Byla 1A-300-175/2015
Dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – 60 MGL (2259 Eur) bauda

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Petraitytei, nuteistojo M. L. gynėjai advokatei Elenai Gylienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – 60 MGL (2259 Eur) bauda.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

4M. L. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. vasario 24 d., ( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato ( - ) rajono policijos komisariato patalpose, ( - ), apklausiamas liudytoju ikiteisminiame tyrime Nr. 98-1-00028-14, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 str., melagingai nurodė, kad 2014 m. sausio 15 d., po pietų, tikslesnio laiko nurodyti negali, ( - ) ribose, T. P. automobiliu pasivijęs automobiliu važiavusį K. K., priėjęs prie vairuotojo K. K., sudavė jam vieną kartą kumščiu į veidą.

5Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. balandžio 18 d., ( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato ( - ) rajono policijos komisariato patalpose, ( - ), papildomai apklausiamas liudytoju ikiteisminiame tyrime Nr. 98-1-00098-14, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 str., davė melagingus parodymus, patvirtindamas savo pirminius liudytojo parodymus apie tai, kad jis 2014 m. sausio 15 d. ( - ) ribose, sustabdęs automobiliu važiavusį K. K., jam sudavė vieną kartą kumščiu į veidą.

6M. L. apeliaciniame skunde prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014-12-10 nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismo buvo nepagrįstai nuspręsta, kad jis davė melagingus parodymus ir paskirta per griežta bausmė. M. L. vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir pripažindamas kaltu pagal BK 235 str. 1 d., padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus jų patikimumo, pakankamumo aspektais, netinkamai surašė apkaltinamąjį nuosprendį, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 3 d., 5 d. ir 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas bei susiklosčiusią teismų praktiką. Teismas patikimu įrodymu laikė darbdavio pažymą, neva patvirtinančią, kad apeliantas įvykio dieną dirbo. Tačiau visiškai nebuvo atsižvelgta į pateiktus paaiškinimus dėl šios pažymos. Minėtą pažymą pasirašė įmonės, kurioje nuteistasis dirba, direktorius, remdamasis buhalteriniais dokumentais, tačiau nuteistasis nurodo tuo metu buvęs kitame objekte, kuriame vadovavo darbų vadovas. Įmonė yra didelė, vienu metu darbai vykdomi keliuose objektuose, kuriems vadovauja atskiri darbų vadovai. Būtent darbų vadovui jis yra atsakingas už darbo drausmę, esant reikalui prašo darbų vadovo atleisti nuo darbo. Šiuo atveju darbų vadovas, o ne įmonės direktorius, žino faktinę situaciją, kurią dieną konkretus darbuotojas dirbo. Dėl didelės veiklos apimties įmonės direktorius apie darbuotojų darbą nėra informuojamas tą pačią dieną, o darbininkams, tame tarpe ir apeliantui, mokamas ne valandinis darbo atlygis, o sutartas konkretaus dydžio darbo užmokestis už tam tikrą darbą objekte. Direktoriaus pasirašyta pažyma, parengta remiantis buhalteriniais dokumentais, neatspindi tikrosios faktinės situacijos ir negali būti laikoma patikimu įrodymu, patvirtinančių, jog įvykio dieną apeliantas dirbo ir negalėjo sumušti K. K. ir davė melagingus parodymus.

7Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas, kuriame įtarimai sumušus K. K. buvo pateikti T. P., buvo nutrauktas. Jokių kitų patikimų rodymų, kad K. K. sumušė ne apeliantas, o kitas asmuo, nėra ir šioje byloje taip pat nebuvo pateikta. Melagingų parodymų davimas yra sąmoningas veiksmas, t. y. tyčinis žinomų aplinkybių neatskleidimas arba klaidingas aplinkybių atskleidimas siekiant suklaidinti. Logiškai nebūtų įmanoma paaiškinti situacijos, kai apeliantas, būdamas niekada neteistas, prisiimtų kito žmogaus kaltę. Paminėtos aplinkybės, apelianto vertinimu, patvirtina, kad teismas byloje įrodymus ištyrė ir įvertino neišsamiai, tendencingai ir šališkai, rėmėsi tik iš esmės apeliantui nepalankiais duomenimis, kurių pakankamumas kaltei pagrįsti yra abejotinas. Teismo išvados pagrįstos tik prielaidomis, nesant kitų įrodymų, tuo pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą.

8Nuteistasis taip pat nurodo, kad net ir tokiu atveju, jeigu sutinkant su tuo, kad buvo padarytas BK 235 str. 1 d. numatytas nusikaltimas, paskirtos baudos dydis yra per didelis. Bausmės rūšis – bauda parinkta teisingai, tačiau baudos dydis – 60 MGL, neatitinka teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. BK 235 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų. Už nesunkius nusikaltimus įstatymas numato baudą iki 500 MGL, t. y. baudos skyrimo ribos yra labai plačios. Nors pirmosios instancijos teismas skyrė mažesnę, nei vidurkis, baudą, tačiau neatsižvelgė į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. 60 MGL dydžio bauda nėra proporcinga nei nusikalstamos veikos sunkumui ir pavojingumui, nei asmenybės charakteristikai.

9Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė E. Gylienė apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

10Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

11Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, mano, kad teismo išvados dėl to, kad jis padarė BK 235 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, yra nepagrįstos, kadangi byloje esantys įrodymai tokių išvadų nepatvirtina. Taip pat nesutinka su paskiros bausmės dydžiu, mano, kad ji yra per griežta.

12Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. L. buvo nuteistas už tai, kad davė melagingus parodymus apie smurto prieš K. K. panaudojimo aplinkybes, t. y. būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, melagingai nurodė, kad jis 2014-02-15, ( - ) ribose, automobiliu pasivijo K. K. ir sudavė jam vieną kartą kumščiu į veidą.

13Baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą numatyta BK 235 str. 1 d. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 235 str. 1 d. prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia melagingų parodymų davimu ikiteisminio tyrimo metu arba teisme. Baudžiamajame procese parodymais laikomi faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką. Šios veikos subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Suprasdamas veikos pavojingumą, kaltininkas nori, kad tikrovės neatitinkanti informacija būtų užfiksuota proceso ar kituose dokumentuose ir panaudota byloje. Ikiteisminio tyrimo metu nusikaltimas baigtas, kai liudytojas pasirašo ikiteisminio tyrimo veiksmo, kuriame jis dalyvavo, protokolą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-597/2012).

14Nors nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl melagingų parodymų davimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, sutikti su tokiais teiginiais nėra pagrindo.

15Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 1-5 d.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

16Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neturi pagrindo pripažinti, kad aukščiau paminėtų reikalavimų dėl įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teismas nesilaikė, ar, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, spręsdamas M. L. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str. 1 d. klausimą, ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, nurodė, kuriais įrodymais savo išvadas dėl M. L. kaltės grindžia, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus ir neobjektyvius. Pripažindamas M. L. kaltu teismas rėmėsi nukentėjusiojo K. K. parodymais, kuriuose jis patvirtino, kad smūgį jam sudavė T. P., akistatos tarp nukentėjusiojo K. K. ir įtariamojo T. P. protokolu, iš kurio matyti, kad K. K. nurodė, jog būtent akistatoje dalyvaujantis asmuo – T. P. jam sudavė smūgį, duomenimis apie mobiliojo telefono prisijungimo prie judriojo ryšio operatoriaus bokštų, kuriais nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefono numeris, kuriuo naudojosi M. L., buvo prisijungęs prie judriojo ryšio operatorių bokštų ( - ) miesto ribose, raštu iš UAB „( - )“, iš kurio matyti, kad M. L. 2014 m. sausio 14-15 dienomis dirbo objekte ( - ) Taip pat teismas rėmėsi ir Kauno apygardos prokuratūros ( - ) apylinkės prokuratūros prokurorės 2014-06-27 įsiteisėjusiu nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, buvo konstatuota, kad smūgį K. K. sudavė ne M. L.. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ne dėl to, kad nebuvo nustatyta, jog T. P. sudavė smūgį K. K., o dėl to, kad tokie T. P. veiksmai buvo vertinti kaip atitinkantys ne BK 284 str. 1 d., o BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, dėl kurio procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka į teismą kreipiantis pačiam nukentėjusiajam, sudėtį. Įvertinęs šiuos įrodymus visumoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. L. kaltė padarius BK 235 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, t. y., davus melagingus parodymus apie tai, kad ne T. P., o jis sudavė smūgį nukentėjusiajam, yra įrodyta neginčijamai, savo išvadą tinkamai argumentavo ir pagrindė. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo pripažinti, kad teismo padarytos išvados prieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms.

17Nors nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltės įrodymu laikė pažymą iš darbdavio, apygardos teismas su tokiu nuteistojo teiginiu nesutinka. UAB „( - )” rašte pateikta informacija apie tai, kad 2014 m. sausio 14-15 dienomis M. L. dirbo objekte, esančiame ( - ) r. Šie duomenys atitinka aplinkybes, nustatytas patikrinus telefono numerio, kuriuo naudojosi M. L., prisijungimo prie judriojo ryšio operatoriaus bokštų vietą tuo metu, kai buvo suduotas smūgis nukentėjusiajam K. K. ir gavus informaciją, kad tuo metu telefono numeris, kuriuo naudojosi M. L., buvo prisijungęs prie bokštų, esančių ( - ) miesto ribose, t. y. toje vietoje, kurioje dirbo M. L.. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam smūgis į veidą buvo suduotas ( - ) t. y. visai kitoje vietoje, nei buvo pats M. L., taip pat nesant jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų M. L. iškeltą versiją, teismas visiškai pagrįstai raštą iš M. L. darbdavio laikė vienu iš įrodymų, pagrindžiančių M. L. kaltę. Nuteistasis M. L. teisme kėlė versiją, kad jis telefoną buvo palikęs darbo vietoje, juo galėjo naudotis kiti asmenys, tačiau šią versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, nurodė motyvus, kodėl nuteistojo M. L. paaiškinimais dėl mobiliojo ryšio telefono netiki.

18Nuteistasis skunde taip pat nurodo, kad teismas įrodymus ištyrė ir įvertino neišsamiai, tendencingai ir šališkai, nepašalino visų prieštaravimų ir abejonių, neištyrė ir neįvertino visų apelianto nekaltumą patvirtinančių įrodymų, tačiau nenurodė, kokių būtent įrodymų teismas neįvertino, kuriuos vertino neteisingai ir šališkai, kokios abejonės byloje liko nepašalintos. Pažymima, kad vien tai, jog teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, negu juos vertina pats nuteistasis, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas įrodymus vertino neteisingai. Vadovaujantis teismų praktika, teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014, 2K-164/2014). Nors nuteistasis su įrodymų vertinimu nesutinka, tačiau savo skunde nepateikia jokių svarių argumentų, kodėl mano, kad teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas, su jomis visiškai sutinka.

19Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašo švelninti paskirtą bausmę. M. L. su bausmės rūšimi – bauda, sutinka, tačiau mano, kad ji yra per didelė, neatitinkanti teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

20Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

21Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

22BK 235 str. 1 d. sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Nuteistasis su jam paskirtos bausmės rūšimi – bauda, sutinka, aukštesnysis teismas taip pat neturi pagrindo konstatuoti, kad bausmės rūšis parinkta neteisingai. Tačiau aukštesnysis teismas šiuo atveju pritaria apelianto skundo motyvams, kad jam paskirta bauda, įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, jo asmenybę taip pat teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra per didelė.

23M. L. padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Pagal BK 47 str. 3 d. 2 p. už nesunkų nusikaltimą skiriama bauda iki 500 MGL dydžio, o minimali bauda yra vieno MGL dydžio (47 str. 2 d.). Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas M. L. paskyrė 60 MGL dydžio baudą, kuri, apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra per griežta, neproporcinga padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiui ir pavojingumui. Kaip jau minėta, nuteistojo M. L. padaryta nusikalstama veika laikytina nesunkiu nusikaltimu, M. L. anksčiau neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba. Nors apylinkės teismas nuosprendyje nurodo, kad nuteistasis charakterizuojamas neigiamai, nes jo atžvilgiu yra nutraukti du ikiteisminiai tyrimai, apygardos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu ne visiškai sutinka. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad iš tikrųjų M. L. atžvilgiu buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai, kurie buvo nutraukti BK 93 str. 1 d. 1-3 p. ir 38 str. 1-4 p. pagrindu, tačiau vien tik ši aplinkybė negali būti vertinama kaip itin neigiamai charakterizuojanti nuteistąjį, kaip linkusį nusikalsti asmenį ir sudaranti pakankamą pagrindą skirti griežtesnę bausmę. Šioje byloje M. L. savo kaltės nepripažino, nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Dėl jo padarytos nusikalstamos veikos realūs neigiamai padariniai (pvz. baudžiamojo proceso pradėjimas ne to asmens atžvilgiu ir panašiai) nekilo. Duomenų, kad po šios veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo M. L. būtų padaręs naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų, byloje nėra. Įvertinus paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismo paskirta bauda, kuri, nors ir yra mažesnė, negu baudžiamajame įstatyme numatytas baudos vidurkis, šios bylos kontekste laikytina per griežta, neatitinkanti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmės keistina paskirtąją bausmę - baudą mažinant (BPK 328 str. 2 p.).

24Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. L., išlaidas iki 2015-03-17 sudaro 26,98 Eur dydžio advokato darbo užmokestis.

25BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

26Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,

Nutarė

27Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendį pakeisti.

28M. L. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., skirti 20 MGL (753,20 Eur) dydžio baudą.

29Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

30Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 29,98 Eur, iš nuteistojo M. L. nepriteisti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 4. M. L. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. vasario 24 d., ( - ) apskrities... 5. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. balandžio 18 d., ( - )... 6. M. L. apeliaciniame skunde prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014-12-10... 7. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas, kuriame... 8. Nuteistasis taip pat nurodo, kad net ir tokiu atveju, jeigu sutinkant su tuo,... 9. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė E. Gylienė apeliacinį skundą... 10. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.... 11. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo... 12. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. L. buvo nuteistas už tai, kad... 13. Baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą numatyta BK 235 str.... 14. Nors nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį... 15. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka... 16. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio... 17. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 18. Nuteistasis skunde taip pat nurodo, kad teismas įrodymus ištyrė ir įvertino... 19. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašo švelninti paskirtą bausmę.... 20. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai... 21. Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio... 22. BK 235 str. 1 d. sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės: viešieji... 23. M. L. padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų... 24. Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos... 25. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš... 26. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326... 27. Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendį pakeisti.... 28. M. L. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., skirti 20 MGL... 29. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.... 30. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su...