Byla 2A-763-440/2016
Dėl skolos priteisimo

1Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gigas“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vaistena“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-111-772/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gigas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Vaistena“, trečiajam asmeniui G. K. dėl skolos priteisimo.

2Teismas išnagrinėjęs,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Gigas“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 2780,75 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB ,,Gigas“ 2015 m. gegužės 20 d., 2015 m. gegužės 21 d., 2015 m. gegužės 22 d., 2015 m. gegužės 26 d suteikė smėlio, dolomitinės skaldos ir gamtinio žvyro transportavimo paslaugas atsakovei UAB „Vaistena“. Teigė, kad tai patvirtina 2015 m. gegužės 27 d. išrašyta PVM sąskaita - faktūra serija GS Nr. 0000092, taip pat krovinio važtaraščiai. Nors šiuo konkrečiu atveju tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta rašytinė atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, tačiau iš PVM sąskaitos - faktūros turinio bei kitų juridinių faktų matyti, jog šalis sieja atlygintinų paslaugų teikimo prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovės manymu atsakovė turėtų būti laikoma pažeidusia prievolę laiku atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas.
  1. Atsakovė UAB „Vaistena“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog atsakovė su ieškove tarėsi, kad ji parduos ir į Kryklių kaimą pristatys 18 m 3 žvyro bei apie 108 m 3 smėlio, o atsakovė už tai ieškovei sumokės 1000 Eur, o ši ateityje išrašys sąskaitą. Ieškovė atsakovei pardavė ir į Kryklių kaimą 2015 m. gegužės 22 - 26 d. pristatė žvyrą ir smėlį. Būtent šių medžiagų atsakovė neturėjo ir jas, kartu su pristatymo paslauga, įsigijo iš ieškovės. Minėtos medžiagos buvo panaudotos sodybos Kryklių kaime, kelio žvyravimo darbams. Atsakovė 2015 m. gegužės 22 d. vakarą ieškovei padarė 1 000 Eur pavedimą, kuris turėjo apimti tiek užsakytų medžiagų įsigijimo, atgabenimo užmokestį ir 21 proc. PVM mokestį. Darydama pavedimą atsakovė mokėjimo paskirtyje nurodė mokėjimą pagal sąskaitą faktūrą, kurią ieškovė įsipareigojo išrašyti. Nurodė, kad iš ieškovės dolomito skalda - nei kaip statybinė medžiaga, nei kaip transportavimo paslauga nebuvo nei užsakyta, nei įsigyta (priimta). Teigė, kad nei vienas į bylą pateiktas įrodymas nepatvirtina ir neįrodo ieškovės prielaidų, neva ji atsakovei pardavė bei pristatė 106.40 tonų dolomito skaldos. Ieškovės pateikia 2015 m. gegužės 27 d. PVM sąskaita - faktūra GS Nr. 92 nėra pasirašyta atsakovės.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

  1. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovei UAB ,,Vaistena“ iš ieškovės UAB ,,Gigas“ 500,00 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimui. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė teismui ieškovės nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nei šalių įgaliotų atstovų pasirašyto prekių perdavimo - priėmimo akto, nei tinkamų prekių gabenimo važtaraščių, ar kitų papildomų dokumentų (pvz. dėl dolomitinės skaldos ar žvyro įsigytos iš gamintojo ar karjero savininko ir jų perdavimo atsakovei ar jo įgaliotam asmeniui), o tuo pačiu įrodymų, patvirtinančių, kad prekės buvo perduotos jų gavėjui tiesiogiai, tai yra kitai sutarties šaliai. Todėl atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ( toliau –PVMĮ) nuostatas nėra pagrindo išvadai, kad pagal 2015-05-27 PVM sąskaitą - faktūrą atsakovei buvo perduotos ieškovės nurodytas visas prekių kiekis ir visa apimtimi suteiktos transporto paslaugos. Teismas konstatavo, kad ieškovė nesudarydama su atsakove rašytinės sutarties, jau iš anksto užprogramavo galimą šalių nesutarimą. Teismas įvertinęs visumą aplinkybių sprendė, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Pažymėjo, kad ieškovei neįrodžius tarp šalių faktiškai susiklosčiusių sutartinių santykių visos apimties, teismas irgi negali jų aiškinti plečiamai. Taip pat, kad ieškovė kaip savo srities profesionalė turi veikti atsakingai pagal tai veiklai taikomus reikalavimus, o to nepadariusi yra priversta prisiimti visas iš to kylančias pasekmes.
  1. Teismas vertino, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmetamas, iš ieškovės atsakovei turėtų būti priteista 1000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui. Tačiau sprendžiant atsakovės išlaidų klausimą už advokato suteiktą pagalbą, teismas atsižvelgė į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, taip pat į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalius dydžius, kurios patvirtintos Lietuvos advokatų Tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85. Teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, bylos apimtį, trukmę, į ieškinio sumą (2780,75 Eur), bei į tai, kad ieškinys atmestinas visiškai, sprendė, kad atsakovės prašymas dėl išlaidų susijusių su advokato pagalba, tenkintinas iš dalies, priteistina tik 500,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Teismas pažymėjo, kad atsakovės atstovės atvykimas į teismo posėdį iš Vilniaus į Šiaulius laikytinas būtinu, tačiau dėl to patirtos išlaidos tik iš dalies pripažintinos pagrįstomis. Tokia išvada seka atsižvelgiant į tai, jog atstovo vykimas į teismo posėdžius Šiauliuose, buvo galimas vykstant tarpmiestinio maršruto autobusu ir jos vienkartinio atvykimo ir grįžimo išlaidos tokiu atveju nebūtų didelės. Teismo vertinimu ieškovės reikalavimas atsakovei kilo iš dalies ir dėl pastarosios veiksmų, kuomet jai įsigyjant prekes ir paslaugas iš ieškovės, ji taip pat turėjo būti rūpestingesnė ir siekti tinkamo sutartinių santykių įforminimo, o to nedariusi taip pat laikytina atsakinga dėl kilusio ginčo. Todėl ieškovės reikalavimas likusioje dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų atmestinas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gigas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus bylos įrodymus, neatitinka Kasacinio teismo praktikos, priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas. Nesutinka su teismo argumentais, kad ieškovė neįrodė tam tikrų aplinkybių, ieškovė nebuvo atsargi ir rūpestinga, nes nesudarė sutarties su atsakove, ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinio reikalavimus. Teigia, kad ieškovės ir atsakovės statusas nesiskiria - tiek ieškovė, tiek atsakovė yra juridiniai asmenys, pelno siekiantys verslo subjektai, todėl jų teisės, pareigos ir atsakomybė sandorių sudaryme ir vykdyme turėtų būti vienoda, abejiems subjektams turėtų būti taikomi vienodi verslo standartai bei sąžiningumo, apdairumo ir rūpestingumo kriterijai. Teismas priimdamas sprendimą, nebuvo objektyvus ir suteikė vienai iš šalių -atsakovui prioritetą.
    1. Ieškovė nesutinka su teismo padaryta išvada dėl ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros reikšmės šiame ginče. 2015-05-27 išrašyta PVM sąskaita faktūra GS 0000092 3780,75 Eur sumai, kuri buvo pateikta apmokėti atsakovei, atitinka visus LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Ši PVM sąskaita - faktūra buvo įtraukta į ieškovės išrašomų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registro duomenis, sąskaitoje apskaičiuotas PVM įtrauktas į PVM deklaraciją už 2015-05-01-5015-05-31 laikotarpį. Ieškovė yra sumokėjusi PVM sąskaitoje -faktūroje nurodytą PVM sumą į valstybės biudžetą.
    1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nesant tarp šalių sudarytos rašytinės sutarties, ieškovės išrašyta PVM sąskaita neturi įrodomosios reikšmės, jog statybinės medžiagos (dolomitinė skalda ir smėlis) buvo pristatytos atsakovei. Kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo tik žodiniai susitarimai. 2015-05-21 elektroniniu laišku ieškovės direktorius nurodė skaldos kiekį-110 t, skaldos kainą- 14,85 Eur + PVM ir paprašė atsakovę sumokėti 1000 Eur avansą. Atsakovę pasiūlytai kainai neprieštaravo, taigi, rašytinis ieškovės pasiūlymas buvo priimtas. Po nurodyto elektroninio laiško gavimo atsakovė pervedė ieškovui 1000 Eur sumą. Teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad PVM sąskaita faktūra atsakovės buvo iš dalies apmokėta, kokiu pagrindu ieškovei atsakovė sumokėjo 1000 Eur sumą.
    1. Teismas neįvertino ir nepasisakė ir dėl kitų akivaizdžiai prieštaringų įrodymų byloje. Priimant sprendimą, liko neįvertinta ta aplinkybė, kad atsakovės bei jos kviestų į bylą liudytojų paaiškinimai yra painūs ir prieštaringi, o ieškovės - išsamūs ir nuoseklūs. Teismas ignoravo apklaustų liudytojų J. J., G. S., E. D., T. V., B. parodymus apie 2015-05-20 - 2015-05-22 laikotarpiu statybinių medžiagų pristatymo aplinkybės ūkininko G. K. kelio tiesimui. Liudytojai nurodė, kokiomis aplinkybėmis buvo pristatytos statybinės medžiagos, kas pasirašė krovinio važtaraščius ir dėl kokių priežasčių kai kurie važtaraščiai buvo nepasirašyti. Priimant sprendimą, liko neįvertintos nepriklausomų specialistų išvados apie galimą statybinių medžiagų kiekio panaudojimą.
    2. Teismas, pagrįsdamas savo sprendimo išvadas, susijusias su PVM sąskaitos faktūros kaip sutartinius santykius įrodančio dokumento įrodomąja reikšme, iš esmės vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri buvo formuojama 2004 -2005 metais (2005-09-19 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-406/2005; 2004-10-28 nutartis civ. byloje Nr.3K-3-535 2004). Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad per laikotarpį nuo 2004 m. tiek verslo aplinka, tiek verslo teisinis reguliavimas yra iš esmės pasikeitęs, kaip ir pasikeitusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika panašiose bylose.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Vaistena“ prašo ieškovės pateikto apeliacinio skundo netenkinti ir teikiamo apeliacinio skundo ribose Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Priešingai nei teigia ieškovė, pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl tariamos skolos. Ieškovė reikalavimą priteisti 278075 Eur kildina iš PVM sąskaitos - faktūros: joje fiksuota ieškovės atsakovei neva pristatytos medžiagos, medžiagų kiekiai bei kainos. Ginčo PVM sąskaita - faktūra atsakovo nebuvo akceptuota (pasirašyta). Todėl ieškovė privalėjo įrodyti, kad ginčo PVM sąskaitoje - faktūroje fiksuotos medžiagos ir jų kiekiai (atsakovė nekėlė klausimų dėl medžiagų kainos) iš tikrųjų atsakovei buvo pristatytos. Ieškovė šių aplinkybių neįrodė. Todėl pirmos instancijos teismas, nustatęs visas bylai reikšmingas aplinkybes bei teisingai ir visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nusprendė ieškinį atmesti.
    1. Nesutinka su ieškovės argumentais, kad teismas vertindamas įrodymus nebuvo objektyvus ir suteikė vienai šaliai (atsakovei) prioritetą. Tokie ieškovės pamąstymai akivaizdžiai prieštarauja CPK įtvirtintai įrodinėjimo pareigai. Todėl ieškovė, teikdama ieškinį dėl tariamos skolos priteisimo, privalo įrodyti tiek minėtos skolos egzistavimo faktą, tiek jos dydį.
    1. Ieškovė teigia, kad pirmos instancijos teismas neva tai pažeidė materialines ir procesines teisės normas. Tačiau ieškovė ne tik neįrodo, kaip minėtos normos neva tai buvo pažeistos, bet net ir neįvardina konkrečių teisės normų, kurių pažeidimus, atmesdamas ieškinį pirmos instancijos teismas neva tai padarė.
    1. Ginčo PVM sąskaitą - faktūrą ieškovė išrašė 2015 m. gegužės 27 d. Mokėjimą už pristatytą smėlį ir žvyrą - 1000 Eur. - atsakovė atliko anksčiau - 2015 m. gegužės 22 d. Todėl atsakovė atlikdama mokėjimą už pristatytas medžiagas (atsakovė neginčija, kad dalį medžiagų - smėlį ir žvyrą) ši iš ieškovės gavo) objektyviai negalėjo atlikti mokėjimų pagal ginčo sąskaitą, nes ši dar nebuvo išrašyta (neegzistavo). Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė neva tai apmokėjo dalį ginčo PVM sąskaitos ir teismas to neįvertino.
    1. Teikdama apeliacinį skundą, ieškovė tiksliai neįvardijo, kokių aplinkybių ir (ar) įrodymų pirmos instancijos teismas neįvertino, kaip pastarosios (pastarieji) turėtų būti vertinamos ir kaip toks jų vertinimas įtakotų priimto sprendimo teisėtumo bei pagrįstumą. Įvertinus apeliantės motyvus, akivaizdu, jog apeliacinio skundo motyvai, kad pirmos instancijos teismas neva tai neįvertino visų įrodymų, yra nepagrįsti, akivaizdžiai neatitinkantys tiesos bei nesudarantys pagrindo naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą.
    1. Ieškovės pasvarstymai, jog pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikos, aiškinant PVM sąskaitų - faktūrų, kaip sandorio sudarymo faktą patvirtinančio dokumento, reikšmę, yra akivaizdžiai prieštaringi. Pirmos instancijos teismo sprendimas ne tik, kad neprieštarauja ieškovės nurodytai ir cituotai teismų praktikai (2012 m. vasario 24 d. Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis, Nr.3K-3-55/2012) ir joje suformuotoms taisyklėms, bet ją ir atitinka.
  1. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Vaistena“ prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria priteista tik dalis 500,00 Eur atstovavimo išlaidų ir priimti naują sprendimą –priteisti visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neįvertino, kad civilinė byla iškelta 2015 m. liepos mėnesį, baigta nagrinėti tik 2016 m. balandį. Per visą šį laikotarpį buvo net 5 teismo posėdžiai. Visi teismo posėdžiai atidėti tik ieškovės prašymu arba dėl to, kad ieškovė naujus rašytinius įrodymus (jau nagrinėjant bylą iš esmės) pateikdavo teismo posėdžio metu arba kelios dienos iki jo, ir tokiu būdu iki teismo posėdžio atsakovei nebuvo sudaroma galimybė tinkamai į juos atsikirsti. Posėdžių gausa buvo sąlygota išimtinai tik ieškovės veiksmų, kurie nebuvo orientuoti į ekonomišką procesą. Atitinkamai visa tai sąlygojo atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Tačiau teismas šių aplinkybių neįvertino.
    1. Atsakovė į bylą raštu pateikė atsiliepimą į ieškinį, baigiamąją kalbą ir 2015 m. lapkričio 10 d. prašymą su išsamiais motyvais dėl papildomų įrodymų prijungimo. Pagal Teisingumo ministro rekomendacijas vien už šiuo raštu pateiktus dokumentus, neįvertinus sugaištų atstovavimo valandų, atsakovei, atmetus ieškinį, iš ieškovės gali būti priteistina net 891 Eur. Tačiau teismas šių aplinkybių neįvertino.
    1. Priešingai, nei nustatė teismas, nei į vieną atsakovės pateiktą sąskaitą už suteiktas atstovavimo paslaugas šioje byloje nėra įtraukta atsakovės atstovo kelionės sąnaudų. Todėl teiginiai, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neva tai įtakotos kelionės (kuro) sąnaudų yra nepagrįsti bylos medžiaga. Teismo sprendimas sumažinti atsakovės proceso metu patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir jį priteisti 500 Eur, yra nepagrįstas bei neišsamus: bylinėjimosi išlaidų dydis buvo tiesiogiai įtakotas ieškovo veiksmų (bylos vilkinimo) ir niekaip nebuvo susijęs su atsakovo elgesiu proceso eigoje. Atsakovas visą laiką buvo orientuotas į greitą bei ekonomišką procesą.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Grigas“ prašo apeliacinį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad dėl ieškovės veiksmų bylos nagrinėjimo procesas buvo ilgas. Ieškovė elgėsi sąžiningai, buvo suinteresuota kuo greičiau atgauti skolą, o gautus pinigus panaudoti apyvartinėms lėšoms. Bylos nagrinėjimas buvo atidėtas ne dėl ieškovės nerūpestingumo ar proceso vilkinimo, tačiau dėl objektyvių aplinkybių, t. y. dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą, teismo įpareigojimo pateikti papildomus įrodymus, kurių gavimas priklausė nuo byloje nedalyvaujančių asmenų (UAB „Šiaulių hidroprojektas“) galimybės parengti dokumentus, taip pat nuo gamtinių sąlygų, kurios turėjo įtakos įrodymų gavimui apie ūkininko G. K. kelio įrengimą.
    1. Atsakovė savo iniciatyva į bylą pateikė perteklinius rašytinius paaiškinimus, šiuose dokumentuose esančią informaciją buvo galima nurodyti žodžiu nagrinėjant bylą. Ieškovė nesutinka, kad už baigiamųjų kalbų rašytinį variantą būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos, nes įstatymas nenumato reikalavimo, jog baigiamosios kalbos turi būti rašytinės formos, o atsakovei ir/ar jos atstovui nusprendus parengti baigiamąją kalbą raštu ir ją pateikti į bylą, tai ieškovė turi prisiimti ir su tuo susijusias sugaišto laiko sąnaudas, o ne ją perkelti ieškovei.
    1. Aplinkybė, kad užmokestis advokatui neviršija rekomenduotino, vien tai nesuteikia teisės priteisti visas faktiškai turėtas išlaidas advokato pagalbai. Teismas spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsižvelgė į bylos sudėtingumą, ar atstovauti bei parengti procesinius dokumentus buvo būtinas specialus pasirengimas, ar byloje buvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, ginčo apimtį, materialinių ir procesinių klausimų sudėtingumą ir su tuo susijusias advokatų darbo laiko sąnaudas ir priėmė pagrįstą sprendimą.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gigas“ apeliacinis skundas atmestinas, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vaistena“ apeliacinis skundas tenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
  1. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo bei bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo.
  1. Bylos duomenimis ieškovė pateikė 2015 m. gegužės 27 d. išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą serija GS Nr. 0000092, nurodė, kad UAB ,,Gigas“ 2015 m. gegužės 20 d., 2015 m. gegužės 21 d., 2015 m. gegužės 22 d., 2015 m. gegužės 26 d suteikė smėlio, dolomitinės skaldos ir gamtinio žvyro transportavimo paslaugas atsakovei UAB „Vaistena“ viso 3780,75 Eur sumai. Duomenis apie siųstą 2015 m. gegužės 21 d. UAB „ Gigas“ laišką dėl skaldos kiekio, kainos. 2015-12-15 UAB „Interneto vizija“ raštą dėl laiško iš ieškovės išsiuntimo patvirtinimo. Pateikė krovinio važtaraščius serija KVS4 Nr. 348369; Nr. 348370; Nr. 348382; Nr. 348383, 2015 m. spalio 21 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą dėl 2015 m. spalio 21 d. įrašytų telefoninių pokalbių. UAB „Šiaulių hidroprojektas“ dokumentaciją dėl ūkininkui G. K. įrengto kelio. Lokalinę sąmatą sudarytą pagal 2014 m. spalio mėn. kainas ir kt. Atsakovė pateikė sąskaitos išrašą dėl 2015 m. gegužės 22d. atlikto pavedimo UAB „ Gigas“ 1000 Eur sumai. 2015 m. spalio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą dėl A. T. sklypo teritorijoje esančios skaldos. 2016 m. balandžio 12 d. ginčo kelio į audinių fermą lokalinę sąmatą. 2015- m. spalio 13 d. pažymą apie tai, kad A. T. el. pašto dėžutėje laiško su skaldos pasiūlymu iš UAB „ Gigas“ nerasta ir kt. VMI pateikė duomenis, kad atlikus priepriešinį patikrinimą pas atsakovę UAB „Vaistena“ jos buhalteriniuose registruose nerasta 2015m. gegužės 27 PVM sąskaitos - faktūros.
  1. Apeliantės vertinimu pirmos instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus bylos įrodymus. Apeliantė nesutinka su teismo argumentais, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinio reikalavimus. Apeliantės vertinimu ieškovės ir atsakovės statusas nesiskiria - tiek ieškovė, tiek atsakovė yra juridiniai asmenys, pelno siekiantys verslo subjektai, todėl jų teisės, pareigos ir atsakomybė sandorių sudaryme ir vykdyme turėtų būti vienoda. Mano, kad teismas priimdamas sprendimą, nebuvo objektyvus ir suteikė vienai iš šalių -atsakovei prioritetą.
  1. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais, kad pirmos instancijos teismas nebuvo objektyvus, netinkamai vertino įrodymus, nesutinka. Pažymėtina, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Ieškovė, pateikdama teismui ieškinį, jame turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir įrodymus, kurie patvirtina nurodytas aplinkybes, taip pat pridėti šiuos įrodymus ( CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 2 dalis), taip pat ir atsakovė atsiliepime į ieškinį privalo nurodyti nesutikimo su ieškiniu ar savarankiško reikalavimo motyvus, juos patvirtinančius įrodymus ir pridėti įrodymus (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 142 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai, 143 straipsnio 3 dalis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą ( CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą.
  1. Apeliantė teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nesant tarp šalių sudarytos rašytinės sutarties, ieškovės išrašyta PVM sąskaita neturi įrodomosios reikšmės, jog statybinės medžiagos (dolomitinė skalda ir smėlis) buvo pristatytos atsakovei. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės įrodymus dėl 2015-05-21 elektroniniu laišku ieškovės direktoriaus nurodyto skaldos kiekio-110 t, skaldos kainos- 14,85 Eur + PVM ir prašymo sumokėti 1000 Eur avansą. Tai, kad atsakovė po nurodyto elektroninio laiško gavimo pervedė ieškovei 1000 Eur sumą, nepasisakė kokiu pagrindu sumokėjo 1000 Eur sumą. Apeliantės vertinimu priimant sprendimą, liko neįvertinta ta aplinkybė, kad atsakovės bei jos kviestų į bylą liudytojų paaiškinimai yra painūs ir prieštaringi, o ieškovės - išsamūs ir nuoseklūs. Teismas nepagrįstai ignoravo apklaustų liudytojų J. J., G. S., E. D., T. V., B. parodymus apie 2015-05-20 - 2015-05-22 laikotarpiu statybinių medžiagų pristatymo aplinkybes. Neįvertino specialisto išvados, neįvertino ir nepasisakė ir dėl kitų akivaizdžiai prieštaringų įrodymų byloje.
  1. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus sprendė, kad ieškovei nepateikus rašytinės sutarties ir nesant kitų tarp įmonių atsiskaitymo už perduotas prekes apskaitos dokumentų, taip pat nenustačius atsakovės veiksmų, liudijančių apie pirkimo - pardavimo sutarties sudarymą ir jos vykdymą, bei iš ieškovės byloje pateiktos 2015m. gegužės 27 d. PVM sąskaitos - faktūros, negalint spręsti apie realaus sandorio buvimą, darytina labiau tikėtina išvada apie konkrečių prekių perdavimo fiktyvumą ir konstatuotina, kad ieškovės reikalavimas neįrodytas. Teismo vertinimu atsakovės argumentai, kad ji nėra skolinga ieškovei, patvirtina visuma byloje esančių įrodymų. Ieškovė savo reikalavimą atsakovei kildino iš PVM sąskaitos - faktūros, teigdama, jog šis mokestinis dokumentas yra pagrindinis įrodymas, patvirtinantis jos įsiskolinimą. Teismas įvertino tai, kad 2015m. gegužės 27 PVM sąskaitoje - faktūroje nepasirašė atsakovės įgaliotas asmuo ir neigia tokią sąskaitą faktūrą gavęs, bylos duomenimis konkreti sąskaita neįtraukta į PVM registrą, ką patvirtina VMI. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 6 punktą apskaitos dokumente privalo būti nurodyti asmens, turinčio teisę pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas, pavardė, parašas, pareigos. Ieškovė konkrečiu atveju tuoj po prekių perdavimo ir paslaugos suteikimo neatsakingai nepareikalavo iš atsakovės pasirašyti nurodytame dokumente, patvirtinant, kad PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytas prekes (paslaugas) jis gavo tiesiogiai. Atsakovei neigiant gavus konkrečias prekes, ir kilus šalių ginčui dėl sutartinių santykių, prekių kitam asmeniui perdavimo fakto, teismas vertino, kad ieškovė nepateikė šioms aplinkybėms pagrįsti nei šalių įgaliotų atstovų pasirašyto prekių perdavimo - priėmimo akto, nei tinkamų prekių gabenimo važtaraščių, ar kitų papildomų dokumentų (pvz. dėl dolomitinės skaldos ar žvyro įsigytos iš gamintojo ar karjero savininko ir jų perdavimo atsakovui ar jo įgaliotam asmeniui), o tuo pačiu įrodymų, patvirtinančių, kad prekės buvo perduotos jų gavėjui tiesiogiai, tai yra kitai sutarties šaliai. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į PVMĮ nuostatas nėra pagrindo išvadai, kad pagal 2015m. gegužės 27 d. PVM sąskaitą - faktūrą atsakovei buvo perduotos ieškovės nurodytas visas prekių kiekis ir visa apimtimi suteiktos transporto paslaugos. Apeliacinio teismo vertinimu ginčo sąskaita buvo vertinama visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Todėl pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą, jog labiau tikėtina, kad susitarimo pristatyti visas ginčo sąskaitoje nurodytas medžiagas bei jų kiekį nebuvo ir tokios medžiagos ir jų kiekis, priešingai nei teigia ieškovė, atsakovei nebuvo pristatytos.
  1. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas neįvertino į bylą teiktų duomenų apie elektroninį susirašinėjimą. Byloje yra pateiktos prieštaringos dėl ieškovės 2015 m. gegužės 21 d. išsiųsto elektroninio laiško atsakovei išvados, nes vienoje nurodoma, kad ieškovė elektroninį laišką išsiuntė, kitoje, kad neišsiuntė, nes kita šalis negavo. Apeliacinio teismo vertinimu pirmos instancijos teismas vertino visumą įrodymų, ir atsižvelgdamas į įrodymų sąsajumą padarė konkrečias išvadas, ir tai nereiškia, kad į konkrečius duomenis dėl skirtingų išvadų nebuvo atsižvelgta. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas netinkamai vertino liudytojų paaiškinimus. Sutiktina su atsakovės argumentais, kad apeliaciniame skunde ieškovė neįvardijo, kokie tiksliai atsakovės kviestų liudytojų parodymai yra prieštaringi, kuo konkrečiai pasireiškia prieštaringumas ir kaip tai įtakoja teismo sprendimą visų kitų įrodymų kontekste. Pirmos instancijos teismas konkrečiai įvertino ir pasisakė dėl ieškovės į bylą pateiktų važtaraščių, jų išsamumo, patikimumo, atitikimo įstatymų keliamiems reikalavimams taip pat nurodė ir argumentavo, kodėl minėti važtaraščiai negali būti vieninteliai ir patikimi įrodymai kategoriškai išvadai dėl ieškinio pagrįstumo, padaryti. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad teismas neįvertino nepriklausomų specialistų išvados, UAB „Šiaulių hidroprojektas“ pažymos, dokumentacijos. Teismas įvertinęs pateiktus duomenis, visumą aplinkybių pasisakė dėl specialistų išduotų pažymų vertinimo ir nurodė, kodėl minėtos pažymos šioje byloje vertintinos kritiškai. Iš esmės apeliacinio teismo vertinimu apeliantė nurodydama, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino, arba iš vis nevertino įrodymų, konkrečiai apeliaciniame skunde nenurodė, kokie konkretūs įrodymai vertinti neteisingai, kokias konkrečius įrodymus bei teismo išvadas paneigia. Iš esmės teismas nurodė, kodėl padarė išvadas dėl ieškinio reikalavimo nepagrįstumo.
  1. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka, kurios suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė objektyviai, išsamiai išanalizavo ir įvertino faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Konkrečiu atveju ieškovės pareiga buvo įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus byloje pateiktus įrodymus, teismo argumentus, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, kad pirmos instancijos teismas palankiau vertino atsakovės pateiktus įrodymus, nebuvo objektyvus, netinkamai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus, nėra pagrindo sutikti ir su kitais apeliantės argumentais, todėl apeliacinis teismas sprendžia, kad apeliantės apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Iš esmės yra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertinos bylos faktines aplinkybes ir motyvuotai, teisėtai bei pagrįstai, ieškinį atmetė.
  1. Dėl apeliantės argumento, kad teismas, pagrįsdamas savo sprendimo išvadas, susijusias su PVM sąskaitos faktūros nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri buvo formuojama 2004 -2005 metais (2005-09-19 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-406/2005; 2004-10-28 nutartis civ. byloje Nr.3K-3-535 2004), bei , kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad per laikotarpį nuo 2004 m. tiek verslo aplinka, tiek verslo teisinis reguliavimas yra iš esmės pasikeitė, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nesutinka su apeliantės argumentais. Sutiktina su atsakovės argumentais, kad pirmos instancijos teismo sprendimas ne tik, kad neprieštarauja ieškovės nurodytai ir cituotai teismų praktikai bet ją ir atitinka. Atsakovės vertinimu pirmos instancijos teismas nenurodė, kad ginčo PVM sąskaita - faktūra yra negaliojanti. Tik konstatavo, jog vienašališkai ieškovės išduotos ir atsakovės nepasirašytos PVM sąskaitos - faktūros neužtenka, kad būtų įrodytas ieškinys. Atitinkamai dėl to ieškovės ieškinį turėjo pagrįsti papildomais įrodymais, tačiau to nepadarė ir tai sąlygojo ieškinio nepatenkinimą. Iš esmės apeliacinis teismas pritaria pastariesiems argumentams.
  1. Dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos (PVM įstatymas). PVM įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialiąją paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVM įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). PVM įstatymu nereglamentuojami civiliniai pirkimo - pardavimo santykių aspektai. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Taigi PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. PVM sąskaita faktūra nėra sandoris. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, 2015 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015).
  1. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad netikslinga pirmosios instancijos teismo motyvų, jiems pritarus kartoti.
  1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinis teismas iš esmės sutinka. Todėl sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176–185 straipsniai), tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus, įstatymų nuostatas. Įvertinęs aplinkybių visumą, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apeliantė, ieškovė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  1. Dėl kitų apeliantės, ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ir kaip minėta teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio pirmosios instancijos teisme
  1. Apeliantė, atsakovė teigia, kad teismas neįvertino, kad bylos nagrinėjimas pradėtas 2015 m. liepos mėnesį, baigta nagrinėti tik 2016 m. balandį. Kad visi teismo posėdžiai buvo atidėti tik ieškovės prašymu arba dėl to, kad ieškovė naujus rašytinius įrodymus (jau nagrinėjant bylą iš esmės) pateikdavo teismo posėdžio metu arba kelios dienos iki jo, ir tokiu būdu iki teismo posėdžio atsakovei nebuvo sudaroma galimybė tinkamai į juos atsikirsti. Apeliantės vertinimu posėdžių gausa buvo sąlygota išimtinai tik ieškovės veiksmų, kurie nebuvo orientuoti į ekonomišką procesą ir visa tai sąlygojo atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Tačiau teismas šių aplinkybių neįvertino ir nepagrįstai nepriteisė visų patirtų išlaidų.
  1. Ieškovė nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, teigia, kad bylos nagrinėjimas buvo atidėtas ne dėl ieškovės nerūpestingumo ar proceso vilkinimo, tačiau dėl objektyvių aplinkybių, t. y. dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą, teismo įpareigojimo pateikti papildomus įrodymus, kurių gavimas priklausė nuo byloje nedalyvaujančių asmenų galimybės parengti dokumentus, taip pat nuo gamtinių sąlygų, kurios turėjo įtakos įrodymų gavimui apie kelio įrengimą.
  1. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.).Kaip minėta ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Be to, atsižvelgiant į CPK 226, 227 straipsnių nuostatas šalys turi pareigą pateikti visus įrodymus pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės stadijoje. Todėl sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, turi reikšmės bylos procesas, procesinių dokumentų kiekis, turinys, apimtis, posėdžių kiekis trukmė ir kita. Bylinėjimosi išlaidos kyla dėl civilinės bylos nagrinėjimo teisme ir yra neatsiejamai susijusios su nagrinėjama byla. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
  1. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. CPK 88 straipsnyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra būtinos ir pagrįstos. Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos. Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai dėl pinigų sumokėjimo dėl bylos sprendimo teisme. Realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimas byloje S. J. prieš Lietuva).
  1. Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011).
  1. Pagal kasacinio teismo praktiką pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos padarytos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis). CPK 98 str. 2 d. numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta sprendimo už akių priėmimo metu galiojusiose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Bylinėjimosi išlaidų dydžio kontrolė yra vertinama kaip teismo pareiga įgalinanti jį veikti ex officio (lot. savo iniciatyva) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
  1. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė 2015 m. liepos 30 d. sudarė Teisinių paslaugų sutartį Nr. 1507/301 TP FA LP, kurios pagrindu jos interesus šioje civilinėje byloje atstovavo advokato R. R. kontoros advokatė L. P.. (b.l. 37), kuri 2016 m. balandžio 25 d. pateikė prašymą atlyginti pirmos instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių suma 1 000 Eur, t. y. 300 Eur už atsiliepimo parengimą, po 160 Eur už kliento interesų atstovavimą parengiamajame posėdyje ir teismo posėdžiuose 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. kovo 16 d., 100 Eur už kliento interesų atstovavimą 2015 m. lapkričio 17 d. teismo posėdyje ir 120 Eur už kliento interesų atstovavimą 2016 m. balandžio 25 d. teismo posėdyje (b.l. 154-166).
  1. Pirmos instancijos teismas spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, įvertino bylos sudėtingumą, apimtį ir trukmę (įvyko vienas parengiamasis posėdis ir penkis teismo posėdžiai, atsižvelgė į ieškinio sumą (2 780,75 Eur). Pastebėtina, kad byloje prašomos priteisti atsakovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija sprendimo priėmimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalius dydžius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl advokatės kelionės išlaidų iš Vilniaus į Šiaulius nagrinėdamas klausimą dėl išlaidų už advokato pagalbą apmokėjimą, nes advokatės L. P. išrašytose sąskaitose už suteiktas teisines paslaugas nėra išskirta, kad dalį užmokesčio sudaro būtent advokatės kelionės išlaidos iš jos registruotos darbo vietos į teismo posėdžius. Pripažintina, kad nepagrįstas pirmos instancijos teismo argumentas, kad ieškovės reikalavimas atsakovei kilo iš dalies ir dėl pastarosios veiksmų, nes atsakovė taip pat turėjo būti rūpestingesnė ir siekti tinkamo sutartinių santykių įforminimo, o to nedariusi taip pat laikytina atsakinga dėl kilusio ginčo. Pastebėtina, kad įstatymas suteikia teisę teismui mažinti priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydį tik tuo atveju, kai nustato, jog šalis netinkamai naudojosi procesinėmis teisėmis, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie netinkamą atsakovės procesinį elgesį, siekį vilkinti procesą. Įvertinus byloje esančius duomenis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjama byla dėl skolos priteisimo nebuvo sudėtinga, nereikalavo specialių žinių, byla yra nedidelės apimties, ieškovės bei atsakovės pateiktų procesinių apimtį bei byloje esančius rašytinius įrodymus, teismo vertinimu, byloje esančių dokumentų įvertinimui nebuvo reikalingos didelės laiko sąnaudos, ginčo apimtis nedidelė, byloje sprendžiami nesudėtingi materialinės teisės klausimai, tačiau bylos nagrinėjimas užsitęsė ir sutiktina su apeliantės argumentais – ne dėl atsakovės kaltės. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė prašoma priteisti suma už advokato teisinę pagalbą nėra nepagrįstai didelė ir pažeidžianti šalių lygiateisiškumo principą, todėl į konkrečias aplinkybes, atsižvelgiant į teismo išvadas bei apeliacinio skundo argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, apeliantės skundas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkintinas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino iš dalies ir nepriteisė atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakovei UAB ,,Vaistena“ iš ieškovės UAB ,,Gigas“ priteistina 1000,00 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimui.

10Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė prašo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgus į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, procesinio dokumento apimtį, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas, iš atsakovės ieškovei priteistina 50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

11Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 99 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija,

Nutarė

12Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ Gigas“ apeliacinį skundą atmesti.

13Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ Vaistena“ apeliacinį skundą tenkinti.

14Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį dėl atstovavimo išlaidų pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

15Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Vaistena“, į.k. 175880576, buv. Gedimino g. 3, Kuršėnai, Šiaulių raj., iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gigas“ , į.k. 302924867, buv. Pagėgių g. 72, Šiauliai, 1000,00 Eur (tūkstantį eurų ) atstovavimo išlaidų atlyginimui pirmos instancijos teisme.

16Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Vaistena“, į.k. 175880576, buv. Gedimino g. 3, Kuršėnai, Šiaulių raj., iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gigas“ , į.k. 302924867, buv. Pagėgių g. 72, Šiauliai, 50,00 Eur ( penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

18Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

19Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, trečiajam asmeniui.