Byla 3K-3-652/2013
Dėl draudimo išmokos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (pranešėja), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Staticus“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Staticus“ ieškinį atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG dėl draudimo išmokos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prekinio kredito draudimo santykius ir draudimo išmokos mokėjimo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovas UAB ,,Staticus“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG 107 392,44 Lt draudimo išmoką, 917,98Lt delspinigių ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki prievolių įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. spalio 15 d. šalys pasirašė Prekinio kredito draudimo liudijimą (polisą), kuriuo atsakovas apdraudė ieškovą nuo pirkėjų nemokumo arba finansinių įsipareigojimų nevykdymo ir įsipareigojo draudžiamojo įvykio atveju kompensuoti 90 proc. pirkėjo neapmokėtos skolos. Gavęs iš atsakovo 250 000 Lt draudimo apsaugą, ieškovas atliko darbus skolininkui AB „Gargždų statyba“, kuris neapmokėjo 2008 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitos-faktūros ir liko skolingas ieškovui 119 324,94 Lt. 2009 m. sausio 7 d. ieškovas ir atsakovas sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria ieškovas perleido atsakovui reikalavimą į AB „Gargždų statyba“ 119 324,94 Lt skolą. Ši sutartis, kaip joje nurodyta, sudaryta vadovaujantis Globalliance Prekinio kredito draudimo taisyklėmis Nr. 2. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu už akių priteisė šią skolą atsakovui iš AB „Gargždų statyba“. 2009 m. liepos 24 d. ieškovas pateikė atsakovui prašymą gauti draudimo išmoką, tačiau atsakovas 2009 m. rugsėjo 14 d. pripažino 119 324,94 Lt nuostolį nedraustu bei nusprendė nemokėti draudimo išmokos dėl draudėjo netinkamai vykdytų draudimo sutarties sąlygų: pranešimą apie pirkėjo atsiskaitymų vėlavimą išsiuntė pavėluotai, be to, žinodamas, kad AB „Gargždų statyba“ neapmoka sąskaitų, toliau tęsė subrangos darbus; ieškovo pateikta deklaracija apie apyvartą buvo netiksli. Ieškovo teigimu, atsakovas jau anksčiau žinojo apie ieškovo skolininką AB „Gargždų statyba“ ir ieškovo klaidą deklaracijoje, tačiau sąmoningai šio apie tai neinformavo, dėl ko vėliau atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

7Atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG prašė ieškinį atmesti, nurodydamas, kad jis atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką dėl pavėluoto pranešimo apie pirkėjo atsiskaitymo vėlavimą pateikimo ir tikslios apyvartos nenurodymo deklaracijoje. AB „Gargždų statyba“ atsakovui vėlavo apmokėti sąskaitas (2008 m. kovo 31 d. sąskaita), tačiau ieškovas apie šią nepalankią informaciją nepranešė atsakovui. Kol sąskaita yra neapmokėta, kitos sąskaitos (ginčo sąskaita 2008 m. balandžio 30 d.) iš karto tampa nedraustomis. Be to, nepateikus duomenų apie apyvartą ar pateikus neišsamius duomenis, draudimo apsauga nustoja galioti, nes nebūna aišku, su kuo ir už kokias sumas ieškovas prekiauja, negalima kontroliuoti, ar draudėjai veikia sąžiningai.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG 107 392,44 Lt draudimo išmoką, 917,98Lt palūkanų ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 108 310,42 Lt sumą nuo 2009 m. lapkričio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10Teismas nurodė, kad draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar šią išmoką sumažinti turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyti kriterijai, tarp kurių itin reikšmingas – sutarties pažeidimo priežastinis ryšys su draudžiamuoju įvykiu. Atsakovas turi pareigą įrodyti, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp ieškovo padaryto draudimo sutarties sąlygų pažeidimo ir atsiradusių nuostolių. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovas neįrodė aplinkybių, atleidžiančių nuo draudimo išmokos išmokėjimo. Be to, atsakovas, pripažinęs pirkėjo skolą apdrausta, privalėjo išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Teismas sprendė, kad ieškovas nepavėlavo pranešti atsakovui apie pirkėjui 2008 m. kovo 31 d. išrašytą sąskaitą. Pagal Globalliance prekinio kredito draudimo liudijimo specialiųjų sąlygų 6 punktą pranešimo apie uždelstą skolą terminas yra 120 dienų nuo sąskaitos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas išrašymo datos (prašymą draudimo išmokai gauti ieškovas pateikė pagal 2008 m. balandžio 30 d. sąskaitą faktūrą. Skolos dydis – 119 324,94 Lt. Apie skolą pranešta 2008 m. rugpjūčio 29 d). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas, gavęs 2008 m. rugpjūčio 29 d. pranešimą, būtų ėmęsis skolos išieškojimo veiksmų. Priešingai, matyti, kad ieškovas tiesiogiai bendravo su AB „Gargždų statyba“ dėl įsiskolinimo pagal 2008 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl draudimo sutarties F3.04 modulio 1 punkto pažeidimo (neišsamios laikotarpio nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. apyvartos ataskaitos pateikimo), nurodė, kad kredito limito nustatymo metu 2008 m. kovo 19 d., atsakovas žinojo (turėjo žinoti) apie ieškovo apyvartą su AB „Gargždų statyba“. Matydamas, kad ataskaita yra neišsami, atsakovas nesikreipė į ieškovą dėl jos patikslinimo. Be to, atsakovas nenurodė, kokį ryšį turi draudžiamojo įvykio kilimo rizika ir neišsamios apyvartos ataskaitos pateikimas, dėl to tolimesnį prekių tiekimą skolininkui, pasibaigus sutartyje nustatytam atidėto mokėjimo terminui, taip pat neišsamios apyvartos ataskaitos pateikimą teismas vertino kaip formalius draudimo sutarties sąlygų pažeidimus, kurie nesusiję priežastiniu ryšiu su draudžiamuoju įvykiu. Bylos aplinkybę, kad 2009 m. sausio 7 d. šalys sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria ieškovas perleido atsakovui reikalavimą į AB „Gargždų statyba“ 119 324,94 Lt skolą, ir šios pagrindu atsakovas ėmėsi skolos išieškojimo iš AB „Gargždų statyba“ veiksmų, teismas vertino kaip atsakovo pripažinimą, kad pirkėjo skola yra apdrausta (Taisyklių 3.3 punkte nustatyta, kad atsakovei subrogacijos pagrindais pereis visos ieškovo teisės į pagrindinę apdraustąją pirkėjo skolos dalį, palūkanas (delspinigius), taip pat prievolių užtikrinimo priemones). Reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo metu atsakovas žinojo aplinkybes, dėl kurių atsisako apmokėti ieškovui skolą. Be to, atsakovo naudai jau yra priimtas Klaipėdos apygardos teismo sprendimas priteisti iš AB „Gargždų statyba“ 119 324 Lt skolą, delspinigius ir procesines palūkanas.

11Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG apeliacinį skundą, 2012 m. vasario 22 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovo kasacinį skundą, nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė draudimo išmokos mokėjimo pagrindą bei sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, padaręs išvadą, jog nagrinėjamoje byloje draudžiamasis įvykis yra todėl, kad šalių buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, bet ne todėl, kad ištyrus įvykį būtų nuspręsta jį pripažinti draudžiamuoju, ir 2012 m. lapkričio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB ,,Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-516/2012, apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

12Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagrindas draudimo išmokai išmokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą. Visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti. Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2 1.1 punkte nustatytas draudžiamųjų, 1.2 punkte – nedraudžiamųjų įvykių sąrašas; 2.3 punkte – pareiga draudėjui informuoti draudiką raštu, kai tik sužino kokią nepalankią informaciją pirkėją, apie visas uždelstas skolas, kurios yra neapmokėtos iki pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo termino; 3.2 punkte – draudimo išmoka gali būti mokama, jeigu tinkamai vykdytos šios sutarties sąlygos ir draudikui pateikti visi rašytiniai skolos bei prievolių užtikrinimo priemonių įrodymai, o jei pirkėjas nemokus – jo nemokumo įrodymus. Draudimo sutarties Specialiųjų sąlygų 6 punkte nustatyta, kad pardavėjas privalo pranešti per 120 dienų nuo sąskaitos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas išrašymo dienos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepažeidė pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo termino, tačiau ieškovas ir toliau teikdamas prekes pirkėjui AB „Gargždų statyba“, kuris dar nebuvo visiškai atsiskaitęs pagal 2008 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą, pats prisiėmė riziką dėl jų neapmokėjimo, o atsakovas, remdamasis Taisyklių 1.2.3 punkto iv dalimi turėjo pagrindą ieškovo nuostolius pagal 2008 m. balandžio 30 d. sąskaitą faktūrą pripažinti nedraustais, nes Taisyklių 1.2.3 punkto iv dalyje nustatyta, kad draudimo sutartimi nedraudžiami nuostoliai, susiję su paslaugų suteikimu pirkėjui, apie kurį buvo pateikta arba turėjo būti pateikta nepalanki informacija arba pranešimas apie uždelstą skolą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas, matydamas, jog ieškovo pateikta ataskaita yra neišsami, turėjo kreiptis į ieškovą dėl ataskaitos patikslinimo, nes atsakovas negalėjo žinoti, ar ieškovas vykdo kokią nors apyvartą su pirkėju AB ,,Gargždų statyba“. Ieškovas apyvartos ataskaitą pateikia deklaruodamas, kad tai yra visa apyvarta, už kurią atsakovas prisiėmė riziką ir už kurią ieškovas turi sumokėti draudimo įmoką. Pagal Taisyklių 3.2 punktą draudimo išmoka gali būti mokama tik jeigu draudėjas įvykdo visas sutarties sąlygas. Teismo nuomone, šiuo atveju ieškovas atsakovui pateikė neišsamią apyvartos ataskaitą, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką dėl susidariusio nuostolio pirkėjui neapmokėjus sąskaitos faktūros.

13III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

14Kasaciniu skundu ieškovas UAB ,,Staticus“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo aiškiai nurodyti, kuriuo teisiniu pagrindu naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmeta ieškinį, o netinkamai aiškindamas ir pažeisdamas Draudimo įstatymo (2003 m. redakcija) 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 82 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 7 dalies ir kitas įstatymo nuostatas, akivaizdžiai darė įtaką neteisėto sprendimo priėmimui.
  2. Kasatorius nurodo, kad atsakovui buvo žinoma apie pirkėjo AB „Gargždų statyba“ nemokumą dar iki 2009 m. balandžio 1 d., kada buvo pateikta ieškovo ataskaita, nes 2008 m. rugpjūčio 29 d. ieškovas pateikė atsakovui darbų pirkėjo neapmokėtą sąskaitą faktūrą, o 2009 m. sausio 7 d. sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, todėl atsakovas, matydamas, kad ataskaita yra neišsami, privalėjo kreiptis į ieškovą, kad jis ją patikslintų.
  3. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vienareikšmiškai pasisakė, kad ieškovas nepažeidė pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo trijų mėnesių termino, todėl ieškovo rizika atsirado tik po to, kai suėjo šis terminas, kurio ieškovas nepažeidė, pranešti apie uždelstą skolą, todėl teisėjų kolegija klaidingai aiškino Draudimo sutarties ir Taisyklių nuostatas, kas turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.
  4. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė subrogacijos instituto nuostatas, nustatydamas, kad reikalavimo teisės perleidimas savaime nesiejamas su draudžiamojo įvykio nustatymo faktu, nes lieka neaišku, ar tokiu atveju atsakovas ieškovui teikė papildomas – skolų išieškotojo paslaugas. Be to, tokio turinio reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kasatoriaus nuomone, galima tik pripažinus įvykį draudžiamuoju, todėl atsakovas sukūrė ieškovui teisėtus lūkesčius tikėtis, kad įvykis yra ir liks draudžiamuoju.
  5. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo draudiko pareigą įrodyti, kad draudėjo nuostoliai atsirado dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo dėl jo paties kaltės, neveikimo ar netinkamo veikimo ir kad tarp sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir draudėjui kilusių nuostolių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti bei sumažinimo dydį turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti kriterijai, kurių, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nesilaikė. Kadangi ieškovas ir atsakovas Draudimo sutartyje ir jos prieduose nesusitarė, kad nebus taikoma Draudimo įstatymo V skyriaus 1–3 skirsnio nuostatos, tai atsakovas turėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo pareigos mokėti ar mažinti draudimo išmoką.

15Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi kasaciniame procese išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

  1. Atsakovo teigimu, draudiko teisė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką yra sutartinė ir gali būti nustatyta draudimo taisyklėse (Draudimo įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šio ginčo draudimo sutartis yra didelės rizikos, todėl preziumuojama ir didesnė negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybė. Tokio tipo didelės draudimo rizikos santykiuose draudėjas nėra labiau pažeidžiama santykių šalis negu draudikas ir griežtas Draudimo sutarties sąlygų ir sutartyje įtvirtintų įsipareigojimų laikymasis šalims yra esminis, leidžiantis draudikui kontroliuoti riziką. Draudimo bendrovės teisė sumažinti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti yra sankcija už draudimo sutarties sąlygų pažeidimą, t. y. draudiko teisė vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žemaitijos granitas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2004).
  2. Atsakovas nurodo, kad subrogacija gali atsirasti tik įstatymo pagrindu, o reikalavimo teisė yra perleidžiama sutartimi, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, todėl draudikui neišmokėjus draudimo išmokos tarp šalių negalėjo susiklostyti subrogacijos teisiniai santykiai. Reikalavimo perleidimo sutartimi, sudaryta pagal Draudimo sutarties Skolų išieškojimo modulio nuostatas, atsakovas teikė skolų išieškojimo paslaugas. Skolų išieškojimo metu atsakovas dar nebuvo priėmęs sprendimo dėl draudimo išmokos ieškovui sumokėjimo, todėl reikalavimo teisės perleidimo sutartis per se nereiškia draudžiamojo įvykio pripažinimo. Prašymas išmokėti draudimo išmoką ir pripažinti įvykį draudžiamuoju pateiktas 2009 m. liepos 24 d., t. y. kur kas vėliau nei buvo sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis 2009 m. sausio 7 d., todėl ieškovui turėjo būti aiškiai suprantama, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas nėra tapatus įvykio pripažinimui draudžiamuoju.
  3. Atsakovas pažymi, kad Draudimo sutarties F3.04 modulio 1 punkte yra numatyta, kad, per nustatytą laiką ir nepaisant raštiško priminimo nepateikus duomenų apie apyvartą arba pateikus juos neišsamius, draudimo apsauga šioms nedeklaruotoms skoloms nustoja galioti. Draudėjui yra naudingiau deklaruoti mažesnę apyvartą, nes nuo to tiesiogiai priklauso draudimo įmokos dydis, tačiau pirkėjo apyvartos nenurodymas draustos apyvartos ataskaitoje reiškia, kad ši yra nedrausta ir pirkėjo nepamokėjimo riziką prisiima pats draudėjas, o ne draudikas. Ginčo atveju draudėjas pateikė formalius reikalavimus atitinkančią ataskaitą, todėl draudikas neturėjo pareigos prašyti ją ištaisyti, nes draudikas objektyviai negali žinoti ir patikrinti duomenis apie apyvartos apimtį, jei draudėjas juos nuslepia teikdamas ataskaitą.
  4. Atsakovas nurodo, kad draudimo sutartimi nėra draudžiami nuostoliai, kilę po to, kai draudikas turėjo gauti iš draudėjo nepalankią informaciją apie savo skolininką, todėl ieškovas, toliau teikdamas prekes pirkėjui, kai buvo pasibaigęs sutartyje nustatytas mokėjimo terminas, pats prisiėmė riziką dėl jų neapmokėjimo.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Dėl (ne)draudžiamųjų įvykių pagal prekinio kredito draudimo sutartį

19Pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 14 punktą ir 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą kredito draudimo sutartys priskirtos didelės draudimo rizikos sutartims, preziumuojant didesnę negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybę, kas lemia poreikį draudimo sutartyje išsamiai aptarti rizikos valdymo ir paskirstymo klausimus bei nustatyti atitinkamas sutarties šalių interesų apsaugos priemones. Draudimo įstatyme nustatyta, kad didelės rizikos sutarčių atvejais prioritetiškai taikomos draudimo sutarties sąlygos (Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis), kurios negali pažeisti bendrųjų sutarties laisvės principo ribų, t. y. negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Draudimo sutartyje numatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties ribas, t. y. detalizuoja draudimo sutarties objektą. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Prekinio kredito draudimo sutartimi paprastai yra draudžiamos neapmokėtos skolos, kai neatsiskaitymo tiesioginė ir vienintelė priežastis yra draudėjo pirkėjo „komercinė rizika“, atsiradusi dėl finansinių sunkumų, t. y. pirkėjo nemokumo ir jo finansinių įsipareigojimų nevykdymo. Tokiu atveju draudikas pagal draudimo sutarties sąlygas kredito limitą suteikia konkrečios draudimo sutarties pagrindu ir individualiai konkrečiam draudėjo pirkėjui. Būtent dėl to šiose sutartyse draudikui ypač svarbu, kad draudėjas savo įsipareigojimus vykdytų laiku ir tinkamai, nes priešingu atveju pirkėjo (prekių gavėjo) nemokumo rizika galėtų tapti tokia didelė, kad draudikas būtų nepajėgus ją prisiimti.

20Įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kada draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, todėl, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos nemokėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad draudikas tokią teisę gali turėti šiais atvejais: 1) esant nedraudžiamajam įvykiui; 2) draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme nurodytos formos draudėjo kaltės; 3) pažeidus draudimo sutarties sąlygas bei kitais įstatymo numatytais atvejais. Kasacinis teismas akcentavo, kad tai yra skirtingi draudimo išmokos nemokėjimo pagrindai, kuriuos numato atskiros teisės normos, šių pagrindų taikymą siejančios su skirtingomis sąlygomis, todėl juos būtina atriboti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žemaitijos garantas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-521/2004). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis).

21Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vienos draudėjo „pirkėjo“ 119 324,94 Lt skolos, t. y. neapmokėtos AB „Gargždų statyba“ 2008 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitos–faktūros. Draudikas atsisakė išmokėti draudimo išmoką teigdamas, kad šis įvykis nėra draudžiamasis ir kad draudėjas netinkamai vykdė savo pareigas laiku pranešti nepalankią informaciją apie skolininką, pateikti tinkamai parengtą apyvartos ataskaitą, neteikti paslaugų ir prekių skolininkui, jei jis delsia atsiskaityti. Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2 1.2.3 punkte išvardyti atvejai, kada draudimo sutartimi nedraudžiami draudėjo patirti nuostoliai. Vienas šių atvejų nustatytas iv dalyje – nedraudžiamieji įvykiai yra susiję su prekių pristatymu, išsiuntimu arba paslaugų suteikimu pirkėjui, apie kurį buvo pateikta arba turėjo būti pateikta nepalanki informacija arba pranešimas apie uždelstą skolą arba nemokiam pirkėjui, draudėjui apie tai žinant. Byloje nustatyta, kad draudėjo pirkėjas (skolininkas) pagal sudarytą subrangos sutartį atsiskaityti už draudėjo teikiamas paslaugas turėjo per 10 dienų. Pagal draudimo sutarties Specialiųjų sąlygų 5 punktą draudėjas draudiką apie skolininko uždelstą skolą turi informuoti per 120 dienų nuo sąskaitos išrašymo dienos. Draudėjas 2008 m. rugpjūčio 29 d. informavo draudiką apie dvi pirkėjo uždelstas apmokėti sąskaitas faktūras – 2008 m. kovo 31 d. ir 2008 m. balandžio 30 d. Draudimo išmokos buvo prašyta tik pagal paskutiniąją. Dėl ankstesnės sąskaitos draudėjas su skolininku susitarė savarankiškai ir už suteiktas paslaugas, kad ir pavėluotai, jam buvo sumokėta. Nepaisant to, draudiko teigimu, draudėjas laiku nepranešdamas apie uždelstą mokėjimą pagal 2008 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą nesuteikė jam nepalankios informacijos apie skolininką, dėl to vėliau draudėjo patirti nuostoliai draudimo sutartimi nėra draudžiami, nes riziką prisiėmė pats draudėjas. Draudėjas nurodo, kad subrangos sutartis su pirkėju, skolininku, buvo terminuota ir paskutiniai darbai buvo atliekami 2008 m. balandžio mėnesį. Draudikas UAB „Hrono fasadai“ buvo suteikęs 250 000 Lt kredito limitą prekybai su AB „Gargždų statyba“, todėl pirkėjui delsiant apmokėti 40 000 Lt pagal 2008 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą, draudėjo, kasatoriaus, teigimu, jis elgėsi pakankamai apdairiai ir rūpestingai siekdamas laiku baigti darbus pagal subrangos sutartį, neviršijo draudiko suteikto kredito limito ir ėmėsi priemonių nuostoliams sumažinti. Pažymėtina, kad prekyba paprastai yra tęstinis procesas ir tam, kad būtų įvykdomi įsipareigojimai pagal sutartį, sutarties šalis negali sustabdyti ar nutraukti paslaugų, prekių teikimo tik dėl to, kad kita sutarties šalis uždelsė sumokėti už suteiktas paslaugas. Komerciniuose santykiuose gali kilti įvairaus pobūdžio sunkumų, kuriuos dažniausiai siekiama išspręsti derybomis toliau plėtojant pradėtus darbus, projektus. Tokiais atvejais yra labai svarbus šalių bendradarbiavimas ir siekis kartu išspręsti kilusias problemas ir tinkamai įvykdyti sutartį. Prekybos kredito draudimo tikslas – padėti ūkio subjektams vykdyti ūkinę komercinę veiklą, o ne ją stabdyti, todėl kiekvienu atveju turi būti vertinama, kas laikytina nepalankia informacija apie skolininką, kurios nepateikimas vėliau draudikui atsiradusius nuostolius daro nedraudžiamuosius. Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2 11 dalyje nepalanki informacija apibrėžiama kaip bet koks įvykis, dėl kurio pablogėjo arba gali pablogėti pirkėjo finansinė padėtis, įskaitant atsisakymas apmokėti čekius arba vekselius, įsipareigojimų pagal tiesioginį debito nurodymą neįvykdymas, vekselių apmokėjimo termino pratęsimas po pristatymo, išsiuntimo ar paslaugų suteikimo, atsiskaitymų sutrikimas, teisinių skolos išieškojimo veiksmų pradžia ar kitokie teisiniai veiksmai prieš pirkėją ir kt. Nors nagrinėjamoje byloje ir buvo sutrikęs pirkėjo atsiskaitymas (AB „Gargždų statyba“ laiku nepamokėjo 40 000 Lt pagal 2008 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą), tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad draudėjas privalo apie tai nedelsiant informuoti draudiką tais atvejais, kai draudėjo pirkėjas sistemingai neapmoka sąskaitų faktūrų ar kai dėl nepaaiškinamų priežasčių nepadengia didelės skolos. Šioje byloje draudėjas informavo draudiką apie skolą, susidariusią dėl neapmokėtos 2008 m. balandžio 30 d. sąskaitos faktūros. Ankstesnė, t. y. 2008 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūra, buvo minima tik kaip patvirtinimas, kad pirkėjas, skolininkas, nėra pajėgus įvykdyti įsipareigojimų pagal sutartį. Draudikas nurodo, kad pagal draudimo sutartį draudėjas turėjo informaciją apie šią pirkėjo neapmokėtą sąskaitą faktūrą pateikti draudikui nedelsiant, tačiau akivaizdu, kad jos apmokėjimo terminas – 10 dienų suėjo jau draudėjui toliau vykdant įsipareigojimus pagal subrangos sutartį ir toliau teikiant pirkėjui prekes, todėl nepagrįsti draudiko argumentai, kad draudėjas toliau vykdydamas sutartį riziką prisėmė pats. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuostoliai, atsiradę pagal neapmokėtą 2008 m. balandžio 30 d. sąskaitą faktūrą, remiantis Taisyklių 1.2.3 punkto iv dalimi negali būti pripažinti nedraudžiamaisiais.

22Dėl draudiko teisės atsisakyti mokėti ar sumažinti draudimo išmoką esant draudimo sutarties pažeidimui

23Prekybos kredito draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, kai draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką ar ją sumažina. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje (ginčo metu galiojusios įstatymo redakcijos 82 straipsnio 7 dalyje) nustatyta draudiko teisė atsisakyti mokėti arba sumažinti draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas. Nagrinėjamoje byloje draudikas, atsakovas, teigia, kad draudėjas, kasatorius, pažeidė šias draudimo sutarties sąlygas: draudėjas pavėluotai pranešė apie uždelstą mokėjimą, t. y. laiku nepateikė nepalankios informacijos apie skolininką, ir pateikė neišsamią apyvartos ataskaitą. Laiku Jei draudimo rizika padidėjo, o draudėjas apie tai nepranešė, taikomos CK 6.1010 straipsnio 3 dalies nuostatos, t. y. draudikas turi teisę reikalauti nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius tiek, kiek jų nepadengia gautos draudimo įmokos (premija). Nuostoliai gali būti apskaičiuojami kaip išlaidos ir negautos pajamos, įskaitant dėl per mažų draudimo įmokų negautas pajamas. Nagrinėjamoje byloje draudikas teigia, kad draudėjas pažeisdamas draudimo sutartį nevykdė ar vykdė netinkamai pareigą informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.1010 straipsnio 3 dalis nesuteikia teisės draudikui teigti, jog dėl nepranešimo apie padidėjusią draudimo riziką įvykis nėra draudžiamasis. Esant tokio pobūdžio draudimo sutarties pažeidimams, draudikas, taikydamas vieną iš sankcijų – atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką – privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį.

24Nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai vertino šiuos draudimo sutarties pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas neišsamios apyvartos ataskaitos pateikimą bei tolesnį prekių tiekimą skolininkui, t. y. nepranešimą apie uždelstą mokėjimą pagal 2008 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą, pripažino formaliais draudimo sutarties sąlygų pažeidimais, nesiejant jų priežastiniu ryšiu su draudžiamuoju įvykiu, suteikiančiais draudikui teisę atsisakyti vykdyti pagal draudimo sutartį prisiimtą prievolę. Teismas nurodė, kad draudikas, matydamas, jog apyvartos ataskaita yra neišsami, turėjo kreiptis į draudėją dėl ataskaitos patikslinimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė priešingai, kad ir toliau teikdamas prekes pirkėjui, kai buvo pasibaigęs sutartyje nustatytas mokėjimo terminas, draudėjas pats prisiėmė riziką dėl jų neapmokėjimo, o draudikas, remdamasis Taisyklių 1.2.3 punkto iv dalimi, turėjo pagrindą ieškovo nuostolius pagal 2008 m. balandžio 30 d. sąskaitą faktūrą pripažinti nedraustais. Taip pat teismas pažymėjo, kad draudikas negalėjo žinoti, ar ieškovas vykdo kokią nors apyvartą su pirkėju AB ,,Gargždų statyba“, nes draudėjas, pateikdamas apyvartos ataskaitą, deklaruoja apyvartą, už kurią riziką prisiima draudikas ir už kurią draudėjas įsipareigoja sumokėti draudimo įmoką, todėl išsamios apyvartos ataskaitos nepateikimas yra pagrindas pripažinti įvykį nedraudžiamuoju. Kasacinio teismo teisėjų kolegija apie tolesnį prekių teikimą skolininkui, šiam laikui nesumokėjus už jau suteiktas prekes, pasisakė pirmiau ir konstatuoja, kad šioje nagrinėjamoje byloje tai nebuvo pagrindas pripažinti įvykį nedraudžiamuoju. Teisėjų kolegija tai vertintų kaip draudėjo pareigos nedelsiant pranešti apie padidėjusią draudimo riziką netinkamą vykdymą, tačiau, analizuojant, kiek tai turėjo įtakos nuostoliams atsirasti konstatuotina, kad pagal draudimo sutartį apie uždelstą mokėjimą draudėjas turėjo pareigą pranešti per 120 dienų, tačiau prekės pagal subrangos sutartį buvo teikiamos 2008 m. balandį, todėl, kaip pažymėta pirmiau, draudėjas, įvertinęs skolos dydį, kredito limito dydį, neturėjo pagrindo atsisakyti toliau vykdyti subrangos sutartį. Toks tolesnis subrangos sutarties vykdymas, pirkėjui delsiant atsiskaityti už jau suteiktas prekes, nesuponuoja išvados, kad draudėjas už galimus kilti nuostolius riziką prisiima pats, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada šiuo klausimu yra nepagrįsta. Vertinant, kiek išsamios ataskaitos nepateikimas lėmė nuostolių atsiradimą, konstatuotina, kad tai nėra susiję priežastiniu ryšiu. Taigi abu šie draudėjo veiksmai vertintini kaip netinkamas bendradarbiavimo pareigos vykdymas, neturėjęs esminės įtakos nuostoliams atsirasti, tačiau turėjęs įtakos draudikui apskaičiuojant galimą draudimo riziką. Kaip pažymėta pirmiau, draudikui ypač svarbu, kad draudėjas savo įsipareigojimus vykdytų laiku ir tinkamai, nes priešingu atveju pirkėjo (prekių gavėjo) nemokumo rizika galėtų tapti tokia didelė, kad draudikas būtų nepajėgus ją prisiimti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudikas irgi yra suinteresuotas surinkti kiek galima detalesnę informaciją apie draudėją ir jo pirkėją, kuriam suteikiamas kredito limitas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 29 d. draudikui buvo pranešta apie AB „Gargždų statyba“ uždelstus mokėjimus. 2009 m. sausio 7 d. šalys sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Ginčijama ataskaita buvo pateikta už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., į ją nebuvo įtraukta draudėjo vykdyta prekyba su skolininku AB „Gargždų statyba“. Draudimo sutarties F3.04 1 punkte nustatyta, kad draudimo apsauga nedeklaruotoms skoloms nustoja galioti, jeigu draudėjas per nustatytą laiką ir nepaisant raštiško draudiko priminimo nepateikia duomenų apie apyvartą arba pateikia juos neišsamius. Teisėjų kolegija sutinka su draudiko argumentais, kad, taikant tiesioginę proporciją tarp apyvartos dydžio ir draudimo įmokos, draudėjui yra naudingiau deklaruoti mažesnę apyvartą ir draudikas daugeliu atvejų negali pastebėti, ar draudėjo su konkrečiu pirkėju nurodyta apyvarta yra išsami ar ne, tačiau nagrinėjamoje byloje draudikas buvo ne kartą informuotas apie uždelstą AB „Gargždų statyba“ mokėjimą, todėl šiuo atveju draudikas, siekdamas tinkamai bendradarbiaujant su draudėju įgyvendinti draudimo sutartį, turėjo pareigą patikrinti ginčytinus duomenis ir paprašyti patikslinti pateiktus netikslius duomenis, ypač kai šis draudimo sutarties pažeidimas tampa esminiu atsisakant mokėti draudimo išmoką. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje abi šalys, draudėjas ir draudikas, nebendradarbiavimo tinkamai, dėl ko tiek draudikas prisiėmė per didelę draudimo riziką, tiek draudėjas prisiėmė per didelę komercinės veiklos riziką. Nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai vertino draudimo sutarties šalių elgesį, jų kaltę, sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą bei neteisingai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudiko teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl to, kad įvykis nedraudžiamasis ar pažeistos draudimo sutarties sąlygos.

25CK 6.997 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinių interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo sumą) draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu. Byloje nustatyta, kad atsakovas apdraudė ieškovą nuo pirkėjų nemokumo arba finansinių įsipareigojimų nevykdymo ir įsipareigojo draudžiamojo įvykio atveju kompensuoti 90 procentų pirkėjo neapmokėtos skolos. Pirmosios instancijos teismas, visiškai tenkindamas ieškinį, priteisė 90 procentų ieškovo patirtų nuostolių, t. y. 107 392,44 Lt. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje pakanka žemesnės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir byla gali būti pabaigta nagrinėti kasacinės instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas (359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 4 dalis), ieškinį tenkinant iš dalies. Atsižvelgdama į tai, kad nėra pagrindo draudėjo patirtų nuostolių pripažinti nedraudžiamaisiais, bet draudėjo tam tikri draudimo sutarties sąlygų pažeidimai lėmė per didelę draudiko prisiimamą draudimo riziką, teisėjų kolegija nustato, kad draudimo išmoka turėtų būti išmokama, tačiau jos dydis mažintinas, kasatoriui, draudėjui, priteisiant 53 696,22 Lt draudimo išmoką (1/2 dalį nuo 107 392,44 Lt). Iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 6 proc. dydžio metinių (ikiteisminių kompensuojamųjų) palūkanų. Ieškovas skaičiuoja palūkanas nuo atsakovo, draudiko, įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu, tyrimo akto priėmimo dienos, 2009 m. rugsėjo 14 d., iki ieškinio priėmimo dienos (2009 m. lapkričio 11 d.) (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis) (510,12 Lt). Iš atsakovo ieškovo naudai taip pat priteistina 6 proc. dydžio metinių (procesinių) palūkanų (už priteistą 54 206,34 Lt sumą) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

26Dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties ir draudžiamojo įvykio santykio

27Pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalį (ginčo metu galiojusios įstatymo redakcijos 82 straipsnio 3 dalį) draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Taigi pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. A. v. AB ,,Lietuvos draudimas”, bylos Nr. 3K-3-213/2006). Reikalavimo perleidimas (cesija) yra CK 6.101–6.110 straipsniuose reglamentuojama sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. Tai reiškia, kad cesija nėra savarankiškas sandoris, o yra susietas su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu atsirado perduodama reikalavimo teisė.

28Nagrinėjamoje byloje draudikas ir draudėjas 2009 m. sausio 7 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria draudėjas perleido draudikui savo teisę reikalauti skolininko AB „Gargždų statyba“ įvykdyti savo prievolę. Šios sutarties 2.4, 2.5 punktuose skirtingai sureguliuoti atvejai, kai naujasis kreditorius (draudikas) išieško draustą ir nedraustą skolą: nustatyta, kad pradinis kreditorius (draudėjas) neprivalo padengti naujojo kreditoriaus (draudiko) patirtų skolos išieškojimo išlaidų, patirtų išieškant sumą, lygią (ar mažesnę) sumokėtai ar galimai mokėti draudimo išmokai, susijusiai su skolomis, tačiau privalo tokias išlaidas padengti, jeigu naujasis kreditorius išieško ir nedraustą skolą ar jos dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Staticus“ (anksčiau – UAB „Hrono fasadai“) v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-516/2012, pažymėjo, kad tokios reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymas savaime nesiejamas su draudžiamojo įvykio nustatymo faktu. Teisėjų kolegija patvirtina, kad šios reikalavimo teisės perleidimo sutarties pradinis sandoris yra ne draudimo sutartis, o draudėjo ir skolininko sudaryta subrangos sutartis, iš kurios kyla skolininko prievolė padengti įsiskolinimą ir draudėjo teisė to reikalauti. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo, draudiko, argumentais, kad ši reikalavimo teisės perleidimo sutartis negali būti prilyginama subrogacijai. CK 6.1015 straipsnyje nustatyta, kad draudikui turto draudimo sutarties pagrindu išmokėjus draudimo išmoką pereina teisė reikalauti išmokėtą sumą iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolėje vietoje nukentėjusio asmens (kreditoriaus) šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje draudimo išmoka draudėjui išmokėta nebuvo, reikalavimo teisė buvo perleista pirmiau nei priimtas sprendimas dėl draudimo išmokos nemokėjimo. Šios reikalavimo teisės perleidimo sutarties tikslas yra atlyginti draudiko patirtą žalą, kuri siejama arba su draudimo išmokos išmokėjimu, arba su skolos išieškojimo išlaidomis. Vadinasi, tuo atveju, kai draudikas nepatiria žalos, t. y. nesumoka draudėjui draudimo išmokos ar ją sumoka mažesnę, padengęs skolos išieškojimo išlaidas, likusią išieškotos skolos dalį jis turi grąžinti draudėjui, t. y. reikalavimo teisę perleidusiam asmeniui.

29Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

30Iš dalies patenkinus ieškovo kasacinį skundą, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos turi būti proporcingai paskirstytos: ieškovui – patenkintų, o atsakovui – atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovas nurodo patyręs 6000 Lt atstovavimo išlaidas kasaciniame procese (2013 m. birželio 17 d. sąskaita už suteiktas teisines paslaugas Nr. 1-23-T/13) ir sumokėjęs 3166 Lt žyminį mokestį už kasacinio skundo padavimą. Atsakovas nurodo patyręs 3811,50 Lt atstovavimo išlaidų (2013 m. rugpjūčio 8 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas Nr. 13-0649). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad ieškovo ir atsakovo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma gerokai viršija nustatytus rekomenduojamus dydžius, todėl mažintina iki 2500 Lt. Iš dalies tenkinus kasacinį skundą, ieškovui iš atsakovo priteistina 1250 Lt atstovavimo išlaidų ir 50 procentų, t. y. 1583 Lt, sumokėto žyminio mokesčio, o atsakovui iš ieškovo priteistina 50 procentų atstovavimo išlaidų, t. y. 1250 Lt. Atlikus įskaitymą, ieškovui iš atsakovo priteistina 1583 Lt bylinėjimosi išlaidų.

31Iš dalies patenkinus ieškovo kasacinį skundą, yra perskirstomos ir šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos žemesnės instancijos teismuose, atitinkamai nustatant, kad iš atsakovo ieškovui priteistina 50 procentų, t. y. 1583 Lt žyminio mokesčio už ieškinio padavimą, o atsakovui iš ieškovo – 50 procentų, t. y. 1583 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo ir 1583 Lt už kasacinio skundo padavimą (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys). Atlikus įskaitymą, atsakovui priteistina 1583 Lt bylinėjimosi išlaidų už procesą žemesnės instancijos teismuose.

32Atlikus šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, nustatyta, kad šalims bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

33Kasacinis teismas patyrė 19,14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ieškovo kasacinį skundą tenkinus iš dalies, jos paskirstytinos perpus, t. y. iš abiejų šalių po 9,57 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Tačiau CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 litų. Kadangi šioje byloje iš šalių išieškotina valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų suma būtų mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, tai šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai iš šalių nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

34Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

35Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti.

36Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

37„Ieškovo UAB „Staticus“ ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančios per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą (juridinio asmens kodas 300456205) UAB „Staticus“ (juridinio asmens kodas 126189242) naudai 53 696,22 Lt (penkiasdešimt tris tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt šešis litus 22 ct) draudimo išmoką, 510,12 Lt (penkių šimtų dešimt litų 12 ct) palūkanas ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. lapkričio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“

38Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių... 6. Ieškovas UAB ,,Staticus“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš... 7. Atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG prašė ieškinį atmesti,... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino... 10. Teismas nurodė, kad draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo,... 11. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo Coface Austria... 12. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu panaikino Vilniaus... 13. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė... 14. Kasaciniu skundu ieškovas UAB ,,Staticus“ prašo panaikinti Lietuvos... 15. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. Dėl (ne)draudžiamųjų įvykių pagal prekinio kredito draudimo sutartį... 19. Pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 14 punktą ir 10 straipsnio 1... 20. Įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kada... 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vienos draudėjo „pirkėjo“ 119... 22. Dėl draudiko teisės atsisakyti mokėti ar sumažinti draudimo išmoką esant... 23. Prekybos kredito draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3... 24. Nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai vertino šiuos draudimo sutarties... 25. CK 6.997 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinių interesų draudimo suma... 26. Dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties ir draudžiamojo įvykio santykio... 27. Pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalį (ginčo metu galiojusios... 28. Nagrinėjamoje byloje draudikas ir draudėjas 2009 m. sausio 7 d. sudarė... 29. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 30. Iš dalies patenkinus ieškovo kasacinį skundą, šalių turėtos... 31. Iš dalies patenkinus ieškovo kasacinį skundą, yra perskirstomos ir šalių... 32. Atlikus šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, nustatyta, kad... 33. Kasacinis teismas patyrė 19,14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 35. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 36. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti,... 37. „Ieškovo UAB „Staticus“ ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš... 38. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...