Byla 2A-1017-340/2014
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. G. ir atsakovų D. S. ir R. G. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovams D. S., R. G. S. dėl skolos priteisimo.

2Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų D. S. bei R. G. S. 50 050 Lt skolos, 14 714 Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jos vyras V. G. savo dukros iš pirmos santuokos D. S. vardu iš ieškovės ir jos vyro bendrų lėšų nupirko butą, esantį adresu ( - ). Teigė, kad buvo nuspręsta, kad butas bus perkamas ieškovės ir jos sutuoktinio nuosavybėn ir įregistruotas dukros vardu tik tam, kad būtų galima išvengti mokesčių. Nurodė, kad už butą sumokėjo jie su V. G. 100 100 Lt, ši suma D. S. bei jos sutuoktiniui R. G. S. buvo paskolinti. Teigė, kad pinigų atsakovai iki šiol nėra grąžinę. Pažymėjo, kad pinigai už butą buvo mokami dalimis: 2003-10-09 buvo sumokėta 45 700 Lt suma, 2004-01-26 – 3 300 Lt suma, 2004-03-17 – 16 000 Lt, 2004-05-19 sumokėjo 35 100 Lt. Nurodė, kad visos šios lėšos buvo jos su V. G. santaupos. Pažymėjo, kad jos vyras gavo iš atsakovės D. S. įgaliojimą tvarkyti visus reikalus susijusius su perkamu butu. Ieškovės teigimu minėtas įgaliojimas ir jo pagrindu pasirašytas buto perdavimo – priėmimo aktas patvirtina, jog atsakovė žinojo ir sutiko, jog už buto išpirkimą pinigus sumokės jos tėvas, V. G..

5Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Atsakovė D. S. nurodė, kad 2003 – 2004 metais jai pinigų niekas neskolino. Atsakovės teigimu, butas, esantis ( - ), nupirktas už jos lėšas. Kadangi ji gyvena Vokietijoje, visus reikalus pavedė tvarkyti tėčiui. 2003-10-09 pati su UAB „Veikmė“ pasirašė ginčo buto statybos rangos sutartį. 2004-04-10 suteikė savo tėčiui, V. G., įgaliojimą atstovauti visose įstaigose ir organizacijose, tvarkant dokumentus, susijusius su perkamu butu. Taip pat V. G. buvo pavedus atlikti ir visus mokėjimus, o pinigai V. G. buvo perduodami per atsakovės motiną ir V. G. buvusią žmoną Z. G..

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovės naudai solidariai iš atsakovų 50 050 Lt piniginę kompensaciją, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 3 183 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovės atsakovų naudai 1 486 Lt bylinėjimosi išlaidų; likusioje dalyje ieškinį atmete.

8Nustatė, kad ieškovė 1993-05-07 sudarė santuoką su V. G., kuris mirė 2008-05-06. Santuokos metu 2003-10-03 V. G. rezervavo butą, esantį ( - ) (buvęs adresas, I t., b. l. 13). 2003-10-09 buvo sudaryta buto statybos rangos sutartis tarp UAB „Veikmė“ ir D. S., pagal kurią butas turėjo būti pastatytas iki 2004-06-30. V. G. 2003-10-09 už perkamą butą sumokėjo 45 700 Lt, 2004-01-26 – 3 300 Lt, 2004-03-17 – 16 000 Lt, 2004-05-19 – 35 100 Lt. 2004-04-10 atsakovė D. S. notariniu įgaliojimu leido tėvui disponuoti ginčo butu; prašymą dėl teisinės buto registracijos pateikė V. G.; ginčo butas įregistruotas atsakovės D. S. vardu.

9Nurodė, kad šiuo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai neatitinka reikalavimų paskolos sutarčiai, kadangi ieškovė neperdavė pinigų atsakovams, atsakovai nei žodžiu, nei raštu, nei kitais veiksmais neįsipareigojo ieškovei pinigų grąžinti. Pažymėjo, jog pagal faktines bylos aplinkybes nustatyta, kad ieškovės sutuoktinis ir atsakovės tėvas, išpirkdamas butą, esantį adresu ( - ), savo vardu atliko mokėjimus, tai patvirtina, kad pinigai atsakovams nebuvo perduodami.

