, kuri reglamentuoja, kad „Respublikos Prezidentas įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus“, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 4 daliai toje apimtyje, kad Respublikos Prezidentas apylinkių teisėjus tik skiria ir jų darbo vietas keičia, ir tik įstatymo nustatytais atvejais teikia Seimui apylinkių teisėjų atleidimus.

185. Ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. priimtas dekretas Nr. 1K-764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ neprieštarauja Konstitucijos įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 84 straipsnio 1 dalies 11 punkto daliai, kuri reglamentuoja, kad „Respublikos Prezidentas įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus“, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 4 daliai toje apimtyje, kad Respublikos Prezidentas apylinkių teisėjus tik skiria ir jų darbo vietas keičia, ir tik įstatymo nustatytais atvejais teikia Seimui apylinkių teisėjų atleidimus.

196. Ar Teismų įstatymo pakeitimo įstatymu priimto Teismų įstatymo Nr. I-480 74 straipsnio 1 dalis, toje apimtyje, kai paskirti apylinkių teismų pirmininkai ir apygardos teismų pirmininkai kartu tampa ir Teismų įstatymo 12 straipsnio 11 dalies nustatyto teismo, kaip juridinio asmens, vienasmenis valdymo organas – administracijos vadovas, kuris gauna atlygį už viešo juridinio asmens valstybės biudžetinės įstaigos administravimą, neprieštarauja Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui, kad teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą.

20Ieškovės atstovai teismo posėdžio metu taip pat prašė sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šiais klausimais:

211. Ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio aiškinimas leidžia nekaltumo prezumpciją aiškinti taip, jog baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus baudžiamajai senačiai reiškia, jog asmuo vis tiek konstatuojamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

222. Ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio aiškinimas leidžia taikant Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalį atsisakyti išmokėti teisėjo atlyginimą už įgaliojimų sustabdymo laiką, kai teisėjo atžvilgiu yra priimamas ne išteisinamasis nuosprendis, o baudžiamoji byla nutraukiama dėl suėjusios senaties.

23II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

24Panevėžio apygardos teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu atmetė ieškovės A. Š. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, Vilniaus apygardos teismui, Teisėjų tarybai, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš teisėjos pareigų, individualių vidaus administravimo aktų pripažinimo negaliojančiais, nepilnai išmokėtos pareiginės algos ir priedų.

25Teismas, spręsdamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 3.11-035, kuriuo sudaryta tarnybinio patikrinimo komisija, teisėtumo klausimą, nurodė, kad, remiantis Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalimi, teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Teisėjo pareigų nesuderinamumą su kitomis pareigomis ar kitu darbu lemia ypatinga teisėjo, taip pat teismo, kaip vienos iš valstybės valdžių, teisinė padėtis. Nustatytu draudimu siekiama užtikrinti teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą – būtinas teisingumo įgyvendinimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 21 d. nutarimas). Teismo pirmininko pareigybė yra tiesiogiai numatyta Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje. Nors teismo pirmininko, kaip valstybės biudžetinės įstaigos vadovo, funkcijos nėra reglamentuotos konstituciniu lygmeniu, Konstitucinis Teismas, savo nutarimuose aiškindamas Konstituciją, yra nurodęs, kad teismo pirmininkas be jau atliekamų teisėjo funkcijų taip pat turi teismo darbo organizavimo funkcijas. Kalbėdamas apie vienodą teisėjų teisinį statusą ir vienodas materialines bei socialines garantijas, Konstitucinis teismas pabrėžia, kad šis konstitucinis principas nesuponuoja, kad papildomas funkcijas vykdančių teisėjų – teismų vadovų (jų pavaduotojų, padalinių pirmininkų ir pan.) veikla atitinkamame teisme gali apsiriboti vien tokiu organizaciniu darbu, kuris nėra susijęs su teisingumo vykdymu, t. y. su bylų sprendimu, ir kad teisėjo atlyginimą jie gali gauti vien už tokį organizacinį darbą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas, teismo vertinimu, paneigia ieškovės keliamas prielaidas apie draudimą teisėjui kartu eiti ir teismo pirmininko pareigas. Remiantis Konstitucijos 109 straipsniu, 114 straipsnio 1 dalimi, teismas sutiko su ieškovės cituojamomis Konstitucinio Teismo nutarimų ištraukomis, teigiančiomis, kad joks teisėjas, vykdydamas teisingumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo pirmininkui. Tačiau kartu teismas pažymėjo, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų sistema nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas teisėjas galėtų vengti tinkamai atlikti savo pareigas, aplaidžiai nagrinėtų bylas, neetiškai elgtųsi su byloje dalyvaujančiais asmenimis, pažeistų žmogaus teises ir orumą. Todėl teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos sistema privalo užtikrinti, kad teisėjai deramai atliktų savo pareigas, kad kiekvienas neteisėtas ir neetiškas teisėjo poelgis būtų deramai įvertintas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 21 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas, siekdamas įtvirtinti tinkamą teismų nepriklausomumo principo įgyvendinimą, Teismų įstatyme įtvirtino teismo pirmininko pareigą organizuoti ir prižiūrėti administravimą teisme, kontroliuoti kaip laikomasi Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, tirti asmenų skundus dėl teisėjų neprocesinių veiksmų, nesusijusių su teisingumo vykdymu, šalinti nustatytus teismo darbo trūkumus, sudaryti teismo administracinės veiklos ar su teisingumo vykdymu nesusijusios teisėjo veiklos tyrimo komisijas (Teismų įstatymo 103 str. 4 d., 6 d.). Skundžiamu įsakymu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas pasinaudojo šia teise ir sudarė komisiją iš teismo darbuotojų bei pavedė jiems patikrinti ieškovės, kaip teisėjos, veiklą 7 aspektais, kurie iš esmės nėra susiję su teisingumo vykdymu. Teismas konstatavo, kad skundžiamas 2011 m. kovo 29 d. įsakymas nepažeidžia teismų ir teisėjų nepriklausomumo principo, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. Konstitucijai ir įstatymams, yra teisėtas, pagrįstas ir priimtas laikantis įstatymų bei Konstitucijos normų.

26Spręsdamas Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2011 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-59 „Dėl komisijos sudarymo“ teisėtumo klausimą teismas nustatė, kad ieškovė dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko įsakymu sudarytos komisijos išvadų 2011 m. gegužės 24 d. pateikė skundą Teisėjų tarybai. Teisėjų taryba, nagrinėdama ieškovės skundą bei Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretą dėl patarimo atleisti ieškovę iš teisėjos pareigų, 2011 m. gegužės 27 d. posėdyje nutarė pavesti Vilniaus apygardos teismo pirmininkui atlikti ieškovės skunde nurodytų aplinkybių tyrimą. Vilniaus apygardos teismo pirmininkas, vykdydamas šį pavedimą, 2011 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-59 sudarė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų komisiją, kuri patikrino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. tarnybinio patikrinimo išvadas dėl šio teismo teisėjos, t. y. ieškovės, darbo. Teismas, įvertinęs Teismų įstatymo 103 straipsnio 5 dalies, 120 straipsnio 17 punkto, Administravimo teismuose nuostatų 6.5, 6.1, 31 punktų nuostatas, padarė išvadą, kad Teisėjų taryba, nagrinėdama ieškovės pateiktą skundą dėl jos kaip teisėjos veiklos patikrinimo, pagrįstai pavedė Vilniaus apygardos teismo pirmininkui atlikti tyrimą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko įsakymu sudarytos komisijos atlikto teisėjos veiklos patikrinimo. Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Teisėjų tarybos pavedimui įvykdyti pagal Teismų įstatymo 103 straipsnio 6 dalį pagrįstai sudarė komisiją iš Civilinių bylų skyriaus teisėjų. Teismas konstatavo, kad procedūriniu požiūriu, įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimai nagrinėjamu atveju pažeisti nebuvo. Teismas pabrėžė, jog teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos sistema privalo užtikrinti, kad teisėjai deramai atliktų savo pareigas, kad kiekvienas neteisėtas ir neetiškas teisėjo poelgis būtų deramai įvertintas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 21 d. nutarimas). Teismo pirmininko (ar jo deleguotų asmenų) atlikto teisėjo veiklos patikrinimo metu yra tiriama teisėjo administracinė ir darbo organizavimo veikla, teisėjo darbo ir etikos kodekso normų laikymasis, o ne teisėjo veikla, susijusi su teisingumo vykdymu, todėl tokie patikrinimai nepažeidžia teisėjo nepriklausomumo principo. Kadangi ieškovė nenurodė kitų skundžiamo 2011 m. birželio 1 d. įsakymo neteisėtumo ir negaliojimų pagrindų, teismas netenkino ieškinio reikalavimo pripažinti minėtą Vilniaus apygardos teismo individualų vidaus administravimo aktą neteisėtu ir negaliojančiu.

27Teismas, spręsdamas Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 13P-88-(7.1.2) bei 2011 m. liepos 26 d. posėdžio protokolo Nr. Nr. 38P-8-(7.1.1) teisėtumo klausimus, įvertinęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies nuostatas, Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2005 m. birželio 2 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimų išaiškinimus, pažymėjo, kad speciali teisėjų institucija – Teisėjų taryba, gavusi atitinkamą Respublikos Prezidento kreipimąsi, turi konstitucinę pareigą svarstyti tokį kreipimąsi ir arba patarti Respublikos Prezidentui (atitinkamai) skirti asmenį apylinkės, apygardos teismo teisėju, paaukštinti, perkelti, atleisti iš pareigų apylinkės, apygardos teismo teisėją, arba patarti Respublikos Prezidentui asmens neskirti apylinkės, apygardos teismo teisėju, nepaaukštinti, neperkelti, neatleisti iš pareigų apylinkės, apygardos teismo teisėjo. Įvertinęs Teismų įstatymo XIII skyriaus trečio skirsnio nuostatas, reglamentuojančias Teisėjų tarybos formavimą, kompetenciją ir veiklą, teismas padarė išvadą, kad 2011 m. liepos 15 d. Teisėjų tarybos posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei dėl ieškovės atleidimo klausimas, dalyvavo 14 narių iš 21, t. y. 2/3 visos Teisėjų tarybos, todėl pagal Teisėjų tarybos darbo reglamentą šis posėdis buvo teisėtas (Teisėjų tarybos darbo reglamento 26 p.). Konstitucijoje ar Konstitucinio Teismo nutarimuose nėra nurodyta, kokiu narių balsų skaičiumi turi būti priimami nutarimai: vienbalsiai, kvalifikuota ar paprasta dauguma. Teismų įstatymas ir Teisėjų tarybos reglamentas numato, kad sprendimas laikomas priimtu, jei už jį balsavo daugiau nei pusė Tarybos narių. Nagrinėjamu atveju visi posėdyje dalyvaujantys Tarybos nariai vienbalsiai nutarė patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Kadangi už šį nutarimą balsavo 2/3 Tarybos narių, teismas padarė išvadą, kad jis būtų buvęs priimtas net jei Tarybos posėdyje būtų dalyvavę visi 21 Tarybos nariai, o nedalyvavę 7 būtų pasisakę prieš tokį patarimą. Teismas pažymėjo, kad patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei dėl ieškovės atleidimo klausimas buvo pradėtas nagrinėti 2011 m. birželio 6 d. posėdyje, baigtas 2011 m. liepos 15 d. posėdyje, posėdžiuose buvo reikiamas Tarybos narių kvorumas, abiejuose posėdžiuose dalyvavo pati ieškovė, kuriai buvo suteikta galimybė pasisakyti, pateikti papildomą informaciją, atsakyti į klausimus, t. y. buvo paisoma visų teisinio proceso principų. Teismas, įvertinęs skundžiamo Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 13P-88-(7.1.2) tekstą, padarė išvadą, kad nutarimas priimtas pakankamai aiškiai, jame nurodomi sprendimo patarti atleisti teisėją iš pareigų motyvai, jis buvo įformintas Teisėjų tarybos darbo reglamento nustatyta tvarka kaip atskiras aktas – Teisėjų tarybos nutarimas, taigi minėtas nutarimas atitinka Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei Teismų įstatymo 121 straipsnio 6 punktą. Teismui nekilo jokių abejonių dėl skundžiamo nutarimo teisėtumo ar jo atitikimo teisės aktams. Teismas taip pat paaiškino ieškovei, kad jos ginčijamas Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 26 d. posėdžio protokolas Nr. 38P-8-(7.1.1) buvo surašytas vadovaujantis Teisėjų tarybos darbo reglamento VII skirsniu, tačiau jokių teisinių padarinių ieškovei nesukėlė. Konstitucijoje nurodytas pasekmės – patarimą Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjos pareigų pažeminus teisėjo vardą – sukėlė Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 13P-88-(7.1.2), kuris turi visus administracinio akto rekvizitus ir yra pilnavertis teisinis aktas. Jokių paties posėdžio protokolo neteisėtumo ar negaliojimo pagrindų ieškovė nenurodė, todėl teismas šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

28Teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimą pripažinti Lietuvos Respublikos Prezidentės D. G. 2011 m. liepos 18 d. dekretą Nr. 1K-764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ neteisėtu, nurodė, kad Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktas numato, kad Respublikos Prezidentas inter alia „įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus“. Ieškovė, teismo vertinimu, nepagrįstai šį punktą aiškina kaip nustatantį teisę bei pareigą Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleistinų teisėjų kandidatūras, kai yra įstatymo nustatyti teisėjų atleidimo atvejai. Konstitucijos 115 straipsnis pateikia Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atleidimo iš pareigų atvejus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad šis sąrašas yra baigtinis ir įstatymai negali nustatyti kitokių papildomų teisėjų atleidimo pagrindų. Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, todėl joje nurodomų normų galiojimui nebūtina jų perkelti į įstatymus, o Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalis, numatanti tuos pačius konstitucinius teisėjų atleidimo pagrindus, yra perteklinė. Remiantis išvardintomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog teisėjų atleidimo iš pareigų atvejai yra numatyti Konstitucijos, o ne įstatymo, kaip kad nurodo ieškovė. Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto norma yra blanketinė ir nustato Respublikos Prezidento teisę ir pareigą teikti Seimui atleisti teisėjus, kuri gali būti įgyvendinta Teismų įstatymo numatytais atvejais (pvz. Teismų įstatymo 90 str. 3 d.). Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimų išaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad priešingai ieškovės argumentams, apylinkės ir apygardos teisėjų paskyrimas bei atleidimas, jų darbo vietos keitimas nėra sprendžiamas vien tik Respublikos Prezidento. Speciali teisėjų institucija – Teisėjų taryba – turi konstitucinius įgaliojimus pateikti Respublikos Prezidentui patarimą dėl teisėjų karjeros, kuris negali būti traktuojamas kaip rekomendacinio pobūdžio. Teismas konstatavo, kad teisėjų skyrimo ir atleidimo galios nėra sutelktos vienos valdžios rankose, kadangi prie to prisideda tiek teisminė, tiek vykdomoji valdžia, o prie aukštesnės grandies teismų teisėjų skyrimo ir atleidimo – ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Skirtingų grandžių teismų teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūrų diferencijavimas taip pat negali būti laikomas teismų nepriklausomumo principo pažeidimu. Nepaisant to, ar teisėjo paskyrimo, perkėlimo, paaukštinimo, atleidimo pagrindas yra teisminės valdžios patarimas ir vykdomosios valdžios sprendimas, ar vykdomosios valdžios teikimas ir įstatymų leidžiamosios valdžios sprendimas, šiuos teisėjų karjeros klausimus sprendžia ne vienas asmuo, bet kelių skirtingų valdžių atstovai, todėl yra išlaikoma pusiausvyra ir apsaugomas teismų bei teisėjų nepriklausomumas. Įvertinęs į bylą pateiktų dviejų Teisėjų tarybos posėdžių protokolus teismas padarė išvadą, kad Teisėjų taryba ieškovei suteikė galimybę paaiškinti padarytus pažeidimus ir jai keliamus kaltinimus, papildomai buvo pavesta ištirti aplinkybes, kurių pagrindu ieškovė pripažinta pažeminusi teisėjo vardą. Teismas pažymėjo, kad Teisėjų taryba, kaip profesiniu pagrindu formuojamos valdžios institucija, susidedanti iš teisminės valdžios profesionalų, gali gerai įvertinti teisėjo tinkamumą ar netinkamumą einamoms ar būsimoms pareigoms, jo poelgių reikšmę teisėjo vardui. Gavęs Teisėjų tarybos patarimą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, Respublikos Prezidentas priima dekretą šiuo klausimu. Kadangi vienas veiksmas negali būti įgyvendinamas be kito, Teisėjų tarybos patarimo bei Respublikos Prezidento dekreto negalima traktuoti kaip dviejų skirtingų teisėjo atleidimų iš pareigų. Šioje vientisoje atleidimo iš pareigų procedūroje pagal teisinio proceso principus ieškovei buvo suteikta gynybos galimybė, ji ją įgyvendino, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė nesuteikė jai galimybės paaiškinti keliamus kaltinimus ar objektyviai neišnagrinėjo minėtų klausimų. Ieškovė, turėdama pakankamai ilgą teisėjos darbo stažą, turėjo žinoti, kad Teisėjų tarybai priėmus patarimą Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų, Respublikos Prezidentas šiuo klausimu priims dekretą, todėl teiginys, jog Lietuvos Respublikos Prezidentė sprendimus priėmė ieškovei nežinant, yra nepagrįstas ir teisiškai nereikšmingas. Teismas pabrėžė, kad Teisėjų taryba dėl patarimo atleisti ieškovę pažeminus teisėjo vardą yra priėmusi tik vieną nutarimą – 2011 m. liepos 15 d. Nr. 13P-88-(7.1.2), todėl jos teiginys, kad nėra aišku, kokiu patarimu remiasi Lietuvos Respublikos Prezidentė 2011 m. liepos 18 d. dekrete, taip pat yra visiškai nepagrįstas.

29Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog Teisėjų taryba neatitinka reikalavimų Konstitucijos keliamų specialiai teisėjų institucijai, kadangi Teisėjų taryba veikia visuomeniniais pagrindais ir yra apkrauta šalutinėmis funkcijomis. Teismas nurodė, kad Teisėjų taryba yra viena teisminės valdžios institucijų, todėl nesutiko su ieškovės nuomone, jog ši institucija veikia visuomeniniais pagrindais. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra nurodęs, jog tai, kad Konstitucijoje (jos 112 straipsnio 5 dalyje) yra eksplicitiškai įtvirtinti tik šioje dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos įgaliojimai Respublikos Prezidentui patarti, kai jis į ją kreipiasi dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, savaime nereiškia, kad minėta speciali teisėjų institucija gali turėti tik šiuos Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje eksplicitiškai nurodytus įgaliojimus ir negali turėti kitų įgaliojimų, kuriuos jai įstatymų leidėjas būtų nustatęs Teismų įstatymu, todėl, teismo vertinimu, Teisėjų tarybos papildomų funkcijų turėjimas nereiškia Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimo ar Lietuvos Respublikos Prezidentės 2011 m. liepos 18 d. dekreto nepagrįstumo.

30Teismas nepasisakė dėl ieškovės samprotavimų apie Lietuvos Respublikos Prezidentės D. G. galimai neteisėtą Prezidento pareigų ėjimą, nes niekuo nepagrįstos prielaidos ir samprotavimai negali būti ir nėra laikomi tinkamais įrodymais CPK 177 straipsnio prasme. Teismas sprendė, jog pateiktos prielaidos prieštarauja teisės principams, kaip pvz., Lietuvos teisės aktų įtvirtintam pilietybės tęstinumo principui.

31Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Prezidentės D. G. 2011 m. liepos 18 d. dekretas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, nebuvo pažeisti procedūriniai teisėjo atleidimo iš pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą reikalavimai, todėl nėra pagrindo minėtą Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretą bei teisėjos atleidimą iš pareigų pripažinti neteisėtais bei pripažinti ieškovę esant atleistą iš teisėjos pareigų savo noru.

32Spręsdamas ieškovės reikalavimą dėl neišmokėtos pareiginės algos ir priedų už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. priteisimo teismas nurodė, kad ieškovės atleidimo iš teisėjos pareigų dieną, t. y. 2011 m. liepos 18 d., galiojusios Teismų įstatymo redakcijos 47 straipsnio 3 dalis numatė, kad teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Jei ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, arba nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių teisėjo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, arba teismo sprendimu baudžiamojoje byloje teisėjas nepripažįstamas kaltu, teisėjo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką. Tiksliniu požiūriu ši norma yra skirta nepagrįstai apribojimus, t. y. įgaliojimų sustabdymą, patyrusiam teisėjui atlyginti už laikotarpį, kuriuo, jei ne nepagrįstas įgaliojimų sustabdymas, jis būtų gavęs pajamas. Ieškovei įgaliojimai buvo sustabdyti 2006 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, tačiau apkaltinamasis nuosprendis nebuvo priimtas, kadangi suėjo ieškovei pareikštuose kaltinimuose nurodytoms padarytoms veikoms taikoma aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi baudžiamąją bylą nutraukė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui nereiškia asmens reabilitavimo ir negali būti tapatinamas su asmens išteisinimu. Todėl šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje nebuvimas dėl to, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas būtų buvęs nebeaktualus, neleidžia konstatuoti, jog teisėjo įgaliojimai buvo sustabdyti nepagrįstai. Teismas pažymėjo, kad ieškovė įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. faktiškai jokių teisėjo pareigų nevykdė ir jokio teisėjo darbo neatliko, todėl jos prašomos sumos kaip teisėjo atlyginimo priteisimas už minėtą laikotarpį, nepripažinus ieškovės įgaliojimų sustabdymo nepagrįstu, pažeistų teisingumo ir protingumo principus. Teisėjo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu ieškovei buvo nedraudžiama dirbti kitą darbą ir gauti pajamas. Savo nutarimuose Konstitucinis Teismas teisę į teisingą apmokėjimą už darbą sieja ir su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Ieškovės įgaliojimų sustabdymo metu, t. y. 2006 m. vasario 21 d., galiojusios Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalis numatė, kad „jeigu teisėjas yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, jo įgaliojimus gali sustabdyti Seimas, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas. Teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Jei teisėjas pripažįstamas nekaltu, jo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką“. Taigi, ieškovė pagal tuo metu galiojusią Teismų įstatymo redakciją galėjo teisėtai tikėtis atlyginimo už įgaliojimų sustabdymo sumokėjimo tik tuo atveju, jei jos atžvilgiu ateityje būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis. Teismas pažymėjo, kad kasacinis teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi panaikino išteisinamąjį Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį bei bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

33Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovei priteisti neišmokėtą atlyginimą bei priedus už teisėjo įgaliojimų sustabdymo laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. nėra pagrindo, todėl šio ieškinio reikalavimo netenkino.

34Teismas sprendė, kad teisines pasekmes – ieškovės atleidimą iš teisėjos pareigų, jai sukėlė Lietuvos Respublikos Prezidentės 2011 m. liepos 18 d. dekretas, o ne Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko įsakymas Nr.3.13-060, kuriuo tebuvo konstatuota ieškovės teisinė būklė ir išspręsti teismo administravimo klausimai. Ieškovei nenurodžius kitokių skundžiamo įsakymo negaliojimo ar neteisėtumo pagrindų, teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakymą Nr.3.13-060 neteisėtu ir negaliojančiu.

35Dėl ieškovės prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje nėra keliamas klausimas dėl ieškovės įgaliojimų sustabdymo teisėtumo, nuo jos įgaliojimų sustabdymo praėję daugiau nei šešeri metai, nei vienas iš ieškinio reikalavimų nėra susijęs su Respublikos Prezidento dekreto sustabdyti ieškovės įgaliojimus ar teismo pirmininko įsakymo sustabdyti atlyginimo mokėjimą teisėtumu, todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą minėtais klausimais. Dėl kitų trijų klausimų, kuriais ieškovė prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas pasisakė nagrinėdamas ieškovės argumentus dėl teisėjo teisės kartu eiti ir teismo pirmininko pareigas bei Respublikos Prezidento įgaliojimų atleisti apylinkės teisėją iš einamų pareigų. Teismui nekilo jokių abejonių dėl taikomų įstatymų, taip pat skundžiamo Lietuvos Respublikos Prezidentės dekreto atitikties Konstitucijai.

36Dėl ieškovės prašymo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su klausimu ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio aiškinimas leidžia nekaltumo prezumpciją aiškinti taip, jog baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus baudžiamajai senačiai reiškia, jog asmuo vis tiek konstatuojamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, teismas išaiškino, kad nei vienoje jos atžvilgiu priimtoje nutartyje nebuvo konstatuota ieškovės kaltė. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį, kurioje buvo vartojamos neleistinos kaltę nurodančios formuluotės, ir bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pagal Europos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką kreiptis dėl prejudicinio sprendimo hipotetiniais klausimais, kurie nėra pagrindžiami nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, nėra galima, todėl teismas netenkino ieškovės prašymą kreiptis minėtu klausimu.

37Dėl ieškovės prašymo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo klausimu, ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio aiškinimas leidžia taikant Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalį atsisakyti išmokėti teisėjo atlyginimą už įgaliojimų sustabdymo laiką, kai teisėjo atžvilgiu yra priimamas ne išteisinamasis nuosprendis, o baudžiamoji byla nutraukiama dėl suėjusios senaties, teismas nurodė, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis įtvirtina asmenų teisę į nuosavybę ir nurodo, kad kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę. Atsižvelgdamas į tai, jog Europos Teisingumo Teismas neaiškina nacionalinės teisės, į tai, kad Konstitucijos 23 straipsnis numato analogišką asmenų teisę į nuosavybę ir jos neliečiamumą bei į tai, kad teismas šioje byloje jau pasisakė dėl teisėjo atlyginimo už įgaliojimų sustabdymo laikotarpį išmokėjimo, teismas netenkino ieškovės prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo minėtu klausimu.

38III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

39Apeliaciniu skundu apeliantė A. Š. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui arba priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; vadovaujantis Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi, 110 straipsniu, CPK 3 straipsnio 3 dalimi, 42 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi bei 163 straipsnio 1 dalies 7 punktu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi, CPK 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 dalimi, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 ir 48 straipsniais sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas. Civilinę bylą išnagrinėjęs teismas pažeidė rūšinio bylų nagrinėjimo taisykles, buvo neteisėtos sudėties ir šališkas, teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nustatytos aplinkybės neatitinka tikrovės, teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

401. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo individualus vidaus administravimo aktas – teismo pirmininko 2011 m. kovo 29 d. įsakymas Nr. 3.11-035 „Dėl tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo panaikinimo“ yra teisėtas, kadangi teismo pirmininko sudaryta komisija patikrino apeliantės veiklą 7 aspektais, kurie, teismo nuomone, nėra susiję su teisingumo vykdymu. Įvertinus minėto įsakymo turinį ir šio įsakymo pagrindu sudarytos komisijos išvadas darytina išvada, kad sudarant komisiją buvo siekiama revizuoti apeliantės jau išnagrinėtas civilines bylas ir įsiteisėjusius teismo sprendimus, kas vertintina kišimusi į teisingumo vykdymą, Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies ir 114 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Ginčijamu įsakymu sudarytos komisijos veikla negali būti laikoma teisėta dar ir todėl, kad sutinkamai su Teismų įstatymo 103 straipsnio 6 dalies nuostata komisijos įgaliojimus ir sudarymo tvarką tvirtina Teisėjų taryba. Tokio patvirtinimo byloje nėra.

412. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2011 m. birželio 1 d. vidaus administravimo individualus administracinis aktas įsakymas Nr. V-59 „Dėl komisijos sudarymo“ yra teisėtas, nes, teismo nuomone, patikrinimo metu buvo tiriama teisėjos administracinė ir darbo organizavimo veikla, teisėjo darbo ir etikos kodekso normų laikymasis, o ne teisėjo veikla, susijusi su teisingumo vykdymu, todėl tokie patikrinimai nepažeidžia teisėjo nepriklausomumo principo. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai vertino Vilniaus apygardos teismo pirmininko įsakymą dėl komisijos apeliantės veiklai patikrinti sudarymo, kaip nesusijusį su teisėjo veiklos, vykdant teisingumą, tyrimu. Tiriant ar pagrįstos Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo komisijos išvados dėl apeliantės veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu, neišvengiamai buvo pasisakyta dėl apeliantės veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu, vertinimo. Todėl ginčijamas įsakymas prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, Teismų įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalims.

423. Atsakovo Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. l3P-88-(7.1.2) ir 2011 m. liepos 26 d. protokolinio nutarimo Nr.38P-8-(7.1.1) 1 punktas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pažeidžia apeliantės konstitucinę teisę, garantuotą Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliyje, kad speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, patarianti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų atleidimo, laikysis administracinių aktų priėmimo tvarkos ir konstitucinės teisinės valstybės principų. Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčijamus nutarimus priėmė nemotyvuotai ir ne pilnaverčiu teisiniu aktu, turinčiu visus administracinio akto numatytus rekvizitus, o protokoliniu nutarimu. Teisėjų tarybos nutarimai negali būti priimti taip, kad kiltų abejonės, todėl Teisėjų tarybos nariai negali nusišalinti ar nedalyvauti šios institucijos darbe. Ginčijamu atveju Teisėjų tarybos darbe dalyvavo tik 14 narių, minėto nutarimo projektas nebuvo pateiktas Teisėjų tarybos nariams iš anksto, Teisėjų tarybos nariai už jį nebalsavo. Teismas sprendime nepagrįstai nepasisakė, dėl apeliantės keliamų šio ieškinio reikalavimo pagrindų, taip pat nevertino tos aplinkybės, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis, kuri yra minima Teisėjų tarybos nutarime ir pirmosios instancijos teismo vertinama sprendime, kaip vienas iš nutarimo pagrįstumą rodančių argumentų, priimant skundžiamą teismo sprendimą yra panaikinta ir negaliojanti.

434. Atsakovės Lietuvos Respublikos Prezidentės D. G. 2011 m. liepos 18 d. individualaus administracinis aktas – dekretas Nr. 1K-764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ yra neteisėtas, nes Konstitucija nesuteikia Respublikos Prezidentui tokių galių. Dekreto 1 straipsnyje nurodyta, kad atsakovė vadovaujasi Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, tačiau nei viename iš šių straipsnių expressis verbis nėra nustatyta nei principų, nei normų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad atsakovė turi absoliučią veiksmų laisvę, priimant sprendimus dėl apylinkės teisėjų atleidimo.

44Skundžiamame teismo sprendime neatsakyta į apeliantės keliamą dekreto teisėtumo klausimą. Sprendime yra detaliai aptariama teisėjo atleidimo procedūra, bet apylinkės teisėjo atleidimo klausimas nėra analizuojamas, tik nepagrįstai teigiama, kad Konstitucijoje yra numatyta Respublikos Prezidento teisė atleisti apylinkės teismo teisėją, sutinkamai su 112 straipsnio 4 dalimi. Tačiau tokio teksto Konstitucijoje nėra. Aiškinant teisinį reguliavimą, skiriant ir atleidžiant apylinkės teisėjus, kaip išimtinę atsakovės teisę, tokia tvarka gali būti interpretuojama, kaip šių teisėjų buvimas Respublikos Prezidento atstovais arba įgaliotiniais teismuose. Tik kai teisėjo paskyrimas ir atleidimas galimas skirtingų valstybinės valdžios institucijų, tai toks reguliavimas gali užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą – tai yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga demokratinėje santvarkoje.

45Atsakovės taikyta Teismų įstatymo 90 straipsnio 6 dalies norma, kuri suteikia teisę atsakovei atleisti iš pareigų apylinkės teisėjus, prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto tai daliai, kurioje nustatyta, kad teisėjai atleidžiami Seimo įstatymo nustatytais atvejais, kai šių kandidatūras pateikia Respublikos Prezidentas.

46Pirmosios instancijos teismo sprendime yra prieštaringai pasisakoma dėl Teismų įstatymo nuostatų taikymo teisėjų atleidimo procedūroje. Vienoje sprendimo dalyje teismas konstatuoja, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, todėl joje nurodomų normų galiojimui nebūtina jų perkelti į įstatymus, o Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalis yra perteklinė, kitoje vietoje jau yra remiamasi ne Konstitucijos nuostatomis, o Teismų įstatymu, cituojant 90 straipsnio 3 dalį.

47Atsakovė dekreto 1 straipsnyje sprendimą atleisti apeliantę nepagrįstai grindžia Teisėjų tarybos patarimu, nes Teisėjų tarybos pritarimą sąlygojo visa eilė neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų. Taip pat apeliantei kyla abejonės ar atsakovė grindė savo sprendimą tokia konstitucine institucija, kaip numatyta Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje. Teisėjų taryba veikia visuomeniniais pagrindais, ji yra apkrauta šalutinėmis funkcijomis, todėl laikytina, kad pagal Teismų įstatymo 119 straipsnį sudaryta Teisėjų taryba, neatitinka konstitucinės doktrinos, kuria apibrėžiami tokiai institucijai keliami reikalavimai, todėl Teismų įstatymo 120 straipsnyje numatytos Teisėjų tarybos funkcijos galimai prieštarauja Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai ir kelia abejones ar tokios institucijos patarimas yra teisėtas bei galimai pagrįstas.

485. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl neišmokėtos algos ir priklausančių priedų už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. priteisimo. Teismų įstatymas yra sureguliavęs teisėjo, kurio įgaliojimai yra sustabdyti, atlyginimo mokėjimo klausimą sekančiu būdu, tuo atveju, jei teisėjo atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tai priėmus bet kokį kitą procesinį sprendimą teisėjui yra išmokamas atlyginimas už visą sustabdytų įgalinimų laikotarpį. Kadangi apeliantės atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tai jai turėtų būti išmokėtas atlyginimas už visą sustabdytų įgaliojimų laikotarpį.

49Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodo, kad visą laikotarpį, kai apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimai buvo sustabdyti, ji galėjo dirbti kitą darbą. Teisėjas, kurio įgaliojimai sustabdyti, gali dirbti kitą darbą tik tuo atveju, kai yra atleistas iš teisėjo pareigų.

50Pasisakydamas dėl neišmokėto atlyginimo priteisimo, teismas sprendime analizuoja Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretą dėl įgaliojimų sustabdymo ir laiko, kad šis dokumentas turi reikšmę nagrinėjant bylą. Tačiau pasisakydamas dėl apeliantės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šio dekreto vertinimo, teismas pakeičia savo nuomonę ir laiko, kad tai nėra susiję su nagrinėjama byla.

51Įstatyme yra vienareikšmiškai nustatyta, kad tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį teisėjui negali būti išmokėta pareiginė alga už įgaliojimų sustabdymo laikotarpį. Lietuvos Respublikos įstatymuose yra įtvirtinta nekaltumo prezumpcija ir tik teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsprendžia kaltumo klausimą. Visais kitais atvejais kaltės klausimas nesprendžiamas. Tai reiškia, kad, sutinkamai su Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalimi, teisėjas gali būti pripažintas kaltu tik vienu būdu – priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Analogiška nuostata yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje.

52Teismas sprendime pripažįsta galimybę išmokėti apeliantei teisėjo atlyginimą tik tuo atveju jeigu būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis. Šį argumentą teismas grindžia Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies redakcija „teisėjas pripažįstamas nekaltu“. Šis teismo sprendimo teiginys prieštarauja kitam to paties teismo teiginiui sprendime, kur atmetant apeliantės prašymą dėl kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą nurodoma, kad nėra jokio teismo sprendimo pripažinti apeliantę kalta.

536. Atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. 3.13-060 „Atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų nuo 2011 m. liepos 18 d.“ yra neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas sprendime sutiko, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas negali atleisti teisėjo, bet nepagrįstai nustatė kad toks teisme priimtas įsakymas negali būti laikomas įsakymu apie atleidimą iš darbo ir nepagrįstai pripažino šį aktą formaliu, nes jame kalbama ne apie apeliantės atleidimą iš darbo, o apie fakto, kad asmuo laikomas atleistu iš darbo, konstatavimą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šis aktas neturi teisinių pasekmių, nes jas sukuria Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas.

547. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Europos Teisingumo Teismą. Visas skundžiamas teismo sprendimas yra paremtas išimtinai Konstitucijos nuostatų analize ir tiesioginiu taikymu, teismas ne vieną kartą atsigręžia į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir ja remia savo argumentus. Šios aplinkybės rodo, kad tikslus Konstitucijos normų taikymas yra aktualus šioje byloje. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pateikta teismo sprendimo argumentų analizė rodo, kad teismas savo iniciatyva analizuoja ir vertina konstitucijos teiginius net ir tais atvejais, kai jie nėra vienareikšmiai. Apeliantės manymu būtų tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nevienodai suprantamų Konstitucijos nuostatų išaiškinimo. Analogiškos nuostatos apeliantė laikosi ir dėl prašymo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

558. Bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistas rūšinis teismingumas, Panevėžio apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, negalėjo nagrinėti apeliantės ieškinio. Ieškiniu yra ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas. Tokio pobūdžio bylos, remiantis CPK 28 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 punktu, yra teismingos išimtinai Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, kuria klausimą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų nusišalinimo išsprendė Vilniaus apygardos teismo pirmininkas visų Civilinių bylų skyriaus teisėjų vardu, prieštarauja CPK 65, 66, 68 ir 69 straipsnių nuostatoms. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, remdamasis CPK 34 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, nepagrįstai nagrinėjamą bylą perdavė Panevėžio apygardos teismui. Nagrinėjant pirminį apeliantės ieškinį Vilniaus apygardos teisme nusišalino tik viena teisėja, kitiems teisėjams nušalinimai pareikšti nebuvo, todėl ieškinį galėjo nagrinėti kiti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjai, paskirti po 2006 m., arba, remiantis CPK 34 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai.

569. Byloje atsakovų atstovais dalyvavo viešieji juridiniai asmenys biudžetinės įstaigos – Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Nacionalinė teismų administracija. Šiuos juridinius asmenis atstovavo šių įstaigų darbuotojai. Tačiau CPK nenumato šių subjektų teisės atstovauti atsakovus. Atsakovų atstovai nenurodė jokių teisnių pagrindų, pagal kuriuos jie atstovauja atsakovus, todėl kyla pagrįsta abejonė ar atsakovų atstovai – viešieji juridiniai asmenys biudžetinės įstaigos – yra tinkami atstovai. Nei Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, nei Nacionalinė teismų administracija, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nėra tinkamai įforminę savo atstovų atstovavimą teisme ir (arba) atsiliepimus pasirašė neįgalioti ir (arba) netinkamai įgalioti asmenys. Tokiu atveju, jų pateikti atsiliepimai nėra laikytini tinkamais atsakovų pateiktais procesiniais dokumentais. Šiais pagrindais apeliantė teikė teismui prašymą nepriimti šių atstovų pasirašytų procesinių dokumentų, ir, vadovaudamasi CPK normomis, prašė priimti sprendimą už akių. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės prašymus. Teismas kėlė reikalavimus išskirtinai apeliantės teisėtiems atstovams dėl jų, teismo manymu, neteisingo atstovavimo įforminimo, kai tuo tarpu atsakovų atstovams nekėlė jokių atstovavimo įforminimo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai apeliantei kilo abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

57Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos Prezidentė prašo apeliantės skundą atmesti, palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

581. Nagrinėjant civilinę bylą Panevėžio apygardos teisme, kaip pirmosios instancijos teisme, rūšinio teismingumo taisyklės pažeistos nebuvo. Civilinė byla pagal apeliantės ieškinį, nusišalinus visiems Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjams, remiantis CPK 34 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pagrįstai buvo perduota Panevėžio apygardos teismui (CPK 35 str. 2 d.). Vien ta aplinkybė, kad byla buvo perduota Panevėžio apygardos teismui, savaime neįrodo šio teismo šališkumo. Teiginių dėl pirmosios instancijos teismo sudėties neteisėtumo ir šališkumo apeliantė neįrodė. Ji taip pat apeliaciniame skunde netinkamai aiškina CPK 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos normos turinį, ką patvirtina 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojęs minėtos CPK nuostatos pakeitimas.

592. Apeliantės motyvai dėl netinkamo atstovavimo, atstovų įgaliojimų įforminimo, tariamų procesinio dokumento trūkumų, yra nepagrįsti. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas yra vykdomosios valdžios dalis, jis veikia ne kaip fizinis asmuo, o kaip valstybės vadovas – valstybės valdžios institucija (Konstitucijos 77 str., 84 str., Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. birželio 19 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31d. išvada, 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas) CPK 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. CPK neįpareigoja šalies paaiškinti, dėl kokių priežasčių ji pasirinko galimybę vesti bylą per atstovą (kuris šalies vardu ir pasirašo procesinius dokumentus). Iš byloje esančio Lietuvos Respublikos Prezidentės 2011 m. sausio 6 d. potvarkio Nr. 2K-171 „Dėl atstovavimo teismuose“ akivaizdu, jog atstovauti atsakovą – Lietuvos Respublikos Prezidentę, visuose Lietuvos Respublikos teismuose, taigi ir šioje byloje, įgalioti aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Šiuo tikslu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos prezidento įstatymo 9 straipsnio 3 dalis, buvo išleistas potvarkis.

603. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinio reikalavimus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo tarnybinio patikrinimo komisijų sudarymo ir veiklos neteisėtumo pripažinimo, o apeliacinio skundo argumentai teismo padarytų išvadų nepaneigia. Be to, apeliantė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde neginčija ir visiškai nepasisako dėl jos tarnybinės veiklos patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumo.

614. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė apeliantės ieškinio reikalavimą dėl jos atleidimo iš teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu, nes atleidimo iš teisėjo pareigų pažeminus teisėjo vardą tvarka nebuvo pažeista, o ginčijamas Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Konstitucijos ir įstatymų nuostatomis bei nenukrypstant nuo Konstitucinio Teismo suformuluotos teisėjo atleidimo iš pareigų konstitucinės doktrinos, apibrėžiančios Respublikos Prezidento įgaliojimus šioje srityje ir konstitucines teisėjo atleidimo iš pareigų garantijas.

625. Apeliantės teiginys, kad iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų jį buvo atleista Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 3.13-060, neatitinka tikrovės. Minėtu įsakymu teismo pirmininkas nustatė įpareigojimus ir pavedimus teismo darbuotojams dėl apeliantės žinioje esančio materialaus turto sutikrinimo ir perėmimo, atsiskaitymo su apeliante išmokant piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir visų įsakyme nurodytų asmenų supažindinimo su priimtu įsakymu. Įgaliojimus skirti ir atleisti apylinkių teismų teisėjus iš pareigų turi tik Respublikos Prezidentas (Konstitucijos 112 str. 4 d., 84 str. 11 p.), todėl apeliantė iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, buvo atleista Lietuvos Respublikos Prezidentės 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K-764, o ne Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko įsakymu.

636. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jos reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimą bei priedus už teisėjo įgaliojimų sustabdymo laiką nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. Tačiau sutikti su apeliacinio skundo argumentais ir pateiktu teisės aiškinimu nėra jokio pagrindo. Apeliantės argumentas, esą įstatymų leidėjas, 2008 metais patikslinęs Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies redakciją, detalizavo ir išplėtė šią normą, yra visiškai nepagrįstas. Tai patvirtina ir teismų praktika. Tai, jog apeliantės baudžiamoji byla pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir BK 95 straipsnį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, savaime nereiškia apeliantės reabilitavimo ir negali būti tapatinama su jos išteisinimu. Tokios pat nuostatos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

647. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantės prašymų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas yra ne šalies prašymas, o pagrįsta teismo abejonė dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams. Nesant tokių abejonių, bylą nagrinėjantis teismas turi visus įgaliojimus aiškinti byloje taikytinų teisės aktų normas ir remdamasis jomis išnagrinėti bylą. Pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą taip pat nėra.

65Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas prašo atmesti apeliantės apeliacinį skundą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

661. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir motyvai dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 3.11- 035 „Dėl tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo“ ir Vilniaus apygardos pirmininko 2011 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-59 „Dėl komisijos sudarymo“ teisėtumo yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Apeliantės nurodytas teisės normų aiškinimas, jog teismo pirmininkai negali sudaryti komisijų išstirti konkretaus teisėjo su teisingumo vykdymu nesusijusios veiklos, yra nepagrįstas, neatitinka Teismų įstatymo 103 straipsnio 4 dalies, 6 dalies reikalavimų, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 21 d. nutarime suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos ir paneigia Konstitucijoje įtvirtintą teismo pirmininko statusą, prilyginant jį teisėjui, neturinčiam teismo darbo organizavimo įgaliojimų. Apygardos teismo pirmininkų įgaliojimus atlikti apylinkės teismo administracinės veiklos priežiūrą numato Teismų įstatymo 104 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Šio įstatymo 2 dalis numato galimybę sudaryti komisijas. Dėl šių priežasčių lieka nesuprantami ir nemotyvuoti apeliantės teiginiai dėl Vilniaus apygardos teismo pirmininko negalėjimo sudaryti komisiją, kuri atliktų apylinkės teismo teisėjo administracinės veiklos patikrinimą.

672. Teisėjų taryba, priimdama apeliantės skundžiamus nutarimus, vienu iš patarimo atleisti apeliantę pagrindų, nurodė Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį. Ši teismo nutartis bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo panaikinta. Nepaisant to, išliko kiti Teisėjų tarybos nutarimuose nurodyti atleidimo iš pareigų pagrindai. Be to, atleidimo iš pareigų pagrindu, su pakeista motyvacija, išlieka galutinėje ir neskundžiamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje konstatuotos faktinės aplinkybės.

683. Apeliantės keliamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės įgaliojimų atleisti iš pareigų apylinkės teismo teisėjus yra išnagrinėtas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, todėl atsakovas plačiau dėl šio apeliantės keliamo ginčo nepasisako.

694. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje, kuria panaikino Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį bei bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, aiškiai pasisakė, jog baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, savaime nereiškia asmens reabilitavimo ir negali būti tapatinamas su išteisinimu. Toks teismo nurodytas teisinis vertinimas reiškia, jog apeliantės baudžiamoji byla buvo pabaigta nereabilituojančiais pagrindais, todėl nėra pagrindo pagal Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalį priteisti jai prašomą darbo užmokestį.

705. Atsakovas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 3.13- 060 neatleido apeliantės iš teisėjos pareigų. Skundžiamame įsakyme buvo tik konstatuotas apeliantės atleidimo iš pareigų faktas, data bei nurodyti įpareigojimai kitiems teismo darbuotojams atsiskaityti, perimti materialinės vertybes. Apeliantė buvo atleista iš pareigų Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretu, todėl teismo pirmininko įsakymas nesukelia jai jokių teisinių pasekmių.

716. Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybės“ nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šios bylos nagrinėjimo ribas apibrėžė pati apeliantė teismui pateiktame ieškinyje, kuriame ginčo objektas yra jos atleidimo iš pareigų teisėtumas ir darbo užmokesčio priteisimas. Dėl šių priežasčių teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą šiuo pagrindu. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime aiškiai pasisakė dėl Respublikos Prezidento įgaliojimų atleisti apylinkės teismo teisėjus, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Teismų įstatymo 90 straipsnio 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

727. Apeliantė nenurodė jokių argumentų ir aplinkybių, kokias jos teises ir teisėtus interesus pažeidė bylos perdavimas nagrinėti Panevėžio apygardos teismui (išskyrus didesnes kelionės išlaidas) ir kaip tai turėjo įtakos priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, todėl jos argumentai dėl pažeisto bylos teismingumo ir teismo šališkumo yra visiškai nepagrįsti.

738. Apeliantė nepagrįstai pakartotinai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Europos Teisingumo Teismą.

749. Apeliantė prašymo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka nepagrindė jokiais motyvais. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo, tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių. Proceso dalyviai savo nuomones išdėstė pirmos instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei žodiniuose paaiškinimuose, duotuose teismo posėdžio metu. Dėl šių priežasčių, nesant poreikio byloje nustatinėti ginčytinas faktines aplinkybes, o tik sprendžiant teisės aiškinimo ir taikymo ginčą, bylą tikslingiausia būtų nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

75Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Teisėjų taryba, atstovaujamas Nacionalinės teismų administracijos, prašo apeliantės skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

761. Apeliantė apeliaciniame skunde, kaip ir ieškinyje, nenurodo nė vieno faktinį jos atleidimo iš teisėjos pareigų pagrindą paneigiančio argumento, o atleidimą iš teisėjos pareigų ginčija tuo pagrindu, kad Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 13P-88-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjų pareigų“ buvo priimtas nesilaikant administracinių aktų priėmimo tvarkos ir konstitucinės teisinės valstybės principų. Remiantis Teismų įstatymo 121 straipsnio 4 dalimi, Teisėjų tarybos darbo reglamento 26 punktu 2011 m. liepos 15 d. Teisėjų tarybos posėdis buvo teisėtas. Skundžiamame Teisėjų tarybos nutarime yra nurodyti sprendimo patarti atleisti teisėją iš pareigų motyvai, todėl skundžiamas nutarimas atitinka Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo išaiškinimus bei Teismų įstatymo 121 straipsnio 6 punktą. Dėl patarimo atleisti apeliantę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą, buvo priimtas vienintelis Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 13P-88-(7.1.2), todėl apeliacinio skundo argumentas, esą apeliantei nėra aišku, kaip protokoliniu Teisėjų tarybos nutarimu, o ne pilnaverčiu teisiniu aktu, turinčiu visus administracinio akto numatytus rekvizitus, buvo patarta Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti apeliantę iš pareigų, yra nepagrįstas. Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 26 d. posėdžio protokolinis nutarimas Nr. 38P-8-(7.1.1) Teismų įstatymo ir Teisėjų tarybos darbo reglamento nustatyta tvarka buvo įformintas kaip atskiras aktas – Teisėjų tarybos nutarimas Nr. 13P-88-(7.1.2). Tuo tarpu Teisėjų tarybos posėdžio protokolas buvo surašytas vadovaujantis Teisėjų tarybos darbo reglamento VII skirsniu, tačiau jokių teisinių padarinių apeliantei nesukėlė. Konstitucijoje nurodytas pasekmės – patarimą Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti apeliantę iš teisėjos pareigų, pažeminus teisėjo vardą – sukėlė Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 13P-88-(7.1.2), kuris turi visus administracinio akto rekvizitus ir yra pilnavertis teisinis aktas.

772. Apeliantės pakartotini prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Europos Teisingumo Teismą yra nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas klausimas dėl ieškovės įgaliojimų sustabdymo teisėtumo todėl į Konstitucinį Teismą kreiptis minėtu klausimu teismas neturi pagrindo. Dėl kitų klausimų, kuriais ieškovė prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime. Be to, bylą nagrinėjusiam teismui nekilo jokių abejonių dėl taikomų įstatymų, taip pat skundžiamo Lietuvos Respublikos Prezidentės dekreto atitikties Konstitucijai, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Europos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką kreiptis dėl prejudicinio sprendimo hipotetiniais klausimais, kurie nėra pagrindžiami nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, nėra galima, todėl ieškovės prašymo kreiptis pirmuoju klausimu pirmosios instancijos teismas netenkino pagrįstai. Atsižvelgdamas į tai, jog Europos Teisingumo Teismas neaiškina nacionalinės teisės, į tai, kad Konstitucijos 23 straipsnis numato analogišką asmenų teisę į nuosavybę ir jos neliečiamumą bei į tai, kad teisėjo atlyginimo priteisimas už įgaliojimų sustabdymo laikotarpį, nepripažinus įgaliojimų sustabdymo nepagrįstu, pažeistų teisingumo ir protingumo principus, teismas pagrįstai netenkino apeliantės prašymo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą antruoju klausimu.

783. Apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra nemotyvuotas. Apeliaciniame skunde kartojami tie patys argumentai, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl nėra jokių kliūčių apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka pagal byloje esančią medžiagą.

79Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra. Papildomai nurodė, jog nagrinėjamoje byloje tinkamu Lietuvos Respublikos atstovu turėtų būti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, kadangi ieškinį patenkinus negautas atlyginimas apeliantei būtų išmokėtas iš šiam teismui skirtų asignavimų.

80Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apygardos teismas prašo apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria atmesti Vilniaus apygardos teismui pareikšti reikalavimai, atmesti kaip nepagrįstą, o sprendimą šioje dalyje palikti nepakeistą. Dėl kitų apeliacinio skundo reikalavimų prašo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2011 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-59 priėmimo procedūra ir šio įsakymo turinys visiškai atitinka tiek Teismų įstatymo, tiek ir poįstatyminio akto – Administravimo teismuose nuostatų reikalavimus (Teismų įstatymo 103 str. 5 d., 104 str., Teisėjų tarybos 2011 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 13P-31-(7.1.2) patvirtintų Administravimo teismuose nuostatų 6.1 p., 6.5 p., 18 p., 21 p.). Sudarant nurodytą komisiją procedūriniu požiūriu įstatymų ir poįstatyminių akrų reikalavimai nebuvo pažeisti. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovas šiuo įsakymu nurodė komisijai atlikti jos kaip teisėjos veiklos tyrimo išvadų patikrinimą ir tai vertina kaip kišimąsi į teisėjo ar teismo veiklą. Teismo pirmininko (ar jo deleguotų asmenų) atlikto teisėjo veiklos patikrinimo metu yra tiriama teisėjo administracinė ir darbo organizavimo veikla, teisėjo darbo ir etikos kodekso normų laikymasis, o ne teisėjo veikla, susijusi su teisingumo vykdymu, todėl tokie patikrinimai nepažeidžia teisėjo nepriklausomumo principo. Nei skundžiamo įsakymo, nei juo sudarytos komisijos atlikto patikrinimo akto turinys neteikia pagrindo išvadai, kad buvo kišamasi į apeliantės kaip teisėjos veiklą. Tiek apylinkės teismo komisijos, tiek ir jos veiklą bei išvadas tikrinusios apygardos teismo komisijos atlikti patikrinimai buvo orientuoti į apeliantės administracinės bei darbo organizavimo veiklos trūkumų išaiškinimą, tačiau nei vieną nurodytų komisijų netyrė ir nevertino apeliantės kaip teisėjos veiklos jai vykdant teisingumą. Apylinkės teismo tarnybinio patikrinimo komisija susipažįstama su apeliantės išnagrinėtomis bylomis, jas vertino teisėjos organizacinio darbo kontekste, tačiau nekvestionavo priimtų procesinių sprendimų, jų teisėtumo klausimas komisijoje nebuvo ir negalėjo būti svarstomas. Savo ruožtu, Vilniaus apygardos teismo komisija patikrino apylinkės teismo komisijos veiklos teisingumą ir konstatavo, jog šios komisijos išvados dėl apeliantės procesinės veiklos patikrinimo yra teisingos, jose nurodyti faktai atitinka tikrovę.

81Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija nurodo, kad jis šioje byloje yra netinkama šalis ir pagal savo kompetenciją reikšmingos informacijos, susijusios su nagrinėjama byla, neturi, todėl prašo apeliantės skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

82IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

83teisiniai argumentai ir išvados

84Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

85Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari v. Finland, pareiškimo Nr. 4968/99). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands, pareiškimo Nr. 16034/90). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland, pareiškimo Nr. 20772/92). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl papildomai dėl jau išsakytų motyvų nebus pasisakoma, o tik dėl atskirų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

86Dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 3.11-035 „Dėl tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo“ teisėtumo

87Apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl individualaus vidaus administravimo akto 2011 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 3.11-035 panaikinimo. Apeliantės teigimu šiuo teisės aktu buvo pažeistos jos, kaip teisėjos, Konstitucijoje įtvirtintos nepriklausomumo garantijos.

88Teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Tokioje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves.

89Teisėjo ir teismų nepriklausomumas nėra savitikslis dalykas – tai yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.

90Užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios. Konstitucija draudžia vykdomajai valdžiai kištis į teisingumo vykdymą, daryti teismams kokį nors poveikį ar vertinti teismų darbą nagrinėjant bylas, juo labiau – nurodinėti, kaip turėtų būti vykdomas teisingumas. Teismų administravimas ir drausminių priemonių taikymas teisėjams turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas realus teisėjų nepriklausomumas. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

91Apeliantė teigia, kad ginčijamu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 3.11-035 „Dėl tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo panaikinimo“ sudaryta Komisija nagrinėjo A. Š. nagrinėtas civilines bylas, išvadose pasisakė dėl padarytų procesinių ir materialinių teisės normų pažeidimų, todėl tokia Komisijos veikla turėtų būti vertinama, kaip kišimasis į teisingumo vykdymą.

92Teisėjų kolegija nustatė, kad 2011 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas P. B. sudarė Komisiją, kuriai pavedė atlikti teisėjos A. Š. (T.) procesinės veiklos laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. lapkričio 10 d. patikrinimą (t. 5, b. l. 203-204). Komisija buvo sudaryta šios sudėties: komisijos pirmininkė teisėja A. P. , narės – teisėjo padėjėja R. A. bei teismo administracijos sekretorė R. T. . Komisija sudaryta vadovaujantis Teismų įstatymo 103 straipsnio 5 dalimi, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo Administravimo nuostatais, patvirtintais teismo pirmininko 2010 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 3.11-043 bei atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2011 m. kovo 25 d. pavedimą. Komisija 2011 m. balandžio 26 d. pateikė Išvadą dėl teisėjos A. Š. (iki santuokos T.) procesinės veiklos patikrinimo, kurioje nustatė, kad teisėja nagrinėdama civilines bylas ne kartą pažeidė teismo pirmininko įsakymu teisme nustatytą Bylų priėmimo ir registravimo tvarką, nesilaikė civilinio proceso įstatymais nustatytų ieškinių, prašymų, pareiškimų priėmimo ir bylos paruošimo nagrinėti nuostatų, procesinių terminų, teismingumo taisyklių, civilinio proceso normų, reglamentuojančių teismo procesinių dokumentų surašymą, rašymo apsirikimo ir aiškių aritmetinių klaidų taisymą. Konstatuota, kad nagrinėdama civilines bylas teisėja ne kartą pažeidė procesinių ir materialinių įstatymų normas (t. 1, b. l. 68-86). 2011 m. birželio 21 d. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų komisija, atlikusi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo tarnybinio patikrinimo Komisijos išvadų vertinimą konstatavo, kad ši Komisija „nekvestionavo teisėjos A. Š. priimtų procesinių sprendimų, jų teisėtumo klausimas nebuvo sprendžiamas komisijoje, tačiau padarytų pažeidimų akivaizdumas leido bent jau formaliai atžymėti A. Š. veiksmus, jos dalykinį pasirengimą, profesinės etikos reikalavimų laikymąsi“ (t 6. b.l.68-73).

93Teisėjų kolegija vertina, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. kovo 29 d. įsakymas Nr. 3.11-035 „Dėl tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo“ buvo priimtas vadovaujantis Teismų įstatymo 103 straipsnio 5 ir 6 dalimis, kuriose įtvirtinta, kad teismo pirmininkas jam priskirtas administravimo funkcijas atlieka asmeniškai, tačiau prireikus gali pavesti jas atlikti teismo pirmininko pavaduotojui (pavaduotojams), skyrių pirmininkams, kitiems teisėjams (5 dalis). Teismo pirmininkas, įgyvendindamas jam priskirtas vidinio administravimo funkcijas, gali sudaryti teismo administracinės veiklos ar su teisingumo vykdymu nesusijusios teisėjo veiklos tyrimo komisiją, į kurią gali būti įtraukti kitų teismų teisėjai ar tarnautojai, taip pat kitų institucijų, įstaigų specialistai, mokslininkai, visuomenės atstovai. Šių asmenų dalyvavimas įgyvendinant teismo administravimo funkcijas grindžiamas skaidrumo, savanoriškumo ir nešališkumo principais. Šioje dalyje numatytos komisijos įgaliojimus ir sudarymo tvarką tvirtina Teisėjų taryba (6 dalis). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko įsakymu sudaryta Komisija tikrino jos teisingumo vykdymą ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas turėjo teisę priimti ginčijamą teisės aktą, t. y. įsakymą Nr. 3.11-035 „Dėl tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo“, tiek vadovaudamasis Administravimo teismuose nuostatų VI dalies normomis, reglamentuojančiomis patikrinimo komisijos sudarymo tvarką, tiek Teismų įstatymo 103 straipsnio nuostatomis, tiek ir suformuota oficialia Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį (kuriame, kaip minėta, nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis), kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis), yra ne kartą konstatavęs (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Taigi Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs plačią oficialiąją konstitucinę teisėjo ir teismų nepriklausomumo doktriną, kurioje konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo imperatyvas aiškinamas konstitucinio teisinės valstybės principo (kuris, kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes ir kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija) kontekste.

94Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisėjo nepriklausomumo principas, neturėtų būti priešpastatomas teisėjo pareigai spręsti bylas tik griežtai laikantis įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengiant savo jurisdikcijos ribų, neviršijant kitų įgaliojimų ir šių jo pareigų vykdymo administracinei priežiūrai.

95Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo sprendimui, kuriame teismas vertino, jog įstatymų leidėjas, siekdamas įtvirtinti tinkamą teismų nepriklausomumo principo įgyvendinimą, Teismų įstatyme įtvirtino teismo pirmininko pareigą organizuoti ir prižiūrėti administravimą teisme, kontroliuoti kaip laikomasi Teisėjų etikos kodekso reikalavimų. Tokios teismo pirmininko atliekamos funkcijos laikytinos teismų sistemos savireguliacijos dalimi ir nėra teisėjų nepriklausomumo principo ribojimas ar pažeidimas. Teismų įstatymo 103 straipsnio 6 dalis teismo pirmininkui suteikia teisę, įgyvendinant jam priskirtas vidinio administravimo funkcijas, sudaryti teismo administracinės veiklos ar su teisingumo vykdymu nesusijusios teisėjo veiklos tyrimo komisiją, į kurią gali būti įtraukti kitų teismų teisėjai ar tarnautojai, taip pat kitų institucijų, įstaigų specialistai, mokslininkai, visuomenės atstovai. Skundžiamu 2011 m. kovo 29 d. įsakymu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas pasinaudojo šia teise ir sudarė komisiją iš teismo darbuotojų bei pavedė jiems patikrinti teisėjos A. Š. veiklą 7 aspektais, kurie iš esmės susiję su procesinių dokumentų registravimu, skyrimu, priėmimu, civilinės bylos paruošimu teisminiam nagrinėjimui ir kt., bet ne su teisingumo vykdymu. Taigi, kaip jau buvo minėta, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas turėjo teisę 2011 m. kovo 29 d. individualiu teisės aktu Nr. 3.11-035 įsakyti sudaryti tarnybinio patikrinimo komisiją, tokio įsakymo priėmimas atitinka suformuotą oficialią Konstitucinio Teismo doktriną, Teismų įstatymo nuostatas bei buvo priimtas vykdant Teisėjų tarybos pavedimą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad šio tyrimo objektas buvo apeliantės veikla vykdyta iki jos įgaliojimų sustabdymo. Tokia situacija susiklostė, dėl to, kad tik paaiškėjus, kad baudžiamoji atsakomybė, t. y. griežčiausia asmens teisinės atsakomybės rūšis prieš valstybę negalima, nes baudžiamasis procesas buvo nutrauktas nekonstatavus, jog asmuo kaltas dėl nusikaltimo padarymo, buvo pagrįstai imtasi vykdyti drausminę procedūrą. Teisėjų kolegija vertina, kad šios procedūros metu esminių pažeidimų nenustatyta, o patikrinimo akto turinys neduoda pagrindo teigti, jog Komisija analizavo apeliantės priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, kad šiuo patikrinimu buvo įsiterpta į instancinės teismų sprendimų kontrolės mechanizmą, o komisijos atliktas patikrinimas peržengė administracinės veiklos priežiūros ribas.

96Apibendrinat tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas 2011 m. kovo 29 d. įsakymas nepažeidžia teismų ir teisėjų nepriklausomumo principo, atitinka aukštesnės galios teisės aktų nuostatas, tai yra Konstituciją ir įstatymus ir nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliantės prašymą ir pripažinti neteisėtu bei panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. 3.11-035 „Dėl tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo panaikinimo“.

97Dėl Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2011 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-59 „Dėl komisijos sudarymo“ teisėtumo

98Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai vertino Vilniaus apygardos teismo pirmininko įsakymą dėl komisijos apeliantės veiklai patikrinti sudarymo, kaip nesusijusį su teisėjo veiklos, vykdant teisingumą, tyrimu. Apeliantės teigimu, ginčijamas įsakymas prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, Teismų įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalims, nes tiriant, ar pagrįstos Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo komisijos išvados, neišvengiamai buvo pasisakyta dėl apeliantės veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu, vertinimo.

99Spręsdamas Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2011 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-59 „Dėl komisijos sudarymo“ teisėtumo klausimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad procedūriniu požiūriu, įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimai nagrinėjamu atveju pažeisti nebuvo, atlikto apeliantės, kaip teisėjos, veiklos patikrinimo metu buvo tiriama apeliantės administracinė ir darbo organizavimo veikla, teisėjo darbo ir etikos kodekso normų laikymasis, o ne apeliantės veikla, susijusi su teisingumo vykdymu, todėl toks patikrinimas nepažeidė teisėjo nepriklausomumo principo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

100Teisėjų tarybos 2011 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 13p-31-(7.1.2) patvirtintų administravimo teismuose nuostatų 6.1, 6.5, 18, 21 punktais, teismų administracinės veiklos priežiūrą (išorinį teismų administravimą) atlieka: bendrosios kompetencijos apygardos teismo pirmininkas – apygardos teismo veiklos teritorijoje esančių apylinkių teismų administracinės veiklos; teisėjų taryba – visų teismų administracinės veiklos; teismų administracinės veiklos priežiūros (priežiūros išorinio teismų administravimo srityje) įgyvendinimas – tai teismų administracinės veiklos priežiūros (išorinio teismų administravimo) subjekto veikla, vertinant teismų vidinio administravimo būklę ir teikiant siūlymus; kompleksinio ir tikslinio patikrinimo atvejais turi būti priimtas administravimo subjekto sprendimas (nutarimas, įsakymas) dėl tokio patikrinimo organizavimo, patikrinimo dalykas (apimtis) ir terminas. Sprendimu (nutarimu, įsakymu) gali būti sudaroma komisija (nurodoma sudėtis), skiriamas komisijos pirmininkas. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Teismų įstatymo 103 straipsnyje bei 104 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

101Įvertinusi minėtų teisės aktų nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkas, vykdydamas Teisėjų tarybos 2011 m. gegužės 27 d. pavedimą, 2011 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-59 pagrįstai sudarė komisiją, kuri patikrino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. tarnybinio patikrinimo išvadas dėl apeliantės kaip teisėjos veiklos patikrinimo. Sudarant komisiją, atliekant apeliantės veiklos patikrinimą bei priimant atitinkamas išvadas, įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimai pažeisti nebuvo. Atlikto patikrinimo metu apeliantės veikla, susijusi su teisingumo vykdymu, tikrinta nebuvo, jos priimti procesiniai sprendimai revizuojami nebuvo. Patikrinimas buvo orientuotas į apeliantės administracinės bei darbo organizavimo veiklos trūkumų išaiškinimą, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo komisijos atlikto patikrinimo metu padarytų išvadų (ne)pagrįstumo patikrinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė neginčija ir nepasisako dėl jos tarnybinės veiklos patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų pagrįstumo.

102Dėl Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. l3P-88-(7.1.2) ir 2011 m. liepos 26 d. protokolinio nutarimo Nr.38P-8-(7.1.1) 1 punkto

103Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad ginčijami Teisėjų tarybos nutarimas ir protokolinio nutarimo 1 punktas yra neteisėti ir nepagrįsti, pažeidžia jos konstitucinę teisę, garantuotą Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje, kad speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, patarianti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų atleidimo, laikysis administracinių aktų priėmimo tvarkos ir konstitucinės teisinės valstybės principų, jie yra nemotyvuoti, priimti ne pilnaverčiu teisiniu aktu, turinčiu visus administracinio akto numatytus rekvizitus, o protokoliniu nutarimu, juos priimant dalyvavo tik 14 narių Teisėjų tarybos narių, o nutarimo projektas nebuvo pateiktas iš anksto Teisėjų tarybos nariams.

104Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantės ieškinio pagrįstumo šioje dalyje klausimą, padarė išvadą, kad 2011 m. liepos 15 d. Teisėjų tarybos posėdis, kuriame buvo sprendžiamas patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei dėl ieškovės atleidimo klausimas, buvo teisėtas, balsavimo procedūra pažeista nebuvo, posėdžio metu priimtas nutarimas yra priimtas pakankamai aiškiai, jame nurodomi sprendimo patarti atleisti teisėją iš pareigų motyvai, jis buvo įformintas Teisėjų tarybos darbo reglamento nustatyta tvarka kaip atskiras aktas – Teisėjų tarybos nutarimas, taigi nutarimas atitinka Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei Teismų įstatymo 121 straipsnio 6 punktą. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad ginčijamas Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 26 d. posėdžio protokolas Nr. 38P-8-(7.1.1) buvo surašytas vadovaujantis Teisėjų tarybos darbo reglamento VII skirsniu, tačiau jokių teisinių padarinių apeliantei nesukėlė. Konstitucijoje nurodytas pasekmės – patarimą Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti apeliantę iš teisėjos pareigų pažeminus teisėjo vardą – sukėlė Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 13P-88-(7.1.2), kuris turi visus administracinio akto rekvizitus ir yra pilnavertis teisinis aktas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

105Teismų įstatymo 121 straipsnio 4 dalis nustato, kad Teisėjų taryba, atlikdama savo funkcijas, priima nutarimus. Teisėjų tarybos nutarimai priimami atviru balsavimu. Teisėjų tarybos nutarimas yra priimtas, jeigu jam pritarė daugiau kaip pusė visų Teisėjų tarybos narių. Teisėjų tarybos nutarimus pasirašo Teisėjų tarybos pirmininkas ir sekretorius; Teisėjų taryba nutarimus gali priimti slaptu balsavimu. Remiantis minėto straipsnio 5 ir 6 dalimis, Teisėjų taryba nutarimus, kuriais Respublikos Prezidentui patariama dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, priima tik atviru balsavimu, šiais klausimais priimti nutarimai turi būti argumentuoti.

106Teisėjų tarybos darbo reglamento 26 punktas nustato, kad Teisėjų tarybos posėdis yra teisėtas, jei jame dalyvauja daugiau kaip pusė tarybos narių.

1072011 m. liepos 15 d. Teisėjų tarybos posėdyje dalyvavo 14 iš 21 tarybos narių (Teisėjų tarybos darbo reglamento 6 p., nuo 2011 m. kovo 25 d. galiojusi redakcija), todėl, remiantis Teisėjų tarybos darbo reglamento 26 punktu, jis buvo teisėtas. Už apeliantės ginčijamą nutarimą atviru balsavimu balsavo visi posėdyje dalyvavę Teisėjų tarybos nariai, taigi jam pritarė daugiau negu pusė Teisėjų tarybos narių (Teismų įstatymo 121 str. 4 d.). Minėtame nutarime yra nurodyti sprendimo patarti atleisti apeliantę iš teisėjo pareigų motyvai, todėl ginčijamas nutarimas atitinka Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo išaiškinimus bei Teismų įstatymo 121 straipsnio 6 punktą. Vien ta aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su nutarime nurodytais motyvais, nepatvirtina jo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Nutarimas turi visus administracinio akto rekvizitus ir yra pilnavertis teisinis aktas. Dėl patarimo atleisti apeliantę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą, buvo priimtas vienintelis Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 13P-88-(7.1.2), todėl apeliacinio skundo argumentas, esą apeliantei nėra aišku, kaip protokoliniu Teisėjų tarybos nutarimu, o ne pilnaverčiu teisiniu aktu, turinčiu visus administracinio akto numatytus rekvizitus, buvo patarta Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti apeliantę iš pareigų, yra nepagrįstas. Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 26 d. posėdžio protokolinis nutarimas Nr. 38P-8-(7.1.1) Teismų įstatymo ir Teisėjų tarybos darbo reglamento nustatyta tvarka buvo įformintas kaip atskiras aktas – Teisėjų tarybos nutarimas Nr. 13P-88-(7.1.2). Tuo tarpu Teisėjų tarybos posėdžio protokolas buvo surašytas vadovaujantis Teisėjų tarybos darbo reglamento VII skirsniu, tačiau jokių teisinių padarinių apeliantei nesukėlė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, Konstitucijoje nurodytas pasekmes – patarimą Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti apeliantę iš teisėjos pareigų, pažeminus teisėjo vardą – sukėlė Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 13P-88-(7.1.2).

108Dėl atleidimo iš pareigų teisėtumo

109Apeliantė Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekretą, kuriuo ji buvo atleista iš teisėjos pareigų, ginčija, argumentuodama tuo, kad Respublikos Prezidentui Konstitucija nesuteikė teisės atleisti apylinkės teismo teisėjo iš pareigų ir dėl to šis dekretas yra neteisėtas, t. y., apeliantės teigimu, priimdama minimą teisės aktą Lietuvos Respublikos Prezidentė viršijo Konstitucijos jai suteiktus įgaliojimus, nes, apeliantės teigimu, atleisti apylinkės teisėją iš pareigų turi teisę tik Lietuvos Respublikos Seimas Respublikos Prezidento teikimu.

110Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais, nes Konstitucinis Teismas ne kartą savo oficialioje doktrinoje yra įtvirtinęs apylinkės teismo teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką. Dėl šios doktrinos yra išsamiai pasisakęs pirmos instancijos teismas, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija dėl to pakartotinai nepasisako.

111Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo aplienatės atleidimo teisėtumą, tai pagrįsdamas atliktų įrodymų vertinimu. Tuo pačiu pastebėtina, kad Teisėjų tarnybos valstybei teisinius santykius be specialaus įstatymo, t. y. Teismų įstatymo, taip pat reglamentuoja ir Darbo kodekso normos, kuriuos taikomos subsidiariai taip, kad nepažeistų teisėjų nepriklausomumo bei kitų principų. Kai teisėjas iš pareigų atleidžiamas už vykdant teisėjo pareigas padarytus pažeidimus ir ginčija atleidimo teisėtumą, kaip ir darbo teisėje, turi būti nustatoma, ar egzistuoja visos sąlygos teisėjo drausminei atsakomybei kilti. Demokratinėje teisinėje valstybėje negalima situacija, kai teisėjas iš pareigų atleidžiamas esant tik abstraktaus pobūdžio pasvarstymams ar apskritai nesant konkretaus teisinio pagrindo. Todėl tuomet, kai teisėjas ginčija jo atleidimo teisėtumą, teismas turi ištirti ir įvertinti kuo pasireiškia neteisėti veiksmai ar neveikimas, ar jie sukėlė žalą (pažeisti teisingumo interesai), ar tarp šių veiksmų (neveikimo) ir žalos egzistuoja priežastinis ryšys, kuo pasireiškia atleisto iš pareigų teisėjo kaltė.

112Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl drausminės atsakomybės taikymo, kuri nepriklauso nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo (netaikymo). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nurodo, kad išteisinimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pats savaime netrukdo nustatyti civilinės ar kitokios formos atsakomybės, kylančios dėl tų pačių faktų, mažiau griežtos įrodinėjimo naštos pagrindu (Ringvold v. Norway, no. 34964/97, no. 34964/97, judgment of 11 February 2003; Y v. Norway, no. 56568/00, judgment of 11 February 2003; žr. taip pat C. v. the United Kingdom, no. 11882/85, Commission decision of 7 October 1987). Teismo nuomone, tai, kad veika, už kurią gali būti skiriama drausminė sankcija, taip pat atitinka materialiuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, nėra pakankamas pagrindas laikyti asmenį, kuriam taikoma drausminė atsakomybė, „kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu“ (mutatis mutandis Y. v. Norway; Ringvold v. Norway). Nagrinėdamas bylas, kuriose kilo ginčų dėl atleidimo iš darbo, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad, nors skundžiamais atvejais civilinės atsakomybės sąlygos tam tikrais aspektais galėjo sutapti su baudžiamosios atsakomybės sąlygomis, tačiau civilinis ieškinys turėjo būti išspręstas, vadovaujantis darbo teisės principais ir įrodinėjimo standartais, jo nelėmė baudžiamojo proceso baigtis, o sprendžiant drausminės atsakomybės klausimą, nebuvo teigiama, jog įvykdytos visos sąlygos pripažinti pareiškėją baudžiamosios teisės prasme kaltu dėl kaltinimų, dėl kurių jis išteisintas. Dėl to darytina išvada, kad civilinis procesas nėra nesuderinamas su išteisinimu ir jo nepanaikina. Tokiais atvejais Europos Žmogaus Teisių Teismas nenustato pagrindo išplėsti Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymą civiliniam procesui ir nekonstatuoja šios nuostatos pažeidimo požymių (pvz., Ekenler v. Turkey, no. 52516/99, decision of 26 October 2004; Moullet c. France, no. 27521/04, décision du 13 septembre 2007).

113Pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalį teisėjas atleidžiamas iš pareigų kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą (5 punktas). Tai yra drausminė nuobauda, kuri prilygintina šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui ir taikytina tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė. Šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo nustatymui nėra būtinas teismo nuosprendis arba administracinės atsakomybės taikymo aktas; teisėjo neteisėti veiksmai gali būti įrodinėjami CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau jos turi lemti neabejotiną išvadą, kad darbuotojas tokius veiksmus atliko.

114Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir suformuotą Lietuvos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamojo nuosprendžio nepriėmimas neeliminuoja galimybės baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamos veikos padarymo išteisintiems asmenims taikyti drausminę atsakomybę. Kadangi išvada, ar darbuotojas šiurkščiai pažeidė darbo drausmę ar tokio pažeidimo nepadarė, gali būti daroma tik ištyrus byloje pateiktus šalių įrodymus bei darbuotojo elgesį įvertinus atitikties norminių darbo teisinius santykius reglamentuojančių bei lokalių teisės aktų aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. UAB „Einhell Balticum“, bylos Nr. 3K-3-265/2012). Pagal įrodymų pakankamumo ir patikimumo civiliniame procese principus, drausminės nuobaudos už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą skyrimas, nustačius visas tam reikšmingas aplinkybes, nelaikytinas fakto, kad asmuo yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, konstatavimu baudžiamosios teisės prasme, taigi ir pažeidžiančiu nekaltumo prezumpciją, jei jis atliekamas neperžengiant civilinio proceso ribų, nenustatinėjant ir nesprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės ar atskirų jos sąlygų buvimo (nebuvimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2012).

115Nagrinėjamu atveju apeliantė iš teisėjo pareigų buvo atleista Respublikos Prezidento dekretu, dėl to, kad savo elgesiu pažemino teisėjo vardą (t. 1, b. l. 12). Teismų įstatymo 83 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties. Tiek Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje, tiek ir Teismų įstatyme yra nustatyta, kad apylinkės teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas. Konstitucijoje įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai, susiję su teisėjų paskyrimu ir atleidimu, aiškintini neatsiejamai nuo Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies, kurioje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Pagal Teismų įstatymą šia institucija yra Teisėjų taryba (Teismų įstatymas 90 str. 6, 7 punktai).

116Byloje nustatyta, kad Teisėjų taryba 2011 m. liepos 15 d. posėdžio metu svarstė klausimą dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (t. 5, b. l. 31-34). Įvertinę Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sudarytos komisijos išvadas (t. 1, b. l. 68-86) bei iš esmės jas patvirtinantį Vilniaus apygardos teismo komisijos Aktą dėl A. Š. skundo ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo tarnybinio patikrinimo komisijos išvadų dėl šio teismo teisėjos A. Š. procesinės veiklos patikrinimo pagrįstumo patikrinimo, Teisėjų tarybos nariai konstatavo, kad apeliantė „padarė pareiginius nusižengimus, kvalifikuotinus teisėjo vardą žeminančiu poelgiu“, ir patarė Respublikos Prezidentei atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo elgesiu pažeminus teisėjo vardą, vienbalsiai, t. y. 14 posėdyje dalyvavusių Tarybos narių balsavo „už“, 0 – „prieš“, 0 – „susilaikau“.

117Taigi Teisėjų taryba įvertino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo Komisijos išvadoje konstatuotas aplinkybes, sprendė, kad apeliantė savo sąmoningais veiksmais ar neveikimu, atlikdama tiesiogines pareigas akivaizdžiai pažeidė įstatymus ar jų apskritai nepaisė (tai atskleidžia apeliantės kaltę), ir dėl to patarė Respublikos Prezidentei atleisti apeliantę iš teisėjo pareigų, savo elgesiu pažeminus teisėjo vardą. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad dėl faktų, kuriuos įvertinusi Teisėjų taryba priėjo prie tokios išvados, byloje ginčo nėra, t. y. jų apeliantė neginčija ir nenurodo nei vieno šiuos faktus paneigiančio argumento ar įrodymo (CPK 12, 178 str.). Taip pat nėra pagrindo vertinti, kad apeliantės profesinės veiklos patikrinimas galėjo būti neteisėtas arba apeliantės, kaip teisėjos, veiklos įvertinimas galėjo būti nepagrįstas. Teisėjų kolegija vertina, kad tarp apeliantės veikimo ir neveikimo, t. y. aiškiai aplaidaus konkrečios teisėjos pareigų atlikimo, taip pat jų neatlikimo be pateisinamos priežasties, bei kilusių pasekmių, t. y. diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas ir pažemintas teisminės valdžios autoritetas yra tiesioginis priežastinis ryšys.

118Apibendrinat tai kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Teisėjų taryba išanalizavo ir įvertino pakankamai objektyvaus pobūdžio faktines aplinkybes, kuriomis rėmėsi, priimdama nutarimą patarti Respublikos Prezidentei atleisti apeliantę iš teisėjos pareigų. Šios faktinės aplinkybės vertintinos, kaip pakankamos konstatuoti, kad apeliantė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, tai yra savo poelgiais pažemino teisėjo vardą, tuo atliko veiksmus, kuriais buvo diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas ir pažemintas teisminės valdžios autoritetas, nevykdė pareigos saugoti savo profesijos garbę ir prestižą dėl to priėmė sprendimą patarti Respublikos Prezidentui atleisti apeliantę iš užimamų teisėjos pareigų. Savo ruožtu Respublikos Prezidentė gavusi tokį Konstitucijoje įtvirtintos specialios institucijos – Teisėjų tarybos patarimą, teisėtai ir pagrįstai skyrė griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

119Dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. pirmininko įsakymo Nr. 3.13-060 „Atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų nuo 2011 m. liepos 18 d.“ teisėtumo

120Apeliantė taip pat ginčija atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 3.13-060 „Atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų nuo 2011 m. liepos 18 d.“. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad minėtas įsakymas yra neteisėtas, prieštarauja Konstitucijai, nes atsakovas neturi subjektinių teisių atleisti teisėjus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šio reikalavimo pagrįstumo klausimą, padarė išvadą, kad teisines pasekmes – apeliantės atleidimą iš teisėjos pareigų, jai sukėlė Lietuvos Respublikos Prezidentės 2011 m. liepos 18 d. dekretas, o ne ginčijamas įsakymas, kuriuo tebuvo konstatuota apeliantės teisinė būklė ir išspręsti teismo administravimo klausimai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

121Teismų įstatymo 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir skyriaus pirmininkas yra teismo pareigūnai, kurie šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka vadovauja teismo organizaciniam darbui. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas, gavęs Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretą Nr. 1k-764 dėl apeliantės atleidimo iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, privalėjo minėtą dekretą vykdyti ir išspręsti organizacinius klausimus, susijusius su apeliantės atleidimu. Taigi teismo pirmininkas, priimdamas ginčijamą įsakymą, ne viršijo įstatymo jam suteiktus įgaliojimus, o vykdė Teismų įstatymo 103 straipsnio 1 dalies nuostatą, t. y. organizavo teismo bei teismo darbuotojų darbą. Ginčijamu įsakymu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas konstatavo apeliantės atleidimo iš teisėjo pareigų faktą, datą, nustatė įpareigojimus ir pavedimus kitiems teismo darbuotojams dėl apeliantės žinioje esančio materialaus turto tikrinimo ir perėmimo, atsiskaitymo su apeliante išmokant piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, bei visų įsakyme nurodytų asmenų supažindinimo su priimtu įsakymu. Įgaliojimus skirti ir atleisti apylinkių teismų teisėjus iš pareigų turi tik Respublikos Prezidentas (Konstitucijos 112 str. 4 d., 84 str. 11 p.), todėl apeliantė iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, buvo atleista Respublikos Prezidentės 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K-764, o ne ginčijamu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko įsakymu.

122Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 3.13-060 „Atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų nuo 2011 m. liepos 18 d.“ pripažinti neteisėtu apeliantės nurodytais pagrindais.

123Dėl neišmokėto atlyginimo ir priklausančių priedų už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. priteisimo

124Nustačius, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantės neturtinius reikalavimus, t. y. apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai vertinat, kad ji teisėtai atleista iš teisėjo pareigų, būtina išspręsti teisinių padarinių taikymo ieškovei laike klausimą – ar apeliantei, kurios, kaip teisėjos įgaliojimai buvo sustabdyti, gali būti mokamas atlyginimas ir priedai už laikotarpį nuo šių įgaliojimų sustabdymo iki jos atleidimo iš pareigų. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju svarbios tokios aplinkybės. Pirma, teisėjos įgaliojimai sustabdyti po to, kai iškilo jos teisinės – baudžiamosios atsakomybės klausimas. Tačiau tokios atsakomybės nerealizavimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įgaliojimų sustabdymas buvo neteisėtas. Baudžiamojoje byloje nepriėmus išteisinamojo nuosprendžio, konstatuojančio, kad nusikalstama veika nebuvo atlikta, baudžiamasis procesas buvo nutrauktas dėl to, kad suėjo teisėjos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminai. Nagrinėjamu atveju dar nepriėmus teismo sprendimo baudžiamojoje byloje buvo pradėtas tyrimas dėl apeliantės drausminės atsakomybės. Teisėjų kolegija pastebi, kad drausminės atsakomybės vertinimo metu prieita prie išvados, kad apeliantė dar iki jos įgaliojimų sustabdymo padarė tokių pažeidimų, kurie sudaro pagrindą pripažinti, kad ji akivaizdžiai aplaidžiai vykdė teisėjo pareigas, todėl nėra pagrindo mokėti jai darbo užmokestį už laikotarpį, kai jos įgaliojimai buvo teisėtai sustabdyti iki atleidimo iš pareigų. Antra, apeliantė netinkamai aiškina Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalį, teigdama, kad ją reikėtų suprasti taip, jog Respublikos Prezidentui sustabdžius teisėjo, kuriam pareikštas įtarimas arba kaltinimas nusikalstamos veikos padarymu, įgaliojimus, juos atnaujinti privaloma, jeigu paaiškėja aplinkybių, dėl kurių baudžiamas procesas yra nebegalimas ir baudžiamas procesas yra nutraukiamas, neišsprendus asmens kaltumo klausimo dėl procesinių kliūčių.

125Nagrinėjamu atveju apeliantės atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla buvo 2011 m. liepos 1 d. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tačiau dėl pradėto tarnybinio patikrinimo apeliantei iki jo pabaigos Respublikos Prezidentė neturėjo pagrindo atnaujinti įgaliojimus. Teisėjų kolegija pastebi, kad konstitucinėje doktrinoje konstatuota Respublikos Prezidento teisė, kilus abejonei dėl asmens tinkamumo tolesniam teisėjo darbui, nagrinėjamu atveju dėl galimybės atnaujinti sustabdytus įgaliojimus, kreiptis į Teisėjų tarybą, o nesant pagrindo pašalinti abejonėms dėl asmens tinkamumo toliau eiti aukštus moralinius reikalavimus, tarp jų nepriekaištingos reputacijos reikalavimą, keliančias pareigas, ne tik neatnaujinti įgaliojimų, bet ir pasinaudoti specialios teisėjų institucijos – Teisėjų tarybos patarimu tokį asmenį atleisti iš užimamų teisėjo pareigų dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo – teisėjo vardo pažeminimo. Taigi Respublikos Prezidentė 2011 m. gegužės 24 d. kreipėsi į Teisėjų tarybą dėl patarimo atleisti apeliantę iš užimamų pareigų, o gavusi patarimą atleisti apeliantę iš teisėjos pareigų, 2011 m. liepos 18 d. ją atleido.

126Taigi teisėjų kolegija aiškina, kad teisinis pagrindas apeliantei sumokėti atlyginimą už įgaliojimų sustabdymo laiką atsirastų tik tuomet, jei apeliantei būtų atnaujinti teisėjo įgaliojimai, nes priešingas aiškinimas lemtų, jog sustabdyti teisėjo įgaliojimai turėtų būti atnaujinti net ir tuomet, kai nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo teisėjo atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą nutraukus suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau dar neužbaigus tarnybinio patikrinimo dėl teisėjo padarytų drausmės pažeidimų. Teisėjų kolegijos vertinimu tokių tikslų nesiekė, o ir negalėjo siekti įstatymų leidėjas, kaip prieštaraujančių protingumo principui ir toks teisės normos aiškinimas prieštarauja net ir kalbiniam teisės aiškinimo metodui, draudžiančiam teisės normą aiškinti taip, kad ši norma ar tam tikra jos dalis prarastų bet kokią prasmę. Taigi būtent taip aiškinant minimą Teismų įstatymo normą, t. y. kuomet asmuo pažeidęs profesinę etiką, atlikęs drausminius pažeidimus bei tuo pažeminęs teisėjo vardą, gali tikėtis, kad iš valstybės biudžeto jam bus mokamas atlyginimas už laikotarpį, kai jis nedirbo, t. y. teisėtai buvo nušalintas nuo pareigų. Teisėjų kolegija aiškina, kad Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, yra įtvirtinta ir teisėjo nekaltumo prezumpcija, kuri ir buvo patvirtinta nutraukus baudžiamąją bylą apeliantės atžvilgiu dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties termino suėjimo. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamosios bylos nutraukimas šiuo pagrindu per se neatkuria apeliantės nepriekaištingos reputacijos, o tai yra būtina sąlyga asmeniui einančiam teisėjo pareigas.

127Taigi teisėjų kolegija konstatavusi, kad nagrinėjamu atveju teisėtai ir pagrįstai neįvykdžius Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai sąlygai dėl teisėjos įgaliojimų atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo priteisti apeliantei jos reikalaujamą atlyginimą ir priedus.

128Atsižvelgiant į tai kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia netenkinti apeliantės prašymo priteisti jai darbo užmokestį ir priedus už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d., kai apeliantei buvo sustabdyti įgaliojimai, iki 2011 m. liepos 18 d., kuomet apeliantė buvo atleista iš teisėjos pareigų.

129Dėl prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą

130Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Juose yra kuriama ir plėtojama oficiali konstitucinė doktrina. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant ir teismus, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos nesuderinamumams teisės sistemoje atsirasti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai).

131Pabrėžtina, kad teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose – išvadose bei sprendimuose. Taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas)

132Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad esant pagrindui manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį, prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.

133Taigi teismas, nagrinėjantis bylą turi turėti pagrįstą abejonę dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ir tik tada sustabdyti bylą. Nesant tokios abejonės, teismas turi pagrindą nestabdyti bylos nagrinėjimo ir pats aiškinti byloje taikytinų teisės aktų normas. Pabrėžtina, kad klausimais, kuriais apeliantė prašo teismą kreiptis į Konstitucinį teismą, Konstitucinis teismas jau yra pasisakęs, formuodamas oficialiąją konstitucinę doktriną, todėl teisėjų kolegija, ją išanalizavusi, netenkina apeliantės prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

134Dėl Prezidentės teisės atleisti apylinkės teismų teisėjus

135Apeliantė prašo kreiptis į Konstitucinį teismą siekiant išsiaiškinti pirma, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-732 (Valstybės žinios 2002-02-20, Nr. 17-649) priimtas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo Nr. 1-480 (Žin., 1994, Nr. 46-851) 90 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatoma teisė Lietuvos Prezidentui atleisti apylinkių teisėjus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 84 straipsnio 1 dalies 11 punkto tai daliai, kuri reglamentuoja, kad „įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 4 daliai toje apimtyje, kad Lietuvos Prezidentas apylinkių teisėjus tik skiria ir jų darbo vietas keičia ir tik Įstatymo nustatytais atvejais teikia Seimui apylinkių teisėjų atleidimus; antra, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. priimtas dekretas Nr. 1K-764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ (Valstybės žinios 2011-07-21, Nr. 94-4438) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 84 straipsnio 1 dalies 11 punkto tai daliai, kuri reglamentuoja, kad „įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus“, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 4 daliai toje apimtyje, kad Lietuvos Prezidentas apylinkių teisėjus tik skiria ir jų darbo vietas keičia ir tik įstatymo nustatytais atvejais teikia Seimui apylinkių teisėjų atleidimus.

136Teisėjų kolegija sprendžia, kad konstitucinis teismas jau ne kartą yra pasisakęs dėl teisėjų, tame tarpe ir apylinkės teismo, atleidimo iš pareigų tvarkos. Detaliai oficiali Konstitucinio Teismo doktrina šiuo klausimu yra atskleista ir pirmos instancijos teismo sprendime. Todėl pritardama pirmos instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konstitucinis Teismas yra vienareikšmiai įtvirtinęs, jog apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir teismų pirmininkus skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas, dėl to nesikreipdamas į Seimą (Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas).

137Esant tokiai oficialiai Konstitucinio Teismo doktrinai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Respublikos Prezidento galių atleisti iš teisėjo pareigų apylinkės teismo teisėją, todėl netenkina aukščiau paminėtų apeliantės prašymų.

138Dėl teismo pirmininko teisės kartu eiti ir administracijos vadovo pareigas

139Apeliantė prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-732 (V.Ž., 2002-02-20, Nr. 17-649) priimtas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo Nr. 1-480 (Žin., 1994, Nr. 46-851) 74 straipsnio 1 dalis, toje apimtyje, kai paskirti apylinkių teismų pirmininkai ir apygardos teismų pirmininkai kartu tampa ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 11 dalies nustatyto teismo, kaip juridinio asmens vienasmenis valdymo organas – administracijos vadovas, kuris gauna atlygį už viešo juridinio asmens valstybės biudžetinės įstaigos administravimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui, kad teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, o taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą.

140Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas apima ir teismų organizacinį savarankiškumą. Jokia vykdomosios valdžios institucija ar pareigūnas negali kištis į teismo funkcijų vykdymą ar organizuoti teismų vidaus darbo. Teismų veikla, kaip minėta šiame nutarime, nėra ir negali būti kokiai nors ministerijai priskirta valdymo sritis. Apylinkių ir apygardų teismų pirmininkų pavaduotojai ar skyrių pirmininkai, Apeliacinio teismo skyrių pirmininkai ne tik kaip teisėjai vykdo teisingumą, bet ir atsako už pavestą teismų darbo organizavimo sritį. (Konstitucinio teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Iš Konstitucijos kylantis teisėjų vienodo teisinio statuso principas taip pat negali būti aiškinamas kaip neleidžiantis papildomas funkcijas vykdantiems teisėjams – teismų vadovams (jų pavaduotojams, padalinių pirmininkams ir pan.) papildomai atlyginti už atitinkamą organizacinį darbą – už papildomą darbą turi būti papildomai atlyginama (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

141Apibendrinant tai kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad oficialioje Lietuvos konstitucinėje doktrinoje jau yra atsakyta į keliamą klausimą, todėl tenkinti šio apeliantės prašymo nėra pagrindo.

142Dėl apylinkės teismo teisėjo įgaliojimų ir atlyginimo mokėjimo sustabdymo

143Apeliantė taip pat pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dviem klausimais, susijusiais su Respublikos Prezidento teise sustabdyti apylinkės teismo teisėjo įgaliojimus: pirma, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. priimto dekreto Nr.529 „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn“ (V.Z., 2006-02-25, Nr. 24-784 ) dalis „...atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimą, sustabdau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Š. Įgaliojimus...“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai, o toje apimtyje, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui nėra suteikti įgaliojimai sustabdyti teisėjų įgaliojimus; antra, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-732 (V.Ž., 2002-02-20, Nr. 17-649) priimtas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo Nr. 1-480 (Žin., 1994, Nr. 46-851) 47 straipsnio 3 dalis, toje apimtyje, kurioje nustatoma teisė Lietuvos Respublikos Prezidentui sustabdyti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimus neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsniui toje apimtyje, kad jokia valstybės valdžios institucija negali sustabdyti apylinkių teisėjų Įgaliojimų; trečia ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr.IX-732 (Valstybės žinios 2002-02-20, Nr. 17-649) priimtas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo Nr. 1-480 (Valstybės žinios 1994, Nr. 46-851) 47 straipsnio 3 dalis, toje apimtyje, kurioje nustatoma teisę teismų pirmininkams sustabdyti teisėjų atlyginimų mokėjimą dėl teisėjų įgaliojimų sustabdymo neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai toje apimtyje, kad jokia institucija negali kištis į teisėjo veiklą tame tarpe ir įstatymo nustatytą teisėjų atlyginimo mokėjimo tvarką.

144Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrįstos abejonės dėl Respublikos Prezidento teisės stabdyti apylinkės teismo teisėjo įgaliojimus, kad tokia teisė tiesiogiai siejasi su Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei jas detalizuojančiomis Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nustatančiomis teisėjo imuniteto ir jo panaikinimo taisykles bei su Respublikos Prezidento galiomis atleisti apylinkės teismo teisėją iš pareigų. Dėl pastarosios Respublikos Prezidento teisės teisėjų kolegija plačiai pasisakė aukščiau šioje nutartyje, todėl pakartotinai dėl išsakytų motyvų nepasisakys.

145Apeliantė taip pat kelia klausimą ar teismo pirmininkas turi teisę sustabdyti atlyginimo mokėjimą teisėjui, kurio įgaliojimai yra sustabdyti ir, kuris neatlieka savo darbinių funkcijų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo pirmininkas turi teisę sustabdyti atlyginimo teisėjui mokėjimą tol, kol išnyks pagrindas, dėl kurio toks asmuo buvo nušalintas nuo pareigų (sustabdyti įgaliojimai ir dėl to negalėjo vykdyti tiesioginių savo funkcijų). Kaip jau buvo minėta anksčiau, nustačius, kad nušalinimas nuo pareigų buvo neteisėtas, teisėjui būtų kompensuota už visą laikotarpį, kuomet šis neteisėtai ir nepagrįstai negalėjo vykdyti jam priskirtų funkcijų ir atvirkščiai, nustačius, kad teisėjas teisėtai ir pagrįstai buvo nušalintas nuo pareigų (sustabdyti įgaliojimai ir dėl to negalėjo vykdyti tiesioginių savo funkcijų) – tokiam teisėjui atlyginimas nebūtų mokamas, kaip buvo konstatuota ir nagrinėjamu atveju.

146Apibendrinant tai kas pasakyta teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat ir remdamasi Konstitucinio Teismo ne kartą konstatuota nuostata, kad Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, jog Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais yra baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.

147Dėl prašymų kreiptis Europos Teisingumo Teismą

148Apeliantė teismui pateikė prašymą kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio aiškinimo, t. y. ar šio straipsnio aiškinimas leidžia nekaltumo prezumpciją aiškinti taip, jog baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus baudžiamajai senačiai reiškia, jog asmuo vis tiek konstatuojamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

149Teisėjų kolegija sprendžia, kad kreipimasis į Europos Teisingumo Teismą apeliantės formuluojamu klausimu, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi apeliantė yra atleista iš darbo ne dėl jos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, o kitais pagrindais, t. y. dėl apeliantės patraukimo drausminėn atsakomybėn. Faktinė aplinkybė, kad apeliantės atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla buvo nutraukta sėjus senaties terminui, savaime nereiškia, kad buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuriame konstatuotas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn nepagrįstumas. Tačiau tuo pačiu teisėjų kolegijai konstatuoja, kad baudžiamosios bylos nutraukimas minimu pagrindu nėra ir negali būti vertinamas kaip apkaltinamasis nuosprendis. Toks vertinimas, kaip jau buvo minėta aukščiau, atitinka tiek Europos Žmogaus Teisių Teisimo formuojamą praktiką, tiek ir Lietuvos teismų jurisprudenciją.

150Taigi teisėjų kolegija vertina, kad nėra teisinės būtinybės kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio aiškinimo, t. y. ar šio straipsnio aiškinimas leidžia nekaltumo prezumpciją aiškinti taip, jog baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus baudžiamajai senačiai reiškia, jog asmuo vis tiek konstatuojamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo ir netenkina šio apeliantės prašymo.

151Apeliantė taip pat prašo teismą kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio aiškinimas leidžia taikant Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalį atsisakyti išmokėti teisėjo atlyginimą už įgaliojimų sustabdymo laiką, kai teisėjo atžvilgiu yra priimamas ne išteisinamasis nuosprendis, o baudžiamoji byla nutraukiama dėl suėjusios senaties. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė atleista iš darbo ne dėl jai taikytos baudžiamosios atsakomybės, bet dėl jos atžvilgiu atlikto retrospektyvaus tarnybinio patikrinimo, kurio metu buvo vertinama apeliantės procesinė veikla, apimanti laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. lapkričio 10 d., t. y. iki atsakovės nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios. Taigi ir apeliantės prašymas priteisti jai algą ir priklausančius priedus už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. netenkinamas ne dėl to, kad teisėjos atžvilgiu buvo priimtas ne išteisinamasis nuosprendis ir baudžiamoji byla nutraukiama dėl suėjusios senaties, o dėl apeliantės atliktų veikų, kurias ji atliko iki jos įgaliojimų sustabdymo ir kuriomis ji pažemino teisėjo vardą.

152Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio aiškinimas leidžia taikant Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalį atsisakyti išmokėti teisėjo atlyginimą už įgaliojimų sustabdymo laiką, kai teisėjo atžvilgiu yra priimamas ne išteisinamasis nuosprendis, o baudžiamoji byla nutraukiama dėl suėjusios senaties, kadangi šis klausimas neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.

153Dėl bylos nagrinėjimo rūšinio teismingumo

154Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistas rūšinis teismingumas, o Panevėžio apygardos teismas negalėjo nagrinėti apeliantės ieškinio, kaip pirmos instancijos teismas, kadangi bylos dėl teisėjo atleidimo nagrinėtinos Vilniaus apygardos teisme. Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis nustato, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Atitinkama nuostata įtvirtinta CPK 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad byla nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme todėl, kad šio teismo pirmininkas 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų vardu nusišalino nuo civilinės bylos Nr. 2-6889-553/2011 pagal A. Š. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo ir dėl nepilnai išmokėtos pareiginės algos bei priedų ir nuo civilinės bylos Nr. 2-6789-619/2011 pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš teisėjos pareigų bei perdavė bylą Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui spręsti jos perdavimo kitam apygardos teismui klausimą (t. 2, b. l. 9-10). Nusišalinimo ir bylų perdavimo klausimą sprendęs Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartimi civilines bylas perdavė nagrinėti Panevėžio apygardos teismui (t. 2, b. l. 12-14). Vertindamas Vilniaus apygardos teismo pirmininko sprendimą ir motyvus visų Civilinių bylų skyriaus teisėjų vardu nusišalinti nuo aptariamos bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas konstatavo, kad dėl tos priežasties, jog A. Š. yra buvusi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėja, kurios jurisdikcinės ir nejurisdikcinės veiklos kontrolę, kaip aukštesnės pakopos teismas, atliko Vilniaus apygardos teismas, o bylose keliami reikalavimai susiję su atleidimu iš teisėjos pareigų, dalis Vilniaus apygardos teismo teisėjų yra dirbę kartu su A. Š. Vilniaus 3 apylinkės teisme, o taip pat Vilniaus apygardos teismo pirmininkas 2011 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-59 sudarė komisiją Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo tarnybinio patikrinimo išvadoms dėl teisėjos A. Š. darbo patikrinti, į kurios sudėtį įėjo penki Vilniaus apygardos teismo teisėjai. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjai tiesiogiai ar netiesiogiai buvo susiję su A. Š. vykdyta profesine teisėjos veikla, todėl siekiant objektyvaus bylos išnagrinėjimo ir nešališko faktinių bylos aplinkybių vertinimo Vilniaus apygardos teismo pirmininkas teisėtai ir pagrįstai nusišalino nuo civilinių bylų nagrinėjimo visų savo vadovaujamo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų vardu, o nesant galimybės civilinių bylų nagrinėti Vilniaus apygardos teisme Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas teisėtai ir pagrįstai perdavė šias bylas nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.

155Dėl atstovavimo byloje

156Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovų atstovus viešuosius juridinius asmenis biudžetines įstaigas – Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją, Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, Nacionalinę teismų administraciją, atstovavo šių įstaigų darbuotojai, neturintys teisės atstovauti šias įstaigas teisme, procesinius dokumentus minėtų įstaigų vardu pasirašė neįgalioti ir (arba) netinkamai įgalioti asmenys.

157CPK 51 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Procesinio atstovavimo esmė yra ta, kad procesinis atstovas veikia procese atstovaujamojo vardu ir interesais, neperžengdamas suteiktų įgaliojimų ribų. CPK normose, reglamentuojančiose atstovavimą teisme, neatskleistas dalyvaujančio byloje asmens atstovo sąvokos turinys, tačiau iš šių normų, reglamentuojančių atstovavimą teisme, darytina išvada, kad atstovu gali būti tik fizinis asmuo (asmenys), atitinkantis CPK nustatytus reikalavimus. Taigi atstovavimas yra toks procesinis teisinis santykis, kurio vienas dalyvis – atstovas, teisme kito asmens (atstovaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą, gindamas jo materialiąsias subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus, ir kartu padeda vykdyti teisingumą civilinėse bylose. Visi atstovo atliekami procesiniai veiksmai yra atliekami atstovaujamojo vardu ir būtent jam sukelia teisinius padarinius.

158Vienu iš atsakovų nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos Respublikos Prezidentė. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Respublikos Prezidentas yra vykdomosios valdžios dalis. Valstybės vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, tai yra Respublikos Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, jis skiriasi nuo visų kitų piliečių teisinio statuso bei nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. birželio 19 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Respublikos Prezidento statusas atskleistas Konstitucijos 77 ir 84 straipsniuose. Juose įtvirtinta šios valstybės institucijos esmė, nustatytos Respublikos Prezidento galios, jo pagrindinės veiklos funkcijos ir kryptys, atskleidžiančios Respublikos Prezidento vietą valdžios sistemoje, santykius su kitomis valstybės valdžią vykdančiomis institucijomis. Taigi akivaizdu, jog Respublikos Prezidentas veikia ne kaip fizinis asmuo, o kaip valstybės vadovas – valstybės valdžios institucija. Procesinius dokumentus byloje pasirašė atsakovo Lietuvos Respublikos Prezidentės atstovai – Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjai. Lietuvos Respublikos prezidento įstatymo 9 straipsnio 3 dalis numato, kad Respublikos Prezidento kanceliarijos vidaus darbo organizavimo klausimais ir kitais teisės aktuose nustatytais atvejais Respublikos Prezidentas leidžia potvarkius. Lietuvos Respublikos Prezidentės 2011 m. sausio 6 d. potvarkis Nr. 2K-171 „Dėl atstovavimo teismuose“ ir 2011 m. gruodžio 29 d. potvarkis Nr. 2K-284 „Dėl atstovavimo teismuose“ patvirtina, jog atstovauti atsakovą – Lietuvos Respublikos Prezidentę, visuose Lietuvos Respublikos teismuose įgalioti aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai – Respublikos Prezidentės patarėjai E. R. , R. S. ir I. P. . Taigi atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidentė nagrinėjamoje byloje yra atstovaujamas tinkamai.

159Atsakovu nagrinėjamoje byloje taip pat yra patraukta Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas 2010 m. gegužės 26 d. potvarkiu dėl įgaliojimo atstovauti teismuose Nr. 191 įgaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą V. V. atstovauti Vyriausybei (valstybei) teismuose (Vyriausybės įstatymo 24 str. 2 d. 12 p.). Taigi atsakovą Lietuvos Respubliką tinkamai nagrinėjamoje byloje atstovauja teisinį išsilavinimą turintis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės tarnautojas.

160Atsakovo Teisėjų tarybos, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos (Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimas dėl atstovavimo Nr. 13P-95-(7.1.2)), vardu procesinius dokumentus byloje pasirašė Nacionalinės teismų administracijos direktorius arba direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, kurie, remiantis Nacionalinės teismų administracijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 2010 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. (1.4)-1T-27, 16.11 punktu, atstovauja Administracijai teismuose. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus pavaduotojo, einančio direktoriaus funkcijas, 2012 m. balandžio 17 d. įgaliojimu dėl atstovavimo teismuose Nr. 8FB-14-(4.7) nacionalinę teismų administraciją atstovauti teismuose taip pat buvo įgaliota teisinį išsilavinimą turinti valstybės tarnautoja – teisės ir administravimo skyriaus vyriausioji specialistė V. S. . Taigi Teisėjų taryba, atstovaujama Nacionalinės teismų administracijos, nagrinėjamoje byloje taip pat yra tinkamai atstovaujama.

161Atsižvelgdama į nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai dėl netinkamo atstovavimo ir atsakovų atstovų įgaliojimų įforminimo yra nepagrįsti.

162Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

163Apeliantė prašo teismą stabdyti bylą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymą ir paskelbs nutarimą byloje Nr. 33/2009 Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 153 straipsnio 2 dalies, 319 straipsnio 3 dalies ir 352 straipsnio 3 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, kad bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai. Šis prašymas yra susijęs su apeliantės prašymu nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

164CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba prisidėjime prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks apeliacinio skundo nagrinėjimo proceso teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka yra nagrinėjamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia dėl tokio nagrinėjimo būtinumo. Būtinumą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka lemia tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, nustatančioje, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas kai yra keliami ne fakto, o teisės klausimai, kai galimas tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95).

165Prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliantė nepagrindžia motyvais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nei prašyme nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nei apeliaciniame skunde nėra keliami fakto klausimai, kurie lemtų žodinio proceso būtinumą, apeliantė nepateikė ir papildomos informacijos ar įrodymų, kurie turėtų įtakos bylos baigčiai, todėl nėra pagrindo nesilaikyti bendros apeliacinių skundų nagrinėjimo tvarkos, numatytos CPK 321 straipsnio 1 dalyje, ir apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija netenkindama prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka sprendžia, kad rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažedžia šalių teisių ir civilinio proceso principų, o priešingai užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Dėl analogiškų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ir apeliantės prašymo stabdyti bylos nagrinėjimo.

166Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias teisingam bylos išnagrinėjimui, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

167Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

168Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė A. Š. pareikštu atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai... 5. Ieškovė nurodė, kad ji Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko... 6. Ginčydama atsakovės Lietuvos Respublikos Prezidentės D. G. 2011 m. liepos 18... 7. Ieškovė, ginčydama atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo atsisakymą... 8. Ginčydama atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d.... 9. Ieškovė, ginčydama atsakovo Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimo... 10. Ginčydama Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 26 d. posėdžio protokolinio... 11. Ieškovė, ginčydama atsakovo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d.... 12. Ginčydama atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d.... 13. Ieškovės atstovai teismo posėdžio metu prašė kreiptis į Lietuvos... 14. 1. Ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. priimto dekreto Nr.... 15. 2. Ar Teismų įstatymo pakeitimo įstatymu priimto Teismų įstatymo Nr. I-480... 16. 3. Ar Teismų įstatymo pakeitimo įstatymu priimto Teismų įstatymo Nr. I-480... 17. 4. Ar Teismų įstatymo pakeitimo įstatymu priimto Teismų įstatymo Nr. I-480... 18. 5. Ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. priimtas dekretas... 19. 6. Ar Teismų įstatymo pakeitimo įstatymu priimto Teismų įstatymo Nr. I-480... 20. Ieškovės atstovai teismo posėdžio metu taip pat prašė sustabdyti... 21. 1. Ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio... 22. 2. Ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio... 23. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 24. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu atmetė... 25. Teismas, spręsdamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m.... 26. Spręsdamas Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2011 m. birželio 1 d.... 27. Teismas, spręsdamas Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimo Nr.... 28. Teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimą pripažinti Lietuvos Respublikos... 29. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog Teisėjų taryba... 30. Teismas nepasisakė dėl ieškovės samprotavimų apie Lietuvos Respublikos... 31. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog Lietuvos... 32. Spręsdamas ieškovės reikalavimą dėl neišmokėtos pareiginės algos ir... 33. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovei... 34. Teismas sprendė, kad teisines pasekmes – ieškovės atleidimą iš teisėjos... 35. Dėl ieškovės prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas... 36. Dėl ieškovės prašymo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su klausimu ar... 37. Dėl ieškovės prašymo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą prejudicinio... 38. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 39. Apeliaciniu skundu apeliantė A. Š. prašo panaikinti Panevėžio apygardos... 40. 1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijamas... 41. 2. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo Vilniaus apygardos... 42. 3. Atsakovo Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. l3P-88-(7.1.2)... 43. 4. Atsakovės Lietuvos Respublikos Prezidentės D. G. 2011 m. liepos 18 d.... 44. Skundžiamame teismo sprendime neatsakyta į apeliantės keliamą dekreto... 45. Atsakovės taikyta Teismų įstatymo 90 straipsnio 6 dalies norma, kuri... 46. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra prieštaringai pasisakoma dėl... 47. Atsakovė dekreto 1 straipsnyje sprendimą atleisti apeliantę nepagrįstai... 48. 5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą... 49. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodo, kad visą... 50. Pasisakydamas dėl neišmokėto atlyginimo priteisimo, teismas sprendime... 51. Įstatyme yra vienareikšmiškai nustatyta, kad tik priėmus apkaltinamąjį... 52. Teismas sprendime pripažįsta galimybę išmokėti apeliantei teisėjo... 53. 6. Atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. liepos 18 d. įsakymas... 54. 7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės prašymus... 55. 8. Bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistas rūšinis teismingumas, Panevėžio... 56. 9. Byloje atsakovų atstovais dalyvavo viešieji juridiniai asmenys... 57. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos Prezidentė... 58. 1. Nagrinėjant civilinę bylą Panevėžio apygardos teisme, kaip pirmosios... 59. 2. Apeliantės motyvai dėl netinkamo atstovavimo, atstovų įgaliojimų... 60. 3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinio... 61. 4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė apeliantės... 62. 5. Apeliantės teiginys, kad iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo... 63. 6. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria... 64. 7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantės prašymų... 65. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto 3 apylinkės... 66. 1. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir motyvai dėl... 67. 2. Teisėjų taryba, priimdama apeliantės skundžiamus nutarimus, vienu iš... 68. 3. Apeliantės keliamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės... 69. 4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje, kuria... 70. 5. Atsakovas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. liepos 18... 71. 6. Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas „Dėl teisėjos A.... 72. 7. Apeliantė nenurodė jokių argumentų ir aplinkybių, kokias jos teises ir... 73. 8. Apeliantė nepagrįstai pakartotinai prašo kreiptis į Konstitucinį... 74. 9. Apeliantė prašymo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso... 75. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Teisėjų taryba, atstovaujamas... 76. 1. Apeliantė apeliaciniame skunde, kaip ir ieškinyje, nenurodo nė vieno... 77. 2. Apeliantės pakartotini prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir... 78. 3. Apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra... 79. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama... 80. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apygardos teismas prašo... 81. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos... 82. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,... 83. teisiniai argumentai ir išvados... 84. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios... 85. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir... 86. Dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. kovo 29 d. įsakymo... 87. Apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė... 88. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės... 89. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas nėra savitikslis dalykas – tai yra... 90. Užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai... 91. Apeliantė teigia, kad ginčijamu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo... 92. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2011 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto 3... 93. Teisėjų kolegija vertina, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko... 94. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisėjo nepriklausomumo principas,... 95. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo sprendimui, kuriame... 96. Apibendrinat tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas... 97. Dėl Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2011 m. birželio 1 d. įsakymo Nr.... 98. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas... 99. Spręsdamas Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2011 m. birželio 1 d.... 100. Teisėjų tarybos 2011 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 13p-31-(7.1.2) patvirtintų... 101. Įvertinusi minėtų teisės aktų nuostatas, apeliacinės instancijos teismo... 102. Dėl Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. l3P-88-(7.1.2) ir 2011... 103. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad ginčijami Teisėjų tarybos... 104. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantės ieškinio pagrįstumo... 105. Teismų įstatymo 121 straipsnio 4 dalis nustato, kad Teisėjų taryba,... 106. Teisėjų tarybos darbo reglamento 26 punktas nustato, kad Teisėjų tarybos... 107. 2011 m. liepos 15 d. Teisėjų tarybos posėdyje dalyvavo 14 iš 21 tarybos... 108. Dėl atleidimo iš pareigų teisėtumo... 109. Apeliantė Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekretą,... 110. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais,... 111. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisėtai ir... 112. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl drausminės atsakomybės taikymo, kuri... 113. Pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalį teisėjas atleidžiamas iš... 114. Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo... 115. Nagrinėjamu atveju apeliantė iš teisėjo pareigų buvo atleista Respublikos... 116. Byloje nustatyta, kad Teisėjų taryba 2011 m. liepos 15 d. posėdžio metu... 117. Taigi Teisėjų taryba įvertino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo Komisijos... 118. Apibendrinat tai kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Teisėjų... 119. Dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. pirmininko... 120. Apeliantė taip pat ginčija atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011... 121. Teismų įstatymo 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo pirmininkas,... 122. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo... 123. Dėl neišmokėto atlyginimo ir priklausančių priedų už laikotarpį nuo... 124. Nustačius, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantės neturtinius reikalavimus,... 125. Nagrinėjamu atveju apeliantės atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla buvo 2011... 126. Taigi teisėjų kolegija aiškina, kad teisinis pagrindas apeliantei sumokėti... 127. Taigi teisėjų kolegija konstatavusi, kad nagrinėjamu atveju teisėtai ir... 128. Atsižvelgiant į tai kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia netenkinti... 129. Dėl prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą... 130. Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos... 131. Pabrėžtina, kad teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas... 132. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad... 133. Taigi teismas, nagrinėjantis bylą turi turėti pagrįstą abejonę dėl... 134. Dėl Prezidentės teisės atleisti apylinkės teismų teisėjus... 135. Apeliantė prašo kreiptis į Konstitucinį teismą siekiant išsiaiškinti... 136. Teisėjų kolegija sprendžia, kad konstitucinis teismas jau ne kartą yra... 137. Esant tokiai oficialiai Konstitucinio Teismo doktrinai, teisėjų kolegijai... 138. Dėl teismo pirmininko teisės kartu eiti ir administracijos vadovo pareigas ... 139. Apeliantė prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant... 140. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad... 141. Apibendrinant tai kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad oficialioje... 142. Dėl apylinkės teismo teisėjo įgaliojimų ir atlyginimo mokėjimo sustabdymo... 143. Apeliantė taip pat pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dviem... 144. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrįstos abejonės dėl Respublikos... 145. Apeliantė taip pat kelia klausimą ar teismo pirmininkas turi teisę... 146. Apibendrinant tai kas pasakyta teisėjų kolegija netenkina apeliantės... 147. Dėl prašymų kreiptis Europos Teisingumo Teismą... 148. Apeliantė teismui pateikė prašymą kreiptis į Europos Teisingumo Teismą... 149. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kreipimasis į Europos Teisingumo Teismą... 150. Taigi teisėjų kolegija vertina, kad nėra teisinės būtinybės kreiptis į... 151. Apeliantė taip pat prašo teismą kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl... 152. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į... 153. Dėl bylos nagrinėjimo rūšinio teismingumo... 154. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistas... 155. Dėl atstovavimo byloje... 156. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovų atstovus viešuosius... 157. CPK 51 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme... 158. Vienu iš atsakovų nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos Respublikos Prezidentė.... 159. Atsakovu nagrinėjamoje byloje taip pat yra patraukta Lietuvos Respublika,... 160. Atsakovo Teisėjų tarybos, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos... 161. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismo... 162. Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka... 163. Apeliantė prašo teismą stabdyti bylą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis... 164. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis... 165. Prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliantė... 166. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 167. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 168. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti...