Byla 3K-3-308/2013

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą suinteresuotiems asmenims LUAB „Lietuvos aidas“, A. P. , N. B. , R. I. ir S. R. dėl ieškinio senaties taikymo suinteresuoto asmens A. P. 5 051 732,80 Lt reikalavimui ir jo išbraukimo iš bendrovės kreditorių sąrašo bei suinteresuoto asmens A. P. pareiškimo dėl ieškinio senaties taikymo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 3 592 692,96 Lt reikalavimui ir išbraukimo iš bendrovės kreditorių sąrašo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tikslinimo, mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo termino klausimai.

6Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi iškėlė UAB „Lietuvos aidas“ bankroto bylą; 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančios įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, tarp jų – A. P. 5 051 732,80 Lt hipoteka užtikrintas finansinis reikalavimas ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 9 184 002,79 Lt reikalavimas; Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas, užtikrintas hipoteka, sumažintas iki 3 592 692, 96 Lt. A. P. savo reikalavimą grindė 2005 m. sausio 19 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, pagal kurią Vokietijos firma „Nimtech Handelgesellschaft mbH“ perleido, o jis įsigijo reikalavimo teisę į UAB „Lietuvos aidas“ 800 000 JAV dolerių skolinį įsipareigojimą, t. y. į bendrovės iš Vokietijos firmos „Nimtech Handelgesellschaft mbH“ pasiskolintą ir negrąžintą skolą pagal 1995 m. gruodžio 22 d. paskolos sutartį. Kartu su reikalavimo teise A. P. buvo perleista teisė į skolinio įsipareigojimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nekilnojamojo daikto, unikalus Nr. ( - ), ( - ) įkeitimą. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus hipotekos teisėjo 2005 m. kovo 31 d. nutartimi buvo areštuotas pirmiau nurodytas įkeistas turtas, o 2005 m. gegužės 5 d. nutartimi nutarta priverstinai jį parduoti iš varžytynių.

7Pareiškėjas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė teismo taikyti ieškinio senatį A. P. finansiniam reikalavimui ir išbraukti jį iš UAB „Lietuvos aidas“ kreditorių sąrašo. Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (išskyrus netesybas), o 1995 m. gruodžio 22 d. paskolos sutartyje (su vėlesniais papildymais) paskolos grąžinimo terminas – iki 1998 m. sausio 1 d., todėl ieškinio senaties terminas A. P. reikalavimams, kylantiems iš paskolos sutarties, pareikšti pasibaigė 2001 m. sausio 1 d.

8A. P. prašė taikyti ieškinio senatį teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi patvirtintam ir 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi patikslintam Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 3 592 692,96 Lt reikalavimui. UAB „Lietuvos aidas“ mokestiniai įsiskolinimai atsirado iki 2000 m., pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnį mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai, ir šis terminas skaičiuojamas nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, todėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokestiniams reikalavimams priverstinio išieškojimo terminas yra pasibaigęs.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartimi tenkino dalį Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimo – A. P. finansinį reikalavimą, užtikrintą hipoteka, patvirtintą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, patikslino dėl delspinigių ir palūkanų, nustatydamas, kad bendra A. P. finansinio reikalavimo suma sudaro 800 000 JAV dolerių, t. y. 2 235 280 Lt pagrindinės negrąžintos skolos, 1 196 781,64 Lt palūkanų ir 81 811,25 Lt delspinigių, iš viso 3 513 872,89 Lt; kitą pareiškimo dalį atmetė. Teismas atmetė pareiškėjo A. P. prašymą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, kaip hipotekos kreditoriaus su 3 592 692,96 Lt reikalavimu, išbraukimo iš bendrovės kreditorių sąrašo.

11Teismas nustatė, kad 1995 m. gruodžio 22 d. paskolos sutartyje nustatytas paskolos grąžinimo terminas – iki 1996 m. lapkričio 30 d., o 1997 m. lapkričio 18 d. susitarimu pagrindinės prievolės įvykdymas nustatytas iki 1998 m. sausio 1 d. (civilinė byla Nr. 228-1010-02). Atsižvelgiant į tai, kad prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas skolininko UAB „Lietuvos aidas“ turtas ir skolininkas, pasibaigus ieškinio senaties terminui, nesiėmė jokių veiksmų panaikinti jo turto įkeitimą, darytina išvada, kad skolininkas neveikimu skolą pripažino ir pasibaigus 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytam trejų metų ieškinio senaties terminui. Taigi ieškinio senaties terminas nutrūko (1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalis). Skaičiuojant ieškinio senaties pradžią pagal paskolos sutartyje nurodytą prievolės įvykdymo terminą, šis būtų pasibaigęs 2001 m. sausio 1 d., tačiau termino eiga prasidėjo iš naujo (1964 m. CK 89 straipsnio 3 dalis), o laikas, praėjęs iki termino nutraukimo, į naująjį neįskaitomas. Taigi ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs ir įsigaliojus 2000 m. CK, kuris nagrinėjamu atveju taikytinas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 5.3 punktas). UAB „Lietuvos aidas“ 2002 m. vasario 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turto įkeitimo sutarties panaikinimo (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 1.126 straipsnio 2 dalis), tačiau teismo 2002 m. spalio 10 d. nutartimi ieškovo pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas. Teismas sprendė, kad ieškinio dėl įkeitimo sandorių padavimas ir tai, kad skolininkas ieškinyje buvo nurodęs ir aplinkybes dėl ieškinio senaties termino pabaigos, negali būti vertinamas kaip skolininko reikalavimas taikyti ieškinio senatį. Kitų veiksmų, kuriuos galima būtų vertinti kaip pagrindą taikyti ieškinio senatį, skolininkas UAB „Lietuvos aidas“ neatliko nei iki bankroto bylos, nei po jos iškėlimo. Byloje nustatyta, kad paskolos davėjui 2005 m. sausio 19 d. sutartimi perleidus reikalavimo teisę A. P., hipotekos teisėjo 2005 m. kovo 31 d. nutartimi iš 1995 m. gruodžio 22 d. paskolos sutarties kilusiai prievolei užtikrinti įkeistam turtui buvo uždėtas areštas, skolininkas buvo įspėtas, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį, turtas bus parduotas iš varžytynių; hipotekos teisėjo 2005 m. gegužės 2 d. nutartimi nuspręsta priverstinai parduoti turtą iš varžytynių; skolininkas nutarčių neskundė ir jokių kitų veiksmų, kurie patvirtintų, kad jis nepripažįsta prievolės, neatliko, kas lemia išvadą, jog skolininkas visada prievolę pripažino. Be to, skolininkui iškėlus bankroto bylą įmonės bankroto administratorius kreipėsi dėl ginčo finansinio reikalavimo patvirtinimo ir jis buvo patvirtintas teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, kurios nei turto administratorius, nei pareiškėjas, kuris byloje yra vienas pagrindinių kreditorių, neskundė (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 26 straipsnio 5 dalis).

12Dėl A. P. prašymo teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija 1995 m. spalio 16 d., 1998 m. rugpjūčio 31 d., 2000 m. liepos 31 d. surašė mokestinio patikrinimo aktus; 2000 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 662 nusprendė išieškoti iš bendrovės ne ginčo tvarka 3 056 119,58 Lt. 1995 m. MAĮ 29 straipsnyje nebuvo nustatytas priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminas. Nuostata dėl senaties termino įsigaliojo nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. (2001 m. birželio 26 d. Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 41 straipsnio 1 dalis), tačiau nei šiame, nei kuriame nors kitame įstatyme įstatymų leidėjas nenustatė šios nuostatos retroaktyvaus taikymo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika iki 2001 m. birželio 29 d. Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo apskaičiuotų ir nesumokėtų mokesčių išieškojimo senaties terminai turi būti skaičiuojami nuo šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A6-1229/2003; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A15-976/2004; 2008 m. spalio 3 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-756- 875/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. M. skundą, bylos Nr. 3K-3-129/2010; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. M. prašymą, bylos Nr. 3K-3-479/2011). Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001 m. kovo 1 d. patvarkymu Nr. 24 mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo sustabdytas, 2001 m. birželio 29 d. atliktas pakartotinis patikrinimas, sudaryta mokestinės paskolos sutartis, kuria atidėtas 2 598 980,95 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimo į biudžetą terminas iki 2009 m. gruodžio 31 d.; mokestinės paskolos sutarties vykdymo metu bendrovei neįvykdžius naujų mokestinių prievolių, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 14-8-44 nutarta ne ginčo tvarka išieškoti iš bendrovės turto 1 120 265,91 Lt mokestinę nepriemoką; vėliau mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta, nes bendrovė nevykdė sutarties sąlygų, atnaujintas 2000 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 662 vykdymas, priimtas dar vienas sprendimas išieškoti 825 546,98 Lt mokestinę nepriemoką iš bendrovės turto. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad bendrovė nevykdo mokestinių prievolių, o mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą sunkina jos nekilnojamajam turtui nustatyta sutartinė hipoteka, 2005 m. vasario 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo; 2006 m. gegužės 30 d. pareiškė bendrovei 4 132 269,99 Lt reikalavimą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas nebuvo praleistas.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 4 d. nutartimi atmetė A. P. atskirąjį skundą, o suinteresuotų asmenų N. B. , R. I. ir S. R. atskirąjį skundą tenkino – pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį, būtent – jos dalį dėl A. P. finansinio reikalavimo patikslinimo panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – A. P. reikalavimui taikė ieškinio senatį ir jo 5 051 732,80 Lt hipoteka užtikrintą reikalavimą išbraukė iš BUAB „Lietuvos aidas“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo. Kitą nutarties dalį teismas paliko nepakeistą.

14Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „Lietuvos aidas“ ir Vokietijos bendrovės „Nimtech Handelgesellschaft mbH“ 1997 m. lapkričio 18 d. susitarimu paskolos grąžinimo terminas pagal 1995 m. gruodžio 22 d. paskolos sutartį buvo pratęstas iki 1998 m. sausio 1 d. Ieškinio senaties termino eiga reikalavimams iš paskolos sutarties pareikšti prasidėjo 1998 m. sausio 2 d. ir pasibaigė 2001 m. sausio 1 d.; reikalavimas grąžinti skolą nebuvo pareikštas. Aplinkybė, kad skolininkas, pasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui, nesikreipė dėl hipotekos panaikinimo, nelemia išvados, jog skolininkas skolą pripažino (1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skolininko veiksmus, kuriais jis neskundė hipotekos teisėjo 2005 m. kovo 31 d. nutarties uždėti areštą 1995 m. gruodžio 22 d. paskolos sutarties prievolei užtikrinti įkeistam turtui ir 2005 m. gegužės 2 d. nutarties priverstinai parduoti turtą iš varžytynių, vertino kaip prievolės pripažinimą. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties termino eiga nutrūko dėl to, kad skolininkas tam tikru metu (nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2002 m. vasario 11 d.) nesikreipė į teismą su pareiškimu panaikinti turto hipoteką, t. y. sprendė, jog skolininkas pripažino skolą. A. P. buvo UAB „Lietuvos aidas“ direktorius ir akcininkas, todėl negalėjo nežinoti apie ieškinio senaties termino skaičiavimą, jo pradžią ir pabaigos momentą. A. P. , kaip UAB „Lietuvos aidas“ direktorius, 2002 m. vasario 11 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį dėl pastato, kuriuo buvo užtikrintas paskolos sutarties vykdymas, įkeitimo panaikinimo (civilinė byla Nr. 228-1010/2002). Pagrindinis įkeitimo sutarties panaikinimo motyvas buvo ieškinio senaties termino reikalavimams pagal paskolos sutartį pareikšti pasibaigimas. Taigi A. P. , 2005 m. sausio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi iš Vokietijos firmos įsigydamas reikalavimo teisę į UAB „Lietuvos aidas“ 800 000 JAV dolerių skolinį įsipareigojimą, žinojo apie šio reikalavimo perleidimo negalimumą ir jam taikytiną ieškinio senatį. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu A. P. tapo UAB „Lietuvos aidas“, kurios vadovu ir dalyviu buvo, kreditoriumi, jis nebuvo suinteresuotas kreiptis dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui, kylančiam iš paskolos sutarties. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad skolininkas prievolę pripažino, kad ieškinio senaties terminas nutrūko ir jo eiga prasidėjo iš naujo, kad ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs ir įsigaliojus 2000 m. CK, todėl ieškinio senaties termino taikymui turi būti taikomos 2000 m. CK normos (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis).

15Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo, papildomai nurodė, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas. Teismas rėmėsi MAĮ 107 straipsnio 1, 2 dalimis, 108 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 110 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad 2002 m. spalio 11 d. mokestinės paskolos sutarties sudarymas sustabdė mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas yra atidedamas, priverstinį išieškojimą. Pagal MAĮ 108 straipsnio 2 dalies 2 punktą po išieškojimo senaties termino nutrūkimo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis prasidėjo iš naujo – nuo mokestinės paskolos sutarties nutraukimo dienos. Kadangi Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 14-5-68 mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta, tai penkerių metų ieškinio senaties termino skaičiavimas iš naujo prasidėjo nuo 2004 m. liepos 8 d. (MAĮ 29 straipsnio 3 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio senaties terminas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimui skaičiuotinas nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., tačiau nuo 2002 m. spalio 11 d. iki 2004 m. liepos 8 d. šis terminas buvo nutrauktas ir iš naujo prasidėjo tik 2004 m. liepos 9 d., kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija 2005 m. vasario 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir 2006 m. gegužės 30 d. pareiškė bendrovei 4 132 269,99 Lt reikalavimą, sprendė, kad MAĮ 107 straipsnyje įtvirtintas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

16Teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Bankroto bylą nagrinėjančiam teismui patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą ir jų finansinių reikalavimų dydį, teismas turi teisę patikslinti kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, ir tokia nuostata atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas ir kt. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-591/2008).

17III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

18Kasaciniu skundu A. P. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų nutartis ir bylos dalį pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą nutraukti, o A. P. reikalavimą tenkinti, priteisti iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos išlaidas advokato pagalbai, surašant kasacinį skundą, apmokėti. Nurodomi šie argumentai:

191. Dėl CPK 293 straipsnio 1 punkto taikymo, 185 straipsnio pažeidimo. ĮBĮ nenustatyta teisės kreditoriui ginčyti kito kreditoriaus teismo patvirtintus reikalavimus. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 10 punktą, 21 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę teikti savo reikalavimus bankrutuojančios įmonės administratoriui, kuris gali juos ginčyti arba teikti teismui tvirtinti, tokia pat tvarka reikalavimai yra tikslinami. Taigi Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 18 d. pareiškimo pagrindu negali būti tikslinami teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi patvirtinti A. P. reikalavimai; pareiškimas negali būti nagrinėjamas, byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20Be to, pagal ĮBĮ nuostatas įmonės bankroto procedūros nuosekliai vykdomos tam tikromis stadijomis, o jas pabaigus ir teismui patvirtinus, grįžti prie jau atliktų bankroto proceso stadijų neleidžiama (CPK 4 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. LAB ,,Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005). Bankroto proceso tikslas – apsaugoti kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus; interesų pusiausvyros principo laikymasis paneigia galimybę daugiau kaip po penkerių metų iš naujo spręsti kreditoriaus reikalavimo dydžio klausimą, kuris išspręstas įsiteisėjusiomis teismų nutartimis.

212. Dėl ieškinio senaties taikymo A. P. finansiniam reikalavimui. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus (CPK 4 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. LAB ,,Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005). Kreditoriaus A. P. reikalavimą BUAB „Lietuvos aidas“ administratorius neginčijo, pateikė teismui jį tvirtinti (ĮBĮ 21 straipsnio l dalis), o teismas šį reikalavimą patvirtino 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi. Taigi BUAB „Lietuvos aidas“ pripažino skolą kreditoriui A. P. , kuris tapo patvirtintu likviduojamos įmonės kreditoriumi su atitinkamo dydžio reikalavimu (CK 1.133 straipsnis). Akivaizdu, kad įsiteisėjus teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutarčiai skolininko–kreditoriaus santykiai tarp likviduojamos bendrovės ir kreditoriaus A. P. baigėsi, todėl iki tol buvusios ieškinio senaties termino skaičiavimo aplinkybės prarado teisinę prasmę. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį, CK 1.133 straipsnį ir CPK 185 straipsnį.

223. Dėl ieškinio senaties termino taikymo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansiniam reikalavimui. MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas penkerių metų mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (2 dalis). Pagal MAĮ 105 straipsnį teisė priverstinai išieškoti nepriemoką atsiranda nuo jo nesumokėjimo dienos, tačiau teismai šia nuostata nesivadovavo, nenustatė likviduojamos bendrovės mokesčių nesumokėjimų atsiradimo datų. Kadangi nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. galiojo ir MAĮ 105 straipsnio nuostata, kuri yra retroaktyvaus taikymo, tai šiuo atveju teismai nepagrįstai jos netaikė nustatydami senaties termino pradžią. Teismai pažeidė ir CPK 185 straipsnio reikalavimus.

23Bylą dėl priverstinio išieškojimo senaties pasibaigimo teismai išsprendė nenustatę aplinkybės, kad būtų buvę imtasi išieškoti mokesčius priverstiniu būdu. Nesant pradėto priverstinio išieškojimo, senatis negalėjo būti nei sustabdyta, nei nutrūkti. Teismai netinkamai aiškino ir taikė MAĮ 106, 108, 110 straipsnių reikalavimus, pažeidė CPK 185 straipsnį. A. P. nuomone, šioje byloje yra svarbus viešasis interesas, be to, būtina yra keisti skundžiamose teismų nutartyse nurodytomis kasacinio ir administracinio teismo nutartimis suformuotą praktiką dėl mokesčių priverstinio išieškojimo senaties termino skaičiavimo pradžios.

24Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo A. P. kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, taip pat atmesti A. P. reikalavimą priteisti išlaidas advokato pagalbai, surašant kasacinį skundą, apmokėti. Nurodomi šie argumentai:

251. Dėl CPK 293 straipsnio 1 punkto taikymo. Bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu – maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž. , bylos Nr. 3K-7-192/2007). Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kaip viešojo intereso gynimo iniciatyvos teisę turintis subjektas, padavė prašymą teismui taikyti ieškinio senatį A. P. 5 051 732,80 Lt reikalavimui ir jo, kaip hipotekos kreditoriaus, išbraukimo iš bendrovės kreditorių sąrašo.

26Pareiškėjas, argumentuodamas dėl teisės kreiptis į teismą, remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. LAB ,,Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal likviduojamos UAB „Revi“ administratoriaus UAB „Būrai“ prašymus, bylos Nr. 3K-7-326/2007; kt.), CPK 3 straipsnio 8 dalimi, 259 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 9 punktu, 265 straipsnio 1 dalimi, ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas nurodo, kad, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą ir jų finansinių reikalavimų dydį, teismas turi teisę patikslinti kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, ir tokia nuostata atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas ir kt. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-591/2008).

272. Dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos išbraukimo iš hipotekos kreditorių sąrašo. MAĮ 29 straipsnio 3 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2001 m. rugsėjo 1 d.) buvo nustatyta, kad apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas yra netaikomas, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis, kai mokestinė nepriemoka yra pripažįstama beviltiška. 2001 m. birželio 26 d. Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. (šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalis), nustatytas penkerių metų mokesčio išieškojimo senaties terminas. Ši įstatymo nuostata atgaline data negalioja (Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 5 straipsnis). Taigi iki Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo bendrovės apskaičiuotų ir nesumokėtų mokesčių išieškojimo senaties terminai turi būti skaičiuojami nuo šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2001 m. rugsėjo 1 d.

28Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 1995 m. spalio 16 d., 1998 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. liepos 31 d. surašė mokestinio patikrinimo aktus, 2000 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 662 nusprendė išieškoti ne ginčo tvarka iš bendrovės 3 056 119,58 Lt, o 2001 m. kovo 1 d. patvarkymu Nr. 24 sustabdė mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus iki bus atliktas pakartotinis mokestinis patikrinimas. Kadangi iki MAĮ 29 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos priėmimo mokesčio išieškojimo senaties terminas nebuvo nustatytas, o Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo dieną Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija jau buvo įgijusi teisę į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, tai 2000 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 662 išieškomos mokestinės nepriemokos penkerių metų senaties terminas skaičiuotinas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir UAB „Lietuvos aidas“ 2002 m. spalio 11 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį, pagal kurią bendrovei buvo atidėtas 2 598 980,95 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimo į biudžetą terminas iki 2009 m. gruodžio 31 d. Kadangi UAB „Lietuvos aidas“ nevykdė mokestinės paskolos sutarties sąlygų, tai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 14-5-68 mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta. Pagal MAĮ 110 straipsnio 2 dalį mokestinės paskolos sutarties sudarymas stabdo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas yra atidedamas, priverstinį išieškojimą, o pagal MAĮ 108 straipsnio 2 dalį nutrūkus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, jis skaičiuojamas iš naujo. Taigi senaties terminas buvo atnaujintas nuo 2004 m. liepos 8 d., t. y. nuo tos dienos, kai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija vienašališkai nutraukė mokestinės paskolos sutartį, ir tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A15-976/2004; 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A15-771/2006; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-94/2005; 2005 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-269/2005). Nutraukus mokestinės paskolos sutartį, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas 2004 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 14-19-8 atnaujino 2000 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 662 vykdymą bei tą pačią dieną priėmė dar vieną sprendimą Nr. 14-8-248 išieškoti iš bendrovės 825 546,98 Lt mokestinę nepriemoką. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos viršininkui 2003 m. birželio 18 d. priėmus sprendimą Nr. 14-8-44 ir 2004 m. spalio 29 d. – sprendimus Nr. 14-19-8, Nr. 14-8-248, buvo tinkamai įgyvendinta mokesčių administratoriaus teisė į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, nes, mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminą skaičiuojant nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., šis terminas nebuvo pažeistas.

29ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas bankrutuojančiai įmonei vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškojimą teismo ar ne ginčo tvarka. Mokestinė nepriemoka išieškoma pateikiant bankroto administratoriui finansinį reikalavimą bankroto byloje. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminą pradėjus skaičiuoti nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. jis nebuvo praleistas, nes Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, pateikdama finansinį reikalavimą bankroto byloje, tęsė pradėtas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras.

303. Dėl A. P. hipoteka užtikrinto finansinio reikalavimo. A. P. UAB „Lietuvos aidas“ vardu 2002 m. vasario 11 d. pateikė teismui ieškinį dėl pastato, kuriuo buvo užtikrintas paskolos sutarties vykdymas, įkeitimo panaikinimo. Pagrindinis įkeitimo sutarties panaikinimo argumentas buvo ieškinio senaties termino pasibaigimas. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje nenuginčijus nepagrįsto LUAB „Lietuvos aidas“ kreditoriaus A. P. hipoteka užtikrinto reikalavimo, kiti kreditoriai ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių negalėtų įgyvendinti įstatymu jiems suteiktų teisių.

31Atsiliepimu į kasacinį skundą LUAB „Lietuvos aidas“ prašo palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

321. Dėl teisės ginčyti A. P. finansinį reikalavimą. Galiojantys teisės aktai nedraudžia bankroto byloje kreditoriui ginčyti kito kreditoriaus nekilnojamojo turto hipoteka užtikrintą finansinį reikalavimą tais atvejais, kai yra pažeidžiamos jo, kaip bankrutavusios įmonės kreditoriaus, kitų kreditorių, bankrutavusios įmonės teises ir teisėti interesai arba įstatymų saugomas viešasis interesas, taip pat tais atvejais, kai sprendimą kreditoriaus ginčijamu klausimu yra kompetentingas priimti išimtinai tik teismas (ĮBĮ 26 straipsnio 1, 6 dalys). Priešingu atveju tai prieštarautų esminiams civilinio proceso principams (CPK 5 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad tokiu atveju ir A. P. pareiškimas, kuriuo jis ginčija Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinį reikalavimą, taip pat neturėtų būti nagrinėjamas. ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė apskųsti teismo nutartį dėl kito kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo lemia teisę dalyvauti teismo procese, kuris baigiamas atitinkamos nutarties priėmimu, ir teisę tokį procesą inicijuoti ne tik ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta tvarka, bet ir pagal ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalį. Pažymėtina, kad teisminiam įmonių bankroto procesui taikomas ne tik ĮBĮ, bet ir CPK normos (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis, CPK 1 straipsnio 1 dalis). LUAB „Lietuvos aidas“ bankroto byla iškelta kreditoriaus Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimu, todėl šis kreditorius laikytinas ieškovu bankroto bylos procese. Taigi jis turi teisę teisme ginčyti kitų byloje dalyvaujančių asmenų – kreditorių reikalavimus, kai bankrutavusios įmonės administratorius nevykdo pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu nuginčyti tam tikro kreditoriaus reikalavimą arba ginčija mažesnę finansinio reikalavimo dalį, nei būtų galima ginčyti, taip pat tais atvejais, kai tam tikro kreditoriaus reikalavimą teismas patvirtina administratoriaus teikimu rašytinio proceso tvarka, neturint informacijos apie prašomo patvirtinti reikalavimo pagrįstumą (ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis). Neapskundus tokios teismo nutarties ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka ir terminais, neprarandama kreditoriaus teisė, paaiškėjus naujoms arba iki tol nežinotoms aplinkybėms arba sužinojus apie galimą nepagrįsto finansinio reikalavimo patvirtinimą teismo nutartimi ir tam tikro kreditoriaus įtraukimą į kreditorių sąrašą, ginčyti priimtą teismo procesinį sprendimą dėl šios atskiros dalies, pateikiant teismui savarankišką pareiškimą. Pažymėtina, kad atskiruosius skundus teismo procese dėl kito kreditoriaus finansinio reikalavimo nuginčijimo gali paduoti visi byloje dalyvaujantys asmenys kreditoriai (ĮBĮ 26 straipsnio 1, 6 dalys). ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas esminis imperatyvus apribojimas – terminas dėl finansinių reikalavimų tvirtinimo, tikslinimo, išbraukimo iš kreditorių sąrašo, įtraukimo į kreditorių sąrašą klausimais – iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas ir kt. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-591/2008).

332. Dėl A. P. reikalavimo išbraukimo iš kreditorių sąrašo. A. P. reikalavimo, užtikrinto nekilnojamojo turto hipoteka, patvirtinimas ir jo įtraukimas į kreditorių sąrašą teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi nelaikytinas skolininko prievolės (pareigos) įvykdymu CK 1.133 straipsnio prasme, nes prievolė sumokėti pinigus pagal paskolos ir reikalavimo perleidimo sutartis nei paskolos davėjui, nei A. P. realiai nebuvo įvykdyta. A. P. finansinio reikalavimo patvirtinimas teismo nutartimi galėtų būti įvertintas pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį, tačiau tik nepasibaigus ieškinio senaties terminui, kuris pasibaigė 2001 m. sausio 1 d. A. P. įtraukimas į kreditorių sąrašus buvo nulemtas, kad bankroto byla iškelta teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi, o informaciją apie UAB „Lietuvos aidas“ prievolės atsiradimo pagrindus tuometinis administratorius galėjo gauti tik iš A. P. pateiktų hipotekos teisėjo 2005 m. kovo 31 d. ir 2005 m. gegužės 5 d. nutarčių. Kita informacija, įskaitant 1995–1997 m. paskolos sandorius, tuometis administratorius nedisponavo. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, prasidėjo procesas dėl šio A. P. finansinio reikalavimo nuginčijimo.

34Pažymėtina, kad A. P. , dar prieš jam tampant UAB „Lietuvos aidas“ hipotekos kreditoriumi, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimams pagal 1995 m. paskolos sutartį; ieškinys paliktas nenagrinėtas dėl nesumokėto žyminio mokesčio. Taigi, A. P. , 2005 m. sausio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi įsigydamas reikalavimo teisę į UAB „Lietuvos aidas“ 800 000 JAV dolerių skolinį įsipareigojimą, žinojo apie šio reikalavimo perleidimo ydingumą ir jam taikytiną ieškinio senatį. 2005 m. sausio 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu A. P. tapo UAB „Lietuvos aidas“, kurios vadovu ir dalyviu tuo metu buvo, kreditoriumi, todėl nebuvo suinteresuotas kreiptis dėl senaties taikymo reikalavimui, kylančiam iš paskolos sutarties.

353. Dėl senaties taikymo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimui. Teismai, tinkamai argumentuodami, pagrįstai atmetė šį A. P. reikalavimą.

36Teisėjų kolegija

konstatuoja:

37IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

38Dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tikslinimo

39Bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto teisiniai santykiai susiklosto ne tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, bet paprastai daro įtaką ir kitų subjektų, kuriems įmonės bankroto procedūros sukelia ar gali sukelti atitinkamas teises ar pareigas, teisėtiems interesams, todėl bankroto procesui yra taikomas specifinis teisinis reguliavimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. A. M. , bylos Nr. 3K-3-554/2008).

40Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi Įmonių bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Tokia pat nuostata suformuluota ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Taigi įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant ĮBĮ nuostatas.

41Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje pateiktas bankroto procedūrų metu galinčių atsirasti kreditorių reikalavimų sąrašas nėra baigtinis – galimi ir kiti reikalavimai, paaiškėję bankroto proceso metu, ir įtrauktini į kreditorių reikalavimų sąrašą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Daliktos statyba“ ir kt. v. UAB „SVP namai“, bylos Nr. 3K-3-405/2010). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę patenkinti reikalavimą ir teisę kitų įstatymų nustatyta tvarka imtis priemonių skoloms išieškoti, tačiau tos nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. ĮBĮ normose nustatyta teisė kreditoriams tikslinti kreditoriaus reikalavimus ir jų atsisakyti (ĮBĮ 26 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl turėtų būti tikslinama išimtiniais atvejais ir taikoma, kai nagrinėjant bylą nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio pakitimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Autokausta“ v. UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą ar šio atsisakyti reiškia, kad, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriško draudimo šį reikalavimą keisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. BUAB „Eudanas“, bylos Nr. 3K-3-261/2011).

42Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis). Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. UAB „Vaiba“, bylos Nr. 3K-3-369/2009). Tačiau, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokausta“ v. UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011).

43Taigi, kasacinio teismo praktika nuosekliai formuojama ta linkme, kad bankroto bylose esama viešojo intereso, todėl teismas turi pareigą imtis priemonių, kad nebūtų patvirtinti nepagrįsti kreditorių reikalavimai ir būtų apsaugoti tiek visų kreditorių, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesai.

44Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl kreditorių reikalavimų, kurie buvo patvirtinti teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, pagrįstumo ir šių reikalavimų tikslinimo. Kasatoriaus A. P. teigimu, ši teismo nutartis įsiteisėjusi, todėl klausimas dėl įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto kreditoriaus reikalavimo tikslinimo negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas.

45Bylos medžiaga nustatyta, kad kasatoriaus reikalavimas buvo patvirtintas rašytinio proceso tvarka, nes įmonės bankroto administratorius šio reikalavimo neginčijo ir pateikė jį teismui tvirtinti. Teismas nutartimi konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo, todėl šiuos reikalavimus patvirtino. Prašymas nuginčyti kasatoriaus reikalavimą teisme buvo gautas 2007 m. gruodžio 18 d. Byloje nustatyti faktai duoda pagrindą išvadai, kad šioje bankroto byloje egzistavo tam tikros aplinkybės, dėl kurių susiklostė tokia situacija. Rašytiniai įrodymai byloje patvirtina, kad dar 2006 m. gruodžio 14 d. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į administratorių su prašymu įvertinti sandorius, iš kurių kildinamas kasatoriaus reikalavimas, ir tokio reikalavimo pagrįstumą (T. 4, b. l. 6–7). Tačiau byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, jog administratorius būtų ėmęsis kokių nors veiksmų dėl pareikšto prašymo; 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi administratorius J. U. buvo atstatydintas iš pareigų ir paskirtas naujas administratorius, į kurį dėl kasatoriaus reikalavimo peržiūrėjimo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi pakartotinai 2007 m. lapkričio 13 d. (T. 5, b. l. 27–28). Byloje esantys įrodymai yra pakankami išvadai, kad egzistavo objektyvios priežastys, dėl kurių kitiems kreditoriams nebuvo žinomos aplinkybės, susijusios su kasatoriaus reikalavimo pagrįstumu, o bankrutuojančios įmonės administratorius nebuvo aktyvus tiek, kad imtųsi visų priemonių užtikrinti, jog teismui nebūtų teikiami tvirtinti nepagrįsti reikalavimai. Susiklosčiusioje situacijoje pasirinktas kreditorių teisių gynimo būdas (reikalavimų tikslinimas) atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir neprieštarauja kasacinio teismo praktikai.

46Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paprastai kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirąjį skundą dėl tokios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka, tačiau tais atvejais, kai toks kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą, neturi būti užkirsta galimybė prašyti teismo tokį reikalavimą patikslinti, taigi ir pašalinti kitą kreditorių iš sąrašo. Priešingu atveju būtų paneigti bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Dėl išdėstytų argumentų kasatoriaus teiginys, kad klausimas dėl finansinio reikalavimo tikslinimo teisme nenagrinėtinas, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad kasatoriaus pozicija šiuo klausimu nenuosekli, nes, teigdamas, jog klausimas dėl jo finansinio reikalavimo peržiūrėjimo nenagrinėtinas teisme, jis prašo peržiūrėti ta pačia teismo nutartimi patvirtinto kito kreditoriaus – Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo pagrįstumą.

47Dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo termino

48Kasatorius šioje byloje kelia Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalyje nustatyto priverstinio išieškojimo senaties taikymo klausimą. Kasatorius nurodo, kad MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas penkerių metų mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (2 dalis); pagal MAĮ 105 straipsnį teisė priverstinai išieškoti nepriemoką atsiranda nuo jo nesumokėjimo dienos, tačiau teismai, kasatoriaus nuomone, šia nuostata nesivadovavo, nenustatė likviduojamos bendrovės mokesčių nesumokėjimų atsiradimo datų. Kasatoriaus teigimu, MAĮ 105 straipsnio nuostata yra retroaktyvaus taikymo.

49Mokesčių administravimo įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2001 m. rugsėjo 1 d., buvo nustatyta, kad apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas yra netaikomas, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis, kai mokestinė nepriemoka yra pripažįstama beviltiška; ši taisyklė galiojo ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. 2001 m. birželio 29 d. buvo priimtas Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-394, kuriuo buvo pakeista MAĮ 29 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad mokesčio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai; ši taisyklė taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis, mokesčio išieškojimo senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

50Pažymėtina, kad kaip ir nurodo kasatorius, MAĮ pakeitimai, numatantys mokesčio priverstinio išieškojimo senatį, įsigaliojo nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. (2001 m. birželio 26 d. Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-394 41 straipsnio 1 dalis), tačiau nei nurodytame, nei kuriame nors kitame įstatyme įstatymų leidėjas nenumatė šios nuostatos retroaktyvaus taikymo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris formuoja teismų praktiką mokestinių ginčų bylose, ne kartą yra konstatavęs, jog iki 2001 m. birželio 29 d. Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-394 įsigaliojimo apskaičiuotų ir nesumokėtų mokesčių išieškojimo senaties terminai turi būti skaičiuojami nuo šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A6-1229/2003; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A15-976/2004; 2008 m. spalio 3 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A756-875/2008; kt.). Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose, pažymėdamas, kad tokia kasatoriaus pozicija prieštarauja materialinių įstatymų, t. y. tokių, kuriuose nustatomos, pakeičiamos ar panaikinamos asmenų teisės, galiojimo laiko atžvilgiu taisyklei, pagal kurią materialiniai įstatymai taikomi santykiams, buvusiems jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjo nenustatyta kitaip, jie galioja tik į ateitį. Tokias materialių įstatymų taikymo taisykles lemia teisinės valstybės principai, inter alia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principai – teisės subjektai turi turėti galimybę numatyti, kokius teisinius padarinius sukels jų veiksmai ar neveikimas ir pagal tai elgtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-129/2010; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. AB Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-479/2011; kt.). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, nuo pirmiau nurodytos teismų praktikos nenukrypo. Priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas analizavo faktines bylos aplinkybes, reikšmingas ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymui.

51Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo termino netinkamo taikymo.

52Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

53Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kasaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl neteisingai išsprendė bylą.

54Kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.

55Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. S. V. , bylos Nr. 3K-3-443/2010).

56Nagrinėjamoje byloje kasatorius, nesutikdamas su apeliacinio teismo išvadomis ir teigdamas, kad šis teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką, nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Finansų ministerija v. AB „Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005, tačiau nenurodė nė vieno teisinio argumento, pagrindžiančio šiuos teiginius. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodytoje byloje ieškinio senaties taikymo klausimai apskritai nebuvo kasacijos dalykas; nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra panašios.

57Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, turi pagrindą pripažinti, kad šioje byloje kasatoriaus paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio skundo specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, dalis kasacinio skundo teiginių nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų motyvuoti kasacijos pagrindus (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiais vertintina kasacinio skundo dalis, kurioje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir netinkamai taikė bei aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Dėl to teisėjų kolegija šioje skundo dalyje išdėstytų teiginių neanalizuoja ir detaliau dėl jų nepasisako.

58Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje byloje

59Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. birželio 5 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 102,34 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

60Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

61Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

62Priteisti iš kasatoriaus A. P. (asmens kodas ( - ) 102,34 Lt (vieną šimtą du Lt 34 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

63Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje sprendžiami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų... 6. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi iškėlė UAB... 7. Pareiškėjas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė... 8. A. P. prašė taikyti ieškinio senatį teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi... 9. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartimi tenkino dalį Vilniaus... 11. Teismas nustatė, kad 1995 m. gruodžio 22 d. paskolos sutartyje nustatytas... 12. Dėl A. P. prašymo teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinės... 13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012... 14. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „Lietuvos aidas“ ir... 15. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo... 16. Teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimus... 17. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai... 18. Kasaciniu skundu A. P. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų nutartis... 19. 1. Dėl CPK 293 straipsnio 1 punkto taikymo, 185 straipsnio pažeidimo. ĮBĮ... 20. Be to, pagal ĮBĮ nuostatas įmonės bankroto procedūros nuosekliai vykdomos... 21. 2. Dėl ieškinio senaties taikymo A. P. finansiniam reikalavimui. Apeliacinės... 22. 3. Dėl ieškinio senaties termino taikymo Vilniaus apskrities valstybinės... 23. Bylą dėl priverstinio išieškojimo senaties pasibaigimo teismai išsprendė... 24. Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas Vilniaus apskrities valstybinė... 25. 1. Dėl CPK 293 straipsnio 1 punkto taikymo. Bankroto bylos yra susijusios su... 26. Pareiškėjas, argumentuodamas dėl teisės kreiptis į teismą, remiasi... 27. 2. Dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos išbraukimo iš... 28. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 1995 m. spalio 16 d.,... 29. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas bankrutuojančiai... 30. 3. Dėl A. P. hipoteka užtikrinto finansinio reikalavimo. A. P. UAB... 31. Atsiliepimu į kasacinį skundą LUAB „Lietuvos aidas“ prašo palikti... 32. 1. Dėl teisės ginčyti A. P. finansinį reikalavimą. Galiojantys teisės... 33. 2. Dėl A. P. reikalavimo išbraukimo iš kreditorių sąrašo. A. P.... 34. Pažymėtina, kad A. P. , dar prieš jam tampant UAB „Lietuvos aidas“... 35. 3. Dėl senaties taikymo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių... 36. Teisėjų kolegija... 37. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 38. Dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tikslinimo... 39. Bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda dėl... 40. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių... 41. Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės... 42. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo... 43. Taigi, kasacinio teismo praktika nuosekliai formuojama ta linkme, kad bankroto... 44. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl kreditorių reikalavimų, kurie... 45. Bylos medžiaga nustatyta, kad kasatoriaus reikalavimas buvo patvirtintas... 46. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paprastai kreditoriaus teisė ginčyti kito... 47. Dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo termino ... 48. Kasatorius šioje byloje kelia Mokesčių administravimo įstatymo 107... 49. Mokesčių administravimo įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2001 m.... 50. Pažymėtina, kad kaip ir nurodo kasatorius, MAĮ pakeitimai, numatantys... 51. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo... 52. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų... 53. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis,... 54. Kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių... 55. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai kasacinis skundas... 56. Nagrinėjamoje byloje kasatorius, nesutikdamas su apeliacinio teismo išvadomis... 57. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, turi pagrindą... 58. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje byloje... 59. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. birželio 5 d.... 60. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 61. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012... 62. Priteisti iš kasatoriaus A. P. (asmens kodas ( - ) 102,34 Lt (vieną šimtą... 63. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...