Byla 2K-164/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui, nuteistiesiems D. M., K. N., nuteistųjų gynėjams advokatams Arvydui Milučiui ir Pauliui Svirskiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. ir nuteistojo K. N. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų, 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.

2K. N. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų, 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų.

3Iš nuteistųjų D. M. ir K. N. solidariai priteista po 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosioms S. J., I. K. ir K. K. Nukentėjusiajam R. J. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

4Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 4 d. nuosprendis: D. M. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus ir 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė D. M. paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.

5K. N. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus ir paskirtas laisvės atėmimas trylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus ir 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė K. N. paskirta laisvės atėmimas trylikai metų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo D. M. ir nuteistojo K. N. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio apeliaciniai skundai atmesti.

6Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

7Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. M. ir K. N. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteisti už tai, kad:

8D. M., veikdamas bendrininkų grupe su A. S. ir V. S., kurie dėl šios veikos nuteisti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu, 2010 m. gegužės 19 d., apie 18.00 val., Ž. B. priklausančio namo, esančio Biržuose, ( - ), verandoje dėl mažareikšmės dingsties įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams kumščiu sudavė nukentėjusiajam R. J. du smūgius į veidą bei pilvą ir šiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei pažeidė viešąją tvarką.

9Be to, D. M. ir K. N., veikdami bendrininkų grupe, dėl mažareikšmės dingsties įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, 2010 m. gegužės 20 d., apie 14.00 ir 16.00 val., Ž. B. priklausančiame name, esančiame Biržuose, ( - ), atliko šiuos veiksmus: D. M. kumščiu sudavė R. J. penkis smūgius į veidą bei rankas, K. N. vieną kartą spyrė R. J. į veidą, taip padarydami R. J. nežymų sveikatos sutrikdymą. K. N. ranka sudavė vieną smūgį Ž. B. į šoną, sukeldamas jai fizinį skausmą. Be to, D. M. kumščiu ir kojomis, o K. N. kojomis sudavė E. K. į galvą, viršutinę kūno dalį, rankas bei kojas, iš viso ne mažiau kaip dešimt smūgių, taip padarydami E. K. krūtinės sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis krūtinėje, kairės pusės V-VIII šonkaulių lūžiais ir poodines kraujosruvas dešiniame ir kairiame žastuose, dešinėje šlaunyje, kairio kelio sąnario srityje, galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, viršutinėje ir apatinėje lūpoje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje bei įvykusiu galvos smegenų suspaudimu; dėl to nuo galvos sužalojimų visumos 2010 m. gegužės 20 d. E. K. mirė. Šiais veiksmais D. M. ir K. N. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė E. K. Be to, sumušdami R. J. ir Ž. B., D. M. ir K. N. sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

10Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas – D. M. ir K. N. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus. Šis teismas nustatė, kad D. M. ir K. N., veikdami bendrininkų grupe, dėl mažareikšmės dingsties įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, 2010 m. gegužės 20 d., apie 14.00 ir 16.00 val., Ž. B. priklausančiame name, esančiame Biržuose, ( - ), atliko šiuos veiksmus: D. M. kumščiu sudavė R. J. penkis smūgius į veidą bei rankas, K. N. vieną kartą spyrė R. J. į veidą, taip padarė nukentėjusiajam R. J. nežymų sveikatos sutrikdymą. K. N. ranka sudavė vieną smūgį Ž. B. į šoną, sukeldamas jai fizinį skausmą. Be to, D. M. kumščiu ir kojomis, o K. N. kojomis sudavė bejėgiškos būklės dėl anksčiau patirtų sužalojimų ir apsvaigimo nuo alkoholio buvusiam E. K. į galvą, viršutinę kūno dalį, rankas bei kojas, iš viso ne mažiau kaip dešimt smūgių, taip padarė E. K. krūtinės sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis krūtinėje, kairės pusės V-VIII šonkaulių lūžiais ir poodines kraujosruvas dešiniame ir kairiame žastuose, dešinėje šlaunyje, kairio kelio sąnario srityje, galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, viršutinėje ir apatinė lūpoje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje bei įvykusiu galvos smegenų suspaudimu; nuo galvos sužalojimų visumos 2010 m. gegužės 20 d. E. K. mirė. Šiais veiksmais D. M. ir K. N. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė bejėgiškos būklės buvusį E. K.

11Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus, 284 straipsnio 1 dalį ir pripažinti jį padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką bei skirti bausmę, mažesnę nei šio straipsnio sankcijos vidurkis.

12Skunde kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti ir neteisėti. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo lemiamos įtakos darant išvadą dėl jo veiksmų kvalifikavimo. Analizuodami byloje surinktus įrodymus, teismai tinkamai nevertino jų visumos, tarpusavio ryšio, iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiųjų R. J., Ž. B., liudytojos J. M. parodymais. Kasatorius pripažįsta, kad būtent dėl jo kaltų veiksmų mirė E. K., tačiau nesutinka, kad nužudė nukentėjusįjį dėl chuliganiškų paskatų, kad šis buvo bejėgiškos būklės ir kad pažeidė viešąją tvarką. Jo nuomone, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti tokias išvadas.

13Byloje netinkamai pritaikytas BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas. Teismų išvada dėl chuliganiškų paskatų nužudžius E. K. prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Byloje esantys įrodymai pagrindžia buvus asmeninius santykius tarp A. ir V. S. bei nužudyto E. K. Jie buvo pažįstami kaip kaimynai. S. nemėgo E. K. dėl jo asocialaus būdo. Tąkart S. pyktis kilo dėl eilinio kaimynų girtavimo, keliamo triukšmo bei neprižiūrimo vilkšunio, kuris įkando V. S. šuniui. Kasatorius su S., šių prašymu, pas E. K. atvyko siekdami išsiaiškinti dėl E. K. ir jo draugų netinkamo elgesio. Taigi E. K. jis sumušė ne dėl menkavertės dingsties, o todėl, kad šis netinkamai elgėsi su jo pažįstamais. Kasatoriaus parodymus dėl A., V. S. bei E. K. konfliktinių asmeninio pobūdžio santykių patvirtino apklausti K. N., A. ir V. S. Tai, kad egzistavo kaimyniški, tačiau priešiški A., V. S. ir E. K. santykiai, neleidžia nukentėjusiojo nužudymo kvalifikuoti kaip padaryto dėl chuliganiškų paskatų pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati.

14Netinkamai pritaikytas ir BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą ir prieštaringą išvadą, kad E. K. buvo bejėgiškos būklės. Anot teismo, pirmą kartą (apie 16.00 val.) E. K. buvo sumuštas, sužalotas ir prarado sąmonę; nesąmoningas jis buvo įneštas į kambarį ir paguldytas ant grindų; toje pačioje vietoje, dėl patirtų sužalojimų neatgavęs sąmonės ir dėl apsvaigimo nuo alkoholio negalėdamas pasipriešinti, kasatoriaus ir K. N. buvo sumuštas dar kartą (apie 18.00 val.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad antrą kartą smūgius rankomis ir kojomis kasatorius E. K. sudavė tęsdamas ankstesnį konfliktą, t. y. pripažino muštynes buvus tęstinio pobūdžio. Taigi jo veiksmai buvo apimti bendros tyčios, todėl nužudymas vertintinas kaip tęstinė nusikalstama veika. Laiko tarpas tarp muštynių trumpas – iki dviejų valandų, E. K. jis mušė toje pačioje vietoje dėl tų pačių motyvų ir panašiu būdu. Pirmą kartą mušamas (apie 16.00 val.) E. K. buvo sąmoningas ir turėjo visas galimybes priešintis. Jis buvo fiziškai silpnesnis, tačiau tai nelaikytina bejėgiška būkle. Antras mušimas, įvykęs apie 18.00 val., buvo pirmojo tęsinys, todėl negali būti vertinamas kaip atskiras nusikaltimas.

15Kasatoriaus nuomone, byloje netinkamai pritaikyta ir BK 284 straipsnio 1 dalis. Jis nesutinka su teismų išvada, kad nusikaltimo padarymo vieta – Ž. B. gyvenamasis namas laikytinas viešąja vieta. Tai privatus gyvenamasis namas, esantis adresu: ( - ), Biržai, ir jis nėra vieša vieta, nes į jį bet kada, bet kokiu paros metu negali patekti pašaliniai asmenys; patekimas į šį namą ribojamas; norintiems patekti į jį, reikėjo gauti savininkės sutikimą. Tai, kad kasatorius su A. ir V. S. bei K. N. užėjo į šį namą, dar nereiškia, jog jie bet kada galėjo į jį patekti. Namo savininkė Ž. B. neprieštaravo dėl jų įėjimo, nes matė, kad kartu buvo kaimynai A. ir V. S. Taigi teismai padarė nepagrįstą išvadą dėl įvykio vietos vertinimo kaip viešosios, todėl ir baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį negalima.

16Kasaciniu skundu nuteistojo K. N. gynėjas advokatas P. Svirskis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 4 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį ir bylą K. N. nutraukti, jam pareikštus civilinius ieškinius atmesti.

17Skunde kasatorius nesutinka su abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalimi dėl K. N. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus, bausmės jam paskyrimo bei civilinių ieškinių iš jo priteisimo. Jis teigia, kad nuosprendžiai dėl šios dalies nepagrįsti, nes nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 332 straipsnio 3 dalies, 386 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai.

18Kasatoriaus nuomone, teismai, vertindami nukentėjusiojo R. J., liudytojų J. M., S. Š., V. R., N. I. parodymus, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas. Teismų išvados dėl to, kad K. N. prisidėjo prie E. K. mirties, pagrįstos ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis.

19Teismai besąlygiškai, be aiškaus pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo R. J. parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, iš esmės netikrindami jų remiantis patikimumo ir leistinumo kriterijais, nors nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs ir byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas 2010 m. gegužės 20, 27 d., taip pat 2010 m. birželio 3 d. parodymų patikrinimo vietoje metu jis nenurodė, kad K. N. būtų sudavęs smūgius E. K. (T. 1, b. l. 92, 93, 101-106). 2010 m. rugsėjo 24 d. apklausoje ir 2010 m. gegužės 27 d. K. N. parodymo atpažinti metu nukentėjusysis R. J. parodė nematęs, kad K. N. būtų sudavęs smūgius E. K. ir ką jis veikė kambaryje, ar šis spardė nukentėjusįjį, nežino (T. 1, b. l. 107, 108, T. 2, 67-70). Visuose protokoluose R. J. pasirašė, patvirtindamas, kad perskaitė ir kad surašyta teisingai, pastabų dėl jų turinio nepareiškė. Taigi nukentėjusysis R. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, penkių mėnesių laikotarpiu nuo įvykio bent penkis kartus nurodė nematęs, kad K. N. būtų smurtavęs prieš E. K.. Tačiau teismai šių aplinkybių iš esmės nevertino ir rėmėsi teisminio nagrinėjimo metu duotais R. J. parodymais, nes ikiteisminio tyrimo metu apklausas vykdžiusi tyrėja V. R. nurodė, kad šį nukentėjusįjį apklausti buvo sunku dėl jo impulsyvaus būdo, todėl, teismų nuomone, tyrėja galėjo kai kurių R. J. parodymų neužrašyti. Kasatorius teigia, kad šiuo atveju teismai padarė niekuo nepagrįstas prielaidas ir nevertino liudytojos V. R. parodymų visumos. Liudytoja V. R. parodė, kad protokoluose užrašė tai, ką pasakojo R. J., su protokolų turiniu jis buvo supažindintas, dėl jų jokių pastabų nepareiškė, juose pasirašė. Šie liudytojos parodymai patvirtina, kad nukentėjusiojo R. J. parodymai protokoluose buvo užrašyti teisingai ir išsamiai. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį, kad iš 2010 m. gegužės 27 d. K. N. parodymo atpažinti protokolo matyti, kad R. J., paklaustas apie K. N. veiksmus prieš E. K., aiškiai atsakė, jog nematė, kad K. N. būtų sudavęs smūgius E. K.. Nurodytos ikiteisminio tyrimo metu atliktos nukentėjusiojo R. J. apklausos patvirtina, kad jo parodymai, duoti po bylos gražinimo prokurorui ir bylą nagrinėjant teisme, kelia pagrįstų abejonių, todėl jais apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas nukentėjusiojo R. J. parodymų patikimumą, nurodė, jog apklaustas pirmosios instancijos teisme R. J. keletą kartų davė vienodus ir nuoseklius parodymus, sutampančius su kitais objektyviais duomenimis, tačiau šių duomenų nenurodė.

20Taip pat teismai negalėjo grįsti sprendimų ir liudytojų J. M. bei S. Š. parodymais, kurie davė parodymus apie aplinkybes, kurias suprato iš garso ir pan. Remdamiesi šiais liudytojų parodymais, teismai nuosprendžius grindė ne objektyviais, o tikėtinais duomenimis, prielaidomis dėl aplinkybių, kaip jas suprato įvykio metu buvę neblaivūs nurodyti liudytojai. Be to, apeliacinės instancijos teismas liudytojo S. Š. parodymus vertino apibendrintai, nes nepasisakė, kuriuos jo parodymus – duotus teisme ar ikiteisminio tyrimo metu – laiko teisingais. Iš įvykio vietos apžiūros ir šio proceso veiksmo metu darytų nuotraukų matyti, kad liudytojas S. Š. objektyviai negalėjo matyti įvykio vietos, todėl šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais remtis negalima.

21Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, nes liko nenustatyta, ar nukentėjusysis R. J. objektyviai galėjo matyti kambaryje gulintį mušamą E. K. Šias aplinkybes nurodė tik pats nukentėjusysis R. J. Grąžinus bylą prokurorui ir atliekant įvykio vietos apžiūrą bei parodymų patikrinimus vietoje, nuotraukų iš R. J. sėdėjimo vietos nebuvo padaryta. Taip pat byloje nebuvo nustatyta, kokioje padėtyje buvo kambario, kuriame gulėjo E. K., durys, t. y. ar jos neužstojo vaizdo R. J., jeigu jis būtų sėdėjęs taip, kaip nurodė savo parodymuose. Tai, kad R. J. nematė mušamo E. K., patvirtina ir po bylos gražinimo prokurorui jo duoti parodymai, kad šį įvykį matė čigonė (T. 5, b. l. 90, 91). Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmetė, nurodydamas, kad buvo imtasi pakankamai priemonių šiai aplinkybei patikrinti – nukentėjusieji ir liudytojai buvo išsamiai apklausti, jų parodymai patikrinti vietoje. Pagrįstų abejonių kelia ir teismo rėmimasis liudytojos tyrėjos N. I. parodymais. Pirmosios instancijos teisme ši liudytoja nurodė esanti įsitikinusi, kad nukentėjusieji R. J., Ž. B. ir liudytojai J. M., D. L., S. Š., būdami verandoje, matė spardomą E. K. galvą. Tačiau nuotraukų iš R. J. sėdėjimo vietos nebuvo padaryta, o iš kitų nurodytų asmenų sėdėjimo vietų gulinčio E. K. galvos objektyviai nesimatė – tą pirmosios instancijos teisme patvirtino nukentėjusioji Ž. B. ir liudytojai J. M., D. L., S. Š.. Dėl to liudytojos N. I. parodymai negalėjo būti pagrindas atmesti apeliacinio skundo argumentus. Kasatorius pažymi, kad nėra abejonių, jog galima objektyviai nustatyti, ar iš R. J. sėdėjimo vietos buvo matoma E. K. galva, todėl apeliacinės instancijos teismo konstatavimo, kad R. J. matė spardomą E. K. galvą remiantis subjektyviais ir nepatikimais liudytojų parodymais, negalima laikyti skundo išnagrinėjimu.

22Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad nukentėjusiojo R. J. ir liudytojų J. M. bei S. Š. parodymai kelia pagrįstų abejonių, todėl jais grįsti nuosprendžio negalima, visos abejonės turi būti vertinamos K. N. naudai, todėl jis išteisintinas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus, o nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai atmesti.

23Be to, dar vienas iš apeliacinio skundo argumentų buvo tai, kad Panevėžio apygardos teismas negalėjo skirti didesnės bausmės K. N., nei buvo paskyręs Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu (panaikintu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi), nes šio nuosprendžio kiti proceso dalyviai nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais neskundė. Apeliacinės instancijos teismas šį skundo argumentą pripažino pagrįstu ir konstatavo BPK 386 straipsnio pažeidimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas papildomai kvalifikavo K. N. veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir paskyrė dar griežtesnę bausmę. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nepaaiškėjo jokių naujų faktinių aplinkybių, kurių nebuvo nustatęs Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu, be to, byla prokurorui buvo grąžinta ne todėl, kad reikėtų pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą. Taigi K. N. atsidūrė blogesnėje teisinėje padėtyje tik dėl to, kad skundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį (Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendį), o tai prieštarauja non reformatio in peius (keitimo į blogąją pusę) principui (įtvirtintam BPK 320 straipsnio 4 dalyje, 386 straipsnio 3 dalyje).

24Nuteistojo D. M. ir nuteistojo K. N. gynėjo advokato P. Svirskio kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

25Dėl nuteistojo K. N. gynėjo kasacinio skundo

26(įrodymų vertinimas, bendrininkavimo nuostatų taikymas)

27Kasaciniu skundu nuteistojo K. N. gynėjas advokatas P. Svirskis prašo dėl K. N. priimtus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti. Tokį prašymą kasatorius, teigdamas, kad K. N. nepagrįstai nuteistas už E. K. nužudymą, iš esmės argumentuoja tuo, kad abiejų instancijų teismų išvados, jog K. N. dalyvavo nužudant E. K., pagrįstos ne objektyviais bylos duomenimis, o prielaidomis; kad byloje esantys duomenys įvertinti esmingai pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, t. y. kai kurių aplinkybių visiškai nevertinant, o kitas pripažįstant įrodytomis remiantis tik prielaidomis.

28Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

29Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokių pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nenustatė.

30Kasatorius teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, tačiau iš kasacinio skundo turinio, jame išdėstytų argumentų matyti, kad iš esmės yra ginčijamas teismų sprendimų pagrįstumas, nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

31BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nagrinėjamoje byloje nėra pažeisti. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nuosprendyje įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, išdėstyti, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nurodyti.

32Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikyti įrodymais, kiekvienu atveju nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

33Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus – nuteistųjų D. M. ir K. N., nukentėjusiųjų R. J., Ž. B., liudytojų J. M., S. Š., D. L., R. K., kaip liudytojų apklaustų tyrimo veiksmus atlikusių N. I., V. R. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas ir teisme duotus paaiškinimus, duomenis, užfiksuotus ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose, ir kitus byloje surinktus duomenis, palyginęs juos tarpusavyje, įvertinęs tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, pripažino, kad K. N. dalyvavo E. K. nužudyme dėl chuliganiškų paskatų kaip šio nusikaltimo bendravykdytojas, kad tiek D. M., tiek K. N., veikdami bendrininkų grupe, naudojo prieš E. K. fizinį smurtą, padarydami jam sužalojimus, sukėlusius pastarojo mirtį.

34Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008 ir kt.). Taip pat pažymėtina, kad nužudymo bylose, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai) (BK 24 straipsnio 3 dalis, 25 straipsnio 2 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys.

35Kasaciniame skunde nuteistojo K. N. gynėjas iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti ir jo apeliaciniame skunde ginčijant įrodymų vertinimą bei teigiant, kad byloje jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog K. N. naudojo prieš E. K. fizinį smurtą – sudavė jam smūgius į galvą ir krūtinę, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus bei palyginęs juos tarpusavyje, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. N. kaltu dėl E. K. nužudymo, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje padarytos išvados, jog E. K. mušė ir spardė, taip padarydami jam mirtį lėmusius sužalojimus galvoje, abu nuteistieji, yra teisingos ir pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į apelianto argumentus atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl jie atmetami, nurodyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pagal byloje nustatytas aplinkybes abu nuteistieji mušė ir spardė E. K., abu matė vienas kito veiksmus ir jiems pritarė, reiškia vieni su kitų neteisėtais veiksmais sutiko, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti, abu bendrai veikdami padarė E. K. sužalojimus, nuo kurių (sužalojimų galvoje visumos) jis mirė, todėl nesutikti su teismų išvadomis, kad K. N., kaip nusikaltimo bendravykdytojas, yra atsakingas už kilusius padarinius – nukentėjusiojo mirtį, nėra pagrindo.

36Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – dėl K. N. priimtus teismų sprendimus naikinti ir bylą nutraukti – nėra teisinio pagrindo, nėra tokio sprendimo priėmimui BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

37Dėl D. M. kasacinio skundo

38(kvalifikuoto nužudymo ir viešosios tvarkos pažeidimo)

39Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 ir 8 punktuose bei 284 straipsnio 1 dalyje, pakeisti – jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, mažesnę nei šio straipsnio sankcijos vidurkis. Kasatorius teigia, kad teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepagrįstai pripažino, jog E. K. buvo nužudytas dėl chuliganiškų paskatų ir jam būnant bejėgiškos būklės; kad nusikalstamus veiksmus, padarytus Ž. B. namuose, nepagrįstai pripažino kaip padarytus viešoje vietoje.

40Baudžiamajame kodekse numatytos nužudymo sudėtys pagal sunkumo laipsnį klasifikuojamos į paprastas (BK 129 straipsnio 1 dalis), kvalifikuotas (BK 129 straipsnio 2 dalis) ir privilegijuotas (BK 130 ir 131 straipsniai). Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kai nėra nei šio straipsnio 2 dalyje nusikaltimą kvalifikuojančių, nei BK 130 ar 131 straipsniuose numatytų privilegijuojančių požymių.

41Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

42Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. M., veikdamas bendrai su K. N., E. K. nužudė dėl chuliganiškų paskatų. Kasaciniame skunde, pakartodamas apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, kasatorius teigia, kad jis smurtą prieš E. K. panaudojo ne dėl menkavertės dingsties, o dėl to, kad šis netinkamai elgėsi su jo pažįstamais A. ir V. S. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas D. M. argumentus, priimtame nuosprendyje pasisakė, kad objektyviais bylos duomenimis nustatyti nuteistojo veiksmai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad jis, kaip pretekstą panaudodamas mažareikšmį konfliktą, kilusį tarp kaimynų Ž. B. ir A. bei V. S., ignoruodamas elementarias elgesio normas, žiauriai smurtaudamas prieš jam anksčiau nepažįstamą asmenį kitų žmonių akivaizdoje, tai darė siekdamas demonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius ir priešpastatyti save visuomeninei tvarkai; kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo D. M. smurto veiksmai prieš nukentėjusįjį E. K. (taip pat ir nukentėjusįjį R. J.) buvo nulemti chuliganiškų paskatų, yra pagrįsta ir teisinga. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis išvadomis. Pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdžiai matyti, kad E. K. nužudymo dominuojantis motyvas buvo chuliganiškos paskatos. Esant nustatytam nužudymą kvalifikuojančiam požymiui, numatytam BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kasatoriaus prašymas kvalifikuoti jo veiką kaip paprastą nužudymą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, negali būti tenkinamas.

43Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą; kad šio teismo išvados nepagrįstos ir prieštaringos, nes pats teismas nustatė, jog užpuolimo metu jis E. K. smūgius rankomis ir kojomis sudavė be jokios dingsties, tęsdamas ankstesnį konfliktą; kad jo veiksmai buvo apimti bendros tyčios, todėl veika (nužudymas) yra tęstinė.

44Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejėgiškos būklės), kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą ir tada, kai nužudomas nukentėjęs asmuo, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko ar jo bendrininkų panaudoto fizinio smurto ar kitokių veiksmų, jei sumanymas nužudyti kilo po to, kai nukentėjusysis tapo bejėgiškos būklės po tokio smurto ar kitokių veiksmų panaudojimo. Teismų praktikoje tais atvejais, kai nužudomas nukentėjusysis, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko panaudoto smurto jau turint sumanymą nukentėjusįjį nužudyti, minėto straipsnio 2 punktas paprastai neinkriminuojamas.

45Pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas prieš E. K. panaudoto smurto veiksmai (tarp jų ir tie, dėl kurių buvo padaryti sužalojimai, lėmę jo mirtį) buvo tęstinio pobūdžio; jau po pirmojo sumušimo jis tapo bejėgiškos būklės; jam būnant bejėgiškos būklės, smurto veiksmai buvo tęsiami, padarant jam dalį mirtį sukėlusių sužalojimų. Nuosprendyje jokių argumentų ar pasisakymų apie sumanymą nužudyti, kilusį po to, kai E. K. tapo bejėgiškos būklės po prieš jį panaudoto fizinio smurto, nėra. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas taikyti D. M. BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą nėra pakankamai motyvuotas ir kelia pagrįstų abejonių tokio sprendimo teisingumu (plačiau apie BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymą pasisakoma kitoje nutarties dalyje).

46Kasatorius teigia, kad jam BK 284 straipsnio 1 dalis taikyta netinkamai, ir tai argumentuoja tuo, kad Ž. B. namas, kuriame buvo panaudotas smurtas prieš kitus asmenis, nėra viešoji vieta.

47Kasatoriaus argumentas, kuris buvo nurodytas ir apeliaciniame skunde, atmestinas. BK 284 straipsnio 1 dalies prasme viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas, atsakymas į nuteistojo argumentą, pasisakė, kad nagrinėjamu atveju įvykio vieta pripažinta nukentėjusiajai Ž. B. priklausantis privatus gyvenamasis namas, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad į jį nuteistasis D. M. visus tris kartus pateko be šeimininkės leidimo; be to, name, be nuteistojo ir namo šeimininkės, buvo ir kitų asmenų, kurių akivaizdoje D. M., veikdamas dėl chuliganiškų paskatų, sužalojo E. K., Ž. B. bei R. J.; name buvę asmenys dėl tokių D. M. neteisėtų ir agresyvių veiksmų neabejotinai patyrė išgąstį bei sumišimą, todėl šiuo atveju Ž. B. gyvenamasis namas pagrįstai pripažintas viešąja vieta. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neturi pagrindo.

48Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – jo padarytus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – nėra teisinio pagrindo.

49Dėl draudimo keisti į blogąją pusę (non reformatio in peius) principo laikymosi

50Kasaciniame skunde nuteistojo K. N. gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo K. N. nusikalstamą veiką papildomai kvalifkuodamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir paskirdamas griežtesnę bausmę nei ji buvo paskirta Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu, pažeidė draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę (non reformatio in peius) principą.

51Procesas turi vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas teises. Viena tokių teisių – skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Svarbi veiksmingo šios teisės įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju, asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas).

52Teisėjų kolegija pažymi, kad analizuojant non reformatio in peius draudimo principą, atkreiptinas dėmesys ir į Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją Nr. R (92) 17 dėl nuoseklumo skiriant bausmes (priimta 1992 m. spalio 19 d.). Rekomendacijos priedo F dalyje (reformatio in peius draudimas) nurodoma, kad tuo atveju, kai teismo sprendimą skundžia tik kaltinamasis, turėtų būti atsižvelgiama į reformatio in peius draudimo principą. Tose valstybėse, kuriose prokuroras, kaltinamajam apskundus teismo sprendimą, turi teisę paduoti papildomą (aksesorinį) skundą, šie įgaliojimai neturėtų būti naudojami siekiant pakirsti reformatio in peius draudimo principą, taip atgrasant kaltinamuosius nuo teismų sprendimų apskundimo. Rekomendacijos aiškinamajame rašte (Explanatory memorandum to Recommendation No. R (92) 17 of the Committee of Ministers to member states Consistency in sentencing (adopted by the Committee of Ministers on 19 October 1992 at the 482nd meeting of the Ministers' Deputies) komentuojant šias nuostatas nurodoma, kad Ministrų Komitetui žinoma teisės apskųsti teismo sprendimą reglamentavimo valstybėse narėse įvairovė, tačiau iš principo Ministrų Komitetas priėjo išvadą, jog bendriausia prasme yra neteisinga apeliaciniam teismui skirti sunkesnę bausmę tuo atveju, kai skundas paduotas tik gynybos interesais. Tai ir yra reformatio in peius draudimas. Neteisingumas kyla ne tik dėl staigmenos elemento (tais atvejais, kai prokuroro skundas nepaduotas), bet bendresne prasme dėl kaltinamųjų atgrasymo nuo jų teisės apskųsti teismo sprendimą įgyvendinimo (Konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnis). Jeigu bylos baigtis, kaltinamojo požiūriu, padavus skundą gali būti blogesnė (nepalankesnė kaltinamajam), tai atgraso atitinkamus asmenis nuo šios teisės įgyvendinimo.

53BPK draudimo keisti į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas įtvirtintas 320 straipsnio 4 dalyje bei 386 straipsnio 3 dalyje. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 386 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką.

54Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo laikomasi visose proceso stadijose. Tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t. y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-276/2012).

55Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu K. N. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vienuolikai metų, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams; subendrinta galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. D. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams; subendrinta galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų.

56Šį nuosprendį apeliacine tvarka apskundė nuteistasis D. M. ir nuteistojo K. N. gynėjas advokatas P. Svirskis. Nuteistasis D. M. prašė sušvelninti paskirtą bausmę, o nuteistojo K. N. gynėjas – dėl K. N. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nei prokuroras, nei nukentėjusieji nuosprendžio neskundė.

57Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal minėtų apeliantų skundus, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendį dėl K. N. ir D. M. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį panaikino ir, vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 5 dalimi, perdavė bylą prokurorui nutartyje nurodytiems pažeidimams pašalinti. Panevėžio apygardos teismo (antrą kartą išnagrinėjusio baudžiamąją bylą) 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžiu K. N. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu subendrinta galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. D. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu subendrinta galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal dėl šio nuosprendžio paduotus nuteistojo K. N. gynėjo advokato P. Svirskio, nuteistojo D. M. ir prokurorės J. Sabaliauskienės apeliacinius skundus, apeliantų – nuteistojo K. N. gynėjo ir nuteistojo D. M. apeliacinius skundus atmetė, o prokurorės patenkino iš dalies – vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 1 punktu ir 328 straipsnio 2 punktu (t. y. dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės) Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendį pakeitė: D. M. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus ir paskyrė laisvės atėmimą penkiolikai metų; K. N. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus ir paskyrė laisvės atėmimą trylikai metų; atitinkamai subendrinęs naujai paskirtas bausmes su bausmėmis, pirmosios instancijos temo paskirtomis pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, D. M. galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą penkiolikai metų, o K. N. – laisvės atėmimą trylikai metų.

58Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas pripažino, kad Panevėžio apygardos teismas 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžiu už E. K. nužudymą dėl chuliganiškų paskatų paskirdamas D. M. ir K. N. griežtesnes, nei jos buvo paskirtos Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu, bausmes (pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje klaidingai nurodoma, kad šį nuosprendį priėmė Panevėžio apygardos teismas), pažeidė BPK 386 straipsnio nuostatas, nes bausmes sugriežtino nenustatęs jokių naujų bausmių individualizavimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, joje priimtų procesinių sprendimų, apeliacinės instancijos teismas ir pats, paskirdamas D. M. ir K. N. griežtesnes bausmes, nebuvo nuoseklus, nesilaikė teismo sprendimo keitimo į blogąją pusę (reformatio in peius) draudimo principo bei pažeidė BPK 386 straipsnio 3 dalies nuostatas.

59Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą sunkesnė nusikalstama veika yra veika, už kurią baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę bausmę. Tai, kad prieš E. K. smurtas buvo tęsiamas esant jam jau sumuštam ir paguldytam kambaryje, buvo nustatyta ir Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje. Byloje aplinkybių, kurios būtų išaiškintos tik iš naujo nagrinėjant bylą teisme, nėra nustatyta. Iš bylos duomenų matyti, kad tos pačios aplinkybės tik įvertintos kitaip – pasunkinant nuteistų teisinę padėtį padarytą nužudymą dėl chuliganiškų paskatų papildomai kvalifikuojant ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

60Kasatorius teigia, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog K. N. atsidūrė blogesnėje teisinėje padėtyje tik dėl to, kad skundė pirmosios instancijos, t. y. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendį, o tai prieštarauja draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę principui, įtvirtintam BPK 386 straipsnio 3 dalyje; kad, pabloginant jo teisinę padėtį, buvo iš esmės pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės.

61Teisėjų kolegija nesutikti su kasatoriaus argumentais neturi pagrindo. Teisinė padėtis, pažeidžiant draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę principą, buvo pabloginta ir nuteistajam D. M., todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, lėmusio ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, keistinas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

62Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

63Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio dalį, kuriuo pakeistas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 4 d. nuosprendis, pakeisti:

64šio nuosprendžio dalį, kuria D. M. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų, pakeisti – pašalinti BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirti laisvės atėmimą dvylikai metų. Panaikinti paskirtą subendrintą galutinę bausmę ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvylikai metų;

65nuosprendžio dalį, kuria K. N. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus ir paskirtas laisvės atėmimas trylikai metų, pakeisti – pašalinti BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirti laisvės atėmimą vienuolikai metų. Panaikinti paskirtą subendrintą galutinę bausmę ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą vienuolikai metų.

66Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. K. N. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu... 3. Iš nuteistųjų D. M. ir K. N. solidariai priteista po 20 000 Lt neturtinės... 4. Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 5. K. N. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8... 6. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą,... 7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. M. ir K. N. pagal BK 284... 8. D. M., veikdamas bendrininkų grupe su A. S. ir V. S., kurie dėl šios veikos... 9. Be to, D. M. ir K. N., veikdami bendrininkų grupe, dėl mažareikšmės... 10. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo... 11. Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo... 12. Skunde kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra... 13. Byloje netinkamai pritaikytas BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas. Teismų... 14. Netinkamai pritaikytas ir BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Apeliacinės... 15. Kasatoriaus nuomone, byloje netinkamai pritaikyta ir BK 284 straipsnio 1 dalis.... 16. Kasaciniu skundu nuteistojo K. N. gynėjas advokatas P. Svirskis prašo... 17. Skunde kasatorius nesutinka su abiejų instancijų teismų nuosprendžių... 18. Kasatoriaus nuomone, teismai, vertindami nukentėjusiojo R. J., liudytojų J.... 19. Teismai besąlygiškai, be aiškaus pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo R. J.... 20. Taip pat teismai negalėjo grįsti sprendimų ir liudytojų J. M. bei S. Š.... 21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė esminį BPK 320 straipsnio 3... 22. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad nukentėjusiojo R. J. ir liudytojų J.... 23. Be to, dar vienas iš apeliacinio skundo argumentų buvo tai, kad Panevėžio... 24. Nuteistojo D. M. ir nuteistojo K. N. gynėjo advokato P. Svirskio kasaciniai... 25. Dėl nuteistojo K. N. gynėjo kasacinio skundo ... 26. (įrodymų vertinimas, bendrininkavimo nuostatų taikymas)... 27. Kasaciniu skundu nuteistojo K. N. gynėjas advokatas P. Svirskis prašo dėl K.... 28. Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini.... 29. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus... 30. Kasatorius teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, kad... 31. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik... 32. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų... 33. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus –... 34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą... 35. Kasaciniame skunde nuteistojo K. N. gynėjas iš esmės pakartojo tuos pačius... 36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 37. Dėl D. M. kasacinio skundo ... 38. (kvalifikuoto nužudymo ir viešosios tvarkos pažeidimo)... 39. Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo apeliacinės instancijos teismo... 40. Baudžiamajame kodekse numatytos nužudymo sudėtys pagal sunkumo laipsnį... 41. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl... 42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. M., veikdamas bendrai su K. N., E. K.... 43. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK... 44. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK129 straipsnio 2 dalies 2 punktą... 45. Pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas prieš E.... 46. Kasatorius teigia, kad jam BK 284 straipsnio 1 dalis taikyta netinkamai, ir tai... 47. Kasatoriaus argumentas, kuris buvo nurodytas ir apeliaciniame skunde,... 48. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti... 49. Dėl draudimo keisti į blogąją pusę (non reformatio in peius) principo... 50. Kasaciniame skunde nuteistojo K. N. gynėjas teigia, kad apeliacinės... 51. Procesas turi vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose... 52. Teisėjų kolegija pažymi, kad analizuojant non reformatio in peius draudimo... 53. BPK draudimo keisti į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas... 54. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nagrinėjant bylą teismuose non... 55. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Šiaulių apygardos teismo 2011 m.... 56. Šį nuosprendį apeliacine tvarka apskundė nuteistasis D. M. ir nuteistojo K.... 57. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal minėtų... 58. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas... 59. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą... 60. Kasatorius teigia, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog K. N. atsidūrė... 61. Teisėjų kolegija nesutikti su kasatoriaus argumentais neturi pagrindo.... 62. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 63. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 64. šio nuosprendžio dalį, kuria D. M. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK... 65. nuosprendžio dalį, kuria K. N. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 129... 66. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....