Byla 2-982-381/2016
Dėl uždarosios akcinės bendrovės „ALFINAS“ bankroto pripažinimo tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo (kreditoriaus) S. G. prašymas dėl uždarosios akcinės bendrovės „ALFINAS“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „ALFINAS“ (toliau – BUAB „ALFINAS“) iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė „Verslo konsultantai“ (toliau – UAB „Verslo konsultantai“); 2013 m. rugpjūčio 14 d., 2013 m. rugpjūčio 21 d., 2013 m. rugpjūčio 27 d. ir 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimis patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto.

52014 m. liepos 22 d. kreditorius S. G. pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pareiškimą dėl BUAB „ALFINAS“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Pareiškime nurodė, kad UAB „ALFINA“ bankrutavo, nes buvęs įmonės vadovas D. A. netinkamai vykdė įmonės valdymą. Buvęs įmonės vadovas nuo 2012 metų, kai įmonės mokumo koeficientas krito iki 0,15, vedė įmonę prie bankroto, neįgyvendino kreditorių siūlomų priemonių įmonės veiklai pagerinti. Bankroto byla įmonei buvo iškelta tik po to, kai antstolis grąžino kreditoriaus UAB „Eligija“ vykdomąjį dokumentą (teismo įsakymą dėl 13 882,70 Lt skolos išieškojimo) su išieškojimo negalimumo aktu. Nurodyta kreditoriaus skola nebuvo didelė, todėl įmonės vadovas galėjo pateikti prieštaravimus dėl jos priteisimo, taip pat galėjo kreiptis į kreditorių su prašymu dėl skolos sumokėjimo dalimis. Nurodytų veiksmų įmonės vadovas nesiėmė, dėl ko įmonė prarado patalpas, būtinas jos pagrindinei veiklai vykdyti. Įmonės vadovas nesilaikė jam, kaip įmonės vadovui, keliamų aukštesnių veiklos ir atskaitomybės standartų, neinformavo įmonės dalyvių apie gresiančias neatsiskaitymo su kreditore UAB „Elingija“ pasekmes. Ikiteisminio tyrimo metu buvęs įmonės vadovas paaiškino, kad jis buvo atleistas iš vadovo pareigų jo paties įsakymu, tačiau Akcinių bendrovių įstatymas neleidžia tokiu būdu nutraukti vadovavimo įmonei, todėl atleisdamas save iš pareigų įmonės vadovas nesilaikė įstatyme nustatytos tvarkos (37 straipsnio 5 dalis). Buvusiam įmonės vadovui vadovaujant įmonei prioritetas buvo teikiamas jo, o ne kitų kreditorių, interesų patenkinimui. 2012 m. išaugus įmonės veiklos sąnaudoms, tačiau nedidėjant pajamoms, įmonės vadovas nesiėmė jokių priemonių sąnaudų mažinimui. Įmonės vadovas sudarė įmonei nenaudingus sandorius – 2012 m. gruodžio mėnesį išmokėjo sau 32 000 Lt ir PVM parduodamomis prekėmis už savikainą, nors tuo metu įmonė jau turėjo įsiskolinimų Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondui. Nurodytos pinigų sumos išmokėjimą buvęs įmonės vadovas grindė aplinkybėmis, kad jis suteikė įmonei 160 000 Lt paskolą, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Buvęs įmonės vadovas 2012 m. balandžio – rugsėjo mėnesiais išmokėjo sau grynaisiais pinigais 78 000 Lt sumą, viso per 2012 m. – 91 160 Lt, taip apribodamas kitų kreditorių galimybes išieškoti skolas.

6Buvęs BUAB „ALFINAS“ vadovas D. A. pateiktame atsiliepime į pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, prašė pareiškimą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad dirbo įmonės vadovu nuo 1994 metų. Per 18 darbo metų nedavė pagrindo abejoti savo sąžiningumu, verslo etika ir lojalumu tiek įmonės bendrasavininkų – akcininkų, tiek verslo partnerių atžvilgiu. Niekada neturėjo jokių drausminių nuobaudų ir nesulaukė pretenzijų dėl darbo kokybės. Remiantis įmonės įstatais, būdamas įmonės direktoriumi, įmonės akcininkų buvo įgaliotas (įpareigotas) veikti kaip vienasmenis vadovas, atsakingas už bendrovės veiklą. 2008 m. spalio mėnesį savo 55 akcijas pardavė S. G.. Buvusiems akcininkams A. M. ir D. A. liko atitinkamai 23 ir 22 akcijos. Norėdamas išvengti bankroto, visomis įmanomomis priemonėmis skatino įmonės veiklą, ne tik skolindamas trūkstamas pinigines lėšas, bet ir dirbdamas rūpinosi abiejų bendrovės parduotuvių remontu. A. A. M. tuo metu turėjo kitą verslą ir UAB „ALFINAS“ veikla beveik nesidomėjo. K. S. G., priešingai, ateidavo kiekvieną dieną, puikiai žinojo visą įmonės situaciją, bet jokių konstruktyvių pasiūlymų ar investicijų nepateikė. Rizikuodamas D. A. paskolino UAB „ALFINAS“ lėšas, tikėdamasis, kad visa paskola jam bus sąžiningai grąžinta. Nuo 1998 metų DnB NORD bankas suteikė UAB „ALFINAS“ kreditą, įkeičiant D. A. ir A. M. butus. Ekonominės krizės laikotarpiu bankas, matydamas, kad UAB „ALFINAS“ tampa nebemoki, pareikalavo grąžinti visą kreditą. 2011 metais Darius ir V. A. pardavė jiems nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Palangoje, Vasario 16-osios g. 1-10. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.1. dalį pirkėjai pervedė pinigus į DnB NORD banko sąskaitą UAB „ALFINAS“ skoliniam įsipareigojimui padengti. Tokiu būdu D. A. įnešė (paskolino bendrovei) savo pinigus, gautus realizavus nuosavą butą. Bankas tik tokiu atveju sutiko išdėstyti dalimis po 3 300 Lt/mėn. kitą kredito dalį (su įkeistu A. M. butu) penkeriems metams. Tačiau įmonė nebesugebėjo įvykdyti savo įsipareigojimų. A. M. nesiėmė jokių veiksmų įmonei gelbėti, kad neprarastų savo asmeninio turto. D. A. įnašai (paskolos bendrovei) 2008-2011 metais sudarė didžiąją veiklos skatinimo susitarimo dalį – iš viso 322 000 Lt. Kiti akcininkai neprotestavo dėl šių paskolų, bet savo pažadų netesėjo, piniginiais įnašais neprisidėjo, nors kriziniu laikotarpiu įmonei labai trūko apyvartinių lėšų. Pagal paskolų įmonei sutartis, sudarytas tarp UAB „ALFINAS“ ir akcininko D. A., įmonė iki 2012 metų gruodžio 31 dienos privalėjo akcininkui D. A. grąžinti 211 000 Lt. Dėl susidariusių nepalankių aplinkybių – įmonė tapo praktiškai nemoki – įmonė negrąžino visos paskolos sumos akcininkui D. A.. Grąžintą paskolos dalį sudarė grynieji pinigai – 49 160 Lt, automobilis „VW Sharan“ – balansinė likutinė vertė 12 000 Lt ir dalis paskolos buvo grąžinta nelikvidžių prekių likučiu (balansinė vertė – 101 640 Lt). UAB „ALFINAS“ D. A. vis dar yra skolinga 159 200 litų. Tokiu būdu, D. A. nesiekė įmonės bankroto, investuodamas pinigus siekė bendrovės veiklos užtikrinimo, ir tik vėliau, matydamas, kad bendrovė yra nepajėgi vykdyti veiklos iš įmonės gautų pajamų, bandė susigrąžinti paskolintus pinigus.

7BUAB „ALFINAS“ bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“ atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškimą tenkinti. Atsiliepime nurodė, kad buvęs įmonės vadovas D. A. 2008-2011 m. suteikė BUAB „ALFINAS“ paskolą, kurią susigrąžino paimdamas pinigines lėšas grynais iš kasos, asmeninėn nuosavybės perleisdamas BUAB „ALFINAS“ priklausančią transporto priemonę ir prekių atsargas, viso 162 800 Lt sumai. Administratoriaus vertinimu, tokie įmonės vadovo veiksmai laikytini neteisėtais, kadangi tuo metu BUAB „ALFINAS“ buvo faktiškai nemoki, įmonės turimo turto nepakako patenkinti BUAB „ALFINAS“ kreditorių finansinių reikalavimų, sudarant šiuo sandorius D. A. buvo suteikta pirmenybė prieš kitus įmonės kreditorius. Dėl nurodytų buvusio įmonės vadovo sandorių pripažinimo neteisėtais bankroto administratorius pateikė ieškinį Klaipėdos apygardos teismui, kuris buvo patenkintas.

8II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. vasario 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjo (kreditoriaus) S. G. prašymą dėl BUAB „ALFINAS“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

10Teismas nustatė, kad BUAB „ALFINAS“ jau nuo 2006 m. turėjo finansinių sunkumų ir kiekvienais metais kreditorių kiekis ir pradelstų reikalavimų suma didėjo. Buvęs BUAB „ALFINAS“ akcininkas ir direktorius D. A. 2008 – 2011 m. suteikė BUAB „ALFINAS“ paskolą; suteiktą paskolą D. A. susigrąžino paimdamas pinigines lėšas grynais iš įmonės kasos, asmeninėn nuosavybėn perleisdamas BUAB „ALFINAS“ priklausančią transporto priemonę ir prekių atsargas, iš viso – 162 800 Lt sumai. Dėl šių sandorių pripažinimo negaliojančiais bankroto administratorius pateikė ieškinį, kuris buvo patenkintas (civilinė byla Nr. 2-1347-460/2014), priteisiant iš buvusio įmonės vadovo D. A. BUAB „ALFINAS“ 162 800 Lt skolos.

11Teismas sprendė, kad D. A., kaip BUAB „ALFINAS“ akcininko ir vadovo, veiksmai susigrąžinant paskolą sau pirmenybės teise tuo metu, kai BUAB „ALFINAS“ turėjo kreditorių, kurių kreditoriniai reikalavimai nebuvo patenkinti ilgą laiką (kai kurie net kelis mėnesius), pagrindžia, kad D. A. pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintus ir jam keliamus reikalavimus, t. y. BUAB „ALFINAS“ atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti jai lojaliam, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti įmonės interesams. Nurodytus buvusio įmonės vadovo veiksmus teismas vertino kaip patvirtinančius, kad įmonės vadovas siekė gauti asmeninės naudos ir tokiu būdu pažeidė pareigą juridinio asmens atžvilgiu elgtis sąžiningai ir lojaliai (CK 2.87 straipsnis). Teismas padarė išvadą, kad įmonės vadovas minėtais veiksmais pažeidė visų kreditorių, tarp jų ir valstybės bei jos valdomų fondų interesus.

12Teismas nurodė, kad posėdžio metu apklaustas liudytojas R. P. patvirtino aplinkybę, kad verslo nesėkmę sukėlė tai, jog įmonė, neturėdama lėšų, negalėjo įsigyti naujų prekių. Įmonės patalpos buvo netoli PC „Akropolis“, t. y. bloga strateginė vieta, didelė prekių savikaina, be to, nurodė, kad pats didžiausias akcininkas S. G. žinojo apie tikrąją įmonės padėtį ir pats galėjo daryti įtaką bendrovės veiklai, gaudavo informaciją apie įmonę.

13Teismas, konstatavęs, kad nurodyti įmonės vadovo veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį, sprendė, kad jie nebuvo tyčiniai, nes įmonės vadovas, suteikdamas įmonei paskolą, siekė atsiskaityti su kreditoriais ir padėti tokiai įmonei išlikti rinkoje. Taip pat teismas sprendė, kad įmonės vadovo sandoriai, pažeidžiantys atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, buvo sudaryti įmonei faktiškai jau esant nemokiai, todėl teigti, jog buvo sąmoningai vengiama atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir vadovo veiksmuose yra tiesioginiai tyčinio bankroto požymiai, nėra pagrindo, nes įmonės nemokumo nenulėmė sudaryti sandoriai.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

15Pareiškėjas (kreditorius) S. G. atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjo S. G. prašymą dėl BUAB „ALFINAS“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

161. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju yra tyčinio bankroto požymis – įmonės kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių sudarymas, tačiau nėra pagrindo pripažinti įmonės bankroto tyčiniu, yra prieštaringos.

172. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad buvęs įmonės vadovas D. A. skolino lėšas įmonės veiklos vystymui, neatsižvelgė į tai, kad įmonės akcininkai ir kreditoriai apie tokių paskolos sutarčių sudarymą nebuvo informuoti. Paskolos sutartys galimai buvo sudarytos vėliau, nei faktiškai suteikta paskola įmonei, be to, galimai buvo daromi fiktyvūs paskolų įforminimai įmonės veiklos sąnaudoms padengti.

183. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas S. G., galėdamas daryti įtaką įmonės veiklai, to nedarė ir neinicijavo įmonės bankroto. Tokia teismo išvada prieštarauja nustatytai faktinei aplinkybei, kad įmonės finansinė padėtis buvo sudėtinga dar nuo 2006 m., tuo tarpu pareiškėjas S. G. įmonės akcininku tapo tik 2008 m. pabaigoje. Tapdamas įmonės akcininku, pareiškėjas įvykdė savo įsipareigojimą į įmonės veiklą investuoti 200 000 Lt. Be to, pareiškėjui nebuvo teikiama informaciją apie įmonės finansinę padėtį.

194. Vien tik Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu yra konstatuota, kad D. A. sudarė nesąžiningus sandorius, kuriais pakenkė įmonės kreditorių interesams, be to, sudarydamas šiuos sandorius pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką. Todėl net ir nustačius, kad tik Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu negaliojančiais pripažinti sandoriai sukėlė BUAB „ALFINAS“ nemokumą, D. A. atlikti veiksmai ir jais sukeltos pasekmės atitinka ĮBĮ nurodomus tyčinio bankroto požymius.

205. Bylos nagrinėjimo metu bankroto administratoriui pareiškus ieškinį dėl buvusio įmonės vadovo sandorių nuginčijimo, bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki kol bus priimtas sprendimas bankroto administratoriaus inicijuotoje byloje. Taigi, pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad buvusio įmonės vadovo nesąžiningai sudaryti sandoriai nėra pagrindas pripažinti BUAB „ALFINAS“ bankrotą tyčiniu, prieštarauja savo paties priimtai nutarčiai dėl bylos sustabdymo.

216. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju yra dar vienas pagrindas, kuriuo remiantis BUAB „ALFINAS“ bankrotas pripažintinas tyčiniu, t. y. netinkamas buvusio įmonės vadovo vykdytas įmonės valdymas. Išnagrinėtoje byloje neginčytinai nustatyta, kad buvęs įmonės vadovas, pirmiau už kitus kreditorius gaudamas įmonės pinigines lėšas ir turtą, sudarė sandorius, kuriais iš esmės pablogino įmonės finansinę padėtį, išvengė išieškojimo iš įmonės turto, sukūrė situaciją, dėl kurios kreditoriai neteko galimybės pripažinti BUAB „ALFINAS“ bankrotą tyčiniu.

227. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. P. paaiškinimais, kad verslo nesėkmę nulėmė lėšų ir galimybių įsigyti paklausių prekių nebuvimas, bloga prekybos vieta, didelė prekių savikaina. Šio liudytojo paaiškinimus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai – S. G. ir V. A. susirašinėjimas.

23Buvęs BUAB „ALFINAS“ vadovas D. A. pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą prašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

241. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad buvęs įmonės vadovas netinkamai valdė įmonę ir tuo privedė įmonę prie bankroto. Remiantis bankroto administratoriaus ataskaitos duomenimis, įmonė laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. buvo nuostolinga, jos įsipareigojimai kreditoriams buvo didesni už turimą turtą, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad įmonei bankrotas turėjo būti inicijuotas žymiai anksčiau ir 2012 m. sudaryti sandoriai iš esmės neturėjo įtakos įmonės nemokumui.

252. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad buvęs įmonės vadovas neieškojo būdų, kaip mažinti sąnaudas ir didinti įmonės pajamas. Įmonės sąnaudos buvo sistemingai mažinamos, tačiau pelną mažino didelė savikaina, kuri 2011 – 2012 m. išaugo 30 proc., kas iš esmės ir lėmė įmonės nemokumą.

263. Apelianto argumentai, kad įmonės bankrotas buvo sukeltas dėl neva D. A. vykdomos nelegalios veiklos, fiktyvių prekių grąžinimų ir paskolų įmonei, pagrįsti vien prielaidomis ir samprotavimais. Tiek prekių grąžinimai (priverstiniai, neturint lėšų atsiskaityti), tiek paskolos suteikimas yra įforminti atitinkamais buhalteriniais dokumentais, kurie nebuvo byloje ginčijami.

274. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad buvęs įmonės vadovas tyčiniais veiksmais (neveikimu) siekė įmonės bankroto. Per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. D. A. suteikė 160 000 Lt paskolą įmonei, kuri turėjo būti grąžinta iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įmonei neišgalint vykdyti prievolės bankui, A. pardavė butą ir visus gautus pinigus (162 000 Lt) panaudojo paskolos bankui padengimui. BUAB „ALFINAS“ iš viso buvo skolinga D. A. 322 000 Lt, todėl vien šis faktas patvirtina, kad D. A. neturėjo ir negalėjo turėti tyčios sukelti įmonei bankrotą.

285. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad apeliantui nebuvo teikiama informacija apie įmonės finansinę padėtį. Ikiteisminiame tyrime ir teisme apklausta įmonės buhalterė patvirtino, kad S. G. ataskaitos apie įmonės finansinę padėtį buvo teikiamos vos ne kiekvieną dieną. Nuo 2012 m. pradžios S. G. nerado bendros kalbos su įmonės direktoriumi, kaltino jį neveikimu, tačiau pats nesutiko jo atleisti iš pareigų, nesiėmė vadovauti įmonei, nesutiko įmonę restruktūrizuoti arba kelti jai bankrotą. Nuo 2009 m. S. G. nesuteikė įmonei jokios paramos, nors apie nuostolių dengimą proporcingai turimoms akcijoms buvo visą laiką kalbama.

29IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

31Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė pripažinti BUAB „ALFINAS“ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų ribų nėra.

32Dėl BUAB „ALFINAS“ bankroto pripažinimo tyčiniu

33Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004)

34Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu yra ir tuomet, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014). Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs ir tai, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

35Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Kita vertus, pagal galiojantį teisinį reguliavimą tyčinio įmonės bankroto konstatavimui nereikalaujama nustatyti sistemingus nevienkartinius įmonės valdymo organų neteisėtus veiksmus, o pakanka nustatyti bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių kilo įmonės bankrotas.

36Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (kreditorius) S. G., įrodinėdamas BUAB „ALFINAS“ bankrotą esant tyčinį, pareiškimą grindė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu tyčinio bankroto požymiu ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta preziumpcija, kad iki bankroto bylos iškėlimo atsiskaitymai buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad buvusio įmonės vadovo veiksmai, susigrąžinant įmonei suteiktą paskolą sau pirmenybės teise tuo metu, kai įmonė turėjo kreditorių, kurių kreditoriniai reikalavimai nebuvo patenkinti ilgą laiką, atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą tyčinio bankroto prezumpciją, tačiau nelaikytini tyčiniais, nes sandoriai, pažeidžiantys atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą buvo sudaryti įmonei faktiškai jau esant nemokiai.

37Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad buvusio įmonės vadovo veiksmai, atliekant atsiskaitymus nesilaikant CK 6.9301 straipsnyje nustatytos atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos, atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą tyčinio bankroto prezumpciją, taip pat turi tyčinio bankroto požymių, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose, tačiau nepagrįstai sprendė, jog tokie buvusio įmonės vadovo veiksmai nėra tyčiniai, nes iki sudarant įmonei nenaudingus sandorius bei pažeidžiant atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą įmonė jau buvo sunkioje finansinėje padėtyje.

38Byloje neginčytinai nustatyta, kad BUAB „ALFINAS“ buvęs direktorius ir akcininkas D. A. nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2011 m. gegužės 20 d įnešė dalimis į įmonės kasą 322 000 Lt (ūkinės operacijos pagrindas – akcininko įnašas – beprocentinė paskola įmonei). Dalį įmonei suteiktos paskolos (162 800 Lt) buvęs įmonės vadovas susigrąžino 2012 metais. Iš 2012 m. balandžio 6 d. kasos išlaidų orderio Nr. ALF00004 matyti, kad 12 000 Lt skolos dalis buvusiam įmonės vadovui buvo grąžinta automobiliu „V. S.“, 2012 m. liepos 31 d. kasos išlaidų orderiu Nr. ALF00009 buvo grąžinta 15 000 Lt skola, 2012 m. rugpjūčio 30 d. kasos išlaidų orderiu Nr. ALF00011 – 15 000 Lt skola, 2012 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderiu Nr. ALF00012 – 6 000 Lt skola, 2012 m. spalio 31 d. kasos išlaidų orderiu Nr. ALF00014 – 6 000 Lt skola, 2012 m. lapkričio 29 d. kasos išlaidų orderiu Nr. ALF00016 – 7 160 Lt skola, iš viso grynais pinigais buvusiam įmonės vadovui buvo grąžinta 49 160 Lt. 101 640 Lt skola buvusiam įmonės vadovui buvo grąžinta, perleidžiant prekių atsargas. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bankroto administratoriaus ieškinį dėl nurodytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pripažino juos negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad BUAB „ALFINAS“ ginčo sandorių sudarymo metu buvo nemoki, sandoriai pažeidė įmonės ir jos kreditorių interesus, nes ginčo turtas buvo perleistas nepaisant to, kad įmonė turėjo kitų kreditorių, kurių reikalavimo teisės į BUAB „ALFINAS“ buvo atsiradusios anksčiau ir su jais nebuvo atsiskaityta, t. y. ginčo sandoriais buvusiam direktoriui ir akcininkui D. A. nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius.

39Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BUAB „ALFINAS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tokius buvusio įmonės vadovo ir akcininko veiksmus vertino prieštaringai, viena vertus sprendė, kad tokie veiksmai yra nesąžiningi ir pažeidžiantys įmonės ir jos kreditorių interesus, kita vertus, - kad tokie veiksmai nėra tyčiniai bei nesudaro pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu, nes iki nuginčytų sandorių sudarymo įmonės finansinė padėtis jau buvo sunki. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytas pirmosios instancijos teismo buvusio įmonės vadovo ir akcininko veiksmų vertinimas yra klaidingas, prieštaraujantis ĮBĮ 20 straipsnio nuostatoms bei byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, taip pat įsiteisėjusiu teismo sprendimu padarytoms išvadoms. Bankroto administratoriaus ataskaitos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. BUAB „ALFINAS“ veikla buvo nuostolinga, 2009 m. nuostoliai siekė 141 979 Lt, 2010 m. – 135 520 Lt, 2011 m. – 104 567 Lt, 2012 m. – 237 569 Lt (t. 2, b. l. 29-30). Nurodyti duomenys ir kiti byloje esantys įrodymai, taip pat Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusiame 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendime padarytos išvados patvirtina, kad nuginčytų sandorių sudarymo metu įmonė faktiškai jau buvo nemokumo būsenoje. Esant tokioms ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybėms, kai įmonės vadovas, būdamas ne tik įmonės kreditoriumi, bet ir vadovu bei akcininku, įmonei esant nemokiai, patenkina savo reikalavimus pirmiau kitų kreditorių, tokie įmonės vadovo veiksmai laikytini sąmoningais (tyčiniais) bei vertintini nesąžiningais pačios įmonės ir jos kitų kreditorių atžvilgiu. Nuginčyti sandoriai sudaryti laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d., kai įmonės finansinė situacija buvo ypatingai sudėtinga. Paskutinis kasos pajamų orderis, kurio pagrindu įmonės vadovui buvo grąžinta 7 160 Lt skola, surašytas 2012 m. lapkričio 29 d., t. y. jau po to, kai įsiteisėjo kreditorės UAB „Eligija“ teismo įsakymas dėl 29 0857,97 Lt skolos priteisimo, kurio pagrindu buvo pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos BUAB „ALFINAS“ iškėlimo. Be to, po kreditorės UAB „Eligija“ teismo įsakymo įsiteisėjimo, 2012 m. gruodžio 5 d. buvusiam įmonės vadovui buvo grąžinta 38 720 Lt skola, perleidžiant įmonės prekių atsargas. Nurodytos aplinkybės, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad įmonės vadovas ir akcininkas, žinodamas apie tikrąją įmonės sunkią turtinę bei finansinę padėtį, sistemingai siekė perimti faktiškai nemokios įmonės likusį turtą ir pinigines lėšas, kas vertintina kaip sąmoningas įmonės bei įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimo sužlugdymas, t. y. tyčinis bankrotas. Įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju BUAB „ALFINAS“ buvusio vadovo veiksmai, kai jis, žinodamas apie įmonės nemokumą, pažeisdamas įstatymų nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (CK 6.929 straipsnio 2 dalis, 6.9301 straipsnio 1 dalis), išmoka sau 49 160 Lt grynųjų pinigų, prekių atsargų 101 640 Lt sumai bei perleidžia įmonei priklausančią transporto priemonę, vertintini ne tik kaip pažeidžiantys įmonės ir jos kreditorių interesus, bet ir kaip sudarantys pakankamą pagrindą konstatuoti tyčinio bankroto prezumpciją, numatytą ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte, kurią paneigiančių įrodymų byloje nepateikta (CPK 12, 178 straipsnis).

40Buvusio įmonės vadovo argumentai ir pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytos išvados, kad įmonė jau nuo 2006 m. turėjo finansinių sunkumų, nagrinėjamu atveju neturi jokios tiesioginės reikšmės ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos prezumpcijos konstatavimui bei taikymui, kadangi sudaro atskirą tyčinio bankroto požymį dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos vadovo pareigos nevykdymo. Įmonės vadovui nuo 2006 m. nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos bei tęsiant įmonės nuostolingą veiklą, buvo padidinti įmonės nuostoliai ir kreditoriniai įsipareigojimai, kas taip pat vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tokios aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą įmonės tyčinio bankroto požymį bei anksčiau paminėtą teismų praktiką.

41Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvusio įmonės vadovo veiksmuose nėra tyčios požymių, nes pats kreditorius S. G., būdamas įmonės akcininku, turėjo galimybę kelti klausimą dėl bankroto bylos UAB „ALFINAS“ iškėlimo. Bylos duomenys patvirtina, kad kreditorius S. G. įmonės akcininku tapo nuo 2008 m. spalio 10 d. (t. 2, b. l. 28), sudarius vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo investuoti į UAB „ALFINAS“ veiklą 200 000 Lt iki 2009 m. birželio 1 d. (t. 3, b. l. 80). Šį įpareigojimą S. G. įvykdė, dėl to ginčo byloje nėra. Todėl visiškai nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad įmonės akcininkas S. G. nesiėmė priemonių įmonės sėkmingai veiklai užtikrinti. Be to, aplinkybė, kad įmonės akcininkas nekelia klausimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, neatleidžia įmonės vadovo nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, priimti ekonomiškai naudingus įmonei sprendimus, o nesudaryti sandorius, dar labiau pabloginančius įmonės finansinę padėtį, bei pačiam laiku inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktai, 3 dalies 2 punktas).

42Aptartos faktinės aplinkybės bei byloje esantys įrodymai patvirtina, kad D. A., būdamas BUAB „ALFINAS“ vadovu ir akcininku, nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, bei sistemingai sąmoningai siekė perimti faktiškai nemokios įmonės likusį turtą ir pinigines lėšas, tokiais veiksmais dar labiau pablogindamas įmonės turtinę padėtį (ABĮ 37 straipsnio 7, 8, 12 dalys), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tokiuose buvusio įmonės veiksmuose nėra tyčinių veiksmų požymių (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktai, 3 dalies 2 puntas). Tokių įmonės vadovo veiksmų negali pateisinti ir byloje nustatytos aplinkybės, jog įmonė jam buvo ir liko įsiskolinusi ženklias pinigų sumas.

43Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui bei teisiniam rezultatui byloje, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

44Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti kreditoriaus S. G. pareiškimą BUAB „ALFINAS“ bankrotą pripažinti tyčiniu, netinkamai aiškino ir taikė tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas. Tinkamai nustatęs bylos faktines aplinkybes (jų visumą), Klaipėdos apygardos teismas nagrinėjamu klausimu padarė klaidingą išvadą. Apeliacinės instancijos teismui nagrinėjamoje situacijoje nustačius tyčinio bankroto prezumpciją ir bankrotą kvalifikuojančius požymius, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – BUAB „ALFINAS“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

45Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

46P. K. apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „ALFINAS“ (juridinio asmens kodas 164121186) bankrotą tyčiniu.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras... 2. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi uždarajai akcinei... 5. 2014 m. liepos 22 d. kreditorius S. G. pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam... 6. Buvęs BUAB „ALFINAS“ vadovas D. A. pateiktame atsiliepime į pareiškimą... 7. BUAB „ALFINAS“ bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“... 8. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 9. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. vasario 24 d. nutartimi atmetė... 10. Teismas nustatė, kad BUAB „ALFINAS“ jau nuo 2006 m. turėjo finansinių... 11. Teismas sprendė, kad D. A., kaip BUAB „ALFINAS“ akcininko ir vadovo,... 12. Teismas nurodė, kad posėdžio metu apklaustas liudytojas R. P. patvirtino... 13. Teismas, konstatavęs, kad nurodyti įmonės vadovo veiksmai atitinka ĮBĮ 20... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 15. Pareiškėjas (kreditorius) S. G. atskirajame skunde prašo Klaipėdos... 16. 1. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju yra tyčinio... 17. 2. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad buvęs įmonės vadovas... 18. 3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas S.... 19. 4. Vien tik Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu yra... 20. 5. Bylos nagrinėjimo metu bankroto administratoriui pareiškus ieškinį dėl... 21. 6. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju... 22. 7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. P.... 23. Buvęs BUAB „ALFINAS“ vadovas D. A. pateiktame atsiliepime į atskirąjį... 24. 1. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad buvęs įmonės vadovas... 25. 2. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad buvęs įmonės vadovas... 26. 3. Apelianto argumentai, kad įmonės bankrotas buvo sukeltas dėl neva D. A.... 27. 4. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad buvęs įmonės vadovas... 28. 5. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad apeliantui nebuvo teikiama... 29. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 30. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 31. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos... 32. Dėl BUAB „ALFINAS“ bankroto pripažinimo tyčiniu... 33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas... 34. Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą... 35. Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog įmonės bankroto... 36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (kreditorius) S. G., įrodinėdamas BUAB... 37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas... 38. Byloje neginčytinai nustatyta, kad BUAB „ALFINAS“ buvęs direktorius ir... 39. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BUAB „ALFINAS“... 40. Buvusio įmonės vadovo argumentai ir pirmosios instancijos teismo... 41. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos... 42. Aptartos faktinės aplinkybės bei byloje esantys įrodymai patvirtina, kad D.... 43. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės tinkamam bylos... 44. Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 45. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis... 46. P. K. apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą...