Byla e2A-634-755/2016
Dėl skolos

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „BnP Finance“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-472-400/2016 pagal AB „BnP Finance“ ieškinį atsakovei J. K. dėl skolos.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3ieškovė reikalavo priteisti iš atsakovės 587,95 Eur negrąžinto kredito dalį, 670,41 Eur kredito mokestį, 12,18 Eur palūkanas už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pabaigos iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškinyje nurodė, kad 2015 m. gegužės 18 d. su atsakove sudarė Vartojimo kredito išdavimo sutartį Nr. bcd7wvkp, kuria buvo suteiktas 600,00 Eur kreditas 36 mėnesių terminui. Pagal sutartį atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2018 m. gegužės 18 d. ir sumokėti 732,00 Eur kredito mokestį. Atsakovė laiku nemokėjo mėnesinių įmokų, nereagavo į siųstus raginimo laiškus, todėl 2015 m. spalio 27 d. Vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta.

5Atsakovė su ieškiniu sutiko iš dalies.

6Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-03-15 sprendimu ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš atsakovės J. K. 587,95 Eur kreditas, 223,47 Eur kredito mokestis, 12,18 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-12-08) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 18,79 Eur advokato pagalbos išlaidų ieškovei AB „BnP Finance“. Teismas nusprendė išdėstyti sprendimo vykdymą dviejų metų laikotarpiui, mokant kiekvieną mėnesį po 38,37 Eur iki einamojo mėnesio paskutinės dienos, paskutinį mokėjimo mėnesį kartu su likusia sumokėti skolos dalimi sumokant ieškovui 5 procentus metinių palūkanų, priskaičiuotų nuo teismo priteistos sumos (823,60 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. gruodžio 8 d.) iki visiško skolos grąžinimo dienos. Nustatė, kad įmokų mokėjimo pradžia yra 2016 m. balandžio mėnuo, pirmąją įmoką 38,37 Eur sumokėti iki 2016 m. balandžio 30 d. įskaitytinai. Nustatyta kad, atsakovei pažeidus šią tvarką, sprendimo vykdymo išdėstymas netenka galios, ir ieškovas įgyja teisę išieškoti visas sprendimu priteistas sumas bendra įstatyme nustatyta tvarka.

7Teismas nustatė, kad atsakovė prisiimtų pagal 2015 m. gegužės 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. bcd7wvkp (toliau - Sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 600 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių laikotarpiui įsipareigojimų, tinkamai nevykdė. Byloje esantys pašto siuntų lydraščių kopijos, išrašai iš ieškovės internetinės sistemos patvirtina, kad ieškovė siuntė atsakovei skirtus raginimus įvykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir pranešimus apie Sutarties nutraukimą. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė po sutarties sudarymo, t.y. 2015 m. birželio 15 d. tinkamai ir laiku sumokėjo ieškovei pirmąją Sutartimi nustatyto 37 Eur dydžio kredito įmoką, mokėjimą atlikdama bankiniu pavedimu iš savo asmeninės sąskaitos, teismas darė išvadą, kad atsakovei buvo tinkamai pranešta apie mokėtinų įmokų dydžius ir atsiskaitymo terminus. Teismas darė išvadą, kad atsakovė liko skolinga ieškovei 587,95 Eur negrąžintos kredito dalies ir, remiantis Sutarties 6.1 p., 12,18 Eur palūkanų už naudojimąsi vartojimo kreditu po kredito grąžinimo termino pasibaigimo.

8Teismas nustatė, kad šalys vartojimo kredito sutartyje numatė, kad už naudojimąsi kredito suma atsakovė moka 732 Eur kredito mokestį (palūkanas), kurių metinė norma yra 61,9 proc., o atsakovė prašė sumažinti reikalaujamų priteisti palūkanų sumą. Tačiau, teismas, pažymėdamas, kad atsakovė yra vartotoja, kuri sutartį su ieškove sudarė nuotolinio prisijungimo būdu pagal standartines sutarties sąlygas, nurodė, kad ji turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į prašomų priteisti palūkanų už naudojimąsi kreditu sumos ir pagrindinės skolos sumos santykį, bei į tai, kad ieškovė prašomo priteisti palūkanų dydžio nepagrindžia patirtais nuostoliais, teismas sprendė, kad palūkanų (kredito mokesčio) dydis mažintinas dviem trečdaliais, t. y. iki 223,47 Eur sumos, kuri pripažinta atitinkančia įstatymo keliamus reikalavimus bei šalių interesų pusiausvyrą (CK 1.5 str., 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Teismas sprendė, kad reikalavimas priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo pagrįstas įstatymu, nustatė, jog bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos tarp šalių proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 79, 80, 88, 93 str.). Teismas vertino, kad yra pagrindas tenkinti atsakovės prašymą ir sprendimo vykdymą išdėstė dviejų metų laikotarpiui (CPK 284 str.).

9Apeliaciniu skundu ieškovė AB „BnP Finance“ skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-03-15 sprendimą, prašo pakeisti jo dalį dėl kredito mokesčio ir priteisti apeliantei iš atsakovės 670,41 Eur kredito mokesčio (mokėjimo palūkanų), taip pat prašo pakeisti teismo sprendimo dalį dėl procesinių dokumentų rengimo išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovės 121 Eur bylinėjimosi išlaidų už procesinių dokumentų parengimą ir 29 Eur žyminio mokesčio,29 Eur sumokėto už apeliacinį skundą žyminio mokesčio.

10Apeliantė teigia, kad teismo sprendimo dalis dėl kredito mokesčio, žyminio mokesčio sumažinimo ir prašomų priteisti išlaidų sumažinimo yra nepagrįstas.

11Nurodo, kad palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis (toliau - Kredito mokestis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005.) Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma - palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007.). Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad skolininkas mokėjimo (pelno) palūkanas moka paskolos (CK 6.872 straipsnis), banko indėlio (CK 6.896 straipsnis), banko sąskaitos (CK 6.920 straipsnis) ir kitose sutartyse. Pažymi, kad mokėjimo (pelno) palūkanas gali įtvirtinti ir specialieji įstatymai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas). Pažymėjo, kad sutarties su Atsakovu sudarymo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. buvo įtvirtinta, kad preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytu reikalavimu, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda (CK 6.38, 6,59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, būtina papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami kredito sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir savo parašu patvirtino, kad su ja sutinka. Tokia aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra per didelės ir prieštaraujančios sąžiningumo ir protingumo principams (Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-127-227/2016).

12Atkreipia dėmesį, kad atsakovė sutartimi įsipareigojo ne tik apeliantei grąžinti suteiktą 600,00 Eur vartojimo kreditą, bet ir sumokėti 732,00 Eur kredito mokestį (mokėjimo palūkanas), kurio metinė palūkanų norma - 61,90%, per trisdešimt šešių mėnesių laikotarpį. Kadangi atsakovė tinkamai ir laiku sutarties nevykdė, apeliantė, vadovaudamasi Sutarties 8.4 p. ir Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 19 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.57 str., 6.217 str., 6.873 str. 1 d., 2015-10-27 nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį ir pareikalavo visas likusias mokėtinas sumas pagal sutartį grąžinti prieš terminą. Kadangi su atsakove buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, kuriai taikomos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos, tai prašomo priteisti 670,41 € kredito mokesčio metinė palūkanų norma ne tik, kad neviršija nustatytos maksimalios įstatyme, tačiau sudaro tik 30% maksimaliai leidžiamos. Atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nurodo, prašomas apeliantės priteisti 670,41 € kredito mokestis turi būti priteisiamas.

13Nurodo, kad teismui nepagrįstai netenkinus dalies materialinio reikalavimo, nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteisintos visos jos patirtos išlaidos už procesinių dokumentų parengimą.

14Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepaduotas.

15Apeliacinis skundas atmetamas.

16Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

17Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.).

18Taigi, teismas, įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 str.), kaip minėta, nenustatęs absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.). Apeliacinio skundo prašymas pakeisti teismo sprendimą ir priteisti visą (670,41 Eur) kredito mokestį atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 176 str., 185 str.).

19Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai priteisti iš atsakovės visą atsakovės pagal vartojimo kredito sutartį reikalaujamą kredito mokestį (mokėjimo palūkanas), yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos įrodymus, nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad prašomas priteisti kredito mokesčio dydis mažintinas dviem trečdaliais, iki palūkanų dydžio, kuris atitinka įstatymo keliamus reikalavimus bei šalių interesų pusiausvyrą. Tokias išvadas teismas padarė atsižvelgęs į nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes bei teismų praktiką. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pakartotinai nurodytina, kad pagal CK 1.5 str. teismas turi teisę mažinti tiek pagal sutartį nustatytas šalių palūkanas kaip pelno ir atlyginimo už naudojimąsi svetimais pinigais dydį, tiek palūkanų kaip netesybų dydį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė, kuri yra vartotoja, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, į pagrindinės skolos sumos ir palūkanų sumos santykį, taip pat atsižvelgęs į tai, kad neprotingai didelės palūkanos praranda savo, kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, funkciją ir faktiškai tampa skolininko nubaudimo priemone, prašomą jų priteisti dydį sumažino pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad pagrindą sumažinti prašomas priteisti palūkanas sudaro ir tai, jog jas ieškovė nepagrįstai skaičiuoja ir reikalauja priteisti iš atsakovės palūkanas už visą trejų metų laikotarpį, nors iki kreipimosi į teismą nuo sutarties sudarymo buvo praėję vos šeši mėnesiai (b.l. 3-6, 24-25). Taigi, kai realiai reikalaujama iš atsakovės palūkanų už trejus metus, bet ne už šešis mėnesius, teismas vertina, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ta aplinkybe, jog ieškovė prašomo priteisti palūkanų dydžio nepagrindžia patirtais nuostoliais, nes ieškovė tokios įrodinėjimo pareigos nagrinėjamu atveju neturi, tačiau toks teismo argumentas pakeisti iš esmės teisingą teismo sprendimą dėl palūkanų sumažinimo pagrindo nesudaro.

20Taip pat byloje aktualu pažymėti, kad šalys buvo sudariusios vartojimo kredito sutartį (CK 6.886 straipsnis). Sutartinių teisinių santykių dalyvių padėtis dėl objektyvių priežasčių: skirtingo profesinio statuso, patirties, informacijos, specialių žinių stokos, materialinės padėties, būtinybės patenkinti būtinuosius poreikius ar kitų aplinkybių dažnai yra akivaizdžiai nelygiavertė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008). Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Vartotojo, dalyvaujančio vartojimo sutartiniuose santykiuose, derybinės galios yra apribotos, neretai šis asmuo nepasirengęs deryboms arba nesugeba derėtis. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos (kaip ir šioje byloje nagrinėjamu atveju), todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai sutarties atsisakyti. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą (žr. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, skelbta Teismų praktikoje Nr. 30, 2009). Todėl aplinkybė, kad ieškovas vienašališkai nustatė netesybų dydį sutartyje, kuri sudaryta elektroninių ryšio priemonių būdu, dar nereiškia, kad šis dydis yra protingas ir pagrįstas. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: 2001-04-18 Nr. 3K-3-475/2001, 2008-10-28 Nr. 3K-3-536/2008 ir kt.).

21Vertinant kredito sutarties sąlygas, teismui būtina atsižvelgti į įstatymo leidėjo valią įtvirtintą Vartojimo kreditų įstatyme, kuris buvo priimtas būtent tikslu užtikrinti aukštesnę vartotojų teisių apsaugą vartojimo kredito teikimo paslaugų srityje. Minėtu įstatymu įgyvendinta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių. Įstatyme įtvirtinta kredito davėjų pareiga atsakingai įvertinti kredito gavėjo mokumą.

22Papildomai nurodytina, kad iš bylos duomenų negalima spręsti, jog ieškovė tinkamai vykdė 2013-03-19 Lietuvos banko valdybos nutarimu patvirtintus Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų reikalavimus, galiojusius paskolos suteikimo metu, ir numačiusius, jog vartojimo kredito davėjas, prieš priimdamas sprendimą suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą arba padidindamas esamą bendrą vartojimo kredito sumą, remdamasis pakankama informacija turi įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą (7.1.). Iš byloje esančio atsakovės J. K. pateiktos Vartojo informacijos negalima suprasti, ar iš skolininkės buvo pareikalauta pateikti duomenis apie jos pajamas, turimus įsipareigojimus (b.l. 69-73). Nesant priešingų duomenų, darytina išvada, kad ieškovė netinkamai įvertinusi atsakovės mokumą suteikiant paskolą, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad atsakovė mokės sutartyje numatyto dydžio palūkanas, t.y. galės sutartį įvykdyti.

23Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, sprendžia, kad apeliacinio skundo prašymai priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinami.

24Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

25Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas... 2. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 3. ieškovė reikalavo priteisti iš atsakovės 587,95 Eur negrąžinto kredito... 4. Ieškinyje nurodė, kad 2015 m. gegužės 18 d. su atsakove sudarė Vartojimo... 5. Atsakovė su ieškiniu sutiko iš dalies.... 6. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-03-15 sprendimu ieškovės ieškinys... 7. Teismas nustatė, kad atsakovė prisiimtų pagal 2015 m. gegužės 18 d.... 8. Teismas nustatė, kad šalys vartojimo kredito sutartyje numatė, kad už... 9. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „BnP Finance“ skundžia Panevėžio miesto... 10. Apeliantė teigia, kad teismo sprendimo dalis dėl kredito mokesčio, žyminio... 11. Nurodo, kad palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje... 12. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė sutartimi įsipareigojo ne tik apeliantei... 13. Nurodo, kad teismui nepagrįstai netenkinus dalies materialinio reikalavimo,... 14. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepaduotas.... 15. Apeliacinis skundas atmetamas.... 16. Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro... 17. Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog... 18. Taigi, teismas, įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių... 19. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovės apeliacinio skundo... 20. Taip pat byloje aktualu pažymėti, kad šalys buvo sudariusios vartojimo... 21. Vertinant kredito sutarties sąlygas, teismui būtina atsižvelgti į įstatymo... 22. Papildomai nurodytina, kad iš bylos duomenų negalima spręsti, jog ieškovė... 23. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas... 24. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326... 25. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą palikti...