Byla 2K-209/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno, sekretoriaujant M. Čiučiulkai, dalyvaujant prokurorei R. Kriščiūnaitei, gynėjui advokatui I. Brazlauskui, nuteistajam R. G., teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

2Apeliacine tvarka nuosprendis skundžiamas nebuvo.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, ir nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4R. G. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 24 d. apie 3 val. Panevėžio m. Ramygalos g. ( - ) kiemo automobilių stovėjimo aikštelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasikėsino pagrobti R. S. priklausantį 1000 Lt vertės automobilį, tačiau nusikaltimo nebaigė, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

5Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria R. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė ir paskirti R. G. laisvės atėmimo trejiems metams bausmę.

6Kasatorius sutinka, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas teisingai pripažino R. G. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį bei skirdamas bausmę atsižvelgė, kad jis jauno amžiaus, teisiamas šeštą kartą už savanaudiškus nusikaltimus, teistumai neišnykę, priklausomybės ligų kabinete neregistruotas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sunkinanti atsakomybę aplinkybė ta, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos pasikėsinimui padaryti nusikalstamą veiką.

7Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu skirdamas bausmę R. G. nurodė, kad vadovaujasi BK 54 ir 61 straipsnių nuostatomis, bet jų reikalavimų nesilaikė. Nuosprendyje padarytas BK 54 straipsnio pažeidimas, nes neįvertinta ir neatsižvelgta į tai, kad R G. pasikėsino padaryti apysunkį nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia ir praėjus tik dviem mėnesiams po bausmės, paskirtos 2004 m. spalio 25 d. nuosprendžiu, atlikimo, nusikaltimo nebaigė tik todėl, kad automobilyje buvo įrengtas slapukas, R. G. pastebėjo liudytojas, pranešė policijos pareigūnams, kurie jį ir sulaikė nusikaltimo vietoje. Teismas neįvertino, kad šeštą kartą teisiamas R. G. du kartus buvo teistas už automobilių vagystes, yra recidyvistas, nedirba ir neturi teisėto pajamų šaltinio, yra išlaikomas močiutės, o tai parodo R. G. vertybinę orientaciją, savanaudiškus interesus, stiprias asocialias nuostatas ir tai, kad veika padaryta ne dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, o yra dėsninga nuteistojo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio pasekmė.

8Teismas R. G. paskyrė artimą minimaliai bausmę, nemotyvavo bausmės rūšies pasirinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. Taip pažeista BK 61 straipsnio 2 dalis, reikalaujanti, įvertinus atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, motyvuotai parinkti bausmės rūšį ir dydį, kuris turėjo būti skaičiuojamas nuo bausmės vidurkio.

9Apibendrindamas prokuroras pažymi, kad teisingai pritaikius BK 54 ir 61 straipsnių nuostatas, kai nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, R. G. turėjo būti paskirta BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį viršijanti laisvės atėmimo trejiems metams bausmė.

10Kasacinis skundas atmestinas.

11Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų

12Pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo klausimą išsprendė atsižvelgęs į R. G. jauną amžių bei į tai, kad jis teisiamas šeštą kartą už savanaudiškus nusikaltimus, turi neišnykusius teistumus, nėra registruotas priklausomybės ligų kabinete, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sunkinanti atsakomybę aplinkybė yra ta, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos pasikėsinimui padaryti nusikalstamą veiką. Kasaciniame skunde šios aplinkybės, reikšmingos bausmės individualizavimui, taip pat pakartotos, kartu kai kurias iš jų detalizuojant bei papildomai nurodant, kad R. G. nedirba, neturi teisėto pajamų šaltinio, yra išlaikomas močiutės ir kt. Daroma apibendrinanti išvada apie R. G. stiprias asocialias nuostatas, jo padarytą nusikaltimą vertinant kaip dėsningą nuteistojo gyvenimo būdo pasekmę. Toks aplinkybių, reikšmingų bausmės individualizavimui, išplėtojimas, atkreipiant dėmesį į tam tikrus naujus faktus, reikalauja atlikti įrodymų rinkimą ir jų viseto naują įvertinimą. Kasacinės instancijos teismas, būdamas saistomas BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad skundžiamus teismų sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu, nėra kompetentingas analizuoti tokio pobūdžio argumentus, todėl jie paliktini nenagrinėti.

13Dėl BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

14BK 61 straipsnio 1 dalyje yra nuoroda į tai, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Kasatorius šią dispoziciją traktuoja kitaip, kaip reikalaujančią skirti bausmę, didesnę negu taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkis. Tokia įstatymo traktuotė nėra tiksli, nes perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į patį bausmės dydį. Įstatymo tekstas įsakmiai nereikalauja skirti tik tokią bausmę, kuri yra didesnė už sankcijoje numatytą jos vidurkį. Tai matyti ir iš sisteminio BK normų aiškinimo. Pakanka palyginti BK 61 straipsnio 2 dalies dispoziciją su BK 56 straipsnio 2 dalies dispozicija, kurioje aiškiai pasakyta, jog pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį bausmė. Todėl, nors skundžiamame nuosprendyje ir nėra paaiškinta, kaip spręstas bausmės dydžio klausimas, paskirtoji vienerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka įstatymo reikalavimus. Šiuo konkrečiu atveju tai, kad nuosprendžio motyvai dėl bausmės dydžio parinkimo metodo nebuvo pakankamai išplėtoti, nesudaro pakankamo pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį.

15Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

16Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.