Byla 3K-3-354-969/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutarties peržiūrėjimo, priimtos išnagrinėjus kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria pripažintas vienarūšių reikalavimų įskaitymas neteisėtu bei patvirtintas kreditoriaus reikalavimas bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „Kotenas“ bankroto byloje Nr. B2-114-198/2014.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) normų, reglamentuojančių teisę kreditoriui (mokesčių administratoriui) įskaityti bankrutuojančios bendrovės mokesčio permoką, atsiradusią po bankroto bylos iškėlimo, su mokesčio nepriemoka, susidariusia iki bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto), aiškinimo ir taikymo. Taip pat keliamas klausimas dėl šalių ginčo kvalifikavimo kaip mokestinio ir rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimo.

6Panevėžio apygardos teismas 2012 m. kovo 21 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-114-198/2014) iškėlė TPKB „Kotenas“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Inovestus“. Ši nutartis įsiteisėjo 2012 m. balandžio 3 d. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi TPKB „Kotenas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama bendrove.

7BTPKB „Kotenas“ bankroto administratorius, gavęs kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos (toliau – ir VMI) – 2014 m. sausio 20 d. pareiškimą patvirtinti 8991 Lt (2603,97 Eur) finansinį reikalavimą, pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui 2014 m. vasario 5 d. prašymą pripažinti vienarūšių reikalavimų įskaitymą dėl 5356 Lt (1551,20 Eur) dalies neteisėtu ir patvirtinti kreditoriaus VMI 14 347 Lt (4155,18 Eur) reikalavimą TPKB „Kotenas“ bankroto byloje. Jis nurodė, kad PVM permoka (5356 Lt, arba 1551,20 Eur), grąžintina iš valstybės biudžeto, susidarė laikotarpiu po bankroto bylos iškėlimo, t. y. už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl mokestinės permokos įskaitymas yra neteisėtas. Bankroto administratorius neginčija kreditoriaus nurodytų faktų, kad iki bankroto bylos iškėlimo TPKB „Kotenas“ turėjo 15 658 Lt (4534,87 Eur) mokestinę nepriemoką ir 1311 Lt (379,69 Eur) mokestinę permoką, o bankroto proceso metu įgijo teisę į grąžintiną 5356 Lt (1551,20 Eur) mokestinę permoką.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

9Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi bankroto administratoriaus prašymą patenkino, pripažino vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą dėl 5356 Lt (1551,20 Eur) dalies neteisėtu ir patvirtino kreditoriaus VMI 14 347 Lt (4155,18 Eur) reikalavimą.

10Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kilęs ginčas yra teismingas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, nes sprendžiamas klausimas dėl tvirtintino kreditoriaus reikalavimo dydžio, kreditoriui prašant patvirtinti 8991 Lt (2603,97 Eur) reikalavimą, įskaičius mokestines permokas (1311 Lt, arba 379,69 Eur, ir 5356 Lt, arba 1551,20 Eur), o bankroto administratoriui iš dalies nesutinkant su mokestinių permokų įskaitymu. Šis ginčas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nelaikytinas mokestiniu ginču. Teismas konstatavo, kad mokestinė 5356 Lt (1551,20 Eur) permoka susidarė jau po bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančiai įmonei toliau vykdant ūkinę komercinę veiklą, todėl mokesčių administratorius, savo iniciatyva atlikdamas vienarūšių reikalavimų įskaitymą dėl tokios sumos, pažeidė imperatyviąsias ĮBĮ normas bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Įskaičius mokestinę 5356 Lt (1551,20 Eur) permoką ir iš dalies padengus mokestinę prievolę, kilusią iki bankroto bylos iškėlimo, buvo patenkintas tik vieno kreditoriaus reikalavimas, o kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai ir jų lygiateisiškumo principas pažeisti.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi VMI atskirąjį skundą, 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį.

12Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. birželio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2013 (kad mokestinį ginčą dėl mokesčių permokos grąžinimo reikia skirti nuo aplinkybių nustatymo, ar mokestinis ginčas iš tikrųjų egzistuoja; mokestinis ginčas atsiranda tik tada, kai mokesčių administratorius priima sprendimą atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, t. y. priima administracinį aktą, kuriame išreiškia savo valią dėl mokesčių permokos negrąžinimo), Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumo klausimams spręsti 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi, priimta byloje Nr. T-56-2014 (kurioje nurodyta, kad mokestinis ginčas – tai ginčas, atsiradęs iš mokestinio teisinio santykio, kurio atsiradimo pagrindas yra būtent administracinis aktas), nustačiusi, kad nagrinėjamoje byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, jog bankroto administratorius būtų teikęs atitinkamą prašymą dėl mokestinės permokos grąžinimo mokesčių administratoriui, o mokesčių administratorius – priėmęs sprendimą (administracinį aktą) negrąžinti mokesčių permokos, nurodė, kad nesutinka su VMI argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias rūšinį teismingumą, nes šalių ginčas (dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumo) laikytinas mokestiniu ginču. Teisėjų kolegija sprendė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A556-922/2014, nagrinėjamos bylos atveju neaktuali, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės (administracinėje byloje ginčas buvo kilęs dėl mokesčio administratoriaus priimto sprendimo (administracinio akto) negrąžinti mokesčio permokos). Teisėjų kolegija nurodė, kad iš esmės sutiktina su VMI argumentais, jog, kilus mokestiniam ginčui ir vienai iš šalių esant bankrutuojančiu subjektu, tokio ginčo neprivalu spręsti bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, tačiau šios bylos faktinės aplinkybės neleidžia vertinti situacijos kaip jau kilusio mokestinio ginčo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors Mokesčių administravimo įstatyme nėra specialių nuostatų, pagal kurias būtų nustatomas įskaitymo atlikimo momentas, o įskaitymo tvarką detalizuojančiame įstatymo įgyvendinamajame teisės akte (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintose Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklėse, pakeistose 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. VA-11; toliau – ir Taisyklės) nustatyta galimybė mokesčių permoką įskaityti ir be mokesčių mokėtojo prašymo, tačiau ir tokiu atveju priimamas sprendimas (forma FR0783), kurį privalu per tris darbo dienas nuo atlikto įskaitymo išsiųsti mokesčių mokėtojui paštu arba galiniais telekomunikacijų įrenginiais (Taisyklių 9, 51.1.2 punktai). Teisėjų kolegija konstatavo, kad mokesčių administratorius apie atliktą įskaitymą turėjo nustatyta tvarka pranešti mokesčių mokėtojui, tačiau administracinis aktas (sprendimas) atlikti įskaitymą mokesčių mokėtojui (bankrutuojančiai įmonei) į bylą nepateiktas. Panevėžio apygardos teismui pateiktas 2014 m. sausio 20 d. pranešimas, kurio kopija siųsta ir bankrutuojančios įmonės administratoriui, teismo vertinimu, patvirtina tik kreditoriaus finansinio reikalavimo, pateikto bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, dydžio apskaičiavimo principus (susidariusi 15 658 Lt, arba 4534,87 Eur, mokesčių nepriemokos dalis sumažinta BTPKB „Kotenas“ 6667 Lt, arba 1930,90 Eur, turėta mokesčių permoka). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl kreditoriaus reikalavimo dydžio ir jo patvirtinimo bankroto byloje, pagrįstai kartu išsprendė ir tiesiogiai su pirmuoju klausimu susijusį mokesčio permokos įskaitymo klausimą, aptardamas tokio įskaitymo teisėtumą bei pagrįstumą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių rūšinį bylų teismingumą, nepažeidė.

13Teisėjų kolegija, spręsdama dėl mokestinės permokos, atsiradusios po bankroto bylos iškėlimo, įskaitymo teisėtumo, pažymėjo, kad šalių ginčo dėl PVM permokų ir mokesčio nepriemokų dydžio bei jų susidarymo nėra. Visa mokestinė nepriemoka (15 658 Lt, arba 4534,87 Eur) susidarė iki bankroto bylos iškėlimo, o permokos dalis (5356 Lt, arba 1551,20 Eur) atsirado iš bankrutuojančios įmonės veiklos bankroto procese. Teisėjų kolegija nurodė, kad įskaitymas bankroto procese sukuria pirmenybės teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą, apeinant ĮBĮ nustatytą kreditorių reikalavimo tenkinimo eiliškumą ir tenkinimo proporcijas. Vertinant mokesčių administratoriaus faktiškai atlikto mokestinės permokos įskaitymo teisėtumą, aktuali yra ĮBĮ nustatyta išimtis, įtvirtinta nuo 2012 m. kovo 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir įsigaliojus ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatų pakeitimams. Teisėjų kolegija sutiko su bankroto administratoriaus argumentais dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aiškinimo, remdamasi lingvistiniu normų aiškinimo metodu; pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimo duomenų bazėje nėra ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (ĮBĮ 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) aiškinamojo rašto, kuris leistų detaliau atskleisti, kokių konkrečiai tikslų įstatymo leidėjas siekė įtvirtindamas bendrojo draudimo vykdyti finansinę prievolę, iškėlus bankroto bylą, išlygą. Tačiau, kolegijos vertinimu, minėtos normos sakinių struktūra ir terminija leidžia spręsti, kad įstatymų leidėjo įtvirtinta išimtimi nedraudžiamas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių būtent iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas. Įstatymų leidėjo valia, uždraudžiant bankrutuojančiai įmonei vykdyti visas finansines prievoles, kurios neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti iki bankroto bylos atsiradusias skolas, akcentuojant prievolių atsiradimo laikotarpį, reiškia, kad tokia pati taisyklė (laiko aspektu) taikytina ir bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisių atsiradimui, t. y. tokios teisės, lemiančios galimą mokesčių permokos įskaitymą į skolą, atsiradimo laikotarpiui.

14Teisėjų kolegija sutiko su bankroto administratoriaus argumentais, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime taip pat akcentavo būtent neįvykdytų iki bankroto bylos iškėlimo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo galimybę bei tokios procedūros atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, šis nutarimas savaime neleidžia atlikto įskaitymo vertinti kaip teisėto. Teisėjų kolegija nurodė, kad reikalavimai, kylantys iš mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimo, pasižymi specifika, lyginant su kitų kreditorių reikalavimais (mokesčiai yra neišvengiamas dalyvavimo civilinėje apyvartoje padarinys, jie nustatyti teisės aktuose ir bankrutuojanti įmonė negali nuspręsti, kad jų nemokės; mokesčių administratorius bankrutuojančios įmonės kreditoriumi tampa ne savanoriškai, o įstatymo pagrindu, jis negali pasirinkti, ar turėti su šia įmone teisinių santykių ir įvertinti riziką), tačiau nesutiko su VMI argumentu, jog ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostata aiškintina plečiamai, t. y. kaip leidžianti įskaityti visus be išimties vienarūšius reikalavimus pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, nepaisant jų atsiradimo laikotarpio. Toks plečiamasis teisės normos interpretavimas teikia pagrindą daryti išvadą, kad, nors įmonė siektų tęsti savo veiklą ir po bankroto bylos iškėlimo, toks siekis mažinti balanse rodomus nuostolius būtų naudingas išimtinai vienam kreditoriui (mokesčių administratoriui). Tačiau tokia situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarautų ĮBĮ nuostatoms, nes įmonės ūkinės komercinės veiklos tęsimas po bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas) skirtas įmonės turtui gausinti bei visų kreditorių patiriamiems dėl bankroto nuostoliams mažinti. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad plečiamasis (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatų) aiškinimas, nepaisant mokesčių administratoriaus, kaip kreditoriaus, specifinės padėties, neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo (CK 1.5 straipsnis), kreditorių interesų ir jų lygiateisiškumo.

15III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

16Kasaciniu skundu VMI prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – prašymą pripažinti VMI atliktą vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą neteisėtu palikti nenagrinėtą, kaip neteismingą, ir patenkinti VMI prašymą patvirtinti kreditoriaus 8991 Lt (2603,97 Eur) reikalavimą.

17Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

18Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nekvalifikavo šalių ginčo kaip mokestinio bei pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias rūšinį teismingumą. Pažymėtina, kad ne visais atvejais mokesčių administratoriaus sprendimai įforminami priimant administracinį aktą. Remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių 58 punktu, mokesčių administratoriaus sprendimas konkrečia forma neprivalo būti priimamas tais atvejais, kai įskaitymas vykdomas programinėmis priemonėmis, t. y. automatiškai, be mokesčių mokėtojo prašymo. Apeliacinės instancijos teismo minimas šių taisyklių 51.1.2 punktas nesusijęs su kilusiu ginču (šioje nuostatoje kalbama apie įskaitymą be mokesčių mokėtojo prašymo, kuris nevykdomas automatiškai). Manytina, kad automatinis (programinis ar sisteminis) mokesčių administratoriaus (kreditoriaus) veiksmas (atliktas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis) turėjo būti traktuojamas kaip sprendimas (tik be administracinio akto išraiškos), kurio (ne)teisėtumo klausimas (ginčas) turėjo būti kvalifikuotas kaip mokestinis ginčas, kaip tai apibrėžia Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino MAĮ 145 straipsnio 2 dalies, 146 straipsnio, ABTĮ 22 straipsnio nuostatų. Iš pastarosios ABTĮ nuostatos matyti, kad ABTĮ nustatyta tvarka bankroto administratorius turėjo teisę paduoti skundą tiek dėl priimto administracinio akto, tiek dėl veiksmo (neveikimo) (šiuo atveju buvo ne administracinis aktas, o mokesčių administratoriaus veiksmas – vienarūšių reikalavimų įskaitymas). Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į teismų praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-922/2014), neišsamiai išnagrinėjo aplinkybes.

19Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino mokestinės permokos, atsiradusios po bankroto bylos iškėlimo, įskaitymą neteisėtu (pažeidė vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą reglamentuojančias teisės normas). Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, nuo 2012 m. kovo 1 d. įsigaliojo išimtis, nustatanti, kad yra leidžiamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kai jis galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas (IBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, 2011 m. gruodžio 22 d. ĮBĮ Nr. XI-1867 redakcija). Teisės normų aiškinimas, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, išimties tvarka mokesčių administratorius tik įskaitymo būdu turi teisę padengti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, pateikiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 8 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A438-2022/2013, A438-2143/2013). VMI nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu IBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintos išimties aiškinimu, remiantis lingvistiniu normų aiškinimo metodu, kad šios normos sakinių struktūra ir terminija leidžia suprasti, jog nedraudžiamas tik priešpriešinių reikalavimų, atsiradusių būtent iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas. Apeliacinės instancijos teismas gilinosi tik į pirmąją aptariamos teisės normos sakinio dalį („draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir privalomųjų įmokų mokėjimą“), tačiau visiškai nesigilino ir nenagrinėjo esminės sakinio dalies („išskyrus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“), kurioje nurodomos išimties taikymo sąlygos („kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“). Taigi IBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta išimtis įtvirtina galimą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kurio taikymo sąlygos įtvirtintos MAĮ ir Taisyklių nuostatose. Pažymėtina, kad nei MAĮ (žr. 2 straipsnio 11, 12, 18 dalis, 82 straipsnio 3 dalį, 87 straipsnio 1 dalį), nei ĮBĮ ar Taisyklėse, taip pat kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje nepateiktos teisės aiškinimo taisyklės, draudžiančios mokesčių administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai mokesčio mokėtojo piniginė permoka susidarė po bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje A556-922/2014 yra pažymėjęs, kad MAĮ yra įvardytos esminės sąlygos, norint atlikti įskaitymo procedūrą pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį ir pasinaudoti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta išimtimi: 1) kreditoriaus ir skolininko reikalavimai turi būti priešpriešiniai, tai yra kreditorius turi būti skolininkas skolininko atžvilgiu, o skolininkas kreditoriumi kreditoriaus atžvilgiu; 2) priešpriešiniai reikalavimai turi būti vienarūšiai. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimo (byla Nr. 2/2012-12/2012-9/2013) IV dalies 6.2 punkte nurodyta, kad, aiškinant Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą reguliavimą, inter alia, išlygą „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“, cituotų Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad įmonės – mokesčių mokėtojo, kuriam iškelta bankroto byla, permokėtos mokesčių sumos, laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų, yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir tuo atveju, kai toks įskaitymas nebuvo įvykdytas iki bankroto bylos jam iškėlimo“. Taigi kaip įskaitymo sąlyga neįvardijamas permokos ar prievolės atsiradimo laikotarpis, ar įskaitymo (veiksmo) atlikimo momentas. Nei MAĮ 87 straipsnio 1 dalyje, nei Taisyklėse neapibrėžtas laikotarpis, t. y. išlieka įskaitymo galimybė, esant skirtingiems prievolės ir permokos atsiradimo laikotarpiams, tačiau egzistuojant kitoms būtinosioms sąlygoms. Todėl, esant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto išimties sąlygai, nėra kliūčių įskaityti PVM permoką, atsiradusią po bankroto bylos iškėlimo, PVM nepriemokai, susidariusiai iki bankroto bylos iškėlimo, padengti.

20Remiantis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimo II dalies 2 punkte pateiktais išaiškinimais, nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentu, jog, neapibrėžus IBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto išimties taikymo ribų, būtų pažeisti teisingumo, protingumo, sąžiningumo, kreditorių interesų ir lygiateisiškumo principai bei šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatos dėl ūkinės komercinės veiklos (bendrovė šiuo atveju ūkinės komercinės veiklos nevykdė). Teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo šios bylos aplinkybes.

21Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo VMI kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Jis nurodo nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su bylą nagrinėjusių teismų motyvais. Taip pat nurodo, kad ginčus dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo, koks kilo nagrinėjamoje byloje, sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas. VMI 2014 m. sausio 20 d. prašymas prilygintinas ieškiniui, o atsakovo prašymas dėl kitokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo bei įskaitymo pripažinimo negaliojančiu – priešieškiniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/2013). Taigi šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad šalių ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismams. VMI pateikiamas priešingas, nei teismų padarytas, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintos išimties aiškinimas prieštarauja bankroto paskirčiai ir tikslams bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas išimčiai dėl įskaitymo galimybės nustatytos dvi sąlygos: 1) įskaitomos tik tos prievolės, kurios susidarė iki bankroto bylos iškėlimo (ši sąlyga nurodyta pirmojoje normos dalyje); 2) įskaitymas galimas tik jei tokį įskaitymą leidžia mokesčių įstatymai (antroji dalis). Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarime nepateiktas VMI siūlomas pirmiau nurodytos nuostatos aiškinimas, priešingai, iš nutarimo turinio galima spręsti, kad įskaitymas pripažįstamas galimu tik tų prievolių, kurios buvo atsiradusios iki bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS56-922/2014, nustatė įskaitymo sąlygas pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį, todėl VMI cituojama nutartis niekaip nepatvirtina pozicijos, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas leidžia po bankroto bylos iškėlimo įskaityti ir mokestines permokas, susidariusias jau po bankroto bylos iškėlimo. Bankroto proceso paskirtis – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto, be to, bankroto procese galioja kreditorių lygiateisiškumo principas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Dėl šalių ginčo kvalifikavimo ir bylos teismingumo

25Įmonei iškėlus bankroto bylą, įmonės ir jos kreditorių santykius reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto teisiniai santykiai susiklosto ne tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, bet paprastai daro įtaką ir kitų subjektų, kuriems įmonės bankroto procedūros sukelia ar gali sukelti atitinkamas teises ar pareigas, teisėtiems interesams, todėl bankroto procesui yra taikomas specifinis teisinis reguliavimas. Įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant ĮBĮ nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMI v. LUAB „Lietuvos aidas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-308/2013).

