Byla 2-1204-464/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos civilinėje byloje Nr. 2-1336-160/2016 pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė D. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei BAB bankui SNORAS, kurį patikslinusi (b. l. 25-28), prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2011-02-09 indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S002386, taikyti restituciją ir grąžinti 20 000 Lt į ieškovės sąskaitą; 2) pripažinti, kad į ieškovės banko sąskaitą grąžintoms 5 792,40 Eur (20 000 Lt) lėšoms taikoma draudimo apsauga neviršijanti 100 000 Eur atitinkančios sumos litais; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, išmokant jas iš atsakovės administravimui skirtų lėšų.
  2. Ieškovė nurodė, kad pagal 2011-02-09 su atsakove sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S002386 ji įgijo 20 000 Lt vertės indėlio sertifikatą su 3,2 proc. fiksuota metine palūkanų norma. Aplinkybę, kad indėlio sertifikatas nėra apdraustas indėlių draudimu, ieškovė sužinojo tik po bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Ieškovės teigimu, jai nebuvo suteikta būtina informacija, todėl pripažintina, kad sertifikato įsigijimo sutartis sudaryta iš esmės suklydus ir yra negaliojanti.
  3. Vilniaus apygardos teismo 2014-06-10 nutartimi (b. l. 141) civilinė byla sustabdyta iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą, kurioje buvo kreiptasi į Europos sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas Vilniaus apygardos teismo 2016-01-20 nutartimi (b. l. 147).
  4. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 294,52 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-04-01 nutartimi (b. l. 175-176) ieškinį atmetė bei priteisė ieškovės naudai iš atsakovės BAB banko SNORAS 150,76 Eur bylinėjimosi išlaidų, išmokant jas iš atsakovės administravimui skirtų lėšų.
  2. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad ieškovei yra išmokėtos indėlio ir paskaičiuotų palūkanų sumos, iš viso 5 936,12 Eur, sprendė, kad faktiškai ieškovės reikalavimas buvo patenkintas iki sprendimo priėmimo, todėl reikalavimą šioje dalyje atmetė. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės žodžiu pareikštą reikalavimą dėl palūkanų už laikotarpį, kai atsakovei jau buvo iškelta bankroto byla, išmokėjimo vadovaudamasis ĮBĮ nuostatomis, kurios nustato, kad bankroto bylos iškėlimas lemia palūkanų skaičiavimo už įmonės prievoles nutraukimą.
  3. Remdamasis CPK 98 straipsnio 1 dalimi ir teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintomis Rekomendacijomis dėl užmokesčio dydžio bei įvertinęs aplinkybę, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu pareiškė papildomą reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, kuris nebuvo patenkintas, teismas priteisė 50 procentų ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 150,76 Eur. Teismas nurodė, kad šias išlaidas turi atlyginti atsakovė iš administravimo išlaidų, kadangi ginčas faktiškai kilo dėl atsakovės vykdytų veiksmų.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Atsakovė BAB bankas SNORAS atskirajame skunde (b. l. 182-185) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-04-01 nutarties dalį, kuria ieškovei iš atsakovės administravimui skirtų išlaidų priteista 150,76 Eur bylinėjimosi išlaidų, arba ją pakeisti, išbraukiant iš jos žodžius „iš administravimui skirtų išlaidų“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2011-02-09 sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį bei taikyti restituciją – grąžinti 20 000 Lt į ieškovės sąskaitą. Nors ieškinio tikslas buvo investuotų lėšų susigrąžinimas per indėlių draudimo institutą, tačiau šiam tikslui pasiekti ieškovė pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą bei pareiškė faktiškai ir teisiškai nepagrįstą ieškinį. Pirmosios instancijos teisme ginčijama sutartis taip pat nepripažinta negaliojančia – ieškinio reikalavimai atsakovės atžvilgiu nebuvo patenkinti, todėl nėra pagrindo jos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    2. Trečiasis asmuo priėmė sprendimą išmokėti indėlių draudimo išmokas visiems atsakovės indėlio sertifikatų turėtojams (ne tik ieškovei). Būtent todėl atsakovė pateikė trečiajam asmeniui duomenis apie ieškovės turėtą 5 936,12 Eur dydžio indėlio sertifikatą. Atsiimdama draudimo išmoką, ieškovė pripažino, jog indėlio sertifikato įsigijimo sutartys galioja ir sukuria jų dalyviams teises ir pareigas. Be to, pagrindo pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sandorį negaliojančiu nebuvimas konstatuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.
    3. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl atsakovės ar trečiojo asmens kaltės ar piktnaudžiavimo procesu, o dėl objektyviai neaiškaus ir neišsamaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkos įstatyminio reglamentavimo, kas sąlygojo ypatingai sudėtingų teisinių klausimų atsiradimą.
    4. Teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės administravimui skirtų lėšų, sukūrė nepagrįstą pranašumą ieškovei (ketvirtos eilės kreditorei) prieš pirmos, antros ir trečios eilės kreditorius. Administravimo išlaidos skirtos kitam tikslui – bankroto administratoriaus darbui bei bankroto procese patirtoms išlaidoms atlyginti. Pripažinus, kad bylinėjimosi išlaidos priteistos pagrįstai, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, dėl anksčiau atliktų atsakovės veiksmų, jos turi būti išieškomos bendra tvarka, t. y. pripažįstant jas ketvirtos eilės kreditoriaus reikalavimu atsakovės bankroto byloje.
  2. Ieškovė D. S. atsiliepime (b. l. 195) prašo netenkinti atsakovės skundo. Nurodo sutinkanti su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi bei pabrėžia, kad buvo patenkinta tik 50 proc. jos pareikšto reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
  1. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo tenkinti atsakovės atskirąjį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-04-01 nutartį toje dalyje, kurioje iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos, o ieškovės prašymą atmesi visa apimtimi. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nei vienas iš ieškovės pareikštų reikalavimų nebuvo patenkintas, jų nepripažino nei atsakovė, nei trečiasis asmuo, o indėlių draudimo išmoka ieškovei buvo išmokėta kitais pagrindais, nei reikalauta ieškinyje. Todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai priteistos nepagrįstai.
    2. Draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama tik po to, kai gaunami duomenys apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Šiuo konkrečiu atveju pagrindas išmokėti indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis.
    3. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 m. indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo, kas sąlygojo sudėtingų teisinių klausimų sprendimą bei užsitęsusį teismo procesą, kuriame prireikė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.
    4. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės ar / ir trečiojo asmens procesinis elgesys buvo netinkamas. Indėlio draudimo išmokos išmokėjimas negali būti laikomas ieškinio dėl sutarties pripažinimo negaliojančia pripažinimu ir jo reikalavimų įvykdymu, todėl ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidos negali būti priteistos.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, ir jos teisės gauti bylinėjimosi išlaidų kompensaciją

12

  1. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo (nutarties) dalies, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  2. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuoja CPK 93 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taip pat nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 4 d.).
  3. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, akcentuoja, jog ieškovės reikalavimai pripažinti negaliojančia 2011-02-09 sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį bei taikyti restituciją – grąžinti 20 000 Lt į ieškovės sąskaitą, nebuvo patenkinti. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo priėmė sprendimą išmokėti indėlių draudimo išmokas visiems apeliantės indėlio sertifikatų turėtojams (ne tik ieškovei), paneigia apeliantės kaltės dėl bylinėjimosi išlaidų susidarymo buvimą.
  4. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais negali sutikti. Apeliantė nepagrįstai suabsoliutina teisinį nagrinėto ieškinio pagrindą bei nepagrįstai teigia, kad buvo pasirinktas netinkamas teisių gynimo būdas. Kaip minėta, ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad aplinkybę, jog indėlio sertifikatas nėra apdraustas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimu“, sužinojo tik po bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Kadangi ieškovei nebuvo taikoma draudiminė apsauga, ji ir siekė pripažinti, kad sertifikato įsigijimo sutartis buvo sudaryta iš esmės suklydus. Vadinasi, šis ginčas buvo pradėtas teisme dėl to, kad ieškovei nebuvo išmokėta draudimo išmoka už įsigytą indėlio sertifikatą.
  5. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015-11-17 priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 bei konstatavus, kad indėlių sertifikatui, dėl kurio pripažinimo negaliojančiu vyko ginčas ir šioje byloje, turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga, ieškovei buvo išmokėta draudimo išmoka (b. l. 160). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs susiklosčiusias šioje konkrečioje byloje faktines aplinkybes, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad ieškovės reikalavimas de facto yra patenkintas iki sprendimo byloje priėmimo, realiai pasiekus tą rezultatą, dėl kurio buvo inicijuota ši byla. Todėl pripažintina, jog aplinkybė, kad ieškovės teisme siektas pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, savaime nepaneigia jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlygintinumo.
  6. Kadangi bylinėjimosi išlaidų šaliai kompensavimas įstatymų leidėjo valia yra grindžiamas ne tik principu „pralaimėjęs moka“, bet ir priežasties teorija (CPK 93 str. 1, 2, 4 dalys), pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino priežastis, dėl kurių bylinėjimosi išlaidos atsirado, ir nustatęs, kad ginčas faktiškai kilo dėl apeliantės (ne)atliktų veiksmų ir šių veiksmų pasėkoje dėl teisės taikymo, pagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė būtent iš apeliantės.
  7. Indėlių draudimo išmokos apskaičiuojamos ir mokamos pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio indėlių draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlius ir indėlininkus. Indėlių draudimo išmokos sumą pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio pateiktus duomenis apskaičiuoja ir indėlių draudimo išmokų išmokėjimą organizuoja draudimo įmonė. Už draudimo įmonei perduotų duomenų tikrumą ir pateikimą laiku atsako indėlių draudimo sistemos dalyvis (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 6 str. 7 d.). Esant tokiam reglamentavimui apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, jog būtent apeliantės neveikimas, t. y. duomenų nepateikimas draudimo įmonei, taip pat apeliantės pasirinkta atsikirtimų į ieškovės reikalavimus pozicija, esą ieškovė suprato tai, jog indėlio sertifikatui nėra taikoma draudiminė apsauga, todėl negalimas indėlio sertifikato sutarties pripažinimas negaliojančia, lėmė šio konkretaus ginčo kilimą tarp šalių. Atitinkamai, apeliantės veiksmai nulėmė ir bylinėjimosi išlaidų susidarymą, todėl ieškovės turėtos išlaidos pagrįstai priteistos iš apeliantės. Akcentuotina, jog tokia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo praktika yra suformuota tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismuose.
  8. Apeliantės argumentai, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl objektyviai neaiškaus ir neišsamaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkos įstatyminio reglamentavimo, kas sąlygojo ypatingai sudėtingų teisinių klausimų atsiradimą, atmestini. Iš esmės analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose teismų jau buvo išaiškinta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-26 nutartis civilinėj byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016-04-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde nėra nurodyti argumentai dėl kurių suformuota praktika turėtų būti keičiama.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tvarkos, kai jas atlyginti turintis asmuo bankrutuoja

14

  1. Atmestini kaip nepagrįsti ir tokie atskirojo skundo argumentai, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti išieškomos bendra tvarka bankroto procese, o ne iš atsakovės administravimo išlaidų. Kasacinės instancijos teismas šiuo aspektu jau yra pasisakęs, kad nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011;2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013 ir kt.). Tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 36 str. 2, 3 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį atitinka administravimo išlaidų sampratą, todėl pagrindo pakeisti skundžiamą nutartį ir šioje dalyje taip pat nėra teisinio pagrindo.
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Išnagrinėjus atskirajame skunde keliamus klausimus bei nenustačius pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas kitais aspektais skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo nevertina.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai