Byla 2A-563-267/2010

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Burbulienės, kolegijos teisėjų: Birutė Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus, sekretoriaujant Irenai Dominauskienei, dalyvaujant ieškovui J. J., jo atstovei advokatei Aidai Martinaitienei, atsakovės E. T. įstatyminei atstovės R. T. advokatui Kęstučiui Virkečiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. J. ir atsakovės E. T. įstatyminės atstovės R. T. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. ieškinį, patikslintą ieškinį ir papildomą ieškinį atsakovams E. T., atstovaujamai įstatyminės atstovės R. T., Raseinių rajono savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, D. J. dėl akto panaikinimo, nuosavybės teisės nuginčijimo, valdymo fakto patvirtinimo. Teisėjų kolegija

Nustatė

2Ieškovas J. J. ieškiniu, patikslintu ieškiniu ir papildomu ieškiniu kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities viršininko administracijos 2002-08-07 įsakymu Nr. ( - ) paskirtos komisijos 2004-02-04 ūkio pastato (rūsio) ( - ) pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. ( - ); 2) panaikinti E. T. (a.k. ( - )) nuosavybės teisę į kiemo rūsį ( - ), esantį adresu ( - ) (unikalus Nr. ( - )); 3) patvirtinti J. J. kiemo rūsio ( - ), adresu ( - ) (unikalus Nr. ( - )) valdymo faktą; 4) panaikinti Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimą Nr. ( - ); 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ( - ) ieškovas iš M. B. nusipirko pirmą namo aukštą, dalį žemės sklypo ir įkūrė laidojimo namus. Ieškovo teigimu, kiemo rūsiu naudojosi to paties gyvenamo namo antro aukšto nuomininkė, ji turėjo raktus nuo rūsio. Ieškovui nupirkus namo antrąjį aukštą, savininkė jam perdavė ir rūsio raktus. Nuo tos dienos ieškovas naudojosi kiemo rūsiu, ten laikė vainikus, karstus. Ieškovas tikėjosi, kad galės išsipirkti likusią valstybinę žemę ir 2002 m. bei 2003 m. padavė savivaldybei prašymus, jog jam būtų leista išsipirkti laisvą valstybinę žemę. Tačiau ieškovas gavo atsakymus, kad yra kliūčių žemei išsipirkti, o rūsį reikia inventorizuoti. Ieškovas 2004 m. kreipėsi į VĮ Registrų centro Tauragės filialą ir gavo atsakymą, kad nėra galimybės nuosavybės teise registruoti kiemo rūsio. Prieš kelis metus ieškovas sužinojo, kad T. turi kiemo rūsio nuosavybės dokumentus. Ieškovo teigimu, jis pasijuto apgautas, nes sąžiningai kreipėsi į valstybės institucijas, klausimo sprendimas buvo vilkinamas ir netikėtai atsirado savininkas. Todėl, ieškovo manymu, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. ( - ) yra neteisėtas.

3Raseinių rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškovo J. J. ieškinį, patikslintą ieškinį ir papildomą ieškinį tenkino iš dalies: 1) panaikino Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimą Nr. ( - ); 2) pripažino negaliojančiu Kauno apskrities viršininko administracijos 2002-08-07 įsakymu Nr. ( - ) paskirtos komisijos 2004-02-04 ūkinio pastato (rūsio) ( - ) pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. ( - ); 3) panaikino E. T. nuosavybės teisę į kiemo rūsį, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ). Atmetė ieškinį dalyje dėl kiemo rūsio ( - ), adresu ( - ) (unikalus Nr. ( - )) valdymo fakto. Tuo pačiu teismas priteisė iš atsakovų E. T., Raseinių rajono savivaldybės ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškovui J. J. po 325 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir po 138 Lt žyminio mokesčio. Priteisė iš atsakovų E. T., Raseinių rajono savivaldybės ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos po 37 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nustatė, jog Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimu Nr. ( - ) buvo pasiūlyta įteisinti E. T. vardu ( - ), esantį savavališkai kapitaliai atremontuotą kiemo rūsį ( - ) (užstatymo plotas – ( - ) m2). Pažymėjo, jog komisija, paskirta Kauno apskrities viršininko administracijos 2002-08-07 įsakymu Nr. ( - ), 2004-02-04 apžiūrėjusi E. T. rūsį ( - ) nustatė, kad pagrindinės statinių konstrukcijos: pamatai – betono, sienos – plytos, perdangos – medinės, stogas – šlaitinis, pagrindiniai techniniai rodikliai užfiksuoti 1983-03-17 nekilnojamo turto kadastro matavimų byloje Nr. ( - ). Teismas nustatė, jog VĮ Registrų centro Tauragės filialo 2009-05-26 pažymoje Nr. ( - ) nurodyta, kad techniniai rodikliai 1983-03-17 nekilnojamo turto kadastro matavimų byloje Nr. ( - ), neturi jokio ryšio su ( - ) ir ( - ) kadastrinių matavimų bylomis. Šiuo inventoriniu numeriu (Nr. ( - )) yra 1949-09-20 suformuota kadastrinių matavimų byla adresu ( - ), reg. Nr. ( - ). Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir liudytojo M. Š. parodymus, padarė išvadą, kad neteisingai nurodyti nekilnojamojo turto duomenys – namų valdos techninės apskaitos byla Nr. ( - ) apie ( - ), esantį nekilnojamąjį turtą, laikytini esmine klaida. Pripažino, kad nekilnojamojo turto registre neregistruotam turtui (rūsiui) suteikti duomenys, neturintys jokio ryšio su ginčo rūsiu. Atsižvelgęs į byloje apklaustų liudytojų R. K., A. R., M. B. parodymus, teismas pripažino, kad J., nuosavybės teise įgydami gyvenamąjį namą, nuosavybės teisės į rūsį neįgijo. Teismo vertinimu, analogiškai nuosavybės teisės į rūsį neįgijo ir atsakovė E. T.. Nustatė, kad valstybinėje žemėje esantis rūsys nebuvo pripažintas bešeimininkiu, jo duomenys neįtraukti į apskaitą. Teismas padarė išvadą, kad surašant 2004-02-04 ūkinio pastato (rūsio) ( - ) pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. ( - ) buvo nesilaikyta statybos techninio reglamento STR 1.11.016:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 17 p. ir 22 p. reikalavimų. Teismo vertinimu, tai esminis pažeidimas, nes niekam nepriklausęs rūsys buvo pripažintas tinkamu naudoti. Todėl teismas 2004-02-04 ūkinio pastato (rūsio) ( - ) pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. ( - ) pripažino neteisėtu ir panaikino. Nurodęs, jog šiam aktui priimti pagrindą sudarė Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimas Nr. ( - ), teismas panaikino ir šį sprendimą. Be to, teismas pažymėjo, kad R. T. savo vardu negalėjo pateikti prašymus savivaldybei, nes ji nebuvo nekilnojamojo turto savininke. Nustatęs, kad J. J. nepertraukiamai, teisėtai 10 metų rūsio nevaldė, teismas atmetė ieškinio reikalavimą patvirtinti ieškovui kiemo rūsio valdymo faktą.

4Apeliaciniu skundu ieškovas J. J. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškovo reikalavimas patvirtinti J. J. kiemo rūsio ( - ) adresu ( - ) (unikalus Nr. ( - )) valdymo faktą, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Tuo pačiu ieškovas prašo priteisti iš atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

51. Ieškovas ieškinyje nereiškė reikalavimo nustatyti jam nuosavybės teisės į kiemo rūsį įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.68 str.). Ieškovo reikalavimas patvirtinti kiemo rūsio ( - ) valdymo faktą grindžiamas CK 4 knygos II dalies IV skyriaus nuostatomis, kadangi ieškovas negali kitokiu būdu įteisinti šio kiemo rūsio nuosavybės teisių, prieš tai nepatvirtinus šio daikto valdymo fakto teisme, neįregistravus valdymo viešame registre (CK 4.27 str. 2 d.) ir po to nenustačius nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto (CK 4.68 str.).

62. CK 1.95 str. 1 d. nustato, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento), todėl laikytina, kad E. T. niekada nebuvo ginčo kiemo rūsio savininkė. Tokiu atveju atmestinas kaip nepagrįstas teismo sprendimo argumentas, kad nuo 2004 m. rūsio savininke įregistravus E. T., J. rūsiu galėjo naudotis turėdami jos leidimą. Pažymėtina, kad tas faktas, jog nuo 2004 m. kiemo rūsio nuosavybė buvo įregistruota atsakovės E. T. vardu ieškovui paaiškėjo gerokai vėliau, o ir pati atsakovė per visą tą laiką iki bylos iškėlimo teisme ieškovui netrukdė naudotis kiemo rūsiu, kurį ieškovas valdė atvirai ir nepertraukiamai nuo 1998 m. Užvaldydamas rūsį, ieškovas pagrįstai buvo įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių į užvaldomą rūsį nei ieškovas, nes jo valdymą perėmė iš ankstesnės gyvenamojo namo savininkės M. B..

73. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota teismų praktika, ieškovo atveju norint nustatyti nuosavybės teisės įgijimo į kiemo rūsį pagal įgyjamąją senatį faktą, yra būtinas teismo sprendimas, kuriuo būtų patvirtintas kiemo rūsio valdymo faktas, nes ieškovui pradėjus jį valdyti 1998 metais, iki 2003 m. liepos 1 d. CK 4.68 str. 1 d. nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo. Tuo tikslu ieškovas ir pareiškė teismui reikalavimą patvirtinti ieškovui kiemo rūsio valdymo faktą, nes visos tokiam faktui nustatyti būtinos aplinkybės šiuo atveju yra, ką iš dalies teismas pripažino savo sprendimu. Byloje leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nustatyta, kad ieškovas faktiškai valdo kiemo rūsį kaip savą, nes įdėjo į jį duris, pakabino spyną, laiko jame savo daiktus. Esant tokioms aplinkybėms, ieškinio reikalavimas patvirtinti kiemo rūsio valdymo faktą turėjo būti patenkintas.

8Apeliaciniu skundu atsakovės E. T. įstatyminė atstovė R. T. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą dalyse, kuriose ieškovo ieškinio reikalavimai patenkinti, ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus atmesti. Tuo pačiu atsakovės E. T. įstatyminė atstovė R. T. prašo atitinkamai perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

91. Pirmosios instancijos teismas niekaip neargumentavo, kodėl nesutinka su liudytojo, M. Š. nuomone, kad įsivėlusi gramatinė klaida namų valdos techninės apskaitos byloje Nr. ( - ) yra neesminė, nes visi pagrindiniai duomenys apie rūsį yra teisingi ir niekam nekyla abejonė, jog kalbama apie tą patį nekilnojamą daiktą. Svarbu pažymėti, kad ir Kauno apskrities viršininko administracija išsakė savo poziciją, jog 2004-02-04 ūkinio pastato (rūsio) ( - ), pripažinimo naudoti tinkamu aktas Nr. ( - ) yra teisėtas ir juo remiantis buvo pagrindas užregistruoti nuosavybę į rūsį E. T..

102. Kaip patvirtino visa eilė liudytojų, būtent E. T. įstatyminė atstovė R. T. 2002 metais, o ne ieškovas atliko kapitalinį kiemo rūsio remontą. Po remonto E. T. įstatyminė atstovė R. T. kreipėsi su prašymu į Raseinių rajono savivaldybę dėl kiemo rūsio nuosavybės įteisinimo. Raseinių rajono savivaldybės valdyba 2003-01-23 priėmė sprendimą Nr. ( - ) „Dėl savavališkų statybų ( - )“, kuriuo nusprendė siūlyti įteisinti E. T. vardu savavališkai kapitaliai suremontuotą kiemo rūsį, esantį ( - ). Pagal tuo metu galiojančius įstatymus, Kauno apskrities viršininko administracijos sudaryta komisija 2004-02-04 priėmė aktą, kuriuo kiemo rūsį pripažino tinkamu naudoti. Šio akto pagrindu 2004-11-08 VĮ „Registrų centras“ buvo įregistruota E. T. vardu nuosavybės teisė į kiemo rūsį. Apie jokius dokumentų įforminimo trūkumus specialistai, dirbantys institucijose, į kurias kreipėsi E. T. įstatyminė atstovė R. T., nenurodė, todėl taip buvo sukurti teisėti lūkesčiai, kad E. T. rūsys priklauso teisėtai ir pagrįstai.

113. Teismas nurodė, kad E. T. jokio remonto neatliko bei visus dokumentus, susijusius su rūsiu tvarkė jos šeima. Pažymėtina, kad E. T. yra nepilnametė, todėl viską atliko jos įstatyminiai atstovai – tėvai. Tai, kad ne pati E. T. pateikė prašymą, o jos motina, savivaldybei neturėjo esminės įtakos vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principu, ypač kai eina kalba apie nuosavybės teisės gynimą.

12Atsiliepimu į atsakovės E. T. įstatyminės atstovės R. T. apeliacinį skundą ieškovas J. J. prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

131. Teismo sprendime padaryta išvada, kad neteisingai nurodyti nekilnojamojo turto duomenys – namų valdos techninės apskaitos byla Nr. ( - ) apie ( - ), esantį nekilnojamąjį turtą, laikytina esmine klaida, yra teisinga, padaryta įvertinus tiek liudytojo M. Š., tiek kitų liudytojų parodymus, tiek byloje esančius rašytinius įrodymus.

142. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apskrities viršininko administracija išsakė savo poziciją, jog 2004-02-04 ūkinio pastato (rūsio) ( - ), pripažinimo naudoti tinkamu aktas Nr. ( - ) yra teisėtas ir juo remiantis buvo pagrindas užregistruoti nuosavybę į rūsį E. T.. Tačiau atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija savo poziciją išsakė rašytiniame atsiliepime į ieškinį, kur nurodė, kad šią savo poziciją grindžia tuo, kad šis aktas buvo surašytas, statytojai E. T. pateikus 1983-03-17 atliktų nekilnojamojo turto kadastro matavimų bylą Nr. ( - ) ir Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimą Nr. ( - ). Tačiau teismui išreikalavus nurodytą kadastro matavimų bylą Nr. ( - ), iš kurios paaiškėjo, kad ši byla visiškai nesusijusiu su ginčo kiemo rūsiu, Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė nagrinėjant bylą iš esmės nebedalyvavo ir atsiliepimuose išsakytos pozicijos nebepalaikė.

153. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad visa eilė liudytojų patvirtino ir ieškovas savo 2009-03-19 rašte pripažino, jog atsakovė 2002 m atliko kapitalinį kiemo rūsį. Pirma, nei vienas liudytojas nedavė parodymų, kad kiemo rūsys buvo kapitaliai remontuotas. Šiukšlių išvežimas ir aplinkos tvarkymas, medžių sodinimas tai nėra kapitalinis statinio remontas. Jokios laikančios statinio konstrukcijos nebuvo nei griaunamos nei keičiamos, todėl negali būti laikoma, kad kiemo rūsiui buvo atliktas kapitalinis remontas.

164. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad valstybinės žemės sklypas, ant kurio yra pastatytas kiemo rūsys, yra išnuomotas 50 metų atsakovei E. T.. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-02-09 raštas Nr. ( - ), adresuotas Raseinių rajono apylinkės teismui „Dėl žemės aplink statinį“ patvirtina, kad žemės sklypas aplink pastatą – kiemo rūsį adresu ( - ) nėra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka. Negali būti išnuomotas nekilnojamojo turto objektas, kuris nėra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (CK 6.546 str.). Be to, apeliantė nepateikė nei nuomos sutarties, nei kvitų, patvirtinančių nuompinigių mokėjimo faktą.

175. Visiškai nepagristi apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovės E. T. teisėtų lūkesčių, nes remiantis bendruoju teisės principu, kad iš „neteisės negimsta teisė“ negali būti laikoma, kad atsakovė įgijo teisėtus lūkesčius, neteisėtai įregistravusi nuosavybės teisę į kiemo rūsį.

18Atsiliepimu į ieškovo J. J. apeliacinį skundą atsakovės E. T. įstatyminė atstovė R. T. prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

191. Apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimus, nes rėmėsi netinkamomis CK normomis yra nepagrįsti. Tiek remiantis CK 4 knygos II dalies IV skyriaus normomis, tiek remiantis V skyriaus trečiojo skirsnio normomis matyti, kad vyrauja vienas bendras ir esminis reikalavimas, t. y. valdymo sąžiningumas. Jis yra būtinas siekiant įrodyti valdymo faktą. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad apeliantas nėra ir negalėjo būti sąžiningu valdytoju, taip pat valdyti kiemo rūsio 12 metų. Apeliantas neturi jokios teisės ar kompetencijos pripažinti arba nepripažinti vienus ar kitus asmenis valdytojais, kaip ir savavališkai užkabinęs spyną teigti, kad tai įrodo jo valdymo teisėtumą ar patį valdymo faktą. Apelianto elgesys neatitinka CK 1.5 str. 1 d. ir kitose teisės normose įtvirtintiems protingumo, sąžiningumo, teisingumo principams, kuomet jis piktybiškai elgdamasis savavaldžiauja ir siekia nepagrįstai praturtėti. Nepaisant to, kokias teisės normas taikė pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, buvo pagrįstai atmestas apelianto reikalavimas, nes neužtenka vien daikto turėjimo turint tikslą jį valdyti kaip savą, turi būti ir nepažeistas būtinas valdymui sąžiningumo principas, todėl valdymo fakto nebuvo.

202. Apeliantas klaidina teismą, teigdamas, kad įgijo kiemo rūsį kartu su gyvenamuoju namu. Kiemo rūsio jis negalėjo įgyti kartu su gyvenamuoju namu, nes buvusiai savininkei kiemo rūsys niekada nepriklausė, ji jo nestatė, niekaip nebuvo jo įteisinusi, net pati teigia, kad rūsys buvo pastatytas ant kitų žmonių (G.) žemės.

213. Nepagrįstas apelianto teiginys jokiomis teisės normomis ir neatitinka faktinių aplinkybių, kad E. T. nelaikytina rūsio savininkė, nes vadovaujantis CK 1.95 str. 1 d. pripažintas sandoris negaliojančiu laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Tiek administraciniai aktai, kurių pagrindų buvo įteisinta nuosavybė, tiek dovanojimo sutartis yra galiojantys, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas dar yra neįsiteisėjęs.

224. Apelianto teikiamas apeliacinis skundas, kaip ir ieškinys pirmojoje instancijoje, yra turtinio pobūdžio, tačiau iš skundo teksto galima suprasti, kad žyminis mokestis yra nesumokėtas.

23Atsiliepimu į ieškovo J. J. ir atsakovės E. T. įstatyminės atstovės R. T. apeliacinius skundus atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo atmesti apeliacinius skundus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

241. Byloje apklausti liudytojai – R. K., A. R., M. B. – parodė, kad rūsys buvo valdiškas, nei vienam iš gyvenamųjų namų savininkų nepriklausė. Tokiu būdu J. nuosavybės teise įgydami gyvenamąjį namą, nuosavybės teisės į rūsį neįgijo. Jiems buvo parodytas rūsys ir leistą jį valdyti. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad analogiška situacija yra ir su E. T.. Ji 1999-11-26 dovanojimo sutarties pagrindu įgijo nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), bet nuosavybės teisės į rūsį neįgijo. Vadovaujantis CK 4.69 str. 3 d., įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (kaip ir yra ginčo atveju).

252. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2004-02-04 pripažinimo tinkamu naudoti akte Nr. ( - ) neteisingai nurodyti nekilnojamojo turto duomenys – namų valdos techninės apskaitos byla Nr. ( - ), kuri yra apie ( - ), esantį nekilnojamąjį turtą, laikytini esmine klaida. Kadangi E. T. nuosavybės teisė į ginčo rūsį buvo pripažinta pažeidžiant įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl Kauno apskrities viršininko administracijos 2004-02-04 pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. ( - ) yra neteisėtas. Kauno apskrities viršininko administracijos 2004-02-04 pripažinimo tinkamu naudoti aktui Nr. ( - ) priimti pagrindą sudarė Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimas Nr. ( - ), todėl teismas pagrįstai panaikino ir šį administracinį aktą.

26Apeliacinėje instancijoje ieškovas J. J. ir jo atstovė advokatė Aida Martinaitienė palaikė pateiktą apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais ir prašė jį tenkinti, o E. T. atstovas advokatas Kęstutis Virketis prašė tenkinti atsakovės apeliacinį skundą ir atmesti ieškovo apeliacinį skundą.

27Apeliaciniai skundai atmestini.

28Šioje apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis ginčo šalių pateiktų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

29Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo. Būdinga, kad apeliacijoje tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

30Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).

31Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir išanalizavusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį dalyse dėl Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimo Nr. ( - ), kuriuo buvo siūlyta įteisinti E. T. vardu valdoje ( - ) esantį savavališkai kapitaliai atremontuotą kiemo rūsį ( - ), panaikinimo, dėl 2004-02-04 ūkio pastato (rūsio) ( - ), pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. ( - ) pripažinimo negaliojančiu, ir atsakovės E. T. nuosavybės teisių į kiemo rūsį ( - ), esantį adresu ( - ) (unikalus Nr. ( - )) panaikinimo.

32Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovės E. T. atstovas advokatas Kęstutis Virketis paprašė taikyti ieškinio senatį ieškovo pareikštiems reikalavimams. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra apskritai draudžiami, pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų pateikimą (CPK 312 str., 314 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-169/2005). Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija neanalizuoja ir nevertina apeliacinėje instancijoje atsakovės atstovo pareikšto reikalavimo taikyti ieškinio senatį ieškovo pareikštų reikalavimų atžvilgiu.

33Iš bylos medžiagos matyti, kad E. T. nuosavybės teisė į ginčo rūsį pripažinta pažeidžiant įstatymo reikalavimus, nes savavališkas statinio, adresu ( - ), kapitalinis remontas CK 4.47 str. prasme negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisių į ginčo statinį įgijimo pagrindas. Be to, ginčo pastatas – kiemo rūsys (unikalus Nr. ( - )), esantis adresu ( - ) (adresas pakeistas ir sklypo plotas nustatytas, be teisėto pagrindo, neparengus detaliųjų planų), kurio kadastro duomenys 2000-06-27 Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nenustatyti ir neįregistruoti viešajame registre 1996-09-24 Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka. Be to šis statinys yra valstybės nuosavybės teise valdomoje žemėje. Žemės sklypas aplink šį statinį taip pat nėra suformuotas ir neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. 2004-02-04 ūkinio pastato pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodyta, kad pagrindiniai techniniai rodikliai užfiksuoti 1983-03-17 nekilnojamojo turto kadastro matavimų byloje Nr. ( - ), tačiau Valstybės įmonė Registrų centras pateikė teismui duomenis, kad nurodytoji kadastro matavimų byla neturi jokio ryšio su ( - ) ir ( - ), kadastrinių matavimų bylomis. Inventoriniu numeriu Nr. ( - ) yra 1949-09-20 suformuota kadastrinių matavimų byla adresu ( - ), reg. Nr. ( - ). Šias faktines aplinkybes patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, liudytojų R. K., A. R., M. B., M. Š. ir kt. parodymai, kurie išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo sprendime. Todėl negalima sutikti su apeliantės E. T. teiginiais, kad namų valdos techninės apskaitos byloje yra įsivėlusi tik gramatinė klaida. Akivaizdu, kad ūkinio pastato pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodyti neteisingi duomenys apie atliktus ginčo rūsio kadastrinius matavimus, o šio nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla nebuvo parengta.

34Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė E. T. įstatymo nustatyta tvarka nuosavybės teisių į ginčo statinį, kuris nebuvo įstatymo nustatyta tvarka suformuotas ir įregistruotas viešajame registre, neįgijo, dėl ko ginčijami administraciniai aktai turi būti panaikinti, kaip neteisėti. Tai, kad apeliantei nepatinka pirmosios instancijos teismo sprendimo surašymo stilius ir pateiktas įrodymų vertinimas, nereiškia, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008).

35Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas tiesiog pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir sutinka su J. J. atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktais argumentais dėl atsakovės E. T. teisėtų lūkesčių egzistavimo nagrinėjamu atveju.

36Kadangi CK aiškiai nurodoma, kad nuosavybės įgijimas įgyjamąja senatimi galimas tik nustačius valdymo faktą, darytina išvada, kad CPK XXXV skyriaus II skirsnyje įtvirtintas procesinis institutas yra skirtas vėlesniam procesui dėl įgyjamosios senaties sąlygų egzistavimo nustatymui palengvinti. Tam, kad asmuo, kuris teisėtai valdo daiktą, galėtų šia teise visaverčiai naudotis (taip pat ir prieš trečiuosius asmenis), jis šią teisę turi įregistruoti nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 str. 1 d. 3 p., 4 str.). Asmuo teisėtai valdantis daiktą, bet neturintis valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, turi galimybę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl valdymo fakto patvirtinimo.

37Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 d., 4.47 str.). Valdymas, minėta, gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 str. 1 d., 4.37 str. 1 d.), tačiau valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK ketvirtosios knygos IV skyrius), visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso.

38Bylos medžiaga leidžia teismui spręsti, kad ieškovas J. J. negali būti laikomas teisėtu ir sąžiningu pageidaujamo įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti pastato valdytoju. Žemės sklypas, kuriame yra pastatas – kiemo rūsys (unikalus Nr. ( - )), yra valstybės nuosavybės teise valdomoje žemėje ir tik įėjimas į šį pastatą yra iš ieškovo naudojamo žemės sklypo. Žemės sklypas aplink šį statinį nesuformuotas. J. J. negali būti laikomas sąžiningu pageidaujamų įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti pastatų valdytoju, dar ir dėl to, kad pagal CK 4.70 str. 1 d. asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Byloje nustatyta, kad ieškovo nuo 1998-01-23 laidojimo biuro reikmėms naudojamas statinys – kiemo rūsys pirmą kartą buvo inventorizuotas 1966-11-01 valdoje ( - ) (b. l. 29 t. 1). Liudytojas M. Š. parodė, kad ginčo pastato, kurio statybos metai – 1955, niekas nebuvo įregistravęs nuosavybės teise (b. l. 171, 172 t. 1). Liudytoja A. R. paaiškino teismui, kad gyvena Partizanų gatvėje nuo 1951 metų ir žino, kad kiemo rūsys „niekam nepriklausė, buvo valdiškas, jame ilgai gyveno žmonės, vėliau visi pylė šiukšles“. Liudytoja R. K. parodė, kad ginčo rūsys neįėjo į jai priklausančią namų valdą, kurią jį pardavė ieškovui, ir ji nežinanti kokiu pagrindu ieškovas siekia užvaldyti rūsį (b. l. 172, 173 t. 3). Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo rūsys buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė, o pagal CK 4.69 str. 3 d., kaip jau minėta, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Tai, kad pagal VĮ „Registrų centro“ duomenis šis pastatas ir teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 str. 3 d. nuostata.

39Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime ir šioje nutartyje nurodyti įrodymai paneigia ieškovo valdymo atsiradimo teisėtumą ir sąžiningumą, nes atsakovė E. T. prieštarauja tokiam statinio naudojimui ir nurodo turinti daugiau teisių į šį pastatą (CK 4.26 str. 4 d., 4.36 str.). Reikalavimas registruoti nekilnojamojo daikto valdymą, valdyti tokį daiktą atvirai, nepertraukiamai, kaip savą ir ne mažiau kaip dešimt metų nustatytas siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (nagrinėjamu atveju galimai toks savininkas yra valstybė ar savivaldybė) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, reikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, ar paduoti pareiškimą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovo valdymas neatitiko ir reikalavimo daiktą valdyti taip, kad daikto savininkas būtų turėjęs teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nebūtų pasinaudojęs ja (CK 4.70 str., CPK 528 str. 1 – 3 dalys).

40Be to, ieškinį dėl ginčo statinio valdymo fakto nustatymo ieškovas pareiškė, kai viešajame registre buvo įregistruotos E. T. nuosavybės teisės į šį turtą, o tai neatitinka CK 4.23 str., 4.47 str., 4.26 str., 4.27 str., 4.69 str., 4.70 str. nuostatų.

41Įvertinus visa, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo pageidaujamų įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybėn pastatų valdymas neatitiko CK 4.26 str. ir 4.68 str. 1 d. reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pagrįstai buvo atmestas ieškinys reikalavimo dalyje dėl kiemo rūsio ( - ), adresu ( - ), valdymo fakto paliktinas galioti.

42Kolegijos vertinimu, iš dalies teisus yra apeliantas J. J., apeliaciniame skunde nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuojamojoje sprendimo dalyje konstatavęs, jog J. J. nepertraukiamai nuosavybės teisių į ginčo pastatą pagal įgyjamąją senatį neįgijo (CK 4.68 str.), netinkamai sprendė byloje pareikštą reikalavimą patvirtinti kiemo rūsio valdymo faktą, grindžiamą CK 4 knygos II dalies IV skyriaus nuostatomis. Įvertinęs bylos medžiagą ir tinkamai suformuluotą teismo sprendimo rezoliucinę dalį, šį apelianto argumentą teismas vertina, kaip neleistiną siekimą formaliais pagrindais panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), nes daikto valdymas ir įgyjamoji senatis yra glaudžiai susiję materialinės ir procesinės teisės institutai, kai valdymo fakto patvirtinimas būtinas, siekiant įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą įgyjamosios senaties būdu (CPK 527 str., 531 str., CK 4.71 str.).

43Atmetus ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.). Tuo pačiu iš apeliantų lygiomis dalimis priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (CPK 93 str., 88 str., b. l. 72, t. 2).

44Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, iš dalies tenkindamas ieškovo J. J. prašymą, byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones (b. l. 67 – 69, t. 2). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (CPK 150 str. 4 d.).

45Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 4 dalimi, 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

46Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

47Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

48Priteisti iš ieškovo J. J. ir atsakovės E. T. į Valstybės biudžetą po 2,98 Lt (du litus ir 98 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. ( - ), įmokos kodas 5660).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Ieškovas J. J. ieškiniu, patikslintu ieškiniu ir papildomu ieškiniu... 3. Raseinių rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškovo... 4. Apeliaciniu skundu ieškovas J. J. prašo panaikinti Raseinių rajono... 5. 1. Ieškovas ieškinyje nereiškė reikalavimo nustatyti jam nuosavybės... 6. 2. CK 1.95 str. 1 d. nustato, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas... 7. 3. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota teismų praktika,... 8. Apeliaciniu skundu atsakovės E. T. įstatyminė atstovė R. T. prašo... 9. 1. Pirmosios instancijos teismas niekaip neargumentavo, kodėl nesutinka su... 10. 2. Kaip patvirtino visa eilė liudytojų, būtent E. T. įstatyminė atstovė... 11. 3. Teismas nurodė, kad E. T. jokio remonto neatliko bei visus dokumentus,... 12. Atsiliepimu į atsakovės E. T. įstatyminės atstovės R. T. apeliacinį... 13. 1. Teismo sprendime padaryta išvada, kad neteisingai nurodyti nekilnojamojo... 14. 2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apskrities viršininko... 15. 3. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad visa eilė liudytojų patvirtino ir... 16. 4. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad valstybinės žemės... 17. 5. Visiškai nepagristi apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovės E. T.... 18. Atsiliepimu į ieškovo J. J. apeliacinį skundą atsakovės E. T. įstatyminė... 19. 1. Apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimus, nes... 20. 2. Apeliantas klaidina teismą, teigdamas, kad įgijo kiemo rūsį kartu su... 21. 3. Nepagrįstas apelianto teiginys jokiomis teisės normomis ir neatitinka... 22. 4. Apelianto teikiamas apeliacinis skundas, kaip ir ieškinys pirmojoje... 23. Atsiliepimu į ieškovo J. J. ir atsakovės E. T. įstatyminės atstovės R. T.... 24. 1. Byloje apklausti liudytojai – R. K., A. R., M. B. – parodė, kad rūsys... 25. 2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko... 26. Apeliacinėje instancijoje ieškovas J. J. ir jo atstovė advokatė Aida... 27. Apeliaciniai skundai atmestini.... 28. Šioje apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas,... 29. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti... 30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų,... 31. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir išanalizavusi... 32. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovės E. T. atstovas advokatas... 33. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. T. nuosavybės teisė į ginčo rūsį... 34. Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos... 35. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas... 36. Kadangi CK aiškiai nurodoma, kad nuosavybės įgijimas įgyjamąja senatimi... 37. Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas,... 38. Bylos medžiaga leidžia teismui spręsti, kad ieškovas J. J. negali būti... 39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime ir šioje... 40. Be to, ieškinį dėl ginčo statinio valdymo fakto nustatymo ieškovas... 41. Įvertinus visa, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo... 42. Kolegijos vertinimu, iš dalies teisus yra apeliantas J. J., apeliaciniame... 43. Atmetus ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, jų turėtos bylinėjimosi... 44. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, iš dalies... 45. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 46. Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti... 47. Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi taikytas... 48. Priteisti iš ieškovo J. J. ir atsakovės E. T. į Valstybės biudžetą po...