26Vienas iš klausimų, spręstinų bankroto byloje, – bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Remiantis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi, kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtinoji kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMI v. LUAB „Lietuvos aidas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-308/2013; 2014 m. sausio 6 d. nutartį, priimtą AB banko Snoras bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-106/2014).

27Nagrinėjamoje byloje TPKB „Kotenas“ bankroto administratorius, gavęs kreditoriaus VMI 2014 m. sausio 20 d. prašymą patvirtinti 8991 Lt (2603,97 Eur) kreditoriaus reikalavimą, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui 2014 m. vasario 5 d. pareiškė prašymą patvirtinti didesnį, t. y. 14 347 Lt (4155,18 Eur), kreditoriaus reikalavimą, pripažinus mokesčių administratoriaus atliktą mokestinės permokos, susidariusios po bankroto bylos iškėlimo, įskaitymą neteisėtu. Teismų nustatyta, kad 15 658 Lt (4534,87 Eur) TPKB „Kotenas“ PVM nepriemoka ir 1311 Lt (379,69 Eur) mokesčio permoka yra atsiradusios iki bankroto bylos TPKB „Kotenas“ iškėlimo, o 5356 Lt (1551,20 Eur) šio mokesčio permoka atsirado bankroto procese, t. y. laikotarpiu nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šalių ginčo dėl PVM permokų ir mokesčio nepriemokos dydžio, jų susidarymo laikotarpio bei 1311 Lt (379,69 Eur) mokesčio permokos įskaitymo teisėtumo nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys nesutaria dėl kreditoriaus teisės atlikti įskaitymą, kai bankrutuojančios bendrovės mokesčio permoka atsirado po bankroto bylos iškėlimo, o mokesčio nepriemoka susidarė iki bankroto bylos iškėlimo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šalių ginčo nekvalifikavo kaip mokestinio, dėl ko buvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės, t. y. kilęs ginčas turėjo būti sprendžiamas ne bendrosios kompetencijos bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, o vadovaujantis Administracinių bylų teisenos ir Mokesčių administravimo įstatymų nuostatomis. Teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant dėl kilusio ginčo kvalifikavimo, atsižvelgtina į tai, jog šios bylos šalis sieja mišraus pobūdžio teisiniai santykiai: dėl įskaitymo ir finansinio reikalavimo bankroto byloje patvirtinimo pagal ĮBĮ nuostatas (bankroto teisinis santykis); dėl įskaitymo pagal mokesčių įstatymų ir Taisyklių nuostatas (mokestinis teisinis santykis). Esant tokiai situacijai, būtina nustatyti vyraujantį santykį ir iš jo kylantį ginčą, kuris kvalifikuotinas atitinkamai kaip civilinio arba administracinio teisinio pobūdžio ginčas.

28VMI prašymo patvirtinti kreditoriaus reikalavimą pateikimo bankroto administratoriui metu (2014 m. sausio 20 d.) jau galiojo (nuo 2012 m. kovo 1 d.) išimtimi papildyta ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto redakcija. Šioje ĮBĮ nuostatoje, inter alia, kurios aiškinimas yra svarbus šalių ginčo išsprendimui, nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. VMI nurodo, kad nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu pirmiau nurodytoje ĮBĮ nuostatoje įtvirtintos išimties aiškinimu, teigia, kad pagrindinė šios išimties taikymo sąlyga – įskaitymo galimumas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog įskaitymas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą būtų teisėtas, turi būti įgyvendintos dvi kumuliacinės sąlygos: įskaitymas turi būti galimas pagal ĮBĮ nuostatas; įskaitymas turi būti galimas pagal atitinkamas mokesčių įstatymų nuostatas. Nors kasatorius esminę reikšmę teikia teisiniam santykiui dėl įskaitymo atitikties (galimumo) Mokesčių administravimo įstatymo ir Taisyklių nuostatoms, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindinis, vyraujantis santykis šiuo atveju yra civilinio, o ne mokestinio, administracinio teisinio pobūdžio, nes šalys neginčija mokestinių prievolių viena kitai, nekelia klausimo, ar įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose įtvirtintas nuostatas. Šalių ginčo esmė – finansinių reikalavimų įskaitymo teisėtumas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. ar įskaitymas galimas pagal ĮBĮ nuostatas, atsižvelgiant į (mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo – bankrutuojančios įmonės) prievolių atsiradimo momentą, o šių – bankroto teisinių santykių – mokesčių įstatymai nereglamentuoja. Kasacinis teismas, aiškindamas Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias permokėtos mokesčių sumos ir mokestinės nepriemokos įskaitymą, yra nurodęs, kad tam, jog būtų atliekamas mokesčių permokos ir nepriemokos įskaitymas, turi egzistuoti pirminė sąlyga: priešpriešiniai vienarūšiai mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus reikalavimai, pasireiškiantys mokesčių permokos ir mokestinės nepriemokos buvimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Linetrans“ v. Kauno apskrities VMI, bylos Nr. 3K-3-315/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-922/2014, taip pat analizavo įskaitymo sąlygas pagal MAĮ ir konstatavo, kad kreditoriaus ir skolininko reikalavimai turi būti priešpriešiniai bei vienarūšiai. Kasacinio teismo teisėjų pažymi, kad vien tai, jog įskaitymas atitinka mokestines normas, savaime nereiškia, kad įskaitymas galimas ir pagal ĮBĮ.

29Nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies pakeitimai, nustatyta, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal naują teisinį reglamentavimą bankroto administratoriui reiškiant ieškinius keičiamas ne proceso įstatymuose nustatytas rūšinis teismingumas, o tik teritorinis teismingumas; reikalavimai, kuriuos reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, tarp jų ir reikalavimai mokesčių administratoriui, neprivalo būti sprendžiami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Linetrans“ v. Kauno apskrities VMI, bylos Nr. 3K-3-315/2013). Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra nurodžiusi, kad nei ABTĮ, nei CPK, nei ĮBĮ nėra tiesiogiai įtvirtintos nuostatos, jog mokestiniai ginčai, kai viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose, taigi įstatyme nėra ribojimo, kad bankrutuojančios įmonės mokestinis ginčas būtų išnagrinėtas administraciniame teisme (žr. 2014 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą teismingumo byloje Nr. T-56-2014; 2012 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą teismingumo byloje Nr. T-216). Pažymėtina, kad šiose nutartyse pasisakyta dėl mokestinių ginčų teismingumo, bankrutuojančios įmonės reikalavimams esant administracinio teisinio pobūdžio (kai mokestinio teisinio santykio atsiradimo pagrindas – administracinis aktas). Šiuo atveju, minėta, šalių ginčas yra išskirtinai civilinio teisinio pobūdžio, nes ginčo objektas nėra susijęs su mokesčių įstatymų reguliuojamais santykiais (nėra ginčo dėl pagal mokesčių įstatymus atsiradusių priešpriešinių prievolių pagrindo, atsiradimo momento, dydžio, vykdytinumo, šalių ir pan.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog bankroto administratorius būtų teikęs atitinkamą prašymą dėl mokestinės permokos grąžinimo mokesčių administratoriui, o mokesčių administratorius būtų priėmęs sprendimą (administracinį aktą) negrąžinti mokesčių permokos. Mokestiniai ginčai MAĮ 2 straipsnio 21 dalyje apibrėžiami kaip ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, inter alia, dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Taigi jei būtų skundžiamas mokesčių administratoriaus sprendimas bankrutuojančiai įmonei negrąžinti PVM permokos, remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimais, pateiktais pirmiau nurodytose nutartyse, byla būtų teisminga administraciniam teismui. Bankroto administratorius šioje byloje nereiškė reikalavimo grąžinti mokesčio permoką, jis prašė pripažinti atliktą įskaitymą neteisėtu, atliktu pažeidžiant ĮBĮ nuostatas (prieštaraujančiu bankroto paskirčiai, tikslams, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams) ir patvirtinti didesnės apimties VMI reikalavimą TPKB „Kotenas“ bankroto byloje (atlikus finansinio reikalavimo teisėtumo patikrinimą). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisiškai nereikšmingais laikytini kasatoriaus argumentai dėl mokesčių administratoriaus sprendimo konkrečia forma priėmimo, įskaitymą vykdant programinėmis priemonėmis, neprivalomumo, apeliacinės instancijos teismo MAĮ ir ABTĮ nuostatų netaikymo, todėl dėl jų kasacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako.

30CPK 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 3 dalį bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių. Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis (ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju vyraujant civiliniam (bankroto) teisiniam santykiui, iš kurio būtent ir kilo šalių ginčas (dėl įskaitymo teisėtumo pagal ĮBĮ nuostatas), teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad proceso teisės normos, reglamentuojančios rūšinį teismingumą, nebuvo pažeistos, klausimas dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo, jo dydžio pagrįstai išspręstas kartu su įskaitymo (ne)teisėtumo klausimu bankroto bylą nagrinėjančiame bendrosios kompetencijos teisme. Taip pat sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-922/2014, kuria remiasi kasatorius, pateikti išaiškinimai nagrinėjamos bylos atveju neaktualūs, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės (administracinėje byloje ginčas kilo dėl mokesčio administratoriaus priimto sprendimo negrąžinti mokesčio permokos, nagrinėta dėl PVM permokos įskaitymo GPM nepriemokai padengti (su skirtingais mokesčiais susijusių prievolių įskaitymo) sąlygų pagal MAĮ; nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl įskaitymo teisėtumo pagal ĮBĮ nuostatas, kai įskaityta PVM permoka, atsiradusi po bankroto bylos iškėlimo, į PVM nepriemoką, susidariusią iki bankroto bylos iškėlimo (akcentuojamas prievolių atsiradimo momentas).

31Dėl įskaitymo pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą

32Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Remiantis CK 6.131 straipsnio 1 dalimi, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, nors įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lukrida“ v. UAB „Vilterma“, bylos Nr. 3K-3-502/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. V. ir kt. v. BUAB „Didlaukis“, bylos Nr. 3K-3-564/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Manfula“ v. UAB „Ekoresursai“, bylos Nr. 3K-3-372/2014).

33Įmonei iškėlus bankroto bylą, įmonės ir kreditorių santykius, minėta, reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, pradeda veikti draudžiamosios ĮBĮ nuostatos, tarp jų – nuostata, draudžianti įmonei vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir CK normos, reglamentuojančios priešpriešinių vienarūšių įskaitymą, taikomos tiek, kiek neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. BUAB „Rastuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-498/2013). ĮBĮ 10 straipsnio 7 punkto 3 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Taigi aptariamoje ĮBĮ nuostatoje įtvirtinta bendra draudžiančioji taisyklė ir jos išimtis. Šioje normoje tiesiogiai nenurodyta išimties taikymo apimtis laiko aspektu, t. y. ar priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galimas, kai vienarūšės piniginės prievolės atsirado skirtingu metu – iki (mokestinė nepriemoka) ir po (mokestinė permoka) bankroto bylos iškėlimo. Kitose įskaitymą reglamentuojančiose ĮBĮ nuostatose (21 straipsnio 2 dalies 5 punkte, pagal kurį kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę bet kuriuo bankroto proceso metu atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas; 26 straipsnio 4 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad kai iškėlus bankroto bylą mokesčių administratorius pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas atlieka priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, teismui teikiami tvirtinti įskaityta suma sumažinti reikalavimai) pirmiau nurodytos išimties taikymo apimtis taip pat nenustatyta.

34Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto normos sakinių struktūrą ir terminiją, sprendė, kad įstatymo leidėjo įtvirtinta išimtimi nedraudžiamas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių būtent iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas; nurodė, kad įstatymų leidėjo valia, uždraudžiant bankrutuojančiai įmonei vykdyti visas finansines prievoles, kurios neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti iki bankroto bylos atsiradusias skolas, akcentuojant prievolių atsiradimo laikotarpį, reiškia, jog tokia pati taisyklė (laiko aspektu) taikytina ir bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisių atsiradimui, t. y. tokios teisės, lemiančios galimą mokesčių permokos įskaitymą į skolą, atsiradimo laikotarpiui.

35Kasatorius, nesutikdamas su tokiu ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aiškinimu, teigia, kad nagrinėjamu atveju aktualios išimties taikymo sąlygos atsispindi antrojoje aptariamos teisės normos sakinio dalyje („išskyrus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“); nei MAĮ, nei ĮBĮ ar Taisyklėse, taip pat kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje nepateiktos teisės aiškinimo taisyklės, draudžiančios mokesčių administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai mokesčio mokėtojo piniginė permoka susidarė po bankroto bylos iškėlimo. Kasatorius, siekdamas pagrįsti pirmiau nurodytus argumentus, remiasi, inter alia, Konstitucinio Teismo išaiškinimais.

36Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime pateikdamas išaiškinimus, inter alia, dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su įmonių veikla susijusius santykius, paisydamas Konstitucijos, inter alia konstitucinių vertybių pusiausvyros, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų draudžiama įskaityti kreditoriaus ir bankrutuojančio skolininko tarpusavio finansinius reikalavimus, taip pat nustatyti tokio draudimo išimtis, kurios inter alia būtų grindžiamos teisėtu ir visuotinai reikšmingu tikslu, viešuoju interesu. Nutarime nurodyta, kad, aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytą reguliavimą, inter alia išlygą „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“, Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad įmonės – mokesčių mokėtojo, kuriam iškelta bankroto byla, permokėtos mokesčių sumos, laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų, yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir tuo atveju, kai toks įskaitymas nebuvo įvykdytas iki bankroto bylos jam iškėlimo.

