Byla e2A-224-330/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2964-392/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Konekesko Lietuva“ ieškinį atsakovui D. Š. dėl išieškojimo nukreipimo į atsakovo turtą ir pagal atsakovo D. Š. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Konekesko Lietuva“ ir antstolei V. Ž. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE, P. Š..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „Konekesko Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė leisti nukreipti išieškojimą į atsakovui nuosavybės teise priklausantį kombainą (CLAAS ( - ), valstybinis Nr. ( - ), tapatumo Nr. ( - ) vykdomojoje byloje Nr. 0113/11/381, kurioje vykdomas išieškojimas iš atsakovo D. Š. ieškovės UAB „Konekesko Lietuva“ naudai.
  2. Ieškovė nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso kombainas, kuris nėra įkeistas. Nors dar 2012 m. spalio 24 d. kombainas buvo areštuotas antstolės, tačiau negali būti parduodamas iš varžytynių, kadangi atsakovas nėra įregistravęs viešame registre savo nuosavybės teisės į kombainą. Ieškovė yra suinteresuota nukreipti išieškojimą į kombainą, tačiau remiantis vykdymo proceso teisiniu reglamentavimu, kombainas negali būti realizuotas dėl atsakovo neveikimo. Pagal lizingo sutartį atsakovas tinkamai įvykdė įsipareigojimus, todėl 2010 m. spalio 22 d. šalys sudarė perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo ieškovė perdavė kombainą atsakovui nuosavybėn, o atsakovas jį priėmė (atsakovas tapo lizingo būdu išpirkto kombaino savininku). Tačiau atsakovas iki šiol nesikreipė į savivaldybės administraciją dėl teisių į kombainą registro duomenų pakeitimo. Būdamas ieškovės skolininku (pagal paskolos sutartį), atsakovas sąmoningai vengia savo vardu įregistruoti nuosavybės teisę į kombainą, tokiu būdu siekdamas išvengti išieškojimo nukreipimo į šį daiktą.
  3. Atsakovas D. Š. pareikštu priešieškiniu prašė: 1) pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu nuo 2012 m. spalio 24 d. javų kombaino CLAAS ( - ) (valstybinis Nr. ( - )) atžvilgiu pritaikytą areštą vykdomojoje byloje Nr. 0113/11/00381; 2) pripažinti, jog UAB „Konekesko Lietuva“ tinkamai ir savalaikiai nevykdė 2007 m. rugpjūčio 13 d. finansinės nuomos (lizingo) sutarties Nr. 2021130; 3) priteisti iš ieškovės UAB „Konekesko Lietuva“ atsakovo naudai 20 307,48 Eur nuostolių atlyginimą; 4) priteisti solidariai iš ieškovės UAB „Konekesko Lietuva“ ir iš antstolės V. Ž. atsakovo naudai 26 332,21 Eur nuostolių atlyginimą.
  4. Atsakovas nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 13 d. tarp lizingo davėjo UAB „Kesko Agro Lietuva“ (dabar - UAB „Konekesko Lietuva“), finansuotojo K-Rahoitus Oy filialo „K-Finance“ (dabar - UAB „Pohjola Finance“) ir lizingo gavėjo D. Š. buvo sudaryta finansinės nuomos sutartis Nr. 2021130, kurios pagrindu D. Š. buvo perduotas valdyti ir naudotis 354 000 Lt vertės javų kombainas, su sąlyga, jog sumokėjus visas lizingo įmokas ir kitas mokėtinas sumas lizingo objektas nuosavybės teise pereis lizingo gavėjui. D. Š. įvykdė visus sutartinius įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, todėl jam turėjo būti perduota nuosavybės teisė į lizingo objektą. 2010 m. spalio 22 d. D. Š. pasirašė kombaino perdavimo-priėmimo aktą, kuriame buvo nurodyta, kad jis įvykdė savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, o lizingo davėjas perduoda lizingo gavėjo nuosavybėn lizingo objektą. Tačiau šis aktas jo pasirašymo dieną atsakovui nebuvo perduotas, motyvuojant tuo, kad aktas atsakovui bus perduotas iš karto po to, kai jį pasirašys UAB „Konekesko Lietuva“ ir finansuotojo UAB „Pohjola Finance“ atstovai. Ieškovė UAB „Konekesko Lietuva“ po to nurodė, kad dokumento (akto) neperduos tol, kol nebus su ja atsiskaityta pagal 2010 m. kovo 24 d. paskolos sutartį. Tik 2012 m. gegužės 25 d. registruotąja pašto siunta iš UAB „Konekesko Lietuva“ buvo gautas visų šalių pasirašytas perdavimo-priėmimo akto originalas. Atsakovo D. Š. teigimu, dėl ieškovės UAB „Konekesko Lietuva“ ir antstolės V. Ž. neteisėtų veiksmų / neveikimo, pasireiškusių neperduodant turto nuosavybės ir kitų dokumentų atsakovui bei turto registro tvarkytojui, tuo pat metu antstolei pritaikant nepagrįstą ir neteisėtą kombaino areštą, atsakovas patyrė nuostolių (žalos), kadangi sumažėjo vertė šio daikto, į kurį UAB „Konekesko Lietuva“ šiuo metu pageidauja nukreipti skolos išieškojimą. Tuo atveju, jeigu UAB „Konekesko Lietuva“ būtų tinkamai ir savalaikiai įvykdžiusi lizingo davėjo sutartines pareigas, jeigu nebūtų buvęs pritaikytas antstolės areštas javų kombaino atžvilgiu, D. Š. būtų galėjęs parduoti kombainą dar 2010 m. pabaigoje, kai jo vertė buvo 85 182,36 Eur (be PVM), bei atitinkama pinigine suma padengti skolą ar jos dalį ieškovei UAB „Konekesko Lietuva“.