Byla e2-1590-180/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties dalies, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas civilinėje byloje Nr. e2-2742-392/2016 pagal ieškovų A. V., T. T., O. J., R. V., A. G., I. R., R. J., A. S., V. K., Z. B., G. S., A. G., R. Š., N. G., A. Š., J. B., M. G., A. B., E. P., E. K., R. M., R. S., T. V. teisių perėmėjos S. V., D. V. teisių perėmėjų A. V., A. V. ir E. V. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ginčas kilo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės.
  1. Ieškovai A. V., T. T., O. J., R. V., A. G., I. R., R. J., A. S., V. K., Z. B., G. S., A. G., R. Š., N. G., A. Š., J. B., M. G., A. B., E. P., E. K., R. M., R. S., T. V. teisių perėmėja S. V., D. V. teisių perėmėjai A. V., A. V. ir E. V. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis kiekvieno jų su atsakove BAB banku „Snoras“ 2010-2011 metais sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis ir taikyti restituciją – pripažinti pagal šias sutartis sumokėtas sumas bankui jų (ieškovų) lėšomis asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau –IĮIDĮ).
  2. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartimi civilinė byla sustabdyta.
  3. 2016 m. vasario 25 d. ieškovai pateikė teismui prašymą dėl bylos atnaujinimo, bylos nutraukimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovai nurodė, kad jiems buvo išmokėtos visų jų materialinių reikalavimų sumos, todėl tolesnis bylos nagrinėjimas neturėtų prasmė ir prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams. Ieškovai prašė priimti jų atsisakymą nuo ieškinio ir bylą nutraukti bei priteisti iš atsakovės ir trečiojo asmens jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, įpareigoti atsakovę iš jos priteistų bylinėjimosi išlaidų dalį apmokėti iš administravimui skirtų lėšų.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą, priėmė ieškovų atsisakymą nuo ieškinio atsakovei BAB bankui „Snoras“ ir civilinę bylą nutraukė; visiems ieškovams, išskyrus ieškovės D. V. teisių perėmėjams – A. V., A. V. ir E. V., priteisė iš atsakovės BAB banko „Snoras“ administravimui skirtų lėšų po 140,18 Eur, o D. V. teisių perėmėjams – po 46,73 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Nenustatęs aplinkybių, dėl kurių ieškovų ieškinio atsisakymas prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.), teismas priėmė ieškovų atsisakymą nuo ieškinio ir bylą nutraukė (CPK 140 str. 1 d., 293 str. 4 p.).
  3. Įvertinęs tai, kad ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluoti atsižvelgiant į atsakovės poziciją nepripažinti ieškovų pagal indėlio sertifikato įsigijimo sutartis sumokėtoms lėšoms taikytinos draudiminės apsaugos, kad draudimo išmokos ieškovams buvo išmokėtos tik po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad indėlio sertifikatui turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga, teismas sprendė, kad ieškovų šioje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos susidarė tik dėl atsakovės, o ne dėl trečiojo asmens kaltės. Atsižvelgiant į tai, teismas bylinėjimosi išlaidas ieškovams priteisė tik iš atsakovės BAB banko „Snoras“ administravimui skirtų lėšų.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7

  1. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį dalyje, kuria iš atsakovės BAB banko „Snoras“ ieškovams priteistos bylinėjimosi išlaidos, arba ją pakeisti, nenurodant, kad ieškovams priteistina bylinėjimosi išlaidų suma apmokama iš BAB banko „Snoras“ administravimui skirtų lėšų. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Ieškovų ginčytos sutartys yra galiojančios ir sukuria jų dalyviams teises ir pareigas. Jeigu teismas būtų ieškinio reikalavimus nagrinėjęs iš esmės, jis būtų privalėjęs jų netenkinti, nes tam nėra jokio pagrindo.
  2. Pagal IĮIDĮ sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo arba nemokėjimo priima ir draudimo išmoką išmoka ne indėlių draudimo sistemos dalyvis (nagrinėjamu atveju bankas „Snoras“), o draudimo įmonė (VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“). Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, susijusius su atsakovės išleistais indėlio sertifikatais, trečiasis asmuo priėmė sprendimą išmokėti indėlių draudimo išmokas visiems banko „Snoras“ indėlio sertifikatų turėtojams (ne tik ieškovams). Būtent todėl atsakovė pateikė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenis apie ieškovų turėtus indėlio sertifikatus. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas nepagrįstai vadovavosi nuostata, kad ieškovų reikalavimai iš esmės buvo patenkinti. Ankščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovų reikalavimai nebuvo įvykdyti, o indėlių draudimo išmokų mokėjimas buvo atliktas visiškai kitais motyvais.
  3. Tikrasis ieškovų tikslas buvo ne pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais, o susigrąžinti į indėlio sertifikatus investuotas lėšas per indėlių draudimo institutą. Šiam tikslui pasiekti ieškovai nesąžiningai pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą, nes kreipėsi į teismą su faktiškai ir teisiškai nepagrįstu ieškiniu dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo.
  4. Ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl atsakovės ar trečiojo asmens kaltės, o dėl objektyviai neaiškaus ir neišsamaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkos įstatyminio reglamentavimo, kas sąlygojo ypatingai sudėtingų teisinių klausimų, susijusių su banko „Snoras“ platintais indėlio sertifikatais, atsiradimą.
  5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įmonė patyrė išlaidų po bankroto bylos iškėlimo, gali būti tik svarstoma, ar jos neturėtų būti priskirtos prie administravimo išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011). Nėra nei įstatymo nuostatų, nei teismų praktikos, kad ieškovų prašomos priteisti sumos būtų besąlygiškai priskirtos bankroto bylos administravimo išlaidoms.
  6. Priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės administravimui skirtų lėšų, teismas sukūrė nepagrįstą pranašumą ieškovams (ketvirtos eilės kreditoriams) prieš kitus jos kreditorius, nes Įmonių bankroto įstatymo (toliau –ĮBĮ) 36 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų.
  1. Ieškovai A. V., T. T., O. J., R. V., A. G., I. R., R. J., A. S., V. K., Z. B., G. S., A. G., R. Š., N. G., A. Š., J. B., M. G., A. B., E. P., E. K., R. M., R. S., T. V. teisių perėmėja S. V., D. V. teisių perėmėjai A. V., A. V. ir E. V. atsiliepime į skundą prašo jį (skundą) atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovai bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl neteisėtų atsakovės veiksmų atsisakant pripažinti jų pretenzijas. Teismas tinkamai taikė CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas.
  2. Atsakovė neįtraukė ieškovų į asmenų, turinčių teisę gauti draudimo išmoką, sąrašą, todėl jiems laiku nebuvo išmokėtos priklausančios draudimo išmokos. Atsakovei laikantis pozicijos, kad ieškovų lėšos, sumokėtos pagal indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, nėra apdraustos ĮIIDĮ nustatyta tvarka, ieškovai buvo priversti kreiptis į teismą, prašydami pripažinti su atsakove sudarytas paminėtas sutartis negaliojančiomis dėl esminio suklydimo ir taikyti restituciją – pagal indėlių sertifikatų sutartis sumokėtas sumas pripažinti lėšomis, kurioms taikoma draudimo apsauga. Taigi ieškovų ieškinio tikslas buvo gauti draudimo išmoką ir tokiu būdu susigrąžinti bankui sumokėtas pinigų sumas.
  3. Faktinis teisinių santykių sureguliavimo rezultatas, kai ieškinio atsisakoma dėl to, kad ieškovo reikalavimai yra patenkinami, pagal pobūdį iš esmės atitinka proceso rezultatą, kuris galėjo atsirasti priėmus analogišką teismo sprendimą. Vadinasi, galima nustatyti, kas materialiuoju teisiniu atžvilgiu laimėjo bylą, o kas ją pralaimėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2012).
  4. Skundo argumentas, kad teismas negalėjo ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisti iš atsakovės administravimui skirtų lėšų, neatitinka kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).
  1. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į skundą prašo jį (skundą) patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Indėlio draudimo išmokų ieškovams išmokėjimas nereiškia, kad bankas pripažino ieškinyje pareikštus reikalavimus kaip pagrįstus. Tai reiškia, kad bankas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistema. Nei bankas, nei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nepripažino ieškovų reikalavimų, kad pastarieji suklydo dėl indėlio sertifikatams taikomos draudiminės apsaugos, priešingai, nesutiko su tariamu ieškovų suklydimu ir ieškinio reikalavimų patenkinimu.
  2. Ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus buvusio indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo, kas sąlygojo sudėtingų teisinių klausimų sprendimą teisminiu būdu bei užsitęsusį teismo procesą, kuriame netgi prireikė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Iš karto po bankroto bylos iškėlimo bankas neturėjo pagrindo trečiajam asmeniui perduoti duomenų apie draudimo išmokas už indėlių sertifikatus, o pastarasis neturėjo pagrindo mokėti atitinkamų draudimo išmokų, nes nebuvo gavęs iš draudėjo duomenų apie indėlininkus ir indėlių sumas, reikalingų draudimo išmokoms išmokėti.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Atskirasis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
  2. CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant paminėtos normos nuostatas tada, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013 ir kt.).
  3. Iš pareikšto ieškinio faktinio pagrindo akivaizdu, kad ieškovai ieškinį dėl indėlio sertifikato įsigijimo sandorių pripažinimo negaliojančiais pareiškė dėl to, kad apeliantei iškėlus bankroto bylą, jiems (ieškovams) nebuvo išmokėtos draudimo išmokos už įsigytus indėlio sertifikatus. Ieškovų siekis iš esmės buvo užsitikrinti, kad jų įsigytiems finansiniams produktams būtų taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Apeliantei ir trečiajam asmeniui laikant, kad ieškovų lėšos pagal indėlio sertifikatus nėra apdraustos, ieškovai kreipėsi į teismą.
  4. Skundo argumentai, kad ieškovų siekiamas rezultatas buvo įgyvendintas ne apeliantės, o trečiojo asmens veiksmais, kuris po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo išmokėjo indėlių draudimo išmokas visiems apeliantės indėlio sertifikatų turėtojams (ne tik ieškovams), kad ieškovai buvo pasirinkę netinkamą savo teisių gynybos būdą, nes, priimdami draudimo išmokas, jie faktiškai pripažino sutarčių galiojimą, nesuponuoja apeliacinės instancijos vertinimo, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas pirmosios instancijos teisme buvo išspręstas neteisingai.
  5. Indėlių draudimo išmokos apskaičiuojamos ir mokamos pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio indėlių draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlius ir indėlininkus. Indėlių draudimo išmokos sumą pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio pateiktus duomenis apskaičiuoja ir indėlių draudimo išmokų išmokėjimą organizuoja draudimo įmonė. Už draudimo įmonei perduotų duomenų tikrumą ir pateikimą laiku atsako indėlių draudimo sistemos dalyvis (IĮIDĮ 6 str. 7 d.). Esant tokiam nustatytam reglamentavimui apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad apeliantės sudarytos indėlių sertifikato įsigijimo sutartys ir paskesnis apeliantės neveikimas, t. y. atitinkamų duomenų nepateikimas draudimo įmonei, ir nulėmė šio konkretaus teisminio ginčo atsiradimą tarp šalių, ieškovams negalint pasinaudoti bankui patikėtų lėšų draudimo institutu banko bankroto atveju. Dėl nurodyto pripažintina, kad būtent apeliantės elgesys turėjo tiesioginės įtakos ieškovų bylinėjimosi išlaidų susidarymui, todėl šios išlaidos ieškovams iš apeliantės buvo priteistos pagrįstai.
  6. Ieškinio dalykas ir jo teisinis pagrindas buvo suformuluotas atsižvelgiant į pačios apeliantės poziciją nepripažinti ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos, kurią lėmė netinkamas susijusio teisinio reglamentavimo nuostatų suvokimas. Kadangi apeliantei, kaip profesionalei finansinių paslaugų teikimo srityje, keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, vien formalus byloje pareikšto ieškinio elementų vertinimas, sprendžiant dėl jos pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas, neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų (CPK 3 str. 1 d., 94 str. 1 d.).
  7. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su skundo argumentais, kad bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamoje situacijoje susidarė dėl objektyviai neaiškaus ar neišsamaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkos įstatyminio reglamentavimo. Iš esmės analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose teismų jau buvo konstatuota, kad vien aplinkybė, kad ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, pati savaime nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016).
  8. Nepagrįstas skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo priteisti bylinėjimosi išlaidų iš apeliantės administravimui skirtų lėšų. Kasacinės instancijos teismo yra pažymėta ir Lietuvos apeliacinio teismo analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose jau ne kartą aiškinta, kad nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, būtina atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką. Tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 36 str. 2 d., 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 2-1197-464/2016 ir Nr. 2-1204-464/2016). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovų naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos pagal savo teisinę prigimtį atitinka administravimo išlaidų sampratą, todėl pagrįstai buvo priteistos iš administravimui skirtų lėšų.
  9. Į esminius skundo argumentus atsakyta. Dėl apeliantės nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti ar keisti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties.

10Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai