Byla 1A-93-361-2010

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio, teisėjų Eduardo Maškevičiaus ir Violetos Miliuvienės, sekretoriaujant Jolantai Kližentytei, dalyvaujant prokurorui Remigijui Bėtkiui, nukentėjusiesiems A. M. ir P. M., jų atstovui advokatui Algimantui Juciui, civiliniam atsakovui T. T., jo atstovei advokatei Virginijai Pargaliauskienei, gynėjui advokatui Antanui Jonušui, nuteistajam R. D.,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. M. ir P. M., nuteistojo R. D. gynėjos advokatės Jovytos Piekienės bei civilinio atsakovo T. T. apeliacinius skundus dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. D., a. k. ( - ) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 str. 6 d. laisvės atėmimu 7 metams, pagal BK 144 str. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 str. 3 d. prie šios subendrintos bausmės iš dalies pridėta Skuodo rajono apylinkės teismo 2009-03-17 nuosprendžiu paskirta bausmė ir nustatyta galutinė subendrinta 7 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei 3 metus uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

3Nuosprendžiu iš R. D. solidariai su T. T. A. M. ir P. M. priteista po 9296 Lt turtinės žalos bei po 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. A. M. ir P. M. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dalį dėl sūnaus mirties metinių paminėjimo, klausimas dėl ieškinio dalies dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5R. D. nuteistas už tai, kad 2009-08-09, apie 02 val. 45 min., ( - ), Skuodo rajone, kelio Skuodas–Plungė 12 km, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, vairuodamas T. T. priklausantį automobilį „Audi Coupe“, valst. Nr. ( - ) nepastebėjo ta pačia kryptimi ėjusio pėsčiojo G. M., jį partrenkė, pastarasis dėl eismo įvykio metu patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo mirė įvykio vietoje. Šiais savo veiksmais R. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių 5 p. (eismo dalyviai privalo išmanyti LR saugaus eismo automobilių kelias įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis), 9 p. (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų saugumui), 14 p. (draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems), 133 p. (pasirinkdamas greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas (...), kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (...), turi sulėtinti greitį ir, prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių), 134 p. (jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus.

6R. D. nuteistas ir už tai, kad tuo pat metu, toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, eismo įvykio metu automobiliu partrenkęs žmogų ir taip sukėlęs pavojų G. M. gyvybei, turėdamas pagal Kelių eismo taisyklių 231.5 punkto reikalavimus pareigą rūpintis nukentėjusiuoju asmeniu, jam nepagelbėjo, neiškvietė greitosios pagalbos, kai grėsė pavojus jo gyvybei, ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, nors turėjo galimybę suteikti G. M. pagalbą.

7Apeliaciniu skundu nuteistojo R. D. gynėja advokatė J. Piekienė prašo nuosprendį pakeisti bei pagal BK 281 str. 6 d. paskirti R. D. švelnesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, o bendrinant bausmes, pridėti ne daugiau kaip 3 mėnesius 2009-03-17 nuosprendžiu paskirtos bausmės. Nurodo, kad teismas R. D. skyrė per griežtą bausmę. BK 61 str. 4 d. nurodyta, kad, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. BK 61 str. 3 d. nurodyta, kad nustatant įstatyme numatytos bausmė vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas dalijamas pusiau. BK 281 str. 6 d. sankcijoje numatyta bausmė laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų, vadinasi, bausmės vidurkis yra 6 metai 6 mėnesiai. Teismas konstatavo, kad R. D. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu pripažino padaręs nusikalstamas veikas, labai gailisi dėl savo poelgio, tai laikytina atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į lengvinančias aplinkybes, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nėra sunkinančių aplinkybių (apsvaigimas nuo alkoholio, sunkios pasekmės nors ir numatytos BK 61 str., bet šiuo atveju yra kvalifikuojančios aplinkybės, nes BK 60 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis) ir paskyrė didesnę laisvės atėmimo bausmę negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad R. D. neatlygino padarytos žalos, buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, teistumas neišnykęs. Skirdamas bausmę, teismas turėjo į šias aplinkybes atsižvelgti, bet jos nėra atsakomybę sunkinančios aplinkybės pagal BK 61 str. Vadinasi, teismas pagal BK 281 str. 6 d. galėjo paskirti daugiausia 6 metus 6 mėnesius. Kadangi, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmės pagal BK 281 str. 6 d. ir 144 str. bendrinamos apėmimo būdu, subendrinta bausmė negalėjo būti didesnė kaip 6 metai 6 mėnesiai. Bendrindamas bausmes, teismas prie paskirtos bausmės pridėjo dalį neatliktos bausmės pagal 2009-03-17 nuosprendį (3 mėnesius), taigi galutinė subendrinta bausmė negalėjo būti didesnė kaip 6 metai 9 mėnesiai. Gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas turėjo atsižvelgti ne tik į tai, kad R. D. neatlygino padarytos žalos, buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, teistumas neišnykęs, bet ir į paties nukentėjusiojo didelį neatsargumą (nakties metu vilkėdamas tamsiais rūbais ėjo, neturėdamas atšvaitų, dešine kelio puse, apie metrą nuo kelkraščio važiuojamąja kelio dalimi ir, priartėjus transporto priemonei, nesitraukė), nes BK 59 str. 2 d. nurodyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio l d. nenurodytas aplinkybes. Teigiama, kad jei ne paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas, eismo įvykio galėjo ir nebūti arba pasekmės būtų ne tokios sunkios.