37Kasacinio teismo teisėjų kolegija, pritardama atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytam argumentui, pažymi, kad pirmiau nurodyto nutarimo turinys neteikia pagrindo aiškinti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas kaip nedraudžiančias atlikti įskaitymą bankroto procese, nepriklausomai nuo vienarūšių priešpriešinių reikalavimų (prievolių) atsiradimo momento. Konstitucinis Teismas akcentavo įskaitymui reikšmingą ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintą momentą – iki bankroto bylos iškėlimo. Iki šio momento neįvykdytas įskaitymas galimas, kai, be kita ko, atitinka sąlygą, kad jis galimas ir pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartas momentas yra esminis ir priešpriešinių mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo reikalavimams atsirasti, norint pasinaudoti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta išimtimi. Tai reiškia, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą nedraudžiamas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas. Tokią išvadą patvirtina ir sisteminis teisės normų aiškinimas. Leidžiant įskaitymą bankroto procese, ginamas teisėtas kreditoriaus lūkestis, atsiradęs iki bankroto bylos iškėlimo, kad įskaitymo teise (kaip pirmumą suteikiančia teise) bus galima pasinaudoti ir iškėlus bankroto bylą. Jei iki iškeliant bankroto bylą priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai nebuvo atsiradę, neatsiranda ir kreditoriaus teisėtas lūkestis atlikti įskaitymą. Vadinasi, leidus įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, atsiradusius tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir po jo, vienam iš kreditorių būtų sukurta pirmumo teisė, kurios šis iki iškeliant bankroto bylą neturėjo.

38Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, pagrįstai vadovavosi lingvistiniu teisės normų aiškinimo metodu, priešingai nei nurodo kasatorius, vertino aptariamos teisės normos visumą (tiek bendrąją taisyklę, tiek jos išimtį). Pažymėtina, kad toks ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatų aiškinimas dera su bankroto proceso tikslais (inter alia, visų kreditorių finansinių reikalavimų ir interesų patenkinimo), atitinka kreditorių lygiateisiškumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos negali būti aiškinamos kasatoriaus nurodomu būdu, juolab kad, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, bankrutuojančiai įmonei siekiant tęsti savo veiklą po bankroto bylos iškėlimo, tai būtų naudinga išimtinai vienam kreditoriui (mokesčių administratoriui).

39Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius, siekdamas pagrįsti kasaciniame skunde nurodytus argumentus dėl įskaitymo teisėtumo ir jo apimties, neturėjo pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2014 m. sausio 8 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A438-2022/2013, A438-2143/2013, 2014 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A556-922/2014. Administracinėse bylose ginčas nenagrinėtas tuo aspektu, kuris yra aktualus nagrinėjamoje civilinėje byloje, t. y. nekeltas klausimas dėl įskaitymo teisėtumo, atsižvelgiant į prievolių atsiradimo momentą.

40Dėl procesinės bylos baigties

41Patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti ją, remiantis kasacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

42Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

43Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

44Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ)... 6. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. kovo 21 d. nutartimi (civilinė byla Nr.... 7. BTPKB „Kotenas“ bankroto administratorius, gavęs kreditoriaus –... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė... 9. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi bankroto... 10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kilęs ginčas yra teismingas... 11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 12. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013... 13. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl mokestinės permokos, atsiradusios po... 14. Teisėjų kolegija sutiko su bankroto administratoriaus argumentais, kad... 15. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 16. Kasaciniu skundu VMI prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių... 17. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:... 18. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nekvalifikavo šalių ginčo kaip... 19. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino mokestinės permokos,... 20. Remiantis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimo II dalies 2 punkte... 21. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo VMI kasacinį skundą prašo kasacinį... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 24. Dėl šalių ginčo kvalifikavimo ir bylos teismingumo ... 25. Įmonei iškėlus bankroto bylą, įmonės ir jos kreditorių santykius... 26. Vienas iš klausimų, spręstinų bankroto byloje, – bankrutuojančios... 27. Nagrinėjamoje byloje TPKB „Kotenas“ bankroto administratorius, gavęs... 28. VMI prašymo patvirtinti kreditoriaus reikalavimą pateikimo bankroto... 29. Nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies pakeitimai,... 30. CPK 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos rūšinį teismingumą... 31. Dėl įskaitymo pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą ... 32. Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra vienas iš... 33. Įmonei iškėlus bankroto bylą, įmonės ir kreditorių santykius, minėta,... 34. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ĮBĮ 10 straipsnio 7... 35. Kasatorius, nesutikdamas su tokiu ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto... 36. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime pateikdamas išaiškinimus,... 37. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, pritardama atsakovo atsiliepime į... 38. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ĮBĮ 10 straipsnio 7... 39. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius, siekdamas pagrįsti kasaciniame... 40. Dėl procesinės bylos baigties... 41. Patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos nutartį teisės taikymo... 42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 43. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 44. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...