Byla 3K-3-112-690/2017

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo sujungtose civilinėse bylose pagal E. M. ieškinį Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždarajai akcinei bendrovei dėl įsakymo panaikinimo, susitarimo procedūros grafiko pripažinimo negaliojančiu, ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ieškinį E. M. dėl sprendimų dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisėtumo ir atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę dydžio nustatymo; tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždaroji akcinė bendrovė.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių procesinių palūkanų už nustatytą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą žemę priteisimą, bei proceso teisės normų, įtvirtinančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, aiškinimo bei taikymo.
2. E. M. prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 18 d. įsakymo „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros (Kauno r.)“ dalį dėl jai priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimo; pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB 2010 m. vasario 8 d. susitarimą dėl privačios žemės Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje paėmimo visuomenės poreikiams procedūros grafiko; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ieškinyje nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 46 straipsnių nuostatoms bei konstituciniams proporcingumo ir teisinės valstybės principams.
3. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija prašė pripažinti teisėtu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą „Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijai plėsti) Kauno rajono savivaldybėje“, kuriuo nuspręsta paimti visuomenės poreikiams E. M. nuosavybės teise valdomą žemės sklypą (priimti dalinį sprendimą); įsiteisėjus daliniam sprendimui, nustatyti, kad atlyginimo E. M. už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą dydis yra 1 127 300 Lt (326 488,65 Eur), ir leisti Ūkio ministerijai iki galutinio ginčo išsprendimo šią sumą pervesti E. M.; įsiteisėjus daliniam sprendimui, leisti įregistruoti visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu bei pradėti šį sklypą naudoti Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijai plėsti.
4. Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinės bylos pagal E. M. ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ieškinius sujungtos. E. M. toliau laikoma ieškove, o Ūkio ministerija – atsakove.
5. Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. daliniu sprendimu pripažino teisėtu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą „Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijai plėsti) Kauno rajono savivaldybėje“; leido atsakovei iki galutinio ginčo išsprendimo pervesti ieškovei 1 127 300 Lt (326 488,65 Eur) atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą; leido įregistruoti visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu bei pradėti šį sklypą naudoti Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijai plėsti; ieškovės ieškinį atmetė.
6. Priėmus nurodytą dalinį sprendimą, liko neišspręstas klausimas dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydžio nustatymo.
7. Atsakovė prašė nustatyti, kad atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą ieškovei priklausiusį žemės sklypą dydis yra 1 127 300 Lt (326 488,65 Eur).
8. Ieškovė su atsakovės reikalavimu nesutiko, prašė nustatyti, kad atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą jai nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą dydis pagal jos užsakymu atliktą žemės sklypo rinkos kainos vertinimą yra 1 927 000 Lt (558 097,78 Eur), o su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susiję nuostoliai sudaro 493 262 Lt (142 858,55 Eur). Šių nuostolių ji patyrė, nes viešojo administravimo subjektams neteisėtai atsisakius perduoti ieškovei detaliojo teritorijų planavimo ir organizatoriaus teises ir pareigas, buvo apribotos ieškovės teisės laisvai disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

9. Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu nustatė, kad atlyginimo ieškovei už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą dydis su medynų verte yra 377 011,12 Eur; atsakovė atsiskaito su ieškove 50 522,47 Eur pinigine kompensacija; priteisė ieškovei iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (377 011,12 Eur) nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2015 m. lapkričio 25 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 767,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
10. Teismas sprendė, kad, nustatant visuomenės poreikiams paimamo ieškovės žemės sklypo turto rinkos vertę, vadovautinasi teismo ekspertės G. B. parengtu ekspertizės aktu, kuriame nustatyta, kad ginčo žemės sklypo vertė jo paėmimo visuomenės poreikiams dieną (2013 m. rugpjūčio 9 d.) yra 1 301 000 Lt (376 795,64 Eur), o sklype esančių medynų vertė – 744 Lt (215,48 Eur), iš viso – 1 301 744 Lt (377 011,12 Eur). Kadangi po Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. dalinio sprendimo (toliau – ir Dalinis sprendimas) priėmimo atsakovė 2015 m. liepos 28 d. pervedė į ieškovės sąskaitą 326 488,65 Eur, tai teismas priteisė iš atsakovės ieškovei likusią jai priklausančios piniginės kompensacijos dalį – 50 522,47 Eur.
11. Nagrinėdamas ieškovės reikalavimą priteisti nuostolių dėl paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo panaudojimo apribojimo atlyginimą, kuris apskaičiuotas kaip negautos palūkanos už pardavus žemės sklypą gauto piniginio kapitalo investavimą į Vyriausybės nerizikingus vertybinius popierius, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatyme nenustatyta galimybė priteisti nuostolių, patirtų dėl prarastos galimybės realizuoti visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą, atlyginimą, todėl atmetė ieškovės reikalavimą priteisti jos pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodytų 493 262 Lt (142 858,55 Eur) nuostolių atlyginimą.
12. Teismas nustatė, kad sprendimas paimti ieškovės žemės sklypą visuomenės poreikiams priimtas 2013 m. rugpjūčio 9 d., Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. daliniu sprendimu leido atsakovei pervesti ieškovei 1 127 300 Lt (326 488,65 Eur) atlyginimą už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą (dėl šio sprendimo ieškovė pateikė apeliacinį skundą, tačiau jis Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 16 d. nutartimi buvo atmestas), atsakovė 2015 m. liepos 28 d. įvykdė Dalinį sprendimą – pervedė į ieškovės sąskaitą 326 488,65 Eur. Įvertinęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad praėjo ilgas laiko tarpas nuo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams iki piniginės kompensacijos išmokėjimo ar kad per šį laikotarpį lėšos nuvertėjo. Dėl to teismas byloje pagal analogiją netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalies (atsisakė priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas kaip nuostolius, patirtus laiku negavus atlyginimo už paimamą žemės sklypą).
13. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, sprendė, kad byloje yra pagrindas taikyti CK 6.210 straipsnio 1 dalį ir priteisti ieškovei 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Kadangi procesinės palūkanos negali būti skaičiuojamos, kol nenustatyta prievolės apimtis, ir dalis piniginės kompensacijos 2015 m. liepos 28 d. buvo pervesta į ieškovės sąskaitą, tai teismas priteisė ieškovei 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško jo įvykdymo.
14. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teismas nurodė, kad byloje buvo paskirta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė, už kurią po 2150 Lt (622,68 Eur) sumokėjo ieškovė ir atsakovė; ieškovė taip pat sumokėjo 145 Eur avansą už ekspertės iškvietimą į teismo posėdį. Kadangi teismo sprendimu nustatytas didesnis kompensacijos dydis, nei prašė atsakovė, tai išlaidų už ekspertizę atlyginimą (767,68 Eur) teismas priteisė ieškovei iš atsakovės. Kadangi ieškovė yra valstybės institucija, kuri nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei yra atleista, tai teismas nepriteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu, atlyginimo valstybei.
15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. liepos 1 d. nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą nepakeistą.
16. Kolegija atmetė ieškovės argumentą, kad dėl nepagrįstai ilgo valstybės institucijų vilkinimo atsiskaityti atsiradusių ieškovės nuostolių atlyginimas jai turėtų būti priteistas pagal analogiją taikant CK 6.210 straipsnį už visą laikotarpį nuo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios, t. y. nuo 2010 m. kovo 18 d., nes ji nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovei buvo uždrausta naudotis žemės sklypu pagal nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą.
17. Kolegija pažymėjo, kad tiek iki 2013 m. rugpjūčio 9 d., kai buvo priimtas sprendimas paimti ieškovės žemės sklypą visuomenės poreikiams, tiek iki 2014 m. gegužės 19 d. Dalinio sprendimo, kuriuo pirmiau nurodytas sprendimas pripažintas teisėtu, priėmimo tarp šalių vyko ginčas dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros teisėtumo, o ne dėl atlyginimo už paimamą sklypą dydžio nustatymo – šis klausimas nagrinėtas tik nuo 2015 m. spalio 12 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. Kolegijos vertinimu, už paimamą žemės sklypą anksčiau nebuvo atsiskaityta ne dėl valstybės institucijų nesugebėjimo tinkamai organizuoti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, o dėl ieškovės procesinių veiksmų, dėl kurių užsitęsė bylos nagrinėjimas. Dėl to kolegija konstatavo, kad CK 6.210 straipsnis byloje pagal analogiją netaikytinas.
18. Kolegija nustatė, kad ginčas dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams buvo baigtas 2015 m. liepos 10 d., t. y. praėjus daugiau nei 5 metams nuo Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 18 d. įsakymo priėmimo; tik pasibaigus šiam ginčui, kilo atsakovės pareiga vykdyti Dalinį sprendimą, šią pareigą ji įvykdė 2015 m. liepos 28 d. Kolegija pažymėjo, kad Daliniu sprendimu nustatyto dydžio kompensacija ieškovei sumokėta 2015 m. liepos 28 d. ne dėl atsakingų institucijų nenoro sumokėti šį atlyginimą, bet dėl užsitęsusio ginčo dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai procesines palūkanas priteisė nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.
19. Kolegija pažymėjo, kad žemę paimant visuomenės poreikiams valstybei kyla pareiga per atsakingą instituciją sumokėti teisingą kompensaciją; ši pareiga atsiranda iš įstatymo, o konkretus kompensacijos dydis nustatomas arba sutartimi, arba teismo sprendimu. Atsakovė sutarčių projektais nepasiūlė ieškovei tinkamos kompensacijos, todėl prievolė ją sumokėti kilo ne sutarties, bet teismo sprendimo pagrindu. Teismo sprendimo priėmimas yra juridinis faktas, todėl jis pagal CK 6.210 straipsnį yra tinkamas pagrindas prievolei atsirasti.
20. Kolegija atmetė atsakovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai procesines palūkanas priteisė ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet nuo priėmimo dienos; nurodė, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas momentas, nuo kada skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą, siejamas su bylos iškėlimo teisme diena ir ši norma yra imperatyvi. Procesinės palūkanos žemės paėmimo visuomenės poreikiams bylose yra priteisiamos kaip dalis teisingo atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014). Dėl to ieškovė neprivalo reikšti atskiro reikalavimo priteisti procesines palūkanas, toks įpareigojimas nepagrįstai iškreiptų Konstitucijoje įtvirtintą teisingo atlyginimo reikalavimą.
21. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo ieškovei iš atsakovės priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas išimtinai susijęs su bylinėjimosi išlaidomis dėl reikalavimo nustatyti kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydį; jos nėra susijusios su reikalavimais, kurie buvo išspręsti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. daliniu sprendimu (kuriuo patenkinti atsakovės reikalavimai). Kadangi buvo nustatytas didesnis nei atsakovės pasiūlytas kompensacijos dydis, tai ieškovei pagrįstai buvo priteistas 767,68 Eur išlaidų už ekspertizę atlyginimas.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, prisidėjimas prie kasacinio skundo

9

22. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei priteista iš atsakovės 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (377 011,12 Eur) nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2015 m. lapkričio 25 d.) iki jo visiško įvykdymo ir 767,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovės apeliacinis skundas dėl pirmiau nurodytos Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalies; priimti naują sprendimą – nepriteisti ieškovei iš atsakovės 5 proc. dydžio metinių palūkanų; priteisti atsakovei iš ieškovės 448,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; atgręžti Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo vykdymą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nei Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatytas baigtinis su žemės paėmimu visuomenės poreikiams susijusių nuostolių sąrašas, nei nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuojančiuose CK 4.93, 4.100 ir 4.101 straipsniuose nėra nurodyta valstybės (žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos (toliau – ir institucija) pareiga savininkui mokėti procesines palūkanas už visuomenės poreikiams paimamą turtą (žemę). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams santykiai yra daiktiniai teisiniai santykiai, todėl jiems netaikytinos CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ normos, reglamentuojančios palūkanų mokėjimą, kai šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai.
2. Ginčo teisiniams santykiams netaikytinas CK 6.210 straipsnis; dėl šių santykių pobūdžio institucija neturi būti prilyginama skolininkui, juo labiau tokiam, kuris praleido prievolės įvykdymo terminą. Kasatorės prievolė sumokėti ieškovei atlyginimą už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą atsiranda tik nuo teismo sprendimo, kuriuo nustatytas tokio atlyginimo dydis, įsiteisėjimo dienos, bet ne nuo tokio sprendimo priėmimo dienos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 281 straipsnis). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas jo priėmimo dieną (2015 m. lapkričio 25 d.) neįsiteisėjo, tai šią dieną neegzistavo kasatorės prievolė įvykdyti sprendimą ir ji negalėjo būti skatinama tai padaryti kuo operatyviau. Teismai nenurodė, kada prasidėjo kasatorės prievolės atsiskaityti su ieškove už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą įvykdymo terminas ir kada toks terminas pasibaigė. Nenustačius prievolės įvykdymo termino praleidimo fakto, negali būti laikoma, kad kasatorė yra praleidusi terminą įvykdyti pirmosios instancijos teismo sprendimą nuo jo priėmimo dienos.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014 išaiškino, kad procesinių palūkanų paskirtis yra skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, todėl sprendžiant dėl jų priteisimo turi būti įvertinta, ar byloje esančių įrodymų pagrindu galima daryti išvadą, jog institucija operatyviai nevykdys įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl nustatyto galutinio atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemę. Pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė, nemotyvavo, kad institucija operatyviai nevykdys įsiteisėjusio teismo sprendimo, vilkins ar apsunkins jo vykdymą. Teismų nustatytos aplinkybės (šios nutarties 12, 16, 18 punktai) patvirtina, kad kasatorė operatyviai įvykdė Dalinį sprendimą, ieškovė dėl to neturėjo jokių pretenzijų, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad galutinis sprendimas nebus įvykdytas operatyviai, ir dėl to priteisti iš kasatorės procesines palūkanas.
4. Pagal kasacinio teismo praktiką procesinės palūkanos gali būti priteisiamos tik esant kreditoriaus reikalavimui; teismas dėl jų priteisimo negali spręsti ex officio (pagal pareigas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2014; kt.). Ieškovė prašė priteisti iš kasatorės palūkanas už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 18 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, kaip sudėtinę atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą dalį, dėl tariamai pernelyg ilgai užsitęsusios žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, tačiau šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė. Reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo ieškovė nereiškė, todėl jas priteisdami teismai peržengė ieškovės reikalavimų ribas ir taip nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos. Teismų nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014 palūkanos buvusiam žemės savininkui priteistos dėl užsitęsusio proceso dėl teisingo atlyginimo už paimamą žemę (kaip kompensacijos dalis – materialiosios palūkanos). Šioje byloje procesas dėl kompensacijos nustatymo neužtruko (o procesas dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams užtruko dėl ieškovės kaltės), be to, teismai, nukrypdami nuo nurodytos praktikos, priteisė ne materialines, bet procesines palūkanas.
5. Prieštaraudamas sprendime išdėstytiems motyvams, pirmosios instancijos teismas priteisė iš kasatorės procesines palūkanas už visą pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą (įskaitant ir 326 488,65 Eur sumą, kuri ieškovei jau buvo sumokėta vykdant Dalinį sprendimą).
6. Teismai nepagrįstai nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyto reglamentavimo (principo „pralaimėjęs moka“), taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas 377 011,12 Eur dydžio atlyginimas už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą yra tik 50 522,47 Eur didesnis nei kasatorės siektas nustatyti atlyginimo dydis (326 488,65 Eur) ir daugiau nei perpus mažesnis nei ieškovės siektas gauti atlyginimo dydis (780 022,59 Eur). Iš nurodytų duomenų akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra palankesnis kasatorei (patenkinta 87,46 proc. jos reikalavimų) nei ieškovei (patenkinta 12,54 proc. reikalavimų); į tai turėjo būti atsižvelgta proporcingai paskirstant bylinėjimosi išlaidas (atlikus įskaitymą, kasatorei priteistinas 448,33 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas).
7. Nepaisydami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime byloje Nr. 33/03 ir 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 išdėstytų išaiškinimų dėl teismo precedento, teismai nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos dėl procesinių palūkanų priteisimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-220/2012 ir 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-745/2012, kuriose teismas sprendė, kad Žemės įstatymas ir kiti teisės aktai nenustato valstybei (suinteresuotai jos institucijai) pareigos mokėti procesines palūkanas asmeniui, kurio žemė paimama visuomenės poreikiams) ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams bei atlyginimo už ją (Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 23 d. priėmė nutartį analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2A-103-516/2016, kurioje bylinėjimosi išlaidos paskirstytos remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi (proporcingai patenkintų reikalavimų daliai), o buvęs žemės savininkas nebuvo atleistas nuo pareigos atlyginti institucijos patirtas bylinėjimosi išlaidas).
23. Prisidėjimu prie atsakovės kasacinio skundo trečiasis asmuo Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB, palaikydamas kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo kasacinį skundą patenkinti.
24. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies kyla reikalavimas paimant nuosavybę sumokėti teisingą kompensaciją; pareiga gerbti nuosavybę nustatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) I protokolo 1 straipsnyje. Joks teisės aktas negali būti aiškinamas taip, kad apribotų ar paneigtų šias teises. Kasatorės teiginys, kad Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas nuostolių, kurie yra atlyginami paimant žemę visuomenės poreikiams, prieštarauja Konstitucijai ir Konvencijos nuostatoms, neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos (EŽTT 1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Sporrong ir Lönnroth prieš Švediją, bylos Nr. 7151/75, 7152/75; kt.) ir kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014). Be to, jokiame teisės akte nėra įtvirtinta, kad Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis galimų nuostolių sąrašas.
2. Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, procesinės palūkanos mokamos visais atvejais, kai kreditoriaus naudai iš skolininko priteisiama suma. Kadangi kompensacijos dydis teisme buvo nustatomas dėl kasatorės kaltės (šiai nepasiūlius tinkamo kompensacijos dydžio), tai ieškovė (silpnesnioji šalis) negali nukentėti ir jai privalo būti priteistos procesinės palūkanos už visą laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki prievolės visiško įvykdymo. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ji operatyviai nevykdys sprendimo. Procesinių palūkanų paskirtis yra ne tik skatinti skolininką operatyviai vykdyti teismo sprendimą, bet ir kompensuoti kreditoriaus nuostolius. Dėl to jei priteisiant procesines palūkanas būtų atsižvelgiama tik į aplinkybę, ar skolininkas gali delsti vykdyti sprendimą, būtų pažeidžiama kreditoriaus teisė gauti visišką nuostolių atlyginimą. Be to, teismų praktikoje nereikalaujama, kad priteisiant procesines palūkanas būtų nustatomas galimo delsimo vykdyti sprendimą faktas.
3. Bylų, kuriose nustatomas atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę dydis, specifika yra ta, kad ieškinį tokiose bylose reiškia ir reikalavimus formuluoja ne kreditorius (žemės savininkas), bet skolininkas (atsakinga institucija). Kadangi į teisingo atlyginimo už žemės sklypą apibrėžimą patenka ir atlygis už kompensacijos žemės savininkui nesumokėjimą laiku (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014), tai kasatorės reikalavimas nustatyti teisingą atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę dydį apima ir reikalavimą priteisti procesines palūkanas. Be to, tokį reikalavimą ne kartą reiškė ir pati ieškovė (atsiliepime į Ūkio ministerijos ieškinį, teismo posėdžio metu).
4. Momentas, nuo kurio pradedamos skaičiuoti procesinės palūkanos, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, jis siejamas su bylos iškėlimo teisme diena. Teismai klaidingai sprendė, kad procesinės palūkanos priteistinos ne nuo bylos iškėlimo momento. Ieškovė šios procesinių sprendimų dalies neskundė, tačiau nesutinka su kasatorės argumentais, kuri siekia, kad palūkanos būtų skaičiuojamos nuo dar vėlesnės – sprendimo įsiteisėjimo – dienos. Tokie skundo argumentai nepagrįsti; teisė gauti teisingą atlyginimą žemės savininkui atsiranda nuo žemės paėmimo visuomenės poreikiams momento. Be to, tik nuo kasatorės priklauso, kiek procesinių palūkanų ji turės mokėti – jeigu priteista suma būtų sumokėta pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną, tokių palūkanų, remiantis teismo sprendimo rezoliucine dalimi, nebūtų priskaičiuota.
5. Ekspertizės išlaidos buvo patirtos dėl to, kad kasatorė ieškovei pasiūlė neteisingą atlyginimą ir dėl to jo dydis turėjo būti nustatytas teisme, pasitelkiant ekspertus. Kasatorės aiškinimas, kad ekspertizės išlaidos turi būti skirstomos atsižvelgiant į tai, kiek procentų didesnį atlyginimą nustatė teismas, lyginant su atsakingos institucijos prašytu nustatyti, yra nepagrįstas, pagal jį savininkai (silpnesnioji šalis) turėtų visada sutikti su pasiūlytu neteisingu atlyginimu, priešingu atveju iš jų visuomet būtų priteisiama dalis bylinėjimosi išlaidų, o tai neatitiktų teisingo atlyginimo už nuosavybės paėmimą principų. Aplinkybė, kad ieškovė nesutiko su ekspertizės akto išvadomis, neturi reikšmės, nes dėl jos bylinėjimosi išlaidos nepadidėjo – nebuvo skirta papildoma ekspertizė ar pan. Tai, kad savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu ieškovė pareiškė nuomonę, jog teisingas atlyginimas turėtų būti didesnis negu priteistas Daliniu sprendimu, nelaikytina atskiru materialiniu reikalavimu – tokį reikalavimą byloje pareiškė kasatorė, o ieškovė tik naudojosi CPK 142 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose įtvirtintomis teisėmis nesutikti su ieškiniu; jos siūlomas kompensacijos dydis nebuvo apmokestintas žyminiu mokesčiu.
6. Kasatorė negali būti laikoma laimėjusia bylą – skirstant bylinėjimosi išlaidas bylose dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą žemę dydžio nustatymo turi būti įvertinama tik tai, ar teismo nustatyta kompensacija yra didesnė už tą, kurią nustatyti prašė institucija. Kasatorė prašė nustatyti 1 127 300 Lt (326 488,65 Eur) dydžio kompensaciją, o teismai pripažino, kad teisingos kompensacijos dydis – 377 011,12 Eur, taigi teismo sprendimas priimtas ieškovės, o ne kasatorės naudai. Kasatorė nepagrįstai skaičiuoja patenkintų (atmestų) reikalavimų dalį, nes dėl Daliniu sprendimu nustatytos sumos ginčo nekilo, šalys nesutarė tik dėl ją viršijančios kompensacijos dalies (iš kurios 50 522,47 Eur buvo priteista būtent ieškovei).
7. Byloje nesiremtina šios nutarties 22.7 punkte nurodytomis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis: išaiškinimą dėl procesinių palūkanų priteisimo naujesnėje praktikoje yra pateikęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014), o Lietuvos apeliacinio teismo pozicija dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo naujesnėje praktikoje taip pat yra pasikeitusi (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-437-464/2016; joje Ūkio ministerijai iš žemės sklypų savininkų nepriteistos ekspertizės atlikimo išlaidos).
25. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl procesinių palūkanų, apskaičiuotų už teisingą kompensaciją už visuomenės poreikiams paimamą žemę, priteisimo

26. Ieškovė savo atsikirtimuose į atsakovės ieškinį prašė priteisti iš jos nuostolių, kilusių dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, atlyginimą, apeliaciniame skunde detalizavo, kad šiuos nuostolius sudaro 5 proc. dydžio palūkanos už laikotarpį nuo sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo (2010 m. kovo 18 d.) iki atsakovės ieškinio pareiškimo (2013 m. rugsėjo 17 d.) (pagal analogiją taikant CK 6.210 straipsnį) ir 5 proc. dydžio palūkanos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo dienos (2013 m. rugsėjo 17 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo.
27. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį iki bylos iškėlimo, tačiau priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (377 011,12 Eur) nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2015 m. lapkričio 25 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą. Kasatorė skundžia teismų procesinius sprendimus, teigdama, kad teisės aktuose nenustatyta valstybės pareiga mokėti savininkui procesines palūkanas už kompensaciją dėl visuomenės poreikiams paimamos žemės, valstybė negali būti prilyginama terminą praleidusiam skolininkui. Šie kasatorės argumentai atmestini.
28. Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai privačios žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad savininkui turi būti suteikta tikra, visiška ir greita kompensacija, mokama pinigais, atitinkanti realiai nusavinto turto kainą ir išmokėta be nepagrįsto delsimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Dėl tinkamos kompensacijos nustatymo įvairiais aspektais gausiai pasisakyta ir EŽTT praktikoje (plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016 ir joje nurodytą EŽTT praktiką).
30. EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai lemia neproporcingą apribojimą. Tik visos kompensacijos sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijusiu su turto verte (žr. EŽTT 2002 m. lapkričio 28 d. didžiosios kolegijos sprendimą byloje Former King of Greece ir kiti prieš Graikiją, peticijos Nr. 25701/94, par. 78; kt.). Tais atvejais, kai asmens turtas buvo nusavintas, turi būti nustatyta procedūra, užtikrinanti visa apimantį ekspropriacijos padarinių įvertinimą, įskaitant kompensacijos, derančios su nusavinto turto verte, priteisimą, asmenų, turinčių teisę į kompensaciją, nustatymą ir bet kokių kitų su nusavinimu susijusių klausimų išsprendimą (žr. EŽTT 2009 m. gruodžio 22 d. didžiosios kolegijos sprendimą byloje Guiso-Gallisay prieš Italiją, peticijos Nr. 58858/00, par. 94–95).
31. Pagal bendrąjį principą, kompensacijos adekvatumas sumažėtų, jeigu nebūtų atsižvelgiama į įvairius veiksnius, galinčius sumažinti jos vertę, tokius kaip praėjęs žymus laiko tarpas (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Raffineries grecques Stran et Stratis Andreadis prieš Graikiją, serija A. Nr. 301-B, par. 82).
32. EŽTT, spręsdamas dėl nuvertėjusios kompensacijos dėl visuomenės poreikiams paimto turto (kai dėl nepriteistų palūkanų skyrėsi kompensacijos vertė kreipimosi į teismą metu ir jos sumokėjimo metu), vertino įvairias aplinkybes: kokiu mastu nuvertėjo kompensacija, ar šį nuvertėjimą galėtų kompensuoti tokie veiksniai, kaip pareiškėjo galėjimas naudotis žeme proceso metu, taip pat analizavo, ar asmuo galėjo reikalauti įstatymo nustatyto dydžio palūkanų, ar egzistavo teisėto viešojo intereso pateisinimas, kuris būtų galėjęs pagrįsti mažesnės negu žemės rinkos vertė išmokos sumokėjimą, ir pan. (žr. EŽTT 2010 m. liepos 6 d. sprendimą byloje Yetis ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 40349/05; 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Dokmeci prieš Turkiją, peticijos Nr. 74155/14, ir kt.).
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat formuoja praktiką, kad asmeniui ilgą laiką negavus jam už paimtą žemės sklypą priklausančios piniginės kompensacijos (ar jos dalies), šios jo nenaudojamos lėšos nuvertėjo, taip pat negalėjo jam generuoti papildomų pajamų, todėl, vadovaujantis bendraisiais teisės principais ir pagal analogiją taikant CK 6.210 straipsnio 1 dalį, tokiam asmeniui kaip teisingo atlyginimo dalis pripažintina teisė į 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos piniginės kompensacijos dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014).
34. Teisėjų kolegija, nepaneigdama pirmiau pateiktų išaiškinimų, konstatuoja, kad Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis ir ją aiškinanti kasacinio teismo praktika, taip pat EŽTT išaiškinimai įpareigoja valstybę (jos įgaliotą instituciją) sumokėti savininkui teisingą atlyginimą (kompensaciją) už paimamą jo turtą. Šiame kontekste pažymėtina, kad, be mokėjimo palūkanų, kompensuojamąją funkciją taip pat gali atlikti ir šioje byloje ieškovei priteistos procesinės palūkanos, jeigu teismai nustato faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad būtent tokių palūkanų priteisimas labiausiai užtikrina visuomenės poreikiams paimto turto savininko interesus.
35. Nagrinėjamoje byloje teismai nekonstatavo pagrindų priteisti ieškovei palūkanas už laikotarpį iki atsakovės ieškinio pareiškimo, nustatė faktines aplinkybes, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesas užtruko dėl ieškovės veiksmų, jai vis ginčijant procedūrų teisėtumą (šios nutarties 12, 17 punktai); ši teismų procesinių sprendimų dalis kasaciniu skundu neskundžiama, todėl teisėjų kolegija dėl jos nepasisako. Tačiau teismai pripažino, kad egzistuoja pagrindas priteisti procesines palūkanas, nes atsakinga institucija laiku neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos sumokėti teisingą kompensaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei priteistos procesinės palūkanos užtikrina, kad jai būtų kompensuota už laikotarpį, per kurį buvo sprendžiamas teisingo atlyginimo nustatymo klausimas, nes šiuo metu ji negalėjo naudotis jai priklausančiomis lėšomis.
36. Atmestini atsakovės argumentai, kad procesinės palūkanos negalėjo būti priteistos, nes ieškovė nereiškė tokio reikalavimo ir byloje nenustatyta aplinkybių, jog atsakovė operatyviai nevykdys teismo sprendimo ar jį vilkins. Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje išskiriama ne tik kasatorės nurodoma skatinamoji procesinių palūkanų funkcija, bet taip pat pažymima, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir yra skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams, kuriuos jis patiria dėl skolininko pareigos neįvykdymo, atlyginti. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).
37. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Nagrinėjamoje byloje tai reiškia, kad atsakovė laiku nesumokėjo tinkamo dydžio kompensacijos ieškovei. Minėta, kad ieškovė, negavusi už paimtą žemės sklypą jai priklausančios piniginės kompensacijos dalies, be reikalavimo priteisti teisingą kompensaciją, proceso metu taip pat prašė priteisti dėl paėmimo kilusių nuostolių atlyginimą, bylos nagrinėjimo metu savo procesiniuose dokumentuose jį detalizavo, pateikė palūkanų skaičiavimus, todėl pripažintina, kad egzistavo pagrindas teismams spręsti dėl procesinių palūkanų priteisimo.
38. Atsakovės teigimu, procesinės palūkanos nepagrįstai buvo priteistos nuo teismo sprendimo priėmimo, nes šią dieną sprendimas neįsiteisėjo, todėl dar neegzistavo atsakovės prievolė įvykdyti teismo sprendimą. Šis argumentas pripažintinas teisiškai nepagrįstu.
39. Remiantis pirmiau nurodyta Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostata, atsakovei kilo pareiga nuo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams teisingai už jį atlyginti. Ieškovės nesutikimas su jai pasiūlytu atlyginimu ir atsakovės kreipimosi į teismą faktas patvirtina, kad institucija, priėmusi sprendimą paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams, tinkamai nenustatė jo rinkos vertės ir atlyginimo savininkui dydžio, taigi tinkamai neįvykdė savo pareigos. Aplinkybė, kad teisingo atlyginimo dydis buvo nustatytas tik teismui priimant galutinį sprendimą, nekeičia fakto, kad atsakovė, paėmusi žemės sklypą visuomenės poreikiams, pažeidė savo pareigą teisingai atlyginti ieškovei, ir pati savaime negali panaikinti jos pareigos kompensuoti ieškovei už šios galimybių naudotis jai priklausančiomis lėšomis bei iš to gauti papildomų pajamų apribojimą.
40. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai procesines palūkanas priteisė nuo teismo sprendimo priėmimo, taigi netinkamai pritaikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas.
41. Sprendžiant dėl šio pažeidimo padarinių pažymėtina, kad kasacinis teismas dėl kasatoriaus negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas sprendimas ar nutartis, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (CPK 353 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje kasacinį skundą pateikė tik atsakovė. Ieškovė, kuri viso bylos nagrinėjimo metu buvo atstovaujama advokato, atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad nesutinka su teismų procesinių sprendimų dalimi dėl momento, nuo kurio skaičiuojamos procesinės palūkanos, teigė, jog jis turėtų būti nustatomas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas (nuo bylos iškėlimo teisme), tačiau kartu pažymėjo, kad, nors ir žino šiuos neatitikimus, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo neskundžia. Atsižvelgdama į šias bylos aplinkybes ir remdamasi CPK 353 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija neblogina kasatorės pozicijos ir dėl momento, nuo kurio ieškovei priteistos procesinės palūkanos, palieka galioti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (šias palūkanas priteisti nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo).
42. Įstatyme nustatyta, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Šią sumą sudaro lėšos, kurių kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos. Į priteistos sumos, nuo kurios yra mokamos procesinės palūkanos, sąvoką neįeina bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Procesinės palūkanos skaičiuojamos ir priteisiamos ne nuo visos sumos pagal pagrindinę prievolę, o tik nuo ieškinio padavimo momentu likusios neapmokėtos sumos, t. y. nuo nesumokėto skolos likučio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).
43. Sutiktina su kasatorės argumentais, kad nagrinėjamoje byloje teismai, priteisdami iš jos procesines palūkanas už visą pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą (įskaitant ir 326 488,65 Eur sumą, kurią atsakovė sumokėjo ieškovei vykdydama Dalinį sprendimą), netinkamai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nukrypo nuo šios nutarties 42 punkte nurodytos kasacinio teismo praktikos.
44. Įvertinusi aplinkybes, kad šios nutarties 41 punkte išdėstytais motyvais palikti galioti teismų procesiniai sprendimai, kuriais procesinės palūkanos ieškovei priteistos nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (2015 m. lapkričio 25 d.), o šią dieną dalis ieškovei nustatyto teisingo atlyginimo už paimamą žemę jau buvo sumokėta vykdant Dalinį sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja pagrindą pakeisti skundžiamus teismų procesinius sprendimus, nustatant, kad ieškovei priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos turi būti skaičiuojamos už teismo sprendimo priėmimo dieną atsakovės dar nesumokėtą kompensacijos dalį – 50 522,47 Eur. Toks skaičiavimas atitinka CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir nepažeidžia ieškovės interesų, nes, atsakovei įvykdžius Dalinį sprendimą, ieškovei buvo kompensuota didelė dalis paimto žemės sklypo vertės, ji galėjo laisvai disponuoti gautomis lėšomis ir byloje nebuvo įrodinėjama (įrodyta), kad dėl infliacijos ar kitų priežasčių ieškovei išmokėta kompensacijos dalis nuvertėjo.

13Dėl CPK 93 straipsnio 2, 4 dalių aiškinimo ir taikymo

45. Kasatorės manymu, bylą nagrinėję teismai netinkamai paskirstė šalių teismo proceso metu turėtas bylinėjimosi išlaidas, nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyto reglamentavimo (principo „pralaimėjęs moka“). Šie argumentai atmesti kaip nepagrįsti.
46. Kasacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, kurios faktinės aplinkybės labai panašios į šios bylos aplinkybes, išaiškino, kad tokio pobūdžio bylose bylinėjimosi išlaidų paskirstymas vyksta ne privačiame ginče, bet valstybės vykdomos ekspropriacijos rėmuose; išlaidos ekspertizei patirtos dėl to, kad atsakovams valstybė nepasiūlė teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamus žemės sklypus ir dėl to kilo poreikis atlyginimo dydį nustatyti teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-686/2017, 28 punktas).
47. Nurodytoje byloje kasacinis teismas atkreipė dėmesį į EŽTT praktiką, kurioje akcentuojama, kad, viena vertus, spręsdamos teisinių išlaidų byloje paskirstymo klausimą, valstybės naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis, kitaip tariant, imasi priemonių, kurios yra būtinos apsaugoti subalansuotą teisingumo sistemos finansavimą, siekiant bendrojo intereso tikslų (žr. EŽTT 2010 m. lapkričio 16 d. didžiosios kolegijos sprendimą byloje Perdigao prieš Portugaliją, peticijos Nr. 24768/06, par. 67–71). Kita vertus, dėl bylų, kuriose dalyvauja valstybė, specifikos, taikant teisinių išlaidų paskirstymo taisykles, reikia vengti neproporcingos naštos asmeniui uždėjimo, kai jo ieškinys valstybei yra pagrįstas, nes susidarytų paradoksali situacija, kai valstybė, taikydama įvairius mokesčius, viena ranka pasiima iš asmens tai, ką kita ranka pati priteisė (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. didžiosios kolegijos sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97, par. 201; 2014 m. birželio 3 d. sprendimą byloje Harrison Mc Kee prieš Vengriją, peticijos Nr. 22840/07, par. 31).
48. EŽTT, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo suderinamumo su Konvencijos reikalavimais, vertina ir paties asmens elgesį, jo prisidėjimą prie konkretaus dydžio bylinėjimosi išlaidų (pvz., ar buvo reikšti akivaizdžiai nepagrįsti reikalavimai, klausimai). EŽTT praktika atskleidžia, kad jeigu ir būtų nustatyta, jog asmens elgesys turėjo reikšmės bylinėjimosi išlaidų dydžiui, labai svarbu, kad paskirsčius išlaidas asmeniui nebūtų uždėta neproporcinga našta, pavyzdžiui, iš valstybės priteista kompensacija nebūtų „absorbuota“ ar sumažinta iš esmės (žr. cituotą Perdigao, par. 61; EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimą byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10).
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog ieškovės elgesys buvo netinkamas ar galėjo prisidėti prie bylinėjimosi išlaidų padidėjimo. Ieškovė nesutiko su atsakovės pasiūlytu atlyginimo už paimamą žemę dydžiu, todėl ši kreipėsi į teismą, kad jo dydis būtų nustatytas jame. Abi bylos šalys savo reikalavimus grindė turto vertinimo ataskaitomis, kuriose nurodytos visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertės skyrėsi. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas atsakovės prašymą, su ieškovės pritarimu paskyrė teismo ekspertizę ir, remdamasis jos duomenimis, nustatė teisingo atlyginimo dydį. Ši ekspertizė nelaikytina pertekline ar nepagrįstai padidinusia bylinėjimosi išlaidas, nes ją paskyrus ir nešališkam ekspertui įvertinus paimamo žemės sklypo vertę teismai galėjo nustatyti teisingą kompensacijos už paimamą žemę dydį.
50. Atmestinas atsakovės argumentas, kad būtent dėl ieškovės elgesio ji buvo priversta kreiptis į teismą, nes, ieškovei sutikus su atsakovės nurodyta atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemę suma, bylinėjimosi išlaidos apskritai nebūtų susidariusios. Teismai, išnagrinėję bylą, priteisė ieškovei gerokai didesnio dydžio kompensaciją, nei siūlė atsakovė, o tai patvirtina, kad, nesutikdama su atsakovės pasiūlymu, ieškovė pagrįstai gynė savo teises. Kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovė sąmoningai vilkino bylos dėl kompensacijos dydžio nustatymo nagrinėjimą, byloje nėra.
51. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, EŽTT praktika, nenukrypdama nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-686/2017 pateiktų išaiškinimų, konstatuoja, kad CPK 93 straipsnio 4 dalis tiesiogiai taikytina šiai konkrečiai bylai. Nepažeidžiant teisingos pusiausvyros, kuri turi būti nustatyta tarp bendrojo visuomenės intereso ir pagrindinių individo teisių, nustačius tinkamą ieškovės procesinį elgesį (sąžiningą naudojimąsi savo procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliktas procesines pareigas), yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse ir CPK 96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių.
52. Ginčą sprendę teismai tinkamai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šios jų procesinių sprendimų dalys paliktinos galioti šioje nutartyje išdėstytais motyvais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
53. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinių argumentų dėl nukrypimo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos kasaciniame skunde iškeltais teisės klausimais, nes, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, aplinkybė, kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015). Šalių ginčą sprendžiant kasaciniame teisme naujai sukuriama teisės aiškinimo taisykle potencialiai gali būti patvirtintas vienas iš dviejų skirtingų apeliacinės instancijos teismo precedentų – tiek senasis, tiek naujasis (kuris buvo suformuotas pažeidžiant konstitucinį teismų praktikos tęstinumo imperatyvą) – arba sukuriamas apskritai kokybiškai naujas teisės išaiškinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, 29 punktas).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų ir teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo

54. Kasaciniam teismui pakeitus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalį (nustačius kitą sumą, nuo kurios turi būti skaičiuojamos procesinės palūkanos), turi būti atgręžtas teismo sprendimo dėl procesinių palūkanų priteisimo įvykdymas (CPK 760 straipsnio 1 dalis, 762 straipsnio 1 dalis).
55. Bylos duomenimis, atsakovė 2015 m. gruodžio 3 d. vietiniu lėšų pervedimu įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimą – sumokėjo ieškovei 50 522,47 Eur atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą žemę, 413,20 Eur palūkanų ir 767,68 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad procesinės palūkanos turėjo būti skaičiuojamos ne nuo 377 011,12 Eur, bet nuo 50 522,47 Eur, darytina išvada, kad atsakovė, 2015 m. gruodžio 3 d. atsiskaitydama su ieškove, turėjo sumokėti 55,36 Eur (50 522,47 Eur x 5 / 100 / 365 x 8) procesinių palūkanų. Kadangi buvo sumokėta didesnė suma, tai dėl permokėtos dalies atgręžtinas pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas ir atsakovei iš ieškovės priteistina jos sumokėtų procesinių palūkanų dalis, viršijanti atsakovės mokėtinas sumas – 357,84 Eur (413,20 – 55,36).
56. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą ieškovė turėjo 1260 Eur išlaidų advokato pagalbai, jų atlyginimą prašo priteisti iš atsakovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodyto dydžio. Konstatavus, kad tenkintina tik dalis kasacinio skundo reikalavimų, o kita dalis atmestina, atsižvelgus į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tokio pobūdžio bylose, šalių procesinį elgesį kasaciniame teisme (nenustačius ieškovės išlaidų nepagrįstumo), ieškovės kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai priteistinas iš atsakovės (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
57. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 16,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios bylinėjimosi išlaidos, remiantis nutarties 56 punkte nurodytais motyvais, valstybės naudai priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo, ir priteisti E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (j. a. k. 188621919) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (50 522,47 Eur) nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2015 m. lapkričio 25 d.) iki jo visiško įvykdymo.

17Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

18Priteisti E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (j. a. k. 188621919) 1260 (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt) Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo.

19Priteisti valstybei iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (j. a. k. 188621919) 16,70 Eur (šešiolika Eur 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

20Atgręžti panaikintos Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalies vykdymą. Įpareigoti E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinti Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (j. a. k. 188621919) 357,84 Eur (tris šimtus penkiasdešimt septynis Eur 84 ct).

21Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.