10Sprendė, kad ginčo išsprendimui taikytinos materialiosios teisės normos reglamentuojančios bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (CK 3.88 str.), bei sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi. Į bylą ieškovės pateiktų įrodymų pagrindu sprendė, kad ieškovė ir jos sutuoktinis įmokas už ginčo butą iš turimų lėšų galėjo sumokėti, tuo tarpu dėl atsakovų pateiktų įrodymų, jog atsakovės motina Z. G. disponavo tam tikromis pinigų sumomis, kurias perdavė ieškovės vyrui buto, esančio ( - ), pirkimui, sprendė, jog jie nepatvirtina aplinkybės, kad šios sumos buvo panaudotos minėto buto pirkimui. Aplinkybę, kad prieš V. G. sumokant paskutinę įmoką už ginčo butą, 2004-04-10 atsakovė parašė savo tėvui įgaliojimą, kuriuo įgaliojo pastarąjį atstovauti ją visose įstaigose tvarkant dokumentus, susijusius su jos vardu statomu butu, byloje surinktų įrodymų pagrindu vertino kaip patvirtinančią, jog butas atsakovės vardu buvo registruotas siekiant išvengti galimų mokestinių prievolių, o įgaliojimas išrašytas, kad V. G. galėtų laisvai disponuoti ginčo butu. Ginčo butą pripažino ieškovės ir jos mirusio sutuoktinio bendrąja jungtine nuosavybe. Sprendė, kad 2003-10-09 buto statybos rangos sutartis buvo sudaryta su netikrąja sandorio šalimi, t. y. D. S., todėl šis sandoris teismo buvo pripažintinas negaliojančiu ex officio. Sprendė, jog šiuo atveju taikant restituciją, ieškovei grąžintina pusę už ginčo butą sumokėtos sumos, t.y. 50 050 Lt. Kadangi atsakovų atsakomybę kildino iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės, sprendė, kad jiems kyla solidari prievolė sumokėti ieškovei 50 050 Lt kompensaciją (CK 4. 86 str.). Kadangi nustatė, kad nagrinėjamo ginčo atveju teisiniai santykiai nėra susiklostę paskolos sutarties pagrindu, atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 14 714 Lt palūkanas už naudojimąsi paskolintais pinigais.

11III. Apeliacinio skundo argumentai

12Apeliaciniu skundu atsakovai prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grinžia šiais argumentais:

131. Pirmos instanicjos teismas grubiai pažeidė proceso taisykles, viršijo bylos nagrinėjimo ribas, iškraipė faktines bylos aplinkybes. Ieškinio dalykas buvo aiškiai nurodytas – priteisti skolą ir palūkanas. Toks ieškovės pasirinkitas teisių gynimo būdas lėmė byloe nustatinėtinų ir teisiškai vertintinų aplinkybių apimtį, tuo tarpu reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu ieškovė nereiškė, todėl pirmos instancijos teismas ginčą iš esmės sprendė kitokiu būdu, nei pasirinko ieškovė, ir šiuo būdu byloje išnagrinėti klausimai nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką.

142. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė reikalavo priteisti skolą ir palūkanas, atitinkamai apeliantai, nesutikdami su pareikštais reikalavimais, atsikirtinėjo būtent pagal ieškovės pasirinktą gynybos būdą. Tuo tarpu sandorio negaliojimo ir iš to kylančių pasekmių klausimas nebuvo keliamas, todėl pirmos instanicjos teismas, pripažindamas buto įsigijimo sandorį apsimestiniu, pakeisdamas sandorio šalis ir pritaikydamas restituciją, bei išsprendęs ieškinio reikalavimą kitaip, nei prašė ir įrodinėjo ieškovė, kartu apribojo apeliantų teisę gintis nuo jiems pareikštų reikalavimų.

153. Nesutinka su pirmos instanicjos teismo motyvais, kad apsimestinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu teismo ex officio. Teismo iniciatyva gali būti panaikintas tik niekinis sandoris, tuo tarpu teisės doktrinoje apsimestiniai sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais, kurie yra laikytine ne niekiniais, o nuginčytinais, t.y. jie gali būti pripažinti negaliojančiais tik įstatymų nurodytam asmeniui pareiškus reikalavimą dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu ir įrodžius, kad sandoris neatitinka jį sudariusio asmens valios. Pažymi, jog buto rangos sutartis visiškai neatitinka apsimestinio sandorio požymių ir tokiam sandoriui kvalifikuoti būtinų sąlygų.

164. Byloje nustatyta, kad apeliantė D. S. ir UAB „Veikmė” 2003-10-09 pasirašė ginčo buto statybos rangos sutartį. Kadangi apeliantė su šeima gyveno Vokietijoje, todėl visus su ginčo butu susijusius reikalus pavedė tvarkyti savo tėvui V. G., šiuo tikslu apeliantė pastarajam suteikė įgaliojimą, kuriuo jį pavedė atstovauti visose įstaigose ir organizacijose, tvarkant su butu susijusius dokumentus. Pinigai buto reikmėms buvo perduodami apeliantės ar jos motinos, kuri tiesiogiai pinigus perduodavo apeliantės tėvui ir buvusiam savo vyrui.

175. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantės motina Z. G. paveldėjo žemės sklypą, kuriame pirmos instanicjos teismo teigimu, buvo atliekami rekonstrukcijos darbai, kuriems galėjo būti naudojami Z. G. perduoti pinigai.

186. Ieškovė niekuomet nelaikė savęs ginčo buto statybos rangos sutarties šalimi. Priimant palikimą po vyro mirties, ieškovė su apeliante keitėsi paveldėtu turtu, tačiau pretenzijų į butą ar į turtines teises pagal neva sudarytą paskolos sutartį, ieškovė nereiškė.

19Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovų 14 714 Lt palūkanas, panaikinti iš šioje dalyje priimti naują sprendimą – nustatant, kad šio ginčo išsprendimui yra taikomos teisės normos, reglamentuojančios paskolos civilinius teisinius santykius ir priteisti iš atsakovų ieškovės naudai 14 714 Lt dydžio palūkanas; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas; priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instanicjos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

201. Pirmos instancijos teismas taikė ne tas teisės normas, kurias privalėjo taikyti byloje tinkamai nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apeliantė ir jos vyras už perkamą D. S. butą sumokėjo iš šeimos santaupų ir taip atsakovams paskolino 100 100 Lt, kurių atsakovai negrąžino iki pat bylos iškėlimo teisme dienos. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – banko pavedimai ir kasos pajamų orderių kvitai patvirtina minėtos sumos perdavimą atsakovams paskolos teisinių santykių pagrindu. Šie atsakovams paskolinti pinigai buvo iš apeliantės ir jos sutuoktinio bendrų santaupų, t.y. jų bendroji jungtinė nuosavybė. Po tėvo mirties, atsakovė D. S. pagal testamentą paveldėjo savo tėvo turto dalį, todėl šiuo atveju apeliantei priklausanti ir iš atsakovų grąžintina pinigų dalis yra 50 050 Lt.

212. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė su vyru už butą mokėdami bendrovei UAB „Veikmė” tokiu būdu pinigų atsakovams neperdavė. Pagal kasacinio teismo suformuotą teisminę praktiką, šiuo atveju apeliantės su vyru paskolinti pinigiai, t.y. atlikti mokėjimo nurodymai ir grynųjų pinigų operacijos pagal kasos pajamų orderių kvitus prilyginami skolos dokumentams, patvirtinantiems pinigų perdavimą atsakovams (LAT CBS teisėjų kolegijos 2009-06-04 nutartis c.b. Nr.3k-3-235/2009).

223. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, atsakovams kyla pareiga atlyginti už naudojimąsi paskolintais pinigais.

23Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, jos apeliacinį skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:

241. Atsakovų pateiktą versiją, jog neva tai jie patys savo šeimos lėšų įsigijo ginčo butą, pirmos instancijos teismas teisingai ir pagrįstai atmetė tuo pagrindu, jog atsakovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo butas buvo pirktas už jų lėšas bei nepaneigė rašytinių įrodymų, patvirtinančių mokėjimo už butą faktus iš ieškovės ir jos sutuoktinio šeimos lėšų.

252. Apsimestinis sandoris yra niekinis sandoris – turi būt pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios, nes jame išreikštoji valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų. Pirmos instanicjos teismas remdamasis CK 1.78 straipsniu ex officio konstatavo sandorio negaliojimą ir pritaikė niekinio sandorio pasekmes, tokiu būdu apgindamas pažeistas ieškovės teises.

26IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

27Apeliaciniai skundai atmetami.

28Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame tarpe ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

29Dėl bylos nagrinėjimo žodiniame teismo posėdyje

30Apeliantų D. S. bei R. G. S. prašymas dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmetamas. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Apeliantai nurodė, kad teismas sprendime visiškai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, iškraipė bylos faktines aplinkybes ir neatskleidė kilusio ginčo esmės, todėl būtina skirti žodinį nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius raštinius įrodymus, pirmos instancijos teisme vykusių teismo posėdžių protokolus, daro išvadą, kad pagrindinis ginčas byloje yra materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo, visos pagrindinės atsakovų apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės yra grindžiamos byloje esančiais dokumentais, todėl atsakovų prašymas netenkintinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas – skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas, taigi teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

31Bylos medžiaga tvirtina, jog ieškovė D. G. reikalavimus atsakovų D. S. bei R.G. S. dėl 50 050 Lt skolos, 14 714 Lt palūkanų priteisimo reiškė paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Nurodė, jog ji ir jos miręs sutuoktinis, V. G., lėšas, įgytas jų santuokos metu, paskolino V. G. dukrai iš pirmos santuokos – atsakovei D. S., butui, esančiam ( - ), įsigyti. Nurodė, kad pinigai už butą buvo mokami dalimis: 2003-10-09 buvo sumokėta 45 700 Lt suma, 2004-01-26 – 3 300 Lt suma, 2004-03-17 – 16 000 Lt, 2004-05-19 sumokėjo 35 100 Lt. Rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes ieškovės sutuoktinis pasitikėjo savo dukra, tačiau paskolintų pinigų ginčo butui įsigyti atsakovė D. S. ir jos sutuoktinis R. G. S. iki šiol nėra grąžinę. Ieškovė teigė, kad jos miręs sutuoktinis taip pat šiuos piniginius santykius vertino kaip paskolos atsakovei suteikimą. Atsakovai su ieškovės reikalavimais nesutiko, teigė, jog ginčo butas buvo įsigytas už jų nuosavas lėšas. Pirmos instanicjos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimus tenkino iš dalies - priteisė iš atsakovų ieškovės naudai 50 050 Lt skolos, tačiau pagrindo tarp ginčo šalių susiklosčius teisinius santykius kvalifikuoti kaip paskolinius nenustatė. Sprendė, jog ieškovė netinkamai nurodė ieškinio teisinį pagrindą, tačiau pažymėjo, jog teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, nustatė, jog ginčo butas buvo įsigytas iš ieškovės ir jos sutuoktinio bendrų lėšų, todėl šį nekilnojamąjį turtą pripažino jų bendrąją jungtine nuosavybe. Aplinkybes, jog atsakovė D. S. buvo išdavusi savo tėvui V. G. įgaliojimą, tvarkyti su ginčo butu susijusius reikalus ir tai, kad ginčo butas buvo įregistruotas jos vardu, vertino kaip patvirtinančias apsimestinio sandorio dėl šio turto sudarymo faktą, ieškovei ir jos sutuoktiniui siekiant išvengti galimų mokestinių prievolių pagal šį turtą. Taigi pirmos instanicjos teismas nagrinėjamu atveju taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (CK 3.88 str.) bei sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi (CK 1.87 str.). Kadangi ieškovės sutuoktinis buvo miręs, nurodė, jog vadovaujantis CK 3. 100 straipsnio 1 punktu bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ginčo buto atžvilgiu yra pasibaigusi, tačiau vadovaujantis CK 3. 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtina sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumcija, konstatavo ieškovės teisę į ½ ginčo buto, kurią tenkino priteisdamas iš atsakovų 50 050 Lt kompensacijos už šį turtą.

32Dėl atsakovų apeliacinio skundo

33Nesutikdami su pirmos instancijos teismo sprendimu, atsakovai nurodo, jog pirmos instanicjos teismas pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimo taisykles bei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prievolinius teisinius santykius ir netinkamai šiuos santykius kvalifikavo, dėl ko netinkamai išsprendė šalių ginčą. Apeliantų teigimu, pirmos instancijos teismas peržengė ieškinio, kuriuo buvo reikalaujama priteisti skolą ir palūkanas, ribas, nes ieškovė nereiškė reikalavimų dėl sandorio, kuriuo buvo įsigytas ginčo butas, pripažinimo negaliojančiu, nebuvo prašymo ją ir jos mirusį sutuoktinį pripažinti tikrosiomis statybos rangos sutarties šalimis.

34CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas, kiti proceso dalyviai nesiremia, teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kirsnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. V. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3k-3-137/2009; kt.). Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Tiriant ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus į nurodytas faktines aplinkybes, byloje nustatomi faktai, kurių teisinį vertinimą atlieka bylą nagrinėjantis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. S. J., bylos Nr. 3K-387/2008).

35Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas, pasinaudodamas teismui suteikiama prerogatyva savo iniciatyva nustatyti ieškinio teisinį pagrindą, iš esmės peržengė ieškinio dalyko bei bylos nagrinėjimo ribas. Nagrinėjamu atveju ginčo buto statybos rangos sandorį, kurio galiojimas ieškovės nebuvo kvestionuojamas, pripažinęs niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento bei pripažinęs ginčo butą ieškovės ir jos sutuoktinio bendrąją jungtine nuosavybe, pirmos instancijos teismas pažeidė ne tik minėto CPK 265 straipsnio nuostatas, bet ir civiliniame procese vyraujančius šalių dispozityvumo, rungtyniškumo principus. Šioje byloje ieškovė ne tik nereiškė reikalavimų dėl ginčo buto statybos rangos sutarties pripažinimo negaliojančia, šio turto pripažinimo bendrąją jungtine jos ir buvusio sutuoktinio nuosavybe, bet ir nenurodė teismui su tokiais reikalavimais susijusių faktinių aplinkybių. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas savo iniciatyva ėmęs keisti faktinį ieškinio pagrindą, pažeidė atsakovų procesinę teisę gintis nuo jiems pareikštų reikalavimų, kadangi nuo tinkamo ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimo priklauso atsakovo ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms teismui teiktini įrodymai. Kadangi ieškovė nei faktinio, nei teisinio ieškinio pagrindo ginčo buto atžvilgiu nesiejo su bendrąją jungtine nuosavybe, nekvestionavo sandorio dėl ginčo buto įsigijimo galiojimo, todėl atsakovai negalėjo numatyti, jog jiems reikėtų pareikšti atitinkamus atsikirtimus dėl minėtų aplinkybių.

36Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas ieškovės reikalavimų peržengimą motyvavo tuo, jog šiuo atveju apsimestinį sandorį vertino kaip niekinį, tuo tarpu niekinis sandoris negaliojančiu teismo gali būti pripažintas ir ex officio, t.y. paties teismo iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantų argumentus dėl apsimestinio sandorio priskyrimo nuginčytinų sandorių kategorijai. Dėl to, anot apeliantų, pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ex officio. Pažymėtina, jog pagal CK 1.78 straipsnį, sandoriai gali būti niekiniai ir nuginčijami. Sandoris laikomas niekinius, jei jis negalioja pagal įstatymą, nepaisant to, ar dėl jo pripažinimo niekiniu yra priimtas teismo sprendimas, ar ne. Tuo tarpu siekiant nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu yra būtinas teismo sprendimas, vadinasi ir suinteresuoto asmens reikalavimo dėl tokio sandorio nuginčijimo. Kasacinio teismo praktikoje dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, pasisakoma, jog niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstatuoti ex officio, tuo tarpu dėl nuginčijamo sandorio negaliojimo teismas gali spręsti tik tada, kai yra šalies reikalavimas (išreiktas ieškinio ar priešieškinio forma) tokį sandorį pripažinti negaliojančiu. Pačių apeliantų nurodytoje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004) yra pažymėta, kad apsimestinis sandoris priskirtinas prie sandorių su valios trūkumais, todėl tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Nors niekinio sandorio teisines pasekmes teismas turi teisę taikyti savo iniciatyva, nesant suinteresuoto asmens atskiro reikalavimo dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, tačiau pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad niekinio sandorio teisinius padarinius ir niekinio sandorio faktą (CK 1.78 str. 5 d.) teismas ex officio konstatuoja tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 str., 270 str. 4 d. 1, 2 p.). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.), todėl tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad tam tikras sandoris yra (akivaizdžiai) niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr. 3K-3-252/2009; kt.). Kaip jau buvo minėta, ieškovė atskirų reikalavimų dėl ginčo buto statybos rangos sandorio galiojimo nereiškė, nenurodė šiuo pagrindu jokių faktinių aplinkybių dėl galimo sandorio šalių valios trūkumų sudarant minėtą sandorį, kurios būtų buvusios bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu ištirtos, įvertintos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti CK 1.78 straipsnio 5 dalį.

37Dėl apeliantų argumentų, susijusių su pirmos instancijos teismo atliktu atsakovų pateiktų į bylą įrodymų, kaip patvirtinančių, jog ginčo butas buvo išimtinai įsigytas už jų lėšas, vertinimo pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, jog ginčo turtas nebuvo įsigytas už atsakovų lėšas. Atsakovai, teigdami, kad jie pinigus, skirtus buto pirkimui įvairiai būdais perdavinėjo atsakovės motinai Z. G., o ši perduodavo pinigus V. G., kuris ir atsiskaitė už perkamą butą, pateikė į bylą rašytinius įrodymus liudijančius, kad Z. G. banko sąskaitoje už laikotarpį nuo 1996-09-07 iki 2002-09-07 buvo 86 348 Lt įplaukų suma, laikotarpio pabaigai sąskaitos likutis nulinis (t. I, b. l. 42); Z. G. keleivio deklaracijas 2002-04-07, 2002-10-24, iš kurių matyti, kad ji į Lietuvą minėtomis datomis įsivežė bendrą 10 670 eurų sumą (t. I, b. l. 43, 44). Atmesdamas argumentus, jog į minėti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad ginčo butas buvo įsigytas iš jų nuosavų lėšų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sutartis dėl ginčo buto statybos rangos buvo sudaryta 2003-10-09, t.y. praėjus beveik metams nuo to, kai atsakovės motina galimai iš atsakovės gavo paskutinę pinigų sumą, atsakovų teigimu, skirtą ginčo buto pirkimui. Įrodymų, jog tiek metus prieš ginčo buto pirkimą, tiek nuo 1996-09-07 atsakovės motinos disponuoti pinigai buvo panaudoti būtent ginčo turto įsigijimui atsakovai į bylą nepateikė. Kaip nustatė pirmos instancijos teismas, mokėjimai už ginčo butą buvo atliekami išimtinai ieškovės sutuoktinio ir atsakovės tėvo V. G., tuo tarpu jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės motinos disponuotų pinigų perdavimą pastarajam byloje nėra. Priešingai, byloje esantis atsakovės 2004-02-17 jos tėvui rašytas laiškas, kuriame atsakovė nurodo, kad nors ir nori, bet prie buto išpirkimo sunkiai gali prisidėti, nes turi daug kitų išlaidų (I t., b. l. 18 – 19) paneigia aplinkybę, jog atsakovai finansiškai prisidėjo prie ginčo buto pirkimo. Apeliantų argumentas dėl tarp atsakovės ir jos tėčio buvusių pasitikėjimo santykių, kurie būdingi šeimos nariams, savaime nepatvirtina atsakovės motinos disponuotų pinigų perdavimo V. G., tuo tarpu liudytojų Z. G. ir P. D. paaiškinimus, kuriais pastarieji patvirtino minėtų pinigų perdavimą atsakovės tėvui, pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai dėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi.

38Dėl ieškovės apeliacinio skundo

39Nesutikimą su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl palūkanų už atsakovų naudojimąsi paskolintais pinigais, ieškovė iš esmės argumentuoja tuo, jog pirmos instancijos teismas byloje nustatytoms faktinės aplinkybėms turėjo taikyti paskolinius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Teigė, jog atsakovų prievolė yra kilusi iš paskolos teisinių santykių, kadangi ieškovė ir jos sutuoktinis jų bendrus pinigus – 100 100 Lt sumą paskolino atsakovams, kurie šios skolos negrąžino. Kadangi po V. G. mirties atsakovė D. S. pagal testamentą paveldėjo savo tėvo turto dalį, todėl ieškovei priklausanti ir iš atsakovų grąžintinų pinigų suma - 50 050 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, atsakovams kyla pareiga atlyginti už naudojimąsi paskolintais pinigais.

40CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „Lenaers ir Co“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008).

41Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instanicjos teismo pozicija, jog šiuo atveju tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai neatitinka reikalavimų keliamų paskolos sutarčiai. Esminė sąlygą paskolos sutartį pripažinti sudaryta yra paskolos davėjo pinigų perdavimas paskolos gavėjo dispozicijon, tuo tarpu byloje nustatytos faktinės aplinkybės tvirtina, kad ieškovės sutuoktinis ir atsakovės tėvas, V. G., išpirkdamas ginčo butą, mokėjimus atliko savo vardu (I t., b. l. 14, b. l. 15, b. l. 16, b. l. 17). Tai patvirtina, kad pinigai atsakovams nebuvo perduodami. Dėl apeliantės nurodyto kasacinio teismo išaiškinimo 2009 m. birželio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009 pažymėtina, jog šioje nutartyje šalių teisiniai santykiai buvo kvalifikuoti kaip paskolos dėl nustatytų faktinių aplinkybių, jog paskolos davėjas paskolintus pinigus pervedė į paskolos gavėjo banko sąskaitą, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovės ir jos sutuoktinio piniginės lėšos už ginčo butą buvo tiesiogiai pervedinėjamos UAB „Veikmė“ – bendrovei, su kuria buvo sudaryta buto statybos rangos sutartis. Taigi šiuo atveju pagrindo teigti, kad toks mokėjimo pavedimų atlikimas minėtos bendrovės naudai patvirtina pinigų perdavimą atsakovams, nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliantė neturi teisės reikšti reikalavimo dėl palūkanų pagal paskolos sutartį priteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir nevertina ieškovės argumentų dėl šio reikalavimo.

42Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

43Grįsdama savo reikalavimus atsakovų atžvilgiu paskolos teisinius santykius reglamentuojančių normų pagrindu, ieškovė nurodė faktines aplinkybės, jog už bendras jos ir sutuoktinio lėšas buvo įgytas ginčo butas, tačiau jis buvo registruotas ne sutuoktinių vardu bendrąja jungtine nuosavybe, o sutuoktinio dukros vardu, siekiant išvengti galimų mokesčių. Byloje nustatyta, kad 2003-10-03 V. G. rezervavo butą, esantį ( - ) (buvęs adresas, I t., b. l. 13); 2003-10-09 buvo sudaryta buto statybos rangos sutartis tarp UAB „Veikmė“ ir D. S. (t. I, b. l. 46-52), pagal kurią butas turėjo būti pastatytas iki 2004-06-30. Į bylą ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog 2003-09-17 ieškovė ir jos sutuoktinis pardavė butą, esantį adresu ( - ), už 66 000 Lt (II t., b. l. 30-33), tuo tarpu pirmas V. G. mokėjimas už ginčo butą buvo atliktas 2003-10-09, sumokėta 45 700 Lt suma (I t., b. l. 14); 2004-01-26 V. G. buvo įmokėta 3 300 Lt suma (I t., b. l. 15); sutuoktiniai 2004-03-10 pardavė dar vieną jiems bendros jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu ( - ), už 95 000 Lt ( II t., b. l. 23-25); netrukus po minėto buto pardavimo, ieškovės sutuoktinis V. G. atliko paskutinius mokėjimus, už ginčo butą, t. y. 2004-03-17 mokėjimo nurodymu įmokėta 16 000 Lt suma (I t., b. l. 16) ir 2004-05-19 mokėjimo nurodymu įmokėta paskutinė 35 100 Lt įmoka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai šiuos į bylą pateiktus įrodymus vertino kaip patvirtinančius, kad ieškovė ir jos sutuoktinis įmokas už ginčo butą atlikti iš savo turimų lėšų galėjo. Taigi apeliacinės instanicjos teismas konstatuoja, jog atsakovės D. S. nuosavybės teise registruotas ginčo butas buvo įsigytas už ieškovės ir jos sutuoktinio santuokos metu įgytas bendras lėšas.

44CK 6.50 straipsnis, reglamentuojantis trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę, nustato, jog prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai (CK 6.50 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė ir jos sutuoktinis iš jų bendrų lėšų įvykdė įsipareigojimus UAB „Veikmė“ už atsakovę D. S., kuri 2003-10-09 su minėta bendrove sudarė buto, esančio ( - ), statybos rangos sutartį. Šiuo atveju V. G. veiksmus mokant už atsakovės D. S. nuosavybėn įgytą turtą nėra pagrindo vertinti kaip tėvo paramą dukrai, nes atsižvelgiant į ieškovės nurodytas faktines aplinkybes dėl siekio šiuos V. G. veiksmus įteisinti kaip paskolos suteikimą, byloje esantį atsakovės 2004-02-17 laišką tėvui, kuriame atsakovė nurodo, kad nors ir nori, bet prie buto išpirkimo sunkiai gali prisidėti, nes turi daug kitų išlaidų, preziumuotina, jog atsakovė prisiėmė pareigą grąžinti tėvo ir jo sutuoktinės suteiktas jos naudai lėšas. Tokią išvadą patvirtina ir tai, jog šiuo atveju įmokos už ginčo butą buvo atliekamos ne iš asmeninių atsakovės tėvo, bet ir jo sutuoktinės lėšų. Kadangi tarp pastarosios ir atsakovės jokių giminystės ryšių nėra, tikėtina, jog ieškovė savo lėšas naudodama atsakovės naudai tikėjosi, kad šios lėšos bus jai grąžintos. Kadangi atsakovai į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už ginčo butą buvo mokama iš jų lėšų, taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovės ir jos sutuoktinio sumokėtos už ginčo butą lėšos buvo jiems grąžintos, trečiajam asmeniui, t.y. ieškovei, kurios piniginės lėšos, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės su V. G. dalis, buvo naudojamos atsakovės D. S. prievolei pagal 2003-10-09 statybos rangos sutartį įvykdyti, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 str. 3 d.). Byloje pateikti įrodymai tvirtina, jog ieškovės ir jos sutuoktinio vykdant atsakovės prievolę UAB „Veikmė“ naudai iš viso buvo sumokėta 100 100 Lt bendrų lėšų suma. Atsižvelgiant į CK 3.117 straipsnyje įtvirtiną sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija, ieškovei iš atsakovų D. S. ir R. G. S. priteistina 50 050 Lt suma. Pastarojo atsakomybė kildinama iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės, todėl jam tenka solidari prievolė kartu su atsakove D. S. sumokėti ieškovei priteistą pinigų sumą (CK 4.86 str).

45CPK 330 straipsnis nustato, jog materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti arba pakeisti, jeigu pirmos instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad vien netinkamos teisės normos pritaikymas, jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-419/2005; 2008 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K.., UAB „Kriptonika“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-135/2008; kt.). Nors pirmos instancijos teismas nagrinėjamos bylos atžvilgiu pritaikė netinkamas materialinės teisės normas, tačiau iš esmės teisingai išsprendė šalių ginčą, tuo tarpu pagrindo apeliacinių skundų motyvais naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra.

46Atmetus šalių apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos, jų patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

47Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

48Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

49Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų D. S. bei R.... 5. Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Atsakovė D. S. nurodė, kad 2003 – 2004... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį... 8. Nustatė, kad ieškovė 1993-05-07 sudarė santuoką su V. G., kuris mirė... 9. Nurodė, kad šiuo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai... 10. Sprendė, kad ginčo išsprendimui taikytinos materialiosios teisės normos... 11. III. Apeliacinio skundo argumentai... 12. Apeliaciniu skundu atsakovai prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m.... 13. 1. Pirmos instanicjos teismas grubiai pažeidė proceso taisykles, viršijo... 14. 2. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė reikalavo priteisti skolą ir... 15. 3. Nesutinka su pirmos instanicjos teismo motyvais, kad apsimestinis sandoris... 16. 4. Byloje nustatyta, kad apeliantė D. S. ir UAB „Veikmė” 2003-10-09... 17. 5. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantės motina Z. G. paveldėjo... 18. 6. Ieškovė niekuomet nelaikė savęs ginčo buto statybos rangos sutarties... 19. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m.... 20. 1. Pirmos instancijos teismas taikė ne tas teisės normas, kurias privalėjo... 21. 2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė su vyru už butą mokėdami... 22. 3. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai... 23. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovų... 24. 1. Atsakovų pateiktą versiją, jog neva tai jie patys savo šeimos lėšų... 25. 2. Apsimestinis sandoris yra niekinis sandoris – turi būt pripažintas... 26. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.... 27. Apeliaciniai skundai atmetami.... 28. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 29. Dėl bylos nagrinėjimo žodiniame teismo posėdyje... 30. Apeliantų D. S. bei R. G. S. prašymas dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo... 31. Bylos medžiaga tvirtina, jog ieškovė D. G. reikalavimus atsakovų D. S. bei... 32. Dėl atsakovų apeliacinio skundo ... 33. Nesutikdami su pirmos instancijos teismo sprendimu, atsakovai nurodo, jog... 34. CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismo sprendime... 35. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog nagrinėjamu atveju, bylą... 36. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas ieškovės reikalavimų... 37. Dėl apeliantų argumentų, susijusių su pirmos instancijos teismo atliktu... 38. Dėl ieškovės apeliacinio skundo... 39. Nesutikimą su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas... 40. CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena... 41. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instanicjos teismo pozicija,... 42. Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo... 43. Grįsdama savo reikalavimus atsakovų atžvilgiu paskolos teisinius santykius... 44. CK 6.50 straipsnis, reglamentuojantis trečiojo asmens teisę įvykdyti... 45. CPK 330 straipsnis nustato, jog materialinės teisės normų pažeidimas yra... 46. Atmetus šalių apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos, jų patirtos... 47. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje... 48. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325... 49. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti...