Byla e2A-553-392/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PCS 85“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PCS 85“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Palink“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Kuzmienė ir partneriai“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė BUAB „PCS 85“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2012 m. lapkričio 28 d. ieškovės ir atsakovių susitarimą dėl reikalavimo perleidimo; 2) taikyti restituciją; 3) priteisti iš UAB „Kuzmienė ir partneriai“ ieškovės naudai 1 797,09 Eur; 4) priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovei bankroto byla iškelta 2014 m. spalio 24 d. Atsakovė UAB „Palink“ su ieškove 2012 m. gegužės 2 d. sudarė rangos sutartį, kurios pagrindu ieškovė vykdė statybos rangos darbus užsakovei UAB „Palink“. Darbams atlikti, pasirašydamos 2012 m. gegužės 2 d. statybos rangos sutartį Nr. ( - ), ieškovė pasamdė subrangovę – atsakovę UAB „Kuzmienė ir partneriai“. Pagal rangos sutartį ir subrangos sutartį, atsakovė „UAB „Palink“ turėjo atsiskaityti su ieškove ir tuomet ieškovė atsiskaityti su atsakove UAB „Kuzmienė ir partneriai“. Bylos šalys 2012 m. lapkričio 28 d. susitarimu dėl reikalavimo perleidimo sutarė, jog atsakovė UAB „Palink“ tiesiogiai atsiskaitys su atsakove UAB „Kuzmienė ir partneriai“. Šis susitarimas buvo įvykdytas 2013 m. gegužės 30 d. Susitarimas pripažintinas negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir pažeidė kitų kreditorių teises bei interesus, vienam iš kreditorių buvo suteikta pirmenybė. Ieškovė turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę. Senaties terminas nėra pasibaigęs, nes apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo tik tuomet, kai gavo duomenis iš atsakovės UAB „Palink“. Atsakovės buvo nesąžiningos, jos žinojo arba turėjo žinoti, kad ieškovė yra skolinga valstybės biudžetui, kitiems kreditoriams, turtas buvo areštuotas. Ieškovės finansinė padėtis buvo sunki, turėjo eilę neapmokėtų įsiskolinimų. 2012 metų balandžio mėnesį ieškovės turtas ir skolos buvo beveik vienodo dydžio, t. y. buvo faktiškai nemoki, todėl susitarimas pažeidė kitų kreditorių teises ir interesus. Skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, taip pat, neturėjo tokios teisės, nes buvo taikomas areštas. Atsakovės buvo nesąžiningos, nes žinojo apie ieškovės sunkią finansinę padėtį, skolas kitiems kreditoriams, turto areštus ir antstolių vykdomus išieškojimus.
  2. Atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog CK 1.80 straipsnis susitarimui netaikytinas, nes Turto areštų aktų registre ieškovės turto areštas buvo užregistruotas jau po susitarimo pasirašymo, todėl jam negali būti taikomas draudimas. Dėl CK 6.66 straipsnio taikymo nurodė, jog actio Pauliana netaikytinas susitarimui. Nors ieškovė nurodo, jog 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo pradelstų skolų daugiau nei turto, tačiau nėra duomenų, kiek įsipareigojimų buvo pradelstų susitarimo sudarymo metu, todėl nemokumo klausimas neturi teisinės reikšmės susitarimo teisėtumui. Susitarimo sudarymo metu buvo tik keletas pradelstų įsipareigojimų – 110 665,02 Eur sumai, o turto ieškovė turėjo už 718 573 Eur, todėl negalima teigti, jog ieškovė buvo nemoki. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, nes nuo nutarties iškelti bankroto bylą iki ieškinio pareiškimo buvo praleistas vienerių metų senaties terminas ir atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Susitarimas atitiko normalią verslo praktiką, ieškovė privalėjo atsiskaityti su atsakove ir tai atliko sudarydama susitarimą. Turto areštų aktų registre nebuvo duomenų apie ieškovės turto areštą susitarimo sudarymo metu, todėl ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės šalių sąžiningumui. Be to, areštas buvo taikomas 8 885,49 Lt sumai. Prašymas taikyti restituciją neįvykdomas, nes šalys turėtų būti grąžinamos į pradinę padėtį, t. y. panaikinus susitarimą, atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ privalėtų grąžinti pinigus tam asmeniui, iš kurio juos gavo, šiuo atveju atsakovei UAB „Palink“.
  3. Atsakovė UAB „Palink“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog sandoris neprieštarauja imperatyvioms teisės aktų normoms, nes Turto areštų aktų registre buvo areštuotos lėšos 2 573,42 Eur sumoje, o likusiomis lėšomis ieškovė galėjo disponuoti laisvai. Be to, buvo areštuotas turtas, bet disponavimas turtinėmis teisėmis nebuvo apribotas. Atsižvelgiant į tai šalys turėjo teisę sudaryti susitarimą. Dėl actio Pauliana taikymo nurodė, jog nėra visų būtinų jo taikymo sąlygų. Susitarimo sudarymo metu ieškovė buvo moki, apribojimai turtui nebuvo taikomi. Bankroto byla nebuvo iškelta, todėl netaikytinas bendrasis kreditorių lygybės principas ir ieškovė turėjo teisę sudaryti susitarimą su atsakovėmis. Pagal rangos sutartį ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove UAB „Kuzmienė ir partneriai“ už atliktus darbus, todėl privalėjo atsiskaityti su kreditore ir tą padarė sudarydama susitarimą. Jokie teisės aktai neįpareigojo sutarties šalių privaloma tvarka tikrinti visus registrus, kurie mokami, todėl didinantys sutarčių sudarymo išlaidas. Ieškovė neįrodė, jog buvo kokie nors ginčai tarp ieškovės ir kitų kreditorių, todėl nebuvo abejonių dėl ieškovės finansinės padėties. Atsakovės neturėjo galimybių gauti duomenų apie kitus ieškovės kreditorius, todėl negali būti dėl to atsakingi. Tuo metu nebuvo jokių duomenų apie ieškovės sunkią finansinę būklę ar įsipareigojimus valstybės biudžetui. Ieškovės nurodymai kitiems kreditoriams susidarė vėliau, nei buvo pasirašytas susitarimas. Atsakovė ir ieškovė 2012 m. spalio 12 d. sudarė dar vieną sutartį dėl statybos rangos darbų atlikimo atsakovės kitame objekte, kas patvirtina, jog ieškovė ir atsakovė manė, kad nėra trikdžių šalims vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Nurodė, jog ieškovė praleido vienerių metų senaties terminą. Ieškovė neįrodė, jog negavo visų duomenų iš bendrovės vadovo, todėl laikytina, jog apie susitarimą sužinojo po 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Sprendime nurodė, kad atsakovė UAB „Palink“ ir ieškovė 2012 m. balandžio 27 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. ( - ), kuria ieškovė įsipareigojo atlikti darbus atsakovei UAB „Palink“. Ieškovė ir atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ 2012 m. gegužės 2 d. taip pat sudarė statybos rangos sutartį Nr. ( - ) Remonto darbai. Šia subrangos sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė atsiskaitys su atsakove tiesiogiai. Atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ atliko darbus 2012 metų liepos mėnesį ir aktais darbai buvo priimti. Atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ 2012 m. liepos 30 d. pateikė sąskaitą ieškovei 3 679,62 Eur (12 705 Lt) sumai. Subrangos sutarties 3.4 punktu šalys sutarė, jog ieškovė atsiskaitys per 30 dienų nuo darbų pridavimo ir sąskaitos gavimo dienos, todėl prievolė sumokėti pagal šią sąskaitą atsirado 2012 m. rugpjūčio 29 d. Šalys 2012 m. lapkričio 28 d. sudarė susitarimą dėl reikalavimo perleidimo. Susitarimo 1 punktu UAB „Palink“ sutiko, kad ieškovė UAB „PCS 85“ perleistų reikalavimo teises atsakovei UAB „Kuzmienė ir partneriai“ į atsakovę UAB „Palink“. Iš susitarimo 3.2 punkto taip pat nustatė, kad perleidžiamas reikalavimas yra 1 797,09 Eur (6 205 Lt). 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovės pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, ieškovė 2011 metais turėjo 53 390 Lt ikimokestinio pelno, o 2012 metais – 108 229 Lt ikimokestinio pelno. Ieškovės 2013 metų balanso duomenimis, turėjo turto už 936 600 Lt ir 2 286 677 Lt įsipareigojimų bei patyrė 1 379 162 Lt nuostolių prieš apmokestinimą. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) raštų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) raštų nustatyta, kad ieškovė turėjo įsipareigojimų biudžetui. Tuo tarpu, pagal 2012 m. spalio 18 d. sutarties 4 punktą, ieškovė įsipareigojo su kreditore UAB „Hidrosta“ atsiskaityti per 15 dienų nuo sąskaitos pateikimo dienos. Iš sąskaitų sąrašo matyti, kad iki susitarimo sudarymo ieškovė turėjo išrašiusi vieną sąskaitą – 346,96 Eur (1 197 Lt) sumai, tačiau byloje nėra duomenų, kada ši sąskaita buvo pateikta ieškovei, todėl teismas ieškovės nurodytą aplinkybę, jog buvo įsiskolinimų kreditorei UAB „Hidrosta“ atmetė, kaip neįrodytą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). UAB „Ryterna“ sąskaitų duomenimis, ieškovė pagal 2012 m. rugpjūčio 28 d. sąskaitas buvo skolinga 5 933,78 Lt ir dalį skolos 2 678,91 Lt ieškovė padengė. Prievolė mokėti pagal šias sąskaitas atsirado po 15 dienų nuo sąskaitų gavimo, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. Iš UAB „Kauno kranai“ sąskaitų matyti, kad ieškovė nuo 2012 m. liepos 12 d. turėjo 5 626 Lt prievolę, o nuo 2012 m. gruodžio 15 d. dar 798,60 Lt prievolę. Pastaroji prievolė atsirado po susitarimo pasirašymo, todėl neturi teisinės reikšmės sprendžiant šį ginčą. 2012 m. liepos 12 d. atsiradusi prievolė buvo iš dalies įvykdyta ir skola pagal šią prievolę yra 3 075,82 Lt, t. y. įvykdyta 2 550,18 Lt. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė neignoravo šios kreditorės, bet iš dalies vykdė prievoles jai. Ieškovės teiginius, kad susitarimo sudarymo metu ieškovė buvo skolinga kreditorei RUAB „Melinga“ pagal 2012 m. rugsėjo 28 d. sąskaitą atmetė, kaip neįrodytus (CPK 178 straipsnis). Ieškovės teiginius dėl susitarimo metu buvusių įsipareigojimų UAB „Barduva“ teismas taip pat atmetė, nes šie įsipareigojimai atsirado 2012 m. gruodžio 24 d. ir 2013 m. sausio 13 d., t. y. po susitarimo sudarymo, todėl neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl susitarimo metu galiojusių prievolių kiekio. Pažymėjo, jog iš atsiskaitymų ataskaitos matyti, kad ieškovė 2012 m. gruodžio 5 – 7 dienomis sumokėjo kreditoriui 8 000 Lt, tai patvirtina, jog ir po susitarimo sudarymo ieškovė vykdė įsipareigojimus kreditoriams ir atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ nebuvo išimtinis kreditorius su kuriuo buvo atsiskaitoma. Teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog ieškovė būdama skolinga kreditorei UAB „TOP CONSULT“ 2 395,80 Lt nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. ir 2 178 Lt nuo 2012 m. spalio 12 d., dalį įsipareigojimo – 1 500 Lt yra įvykdžiusi, patvirtino, jog prieš sudarydama susitarimą ieškovė neišskyrė šios kreditorės ir bent iš dalies su ja atsiskaitinėjo. Teismas konstatavo, jog ieškovės pateikti įrodymai, jog ji skolinga kreditorei UAB „Steel market“, neturėjo teisinės reikšmės skaičiuojant prievolių apimtį susitarimo pasirašymo metu, nes privolės šiai kreditorei atsirado po susitarimo pasirašymo.
  3. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Šia nutartimi buvo nustatytas 15 dienų terminas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bendrovės vadovui perduoti visus dokumentus ir turtą bankroto administratoriui. Minėta nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. spalio 24 d. nutartimi palikus galioti Vilniaus apygardos teismo nutartį nuo nutarties priėmimo dienos, t. y. 2014 m. spalio 24 d. Taigi, terminas perduoti dokumentus baigėsi 2014 m. spalio 8 d. Teismas iš Turto arešto aktų registro išrašo nustatė, kad pirmasis turto areštas buvo pritaikytas 2 573,42 Eur (8 885,49 Lt) sumai, pritaikytas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-13843-545/2015, kreditoriaus Ramirent Baltic AS naudai ir įregistruota registre 2012 m. lapkričio 29 d. 15.02 val. arešto apimtis: areštuoti pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose arba pas trečiuosius asmenis, o lėšų nesant – nekilnojamąjį turtą, už 2 573,42 Eur (8 885,49 Lt). Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartyje tarp ieškovės kreditorių nėra kreditoriaus Ramirent Baltic AB, nes ši skola buvo apmokėta.
  4. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė turi duomenis apie ieškovės ir atsakovės UAB „Palink“ santykius ir ieškovės reikalavimus atsakovei, nes ieškovė 2015 m. liepos 7 d. raštu Nr. PCS130 kreipėsi į atsakovę UAB „Palink“ su prašymu pateikti UAB „Palink“ ir UAB „PCS 85“ atsiskaitymų ataskaitą bei nurodyti kokios užskaitos buvo atliktos pagal susitarimus su ieškove, o atsakovė UAB „Palink“ 2015 m. spalio 27 d. raštu pateikė ieškovei ginčijamą susitarimą.
  5. Ieškovė ginčijo susitarimą teigdama, jog jis yra niekinis, nes pasirašytas galiojant turto areštui, o tai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Teismas su šiais teiginiai nesutiko. Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre. Turto areštas įregistruotas registre 2012 m. lapkričio 29 d. 15.02 val. arešto apimtis: areštuoti pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose arba pas trečiuosius asmenis, o lėšų nesant – nekilnojamąjį turtą 2 573,42 Eur (8 885,49 Lt). Susitarimas pasirašytas 2012 m. lapkričio 28 d. Taigi, susitarimo pasirašymo metu turto areštas negaliojo. Be to, turto areštas buvo taikomas tik 2 573,42 Eur sumai, kai ieškovės pajamos buvo 2 560 337,60 Eur (8 840 334 Lt), turėjo turto 2 481 089 Lt, t. y. ieškovė turėjo pakankamai turto ir pajamų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas darė išvadą, jog pasirašant susitarimą turto areštas nebuvo taikomas, todėl susitarimu nebuvo pažeistos imperatyvios teisės normos. Ieškovės teiginiai, kad susitarimas buvo įvykdytas, t. y. pervesti pinigai, galiojant turto areštui buvo atmesti. Susitarimu buvo perleisti reikalavimai, todėl jokie mokėjimai pagal susitarimą nebuvo atliekami. Pagal susitarimo 6 punktą, susitarimas buvo įvykdytas nuo jo pasirašymo momento, t. y. reikalavimo teises atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ įgijo pasirašiusi susitarimą, todėl susitarimas buvo įvykdytas tą pačią – 2012 m. lapkričio 28 d. Ta aplinkybė, jog iš susitarimo atsiradusią prievolę atsakovei UAB „Kuzmienė ir partneriai“ atsakovė UAB „Palink“ įvykdė vėliau, neturėjo teisinės reikšmės susitarimo vykdymui, nes atsakovės vykdė tarpusavio prievoles, kylančias iš rangos sutarties. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas pripažinti niekiniu ir negaliojančiu susitarimą CK 1.80 straipsnio pagrindu buvo nepagrįstas ir atmestas.
  6. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad ieškovė turi reikalavimo teisę. Ieškovė įrodinėjo, jog kreditorių interesų pažeidimas pasireiškė tuo, kad buvo suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių. Teismas su šiais teiginiais nesutiko. Susitarimo sudarymo metu ieškovės nurodomos prievolės kai kuriems kreditoriams dar nebuvo atsiradusios, kitiems prievolės atsirado po susitarimo pasirašymo, o daliai kreditorių, kurių prievolės susitarimo pasirašymo metu buvo vykdytinos, prievolės iš dalies buvo įvykdytos. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, jog susitarimo sudarymo metu ieškovė bent iš dalies vykdė savo prievoles visiems kreditoriams. Teismas pažymėjo, jog dalį prievolės, kilusios iš subrangos sutarties, ieškovė įvykdė tiesiogiai atsakovei UAB „Kuzmienė ir partneriai“ ir dalį perleido susitarimu, tačiau dėl tuo pat metu įvykdytos prievolės ieškovė pretenzijų nereiškė. Teismui nustačius, jog ieškovė kreditorei UAB „Kuzmienė ir partneriai“ nesuteikė pirmenybės, ši aplinkybė buvo laikytina neįrodyta (CPK 178 straipsnis). Kadangi teismas nenustatė actio Pauliana taikymo sąlygų ginčijant susitarimą, todėl ieškinio reikalavimas pripažinti susitarimą negaliojančiu actio Pauliana pagrindu atmetė (CK 6.66 straipsnis).
  7. Teismas konstatavo, kad ieškovė pareikšdama ieškinį 2016 m. kovo 7 d. praleido ieškinio senaties terminą. Nustatyta, jog ieškinys pateiktas 2016 m. kovo 7 d., buvusiam ieškovės vadovui terminas perduoti dokumentus baigėsi 2014 m. lapkričio 8 d. Ieškovas įrodinėjo, jog apie susitarimą sužinojo 2015 m. spalio 27 d., kai gavo atsakymą ir susitarimą iš UAB „Palink“, nes buvęs vadovas dokumentų neperdavė. Iš administratoriaus 2015 m. liepos 7 d. rašto Nr. PCS13 nustatyta, jog administratorius pagal turimus duomenis nustatė, kad buvo sudaryti sandoriai tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Palink“. Ši aplinkybė patvirtina, kad administratorius tam tikrus dokumentus buvo gavęs. Duomenų, kada administratoriui faktiškai buvo perduoti visi bankrutuojančios įmonės dokumentai, bankroto administratorius nepateikė. Ieškovė neįrodinėjo, jog buvo gauti ne visi dokumentai, taip pat nenurodė, kokių veiksmų ėmėsi, kad juos gautų laiku. Taigi, ieškovės teiginiai, jog ji negavo visų dokumentų teismo nutartyje nustatytu terminu, buvo atmesti kaip neįrodyti.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Ieškovė (apeliantė) BUAB „PCS 85“ apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį tenkinti pilna apimtimi bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas ir ieškinio senatį.
    2. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad sandoris nepažeidė UAB „PCS 85“ kreditorių teisių, neįvertino visų sandorio sudarymo aplinkybių. Apeliantės nuomone, kreditorių interesų pažeidimas pasireiškė tuo, kad ieškovė, esant sunkiai finansinei situacijai, suteikė pirmenybę vienai iš kreditorių – UAB „Kuzmienė ir partneriai“. sudarant sutartį apeliantė turėjo neįvykdytų ir uždelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams, su kuriais ieškovė turėjo pirmesnę prievolę atsiskaityti nei su atsakove UAB „Kuzmienė ir partneriai“. VSDFV Vilniaus skyriaus duomenis patvirtina faktą apie jau nuo 2012 metų ieškovės sunkią finansinę padėtį ir įsiskolinimus valstybei. Reikalavimo perleidimo pasirašymo dieną ieškovė turėjo įsiskolinimus VMI. Susitarimo sudarymo metu ieškovė jau buvo įsiskolinusi eilei kreditorių, kuriems prievolė atsiskaityti jau buvo suėjusi. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo akivaizdžių finansinių sunkumų. Apeliantė teigia, jog reikalavimo perleidimas pažeidė kreditorių interesus, šiais sandoriais ieškovė pablogino savo finansinę padėtį, prarado galimybę patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Šių sandorių pasekmė tapo ieškovo mokumo sumažėjimas. Ginčijamu reikalavimo perleidimo sandoriu buvo perleistas realiai egzistavęs įmonės turtas, iš kurio ieškovės kreditoriai turėjo galimybę pasidengti savo skolas.
    3. Nagrinėjamu atveju, jokio įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs ieškovę sudaryti reikalavimo perleidimą taip pat nebuvo. Atliekant mokėjimus atsakovei UAB „Kuzmienė ir partneriai“ ieškovė turėjo kitų kreditorių, kuriems įsiskolinimai susidarė anksčiau nei atsakovei UAB „Kuzmienė ir partneriai“.
    4. Apeliantės nuomone, kilus ginčui dėl senaties termino, įrodinėjimo našta teko atsakovėms, t. y. atsakovės privalėjo įrodyti, jog 2014 metų lapkričio mėnesį bankroto administratorius disponavo visais dokumentais, t. y. reikalavimo perleidimo sutartimi, bei banko sąskaitos išrašu. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios patvirtina, jog teismas rėmėsi prielaidomis. Į bylą nėra pateikti jokie dokumentai ar įrodymai, pagrindžiantys, kad apeliantė praleido ieškinio senatį. BUAB „PCS 85“ administratorius apie susitarimą dėl reikalavimo perleidimo sužinojo 2015 m. spalio 27 d., kai buvo gautas atsakymas iš BUAB „Palink“. nagrinėjamoje byloje tik 2015 m. kovo 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo patvirtintas BUAB „PCS 85“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 421 092,40 Eur sumai. Nutartis įsiteisėjo tik 2015 m. kovo 30 d. Nesant teismo nutarties dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo administratorius, negali ginti kreditorių teisių. Todėl ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido.
    5. Jei visgi daryti prielaidą, kad apeliantė praleido ieškinio senaties terminą, tai šiuo atveju teismas turėjo atnaujinti terminą.
  2. Atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, iš apeliantės priteisti bylinėjimos išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliaciniame skunde skundžiamo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą apeliantė iš esmės grindžia pagrindiniu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai aiškino ir taikė teisės normas reglamentuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas ir ieškinio senatį. Atsakovės įsitikinimu, šis apeliantės argumentas laikytinas visiškai nepagrįstu. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės reikalavimą dėl 2012 m. lapkričio 28 d. UAB „PCS 85“ ir UAB „Palink“ ir UAB „Kuzmienė ir partneriai“ susitarimo dėl reikalavimo perleidimo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu pagrįstumo, sprendė ar yra pagrindas panaikinti sandorį vadovaujantis CK 1.80 straipsniu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, analizavo ar yra visos actio Pauliana sąlygos, vertino ieškovės ir atsakovių argumentus dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios. Vilniaus miesto apylinkės teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, tinkamai sprendė dėl ieškovės reikalavimų nepagrįstumo bei išsamiai išdėstė sprendimo motyvus. Viena iš sąlygų, kurią apeliantės įsitikinimu, netinkamai taikė ir aiškino pirmosios instancijos teismas – kreditorių interesų pažeidimas. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog kreditorių interesų pažeidimas pasireiškė tuo, kad ieškovė, esant sunkiai finansinei situacijai, suteikė pirmenybę vienai iš kreditorių UAB „Kuzmienė ir partneriai“. Sprendžiant, ar ginčijamas reikalavimo perleidimo sandoris pažeidė ieškovės kreditorių teises, būtina įvertinti kokia buvo šios bendrovės finansinė padėtis sandorio sudarymo metu. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė tiksliai nenurodė, kiek pradelstų įsipareigojimų ieškovė turėjo ginčijamo sandorio sudarymo dieną. Priešingai, bylos nagrinėjimu metu išimtinai nurodė didesnę nei pagal ieškovės pateiktus ieškinio priedus pradelstų įsipareigojimų sumą, tačiau didžioji dalis kreditorių reikalavimų, kuriuos nurodė ieškovė ieškinyje atsirado vėliau negu sandorio sudarymo dieną. Taip pat galimai dalies sąskaitų ieškovė nebuvo gavusi iš kreditorių ar nebuvo nurodyta kada prievolė turėjo būti įvykdyta, todėl dalies prievolių mokėjimo terminai nebuvo suėję.
    2. Kita sąlyga, kurią apeliantės įsitikinimu, netinkamai taikė ir aiškino pirmosios instancijos teismas – prievolė sudaryti ginčijamus sandorius. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėjamu atveju, jokio įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs ieškovę sudaryti reikalavimo perleidimą nebuvo. Atsakovė paaiškina, jog šiuo atveju nėra ginčo dėl fakto, jog tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Kuzmienė ir partneriai“ buvo pasirašyta statybos rangos sutartis Nr. ( - ) dėl gamybinio pastato, esančio ( - ), vidaus dujotiekio rekonstrukcijos darbų. Taip pat nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ atliko darbus 2012 metų liepos mėnesį ir atsakovės UAB „Kuzmienė ir partneriai“ atlikti darbai buvo priimti. 2012 m. liepos 30 d. atsakovė UAB „Kuzmienė ir parneriai“ pateikė sąskaitą ieškovei. Be to, subrangos sutarties 3.4 punkte šalys susitarė, jog ieškovė atsiskaitys per 30 dienų nuo darbų pridavimo ir sąskaitos gavimo dienos, todėl prievolė sumokėti pagal sąskaitą atsirado 2012 m. rugpjūčio 29 d. Taigi, atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ įvykdė įsipareigojimus pagal statybos rangos sutartį ir įgavo teisę reikalauti atsiskaityti pagal sutartį. Todėl, teigti, jog susitarimas dėl reikalavimo perleidimo buvo atliktas ieškovei neturint prievolės sudaryti šį sandorį nėra pagrindo. Ieškovei byloje neįrodžius dviejų būtinų sąlygų – kreditorių interesų pažeidimo ir sandorio sudarymo neprivalomumo – pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą – pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.
    3. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštos taisyklę bei netinkamai taikė teisės normas reglamentuojančias ieškinio senatį, todėl nepagrįstai sprendė dėl ieškinio eigos pradžios momento ieškinio senaties termino praleidimo. Atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ pažymi, jog bankroto byla BUAB „PCS 85“ buvo iškelta 2014 m. rugpjūčio 20 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi (įsiteisėjusia 2014 m. spalio 24 d.), o buvusiam ieškovo vadovui terminas perduoti dokumentus baigėsi 2014 m. lapkričio 8 d. Apeliantei byloje nepateikus pakankamai įrodymų, kurie leistų spręsti, jog bankroto administratorius apie ginčijamą sandorį sužinojo tik 2015 m. spalio 27 d. bylą nagrinėjęs teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti priešingą procesinį sprendimą.
  3. Atsakovė UAB „Palink“ atsiliepimu prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimos išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantė nepagrįstai skunde teigia, kad kreditorių interesų pažeidimas pasireiškė tuo, kad ieškovė, esant sunkiai finansinei situacijai, suteikė pirmenybę vienai iš kreditorių - UAB „Kuzmienė ir partneriai“. Apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas, konstatuodamas, kad sandoris nepažeidė apeliantės kreditorių teisių, nesuprato bylos esmės ir neįvertino visų sandorio sudarymo galimybių. Šiuo atveju apeliantė bando įrodyti, kad egzistavo vienas iš CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktų atvejų – skolininkas, būdamas nemokus, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui. Atsakovė nurodo, kad apeliantė nemokumą šiuo konkrečiu atveju bando pagrįsti tuo, kad 2012 m. lapkričio 28 d. sudaryto susitarimo dėl reikalavimo perleidimo metu apeliantė jau buvo įsiskolinusi eilei kreditorių, kuriems prievolė atsiskaityti jau buvo suėjusi, o taip pat apeliantės pradelsti įsiskolinimai VMI sudarė 111 035,48 Eur. Tačiau pagal apeliantės pateiktus kartu su ieškiniu dokumentus – kitų kreditorių išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, VMI 2015 m. birželio 18 d. rašto Nr. (20.21-06) RMA-10693 matyti, kad sandorio sudarymo metu apeliantė turėjo pradelstų įsipareigojimų iš viso už 100 167,29 Eur. Pagal 2012 m. gruodžio 31 d. balansą apeliantė 2012 m. turėjo turto iš viso už 718 573,04 Eur (2 481 089 Lt). Atėmus aukščiau nurodytą pradelstų įsipareigojimų sumą sandorio metu (100 167,29 Eur), apeliantės turto vertė pagal balansą viršija įsipareigojimus 618 405,75 Eur suma, todėl esant tokiam pradelstų įsipareigojimų ir turto vertės santykiui sandorio sudarymo metu jokių nemokumo požymių pas apeliantę nebuvo.
    2. Taip pat apeliantė, siekdama pagrįsti teiginį apie sandorio metu turėtus neįvykdytus ir uždelstus finansinius įsipareigojimus kreditoriams, nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo teiginys apie ieškovės įsipareigojimus VSDFV ir VMI tik patvirtina faktą apie sunkią ieškovės finansinę padėtį ir paneigia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendime teigtiną poziciją, kad apeliantė vykdė finansinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams, nesuteikiant pirmenybės atsakovei. Akivaizdu, kad apeliantė daro nuorodą į Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį, kuria apeliantei buvo iškelta bankroto byla. Minimoje nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl apeliantės mokumo 2014 metais, tačiau apeliantės mokumas sandorio sudarymo metu nebuvo nagrinėtas, todėl teismas, priimdamas sprendimą, neturėjo jokio teisinio pagrindo vadovautis minėta nutartimi, nes joje nebuvo konstatuotos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo. Taigi, ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos kitų kreditorių teisės, sandoris atitiko įprastą verslo praktiką ir nebuvo draudžiamas teisės aktų.
    3. Apeliantė nepagrįstai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad mokėjimų, kaip skundžiamų sandorių, ieškovė sudaryti neprivalėjo. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas.
    4. Taip pat apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškinio senaties termino taikymų reglamentuojančias teisės normas ir padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškinio senaties termino praleidimo bei pagrindo taikyti ieškinio senatį. Atsakovė nurodo, kad apeliantė, atstovaujama bankroto administratoriaus, turėjo pareigą pagal Įmonių bankroto įstatymą imtis aktyvių veiksmų, jei bankrutuojančios įmonės vadovas neperdavė dokumentų teismo nustatytu terminu. Jei iki apeliantės kreipimosi į UAB „Palink“ (2015 m. spalio 27 d.) bankrutuojančios įmonės dokumentai apeliantei nebuvo perduoti, o nuo bankroto bylos iškėlimo (2014 m. rugpjūčio 20 d.) apeliantė nesiėmė jokių veiksmų dėl dokumentų gavimo iš bankrutuojančios įmonės (bent jau jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra), tuomet toks pasyvus apeliantės elgesys leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad apie galimą savo teisių pažeidimą apeliantė galėjo ir turėjo sužinoti anksčiau. Be to, šioje byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi apeliantė nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas konstatuoti, jog senaties terminas galėjo būti praleistas dėl svarbių priežasčių. Apeliantė yra atstovaujama bankroto administratoriaus, kuris yra aktyvus, savo teises išmanantis bei ginantis jas ne viename teisminiame procese, subjektas, galėjęs ir turėjęs įvertinti teisines delsimo kreiptis dėl teisminės gynybos pasekmes.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
  2. Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Palink“ ir apeliantė 2012 m. balandžio 27 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. ( - ), kuria apeliantė įsipareigojo atsakovei UAB „Palink“ atlikti darbus. Apeliantė ir atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ 2012 m. gegužės 2 d. taip pat sudarė statybos rangos sutartį Nr. ( - ) Remonto darbai. Šia subrangos sutartimi šalys susitarė, kad apeliantė atsiskaitys su atsakove tiesiogiai. Atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ 2012 metų liepos mėnesį atliko darbus, kurie buvo priimti ir patvirtinti. Atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“ 2012 m. liepos 30 d. pateikė 3 679,62 Eur sąskaitą apeliantei. Subrangos sutarties 3.4 punktu šalys sutarė, jog ieškovė atsiskaitys per 30 dienų nuo darbų pridavimo ir sąskaitos gavimo dienos, todėl prievolė sumokėti pagal šią sąskaitą atsirado 2012 m. rugpjūčio 29 d. Šalys 2012 m. lapkričio 28 d. sudarė susitarimą dėl reikalavimo perleidimo. Susitarimo 1 punktu UAB „Palink“ sutiko, kad apeliantė UAB „PCS 85“ perleistų reikalavimo teises atsakovei UAB „Kuzmienė ir partneriai“ į atsakovę UAB „Palink“. Susitarimo 3.2 punktu, perleidžiamas reikalavimas yra 1 797,09 Eur. Šis susitarimas buvo įvykdytas 2013 m. gegužės 30 d.
  3. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „TOP CONSULT“. Ši nutartis įsiteisėjo 2014 m. spalio 24 d. Bankroto administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės vardu, kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2012 m. lapkričio 28 d. tarp šalių pasirašytą susitarimą dėl reikalavimo perleidimo, taikyti restituciją, priteisti iš UAB „Kuzmienė ir partneriai“ ieškovės naudai 1 797,09 Eur. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą.
Dėl actio Pauliana
  1. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijami sandoriai savo esme negalėjo pažeisti ieškovo kreditorių interesų. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pasisakyta, kad skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams. Be to, pareiga sudaryti sandorius su kitais kreditoriais turi būti atskirta nuo skolininko noro pasirinkti, kam pirmiau atlyginti skolą, nes skolininkas actio Pauliana taikymo kontekste neturi visiškos laisvės pasirinkti, kam jis pirma įvykdys prievolę. Skolininkas skirtingas prievoles turi vykdyti atsižvelgdamas į jų turinį ir terminus bei padarydamas kuo mažiau žalos atskiriems kreditoriams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012).
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. (...) Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja arba nelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015).
  3. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus dėl skolininko mokumo būklės vertinant kreditorių teisių pažeidimą CK 6.66 straipsnio kontekste. Teisėjų kolegija pritaria apeliantės argumentams, kad nagrinėjamu atveju kreditorių interesų pažeidimas pasireiškė tuo, kad ieškovė, esant sunkiai finansinei situacijai, suteikė pirmenybę vienai iš kreditorių – UAB “Kuzmienė ir partneriai”.
  4. Apeliantas prašymų pateikimo metu buvo faktiškai nemokus. Šios aplinkybės konstatuotos ir Vilniaus apygardos teismo nagrinėtose civilinėse bylose Nr. e2A-2407-345/2016, Nr. e2A-488-656/2017, e2A-55-345/2017, e2A-111-661/2017. Iš bylos duomenų matyti, kad pagal 2012 m. gruodžio 31 d. balansą įmonė turėjo turto už 2 481 089 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 452 004 Lt, iš jų 2 429 146 Lt per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. Pagal 2013 m. gruodžio 31 d. balansą įmonė turėjo turto už 936 600 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 286 677 Lt, iš jų 2 109 677 Lt per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. Pagal 2013 m. gruodžio 31 d. pelno nuostolių ataskaitą įmonė patyrė 1 379 162 Lt nuostolį. Iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė turėjo įsiskolinimų VSDFV, VMI. Įsiskolinimai VMI 2013 m. vasario mėn. sudarė virš 87 222,31 Eur nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio, neįskaitant priskaičiuotų palūkanų. Skola VSDFV 2012 m. kovo 31 d. sudarė 15 330,78 Eur nesumokėtų mokesčių, 2012 m. birželio 30 d. – 20 760,17 Eur, o 2012 m. gruodžio pabaigai – 53 572,26 Eur. Iš Turto arešto aktų registro išrašo matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-13843-545/2015) buvo taikytas turto areštas 2 573,42 Eur sumai. Be to, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė jau buvo įsiskolinusi kreditoriams. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad susitarimo dėl reikalavimų perleidimo sudarymo metu ieškovė negalėjo atsiskaityti su visais kreditoriais ir neturėjo turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, todėl jos ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme. Apeliantei perleidus ginčo pinigines lėšas atsakovei UAB „Kuzmienė ir partneriai“, apeliantės turimas turtas sumažėjo atitinkama suma ir tai sumažino kitų kreditorių galimybes patenkinti jų reikalavimus.
  5. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
  6. Kaip nurodyta, apeliantė ginčijamo sandorio sudarymo metu ir mokėjimo metu buvo faktiškai nemoki, nevykdė savo prievolių kreditoriams. Suteikdama pirmenybę vienam iš savo kreditorių, nors tam nebuvo objektyvios būtinybės, apeliantė pažeidė kitų kreditorių teises, todėl egzistuoja visos sąlygos taikyti CK 6.66 straipsnio 1 dalį ir pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu.
Dėl ieškinio senaties
  1. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir todėl, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.
  2. Įmonių bankroto įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. kovo 1 d.) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyta, kad ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata nekeičia ieškinio senaties termino eigos, jos pradžios skaičiavimo taisyklės. Šis laikotarpis ne apibrėžia ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas. Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši atsiranda nuo tos dienos, kurią administratorius sužinojo apie įmonės sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-503/2014).
  4. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013; 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Pagrįsta manyti, kad įvertinant bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių pažeidimo apimtį, bankroto administratoriui būtina žinoti bendrą nepatenkintų kreditorinių reikalavimų sumą.
  5. Apeliantė teigia, kad BUAB „PCS 85“ bankroto administratorius (apeliantas) faktinį pagrindą, teisę bei pareigą ginti BUAB „PCS 85“ kreditorių interesus įgijo (ir negalėjo įgyti anksčiau), kai buvo priimta teismo nutartis, kuria buvo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai BUAB „PCS 85“ bankroto byloje. 2015 m. kovo 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo patvirtintas BUAB „PCS 85“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 421 092,40 Eur sumai. Be to, tik 2015 m. spalio 27 d. UAB „Palink“ ieškovei perdavė dokumentus liečiančius ginčijamą sandorį. Ieškinys pareikštas 2016 m. kovo 7 d. Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido.
Dėl restitucijos taikymo
  1. Pripažinus sandorį negaliojančiu, taikoma restitucija (CK 6.145 straipsnis, 1.80 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad UAB „PCS 85“ iškelta bankroto byla, pagal ginčijamą susitarimą lėšas, kurias turėjo gauti ieškovė, gavo atsakovė UAB „Kuzmienė ir partneriai“, taikant restituciją sumokėtos lėšos, t. y. 1 797,09 Eur, iš atsakovės UAB „Kuzmienė ir partneriai“ priteistinos ieškovės BUAB „PCS 85“ naudai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteisiamos.
  2. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).
  3. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas.

11Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

12Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

13Ieškinį tenkinti.

14Pripažinti negaliojančiu 2012 m. lapkričio 28 d. uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ j.a.k. ( - ), uždarosios akcinės bendrovės „PCS 85“ j. a. k. ( - ) ir uždarosios akcinės bendrovės „Kuzmienė ir partneriai“ j. a. k. ( - ) susitarimą dėl reikalavimo perleidimo.

15Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kuzmienė ir partneriai“ ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei “PCS 85” 1 797,09 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus devyniasdešimt septynis eurus 9 ct) ir 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 1797,09 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016 m. kovo 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Proceso dalyviai
Ryšiai