Byla 3K-3-558/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Virgilijaus Grabinsko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo B. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J.A. L. ieškinį atsakovui B. V., trečiajam asmeniui J. L. dėl paskolos sutarties nutraukimo ir skolos sumos priteisimo bei atsakovo priešieškinį ieškovui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

42005 m. birželio 9 d. ir 2005 m. gruodžio 6 d. ieškovas J.A. L. kreipėsi į teismą su pradiniu ir patikslintu ieškiniais, nurodydamas, kad jį ir atsakovą B. V. sieja ilgalaikiai asmeniniai ir verslo santykiai. 1992-1996 m. per keletą kartų įvairiomis sumomis savo asmeninėmis lėšomis jis skolino atsakovui grynųjų pinigų JAV doleriais. Kai kuriais atvejais atsakovas paskolos gavimą patvirtindavo paskolos rašteliais, kurie, pinigus grąžinus, būdavo sunaikinami. Kitais atvejais pinigus atsakovui jis skolindavo be paskolos raštelio, nes visiškai juo pasitikėjo. Kadangi visų paskolintų sumų atsakovas jam negrąžino ir liko skolingas bendrą daugiau nei 200 000 JAV dolerių sumą, tai 2003 m. vasaros pabaigoje jie sutarė, kad atsakovas nuo 1994 metų liko jam skolingas 200 000 JAV dolerių, ir atgaline – 1994 m. spalio 18 d. – data pasirašė paskolos sutartį. Jo (ieškovo) parengtas paskolos sutarties projektas netiko, todėl atsakovas savo ranka surašė 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutartį, kuria patvirtino, kad gavo iš jo (ieškovo) 200 000 JAV dolerių grynųjų pinigų. 2003 m. rugsėjo 8 d. atsakovo siūlymu buvo pasirašyta paskolos sutarties pakeitimo sutartis, kurią pasirašydamas jis (ieškovas) sutiko su atsakovo siūlymais, kad dėl dolerio ir lito santykio pokyčio paskolos sutartyje nurodyta 200 000 JAV dolerių suma atitinka ne 800 000 Lt, o 600 000 Lt sumą, ir kad šią sumą atsakovas grąžins 2005 m. sausio 21 d.–2007 m. birželio 21 d. laikotarpiu, mokėdamas po 20 000 Lt per mėnesį. Ieškovo teigimu, nurodytos sutartys yra sudarytos įstatyme nustatyta rašytine forma, jose laisvai išreikšta tikroji šalių valią, todėl jos teisėtos ir galiojančios. Tvirtindamas, kad atsakovas nėra grąžinęs pagal ginčo sutartis nė vieno lito, ir tokį atsakovo elgesį laikydamas esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę reikalauti nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus anksčiau sutarto laiko (CK 6.217 straipsnis), ieškovas prašė teismo nutraukti jo ir atsakovo 1994 m. spalio 18 d. sudarytą paskolos sutartį bei 2003 m. spalio 8 d. jų sudarytą šios paskolos sutarties pakeitimo sutartį ir prieš laiką priteisti jam iš atsakovo 600 000 Lt negrąžintos paskolos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2005 m. birželio 1 d. iki paskolos grąžinimo dienos.

5Priešieškiniu atsakovas B. V. prašė teismo pripažinti jo ir ieškovo 1994 m. spalio 18 d. sudarytą paskolos sutartį ir 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarytą šios paskolos sutarties pakeitimo sutartį negaliojančiomis. Atsakovo teigimu, šios sutartys yra niekinės ir negaliojančios, nes buvo sudarytos tik dėl akių, neketinant sukurti paskolos teisinių santykių. Jokių pinigų pagal nurodytas sutartis jis iš ieškovo faktiškai negavo, o sutartis pasirašė dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių. Abi paskolos sutartys buvo pasirašytos tuo pačiu metu, t. y. 2004 metais, kai jo (atsakovo) finansinė padėtis buvo itin bloga: nepasisekus keliems verslo projektams jis liko be pragyvenimo šaltinio ir gyvenamosios vietos, todėl ilgalaikis jo verslo partneris – ieškovas – įdarbino jį budėtoju ieškovo valdomoje įmonėje UAB „Metmedė“ ir leido jam gyventi šios įmonės administracinėse patalpose; be to, kilo sveikatos problemų: vargino aukštas kraujospūdis, buvo atlikta sudėtinga akies operacija, apėmė depresija. Pasinaudodamas šia situacija, 2004 m. rudenį ieškovas pateikė jam iš anksto parengtus sutarčių tekstus ir paaiškino, kad 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutartis jam reikalinga įrodyti jo kreditoriui UAB „Vilniaus auksinė pamaina“, kurios akcininkas buvo I. Š., kad turės pakankamai finansinių lėšų atsiskaityti. 2003 m. rugsėjo 8 d. paskolos sutarties pakeitimo sutartį, kurioje buvo išdėstyti paskolos grąžinimo terminai, ieškovas paprašė pasirašyti dėl to, kad jo kreditoriui reikia žinoti paskolos grąžinimo terminus. Atsakovo teigimu, jį ir ieškovą sieja ilgalaikė draugystė bei verslo santykiai, jis visada pasitikėjo ieškovu (buvo išdavęs jam įgaliojimą disponuoti korporacijos „Intervelas Inc.“ sąskaitomis), be to, jautė moralinę skolą ieškovui už suteiktą darbą ir gyvenamąją vietą. Ginčijamų sutarčių pasirašymui turėjo įtakos ir tai, kad 1994 metais jo (atsakovo) įsteigta JAV įmonė „Intervelas Inc.“ skolinosi pinigų iš UAB „Lebra“, kurios akcininkas yra atsakovas, bendram jų verslo projektui, susijusiam su naftos produktų pirkimu. Šiam projektui nepavykus, įmonė „Intervelas Inc.“ liko skolinga UAB „Lebra“ apie 200 000 JAV dolerių sumą. Dėl nurodytų aplinkybių, be to, psichologiškai veikiamas ieškovo, jis (atsakovas) pasirašė ginčijamas sutartis, būdamas visiškai įsitikinęs šių sandorių fiktyvumu.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino; pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutartį ir 2003 m. rugsėjo 8 d. sutartį dėl 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutarties pakeitimo. Įvertinęs bylos rašytinę medžiagą, šalių, trečiojo asmens paaiškinimus ir liudytojų parodymus, teismas konstatavo, kad ieškovas (UAB „Lebra“ valdybos pirmininkas ir UAB „Metmedė“ generalinis direktorius) ir atsakovas (JAV korporacijos „Intervelas Inc.“ prezidentas), susipažinę 1993 metais ir nuo tol aktyviai bendradarbiavę verslo reikalais, absoliučiai pasitikėjo vienas kitu. Teismas nustatė, kad UAB „Lebra“ slėgė sunki finansinių įsipareigojimų našta, o ieškovas laikė save asmeniškai atsakingu už skolą ir rūpinosi, kaip ją likviduoti. Atsakovas, 2004 m. atvykęs į Lietuvą, iš pradžių buvo apsistojęs pas sūnų, vėliau, ieškovui pasiūlius, apsigyveno UAB „Metmedė“ administracijos patalpose. 2004 m. gegužės 19 d. atsakovui dėl atšokusios tinklainės buvo atlikta akies operacija, o 2004 m. rugsėjo 1 d. – operacija Implantatio IOL OS. Ligos laikotarpiu (2004 m. gegužės 26 d.–2004 m. spalio 8 d.) ieškovas įdarbino atsakovą UAB „Metmedė“, kurios direktorės pareigas tuo metu ėjo ieškovo sutuoktinė. Taip atsakovas įgijo teisę į valstybinio socialinio draudimo išmoką. Medicininių dokumentų duomenimis teismas nustatė, kad 2004 metais atsakovo psichinė ir fizinė būklė buvo ypač prasta. Atsakovo apgyvendinimas ieškovui priklausančios UAB „Metmedė“ patalpose ir įsidarbinimas šioje bendrovėje sukūrė subordinacinę atmosferą, o pašlijusi fizinė ir psichinė sveikata, teismo vertinimu, padarė atsakovą pažeidžiamą bei sudarė palankias sąlygas ieškovui daryti įtaką jam sudarant sau nenaudingus sandorius. Teismas konstatavo, kad pirminė ginčo paskolos sutartis buvo pasirašyta ieškovo iniciatyva. Ieškovo kompiuteriu parengtame 1994 m. spalio 18 d. datos 200 000 JAV dolerių paskolos sutarties projekte buvo klaidingai nurodyti atsakovo vardas ir pavardė bei adresas, todėl atsakovas perrašė sutarties projektą savo ranka, pakeisdamas savo asmeninius duomenis į tuos, kurie buvo 1994 metais, ir abi šalys jame pasirašė. Vėliau pirminė paskolos sutartis buvo pakeista 2003 m. rugsėjo 9 d. sutartimi, joje nurodant, kad perskaičiuota paskolos suma yra 600 000 Lt, ir nustatant paskolos grąžinimo grafiką. Priešingai ieškovo paaiškinimams, kad jo ir atsakovo nesieja jokie kiti paskoliniai santykiai, atsakovas pateikė į bylą tos pačios dienos, t. y. 2003 m. rugsėjo 8-osios, sutartį dėl 300 000 Lt ieškovo paskolos suteikimo atsakovui. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktais duomenimis, ieškovas 1995-1998 metais nepateikė nei metinių gyventojo turto ir pajamų deklaracijų, nei gyventojo pajamų deklaracijų. Ieškovo argumentą, kad jis buvo susitaręs su atsakovu, jog nedeklaruos paskolos, įvertinęs kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, o teiginio, kad atsakovo įmonės „Intervelas Inc.“ skola yra įtraukta į UAB „Lebra“ finansinę atskaitomybę, ieškovui neįrodžius, teismas šiais ieškovo argumentais nesirėmė, o atsižvelgė į liudytojo I. Š. parodymus (kad 2004 metų rudenį prasidėjo jo nesutarimai su ieškovu dėl UAB „Vilniaus auksinė pamaina“ bendrovei „Lebra“ suteiktos paskolos grąžinimo, kad ieškovas įtikinėjo turįs skolininką, vardu B. V., ir žadėjo grąžinti paskolą, kai tik šis atiduos skolą ), taip pat į tai, kad liudytojas atpažino ginčo paskolos sutartis, kurias jam buvo rodęs ieškovas. Nors ieškovas neigė atsakovo ir liudytojo dėstomas aplinkybes, teismas laikė, kad ieškovo paaiškinimai apie ginčo paskolos sutarčių ir tos pačios dienos 300 000 Lt paskolos sutarties pasirašymą yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl besąlygiškai nepaneigia liudytojo, įspėto dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, parodymų. Išdėstytų argumentų ir byloje nustatytų aplinkybių visumos pagrindu padaręs išvadas, kad: 1) byloje nėra įrodymų, jog atsakovas liko skolingas ieškovui 200 000 JAV dolerių iš 1992–1996 metais skolintų pinigų; 2) atsakovas faktiškai negavo iš ieškovo ginčo sutartyse nurodytos paskolos (CK 6.875 straipsnio 1 dalis); 3) ginčijamos paskolos sutartys buvo pasirašytos ieškovui siekiant pagrįsti savo finansinę būklę įmonės „Lebra“ kreditoriaus UAB „Vilniaus auksinė pamaina“ akcininkui I. Š., teismas sprendė, kad ginčo paskolos sutartys buvo sudarytos tik dėl akių, neketinant sukurti paskolos teisinių santykių, ir pripažino jas negaliojančiomis ab initio (CK 1.80, 1.86 straipsniai).

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. birželio 20 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti; nutraukė ieškovo ir atsakovo sudarytą 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutartį ir 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarytą 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutarties pakeitimo sutartį; priteisė ieškovui iš atsakovo 600 000 Lt negrąžintos paskolos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybę, jog ieškovas skolino atsakovui pinigus įvairiomis sumomis, patvirtinant tai paskolos rašteliais arba ne, pripažino ir pats atsakovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas skolos iš esmės neneigia, tačiau jos grąžinimą laiko principo reikalu, nes mano, kad ieškovas, areštuodamas jo žemės sklypą, pasielgė su juo nesąžiningai. Šių bylos šalių paaiškinimų pagrindu teisėjų kolegija konstatavo, kad faktiškai ieškovas skolino pinigus atsakovui. Skolos dydį – 200 000 JAV dolerių ir šią sumą atitinkančią 600 000 Lt sumą – šalys nurodė pasirašydamos 1994 m. spalio 18 d. ir 2003 m. rugsėjo 8 d. sutartis. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad fakto, jog pagal šias sutartis jų sudarymo momentu atsakovas negavo sutartyse nurodytos pinigų sumos, neginčija ir ieškovas, tačiau laikė, jog šiomis sutartimis atgaline data buvo raštiškai įteisinti paskolos santykiai, besitęsiantys tarp šalių nuo 1992 metų. Atsakovo teiginius, kad jis dėl ligos bei susiklosčiusių aplinkybių tuo metu galėjo pasirašyti bet kokią sutartį ir kad šias sutartis pasirašė ieškovo prašymu, kad šis galėtų pasiteisinti savo kreditoriams dėl atsiskaitymų, teisėjų kolegija atmetė kaip nepatvirtintus jokiais konkrečiais įrodymais. Aiškindamasi tikruosius šalių ketinimus, kuriuos šios turėjo sudarydamos ginčo sutartis, teisėjų kolegija vertino tai, kad atsakovas yra verslininkas, išsilavinęs ir veiklus žmogus, užsiimantis verslu įvairiose valstybėse, turintis pakankamai žinių ir gyvenimiškos patirties, todėl, surašydamas bei pasirašydamas ginčo paskolos sutartis, galėjo ir turėjo suvokti, kad sudarytomis sutartimis jis patvirtina pinigų pasiskolinimo faktą bei įsipareigoja grąžinti juos atitinkamais terminais. Atsakovo nurodyti argumentai, kad ginčo sandorius jis pasirašė dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių ir tam, kad padėtų ieškovui pasiteisinti kreditoriams, teisėjų kolegijos vertinimu, neduoda pagrindo pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais: įrodymų, kad 2004 m. gegužės 19 d. ir 2004 m. rugsėjo 1 d. atsakovui atliktos akies operacijos galėjo turėti įtakos atsakovo atliekamų veiksmų prasmės ir galimų pasekmių netinkamam suvokimui, į bylą nepateikta, o tai, kad jis ieškovo pateiktos sutarties nepasirašė ir perrašė ją savo ranka, ištaisydamas joje buvusius netikslumus, tik patvirtina, kad atsakovas puikiai suvokė situaciją; nors ieškovas ir padėjo atsakovui susirasti darbą bei patalpas gyventi, tačiau dėl to atsakovas netapo nei materialiai, nei kitaip priklausomas nuo ieškovo ir visus savo reikalus tvarkė pats; byloje nėra jokių duomenų, kad kažkas reikalavo iš ieškovo grąžinti skolą. Pirmosios instancijos teismo nustatytus paskolinius teisinius santykius, atsiradusius tarp juridinių asmenų, įvertinusi nei kaip patvirtinančius, nei kaip paneigiančius paskolinius santykius, susiklosčiusius tarp ieškovo ir atsakovo ir todėl neturinčius šiam ginčui jokios įtakos, teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisakė. Atsižvelgusi į tai, kad ginčo paskolos sutartyse yra visos būtinos tokios sutarties sąlygos, kad sutarčių formuluotės rodo, jog atsakovas pinigus iš ieškovo yra gavęs ir įsipareigojo juos grąžinti, o CK 6.875 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių atsakovas neįrodė (priešingai, savo ranka įrašė skolos dydį, nurodydamas, kad gavo pinigus prieš sutarties pasirašymą), pripažinusi, kad ginčo sutartys atitiko šalių valią (tą patvirtiną ir tas faktas, jog pagrindinę 1994 m. spalio 18 d. sutartį pakeičiant 2003 m. rugsėjo 8 d. sutartimi buvo sumažinta grąžintinos skolos suma litais), teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, ir laikė, jog atsakovas yra skolingas ieškovui 200 000 JAV arba, kaip nurodyta šalių susitarime, 600 000 Lt. Atsakovui nepateikus įrodymų, kad jis grąžino ieškovui nurodytą pinigų sumą ar bent dalį šios sumos, kurią pagal 2003 m. rugsėjo 8 d. sutartį turėjo pradėti grąžinti 2005 m. sausio 21 d., teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo paskolos sutartys nutrauktinos, o sutartyse nurodyta paskolos suma priteistina ieškovui iš atsakovo (CK 6.874 straipsnio 2 dalis).

9III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

10Kasaciniu skundu atsakovas B. V. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčo sutarys yra galiojančios, nes jose yra visos būtinos paskolos sutarties sąlygos, o sutarčių formuluotės rodo, jog atsakovas pinigus iš ieškovo gavo, netinkamai taikė CK 6.870 straipsnį ir 6.181 straipsnio 5 dalį bei nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamų sutarčių pasirašymo metu jose nurodyta pinigų suma (200 000 JAV dolerių) atsakovui nebuvo perduota. Tą pripažino ir pats ieškovas. Dėl to 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutarties 2 punkto teiginys, kad skolininkas gavo iš paskolos davėjo 200 000 JAV dolerių prieš pasirašydamas šią sutartį, negali būti vertinamas kaip patvirtinantis esminės paskolos sutarties sąlygos – pinigų perdavimo – įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ginčo sutarčių galiojimo, rėmėsi tik lingvistiniu sutarties teksto aiškinimu ir taip pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintą subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą, pagal kurį, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybė teiktina tikriesiems šalių ketinimams, kuriuos jos turėjo omenyje sudarydamos sutartį. Ginčo atveju, abiem šalims patvirtinus, kad pinigai pasirašant paskolos sutartis nebuvo perduoti, taigi – šalys jomis neketino sukurti paskolinių teisinių santykių, darytina išvada, jog sutartys yra tariamos, skiriasi tik šalių aiškinimai, kodėl jos yra tokios.

122. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčo paskolos sutartimis atgaline data buvo raštiškai įteisinti paskolos teisiniai santykiai, kurie tarp šalių tęsėsi nuo 1992 metų, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taip pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias CPK 178 ir 185 straipsnius. Teismo išvada, kad tarp šalių 1992–1996 metais susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip paskolos teisiniai santykiai, neparemta jokiais rašytiniais įrodymais, nors pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį paskolos sutartis, jei paskolos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinė. Ieškovas, teigdamas, kad atsakovas liko jam skolingas 600 000 Lt, turėjo pateikti rašytinius įrodymus, kiek apskritai per nurodytą laikotarpį atsakovui buvo perduota pinigų ir kiek iš jų šis grąžino, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, visiškai nesiaiškino faktinių aplinkybių, ar buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai ir, jei buvo, ar tarp šalių, kaip fizinių asmenų, ar jų valdomų įmonių, nors privalėjo įsitikinti, ar pakanka įrodymų aplinkybei, kad ieškovas skolino atsakovui pinigus, iš kurių šis liko skolingas ieškovui 600 000 Lt, nustatyti, ir tik iš įrodymų visumos spręsti, ar faktas yra įrodytas.

133. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad tarp šalių susiklostę paskolos teisiniai santykiai, neįforminti rašytine sutartimi, buvo pakeisti 1994 m. spalio 18 d. sutartimi, nustatančia skolos dydį ir skolos grąžinimo terminus, kasatoriaus manymu, faktiškai konstatavo, kad tarp šalių įvyko novacija (CK 6.141, 6.880 straipsniai), t. y. kad šalys vietoj esamų prievolių (ieškovo nurodomų paskolos raštelių įvairioms sumoms) savo susitarimu sukūrė naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką (200 000 JAV dolerių (600 000 Lt) sumą, ieškovo nurodomą kaip susidedančią iš pagal paskolos raštelius negrąžintų sumų) ir skirtingą įvykdymo būdą (išdėstytus skolos grąžinimo terminus). Nei lingvistiniu sutarties aiškinimu, nei aiškinantis tikrąją šalių valią nebuvo nustatyta aplinkybė, kad šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią vieną prievolę (1992–1996 metais susidariusią skolą) pakeisti 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutartimi. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, kad atsakovo neįvykdytos prievolės buvo pakeistos rašytine paskolos sutartimi, netinkamai taikė novaciją reglamentuojančias materialinės teisės normas.

14Atsiliepimais į kasacinį skundą ieškovas J.A. L. ir tretysis asmuo J. L. prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė kasatoriaus nurodomas materialinės teisės normas, tinkamai vertino įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų nepažeidė, todėl padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas dėl ginčo sutarčių galiojimo. Naujos prievolės ginčo sutartimis šalys nesukūrė. Pagal 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutartį išliko pradinė atsakovo prievolė grąžinti ieškovui 200 000 JAV dolerių skolą. Tuo tarpu novacijos atveju pradinė prievolė neišlieka, nes keičiasi ne tik prievolės šalys, bet ir pati prievolė. 2003 m. rugsėjo 8 d. sutartimi šalys nustatė skolos grąžinimo terminus, t. y. modifikavo prievolę, o tai taip pat negali būti laikoma novacija (CK 6.142 straipsnis).

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

17Ieškovas ir atsakovas savo reikalavimus grindžia 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutartimi ir 2003 m. rugsėjo 8 d. šios paskolos sutarties pakeitimo sutartimi. Nei ieškovas, nei atsakovas neneigia, kad nė viena iš sutarčių nebuvo sudaryta jose nurodytą dieną, o vėliau – apie 2003–2004 metus, tačiau tikslios datos negali nurodyti.

18Ieškovo teigimu, sutartys buvo sudarytos atgaline data, nes faktiškai jis skolino atsakovui pinigų 1992–1996 metais įvairiomis sumomis pagal paskolos raštelius ir be jų. Grąžinus atitinkamą sumą pinigų, paskolos rašteliai būdavo sunaikinami. Vėliau šalys susitarė, kad atsakovas liko skolingas ieškovui 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt) ir dėl šios sumos surašė 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutartį. Ši paskolos sutartis surašyta atsakovo ranka, jos 2 punkte nurodyta, kad 200 000 JAV dolerių atsakovas gavo prieš pasirašydamas šią sutartį. Praėjus keletui dienų, atsakovui pasiūlius sumažinti paskolos sumą litais iki 600 000 Lt, nes pakito valiutų santykis, ir ieškovui su tuo sutikus, buvo pasirašytas 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutarties pakeitimas, datuotas 2003 m. rugsėjo 8 d., kuriame, be to, buvo nustatytas paskolos grąžinimo grafikas.

19Atsakovo teigimu, jis pagal ginčo paskolos sutartis juose nurodytos pinigų sumos negavo, nes jos buvo sudarytos tik dėl akių, ieškovui ketinant jomis pagrįsti savo finansinę būklę kreditoriui. Kadangi ginčo sutartys nesukūrė jokių teisinių pasekmių, tai jos yra niekinės ir negaliojančios.

20V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

21Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to kasacinis teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

22Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar buvo sudaryta paskolos sutartis, yra fakto klausimas, o tai, ar, teismams nustatant paskolos sutarties sudarymo faktą, buvo tinkamai aiškintos ir taikytos materialinės bei procesinės teisės normos, yra teisės klausimas. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas paskolos sutarties sudarymo faktą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Tai yra teisės klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija turi pasisakyti.

23Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog ginčo sutartys yra galiojančios, nes jose yra visos būtinos paskolos sutarties sąlygos, netinkamai taikė CK 6.870 straipsnį ir CK 6.181 straipsnio 5 dalį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, taip pat pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis).

24Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Esant šioms sąlygoms, laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Ieškovas jo ir atsakovo paskolos sutartinių santykių buvimą įrodinėja į bylą pateikta 1994 m. spalio 18 d. sutartimi ir šios sutarties 2003 m. rugsėjo 8 d. pakeitimo sutartimi. Ieškovo ir atsakovo ginčas kilo dėl 1994 m. spalio 18 d. paskolos sutarties esminės sąlygos – ar atsakovas (paskolos gavėjas) gavo pinigus iš ieškovo (paskolos davėjo). Apeliacinės instancijos teismas šią pagrindinę paskolos sutarties sąlygą aiškino nustatydamas ne vien lingvistinę sutarties teksto reikšmę, bet ir aiškindamasis tikruosius paskolos sutarties šalių ketinimus, vertindamas bei analizuodamas faktinius ieškovo ir atsakovo santykius, buvusius iki paskolos sutarties bei jos pakeitimo sutarties sudarymo ir jų pasirašymo metu. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis paskolos sutarties šalių paaiškinimais, nustatė, kad ieškovas skolino atsakovui įvairias pinigų sumas tiek surašant paskolos raštelius, tiek ir be raštelių (T. 2, b. l. 38–40, 51–55), o skolos galutinį dydį šalys nurodė pasirašydamos 1994 m. spalio 18 d. ir 2003 m. rugsėjo 8 d. paskolos sutartis, t. y. šiomis sutartimis buvo raštiškai įteisinti atsiradę paskolos santykiai. Teismas, pripažindamas sutartis galiojančiomis, motyvavo ir tuo, kad atsakovas 1994 m. spalio 18 d. sutartį surašė savo ranka ir nurodė, kad 200 000 JAV dolerių gavo prieš pasirašydamas šią sutartį. Be to, pakitus lito ir dolerio kursui, 2003 m. rugsėjo 8 d. sutartimi šalys sumažino skolos sumą iki 600 000 Lt ir sudarė skolos grąžinimo grafiką. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas yra išsilavinęs ir veiklus žmogus, verslininkas, vystantis verslą įvairiose valstybėse, turintis pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties, todėl, surašydamas ir pasirašymas paskolos sutartis, turėjo suvokti šių sutarčių pasirašymo pasekmes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje ištirtų ir pagal CPK 185 straipsnio taisykles įvertintų įrodymų pagrindu padarydamas išvadą, kad ginčo paskolos sutartys yra galiojančios, materialinės ir proceso teisės normų nepažeidė ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos 6.181 straipsnio 5 dalies, 6.193, 6.870 straipsnių normų aiškinimo ir taikymo praktikos nenukrypo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2006, suformuotos praktikos. Šios bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės yra panašios. Abiejose bylose nustatyta, kad tarp šalių buvo sudarytos rašytinės paskolos sutartys, pagal kurias paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui. Nagrinėjamoje byloje rašytinė paskolos sutartis nebuvo nuginčyta, todėl laikytina, kad ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta ir sutartyje nurodyta pinigų suma atsakovui buvo perduota. Dėl to pirmąjį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.

25Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taip pažeidė CPK 178 ir 185 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad tarp paskolos sutarties šalių 1992–1996 metais buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, rėmėsi tiek ieškovo, tiek ir atsakovo parodymais, byloje pateiktomis ir ginčijamomis rašytinėmis sutartimis, kuriose paskolos sutarties šalys susitarė dėl skolos dydžio bei jos grąžinimo terminų, ir kitais įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime motyvuotai pasisakė, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitais remiasi, darydamas savo išvadas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus, teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, todėl kasatoriaus nurodytų proceso teisės normų nepažeidė.

26Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė novaciją reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 6.141, 6.880 straipsniai), atmestini kaip teisiškai nepagrįsti, nes tokie paskolos sutarties šalių veiksmai, kuriais 1994 m. spalio 18 d. ir 2003 m. rugsėjo 8 d. buvo įteisinti anksčiau buvę paskoliniai santykiai, nelaikytini novacija (CK 6.142 straipsnis).

27Teisėjų kolegija nurodo, kad kiti kasacinio skundo argumentai yra susiję su bylos faktinėmis aplinkybėmis ir tais argumentais, kuriuos teisėjų kolegija aptarė. Todėl teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes jais ginčijami fakto, bet ne teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

28Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

29Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. 2005 m. birželio 9 d. ir 2005 m. gruodžio 6 d. ieškovas J.A. L. kreipėsi į... 5. Priešieškiniu atsakovas B. V. prašė teismo pripažinti jo ir ieškovo 1994... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimų į kasacinį skundą... 10. Kasaciniu skundu atsakovas B. V. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių... 11. 1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad... 12. 2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčo paskolos... 13. 3. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad tarp šalių... 14. Atsiliepimais į kasacinį skundą ieškovas J.A. L. ir tretysis asmuo J. L.... 15. Teisėjų kolegija... 16. IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės... 17. Ieškovas ir atsakovas savo reikalavimus grindžia 1994 m. spalio 18 d.... 18. Ieškovo teigimu, sutartys buvo sudarytos atgaline data, nes faktiškai jis... 19. Atsakovo teigimu, jis pagal ginčo paskolos sutartis juose nurodytos pinigų... 20. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 21. Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės... 22. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar buvo sudaryta paskolos sutartis, yra... 23. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas,... 24. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies... 25. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinamai įvertino... 26. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė... 27. Teisėjų kolegija nurodo, kad kiti kasacinio skundo argumentai yra susiję su... 28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 29. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007... 30. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...