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 15 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir leido antstolei vykdomojoje byloje Nr. 0113/11/381 vykdant išieškojimą iš atsakovo D. Š. ieškovės UAB „Konekesko Lietuva“ naudai nukreipti išieškojimą į atsakovui nuosavybės teise priklausantį kombainą (CLAAS ( - ), valstybinis Nr. ( - ), tapatumo ( - ). Teismas atsakovo priešieškinį atmetė, priteisė iš jo ieškovei 3 031 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nusprendė, kad ieškovės UAB „Konekesko Lietuva“ ieškinys yra pagrįstas. Nustatė, kad 2011 m. vasario 2 d. notarė J. Š. išdavė ieškovei UAB „Konekesko Lietuva“ vykdomąjį įrašą dėl 358 907,34 Lt išieškojimo solidariai iš skolininkų D. Š. ir P. Š.. 2011 m. kovo 16 d. ieškovė pateikė vykdomąjį įrašą vykdyti antstolei, buvo užvestos vykdomosios bylos (Nr. 0113/11/381 ir Nr. 0113/11/415), kurios iki šiol yra nebaigtos, kadangi visas atsakovo turimas turtas yra įkeistas arba areštuotas užtikrinant kitų jo kreditorių reikalavimus. Žemės ūkio ministro 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 3D-384 patvirtintų Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registravimo taisyklių 1 ir 2.2 punktuose nurodyta, kad savaeigės žemės ūkio mašinos, tame tarpe savaeigiai kombainai, yra registruojamos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre. Atsakovo D. Š. nuosavybės teisė į turimą kombainą nėra įregistruota, todėl vykdomojoje byloje antstolė negali gauti rašytinių duomenų apie kombaino priklausymą atsakovui. Atsakovas neįregistruoja savo nuosavybės teisės į kombainą, o negalėdama gauti tokių duomenų antstolė negali realizuoti kombaino (CPK 690 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė pavėluotai perdavė atsakovui kombaino registracijai būtinus dokumentus, tačiau ji, kaip buvusi lizinguoto turto savininkė, jau prieš keletą metų kreipėsi į Panevėžio rajono savivaldybės administraciją ir pateikė pranešimą apie kombaino pardavimą, todėl nėra jokių kliūčių įregistruoti viešajame registre duomenis apie javų kombaino savininką. Tai, kad kombaino atžvilgiu taikomas areštas, taipogi nėra kliūtis atlikti šį registracijos veiksmą, nes antstolė 2016 m. sausio 20 d. patvarkymu išreiškė sutikimą su areštuoto kombaino perregistravimu atsakovo vardu.
  3. Teismas nurodė, kad D. Š. pareikšti priešiniai reikalavimai neturi teisinio ir faktinio pagrindo, todėl negali būti tenkinami. Vilniaus apygardos teismas yra išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-5287-881/2014, kurioje atsakovas jau kėlė šiame priešieškinyje pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo tuo pagrindu, kad neperduodant dokumentų, reikalingų kombaino perregistravimui D. Š. vardu, šis negalėjo kombaino realizuoti ir kombainas nuvertėjo. Minėtoje byloje teismas konstatavo, kad D. Š. įvardijami žalingi jam padariniai kilo ne dėl UAB „Konekesko Lietuva“ neteisėtų veiksmų, o dėl jo paties kaltės. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-150-407/2015) konstatavo, kad D. Š. neįrodė turėjęs realią galimybę parduoti kombainą pirkėjui už jo įvardintą kainą. Teismas ne tik pritarė kitose bylose pateiktoms teismų išvadoms, bet ir pažymėjo, kad tos išvados turi prejudicinę reikšmę tiek atsakovui D. Š., tiek ieškovei UAB „Konekesko Lietuva“, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog D. Š. dėl turto nuvertėjimo patyrė žalą, už kurią būtų atsakinga ieškovė. Be to, teismas pažymėjo, kad nors atsakovas nepertraukiamai naudojasi kombainu, tačiau ir teismo sprendimo priėmimo metu jo neįregistravo savo vardu, vengia kombaino savininko duomenų perregistravimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. sausio 20 d. buvo duotas antstolės sutikimas perregistruoti turtą, tačiau D. Š. dėl šio antstolės veiksmo pateikė skundą, prašydamas antstolės patvarkymą panaikinti vien formaliais pagrindais.
