Byla e2-1494-330/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-3877-450/2016, kuria patenkintas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Prentas“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „SBS Legale“ prašymas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Prentas“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo M. L

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens M. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-3877-450/2016, kuria patenkintas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Prentas“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „SBS Legale“ prašymas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Prentas“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo M. L.,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi atsakovei UAB „Prentas“ iškėlė bankroto bylą, o 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pripažino BUAB „Prentas“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

5Atsakovės BUAB „Prentas“ bankroto administratorė UAB „SBS Legale“ 2016 m. vasario 2 d. pateikė pareiškimą, prašydama atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad įmonės finansinius sunkumus, faktinį nemokumą ir įmonės privedimą prie bankroto lėmė buvusio įmonės vadovo ( suinteresuoto asmens byloje) M. L. įmonės vardu sudarytų sandorių ir atliktų veiksmų visuma: su M. L. 2007 m. sausio 19 d. ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. sudarytos paskolos sutartys, kuriomis M. L. skolino lėšas UAB „Prentas“; 2007 m. rugsėjo 24 d. žemės sklypo įsigijimo sandoris; sprendimas išperkamosios nuomos (lizingo) būdu įmonei įsigyti du prabangius automobilius; nesirūpinimas lizingo pagrindais naudotu turtu, dėl ko abu automobiliai buvo prarasti; su M. L. suteiktos paskolos sandoriais susiję sprendimai (permokos grąžinant suteiktas paskolas, palūkanų, delspinigių dydžio už skolintas lėšas nustatymas, jų skaičiavimas įmonės atžvilgiu nepaisant senaties terminų), tyčiniai buvusio vadovo veiksmai stengiantis išvengti bankroto bylos įmonei proceso pradėjimo, siekimas kuo didesnio įmonės įsipareigojimų vadovui masto sudarymo; vengimas mokėti mokesčius; apgaulingas ir aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas; vengimas inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą; kiti įmonei nenaudingi ir nuostolingi vadovo veiksmai.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi pripažino atsakovės BUAB „Prentas“ bankrotą tyčiniu.

8Teismas nurodė, kad bankroto byla atsakovei buvo iškelta 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi, nustačius, kad įmonės balansinio turto vertė sudaro 7 070 981 Lt, o pradelsti įmonės įsiskolinimai siekia 13 927 093 Lt. Palyginęs pateiktus 2013 m. ir 2014 m. įmonės finansinius duomenis bei esamą situaciją, teismas pripažino, kad 2013 metais bankroto byla atsakovei UAB „Prentas“ nebuvo iškelta iš esmės dėl neteisingų duomenų apie turto vertę įrašymo į balansą ir įmonės vadovo M. L. susitarimo su pačiu savimi dėl pradelstos skolos mokėjimo termino atidėjimo, tokiu būdu dirbtinai išvengiant faktinio bankroto. Teismas nurodė, kad įmonės skolos nuolat augo, kad UAB „Prentas“ vadovas M. L., neabejotinai žinodamas apie tai, jog įmonės finansiniai sunkumai nebuvo trumpalaikiai, turėjo pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir tokiu būdu apsaugoti jos kreditorių interesus. Tai, kad bankroto byla buvo iškelta pagal atsakovės kreditorių UAB „Intelekto logistika“, UAB „Conlex“, BAB banko SNORAS ir UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinius, patvirtina aplaidų įmonės vadovo M. L. pareigų vykdymą ir sąmoningai blogą pareigų atlikimą, siekiant įmonės nemokumo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 4 punktas). Taip pat teismas sprendė, kad buvusio įmonės vadovo veiksmai atliekant atsiskaitymus ne pagal CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką, atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą tyčinio bankroto prezumpciją ir turi tyčinio bankroto požymių, apibrėžtų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose. Įmonei trūkstant apyvartinių lėšų bei nesant galimybės apmokėti einamųjų veiklos sąnaudų, paties M. L. paskolų savo įmonei suteikimas iš esmės tik didino įmonės kreditorinių įsipareigojimų mastą priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių pagal tas paskolas dydžiu. Duomenų, kad būtų padarytos investicijos įmonės įsigyto žemės sklypo vystymui ir (ar) jis būtų realizuotas tokia verte, kuria buvo turto vertintojo įvertintas, byloje nepateikta. Teismo vertinimu, įmonės vadovas, būdamas ne tik įmonės kreditoriumi, bet ir vadovu bei akcininku, įmonei esant nemokiai, patenkino vieno kreditoriaus reikalavimus pirmiau kitų kreditorių (VMI ir VSDFV), t. y. vykdė prievoles sau pačiam pagal paskolos įmonei sutartį, nesilaikant kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo. Trūkstant apyvartinių lėšų įmonės veiklai, pats skolindamas pinigus savo įmonei, M. L. tik padidino palūkanų bei delspinigių pagal paskolą dydžiu įmonės kreditorinius įsipareigojimus. Be to, M. L. neišsaugojo įmonės turto (automobilių), todėl tokius įmonės vadovo veiksmus teismas laikė sąmoningais (tyčiniais) bei vertino juos kaip nesąžiningus įmonės ir jos kitų kreditorių atžvilgiu.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Apeliantas (suinteresuotas asmuo) M. L. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį panaikinti ir pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas neatsižvelgė, į tai, kad BUAB „Prentas“ vykdomos veiklos specifika dėl pasiūlos ir paklausos bei turto kainų svyravimo (tai yra dėl objektyvių priežasčių) lemdavo skirtingas įmonės pajamas. Be to, teismas neįvertino 2008 m. pasaulinės ekonominės krizės įtakos BUAB „Prentas“, kuri vertėsi tarpininkavimo nekilnojamojo turto srityje veikla, finansinei padėčiai.
  2. BUAB „Prentas“ už skolintas iš M. L. lėšas įsigijo žemės sklypą jo išvystymo tikslu. Šis nekilnojamasis daiktas buvo įgytas ne jo perpardavimui, sklypo išvystymo projektas (keičiant žemės sklypo paskirtį ir sudarant teisines bei technines prielaidas žemės sklype vykdyti pramoninę veiklą) buvo ilgalaikis. Nors teismui iškilo abejonių dėl šio turto (žemės sklypo) įvertinimo, tačiau teismas nesiėmė jokių priemonių bei nenurodė argumentų šioms savo abejonėms pagrįsti. Aplinkybė, jog žemės sklypas įmonės buhalterinėje apskaitoje buvo užregistruotas kaip atsargos, o ne kaip ilgalaikis materialusis turtas, laikytina techninio pobūdžio klaida, kurią padarė BUAB „Prentas“ buhalterinės apskaitos vedimo paslaugas teikusi įmonė.
  3. 2013 m. gegužės 27 d. susitarimas dėl 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties pakeitimo (kiek tai susiję su paskolos grąžinimo termino atidėjimu) nėra nuginčytas ar teismo sprendimu pripažintas apsimestiniu. Paskolos sutartimi suinteresuotas asmuo M. L. suteikė BUAB „Prentas“ 1 200 000 Lt dydžio paskolą, kuri buvo panaudota žemės sklypui įsigyti. 2013 m. gegužės 27 d. susitarimas buvo sudarytas siekiant palengvinti bendrovės skolinių įsipareigojimų naštą, jų vykdymą išdėstant taip, kad iš potencialaus sandorio gautos lėšos iš karto tektų kreditorių reikalavimams tenkinti, o akcininkų reikalavimai būtų tenkinami iš likusios sumos ir paskiausiai.
  4. Įmonės vadovo savalaikis nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nėra savarankiškas pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Teismas formaliai apsiribojo tik tam tikrų BUAB „Prentas“ finansinių rodiklių išdėstymu, o jo išvada, kad nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos UAB „Prentas“ iškėlimo M. L. tyčia nulėmė bendrovės bankrotą, yra nepagrįsta.
  5. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad M. L. suteiktos paskolos padidino įmonės kreditorinius reikalavimus palūkanų ir delspinigių apimtyje. 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartis buvo neatlygintinė. Nors 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartis buvo atlygintinė (už ją buvo skaičiuojamos 8,5 procentų dydžio metinės palūkanos), tačiau būtina įvertinti tai, kad pati UAB „Prentas“ negavo paskolos iš banko. Bankas paskolą suteikė M. L., kuris bankui mokėjo 13,5 procentų dydžio metines palūkanas, o BUAB „Prentas“ pinigai buvo perskolinti tik su 8,5 procentų dydžio metinėmis palūkanomis.
  6. Teismas nepagrįstai nustatė, kad M. L. neišsaugojo įmonės turto (automobilių). Transporto priemonės buvo prarastos dėl objektyvių aplinkybių, kurios (aplinkybės) nebuvo suinteresuoto asmens valdomos ir nuo jo nepriklausė. Byloje nėra duomenų, kad automobilis C. E. sudegė dėl M. L. kaltės. Nors dėl automobilio ( - ) praradimo iš BUAB „Prentas“ ir M. S. (buv. komercijos direktoriaus) solidariai buvo priteista 45 081,56 Lt suma UAB „Citadelės faktoringas ir lizingas“ naudai, tačiau ši bendrovė jokių reikalavimų įmonei dėl priteistos sumos nepateikė.
  7. Teismo išvados, jog M. L., būdamas ne tik įmonės kreditoriumi, bet ir vadovu bei akcininku, įmonei esant nemokiai, patenkino vieno kreditoriaus reikalavimus pirmiau kitų kreditorių (VMI ir VSDFV) ir vykdė prievoles sau pagal paskolos sutartį nesilaikant atsiskaitymų eiliškumo, yra nepagrįstos. BUAB „Prentas“ prievolės, kylančios iš paskolos sutarčių, suinteresuotam asmeniui M. L. buvo vykdomos 2007-2008 m. laikotarpiu, t. y. dar negaliojant CK 6.9301 straipsniui, kuris buvo papildytas 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-239 ir įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d. Nei 2011 metais, nei 2013 metais UAB „Prentas“ nevykdė suinteresuotam asmeniui M. L. jokių piniginių prievolių, kylančių iš paskolos sutarčių.
  8. Spręsdamas BUAB „Prentas“ bankroto administratorės prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas nepagrįstai nutarė neskirti žodinio bylos nagrinėjimo ir bankroto procesui bei jo dalyviams itin svarbų klausimą išsprendė rašytinio proceso tvarka. Dėl šios priežasties ginčo šalys neteko galimybės visapusiškai pasinaudoti procesiniu rungimosi principu, užduoti klausimų kitai šaliai.

11Atsakovės BUAB „Prentas“ bankroto administratorė atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Suinteresuoto asmens M. L. sprendimai ekonominės krizės išvakarėse įsigyjant skolintomis įmonei lėšomis itin brangų, tačiau nelikvidų turtą (žemės sklypą), prabangius automobilius, kuomet įmonei trūko lėšų net einamosioms sąnaudoms dengti, yra nepateisinami. UAB „Prentas“ nuo pat įsteigimo 2006 metais vertėsi tik tarpininkavimo perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą veikla, tarpininkavimo mokestis buvo vienintelės jos pajamos. Taigi šios veiklos specifika nepateisina itin rizikingų sandorių ir sprendimų. Protingas, rūpestingas ir atidus vadovas, įvertindamas didelę vykdomos veiklos riziką, turėjo sudaryti kuo mažiau rizikingus sandorius, kruopščiai ištirti rinką, įvertinti įmonės pasirengimą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, rezervuoti lėšas nenumatytoms išlaidoms. Sandoriai, prisidėję prie įmonės bankroto (t. y. sklypo įsigijimo ir paskolų sandoriai), nebuvo būtini tiesioginei UAB „Prentas“ veiklai vykdyti.
  2. Teismas pagrįstai pripažino, kad pažeidžiant teisės aktų reikalavimus įmonės 2013 m. apskaitoje nurodyta turto (žemės sklypo) vertė buvo neteisėtai padidinta, nes į apskaitą turtas turėjo būti įtrauktas pagal 9 - jo Verslo apskaitos standarto (VAS) „Atsargos“ nuostatas. Žemės sklypas (turtas) 2013 m. balanse buvo neteisėtai apskaitytas didesne nei turto įsigijimo verte, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad 2013 m. iš esmės buvo neteisėtai padidinta UAB „Prentas“ turto vertė, taip siekiant sąmoningai formaliai pagerinti finansinius UAB „Prentas“ duomenis. Aplinkybė, kad apskaitos vedimas buvo patikėtas buhalterinių paslaugų įmonei, neturi įtakos, nes už buhalterinės apskaitos organizavimą yra atsakingas ūkio subjekto vadovas.
  3. UAB „Prentas“ finansiniai rodikliai po 2007 m. tik prastėjo, nuo 2008 m. įmonė nemokėjo pelno mokesčio, 2009 m. rugpjūčio 23 d. tapo nemoki, tačiau M. L. pats į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Priešingai, – 2013 metais teismui pateikdamas realios situacijos neatspindinčius apskaitos dokumentus, M. L. bankroto bylos įmonei iškėlimo nepagrįstai išvengė. Teismas pagrįstai laikėsi nuostatos, kad 2013 m. gegužės 27 d. susitarimas tarp UAB „Prentas“ ir M. L. dėl 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties pakeitimo sudarytas turint tikslą dirbtinai pagerinti įmonės turtinę padėtį, kad tik nebūtų iškelta bankroto byla.
  4. UAB „Prentas“ bankroto procesas pradėtas 2014 m. rugpjūčio 28 d., kuomet naujoji ĮBĮ 20 straipsnio redakcija buvo taikoma visa apimtimi. Įmonė atsiskaitymus su kreditoriumi UAB „Dorvita“ vykdė ir po 2013 m. spalio 1 d., nors darbo užmokestis įmonės darbuotojams nebuvo mokamas nuo 2012 m. iki pat bankroto bylos iškėlimo.
  5. Bylos rašytinis procesas neapribojo M. L. teisės pasisakyti, diskutuoti ginčo klausimais, atskleisti bylos problematiką. M. L. pasirinko bylą vesti pats, be advokato, jis savarankiškai yra dalyvavęs ne viename teisminiame ginče su BUAB „Prentas“, taigi turi teisinių žinių ir suvokia proceso pasekmes.

12Teismas

konstatuoja:

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria atsakovės BUAB „Prentas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

15Dėl naujų įrodymų priėmimo

16Naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra ribojamas CPK 314 straipsnio normos pagrindu, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas gali priimti naujus įrodymus tik tuo atveju, jeigu šių įrodymų nepagrįstai nepriėmė pirmosios instancijos teismas arba jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas 2016 m. rugsėjo 14 d. per EPP sistemą apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus bei buhalterines paslaugas teikusios įmonės UAB „Dorvita“ 2016 m. birželio 10 d. parengtą atsakymą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, bei į tai, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, o teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, priima apelianto pateiktus naujus įrodymus bei juos įvertina kartu su visais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis). Bylos šalys yra Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo vartotojos, tad priimamų dokumentų pateikimo į bylą faktas bei jų turinys joms yra arba turi būti žinomas.

17Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

18Atskirajame skunde teigiama, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant žodiškumo principą, nes byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, nesuteikus šalims galimybės pasisakyti, duoti žodinius paaiškinimus. Šis argumentas laikytinas nepagrįstu.

19CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja ĮBĮ. ĮBĮ 20 straipsnyje nenustatyta, kokia forma, t. y. rašytine ar žodine turi būti nagrinėjamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog su įmonių bankroto procesu susiję klausimai įprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai pripažįstamas būtinu žodinis nagrinėjimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-477/2014). Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas apie klausimo dėl BUAB „Prentas“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą buvo tinkamai informuotas, be to, jis byloje teikė atsiliepimą, paaiškinimus ir įrodymus. Nenustatytas pagrindas konstatuoti apelianto procesinių teisių pažeidimą dėl pirmosios instancijos teisme taikyto bylos nagrinėjimo būdo (rašytinio proceso tvarka) ar kitų atliktų teisminių procedūrų.

20Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu

21ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčiniu bankrotu laikomas įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Esant šioje normoje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje apibrėžti požymiai, kurių bent vieno nustatymas, jei yra pagrindas pripažinti, kad jis turėjo įtakos (priežastinis ryšys) įmonės bankroto būsenai kilti, suponuoja galimybę pripažinti bankrotą tyčiniu. To paties straipsnio 3 dalis nustato atvejus, kai šioje dalyje nurodytų veiksmų atlikimas reiškia tyčinio bankroto prezumpciją.

22Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė, prašydama pripažinti atsakovės BUAB „Prentas“ bankrotą tyčiniu, rėmėsi tokiais požymiais: įmonės vadovas netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Be to, bankroto administratorės teigimu, atsiskaitymai iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant eiliškumą ir nebuvo vykdomas įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

23Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013).

24Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad įmonės vadovas (byloje – suinteresuotas asmuo) sudarė nuostolingus sandorius, nesilaikė atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos, neišsaugojo įmonės veikloje naudoto turto (lizingo sutarties pagrindu įgytų automobilių). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nėra pagrindo paminėtų apelianto veiksmų vertinti kaip nukreiptų į sąmoningą siekį privesti įmonę prie bankroto (CPK 185 straipsnis). Bankroto administratorės įrodinėjamas UAB „Prentas“ naudoto turto (lizingo automobilių) neišsaugojimas negali būti tas veiksnys, kuris būtų turėjęs esminę įtaką UAB „Prentas“ nemokumui ir bankrotui, nes apskaityta šio turto vertė, atsižvelgiant į įmonės įsipareigojimų kreditoriams mastą (pagal BUAB „Prentas“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų bendrą sumą) akivaizdžiai nelėmė įmonės finansinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, taip pat daro išvadą, jog faktinės aplinkybės, susijusios su 2007 m. rugsėjo 27 d. sudaryta 12 ha žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi ir to žemės sklypo įsigijimo galimybei įgyvendinti sudaryta paskolos sutartimi, labiau liudija ne BUAB „Prentas“ buvusio vadovo ūkinės komercinės rizikos protingų ribų aiškaus peržengimo ar aplaidaus veikimo faktus, bet nepalankiai ir nesėkmingai susiklosčiusią įmonės veiklos situaciją. Apeliantas teigia, kad įmonė už skolintas lėšas įsigijo žemės sklypą veiklos vystymui, kadangi pakeitus to sklypo paskirtį jame ketino pastatyti sandėliavimo ir administracinės paskirties statinius ir gauti atitinkamas pajamas (pvz., iš patalpų nuomos). Nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 30 d. sprendimu buvo patvirtintas detalusis žemės sklypo planas, siekiant pakeisti šio sklypo paskirtį, atlikti kadastriniai matavimai, 2013 m. lapkričio 8 d. parengti sandėliavimo paskirties pastato su administracinėmis patalpomis statybos projektavimo sąlygų reikalavimai, be to, 2013 m. vasario 7 d. buvo sudaryta preliminari dalies sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Nėra pagrindo šiuose BUAB „Prentas“ buvusio vadovo veiksmuose įžvelgti ūkinės komercinės rizikos ribų akivaizdaus peržengimo, didelio nerūpestingumo, aiškaus aplaidumo ar nepateisinamai neatsakingo elgesio planuojant įmonės veiklos projektus ir priimant atitinkamus sprendimus.

25Kita vertus, aktualu yra ir tai, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą įmonės tyčinio bankroto konstatavimui nereikalaujama konstatuoti sistemingus nevienkartinius įmonės valdymo organų neteisėtus veiksmus, o pakanka nustatyti bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių kilo įmonės bankrotas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-982-381/2016). Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

26Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog egzistuoja teisinės prielaidos BUAB „Prentas“ bankrotą pripažinti tyčiniu tuo pagrindu, kad įmonei esant faktiškai nemokiai vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, o toliau didino įmonės įsipareigojimus.

27Sprendžiant klausimą, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos vadovaujamai įmonei iškėlimo, visų pirma, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokios pareigos atsiradimui. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta bankroto sąvoka – tai teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą. Šio straipsnio 8 dalyje išdėstyta įmonės nemokumo sąvoka – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

28Įmonės nemokumas yra objektyvi būklė, kai įmonė nebegali (nebegalės) atsiskaityti su kreditoriais. Tai suponuoja žinančių įmonės padėtį vadovo ir savininkų teisinę pareigą savalaikiai kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismo išvados, jog suinteresuotas asmuo M. L. dar 2013 metais sąmoningai siekė išvengti bankroto bylos jo vadovaujamai įmonei iškėlimo, kurią inicijavo kreditoriai VSDFV Vilniaus skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija ir UAB „RJ Baltic“, kadangi bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėjančiam teismui pateikė neteisingus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, negalima pripažinti visiškai pagrįsta. Nustatyta, kad įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą apeliantas buvo patikėjęs šias paslaugas teikiančiai UAB „Dorvita“. Apeliantas ir buhalterines paslaugas teikusi įmonė, parengusi 2016 m. birželio 10 d. atsakymą (priede prie apelianto papildomų rašytinių paaiškinimų), laikėsi nuoseklios pozicijos, kad UAB „Prentas“ įgytas žemės sklypas dėl techninės klaidos buvo apskaitytas ne toje balanso eilutėje, t. y. fiksuotas įmonės atsargų sudėtyje, o ne ilgalaikio materialaus turto eilutėje pagal tokio turto rinkos vertę, kaip tą numato atitinkamai apskaitos standartai. Be to, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-4469-450/2013, išdėstytų motyvų, toje byloje buvo pateiktas turto vertintojo D. G. atliktas turto įvertinimas, įkainojant žemės sklypą 6 840 000 Lt verte, nesukėlęs abejonių bankroto bylos iškėlimo klausimą tuo metu sprendusiam teismui. Vadinasi, įmonės balanse apskaityto turto vertė (7 070 981 Lt) buvo analizuojama ir turto vertintojo D. G. išvadų dėl žemės sklypo rinkos vertės kontekste. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog apelianto vadovaujamos įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma sąmoningai apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme.

29Visgi reikia pripažinti, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 16 d. nutarties pirmiau nurodytoje civilinėje byloje išvadą dėl UAB „Prentas“ mokumo būklės lėmė ir kitas analizuotas aktualus vertinimo kriterijus – įmonės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydis, o būtent tai, kad didžiausias įmonės kreditorius M. L. (apeliantas) 2013 m. gegužės 27 d. susitarimo pagrindu pratęsė (atidėjo) įmonės pradelstos 1 830 282,09 Lt dydžio skolos grąžinimo terminą iki 2013 m. gruodžio 31 d, tokiu būdu sudarydamas apgaulingą įvaizdį dėl įmonės finansinio pajėgumo tuo laikotarpiu (įmonės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio aspektu). Pačiam apeliantui, kaip įmonės vadovui ir savininkui, neabejotinai buvo žinoma apie įmonės ilgalaikius finansinius sunkumus, sukėlusius įmonės faktinį nemokumą. Kad pats apeliantas negatyviai vertino įmonės veiklos perspektyvas, leidžia įsitikinti 2014 m. sausio 2 d. apelianto sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurios pagrindu jis už 2 000 Lt kainą perleido 13 545 523,52 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo teises į UAB „Prentas“ naujai kreditorei UAB „Intelekto logistika“ (reikalavimo perleidimo sutarties 1.1. punktas, 2.1 punktas). Būtent naujoji kreditorė UAB „Intelekto logistika“ greitai inicijavo bankroto bylos įmonei iškėlimą, kas ir buvo padaryta teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi. Įmonės veikla iki tol jau ilgą laiką buvo tik nuostolinga: 2008 m. įmonės nuostoliai siekė 573 699 Lt, 2009 m. – 211 800 Lt, 2010 m. – 124 357 Lt, 2011 m. – 103 076 Lt, 2012 m. – 105 289 Lt, 2013 m. – 11 817 390 Lt, 2014 m. – 3 008 245 Lt. Byloje nepaneigtos aplinkybės, jog įmonė nuolatos turėjo pradelstų skolų savo darbuotojams ir Valstybinio socialinio draudimo fondui, Valstybinei mokesčių inspekcijai. Įvertinus šias aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo nuostatoms, kad UAB „Prentas“ buvo faktiškai nemoki įmonė jau žymiai anksčiau, nei kreditoriai kreipėsi dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Įmonės vadovo nevykdymas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos bei įmonės nuostolingos veiklos tęsimas, tuo pačiu didinant įmonės nuostolius ir kreditorinius įsipareigojimus, vertintinas kaip elgesys sąmoningai siekiant privesti įmonę prie bankroto. Tokios aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžtą įmonės tyčinio bankroto požymį.

30Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimą dėl BUAB „Prentas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, padarydamas teisingą išvadą dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo, todėl naikinti apskųstą teismo nutartį apelianto atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pakankamo pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi atsakovei UAB... 5. Atsakovės BUAB „Prentas“ bankroto administratorė UAB „SBS Legale“... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi pripažino... 8. Teismas nurodė, kad bankroto byla atsakovei buvo iškelta 2014 m. gegužės 20... 9. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Apeliantas (suinteresuotas asmuo) M. L. atskirajame skunde prašo Vilniaus... 11. Atsakovės BUAB „Prentas“ bankroto administratorė atsiliepime prašo... 12. Teismas... 13. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d.... 15. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 16. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra ribojamas CPK 314... 17. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo... 18. Atskirajame skunde teigiama, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo... 19. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos... 20. Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu... 21. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčiniu bankrotu laikomas įmonės... 22. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė, prašydama pripažinti atsakovės... 23. Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog įmonės bankroto... 24. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad įmonės vadovas... 25. Kita vertus, aktualu yra ir tai, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį... 26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą,... 27. Sprendžiant klausimą, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą... 28. Įmonės nemokumas yra objektyvi būklė, kai įmonė nebegali (nebegalės)... 29. Visgi reikia pripažinti, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 16 d.... 30. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, apeliacinis teismas... 31. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis... 32. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą....