Byla 3K-3-579/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D.–K. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 4 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D.–K. K. ieškinį atsakovams: Vilniaus apskrities viršininko administracijai, valstybės įmonei Vilniaus miškų urėdijai, VšĮ „Europos parkas“, Utenos apskrities viršininko administracijai dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, administracinių teisės aktų panaikinimo; tretieji asmenys: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerija, G. K., valstybės įmonės Valstybinis miškotvarkos institutas ir Valstybinis žemėtvarkos institutas, Generalinė miškų urėdija.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių teisinis reglamentavimas buvo daug kartų keičiamas; įstatymo ir kitų norminių aktų kaita lėmė tai, kad miškas atskirais laikotarpiais buvo priskiriamas valstybiniams miškams, rekreacinės paskirties zonoms, miško parkams; nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu galiojusių įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ įvairių redakcijų, Vyriausybės nutarimų šiais klausimais nuostatų taikymo ir aiškinimo, taip pat valstybės institucijų pateiktų išvadų, dokumentų, sprendimų, priimtų nurodyto įstatymo ir kitų norminių aktų pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai turėjo įtakos, sprendžiant dėl ieškovės nuosavybės teisių į miško žemės sklypą atkūrimo. 1991 m. spalio 28 d. ieškovė padavė prašymą Riešės agrarinės reformos tarnybai dėl tėvo B. N. nuosavybės teise iki 1940 m. žemės nacionalizacijos Vilniaus Trakų apskrityje, (duomenys neskelbtini), turėtos 42 ha žemės, tarp jos – 3,126 ha buvo sodybos žemė, ir 82 ha miško sugrąžinimo natūra. Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 41-3156 ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į 42 ha žemės ir 25 ha miško, grąžinant natūra 27,90 ha sklypą, kurį sudarė 2,90 ha žemės ūkio ir 25 ha miškų ūkio veiklai. Byloje ginčijami valstybės institucijų priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra žemės sklypą iki nacionalizacijos ieškovės tėvui priklausiusioje valdoje bei sudarant teisinius sandorius asmenims, persikeliantiems nuosavybę iš kitų apskričių; taip pat keliamas klausimas, ar atsiradusios pasekmės – neatkurtas nuosavybės teisės į žemę teisėtai pretendentei – ieškovei – nėra pagrindas pripažintini administracinius aktus ir sandorius, priimtais pažeidžiant teisės normas, ar jie daro įtaką ieškovės teisei į nuosavybės teisių atkūrimą, atsižvelgiant į įstatymų kaitą ir jų galiojimą tam tikru laikotarpiu.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui VšĮ „Europos parkas“ 2500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 57,20 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas tyrė ir vertino ieškovės reikalavimus, atsižvelgdamas į įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ normas, poįstatyminių teisės aktų nuostatas, taip pat jų galiojimą ir taikymą atskirais laikotarpiais, taip pat atskirų norminių aktų redakcijose įtvirtintų teisių asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, apimtį, jų turinį, sprendžiant dėl ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas nenustatė pagrindo, kuriuo ginčijama valstybės įmonės Vilniaus miškų urėdija ir VšĮ „Europos parkas“ 1998 m. sausio 20 d. panaudos sutartis, pagal kurią valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija perdavė VšĮ „Europos parkas“ neatlygintinai naudotis 49 m. laikotarpiui 36,6 ha Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos miško plotą, tarp jo ir ieškovės tėvui priklausiusio apie 30 ha miško, jos sudarymo metu pažeidė ieškovės, kaip pretendentės, norinčios atkurti nuosavybę į mišką, teises; teismas pažymėjo, kad ieškovė prašo pripažinti nurodytą panaudos sutartį negaliojančia, reikalavimą grindžia tuo, jog sutartis sudaryta, pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų normas; tačiau ieškovė neginčija aplinkybės, kad sutarties sudarymo metu miško plotai, į kuriuos ieškovė pretenduoja atkurti nuosavybės teises, nebuvo priskirti privatizuojamiems miškams. Ieškovė nėra ginčo panaudos sutarties šalis, ieškinio reikalavimas pareikštas neįgalioto ginti viešąjį interesą asmens (CPK 49 straipsnis), todėl atmestinas. Teismas, išnagrinėjęs kitus ieškovės reikalavimus, nurodė, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. 41-3157 atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 635 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miško plotus ekvivalentine natūra“ patvirtintos Nuosavybės teisių atkūrimo į miško plotus ekvivalentine natūra tvarkos 1 punktą, kuriame nustatyta, jog nuosavybės teisės asmenims į miško plotus ekvivalentine natūra atkuriamos kitoje vietoje ar vietovėje pagal sudarytus atitinkamos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektus, vadovaujantis nuostata, kad grąžinamas ekvivalentine natūra miškas turi būti tapačios vertės kaip ir turėtas; Tvarkos 5, 10 punktuose reglamentuota turėto miško ploto ribų nustatymo, jo vertės apskaičiavimo, taip pat miško susigrąžinimo natūra kitoje vietoje ar vietovėje tvarka, pažymint, jog tokiu atveju miško sklypai suteikiami tik po to, kai suformuojami numatyti sugrąžinti šioje vietoje gyvenantiems ar gyvenusiems savininkams jų turėti miško plotai. Teismas, atsižvelgdamas į tokį nustatytą reglamentavimą, laikė, kad G. K. ekvivalentine natūra grąžinta žemė, nepažeidžiant Tvarkos, nes ieškovei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 41-3156 grąžintas 25 ha miško plotas pagal Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir sąlygų įgyvendinimo“ patvirtintą Tvarką (1995 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1576 redakcija) yra maksimalus. Ieškovės argumentus, kad nesilaikyta nuosavybės teisių atkūrimo eiliškumo, taip pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį, teismas pripažino nepagrįstais; įstatymo nuostata dėl nuosavybės teisių atkūrimo eiliškumo įsigaliojo priėmus naują Žemės reformos įstatymą (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija). Teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 41-3157 nepažeidžiamos ieškovės teisės, teismas atmetė ieškinio reikalavimus panaikinti šį ir su juo susijusius kitus administracinius teisės aktus. Teismas taip pat pripažino nepagrįstu ieškinio reikalavimą panaikinti Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos pažymą Nr. 234 ir aktus, priimtus jo pagrindu; nurodyta pažyma buvo pagrindas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 16 d. sprendimui Nr. 41-3157 priimti; pažymoje pateikti duomenys apie trečiojo asmens G. K. seneliui priklausiusią 76,41 ha žemę, tarp jos 12,75 ha miško; teismas sprendė, kad ieškovė nepretenduoja atkurti nuosavybės teises į nurodytą nekilnojamąjį turtą, ji neturi pagrindo vertinti pažymoje pateiktų duomenų ir spręsti dėl jų pakankamumo nuosavybės teisėms G. K. atkurti. Teismui nenustačius, kad pirmiau nurodytu 1997 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 41-3157 buvo pažeistos ieškovės teisės, teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė ir nurodė, jog netenkina atsakovo VšĮ „Europos parkas“ ir trečiojo asmens G. K. prašymų taikyti ieškinio senatį šiam ieškovės reikalavimui, nes ieškinio senaties termino eiga neprasidėjo, be to, ieškinio senatį teismas taiko, esant ginčo šalies reikalavimui (CK 1.126 straipsnio 2 dalis); nei atsakovas VšĮ „Europos parkas“, nei trečiasis asmuo G. K. nėra tinkama materialinio teisinio santykio šalis, turinti teisę prašyti taikyti ieškinio senatį.

7Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir jos atstovo apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 4 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ginčo 1998 m. sausio 20 d. panaudos sutarties; sutartis sudaryta, nepažeidžiant Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio 3 dalies ir 23 straipsnio reikalavimų, sutarties šalys yra tinkamos, sudarydamos sutartį, veikė neviršydamos nustatytų įgaliojimų. Kolegija taip pat nurodė, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 25 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl miškų priskyrimo Baltijos jūros ir Kuršių marių iki 7 km apsauginėms juostoms, ypač vertingiems rekreaciniams miškams, miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams“ nuostatas, pagrįstai laikė, jog panaudos sutartimi perduoti miško plotai pagal pirmiau nurodyto nutarimo nustatytą reglamentavimą nebuvo priskirti privatizuojamiems miškams. Šiuo metu pagal galiojančias Vyriausybės nutarimo Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“ nuostatas Verkių girininkijos 7, 88, 89 kvartalai taip pat priskirti valstybinės reikšmės miškams, neprivatizuotini. Be to, ieškovė nėra ginčo sutarties šalis, ji neįgaliota ginti viešąjį interesą, todėl neturi įgalinimų prašyti naikinti priimtus administracinius aktus. Kolegija nurodė, kad ieškovės reikalavimų tenkinimas nepakeistų jos teisių nuosavybės teisių atkūrimo procese dėl pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo. Taip pat kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu G. K.; nurodė, kad G. K. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 41-3157 atkurtos nuosavybės teisės į 16 ha miško sklypą miškų ūkio veiklai Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini) po to, kai ieškovei suformuotas maksimalus ir galimas grąžinti toje vietoje gyvenusio savininko miško plotas; įstatymo nebuvo nustatyta atkurti nuosavybės teises į didesnį plotą. Ieškovės nurodyto Žemės reformos įstatymo nuostatos dėl nuosavybės teisių atkūrimo eilės – pirmąja eile grąžinti žemę ir mišką savininkams natūra, priimant 1997 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 41-3157, negaliojo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995 m. vasario 20 d. pažyma Nr. 234 buvo pagrindas G. K. nuosavybės teisėms į 12,73 ha miško ploto Anykščių rajone (duomenys neskelbtini) atkurti, grąžinant ekvivalentine natūra 16 ha miško plotą Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini); kolegijos vertinimu, taip patvirtinamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 41-3157 teisėtumas; pirmiau nurodytos pažymos, kurią ieškovė prašė pripažinti negaliojančia, pagrindu priimtas sprendimas grąžinti G. K. valstybės išperkamą mišką ekvivalentine natūra nesuteikė teisės ieškovei sugrąžinti miško daugiau, nei buvo galima pagal įstatymo nustatytas ribas.

8III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 4 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

102007 m. gegužės 2 d. nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

111. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismų praktikos suformuluotas nuostatas dėl įrodinėjimo dalyko civilinėse bylose. Ieškovė nurodė, kad valstybės institucijų priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra žemės sklypą iki nacionalizacijos jos tėvui priklausiusioje valdoje priimti pažeidžiant teisės normas, tai turi įtakos jos teisei į nuosavybės teisių atkūrimą. Ieškovė rėmėsi Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos išvada, kad nuo 1999 m. iki 2001 m. gruodžio 11 d. ieškovės tėvui priklausiusi žemė nebuvo priskirta valstybės išperkamai, turėjo būti grąžinta ieškovei; nuo 2001 m. gruodžio 11 d. įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12, 13, 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, miško parkai priskirti valstybės išperkamiems. Ieškinio reikalavimą ji grindė taip pat Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kuri metodiškai vadovauja nuosavybės teisių atkūrimo procesui, žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimui, išvadomis; nurodytos valstybės institucijos išvada su viešojo intereso gynimu susijusiose byloje turėjo būti įvertinta ir pateikti nesutikimo su šioje išvadoje išdėstytais teiginiais argumentai; teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymas nėra įrodinėjimo dalykas, todėl teismai nepagrįstai sprendime tik išvardijo įstatymo nustatytą tam tikrą reglamentavimą, bet nepateikė argumentų. Pirmosios instancijos teismo nuoroda, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog buvo pažeisti įstatymo reikalavimai nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu, laikytina nepagrįsta; išvadas dėl tokių pažeidimų duoda kompetentingos valstybės institucijos, disponuojančios tam tikrais dokumentais; teismui, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, kyla pareiga vertinti ir spręsti, ar egzistavo tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, ar ne.

122. Bylą nagrinėję teismai netinkamai sprendė dėl ieškovės teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir dėl to, kad ji neįpareigota ginti viešąjį interesą; teismai konstatavo, kad ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu panaudos sandorį pareikštas neįgalioto ginti viešąjį interesą asmens (CPK 49 straipsnis). Ieškovė laikė, kad negali būti saugomos ir ginamos kito asmens įgytos teisės, atsiradusios iš neteisės ir kurios savo turiniu yra nepagrįstos privilegijos, nepaisant to, jog ieškovė neturi teisės ginti viešojo intereso. Atsakovas reklamuoja ir propaguoja VšĮ „Europos parkas“ veiklą visuomenėje, taip sureikšmina jo išskirtinę veiklą, tačiau teritorija nėra saugomas kraštovaizdis, nepatenka į paminklosaugos sritį. Nepagrįstu ir neteisėtu būdu nuosavybėn perleistas turtas ir suteikta teisė panaudos pagrindais naudotis nekilnojamuoju turtu – mišku – susiję su ieškovės teisėmis ir turtiniu interesu. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškiniu prašoma nustatyti teisės aktų pažeidimų faktus, atkuriant nuosavybės teises bei sudarant teisinius sandorius asmenims, persikeliantiems nuosavybę iš kitų apskričių, bei dėl nurodytų pažeidimų kilusias pasekmes – laiku neatkurtas nuosavybės teises į žemę teisėtiems pretendentams, galimybės pasirinkti žemę iš laisvos žemės fondų paneigimą. Atsakovų ir trečiųjų asmenų akcentuojamas pozityvių pasekmių atkuriant nuosavybės teises natūra buvimas ar nebuvimas nereiškia, kad teismo sprendimas, ginant ieškovės pažeistas teises bei atkuriant teisingumą, neturės įtakos ieškovės interesams. Ji įgys moralinę satisfakciją, taip pat – teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš jos teises pažeidusių institucijų. 1998 m. sausio 20 d. sudarytą sandorį ieškovė ginčijo 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu, teisę ginčyti įstatymo reikalavimų neatitinkantį sandorį turi bet kuris suinteresuotas asmuo (2000 m. CK 1.78 straipsnio 5 dalis); tačiau ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir jo nesaisto; teismas turi taikyti normą, atitinkančią ieškinio faktinį pagrindą.

133. Bylą nagrinėję teismai pažeidė materialinės teisės normas, turinčias įtakos neteisėtų sprendimo ir nutarties priėmimui.

143.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė 1992 m. liepos 15 d. prašyme Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinei tarnybai išreiškė norą įsigyti 25 ha žemės ūkio veiklai, yra nepagrįsta; nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojantys norminiai teisės aktai nustatė tokio prašymo turinio ir formos reikalavimus; neišsamiai ir netiksliai užpildyti ar pateikti prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo vertinami tinkamu valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimo turinio ir formos aspektu, jeigu iš šio prašymo turinio aišku, kad pilietis prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį daiktą. Bylos duomenimis, ieškovė nuosekliai siekė nuosavybės teisių atkūrimo į visą tėvui priklausiusią žemę.

153.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 25 d. nutarime Nr. 634 „Dėl miškų priskyrimo Baltijos jūros ir Kuršių marių iki 7 km apsauginėms juostoms, ypač vertingiems rekreaciniams miškams, miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams“ nustatyta, kad į valstybinės reikšmės miškus negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Dėl to Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos 89 ir 7 kvartalo miškai, kurie perduoti G. K., atkuriant nuosavybės teises į ekvivalentinę natūrą, net ir sugrąžinus ieškovei 25 ha tėvo turėto miško ne valstybinės reikšmės miškuose, negalėjo būti priskirti laisvos žemės fondui ir perduoti nuosavybėn privačiam asmeniui.

163.3. Po 1997 m. liepos 1 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ įsigaliojimo 1997 m. liepos 9 d. ir įstatymo įgyvendinimo tvarkos patvirtinimo, nustatyta, kad iki įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos (1997 m. sausio 22 d.) priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę ar mišką atkūrimo kompensuojant mišku ir miško sklypai vietovėje paženklinti, šie miško sklypai piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn, jeigu jų nepageidauja natūra susigrąžinti savininkai. Ieškovės valia atgauti visą tėvo žemę išreikšta 1997 m. sausio 9 d. ir vėliau; ji neatsisakė tokios valios; dėl to nebuvo pagrindo G. K. atkurti nuosavybės teises kompensuojant lygiaverčiu sklypu už valstybės išperkamą mišką, nes byloje nėra duomenų, kad miškas Utenos apskrityje, Anykščių rajone, yra valstybės išperkamas.

173.4. Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 25 d. nutarime Nr. 635 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miško plotus ekvivalentine natūra“ nenustatyta galimybės atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra kitoje vietovėje pagal preliminarinį kitos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kaip nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės G. K.

183.5. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. 41-3157, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į 12,73 ha miško plotą, grąžinant G. K. ekvivalentine natūra 16 ha miško plotą Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), priimtas nesilaikant žemės reformos ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos; pagal Vyriausybės 1993 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos projektai“ 1.12 punktą Verkių girininkijos preliminarinis žemės reformos žemėtvarkos projektas neapsvarstytas Miškų ūkio ministerijos ir nesuderintas su Vilniaus apskrities valdytoju, taigi neatitinka nustatytų reikalavimų.

193.6. G. K. sklypas pamatuotas ir paženklintas, pastačius 35 nuolatinius riboženklius, nesilaikant Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.21 punkto reikalavimų.

203.7. Duomenys apie G. K. priklausančio 16 ha žemės sklypo vertę yra skirtingi; tuo tarpu Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 25 d. nutarimo Nr. 635 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miško plotus ekvivalentine natūra“ 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į miško plotus ekvivalentine natūra atkuriamos pagal nuostatą, kad grąžinamas ekvivalentine natūra miško plotas turi būti tokios pat vertės kaip turėtasis.

213.8. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnį valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės sprendimu galėjo suteikti naudotis valstybinę žemę neterminuotai ar terminuotai įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto; VšĮ „Europos parkas“ neišlaikoma iš biudžeto.

22Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškimu prisideda prie ieškovės kasacinio skundo.

23Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija prašo bylą pagal kasacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra; teismų sprendimo ir nutarties dalys dėl 1998 m. sausio 20 d. panaudos sutarties, kurios šalis yra valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija, yra pagrįstos ir teisėtos, nes nurodyta sutartimi VšĮ „Europos parkas“ perduoti neprivatizuotini miškai, kaip tai nustatyta Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 25 d. nutarime Nr. 634 ir patvirtinta miškų ūkio ministro 1996 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 234. Valstybinės įmonės Vilniaus miškų urėdijos sudaryta sutartis taip pat atitinka Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnio 3 dalį, 23 straipsnį.

24Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas VšĮ „Europos parkas“ nurodo, kad ieškovei pagal galiojusius įstatymus grąžintas maksimaliai leistinas 25 ha miškas, todėl nuosavybės teisių atkūrimas vietos gyventojui G. K., grąžinant mišką ekvivalentine natūra, nepažeidė ieškovės teisių, be to, ieškovei už valstybės išperkamą mišką gali būti atlyginama kitais įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ 16 straipsnyje nustatytais būdais. Ieškovės teisei atkurti nuosavybės teises į mišką neturi įtakos jos ginčijama panaudos sutartis, nes šią teisę nulemia teritorijos statusas, dėl kurio šis nekilnojamasis turtas negrąžinamas natūra, bet priskiriamas valstybės išperkamam turtui. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2002 m. sausio 18 d. pateikė nepagrįstą išvadą, kurios duomenimis rėmėsi ieškovė, nes nurodyta institucija vertino ginčo panaudos sutartį, vadovaudamasi Žemės įstatymo nuostatomis; tuo tarpu pagal galiojusį Miškų įstatymą ginčo panaudos sutartimi perduotas naudotis tik miško plotas. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė, kad ieškovė neįpareigota ginti viešojo intereso; nebūdama nei 1998 m. sausio 20 d. panaudos sutarties šalis, nei asmuo, kurio naudai ar nenaudai sutartis sudaryta, nesant pažeistų teisių, įstatymo saugomų interesų, ji neturėjo įgalinimų prašyti naikinti administracinių aktų, negalėjo reikalauti panaudos sutartį pripažinti negaliojančia. Ieškovės reikalavimų tenkinimas nepakeistų jos padėties nuosavybės teisių atkūrimo procese tuo aspektu, kad bet kuriuo atveju ieškovės nurodyta teritorija priskirta valstybės išperkamam miškui. Teismai pažymėjo, kad šią aplinkybę pripažino ir ieškovė; teismai pagrįstai akcentavo, kad neaišku, kokiu pagrindu ieškovės ginčijama panaudos sutartis pažeidė jos, kaip pretendentės, norinčios atkurti nuosavybę į mišką, priskirtą valstybinės reikšmės miškui, teises. Vilniaus apskrities viršininko administracija siūlė ieškovei kompensaciją už valstybės išperkamą mišką, nuo kurios ši atsisakė. Atsakovas tai pat laiko, kad bylos duomenimis nepatvirtinama, jog ieškovė nuosekliai siekė nuosavybės teisų atkūrimo į visą jos tėvui priklausiusią žemę ir mišką buvusioje vietovėje. Atsakovas pateikia ir kitus išsamius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus.

25Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą trečiasis asmuo G. K. prašo kasacinį skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su G. K. teisių išnagrinėjimu byloje, pripažintini nepagrįstais. Ieškovei pagal galiojusius įstatymo reikalavimus Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu grąžintas maksimalus 25 ha miško plotas, todėl nuosavybės teisių atkūrimas G. K., grąžinant mišką ekvivalentine natūra, nepažeidė jos teisių; tai, kad nėra galimybių susigrąžinti žemės natūra, nereiškia, jog šis klausimas neišsprendžiamas; teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Ieškovė patvirtino, kad ji atsisakė kompensacijos už valstybės išperkamą mišką ekvivalentine natūra ar kompensuojant kitais Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais; ji siekia užimtos teritorijos, kurioje įsikūręs VšĮ „Europos parkas“, t. y. pretenduoja į tokią jo vertę, kuri sukurta ilgu G. K. ir VšĮ „Europos parkas“ darbu. Remiantis įstatymo nuostatomis, ieškovei negalėjo būti atkurta nuosavybė į didesnį nei 25 ha miško plotą, todėl kasacinio skundo argumentai dėl jos prašymo atkurti nuosavybės teises yra nepagrįsti ir nepatvirtina jos teisių didesnės apimties, nei nustatyta įstatymo; pažymėtina ir tai, kad ieškovei šiuo metu grąžinta 78 ha miško; tuo tarpu bylos duomenys nepatvirtina ieškovės nuosekliai ir kryptingai siekto nuosavybės teisių atkūrimo į visą tėvui priklausiusią žemę ir mišką buvusioje vietoje. Trečiasis asmuo nurodo ir kitus išsamius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

28Ieškovė pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. 1-1454 (įsigaliojo 1991 m. liepos 31 d.) „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas 1991 m. spalio 28 d. pateikė prašymą Vilniaus rajono Riešės agrarinei tarnybai grąžinti jos tėvo B. N. turėtą 123,70 ha ploto žemę, iš jos 48,0 ha ariamos, pagal dabartinį suskirstymą Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini). 1992 m. liepos 15 d. ieškovė pateikė prašymą Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinei tarnybai įsigyti žemės sklypą bendrai žemės ūkio veiklai, prašė suteikti 85 ha žemės sklypą, tarp jo – 60 ha žemės ūkio naudmenų ir 25 ha miško bendrai žemės ūkio veiklai 25 ha miško (duomenys neskelbtini) vietovėje.

291997 m sausio 16 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 41-3156 (T. 1, b. l. 65) ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į 42 ha žemės ir 25 ha miško Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra bendrą 27,90 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, tarp jo – 2,90 ha žemės ir 25,00 ha miškų ūkio veiklai; sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į 39,10 ha žemės bus atkurtos vėliau, parengus kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. Ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į 25 ha miško atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 635 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miško plotus ekvivalentine natūra“ patvirtintą Nuosavybės teisių atkūrimo į miško plotus ekvivalentine natūra tvarkos 5 punktą, kuriame nustatytas maksimalus kompensuojamas miško plotas – 25 ha.

30Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. 41-3157 (T. 2, b. l. 9), kuriuo G.K. atkurtos nuosavybės teisės į 12,75 ha miško Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini), grąžinant 16,00 ha miško ekvivalentine natūra Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), nepažeidė ieškovės teisių, nes ieškovei grąžintas maksimalus suformuotas ir galimas grąžinti miško plotas (25 ha). Priimant 1997 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 41-3157, galiojo Žemės reformos įstatymas (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija), kurio 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties, bet ne miško žemę, eiliškumas. Tik Žemės reformos įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija; Žin., 1997, Nr. 69-1735) 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta savininkų teisė pirmąja eile susigrąžinti natūra kaimo vietovėje esančią žemę, miškus ir vandens telkinius. Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje iki kol bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ (Žin., 1993, Nr. 55-1075; Vyriausybės 1995 m. birželio 22 d. nutarimas Nr. 871 „Dėl Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 ir Vyriausybės 1995 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 320 dalinio pakeitimo ir papildymo“; Žin., 1995, Nr. 53-1318) patvirtintos Tvarkos 1.7 punkte nustatyta, kad numatomi privatizuoti žemės ir miško sklypai preliminariniuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose suformuojami, laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos tvarkos ir eiliškumo; G. K., kaip pretendentas atkurti nuosavybės teises į Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini), senelio turėtą žemę (mišką), priskirtą valstybės išperkamai, pateko į pirmiau nurodytos Tvarkos 1.7.9 punkte nustatytą asmenų eiliškumo grupę; Tvarkos 1.12 punkte nustatyta tvarka, kokiose institucijose turi būti parengti ir suderinti preliminariniai žemės reformos žemėtvarkos projektai iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad Verkių girininkijos žemės reformos žemėtvarkos projektas neatitinka Tvarkos 1.12 punkto reikalavimų, t. y. kad jis nesuderintas; iš Valstybinio žemės kadastro duomenų registro matyti, kad G. K. žemės sklypo Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), suformavimo juridinis pagrindas yra 1996 m. gruodžio 12 d. preliminarinis žemės reformos žemėtvarkos projektas, be to, ieškovei taip pat negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į 25 ha miško Verkių girininkijoje, nesant Verkių girininkijos žemės reformos žemėtvarkos projekto.

31Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 redakcija; Žin., 1993, Nr. 5-83) 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama grąžinant nusavintą turtą natūra jam lygiaverte natūra arba kita natūra; šio įstatymo (1993 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija; Žin., 1993, Nr. 32-725) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į miško plotus atkuriama pagal nustatyta tvarka sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus; 6 straipsnio 2 dalyje (1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. I-906 redakcija) nustatyta, jog miško plotai, priskirti valstybės išperkamiems miškams, įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims jų pageidavimu gali būti sugrąžinami kitoje vietoje (ekvivalentine natūra) miško plotu. Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 635 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miško plotus ekvivalentine natūra“ patvirtintos Nuosavybės teisių atkūrimo į miško plotus ekvivalentine natūra tvarkos 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės asmenims į miško plotus ekvivalentine natūra atkuriamos kitoje vietoje ar vietovėje pagal sudarytus atitinkamos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektus, vadovaujantis nuostata, kad grąžinamas ekvivalentine natūra miškas turi būti tapačios vertės, kaip turėtasis; jeigu grąžinamo miško vertė skiriasi nuo turėto miško vertės ne daugiau kaip 10 proc., miško plotas laikomas grąžintu ekvivalentine natūra; Tvarkos 10 punkte nustatyta, kad kai turėtą mišką galima susigrąžinti natūra toje pačioje vietoje, tačiau pretendentai pageidauja jį susigrąžinti ekvivalentine natūra kitoje vietoje ar vietovėje, miško sklypai jiems gali būti suteikti tik po to, kai suformuojami numatyti sugrąžinti šioje vietoje gyvenantiems ar gyvenusiems savininkams jų turėti miško plotai. G. K. ekvivalentine natūra grąžintas 16 ha miško plotas po to, kai ieškovei toje vietovėje atkurtos nuosavybės teisės į maksimalų miško ploto dydį, nepažeidžiant pirmiau nurodytu nutarimu nustatytos tvarkos.

321998 m sausio 20 d. panaudos sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinės žemės valdytojas turi teisę neviršydamas suteiktų įgaliojimų priimti sprendimus dėl žemės suteikimo naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims, jeigu įstatymų ar teisės aktų nenustatyta kitaip; nurodyto įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybine žeme gali naudotis fiziniai ir juridiniai asmenys, jeigu šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytos institucijos suteikia šią žemę arba ją išnuomoja. Valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija turi teisę pagal nustatytą nurodyto įstatymo reglamentavimą suteikti žemę arba ją išnuomoti; pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija turėjo kompetencijos suteikti valstybinio miško išteklių naudojimo teisę kitiems ūkio subjektams, VšĮ „Europos parkas“ galėjo įsigyti valstybinio miško išteklių naudojimo teisę. Sutarties sudarymo metu galiojo Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 25 d. nutarimas Nr. 634 „Dėl miškų priskyrimo Baltijos jūros ir Kuršių marių iki 7 km apsauginėms juostoms, ypač vertingiems rekreaciniams miškams, miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams“; pagal šio nutarimo nuostatas panaudos sutartimi perduoti miško plotai buvo priskirti neprivatizuojamiems miškams. Šiuo metu, galiojant Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimui Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“, valstybinės reikšmės miškams priskirti Verkių girininkijos 7, 88, 89 miško kvartalai, patvirtina, jog nurodyti miško plotai neprivatizuotini. Vadovaujantis Vyriausybės 1995 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 434 patvirtinta Miškų skirstymo į grupes tvarka, taip pat Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos 1998 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 10 „Dėl miškų priskyrimo grupėms ir kategorijoms“ pirmiau nurodyti miškai buvo priskirti miško parkams; Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai; pagal Žemės reformos įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija; Žin., 1997, Nr. 69-1735) 14 straipsnį miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti miestų miškams ir miško parkams.

33V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

34Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“, taip pat Lietuvos Respublikos 1997 m. liepos 1 d. „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ tikslai ir paskirtis tapatūs – jais siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Šiais įstatymais pirmiausia siekiama apginti asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus. Tokia išvada išplaukia iš pirmiau nurodytų įstatymų 2 straipsnio, kuriame asmeniu, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmiausia įvardijamas savininkas. Kitų asmenų, išvardytų 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių. Jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu turto savininkas miręs.

35Pripažįstama, kad savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Dėl to nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo įstatymų „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad ieškovės tėvui B. N. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė 123,7 ha žemės plotas, iš kurių 82 ha buvo miškas, Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini). Ieškovės tėvas mirė 1954 m. kovo 10 d. (T. 5, b. l. 159), todėl pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 2 straipsnio 2 punktą nuosavybės teisės į žemę turėjo būti atkurtos ieškovei. Nuosavybės teisės į buvusius privačius miško plotus atkūrimo sąlygos ir tvarka buvo nustatyta Įstatymo 6 straipsnyje. Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 41–3156 ieškovei atkurta nuosavybės teisė į 42 ha žemės ir 25 ha miško Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), nustatant, kad nuosavybės teisė į likusius 39,10 ha žemės bus atkurta vėliau (T. 1, b. l. 65). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėtose civilinėse bylose nutartyse ne vieną kartą yra pažymėjusi, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje M. Z. prieš Vilniaus miesto valdybą, Vilniaus apskrities viršininko administraciją, bylos Nr. 3K-3-371/1999 m. ir kt.).

36Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 6 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į miško plotus atkuriama pagal nustatyta tvarka sudarytus atitinkamos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektus. Šio įstatymo 18 straipsnyje nurodyta, kad piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atkūrimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja apskrities valdytojas. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtino Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodiką (negalioja nuo 1998 m. balandžio 9 d.).

37Verkių girininkijos preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis Miškotvarkos institutas numatomą privatizuoti 16 ha žemės sklypą suformavo ir paženklino, o Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Vilniaus rajono žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba priėmė išvadą dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo G. K., pažeisdami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimą Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“, kurio 1.7 punkte nenumatyta, kad būtų galima projektuoti žemės sklypus vietos gyventojams, susigrąžinantiems ekvivalentine natūra kitų apylinkių teritorijose turėtą žemę.

38Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip pat buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“. Pagal šio nutarimo 11 punktą preliminariniame žemės reformos žemėtvarkos projekte formuojami žemės sklypai tik vietos gyventojams, susigrąžinantiems ekvivalentine natūra toje buvusioje žemės ūkio įmonėje ir toje buvusioje apylinkėje turėtą žemę. Byloje nustatyta, kad V. K. Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos priklausė 76,41 ha žemės, iš jų 12,75 ha miško. R. K. 1994 m. vasario 14 d. sutartimi perleido teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą sūnui G. K. Taigi K-ų turėtas miškas buvo Anykščių rajono (duomenys neskelbtini). Verkių girininkijos preliminarinis žemės reformos projektas Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje 1996 m. gruodžio 5 d. posėdyje buvo patvirtintas, tačiau projektas nebuvo apsvarstytas Miškų ūkio ministerijoje ir suderintas su Vilniaus apskrities valdytoju, nors tokia tvarka buvo nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.12 punkte. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1997 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 41–3157 atkurdama nuosavybės teisę į 12,73 ha miško plotą, grąžinant G. K. ekvivalentine natūra 16 ha žemės plotą (iš jo 15,55 ha miško) Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), nesilaikė žemės reformą ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos, teismų praktikos dėl valstybinio laisvos žemės fondo, todėl jau vien dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti palikta galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

39Kasatorė ginčija 1998 m. sausio 20 d. Vilniaus miškų urėdijos ir VšĮ „Europos parkas“ panaudos sutartį. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 11 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu žemės valdymo teisė buvo suteikiama valstybinėms institucijoms, vietos savivaldos institucijoms, miškų urėdijoms, nacionalinių ir regioninių parkų administracijoms, iš valstybės biudžeto išlaikomoms valstybinėms įstaigoms ir valstybinėms įmonėms. Kitą valstybinę žemę apskrities teritorijoje valdė apskrities viršininkas. Šio straipsnio 2 dalyje buvo reglamentuotos valstybinės žemės valdytojų teisės; valstybinės žemės valdytojas turėjo teisę neviršydamas suteiktų įgaliojimų naudoti žemę, laikotarpiui iki trejų metų ją išnuomoti kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, taip pat priimti sprendimus dėl žemės suteikimo naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims, jeigu įstatymuose ar teisės aktuose nenumatyta kitaip. Žemės naudojimo, jos nuomos arba suteikimo naudotis juridiniams ir fiziniams asmenims bendrą tvarką nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus miškų urėdijai Vyriausybės sprendimais būtų buvusi suteikta valstybinės žemės valdymo teisė. Į šią aplinkybę neatkreipė dėmesio ir bylą nagrinėjęs teismas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis“ nustatyta, kad, suteikiant valstybinę žemę naudotis įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto, sprendimą priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė – kai suteikiamo žemės sklypo plotas yra didesnis kaip 1 hektaras miestuose ir didesnis kaip 10 hektarų kaimo vietovėje; savivaldybės meras (valdyba) ar kitas valstybinės žemės valdytojas – kai žemės sklypas, esantis savivaldos vykdomajai institucijai ar kitam valstybinės žemės valdytojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu perduotoje valdytojo žemėje, suteikiamas naudotis iki trejų metų (be teisės statyti kapitalinius pastatus) ir žemės sklypo plotas yra mažesnis kaip 1 hektaras miestuose bei mažesnis kaip 10 hektarų kaimo vietovėje. Žemės įstatymo 22 straipsnyje reglamentuotas valstybinės žemės suteikimas naudotis ir nuomojimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė neterminuotai arba terminuotai suteikiama naudotis įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto, nesudarant valstybinės žemės nuomos sutarčių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą reglamentavimą, daro išvadą, kad valstybinės žemės valdytojai galėjo suteikti valstybinę žemę naudotis neterminuotai ar terminuotai tik įstaigoms ar organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto. Viešosios įstaigos steigimo, valdymo, veiklos, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką tuo metu reglamentavo 1996 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas Nr. I-1428. Ar pagal šį įstatymą viešoji įstaiga galėjo būti išlaikoma iš biudžeto, teismas nesvarstė ir dėl to nieko nepasisakė, todėl svarstytina, ar ginčijama panaudos sutartis sudaryta, nepažeidžiant imperatyviųjų įstatymų normų reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje teismai netaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470, t. y. žemės reformą ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos, taip pat teismų praktikos apie valstybinį laisvos žemės fondą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 nuostatų, todėl vien dėl to yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

40Nustatyti pažeidimai yra teisinis pagrindas panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų. Byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

42Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartį panaikinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

43Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį... 7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimų į... 9. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo... 10. 2007 m. gegužės 2 d. nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti.... 11. 1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismų praktikos suformuluotas... 12. 2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai sprendė dėl ieškovės teisės... 13. 3. Bylą nagrinėję teismai pažeidė materialinės teisės normas, turinčias... 14. 3.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė 1992 m. liepos 15 d.... 15. 3.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 25 d. nutarime Nr.... 16. 3.3. Po 1997 m. liepos 1 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į... 17. 3.4. Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 25 d. nutarime Nr. 635 „Dėl... 18. 3.5. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 16 d.... 19. 3.6. G. K. sklypas pamatuotas ir paženklintas, pastačius 35 nuolatinius... 20. 3.7. Duomenys apie G. K. priklausančio 16 ha žemės sklypo vertę yra... 21. 3.8. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnį valstybinės žemės valdytojai... 22. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 23. Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas valstybės įmonė... 24. Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas VšĮ „Europos... 25. Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą trečiasis asmuo G. K. prašo... 26. Teisėjų kolegija... 27. V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 28. Ieškovė pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. 1-1454 (įsigaliojo 1991... 29. 1997 m sausio 16 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu... 30. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 16 d. sprendimas... 31. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį... 32. 1998 m sausio 20 d. panaudos sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės... 33. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 34. Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių... 35. Pripažįstama, kad savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam... 36. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į... 37. Verkių girininkijos preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą... 38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip pat buvo pažeistas Lietuvos... 39. Kasatorė ginčija 1998 m. sausio 20 d. Vilniaus miškų urėdijos ir VšĮ... 40. Nustatyti pažeidimai yra teisinis pagrindas panaikinti apskųstą apeliacinės... 41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 42. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.... 43. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...