  1. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų į skundą argumentai
  1. Apeliaciniame skunde atsakovas D. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, atsakovo priešieškinį patenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl atsakovo nuosavybės teisių į kombainą, nedetalizavo, kada konkrečiai atsakovui buvo perduota nuosavybės teisė į lizingo objektą (javų kombainą). Nors ieškovė UAB „Konekesko Lietuva“ nurodė, jog D. Š. tapo kombaino savininku šalių įgaliotiems atstovams pasirašius 2010 m. spalio 22 d. perdavimo-priėmimo aktą, tačiau atsakovui iki 2012 m. gegužės 25 d. nebuvo pateiktas visų šalių pasirašyto akto egzempliorius. Neatlikus kombaino registracijos, nebuvo įmanoma įgyvendinti nuosavybės teisių į jį.
    2. Antstolė V. Ž. 2012 m. spalio 24 d. areštavo kombainą nepatikrinusi jo priklausomybės, vadovaudamasi ne oficialiai ir privalomai gautinais duomenimis iš viešo registro, o faktiškai negaliojančia ir teisės aktų nustatyta tvarka nepatvirtinta akto kopija. Atsakovas iki 2013 m. rugsėjo 30 d. negalėjo atlikti turto perregistravimo veiksmų dėl UAB „Konekesko Lietuva“ tyčinio neveikimo ir pranešimo apie parduotą kombainą bei perleistas daiktines teises į jį nepateikimo, o po 2013 m. rugsėjo 30 d. to padaryti negalėjo dėl įrašo viešame registre apie kombaino areštą.
    3. Teismas nemotyvavo, kodėl atmetė atsakovo argumentus dėl 2012 m. spalio 24 d. kombainui pritaikyto arešto neteisėtumo (2012 m. spalio 24 d. turto arešto akte antstolė nurodė, kad areštuoto turto savininkas yra D. Š., o 2015 m. rugpjūčio 21 d. turto arešto akte nurodyta, kad areštuoto turto savininkas – UAB „Konekesko Lietuva“). Teismas nevertino aplinkybių, kad atsakovas neturėjo objektyvios galimybės perregistruoti ginčo kombaino nuosavybę, nes UAB „Konekesko Lietuva“ (kaip lizingo davėja) nevykdė savo sutartinės pareigos.
    4. Atmesdamas atsakovo priešieškinį teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-5287-881/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-150-407/2015 nustatytomis aplinkybėmis, be pagrindo jas laikė prejudicinėmis. Minėtose bylose buvo sprendžiamas ginčas dėl įpareigojimo atlikti su nuosavybės teisės perregistravimu susijusius veiksmus ir nuostolių – kombaino vertės (pardavimo kainos) atitinkamais laikotarpiais skirtumo atlyginimo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl minėtose bylose nustatytų aplinkybių šioje byloje negali būti konstatuotas žalos faktas, kylantis iš UAB „Konekesko Lietuva“ neteisėtų veiksmų.
    5. D. Š. turėtą realią galimybę parduoti kombainą 2010 m. pabaigoje patvirtina preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis ir pačios ieškovės UAB „Konekesko Lietuva“ internetinėje svetainėje 2014 m. kovo 31 d. talpintas skelbimas dėl faktiškai analogiškos komplektacijos ir specifikacijos, tik 2001 m. pagaminto (t. y. vieneriais metais vėliau), javų kombaino pardavimo kainos, taip pat UAB „Konekesko Lietuva“ technikos departamento vadovo liudijimas teismo 2016 m. sausio 22 d. posėdyje civilinėje byloje Nr. e2-2085- 619/2016, kuriuo buvo patvirtinta apie ketinimus parduoti kombainą.
    6. Teismas neanalizavo į bylą pateiktų žalos faktą ir jos dydį patvirtinančių rašytinių įrodymų, dėl jų nepasisakė. Byloje nėra jokių įrodymų, kad D. Š. eksploatavo ginčo javų kombainą ir iš jo uždirbo pajamas (gavo naudą). Teismas išsamiai ir visapusiškai nenagrinėjo bei nevertino atsakovo D. Š. išdėstytų aplinkybių, argumentų bei paaiškinimų, vadovavosi tik ieškovės UAB „Konekesko Lietuva“ ir antstolės V. Ž. paaiškinimais, todėl nebuvo atskleista bylos esmė, priimtas tinkamai nemotyvuotas sprendimas.
  2. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikti tokie pagrindiniai atsikirtimai:
    1. Skųsdamas teismo sprendimą, atsakovas remiasi tomis pačiomis pirmosios instancijos teisme jau nurodytomis aplinkybėmis ir nepateikia jokių argumentų, kuriais galima būtų nuginčyti teismo padarytas išvadas. Teismas pagrįstai nurodė nesant pagrindo teigti, kad D. Š. turtui nuvertėjus patyrė žalos dėl ieškovės kaltės. Be to, D. Š. kombaino savo vardu neįregistravo iki pat teismo sprendimo priėmimo, tačiau juo nepertraukiamai naudojasi ir gauna naudą, todėl nei žalos atsiradimo faktas, nei jos dydis nėra įrodyti.