8Civilinis atsakovas T. T. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir žalą priteisti tik iš R. D. Nurodo, kad CK 6.270 str. 3 d. nustato, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. LAT Senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ 6 p. nustatyta, kad neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios. T. T. teigia, kad jam priklausantį automobilį be jo sutikimo ir žinios vairavo R. D., kuris šias aplinkybes patvirtino. Liudytojai V. B., V. B. ir P. T. patvirtino, kad ( - ) vykusioje šventėje jis, T. T., pasigėrė ir buvo nuvestas į automobilį, o pasibaigus šventei, miegantis iš vairuotojo sėdynės perneštas į keleivio sėdynę. Jis P. T., norėjusiam sėsti už vairo, vairuoti neleidęs ir pasakęs, jog reikia pamiegoti, o po to bus galima važiuoti namo, ir vėl užmigo. Jam miegant, be jo žinios ir sutikimo, už vairo sėdo R. D. ir, pastarajam vairuojant, visi išvažiavo link namų. Nuosprendyje nurodyta, jog jis pats paaiškinęs, kad automobiliui važiuojant iki eismo įvykio pabudo ir įsitikino, kad R. D. važiuoja saugiai 70 km/val. greičiu, nors žinojo, jog R. D. neturi teisės vairuoti transporto priemones, neturi vairavimo įgūdžių, bet vairuoti neuždraudė. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad jis, T. T., buvo labai girtas ir tokios būsenos negalėjo susiorientuoti, ar R. D. gali važiuoti ar ne ir kokiu greičiu važiuoja. T. T. pažymi, kad po eismo įvykio apklausos metu bandė atkurti to vakaro įvykius, prisimindamas, jog prabudęs matė sėdintį už vairo R. D., tačiau girtumas atėmė galimybę blaiviai mąstyti ir priimti greitą sprendimą, nes tuoj vėl užmigo ir pabudo nuo smūgio, t. y. po eismo įvykio. Taigi jis, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, neprivalo atsakyti už transporto priemonę neteisėtai užvaldžiusio R. D. padarytą žalą.

9Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. M. ir P. M. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir priteisti jiems po 300000 Lt neturtinės žalos atlyginimo arba padidinti Skuodo rajono apylinkės teismo priteistos neturtinės žalos sumą iki tokios, kuri atitiktų faktines bylos aplinkybes, sąžiningumo, protingumo principus. Nurodo, kad neprieštarauja dėl sumažintos turtinės žalos, tačiau priteista neturtinė žala neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Teismo nuoroda, kad neturtinės žalos dydis mažinamas ir dėl to, jog G. M. ėjo be atšvaitų ir dešiniąja kelio puse, kelia abejonių, nes prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nuosprendyje konstatuota, kad liudytoja J. S. (taksistė) parodė, jog ji minėtą naktį kelis kartus važiavo iš Mosėdžio į Skuodą, matomumas buvo geras, matė tris vaikinus, einančius kelkraščiu. Taigi einantys jaunuoliai buvo gerai matomi, todėl nuorodos į atšvaitų būtinumą šiuo konkrečiu atveju didelės svarbos neturi ir tai negalėjo būti pagrindu sumažinti civilinį ieškinį. Be to, teismas žymiai sumažino neturtinės žalos dydį atsižvelgęs į R. D. kaltę, jo galimybes ateityje dirbant realiai tą žalą atlyginti, tačiau neatsižvelgė į tai, jog nuteistasis praeityje iš chuliganiškų paskatų buvo sumušęs kitą asmenį, pažeidęs viešąją tvarką, po eismo įvykio nesustojo, neiškvietė medicininės pagalbos ir G. M. paliko ant kelio merdėti. Be to, nebuvo pakankamai įvertinta R. D. asmenybė, elgesys, aplinkybė, kad nuteistasis už automobilio vairo sėdo girtas, net neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, nejausdamas jokios atsakomybės, taip sukeldamas realią grėsmę kitiems. Aplinkybės, jog kaltininkas nėra pajėgus sumokėti priteistą sumą, LAT nelaikė pagrindu mažinti civilinį ieškinį (byla Nr. 2K-439/2007). Pagal BPK 109 str. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusysis turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas bei teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). LAT savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už padarytą skriaudą, dvasinius išgyvenimus, fizinius praradimus (kasacinės bylos Nr. 3K-3-371/2003, Nr. 3K-3-16/2004). LAT 2006-12-12 nutartyje Nr. 2K-669/2006 nurodyta, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, todėl teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas. Pavyzdžiui, asmenims, patyrusiems sunkius sveikatos sutrikdymus, buvo priteista ir 114000 Lt, ir 200000 Lt (kasacinės bylos Nr. 3K-7-255/2005, 3K-3-371/2003). Tokios sumos priteisiamos dėl sveikatos sutrikdymų. Šiuo konkrečiu atveju buvo mirtinai traumuotas jaunas žmogus, nutraukta žmogaus gyvybė ir palikuonių tęstinumas, o tai nesulyginama su sveikatos sutrikdymais. Todėl teismas, ignoruodamas susiklosčiusią teismų praktiką, nemotyvuotai sumažino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo.

10Atsikirtimu į T. T. bei R. D. gynėjos apeliacinius skundus nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. M. ir P. M. prašo T. T. bei nuteistojo R. D. gynėjos apeliacinių skundų netenkinti. Nurodo, kad T. T. pripažįsta, jog yra transporto priemonės valdytojas, tačiau nepripažįsta savo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, padarytos žalos. Jis neneigia savo duotų parodymų ikiteisminiame tyrime ir teismo metu, pastabų į teismo protokolą neįrašė, taigi tokiu būdu pats nurodė, kad matė vairuojantį R. D., tačiau jo nenušalino, nes įsitikino, kad šis važiuoja saugiai. Būtent šie T. T. parodymai prieštarauja jo apeliacinio skundo argumentams apie tai, kad girtumas atėmė galimybę blaiviai mąstyti, bei patvirtina, kad jokio neteisėto automobilio užvaldymo nebuvo. CK 6.270 str. 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba dėl nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Šios rūšies turtinei atsakomybei atsirasti teismui pakanka nustatyti: 1) didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklą; 2) žalos padarymą asmens turtinėms teisėms ar asmeninėms neturtinėms teisėms ir vertybėms; 3) priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusios žalos. Šios aplinkybės byloje buvo nustatytos ir konstatuotos. Atsakingu už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, įstatymas numato šaltinio valdytoją. CK 6.270 str. 2 dalis apibrėžia, kad tai juridinis ar fizinis asmuo, valdantis didesnio pavojaus šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t.t.). Valdytojas ne visada reiškia asmenį, techniškai ar fiziškai valdantį didesnio pavojaus šaltinį. CK 6.270 str. 3 d. numatyta, kad solidarioji atsakomybė taip pat taikoma tada, kai dėl valdytojo aplaidumo prarandamas didesnio pavojaus šaltinis, kurį neteisėtai užvaldęs kaltininkas padaro žalos. Šiuo atveju atsakovas neįrodė, kad automobilis buvo užvaldytas neteisėtai ir kad jo girtumas nebuvo aplaidumo apraiška. LAT Senato 2000 m. birželio 16 d. nutarime Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ ir aprobuotoje apibendrinimo apžvalgoje yra konstatuojama, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra absoliuti, t. y. atsiranda tiek esant valdytojo kaltei, tiek jos nesant. Pagal CK 6.282 str. 1 d. atlygintinos žalos dydis gali būti mažinamas atsižvelgus į nukentėjusiojo kaltę dėl didelio neatsargumo. Teismų praktikoje didelis neatsargumas suprantamas kaip nukentėjusiojo atsargumo taisyklių ignoravimas ir kad tai lėmė žalos atsiradimą. Byloje vienareikšmiai nustatyta, kad žala buvo padaryta nuteistojo R. D. kaltais veiksmais. Apie nukentėjusiojo asmens didelio neatsargumo reikšmę neturtinės žalos atlyginimo dydžiui yra išsamiai pasisakyta LAT 2007-05-14 nutartyje Nr. 2K-383/2007. Byloje nustatyta, kad tą naktį matomumas buvo neblogas, nukentėjusysis kartu su kitais ėjo kelio pakraščiu, signalizuodami mobiliaisiais telefonais. Todėl nuorodos į nukentėjusiojo menamą didelį neatsargumą – neturi jokio pagrindo. Be to, priteisiant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje (kasacinė byla Nr. 2K-82/2008). Atsikirtime taip pat pažymima, kad nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde faktiškai nurodomi matematiniai bausmių skyrimo aspektai, nekalbama apie jauno žmogaus netektį ir su tuo susijusius išgyvenimus. Teismas nuosprendyje įvertino nukentėjusiojo neatsargumą, bausmę, kuri yra netgi per maža, skyrė atsižvelgęs ir į kitas aplinkybes.

11Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė gynėjos advokatės J. Piekienės apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų skundą atmesti, nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjos bei civilinio atsakovo apeliacinius skundus atmesti, civilinis atsakovas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjos ir civilinio atsakovo apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiųjų skundą tenkinti iš dalies.

12Apeliaciniai skundai atmestini.

13Dėl nuteistojo R. D. gynėjos apeliacinio skundo

14Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nėra ginčijama nusikalstamos veikos kvalifikacija, tačiau nesutinkama su bausme, paskirta pagal BK 281 str. 6 d. R. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 281 str. 6 d. nubaustas laisvės atėmimu 7 metams. Nuteistojo gynėja skunde teigia, jog tokia bausmė per griežta, kadangi, atsižvelgiant į BK 61 str. 4 d. nuostatas, R. D. pagal BK 281 str. 6 d. negalėjo būti skirta didesnė bausmė nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies vidurkis, o t. y. 6 metai 6 mėnesiai. BK 61 str. 4 d. numato, kad, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tačiau, kaip matyti iš šios Kodekso normos, tam, jog būtų skiriama sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė, teismas turi nustatyti kelis pagrindus – savanorišką kaltininko prisipažinimą dėl nusikaltimo, nuoširdų kaltininko gailėjimąsi, aktyvią kaltininko pagalbą išsiaiškinant nusikaltimą bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje R. D. prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o atsakomybę sunkinančių nenustatyta, vadinasi, tam, jog teismas pagal BK 61 str. 4 d. turėtų pareigą skirti bausmę, atitinkančią sankcijos vidurkį, trūksta tik to, jog būtų pripažinta, kad R. D. aktyviai padėjo išsiaiškinti padarytą nusikaltimą, tačiau tokiai išvadai daryti nėra pagrindo. R. D. automobiliu „Audi Coupe“, valst. Nr. ( - ) partrenkęs G. M., nestabtelėjo ir nuvažiavo toliau, nesistengė suteikti pagalbos nukentėjusiajam, netgi priešingai, pasišalino iš įvykio vietos, savo noru į pareigūnus nesikreipė, automobilį „Audi Coupe“, valst. Nr. ( - ) kuris buvo pagrindinė nusikaltimo padarymo priemonė, paslėpė daržinėje ir, kaip pats nuteistasis nurodė teisiamajame posėdyje, galvojo, kad niekas apie įvykį nesužinos (b. l. 177, t. 2). Be to, liudytojas V. B. bei civilinis atsakovas T. T. posėdyje patvirtino, jog pareigūnams apie transporto priemonės buvimo vietą pranešė ne R. D., bet V. B. (b. l. 177, 179, t. 2), o bylos duomenys patvirtina, jog automobilis rastas tik po to, kai buvo imtasi procesinės prievartos priemonės – kratos (b. l. 45–49, t. 1). Tokie R. D. veiksmai po eismo įvykio leidžia teigti, jog nuteistasis ne tik kad aktyviai nepadėjo pareigūnams išsiaiškinti nusikaltimo, bet dar ir stengėsi šį nuslėpti bei prisipažino tik suvokęs atsakomybės neišvengiamumą, todėl nėra pagrindo vadovautis BK 61 str. 4 d.

15Be to, kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, jog BK 61 str. 2 d. dispozicija neturi būti suprantama kaip reikalavimas skirti bausmę, artimą taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkiui. LAT yra ne kartą pažymėjęs, jog ši norma reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę (kasacinė byla Nr. 2K-209/2006, 2K-320/2007). Šioje byloje R. D. pagal BK 281 str. 6 d. skirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri šiek tiek viršija nustatytos bausmės rūšies vidurkį, tačiau kolegija nemano, jog tokia bausmė yra per griežta. Nors R. D. padarė neatsargų nusikaltimą, ši nusikalstama veika pasireiškė šiurkščiu KET pažeidimu, vairuojant apsvaigus nuo alkoholio, neturint teisės vairuoti transporto priemones, ignoruojant eismo saugumo taisykles, o tai sukėlė skaudžius padarinius – žuvo jaunas žmogus. Be to, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog nuteistasis neatlygino padarytos žalos, o naujus nusikaltimus – neatsargų ir tyčinį – padarė turėdamas neišnykusį teistumą už ankstesnę nusikalstamą veiką. Esant šioms aplinkybėms, laikyti skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bei galutinę subendrintą bausmę aiškiai per griežtomis ir jas keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

16Dėl civilinio atsakovo T. T. apeliacinio skundo

17Civilinis atsakovas T. T. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį pakeisti ir visą nusikaltimu padarytą žalą priteisti tik iš R. D.. Byloje nustatyta, kad R. D., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo T. T. priklausantį automobilį „Audi Coupe“, valst. Nr. ( - ) kuriuo partrenkė ta pačia kryptimi ėjusį G. M., pastarasis mirė įvykio vietoje. Taip pat nustatyta (nuteistojo, liudytojų parodymais), jog T. T., būdamas neblaivus, važiavo kartu keleivio vietoje šalia vairuotojo ir miegojo. Civilinis atsakovas apeliaciniame skunde pabrėžia, jog R. D. transporto priemonę – didesnį pavojaus šaltinį – užvaldė neteisėtai, todėl jis, T. T., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, neprivalo atsakyti už R. D. padarytą žalą. Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji teisės norma – CK 6. 270 str., kurios 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau toje pačioje CK 6. 270 str. 3 dalyje taip pat numatyta, kad jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, o atlyginęs žalą, valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens. Taigi valdytojas, praradęs didesnį pavojaus šaltinį ir dėl savo kaltės, nėra atleidžiamas nuo atsakomybės. Tokia taisyklė nustatyta todėl, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę rūpestingumo pareigą, – jis privalo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis netaptų lengvai prieinamas kitiems asmenims. Nors civilinis atsakovas T. T. teigia, kad jo automobilį R. D. užvaldė neteisėtai, tačiau bylos duomenys to nepatvirtina, o priešingai, leidžia daryti išvadą, jog T. T., būdamas didesnio pavojaus šaltinio – automobilio „Audi Coupe“, valst. Nr. ( - ) valdytojas, nepasirūpino ir neužtikrino, jog jo transporto priemonė netaptų lengvai prieinama kitiems asmenims. Liudytojų, nuteistojo bei civilinio atsakovo parodymais nustatyta, jog prieš eismo įvykį minėtu automobiliu į Mosėdyje vykusią miestelio šventę važiavo V. ir V. B., R. D. bei P. ir T. T.. Vykstant į šventę, vairavo T. T., šventėje visi važiavusieji vartojo alkoholį. P. T. teisiamajame posėdyje parodė, jog tądien visi važiavusieji dar iki išvykstant į Mosėdį buvo išgėrę alkoholio (b. l. 146, t. 2), tą patį patvirtino ir kiti – V. B. (b. l. 147, t. 2), iki išvykimo į Mosėdį kartu gėręs K. B. (b. l. 149, t. 2), V. B. (b. l. 146-177, t. 2), R. D. (b. l. 177–178, t. 2), T. T. (b. l. 178–179, t. 2). Šventės metu neblaivų T. T. brolis P. T. ir V. B. nuvedė į automobilį ir ten paliko miegoti, o patys dar nuėjo į šventę. Nusprendus važiuoti, visi grįžo prie automobilio „Audi Coupe“, kur miegojo neblaivus T. T., kuris iš vairuotojo sėdynės buvo perkeltas į keleivio sėdynę, už vairo sėdo P. T., tačiau prabudęs T. T. broliui vairuoti neleido, tada už vairo sėdo R. D.. Šias aplinkybes teisiamajame posėdyje iš esmės patvirtino visi tą vakarą automobiliu važiavę asmenys ir jos aiškiai parodo, jog T. T., žinodamas, jog į Mosėdį atvažiavo automobiliu, šventėje toliau vartojo alkoholį, kol galiausiai buvo nuvestas į automobilį. Tokiu elgesiu civilinis atsakovas parodė visišką atsainumą bei nerūpestingumą ir akivaizdu, kad tik dėl savo paties sąmoningų veiksmų neužtikrino, jog jo transporto priemonė netaptų lengvai prieinama kitiems asmenims. Nors T. T. teigia, jog buvo visiškai neblaivus, vis dėlto sugebėjo neleisti vairuoti P. T., tačiau neišreiškė jokio nepritarimo tam, kad už vairo sėdo R. D., kuris teisiamajame posėdyje paaiškino, jog kai pats pasisiūlė vairuoti, niekas neprieštaravo, nors T. T. gal jau ir miegojo (b. l, 178, t. 2). Net jeigu ir būtų galima atsižvelgti į aplinkybę, jog R. D. sėdus vairuoti, civilinis atsakovas negalėjo paprieštarauti, nes miegojo, pats T. T. apylinkės teisme patvirtino, jog išvykus iš Mosėdžio, dar prieš eismo įvykį buvo prabudęs, bet pamatęs, jog R. D. gerai vairuoja, nusprendė šiam leisti važiuoti toliau ir vėl užmigo ir pabudo jau pajutęs smūgį (b. l. 179, t. 2). Pažymėtina, jog T. T. nurodė gerai pažinojęs nuteistąjį, žinojęs, jog šis neturi vairuotojo pažymėjimo, anksčiau nėra vairavęs mašinos ir neturi vairavimo įgūdžių, tačiau prabudęs ir pamatęs R. D. vairuojant vis dėlto neišreiškė jokio nepritarimo R. D. veiksmams. Apeliaciniame skunde civilinis atsakovas bando teigti, jog nieko nedarė tik dėl girtumo sukeltos būklės, tačiau visi važiavusieji automobiliu teisiamajame posėdyje patvirtino, jog nuvažiavus kelis kilometrus nuo tos vietos, kur buvo partrenktas G. M., R. D. dėl susijaudinimo nebegalėjo vairuoti, todėl už vairo sėdo T. T.. Tai, jog T. T. prabudo pajutęs smūgį į automobilį, o netrukus netgi pats sėdo vairuoti, be to, vėliau slėpė automobilį daržinėje, parodo, jog civilinis atsakovas galėjo imtis priemonių kad neblaivus ir vairavimo įgūdžių neturintis R. D. nevairuotų T. T. priklausiusio automobilio. Taigi civilinio atsakovo apeliacinio skundo argumentai apie jo girtumo būseną, trukdžiusią susiorientuoti, vertintini tik kaip siekimas išvengti atsakomybės. Kadangi bylos aplinkybės leidžia teigti, jog T. T., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, savo transporto priemonės valdymo neteko ir dėl savo paties kaltės, nuosprendžiu pagrįstai priteistas nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas iš R. D. ir T. T. solidariai.

18Dėl nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinių skundų

19Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai apeliaciniame skunde neginčija priteistos turtinės žalos dydžio, bet nesutinka su jiems priteista neturtine žala. A. M. ir P. M. atsakovams R. D. ir T. T. pareiškė civilinį ieškinį dėl bendros 23592 Lt turtinės bei 600000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu iš R. D. ir T. T. solidariai A. ir P. M. priteisė po 9296 Lt turtinės ir po 50000 Lt neturtinės žalos. Motyvuodamas neturtinės žalos dydį teismas nurodė, jog atsižvelgia ne tik į tai, kad A. ir P. M., netekę sūnaus, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bet ir į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, realią galimybę žalą atlyginti, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas įvertino, jog R. D. neturi jokio turto, yra jauno amžiaus, nėra sukaupęs pajamų, be to, pats žuvusysis tamsiu paros metu ėjo keliu be atšvaitų, tamsiai apsirengęs, dešine kelio puse. Apeliantai su tokiais teismo motyvais nesutinka, akcentuoja, jog nepakankamai įvertinta kaltininko asmenybė, jo elgesys, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pastarieji kriterijai daugiausia įtakos turi sprendžiant bausmės skyrimo klausimus, kadangi charakterizuoja patį kaltininką. Šioje byloje R. D. skiriant gana griežtą realią laisvės atėmimo bausmę buvo pakankamai įvertinti tiek jo asmenybė, tiek elgesys iki ir po nusikalstamų veikų padarymo.

20Neturtinės žalos dydžio bendrieji nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 str. 2 d., kurioje pasakyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šie principai reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, faktiškai vadovavosi būtent tokiais kriterijais, kurie įtvirtinti CK 6.250 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismas dėl neturtinės žalos dydžio papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad, nors R. D. vienas iš padarytų nusikaltimų neatsargus, tačiau visgi padarytas šiurkščiai pažeidus KET: R. D., būdamas neblaivus, sėdo už automobilio vairo, suvokdamas, jog gali padaryti eismo įvykį, juolab, jog pats teisiamajame posėdyje teigė, kad mokėjo tik truputį vairuoti. Toks visiškai neatsakingas nuteistojo elgesys ir abejingumas kitiems eismo dalyviams sukėlė nepataisomus padarinius – žuvo jaunas žmogus, todėl nekyla abejonių, kad R. D. veika, nors ir padaryta dėl neatsargumo, tačiau yra labai pavojinga. Be to, neabejotina ir tai, jog sūnaus netekę A. ir P. M. išgyveno kančių bei sielvarto, todėl patyrė didelę neturtinio pobūdžio žalą.

21Kita vertus, reikia pripažinti, kad ir paties žuvusiojo neatsargumas tam tikra dalimi prisidėjo prie tokių neigiamų pasekmių kilimo. Kaip minėta, apylinkės teismas nurodė, jog atsižvelgia į žuvusiojo elgesį. Nors apeliantai teigia, jog byloje nustatyta, kad įvykio naktį matomumas buvo geras, todėl nuoroda į atšvaitų būtinumą neturi didelės svarbos, tačiau su tuo sutikti negalima. KET nustato aiškias pėsčiųjų pareigas: 44 p. numato, kad kelkraščiu arba važiuojamosios dalies pakraščiu einantys pėstieji turi eiti prieš transporto priemonių važiavimo kryptį, 48 p. įpareigoja pėsčiuosius, einančius neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių prisisegus kitiems eismo dalyviams matomą atšvaitą. Šiuo konkrečiu atveju pėstieji, tarp kurių buvo ir žuvusysis, ėjo transporto priemonių važiavimo kryptimi, neturėjo atšvaitų ir taip neabejotinai sudarė sunkumų juos pastebėti automobilių vairuotojams, o KET be išlygų įpareigoja tamsiuoju paros metu, tiek esant geram, tiek blogam matomumui, pėstiesiems, einantiems neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu, turėti arba šviečiantį žibintą, kuriuo negali būti laikomas kartas nuo karto apšviečiamas mobilusis telefonas, arba vilkėti atitinkamą liemenę ar turėti prie drabužių prisisegti atšvaitą. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog su G. M. keliu ėję A. Ž. ir E. R. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog šventėje visi vartojo alkoholio (b. l. 144, 145, t. 2), specialisto išvadoje nurodyta, kad žuvusiojo kraujyje ir šlapime rasta alkoholio (b. l. 34–42, t. 1). A. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, jog jie keliu ėjo tvarkingai, nesistumdė, nesvirduliavo, tačiau taip pat teigė, jog, kai mašinos nevažiavo, ėjo asfaltu, o kai išgirsdavo parvažiuojant automobilį, traukdavosi į kelkraštį, su G. M. jis ėjo šalia, o E. R. iš paskos, bet ėjo jie visi ir lygiagrečiai, vienoje linijoje, visaip ėjo, kai įvyko nelaimė, arčiau kelio buvęs G. M. (b. l. 144, t. 2). E. R. apylinkės teismo posėdyje aiškino, jog visi trys ėjo tvarkingai, nesistumdė, ėjo vienoje linijoje, lygiagrečiai, jis pats buvo arčiausiai griovio, A. Ž. per vidurį, o G. M. arčiausiai kelio, kai įvyko nelaimė, visi ėjo greta (b. l. 145, t. 2). Tiek A. Ž., tiek E. R. patvirtino, jog jiems einant namo, pro šalį pravažiavo daug automobilių. Nors abu šie liudytojai nurodė, jog keliu jie ėjo tvarkingai, tačiau tokie teiginiai vis dėlto kelia abejonių. Iš liudytojų parodymų yra aišku, jog ne visai blaivūs, neturintys atšvaitų jaunuoliai, nakties metu, esant pakankamai intensyviam automobilių judėjimui (dėl miestelyje vykusios šventės), eidami automobilių važiavimo kryptimi dar ir keitė judėjimo pozicijas (ėjo ir keliu, priartėjus automobiliams traukdavosi į kelkraštį, ėjo tiek visi trys greta, tiek du priekyje, o vienas iš paskos), o toks jaunuolių elgesys neabejotinai prieštarauja saugaus eismo reikalavimams. Suprantama, šios aplinkybės nepaneigia R. D. veikos pavojingumo ir jo atsakomybės dėl padarytos veikos, bet į jas turi būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl nusikaltimu padarytos žalos dydžio.

22Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteistos neturtinės žalos dydį, tinkamai vadovavosi CK 6.250 str. 2 d. nustatytais kriterijais. Neatsargūs nusikaltimai, kuriais pažeidžiamos KET, yra labai įvairūs tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal kilusius padarinius, kiekvienu atveju vertinama konkreti situacija, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, jog bylose dėl eismo įvykių priteisiamos kokios nors standartinės neturtinės žalos sumos, o, kaip apeliaciniame skunde pažymėjo ir patys nukentėjusieji bei civiliniai ieškovai, priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas, tačiau teismų praktikoje vis dėlto galima pastebėti tam tikras tendencijas. Iš LAT formuojamos teismų praktikos matyti, jog tėvams, eismo įvykio metu netekusiems savo vaikų dėl neblaivių vairuotojų kaltės, paprastai priteisiama apie 100000 Lt neturtinės žalos (kasacinės bylos Nr. 2K-463/2008, 2K-560/2008, 2K-188/2009, 2K-358/2009, 2K-457/2009 ir kt.). Apeliantai mini konkrečias kasacines bylas, kuriose už sunkius sveikatos sutrikdymus priteisiama 114000 Lt arba 200000 Lt, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apeliantų nurodytose bylose (Nr. 3K-7-255/2005, 3K-3-371/2003) nukentėjusiųjų sveikata buvo sužalota ne eismo įvykių metu, vadinasi, ten nustatytos aplinkybės nėra analogiškos šioje byloje nustatytosioms, todėl ir pastarosiose kasacinėse bylose įvardytos neturtinės žalos sumos neatspindi bylose dėl eismo įvykių besiklostančios teismų praktikos.

23Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliantų skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

24Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Nutarė

25nuteistojo R. D. gynėjos advokatės J. Piekienės, civilinio atsakovo T. T., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. M. ir P. M. apeliacinius skundus atmesti.

1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Nuosprendžiu iš R. D. solidariai su T. T. A. M. ir P. M. priteista po 9296 Lt... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 5. R. D. nuteistas už tai, kad 2009-08-09, apie 02 val. 45 min., ( - ), Skuodo... 6. R. D. nuteistas ir už tai, kad tuo pat metu, toje pačioje vietoje, būdamas... 7. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. D. gynėja advokatė J. Piekienė prašo... 8. Civilinis atsakovas T. T. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir... 9. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. M. ir P. M. apeliaciniu skundu... 10. Atsikirtimu į T. T. bei R. D. gynėjos apeliacinius skundus nukentėjusieji ir... 11. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė gynėjos advokatės J.... 12. Apeliaciniai skundai atmestini.... 13. Dėl nuteistojo R. D. gynėjos apeliacinio skundo... 14. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nėra ginčijama nusikalstamos... 15. Be to, kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog BK 61 str. 2 d. numatyta, kad... 16. Dėl civilinio atsakovo T. T. apeliacinio skundo... 17. Civilinis atsakovas T. T. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį pakeisti ir... 18. Dėl nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinių skundų... 19. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai apeliaciniame skunde neginčija... 20. Neturtinės žalos dydžio bendrieji nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250... 21. Kita vertus, reikia pripažinti, kad ir paties žuvusiojo neatsargumas tam... 22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas,... 23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo... 24. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija... 25. nuteistojo R. D. gynėjos advokatės J. Piekienės, civilinio atsakovo T. T.,...