    2. Teismas pagrįstai tenkino UAB „Konekesko Lietuva“ ieškinį dėl leidimo nukreipti išieškojimą į atsakovui nuosavybės teise priklausantį kombainą, kuris nėra įregistruotas D. Š. vardu. Antstolė negali įvykdyti išieškojimo iš solidariųjų skolininkų D. Š. ir P. Š. ieškovės UAB „Konekesko Lietuva“ naudai, nors vykdomosios bylos buvo užvestos dar 2011 m. vasario 2 d. Kombainas yra vienintelis antstolės surastas D. Š. nuosavybės teisėmis priklausantis turtas, kuris nėra areštuotas ar įkeistas kitų kreditorių interesais.
    3. Atsakovas nenurodė jokių svarbių priežasčių, kodėl jis iki šiol neįregistravo kombaino turtinių teisių viešame registre. D. Š. piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, sąmoningai reikšdamas nepagrįstus reikalavimus teisme ir siekdamas sutrukdyti antstolei taikyti priverstines daikto realizavimo priemones.
  3. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė UAB „Konekesko Lietuva“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pateikti tokie pagrindiniai argumentai:
    1. Remiantis CK 4.49 straipsnio 1 dalimi ir kombaino perdavimo-priėmimo akto 2 bei 3 punktais, nuosavybės teisė į kombainą atsakovui perėjo nuo kombaino perdavimo jam momento, todėl 2012 m. spalio 24 d. kombainas buvo pagrįstai ir teisėtai areštuotas kaip atsakovui nuosavybės teise priklausantis turtas. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad prieš areštuodama kombainą antstolė esą privalėjo gauti iš viešo registro duomenis apie jo priklausomybę atsakovui. Be to, atsakovas neteikė skundų dėl pritaikyto arešto. Apeliaciniame skunde aptartos priežastys, dėl kurių atsakovas anksčiau neįregistravo savo nuosavybės teisės į kombainą, yra teisiškai nereikšmingos, kadangi nuo 2016 m. sausio 20 d. tam nebeliko jokių objektyvių kliūčių.
    2. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-5287-881/2014) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-150-407/2015) nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę, kadangi ir kitose bylose atsakovas nuostolius kildino būtent iš to, kad UAB „Konekesko Lietuva“ netinkamai įvykdė savo, kaip lizingo davėjo, prievolę lizingo sutartyje nustatytu terminu pateikti atsakovui kombaino nuosavybės teisės perėjimui įforminti reikalingus dokumentus (CPK 182 straipsnio 2 dalis).
    3. Nors UAB „Konekesko Lietuva“ neginčija to, kad lizingo sutartyje nustatytu terminu nepateikė atsakovui visų dokumentų, reikalingų kombaino nuosavybės teisės perėjimui įforminti, tačiau ir pati UAB „Konekesko Lietuva“ perdavimo-priėmimo akto originalą iš finansuotojo UAB „Pohjola Finance“ gavo tik 2012 m. vasario mėnesį. UAB „Konekesko Lietuva“ veiksmai (neveikimas) nesąlygojo atsakovo įrodinėtos žalos atsiradimo, nes jis pats kaip rūpestingas, atidus ir protingas, savo turtu besirūpinantis šeimininkas, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo principais, remdamasis bendradarbiavimo pareiga, laiku negavęs dokumentų galėjo nedelsiant kreiptis į ieškovę, prašydamas pasirašyti turto priėmimo-perdavimo aktą bei perduoti visus kitus reikalingus dokumentus, tačiau tą padarė tik 2012 m.
    4. Atsakovas neįrodė žalos (nuostolių) fakto bei dydžio. Skunde nepagrįstai teigiama, kad tą aplinkybę, jog atsakovas 2010 m. pabaigoje neketino parduoti kombaino, esą paneigia Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje (byla Nr. e2-2085-619/2016) 2016 m. sausio 22 d. vykusio teismo posėdžio metu UAB „Konekesko Lietuva“ technikos departamento vadovo V. A. duoti parodymai. Ieškovė UAB „Konekesko Lietuva“ niekada neneigė, kad atsakovas siūlė jai padengti dalį skolos turtu, t. y. kombainu, tačiau toks pasiūlymas buvo nepriimtinas, kadangi atsakovo įvardinta kombaino vertė akivaizdžiai neatitiko tuometinės jo rinkos vertės.

4Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses (tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama atsakovo D. Š. apeliacinio skundo ribose. Ištyrusi bylos medžiagą, išanalizavusi apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

5Dėl ieškinio reikalavimo (dėl išieškojimo nukreipimo į konkretų atsakovo turtą)

  1. Nagrinėjamos bylos ir vykdomųjų bylų Nr. 0113/11/381, Nr. 0113/11/415 duomenys tvirtina, kad antstolės V. Ž. kontoroje yra vykdomas išieškojimas pagal 2011 m. vasario 2 d. notarės J. Š. išduotą vykdomąjį įrašą (Nr. JŠ-934) dėl 358 907,34 Lt skolos išieškojimo iš solidariųjų skolininkų P. Š. ir D. Š. išieškotojos UAB „Konekesko Lietuva“ naudai. Iš vykdomojoje byloje esančio turto arešto akto matyti, kad antstolė 2012 m. spalio 24 d. areštavo skolininko (apelianto) D. Š. kombainą, nors pastarojo daiktinės teisės į kombainą nebuvo įregistruotos viešame registre. Nepaisant apelianto nuosavybės teisių į kombainą neišviešinimo viešame registre fakto, ieškovė UAB „Konekesko Lietuva“ pareikštu reikalavimu siekia nukreipti priverstinį išieškojimą į šį turtą.
  2. Teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama per ieškinio institutą. Ieškinyje ieškovas privalo nurodyti savo ieškinio elementus – ieškinio dalyką (ieškovo materialųjį teisinį reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Būtent ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008). Ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinyje rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2008), tačiau teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.
  3. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Įstatymų normos neriboja asmenų teisės ginti tikėtinai pažeistų materialiųjų subjektinių teisių įstatymuose numatytais būdais (CK 1.138 straipsnis).
  4. Ieškovė pasirinko vieną iš CK 1.138 straipsnyje numatytų savo pažeistų teisių gynybos būdų, prašydama nukreipti išieškojimą į apelianto nuosavybės teise įgytą, tačiau vis dar ieškovės vardu įregistruotą turtą – kombainą, kurį apeliantas, galimai siekdamas išvengti prievolės ieškovei, vengia įregistruoti viešame registre savo vardu, o taip yra pažeidžiamos išieškotojos (ieškovės) teisės. Nors šioje byloje vėliau pareikštas apelianto priešieškinio reikalavimas priteisti žalos atlyginimą, be kita ko, galėtų reikšti reikalavimą taikyti antstolei civilinę atsakomybę, tačiau nagrinėjamu atveju klausimas dėl antstolės veiksmų (ne)teisėtumo atliekant vykdymo veiksmus, susijusius su išieškojimo nukreipimu į apelianto turtą (kombainą), iš esmės nebuvo keliamas.
  5. Priverstinis vykdomojo dokumento dėl piniginių sumų išieškojimo vykdymas susideda iš skolininko turto paieškos, skolininko turto arešto ir šio turto priverstinio realizavimo (CPK 662-727 straipsniai). Atlikdamas vykdymo veiksmus pagal vykdomąjį dokumentą antstolis privalo nukreipti išieškojimą į skolininkui nuosavybės teise priklausantį turtą (CPK 694 straipsnis). Sprendžiant dėl išieškojimo nukreipimo į konkretų turtą turi būti patikrinama, ar suieškotas turtas iš tikrųjų priklauso nuosavybės teise skolininkui. Kai išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį turtą arba kitą registruojamą turtą, tokio turto priklausymas skolininkui nustatomas pagal registro įstaigos rašytinius duomenis (CPK 690 straipsnis). Prieš nukreipdamas išieškojimą į konkretų turtą antstolis privalo įsitikinti savininko teises patvirtinančių įrodymų pagrindu apie šio turto priklausymą skolininkui.
  6. Pagal byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kombainas nuosavybės teise priklauso apeliantui D. Š.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčija nurodytą teismo išvadą. Nors apeliaciniame skunde ir aiškinama, kad apelianto nuosavybės teisės į kombainą nebuvo įregistruotos viešame registre, tačiau tai nebūtina siekiant įrodyti savininko teises. Sandorio pagrindu įgytas nuosavybėn turtas tampa įgijėjo nuosavybe. Apeliantui visiškai įvykdžius įsipareigojimus, kylančius iš 2007 m. rugpjūčio 13 d. finansinės nuomos (lizingo) sutarties ir šios sutarties pagrindu 2010 m. spalio 22 d. sudarius perdavimo-priėmimo aktą, kombainas buvo perduotas jo nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantui nuosavybės teise priklauso kombainas, kurio jis nėra įregistravęs viešame registre, ir į tai, kad vadovaujantis CPK 690 straipsnio nuostatomis nustatant turto savininką antstolei reikia vadovautis viešojo registro duomenimis, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovės reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas (CK 3 straipsnio 7 dalis, CK 1.138 straipsnis). Kai minėta, įstatymai suteikia ieškovei teisę pasirinkti jai priimtiniausią savo pažeistos teisės gynimo būdą.
  7. Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantas kurį laiką neturėjo objektyvių galimybių įregistruoti ginčo kombaino nuosavybės, nes ieškovė UAB „Konekesko Lietuva“, kaip lizingo davėja, nevykdė savo sutartinės pareigos, šio ginčo kontekste nėra reikšmingi. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentacija dėl kitų subjektyvių ir objektyvių priežasčių, dėl kurių šis galėtų neįregistruoti savo daiktinių teisių į kombainą viešame registre.
  8. Atkreiptinas dėmesys, kad savininko teisių turinį sudaro jo teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Šias teises asmuo įgyja tapdamas savininku. Kaip matyti, teisės norma sukuria daikto savininkui ne tik teises, bet ir pareigas valdant savo nuosavybės teisės objektą nepažeisti ir kitų asmenų teisių bei interesų. Nagrinėjamu atveju apeliantas neneigia aplinkybės, jog jam yra žinoma, kad jo atžvilgiu vykdomas skolos išieškojimas ieškovės UAB „Konekesko Lietuva“ naudai (to apeliantas neneigė ir apeliaciniame skunde). Duomenų apie tai, kad apeliantas turėtų kito turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimo veiksmus, apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Tokiu atveju darytina išvada, kad apeliantas, neįregistruodamas savo nuosavybės teisių į sandorio pagrindu įgytą turtą, sukuria apsunkinimus išieškoti skolą ieškovės naudai.

6Dėl priešieškinio reikalavimo (žalos atlyginimo) ir įrodomųjų faktų nustatymo

  1. Apeliantas teigia, kad ieškovė UAB „Konekesko Lietuva“ netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, kadangi apeliantui tinkamai įvykdžius visas finansinės nuomos (lizingo) sutartimi prisiimtas prievoles ir 2010 m. spalio 22 d. pasirašius tai patvirtinantį perdavimo-priėmimo aktą, jam iki 2012 m. gegužės 25 d. šio akto originalas nebuvo perduotas, o inicijavus priverstinio vykdymo veiksmus ir antstolei 2012 m. spalio 24 d. taikius kombaino areštą buvo suvaržytos apelianto galimybės įregistruoti nuosavybės teises į kombainą ir perleisti tretiesiems asmenims, kas sukėlė nuostolių.
  2. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, o taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 2A-150-407/2015) konstatuotomis aplinkybėmis (prejudiciniais faktais), nenustatė, kad apeliantas būtų patyręs jo įvardytus nuostolius.
  3. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai ir šioje ginčo dalyje (dėl turtinės žalos atlyginimo) neteikia pagrindo kitokiai išvadai, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, reglamentuojančias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, tą atliko tinkamai. Kitaip tariant, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas UAB „Konekesko Lietuva“ ir antstolės V. Ž. civilinės atsakomybės visų sąlygų egzistavimas.
  4. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Jeigu sutarties vykdymas vienai iš šalių tuo pačiu yra ir profesinė veikla, ši šalis privalo vykdyti sutartį ir pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus (CK 6.38 straipsnio 2 dalis, 6.256 straipsnio 3 dalis). Tačiau sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą, t. y. neteisėtus sutarties šalies veiksmus (CK 6.246 straipsnis), bet ir žalos (nuostolių) faktą bei neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis). Dar viena sutartinės civilinės atsakomybės taikymo būtinoji sąlyga yra kaltė, kuri pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalies nuostatą yra preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.
  5. Svarbiausia faktinė aplinkybė, paneigianti UAB „Konekesko Lietuva“ civilinės sutartinės atsakomybės egzistavimą, yra ta, kad apeliantas neįrodė žalos jam padarymo fakto. Kaip minėta, apeliantas turtinės žalos atsiradimą iš esmės siejo su aplinkybėmis, kad jam nebuvo laiku – t. y. per septynias dienas nuo lizingo sutarties įvykdymo – perduotas jo išpirktas kombainas, o pavėlavus kombainą perduoti, anot apelianto, buvo prarasta galimybė dar 2010 m. pabaigoje jį parduoti, todėl apeliantui turėtų būti kompensuotas kombaino nuvertėjimas.
  6. Visų pirma, sprendžiant, ar apeliantui galėjo būti padaryta žala dėl minėtų UAB „Konekesko Lietuva“ veiksmų (ne)teisėtumo, turi reikšmės kitose civilinėse bylose nustatyti prejudiciniai faktai, o būtent tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-5287-881/2014 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-150-407/2015 buvo paneigtos ne tik realios apelianto galimybės 2010 m. parduoti kombainą už 350 000 Lt, bet ir padaryta labiau tikėtina išvada, kad realaus ketinimo parduoti kombainą net nebuvo (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
  7. Kitoje civilinėje byloje (Nr. e2A-159-178/2017), kurioje, be kita ko, apeliantas taip pat kėlė reikalavimą priteisti iš UAB „Konekesko Lietuva“ turtinės (280 333,58 Eur) ir neturtinės (30 000 Eur) žalos atlyginimą, o šio reikalavimo faktiniu pagrindu įvardijo iš esmės tas pačias aplinkybes, t. y. tai, kad UAB „Konekesko Lietuva“ nevykdant lizingo sutartimi numatytų prievolių (savalaikiai ir tinkamai neperdavus ieškovui nuosavybės teisės į kombainą bei neatlikus kombaino nuosavybės atsakovės vardu išregistravimo), apeliantas neturėjo galimybių kombaino parduoti, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartyje konstatavo, kad tarp UAB „Konekesko Lietuva“ veiksmų, susijusių su galimybių parduoti kombainą apribojimu, turto arešto prasidėjus priverstiniam išieškojimui ir apelianto įrodinėjamos žalos nėra priežastinio ryšio – vienos iš civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų (tos nutarties 26-29 punktai).
  8. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 punkto norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013).
  1. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-5287-881/2014 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-150-407/2015 nustatytais prejudiciniais faktais, nes joje buvo sprendžiamas kur kas siauresnės apimties ginčas (dėl kombaino galimo pardavimo kainos skirtumo priteisimo), o šioje byloje reikalavimas reiškiamas solidariosioms atsakovėms dėl kombaino vertės sumažėjimo, yra nepagrįsti.
  2. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokius prejudicinių faktų kriterijus (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294-916/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015 ir kt.).
  3. Minėtose civilinėse bylose (Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-5287-881/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėse bylose Nr. 2A-150-407/2015 bei Nr. e2A-159-178/2017), viena vertus, įvertintos aplinkybės, susijusios su UAB „Konekesko Lietuva“ neteisėtais veiksmais / netinkamu sutartinės pareigos perduoti apeliantui atitinkamus dokumentus vykdymu, kita vertus, konstatuotas kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos fakto ir priežastinio ryšio nebuvimas. Tokiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl įrodinėjimo dalyko tapatumo minėtose civilinėse bylose nustatytų aplinkybių visiškai pakanka tam, kad būtų paneigta galimybė šioje byloje taikyti UAB „Konekesko Lietuva“ civilinę atsakomybę dėl netinkamo finansinės nuomos (lizingo) sutarties vykdymo (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
  4. Antra, apeliantas šioje byloje pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo tuo pagrindu, kad dėl dokumentų netinkamo įforminimo ir taikyto arešto, jam buvo apribota galimybė parduoti lizingo pagrindu įgytą objektą, dėl ko šis nuvertėjo. Ir nors kaip žalos dydis nurodoma kombaino nuvertėjimo suma, tačiau byloje nustatyta ir nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad lizingo objektu buvęs turtas (kombainas) visą laiką buvo apelianto žinioje, vadinasi, galėjo būti eksploatuojamas iš to gaunant ekonominę naudą. Akivaizdu, kad laikui einant technikos priemonių vertė paprastai tik mažėja (jau nekalbant apie jų realaus naudojimo intensyvumą). Kadangi žalos atsiradimą (kombaino nuvertėjimą) apeliantas išimtinai siejo su prarasta galimybe jį parduoti ir gauti atitinkamą kainą, aktualu įvertinti apelianto reikalavimą dėl žalos atlyginimo negautų pajamų realumo kontekste.
  5. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-480-687/2016). Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576-687/2016).
  6. Nagrinėjant apelianto reikalavimus atlyginti padarytą žalą ir nenukrypstant nuo nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų, būtina vertinti apelianto pagrįstus lūkesčius ir realias galimybes gauti pardavimo pajamų, o taip pat nustatyti jų dydį. Reikalavimą priteisti solidariai žalos atlyginimą apeliantas įrodinėjo dokumentais, detalizuojančiais buvusią kombaino pradinę kainą, jo įsigijimo kainą, o taip pat kainos pokyčius vėlesniais laikotarpiais (turto vertinimo ataskaitomis) bei pateikė jo nuostolių (kainų skirtumo) paskaičiavimo suvestinę, sudarytą laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d., kurioje apskaičiuotas kainos skirtumas sudaro 46 639,69 Eur. Savo verslumą ir norą pelningai parduoti nuosavybes teise įgytą technikos priemonę apeliantas grindė aplinkybėmis, kad 2010 m. buvo sudaryta preliminari kombaino pirkimo-pardavimo sutartis, skelbimais apie analogiškos technikos pardavimą ir juose nurodytomis kainomis.
  7. Kaip minėta, negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės. Pats apeliantas sudarytoje įvykių suvestinėje nurodo, kad jau 2011 m. kovo 22 d. jo atžvilgiu buvo pradėti priverstinio išieškojimo veiksmai, vykdomojoje byloje atlikta apelianto turto paieška, o 2012 m. spalio 24 d. taikytas kombaino areštas. Dėl įvykusių priverstinio išieškojimo veiksmų apeliantui buvo apribotos jo nuosavybės teisės į turtą (tame tarpe ir ginčo kombainą). Vadinasi, apelianto teiginiai apie galimybes parduoti tą turtą bei galimas iš pardavimo sandorių gauti pajamas lieka paneigti ir dėl šių nurodytų priežasčių (CPK 185 straipsnis).
  8. Kilusio ginčo atveju žalos atsiradimą apeliantas siejo ir su antstolės V. Ž. veiksmais vykdomojoje byloje Nr. 0113/11/00381 (vykdant išieškojimą pagal 2011 m. vasario 2 d. išduotą vykdomąjį įrašą dėl 358 907,34 Lt išieškojimo solidariai iš apelianto ir skolininko P. Š.), o būtent su 2012 m. spalio 24 d taikytu ginčo kombaino areštu, kuris, apelianto įsitikinimu, nepagrįstai apsunkino jo galimybes perduoti (parduoti) kombainą tretiesiems asmenims.
  9. Sprendžiant dėl antstolės civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo bei žalos, padarytos vykdant išieškojimą pagal notarės išduotą vykdomąjį įrašą, atlyginimo, aktuali Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant ginčą dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013).
  10. Nagrinėjant ginčus dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taip pat būtina nustatyti, ar egzistuoja visos deliktinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų bei žalos ir kaltė (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės), numatytos CK 6.246–6.249 straipsniuose, bei atsižvelgti į tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.
  11. Teisėjų kolegija, įvertinusi turto (kombaino) arešto aplinkybes, nenustatė pagrindo išvadai, kad buvo pažeisti teisės normų, susijusių su vykdymo procese dalyvaujančių bei kitų suinteresuotų asmenų teisių apsauga, reikalavimai (CPK 675 straipsnis, 677 straipsnis, 678 straipsnis).
  12. Kaip minėta, vykdomojoje byloje Nr. 0113/11/00381 vykdomas išieškojimą pagal 2011 m. vasario 2 d. išduotą vykdomąjį įrašą dėl 358 907,34 Lt išieškojimo solidariai iš apelianto ir skolininko P. Š.. Vykdomojoje byloje buvo pateiktas išieškotojos UAB „Konekesko Lietuva“ prašymas areštuoti skolininkui (apeliantui) nuosavybes teise priklausantį, tačiau viešame registre jo vardu neįregistruotą kombainą, bei pateikti nuosavybės teisių perleidimą patvirtinantys dokumentai: 2007 m. rugpjūčio 13 d. finansinės nuomos (lizingo) sutartis, 2010 m. spalio 22 d. perdavimo-priėmimo aktas. 2012 m. spalio 24 d. turto arešto aktu Nr. JŠ-934 kombainas buvo areštuotas. Apeliantas 2013 m. sausio 28 d. su skundu kreipėsi į antstolę, prašydamas sumažinti jo turto arešto mastą ir, be kita ko, panaikinti kombainą areštą, motyvuojant tuo, kad kombainas nėra įregistruotas apelianto vardu. Antstolė 2013 m. kovo 8 d. patvarkymu atsisakė patenkinti apelianto skundą ir jį kartu su vykdomosios bylos medžiaga perdavė teismui. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi apelianto skundą dėl antstolės veiksmų atmetė (civilinė byla Nr. 2-2777-488/2013). Ši nutartis Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2S-447-227/2013) palikta nepakeista. Taigi antstolės veiksmai, susiję su turto areštu, buvo patikrinti teismine tvarka, nekonstatuojant jų neteisėtumo (CPK 511 straipsnis).
  13. Pasisakydama dėl apelianto argumentų, jog arešto taikymas apelianto nuosavybės teise neįregistruotam turtui suponuoja antstolės veiksmų neteisėtumą (CPK 690 straipsnis), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad viešame registre neįregistruoto turto faktas nėra kliūtis taikyti tokiam turtui priverstinį nuosavybės teisių apribojimą, kadangi turtas, nepriklausomai nuo viešo registro duomenų, turėtų būti vertinamas pagal faktinę jo būklę, o šiuo atveju aplinkybė, kad kombainas apelianto įgytas nuosavybės teise pagal sandorį, buvo nustatyta (CK 4.47 straipsnio 1 punktas) ir iš esmės neginčijama.
  14. Aktualu ir tai, kad išieškotojas, pateikdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, turi pagrįstą lūkestį, jog antstoliui vykdant jam suteiktus įgaliojimus, išieškotojo reikalavimas (visas ar tam tikra dalis) bus patenkintas išieškant iš skolininko turto. Pagal CPK 634 straipsnio 2 dalį antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas. Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, jog antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus. Taigi skolininkui neįvykdžius vykdomojo dokumento geruoju, antstolis privalo imtis aktyvių priverstinių vykdymo veiksmų – suieškoti skolininko turtą, jį areštuoti ir realizuoti (CPK 634 straipsnio 2 dalis).
  15. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos svarstymui pateiktą vykdomosios bylos Nr. 0113/11/00381 medžiagą bei apelianto argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog antstolė veikė ne pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus (neteisėtas veikimas), ar nevykdė jai nustatytų pareigų (neteisėtas neveikimas), todėl šioje byloje nenustatytos antstolės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos, t. y. nenustatyti neteisėti veiksmai ir kaltė.

7Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Ieškovė UAB „Konekesko Lietuva“ prašo priteisti 1 596,40 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus – teisinių paslaugų suvestinę, PVM sąskaitą faktūrą, apmokėjimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją.
  2. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 748 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, sprendžia, kad ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas gali būti tenkinamas iš dalies. Iš apelianto ieškovei priteistina 972 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

9Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

10Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Konekesko Lietuva“ (juridinio asmens kodas 111750538) iš atsakovo D. Š. (asmens kodas ( - ) 972 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai