Byla A-1438-552/2015
Dėl įsakymo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Ardynas“ dėl įsakymo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. N. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 155-167) prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1084 „Dėl servituto nustatymo A. N. žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės ( - ) kaime“ (toliau – ir Įsakymas).

5Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis Klaipėdos rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime (kadastro Nr. ( - ), plotas – 2,88 ha). Skundžiamu Įsakymu atsakovas pareiškėjo žemės sklypui nepagrįstai nustatė žemės servitutą, suteikiantį teisę 1,1293 ha žemės sklypo plote tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Paaiškino, kad Įsakymu servitutas nustatytas gavus trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Klaipėdos nafta“ prašymą, kuris grindžiamas tuo, jog servitutas suprojektuotas Suskystintų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiajame plane (toliau – ir Specialusis planas), patvirtintame Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130. Pareiškėjo teigimu, servitutas nustatytas neteisėtai. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas suteikia galimybę administraciniu aktu pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustatyti servitutus, suteikiančius teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus, tačiau pareiškėjo nuomone, Specialiuoju planu numatytas tiesti magistralinis dujotiekis negali būti priskiriamas prie bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklų, nes Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 56 dalis prie bendrojo naudojimo sistemos priskiria tiktai gamtinių dujų skirstymo (o ne perdavimo) sistemos dalį. Pažymėjo, kad SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalingi privačios žemės sklypai, nesusitarus dėl jų naudojimo su žemės savininku, turi būti išperkami, o jau po to šiuose, tapusiuose valstybiniais, sklypuose gali būti nustatomi servitutai.

6Nurodė, kad skundžiamame Įsakyme nėra aiškiai apibrėžtas servituto turinys, todėl nėra galimybės įsitikinti, ar servituto turėtojo teisės netampa didesnės už žemės savininko teises. Teigė, kad pareiškėjo nuosavybės teisės į žemės sklypus suvaržymai yra tokios apimties, kad jie paneigia pačią nuosavybės teisės esmę – juos nustačius nuosavybės teisė iš esmės nebegali būti įgyvendinama.

7Įsakymo 2.3 punktu atsakovas nustatė pareiškėjo prievolę tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, tačiau mano, jog žemės sklypo tinkamo naudojimo ir priežiūros pareiga Įsakymu turėjo būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininkui – trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Klaipėdos nafta“.

8Įsakymas nepagrįstas ir dėl to, kad nuostolių apskaičiavimas atliktas vadovaujantis teisės aktu – Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541, kuri aiškiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 daliai, dėl to taikant šio akto reikalavimus, mokėtina pareiškėjui kompensacija apskaičiuota neteisingai. Prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti šio akto nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 daliai.

9Paaiškino, jog apskaičiuojant nuostolius pagal Metodikos 4 punkte pateikiamą formulę, vidutinis augalų derlingumo rodiklis buvo įrašomas remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 3D-35. Šiame įsakyme nurodoma, jog pagal jį derlingumas apskaičiuojamas 1999-2003 metais, įsakymo galiojimas nebuvo pratęstas, dėl to mano, kad įsakymas negalėjo būti taikomas 2013 metais, t. y. atsakovui priimant skundžiamą administracinį aktą.

10Teigė, jog dėl skundžiamu įsakymu nustatyto servituto 1,1293 ha plote pareiškėjas naudotis šiuo plotu realiai nebegalėtų, todėl pareiškėjo nuostoliai būtų ne mažesni, nei šitokio žemės ploto rinkos kaina. Pagal turto vertintojo 2013 m. balandžio 18 d. konsultacinio pobūdžio išvadą dėl sklypo vertės, pareiškėjo žemės sklypo rinkos kaina yra 580 Lt už arą, o pakeitus sklypo paskirtį iš žemės ūkio į komercinę, rinkos kaina galėtų siekti ir 1200 Lt už arą. Tokiu būdu, vien tik pareiškėjo sklypo 1,1293 ha ploto dalies, kuriai nustatytas servitutas, rinkos kaina yra 65 499 Lt, o pakeitus žemės paskirtį ji būtų 135 516 Lt. Akcentuoja, jog netgi atsižvelgiant į valstybės įmonės Registrų centro 2014 metams nustatytą sklypo vidutinę rinkos vertę, šie nuostoliai sudarytų 65 091 Lt, kai atsakovas nustatė tik 20 774,51 Lt dydžio nuostolių sumą. Be to, nuostolius didina ir tai, jog servitutas nustatytas tokiai pareiškėjo sklypo daliai, kuri yra sklypo viduryje ir atskiria vieną nuo kitos likusias dvi nedideles dalis, iš kurių kiekviena aiškiai per maža bet kokiai veiklai vystyti ir iš pareiškėjo praktiškai atimama bet kokia racionalaus 2,88 ha ploto sklypo naudojimo galimybė. Be to, papildomus nuostolius pareiškėjas patirtų ir dėl to, kad realiai negalėdamas naudotis žemės dalimi, turėtų už šią dalį dar kasmet mokėti žemės mokestį, tačiau į šią aplinkybę neatsižvelgta skaičiuojant nuostolių atlyginimo dydį. Įsakymas neteisėtas, nes priimtas nenustačius teisingo pareiškėjui mokėtino nuostolių atlyginimo.

11Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 2-8) nurodė, kad SGD terminalo jungiamojo dujotiekio statybos teisei privačiuose žemės sklypuose realizuoti nustatomi servitutai sandoriu su žemės sklypo savininku, o nepavykus susitarti – administraciniu aktu po Specialiojo plano patvirtinimo. Konkretus servituto dydis ir vieta, taip pat reikalinga SGD terminalo infrastruktūra suprojektuota Specialiajame plane. Paaiškino, kad siekiant sklandžios žemėtvarkos sureguliavimo procedūros, buvo vykdomos derybos su žemės sklypų savininkais dėl servitutų nustatymo; buvo nustatyti žemės sklypai, kuriems servitutai gali būti nustatomi administraciniu aktu. Nurodė, kad privačios žemės sklypams, kai jų savininkai nesutinka su servituto nustatymu, servitutas gali būti nustatomas administraciniu aktu bei sumokama kompensacija, apskaičiuota pagal specialiąją Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą metodiką. Nacionalinei žemės tarnybai nustatant servitutus administraciniu aktu, teisės aktai nenumato pareigos ar teisės nagrinėti servituto būtinumo ir tikslingumo klausimą, nes tai sprendė teritorijų planavimo dokumentas – Specialusis planas. Pažymėjo, jog SGD tiekimo objektai ir juos valdančios įmonės tenkina ypatingas visuomenės reikmes, todėl ši ūkinė veikla grindžiama viešuoju interesu, o tai pateisina nekilnojamojo daikto, naudojamo SGD perdavimo ir (ar) skirstymo įrenginiams, nuosavybės teisės ribojimus. Teigė, kad servituto ribos sutampa su tiesiamo dujotiekio apsaugos zonos ribomis, todėl apribojimus naudotis žemės sklypais toje dalyje, kurioje nustatytas servitutas, nustato teisės aktai ir Specialusis planas, o ne skundžiamas Įsakymas.

12Nurodė, kad pareiškėjo pareiga išlaikyti žemės sklypą nėra siejama su jo galimybėmis naudotis teise tiesti, aptarnauti ar naudoti aukšto slėgio dujotiekį, kadangi tokios teisės jam skundžiamu įsakymu nėra suteikiamos, tačiau pareiškėjas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais. Paaiškino, kad nuostolius dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto apskaičiuoja teritorijų planavimo dokumento, kuriame projektuojamas žemės servitutas, rengėjas. Teigė, jog NŽT Klaipėdos rajono skyriaus specialistai nenustatė, jog kompensacija pareiškėjui būtų apskaičiuota nesilaikant Metodikos. Specialiojo plano rengėjas – UAB „Sweco Lietuva“, apskaičiuodamas žemės savininkų nuostolius, rėmėsi visais be išimties Metodikos punktais, siekdamas maksimaliai teisingai įvertinti galimus žemės savininkų nuostolius, tame tarpe ir Metodikos 9.2 punktu, pagal kurį buvo apskaičiuoti nuostoliai dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo, o šių nuostolių suma yra nurodyta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo akto 7 punkte, todėl pareiškėjo teiginys, kad apskaičiuojant nuostolius buvo nesivadovaujama Metodikos 9.2 punktu, laikytinas nepagrįstu. Pabrėžia, kad nuostoliai pagal Metodikos 9.2 punktą lygūs 0,00 Lt, kadangi pareiškėjo žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio, kuriame žemės ūkio veikla iš esmės negalima. Akcentavo, jog dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo pareiškėjas gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

13Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimu (III t., b. l. 12-19) į pareiškėjo patikslintą skundą nurodė nesutinkantis su patikslintu skundu bei prašė jį atmesti.

14Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas SGD terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas, pripažino neteisėta tik dalį Specialiojo plano sprendinių. Argumentavo, kad nei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, nei 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 1-10/D1-61 patvirtintos Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės nenumato servituto nustatymo specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu, t. y. patvirtintas Specialusis planas nėra dokumentas, vadovaujantis kuriuo, viešpataujančiu tampančio daikto savininkas (planavimo organizatorius) galėtų registruoti savo teisę nekilnojamojo turto registre be tolimesnių teisinių aktų (sandorio ar administracinio akto). Pabrėžė, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis aiškiai apibrėžia, kas yra laikoma suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra, o Specialiuoju planu planuojamas dujotiekis yra priskiriamas prie SGD terminalo infrastruktūros. Teigė, kad už apsaugos zonos ribų dujotiekį eksploatuojanti įmonė jokių su dujotiekio eksploatavimu susijusių veiklų nevykdys (išskyrus zonas aplink uždarymo įtaisų aikšteles), todėl nėra jokių pagrįstų motyvų, kodėl servitutas turėtų apimti didesnę teritoriją nei apsaugos zona magistralinio dujotiekio atkarpose, kuriose nėra įrengtos uždarymo įtaisų aikštelės. Apskaičiuodamas žemės savininkų nuostolius, laikėsi visų teisės aktų reikalavimų, siekdamas maksimaliai teisingai įvertinti galimus žemės savininkų nuotolius. Pabrėžė, jog pūdymo (juodųjų plotų) kompensacijos dalis už sunaikinamus pasėlius lygi 0,0 Lt, kadangi Metodikoje numatoma kompensacija už sunaikinamus augalinius pasėlius, kurių pūdyme nėra. Nesant duomenų apie auginamas žemės ūkio kultūras (t. y. žemės sklypo savininkas nėra deklaravęs auginamos kultūros), apskaičiuojant sunaikinamų pasėlių rinkos vertę, bazine kultūra yra pasirenkami vasariniai kvietrugiai. Taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad buvo neapskaičiuoti nuostoliai pagal Metodikos 9.2 punktą. Teigė, jog pagal Metodikos 9.2 punktą buvo apskaičiuoti nuostoliai dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, ir (ar) pobūdį praradimo, o šių nuostolių suma yra nurodyta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo akto 7 punkte.

15Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą skundą nepateikė. Atstovai teismo posėdžio metu nurodė, jog su patikslintu skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais. Atsiliepimą (I t., b. l. 38-46) į pareiškėjo pirminį skundą AB „Klaipėdos nafta“ iš esmės grindė analogiškais motyvais kaip ir atsakovas NŽT bei trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“. Papildomai nurodė, kad prieš rengiant Specialųjį planą, buvo įvertinta ir žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams alternatyva, tačiau šio nuosavybės paėmimo būdo buvo atsisakyta, kaip labiau ribojančio ir varžančio savininkų teises. Paaiškino, kad paėmus žemės sklypą visuomenės poreikiams, būtų išperkama tik dalis sklypo reikalinga dujotiekio statybai, aptarnavimui ir naudojimui, o ne visas sklypas, be to, išpirktame sklype būtų negalima bet kokia pareiškėjo ūkinė veikla, tuo tarpu nustačius servitutus ūkinė ir tam tikra kita veikla yra galimos, taip mažiau ribojant savininkų interesus. Teigė, kad nagrinėjamu atveju servitutas nustatytas Specialiojo plano pagrindu, kuris yra galiojantis. Specialiajame plane yra suprojektuotas ginčo servitutas, numatyta jo apimtis, dydis ir ribos, todėl atsakovas, nustatydamas servitutą, turėjo vadovautis Specialiojo plano sprendiniais ir negali šių sprendinių vienašališkai pakeisti. Servituto sutapatinimas su dujotiekio apsaugos zona yra racionalus ir teisiškai pagrįstas sprendinys, sukuriantis prielaidas saugiai dujotiekio eksploatacijai bei greta esančių žemės sklypų savininkų turto apsaugai.

16Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ardynas“ prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Palaikė Nacionalinės žemės tarnybos bei trečiųjų suinteresuotų asmenų AB „Klaipėdos nafta“ ir UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose išdėstytus argumentus ir nesutikimo motyvus su pareiškėjo patikslintu skundu (III t., b. l. 24-25).

17II.

18Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą (patikslintą skundą) tenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12 VĮ-(14.12.2)–1084 „Dėl servituto nustatymo A. N. žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės ( - ) kaime“ 2.3 punktą. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 patvirtino Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialųjį planą. Pareiškėjas A. N. yra žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ) (plotas 2,88 ha), esančio Klaipėdos rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime, kurio dalis patenka į Specialiojo plano galiojimo zoną, savininkas (I t., b. l. 16-17).

20Skundžiamu Įsakymu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 3 straipsniu, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289, Metodika, bei atsižvelgdamas į Specialiojo plano sprendinius, AB „Klaipėdos nafta“ 2013 m. liepos 15 d. gautą prašymą Nr. (22.3)A6-432 ir veikdamas pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. spalio 15 d. įgaliojimą Nr. 1Į-(1.9)-1239 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo, planavimo sąlygų išdavimo, sprendimų priėmimo ir duomenų teikimo“, NŽT Klaipėdos rajono skyriaus vedėjas nustatė žemės servitutą pareiškėjo žemės sklypui, suteikiantį teisę tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas bei vienkartinės kompensacijas. Įsakymu nustatytas servitutas suteikė teisę tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas, kodas 206) plotas 1,1293 ha, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas, kodas 207), plotas 1,1293 ha ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas, kodas 208), plotas 1,1293 ha (1.1 punktas). Šio įsakymo 2.3 punktu nurodyta, kad prievolę tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą turi žemės sklypo, nurodyto šio įsakymo 1.1 punkte, savininkas. Šio įsakymo 2.4 punktu AB „Klaipėdos nafta“ nurodyta atlyginti dėl žemės servitutų nustatymo apskaičiuotą nuostolių atlyginimą – vienkartinę 20 774,51 Lt kompensaciją.

21Dėl servituto nustatymo pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsniu pasisakė, jog pagal bylos rašytinius įrodymus ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. N. kartu su kitais asmenimis, kurių valdomi žemės sklypai patenka į planuojamojo SGD terminalo trasą ir kuriems jų valdomuose žemės sklypuose yra suplanuoti servitutai, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ginčydami Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Specialusis planas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-0803-189/2014 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( toliau – ir LVAT) 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą pakeitė ir panaikino tą Specialiojo plano dalį, kurioje pareiškėjų valdomuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų.

23Pirmosios instancijos teismas vertino, kad išskyrus aukščiau nurodytą dalį, Specialusis planas likusia apimtimi buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje, pažymėjo, jog nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o aptariami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Pasisakydamas dėl aptariamų servitutų ploto, apeliacinės instancijos teismas paminėjo, jog byloje nėra ginčo, kad jie suprojektuoti išilgai per pareiškėjams priklausančius žemės sklypus planuojamos tiesti magistralinio dujotiekio trasą ir jų plotas atitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos), patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 25 punkte (Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 nutarimo Nr. 539 redakcija) magistraliniams dujotiekiams nustatomą apsaugos zoną. Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamoje byloje teismas iš naujo nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl jo žemės sklype nustatyto servituto pagrįstumo, ar jo apimties, kadangi servituto turinys (apimtis) apibrėžtas Specialiajame plane, o argumentų ir įrodymų, kad NŽT Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ar mažesnio ploto ir apimties, nei numatyta Specialiajame plane, servitutą, pareiškėjas nepateikė. Atitinkamai pareiškėjo skundo argumentai dėl jo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams netenka juridinės reikšmės, kadangi jo nuosavybės teisės ribojimo būdas – servituto nustatymas, jau yra įtvirtintas galiojančiame ir nenuginčytame teritorijų planavimo dokumente – Specialiajame plane. Servitutas pareiškėjui priklausančiame žemės sklype buvo nustatytas skundžiamu Įsakymu.

24Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.111, 4.123 4.128, 4.124 straipsnių nuostatomis, pažymėjo, jog planavimo organizatorius AB „Klaipėdos nafta“ pirmenybę teikė servituto nustatymui sandoriu. Iš 2013 m. liepos 11 d. AB „Klaipėdos nafta“ rašto Nr. (22.3)A6-432 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu pagal patvirtintą specialųjį planą“ (I t., b. l. 62-63), kuriuo bendrovė kreipėsi į NŽT Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama nustatyti servitutus administraciniu aktu, matyti, jog AB „Klaipėdos nafta“ nuo 2013 metų kovo mėnesio derėjosi su privačių žemės sklypų, kuriuose ketina įrengti SGD terminalo dujotiekio trasą, savininkais dėl servitutų nustatymo sąlygų ir pasirašė 42 sutartis dėl servitutų nustatymo. Kartu su minėtu raštu AB „Klaipėdos nafta“ atsakovui pateikė Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje esančių žemės sklypų, kuriuose reikia nustatyti servitutus sąrašą, t. y. asmenų, kurie nesutiko nustatyti servitutus sudarant sutartis. Šiame sąraše 13 numeriu nurodytas pareiškėjas A. N. (I t., b. l. 65).

25Teismas nustatė, jog atvejai, kai servitutai gali būti nustatomi privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo, nurodyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose. Jie pagrįsti socialine nuosavybės funkcija ir viešojo intereso viršenybės virš privačios nuosavybės principu, įtvirtintais Konstitucijoje. Tokiais atvejais įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas – nuostolių atlyginimą, vienkartinę ar periodines išmokas. Nagrinėjamu atveju toks viešasis interesas yra įtvirtintas Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo preambulėje, o taip pat viešasis interesas pripažintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. LVAT savo praktikoje (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-367/2012) yra pažymėjęs, kad administraciniu aktu servitutai gali būti nustatomi tais atvejais, kai jie reikalingi viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti.

26Atsižvelgdamas į Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatą pažymėjo, jog viešpataujančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“ savo valią išreiškė NŽT pateikdamas 2013 m. liepos 11 d. prašymą Nr. (22.3)A6-432 dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo.

27Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punktu. Atsižvelgdamas į CK 4.113 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui, teismas darė išvadą kad atsakovas skundžiamo įsakymo 2.3 punkte nepagrįstai įtvirtino prievolę žemės savininkui (pareiškėjui) tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą. Pagal Taisyklių 16.9 punktą, tarnaujančiojo žemės sklypo savininko pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį žemės sklypą nustatoma tik tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo žemės sklypo savininkas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog nurodytomis servitutą sudarančiomis teisėmis naudosis išimtinai viešpataujančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, o ne pareiškėjas A. N., todėl darytina išvada, kad skundžiamo įsakymo 2.3 punktas yra juridiškai nepagrįstas.

28Teismas konstatavo, jog proceso šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu akcentuotas argumentas, kad atitinkamos pareigos tiek žemės sklypo savininkui, tiek servituto turėtojui yra nustatytos teisės aktais, nesudaro pagrindo nesilaikyti Taisyklių 16.9 punkto nuostatų, ar analogiškai šią pareigą reglamentuojančio Civilinio kodekso 4.114 straipsnio 2 punkto, ir atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens AB „Klaipėdos nafta“ argumentai, jog pareiškėjas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais, yra bendro pobūdžio įpareigojimas ir nesudaro skundžiamo įsakymo 2.3 punktu nustatytos pareigos turinio. Pabrėžė, kad 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog Specialiuoju planu suprojektuotais servitutais suteikiamos teisės, be kita ko, yra susijusios su Sąlygų 27.2 ir 27.3 punktuose nustatytomis magistralinį dujotiekį eksploatuojančio subjekto galimybėmis: apsaugos zonoje prižiūrėti ir remontuoti vamzdynus, pjauti žolę, kirsti krūmus ir atlikti kitus vamzdynų trasos priežiūros darbus; kasti apsaugos zonoje iškasas vamzdynų izoliacijos kokybei ir jų elektrocheminės apsaugos nuo korozijos įrenginių būklei tikrinti bei kitiems darbams atlikti. Nurodytos teisės normos sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastro Nr. ( - ) (plotas 2,88 ha), esančiame Klaipėdos rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime, kuriame nustatytas servitutas (1,1293 ha) atlikti visus žemės sklypų priežiūros darbus priskirta būtent magistralinį dujotiekį eksploatuojančiam subjektui, o ne pareiškėjui.

29Įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas konstatavo, jog NŽT Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1084 „Dėl servituto nustatymo A. N. žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės ( - ) kaime“, dalis, kuriuo 2.3 punktu numatyta, kad prievolę tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą turi žemės sklypo, nurodyto šio įsakymo 1.1 punkte, žemės savininkas, naikintina kaip nepagrįsta ir neteisėta.

30Dėl kompensacijos dydžio teismas pasisakė, jog Įsakymu nustatytas 20 774,51 Lt kompensacijos dydis už sklypo dalį, grindžiamas UAB „Sweco Lietuva“ atliktais skaičiavimais, kurie įtvirtinti 2013 m. liepos 26 d. Kompensacijos už sunaikinamus pasėlius ir sodinius apskaičiavimo akte Nr. 5544/0007:0212 A (I t., b. l. 22) (toliau – ir Apskaičiavimo aktas A) ir 2013 m. liepos 26 d. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo akte Nr. 5544/0007:0212 B (I t., b. l. 23) (toliau – ir Apskaičiavimo aktas B). Iš Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinio matyti, jog pareiškėjui buvo apskaičiuoti nuostoliai už sunaikinamus pasėlius (vasarinius kvietrugius) ir nuostoliai, patirti dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo. Teismas, įvertinęs Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinį, nenustatė, jog nuostoliai pareiškėjui būtų apskaičiuoti nesilaikant Metodikos reikalavimų.

31Įvertinęs tai, jog taikant Metodikos 4 punkte nurodytą formulę nustačius, jog žemės ūkio augalų vidutinis derlingumo pagal kultūras rodiklis yra tvirtinamas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu bei nesant priimtų kitų, nei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. 3D-35 „Dėl žemės ūkio augalų vidutinio derlingumo 1999-2003 metais patvirtinimo“, įsakymų dėl žemės ūkio augalų vidutinio derlingumo rodiklių, teismas darė išvadą, jog buvo privaloma vadovautis šiuo, 2005 m. sausio 19 d., įsakymu.

32Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ paskaičiavo pareiškėjui 1 666,75 Lt kompensaciją už sunaikintus vasarinius kvietrugius, nors tokie iš viso nebuvo auginami pareiškėjo žemės sklype. UAB „Sweco Lietuva“ tinkamai nuostolius dėl sunaikintų pasėlių paskaičiavo remiantis galiojančiu minėtu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 3D-35. Šiuo atveju pareiškėjui kompensacija buvo paskaičiuota didesnė, nei kad jo patirta žala dėl pasėlių sunaikinimo, todėl pareiškėjo argumentą, kad UAB „Sweco Lietuva“ netinkamai paskaičiavo pareiškėjo nuostolius dėl pasėlių sunaikinimo, teismas laikė nepagrįstu.

33Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad jo nuostoliai dėl galimybės naudoti sklypus pagal paskirtį pagal Metodikos 9.2 punktą nebuvo apskaičiuoti bei nurodyti atlyginti. Teismas pažymėjo, jog iš Apskaičiavimo akto B matyti, kad Specialiojo plano rengėjas UAB „Sweco Lietuva“ nuostolius dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo apskaičiavo, todėl toks pareiškėjo argumentas, kad nebuvo paskaičiuoti pareiškėjo nuostoliai pagal Metodikos 9.2 punktą, laikytinas nepagrįstu. Pabrėžė, jog UAB „Sweco Lietuva“ pareiškėjo nuostolius apskaičiavo vertindamas faktinę žemės sklypo padėtį. Pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis, pareiškėjo žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - )), esančio Klaipėdos raj., ( - ) sen., ( - ) kaime, pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Pareiškėjo atstovės paaiškinimu teismo posėdyje nustatyta, kad pareiškėjas dėl žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties keitimo į atitinkamas institucijas nėra kreipęsis. Atsižvelgdamas į tai, teismas pasisakė, jog net ir tuo atveju, jeigu servitutas pareiškėjo žemės sklype nebūtų buvęs nustatytas, negalima teigti, kad pareiškėjas būtų įgyvendinęs savo tikslus ir pakeitęs žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį ir užsiėmęs šiame sklype atliekų rūšiavimo veikla. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodomi nuostoliai yra hipotetiniai.

34Pareiškėjas taip pat ginčijo koeficiento „15“ naudojimą apskaičiuojant kompensaciją teigdamas, kad koeficientas, naudojamas apskaičiuoti kompensacijos dydžiui, turi būti susietas su servituto kalendorine data. Teismas rėmėsi UAB „Sweco Lietuva“ argumentais, kad konkreti koeficiento reikšmė (t. y. 15), yra nurodyta pirmojoje Metodikos redakcijoje, patvirtintoje 1995 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1545. Būtent šios redakcijos Metodikos 1.2 punkte nurodyta, kad „kai žemės ūkio paskirties žemės nebus galima panaudoti pagal tikslinę jos paskirtį, nuostoliai apskaičiuojami dauginant metinį normatyvinį pelną (apskaičiuotą pagal Agrarinės ekonomikos instituto parengtą metodiką) iš terminuoto servituto naudojimo metų skaičiaus (tačiau ne daugiau kaip 15), o jeigu žemės servitutai nustatyti neterminuotam laikui, dauginama iš 15“. Vėlesnėse Metodikos redakcijose koeficientas „15“ išlieka, tačiau nebepaliekamas detalesnis šio koeficiento išaiškinimas. Sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad UAB „Sweco Lietuva“, apskaičiuodama kompensaciją, nepagrįstai taikė minėtą koeficientą.

35Atsižvelgdama į tai ir į CK 4.129 straipsnį, teisėjų kolegija sprendė, jog UAB „Sweco Lietuva“ pagal Metodikos 9.2 punktą pareiškėjo patiriamus nuostolius apskaičiavo tinkamai.

36Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog NŽT Klaipėdos rajono skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjo patirtus nuostolius negalėjo veikti kitaip, nei tai numato Metodika. Vertintino, kad įstatymų leidėjas, pavesdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti Metodiką, pasirinko būtent tokį patirtų nuostolių vertės nustatymo būdą, kai ji apskaičiuojama remiantis formulėmis atsižvelgiant į ploto, derlingumo, normatyvinės kainos, metinės pajamų normos ir kitus parametrus.

37Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl CK 4.129 straipsnio teismas pažymėjo, jog pareiškėjas A. N. dėl Metodikoje nenumatytų nuostolių atlyginimo (pvz., dėl žemės mokesčio ir kt.) turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

38Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes naudodamasis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi teismui suteikta diskrecija spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti A. N. nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumu.

39III.

40Pareiškėjas A. N. padavė apeliacinį skundą (III t., b. l. 56-63), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai bei priimti naują sprendimą visiškai patenkinti pareiškėjo skundą.

41Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės nevertino pareiškėjo nuosavybės teisė ribojimo būdo (nustatant servitutą) pagrįstumo, servituto įtakos pareiškėjo nuosavybės teisei, nors pareiškėjas patikslintame skunde nurodė net keliasdešimt teisės aktuose nustatytų suvaržymų, kurie pareiškėjo teisę 40 proc. sklypo apriboja tokia apimtimi, kad ši teisė tampa mažesnė už servituto turėtojo teises.

42Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pripažįstančios, jog nuosavybės teisės apribojimai turi nepažeisti teisingumo, proporcingumo, šalių interesų derinimo principų, kad servituto teisė visais atvejais mažesnė už savininko teises, jog servitutas gali būti nustatomas tik tuomet, kai kitokiu būdu normaliomis sąnaudomis tarnaujančio daikto naudojimas nebūtų įmanomas.

43Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepaaiškino, kodėl nesutinka su pareiškėjo patikslinto skundo argumentais, jog remiantis SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Žemės įstatymo 45 straipsnio, Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nuostatomis, pripažintina, kad reikalinga dujotiekio statybai pareiškėjo sklypo dalis, nesusitarus su pareiškėju dėl jos naudojimo, turi būti paimta visuomenės poreikiams, taip pat su argumentu, jog Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalis 4 punktas neturėjo būti taikomas.

44Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, jog servitutas administraciniais aktais nustatytas nepagrįstai, nes jis pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktą gali būti nustatomas tik tiesiant centralizuotus (bendro naudojimo) inžinierinės infrastruktūros tinklus, o SGD terminalo dujotiekio jungtis prie tokių tinklų nepriskirtina. Be to, nepasisakė dėl argumento, jog servitutą nustatantis Įsakymas prieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktui, reikalaujančiam žemę naudoti pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Tai, kad Specialiuoju planu servitutai suprojektuoti pareiškėjo žemės ūkio paskirties sklypui, visiškai nereiškia, kad jie gali būti nustatyti tokiam sklypui nepakeitus žemės naudojimo paskirties.

45Dėl atlyginimo už servituto nustatymą teigia, kad teismas pasirėmė aiškiai Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu – Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Metodika. Pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos – teismas nurodė, jog Metodikos 2 punkte pateiktas baigtinis atlygintinų nuostolių sąrašas, tačiau taip pat nurodė, jog pareiškėjas gali kreiptis į teismą dėl didesnių nuostolių atlyginimo. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijoje nustatyta galimybė paimti privačią nuosavybę negali būti atskirta nuo konstitucinės pareigos už tai teisinga atlyginti, valstybei nesukūrus teisingą atlyginimą užtikrinančio teisinio reguliavimo ir nenustačius teisingo atlyginimo pareiškėjui, teismas privalėjo vadovautis Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi ir tiesiogiai taikydamas Konstituciją panaikinti administracinį sprendimą dėl servituto nustatymo.

46Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustatyta, kad pareiškėjo nuostolių kompensacija apskaičiuota nesilaikant Metodikos reikalavimų. Pažymi, kad nuostoliai dėl pasėlių sunaikinimo pagal Metodikos 4 punktą apskaičiuoti be pagrindo, kadangi šiame sklype pareiškėjas neaugino jokių derlių duodančių augalų. Mano, kad neteisėta ir teismo išvada, jog atsakovas privalėjo remtis Žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 3D-35, nes nei atsakovas, nei teismas neturi diskrecijos pratęsti teisės aktų galiojimą.

47Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 72-76), kuriame nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

48Atsiliepime į apeliacinį skundą, be argumentų, išdėstytų atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, atsakovas pažymi, jog pareiškėjo valdomame sklype nėra magistralinio dujotiekio uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, kuria pakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimas ir panaikinta atitinkama Specialiojo plano dalis, neįtakoja ginčijamo akto teisėtumo ir pagrįstumo, anaiptol LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 konstatuotos faktinės aplinkybės tik patvirtina, kad Įsakymo dalis, kuria nustatytas atitinkamo ploto servitutas, jo pagrįstumas, jo apimtis, atitinka Specialųjį planą.

49Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad NŽT Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ploto ir apimties, nei numatyta Specialiajame plane, servitutą.

50Pabrėžia, jog nepaisant to, jog pareiškėjui dėl nuostolių, patirtų dėl žemės servituto nustatymo, atlyginimo yra priimtas NŽT Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1084, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo.

51Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 78-83), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

52Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime būtent ir konstatavo, kad atsakovas iš esmės veikė savo kompetencijos ribose, priėmė teisėtą ir pagrįstą Įsakymą. Pažymi, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, vertindamas ar priimtas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, rėmėsi galiojančiais teisės aktais, kurių nuostatos aiškiai nurodo, kad nagrinėjamu atveju galėjo būti nustatytas servitutas pareiškėjo žemės sklype ir toks servitutas turėjo būti nustatomas administraciniu aktu. Pareiškėjas, ignoruodamas galiojančius teisės aktus, apeliacinį skundą grindžia subjektyvia savo pozicija ir noru esamiems santykiams taikyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Pareiškėjas teismo išsakytą poziciją dėl konkretaus žemės servituto nustatymo būdo, aiškina pernelyg plečiamai, iškreipdamas jo esmę ir bandydamas įteigti, kad Specialusis planas nepaneigia galimybės pareiškėjo žemės sklypui taikyti paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.

53Atkreipia dėmesį, kad jokiame teisės akte nėra aiškiai apibrėžta, kokie inžineriniai statiniai yra laikytini centralizuotais bendro naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklais. Vadovaujantis SGD terminalo svarba visai Lietuvos valstybei, ypatingu statusu bei tikslu tenkinti viešąjį interesą, akivaizdu, kad SGD terminalo jungtis priskirtina prie bendrojo, o tikrai ne vietinio naudojimo inžinerinių infrastruktūros tinklų. Remiantis tuo, pareiškėjo argumentai dėl teismo sprendimo neteisėtumo ir prieštaravimo Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktui, atmestini.

54Tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Sweco Lietuva“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Ardynas“ atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

55Teisėjų kolegija

konstatuoja:

56IV.

57Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio įsakymo, kuriuo buvo nustatytas servitutas pareiškėjo žemės sklype, teisėtumo ir pagrįstumo.

58Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta apimtimi, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė aktualias teisės normas, iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jų nekartoja, o tik jas papildo, atsakydama į konkrečius apeliacinio skundo argumentus.

59Taip pat, dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išreikštos pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

60NŽT Klaipėdos rajono skyrius 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1084 1.1 punktu nustatė žemės servitutus, suteikiančius teisę 1,1293 ha plote tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Įsakymo 2.1, 2.2 punktuose nurodyta, jog viešpataujantis daiktas yra centralizuoti (bendro naudojimo) dujotiekio inžineriniai tinklai, jų savininkas yra AB „Klaipėdos nafta“. Įsakymo 2.4 punkte nustatytas nuostolių dėl žemės servituto nustatymo atlyginimas, išmokant pareiškėjui vienkartines kompensacijas. Šis individualus administracinis aktas skirtas užtikrinti ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto – Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybos – įgyvendinimą.

61Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos dalykas yra Įsakymo pagrįstumas, įskaitant servituto nustatymo klausimą, kompensacijos už servitutą, jei servitutas nustatytas pagrįstai, klausimą ir servituto atitiktį specialiojo planavimo dokumentams. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, remiasi LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014. Šioje administracinėje byloje buvo išspręstas ginčas dėl Energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130 teisėtumo, kuriuo buvo patvirtintas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Sprendimas, priimtas minėtoje byloje, turi prejudicinę reikšmę šiam ginčui ir faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš naujo neįrodinėjami nagrinėjamoje administracinėje byloje (ABTĮ 58 str. 2 d.). Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi neatliktas individualus vertinimas dėl suprojektuotų servitutų nustatymo pagrįstumo žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste, konstatavus, kad toks vertinimas turi būti atliekamas priimant konkretų sprendimą dėl servituto nustatymo. Taigi būtent nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl to, ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, teisėtai ir pagrįstai administraciniu aktu nustatė servitutą pareiškėjo nuosavybės teise valdomam sklypui.

62Vienas iš pagrindinių argumentų, kuriuo pareiškėjas grindžia savo nesutikimą su Įsakymu yra tas, jog servitutas negalėjo būti nustatytas administraciniu aktu, nes nustatyti nuosavybės teisės į žemės sklypus suvaržymai yra tokios apimties, kad jie paneigia pačią nuosavybės teisės esmę.

63Teisėjų kolegija, vertindama servitutu nustatytų ribojimų turinį servituto nustatymo pagrįstumo aspektu, pasisako, jog bet koks nuosavybės teisių ribojimas, o tokio pobūdžio priemonė yra ir žemės servitutas, turi neprieštarauti konstituciniam nuosavybės teisės reguliavimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

64Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Taigi, pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.

65Pagal CK 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Žemės servitutas yra teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (Žemės įstatymo 2 str. 13 d.).

66Servituto nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu servitutus nustato NŽT vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, o to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus, yra Tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; objektas – žemės naudojimo sąlygų nustatymas konkrečiam žemės sklypui; dalykas – servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1820/2013). Nagrinėjamu atveju žemės naudojimo sąlygos yra aptartos Specialiuoju planu. Pagal šio plano sprendinius, pareiškėjui priklausančio žemės sklypo dalis patenka į numatomą magistraliniams dujotiekiams tiesti apsaugos zoną, kurioje gali būti nustatomas žemės servitutas.

67SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo įstatymu suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas pripažįstamas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, kurio įgyvendinimui taikomas Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas, išskyrus pastarojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą reikalavimą pateikti projekto galimybių studiją. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, jeigu Vyriausybė priima nutarimą patvirtinti projekto specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų arba valstybinės žemės nuomos ir (ar) panaudos sutartys gali būti nutraukiamos prieš terminą Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

68Nepaisant to, jog SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas SGD terminalo ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto statusas, kuris suteikia teisę atlikti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą, tokia teisė savaime nereiškia pareigos tokį statusą turintį projektą vykdyti tik pagal minėtą įstatymą. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas.

69Lyginant servituto rūšį bei jo turinį numatytą Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, su servituto rūšimi ir turiniu numatytu minėtame Specialiajame plane, matyti, kad Specialiajame plane numatytas servitutas šiais aspektais patenka į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto servituto apimtį, t. y., atitinka atsakovui leisto administraciniu aktu nustatyti servituto rūšį ir turinį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2826/2014).

70Teismų praktikoje aiškinant teisinius santykius, kurie susiklosto tarp asmens turinčio nekilnojamąjį daiktą ir asmens, siekiančio naudotis šiuo daiktu, tikslu užtikrinti kito jam priklausančio daikto (viešpataujančio daikto), turinčio visuomeninį poreikį, tinkamą naudojimą, yra konstatuota, kad šios viešpataujančio daikto turėtojo teisės gali būti ginamos tiek nustatant servitutą nekilnojamajam daiktui, tiek paimant šį daiktą ar jo atitinkamą dalį visuomenės poreikiams bei kad diskrecijos teisė pasirinkti vieną iš šių civilinių teisių gynimo būdų, priklauso viešpataujančio daikto turėtojui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014).

71Taigi, tiek žemės paėmimas visuomenės poreikiams, tiek servituto nustatymas administraciniu aktu yra skirtingo pobūdžio institutai, kuriais ribojamos savininko teisės. Abu institutai taikomi įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Tačiau jų taikymo būtinybė kyla iš būtinybės nuosavybei ypatingais atvejais atlikti nuosavybės socialinę funkciją. Kaip 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra nurodęs Konstitucinis Teismas, ši socialinė funkcija suponuoja, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Sekant konstitucine jurisprudencija, esminėmis nuosavybės ribojimo sąlygomis tampa proporcingumo principo laikymasis, pagal kurį įstatymuose numatytos nuosavybę ribojančios priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

72Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose ribose, esant įstatymuose įtvirtintoms sąlygoms ir pagrindams, SGD terminalo infrastruktūros projektų vykdymas gali būti nukreiptas skirtingomis kryptimis, t. y. tiek paimant žemę visuomenės poreikiams, tiek nustatant nuosavybės teises ribojančius servitutus. Abiem atvejais ribojimas – nuosavybės paėmimas arba ribojimas servitutu – kyla iš visuomenės poreikio. Nagrinėjamos bylos kontekste visuomenės poreikį pagrindžia infrastruktūros, dėl kurios nustatomas servitutas, priklausomybė SDG terminalo projektui, kuris yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu.

73Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė gali būti prioretizuojama ir tinkamesnė individualiu atveju. Pavyzdžiui, analizuojamos situacijos kontekste, kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atitinkamai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, išanalizavęs susiklosčiusią situaciją, konstatavo, kad statytojo ir žemės sklypų savininkų interesus labiausiai atitiktų ir jų pusiausvyrą užtikrintų viešosios teisės normų reglamentuojamas žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Tačiau nei viename iš nurodytų procesinių aktų žemės paėmimas visuomenės poreikiams nebuvo nurodytas kaip vienintelis teisių gynimo ir, atitinkamai, teisių ribojimo būdas. Vertinant tam tikro nuosavybės teisių ribojimo būdo parinkimą esminiais klausimais lieka konkrečios priemonės taikymo prielaidų tenkinimas ir tinkamas (ekvivalentiškas) iš ribojimų kylančios žalos kompensavimas, kuris atitiktų ir iš Konstitucijos kylantį reikalavimą dėl nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo.

74Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios valstybės valdymą įgyvendinančios institucijos diskreciją rinktis tą metodą, kurį ji laiko tinkamiausiu konkrečiu atveju, siekiant įgyvendinti SGD terminalo įstatyme įtvirtintus tikslus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į galimybes ir procesų ypatumus, buvo pasirinktas servituto nustatymas. Teisėjų kolegijos nuomone, servitutas iš esmės yra mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto taikymo atveju visa paimama nuosavybė tampa kito savininko nuosavybe. Tuo tarpu servitutas, net ir esant dideliam daiktinių teisių suvaržymui, nelemia tarnaujančio daikto tapimo viešpataujančio daikto nuosavybe (CK 4.111 str.). Be to, žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra išskirtinė, ypatinga procedūra. Ji turi būti taikoma tik ypatingais atvejais. Tai lemia ne tik įstatymuose įtvirtintos šios procedūros taikymo sąlygos, bet ir sudėtinga šios procedūros vykdymo tvarka. Pavyzdžiui, SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad Vyriausybė pradeda žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tuo tarpu servitutą administraciniu aktu nustato Tarnybos teritorinis skyrius. Tad procedūrų priėmimo ir vykdymo lygmenys ypač skiriasi ir tai taip pat gali iš dalies lemti , kad konkrečiu atveju pirmenybė bus teikiama tam tikrai procedūrai.

75Toks šių priemonių pobūdis lemia, kad viešpataujančio daikto, turinčio visuomeninį poreikį, turėtojo interesai paprastai turėtų būti sprendžiami nustatant servitutą, kaip mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonę, o nekilnojamojo daikto paėmimas visuomenės poreikiams turėtų būti taikomas tais atvejais, kai servituto nustatymas iš esmės paneigtų pačios nuosavybės teisės esmę, susijusią su nekilnojamojo daikto valdymu, naudojimusi ir pan.

76Taigi, pareiškėjui, siekiančiam tokio jos nuosavybės ribojimo būdo, tenka pareiga įrodyti tas teisiškai reikšmingas aplinkybes, patvirtinančias, jog egzistuoja prielaidos bei sąlygos, kurioms esant gali būti žemė paimama visuomenės poreikiams bei kad tik šis būdas yra proporcinga bei teisinga priemonė abiejų šalių teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti.

77Iš bylos matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype kadastro Nr. ( - ) (plotas 2,88 ha) nustatyto servituto plotas (1,1293 ha) akivaizdžiai nesudaro tokios viso žemės sklypo dalies, kuri leistų neabejotinai konstatuoti, kad tokiu atveju vienintelė teisinga priemonė abiejų šalių teisėms ir teisėtiems interesams suderinti būtų žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Šios aplinkybės pačios savaime paneigia pareiškėjo teiginių dėl neproporcingai per didelio apsunkinimo naudotis jam priklausančiu žemės sklypu. Įrodymų vertinimo prasme darytina išvada, kad pareiškėjas minėtų savo teiginių neįrodė, o faktinės bylos aplinkybės juos paneigia. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams prioriteto prieš servituto jam nustatymą šioje byloje skundžiamu administraciniu aktu ir daro išvadą, kad prieš atsakovui priimant Įsakymą buvo įvykdytos bei egzistavo sąlygos, numatytos Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, leidžiančios jam priimti sprendimą dėl servituto nustatymo. Iš Įsakymo taip pat matyti, jog juos priėmė NŽT Klaipėdos rajono skyriaus vedėjas, t. y., tas viešojo administravimo subjektas, kuriam pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalį yra suteikti įgalinimai priimti tokio pobūdžio sprendimus. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė pagal teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo funkcijas ir kompetenciją šių teisinių santykių srityje, dėl ko pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu ginčijamą Įsakymą šiuo aspektu nėra pagrindo.

78Pareiškėjas savo nesutikimą su Įsakymu grindžia ir tuo, kad jam neteisingai atlyginta už nuostolius, atsiradusius servituto nustatymu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuoja Metodiką, kuria buvo remtasi apskaičiuojant jam atlygintinus nuostolius dėl žemės servitutų nustatymo, tvirtina, kad pagal Metodiką nėra įmanomas teisingas nuostolių atlyginimo, realių jo nuostolių dėl servituto atsižvelgiant į atlikto turto vertinimo išvadas nustatymas.

79Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011, 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014), šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas, kuris reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Atitinkamai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nustačius servitutą privačios žemės sklypui, įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas – nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-93/2014). Ši praktika tiesiogiai susijusi ir su konstituciniu reikalavimu užtikrinti ribojamų nuosavybės teisių gynimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, servitutų taikymo apimtis tarnaujantiems daiktams (pareiškėjo žemės sklypams) turi būti vertinama per ekvivalentinės naudos kriterijų, t. y. ar pareiškėjas, atsižvelgiant į taikomus ribojimus, nepraranda teisės į teisingą, ekvivalentį atlyginimą.

80Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.129 str.). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką, o kai nustatytas servitutas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – į valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už šių kompleksų ir objektų apsaugą. Nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų ar valstybinės žemės patikėtinių susitarimu, o tais atvejais, kai servitutas nustatytas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už tokių kompleksų ir objektų apsaugą, ir tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio susitarimu. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas. Kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė.

81Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos 10 punkte pateikta nuostolių dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų formulė. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Metodikoje įtvirtinta ir jo atžvilgiu pritaikyta formulė nebūtinai kompensuoja realiai dėl servituto nustatymo patiriamus nuostolius. Nagrinėjamos bylos kontekste Metodikos tikslas neatsiejamas nuo pasirinkimo šiuo atveju taikyti servitutą, kaip daiktinių teisių suvaržymą – tai sąlyginis paprastumas ir efektyvumas, vykdant didelę visuomeninę reikšmę turintį projektą (SGD terminalo ir jo infrastruktūros parengimą). Metodika yra pagalbinė priemonė, kuri leidžia nestabdyti tam tikros procedūros, nustatyti bent minimalius standartus atitinkantį kompensavimą. Kartu Metodika neužkerta kelio asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius (pvz., rinkos vertės sumažėjimą, praradimą) tiek, kiek jų nepadengia Metodikos pagrindu nustatytas atlyginimas.

82Pripažintina, jog servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, nes taip užtikrinamas proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Tačiau nagrinėjamu atveju Metodika įtvirtintas kompensacijos nepakankamumas pareiškėjo turi būti įrodytas. Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, dėl turto nuvertėjimo atsirandantys nuostoliai yra turto vertės sumažėjimas. To priežastis yra savininko teisių naudotis daiktu varžymas. Nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto nustatymo turto vertės palyginimu. Turto nuvertėjimo faktą ir dydį privalo įrodyti asmuo, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, Teismų praktika Nr. 31, 2009).

83Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad šios bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik pagal Metodikos nuostatas apskaičiuotos kompensacijos dydžio klausimas, o kitų nuostolių, kurie nepatenka į Metodikos reguliavimo sritį, atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Dėl paminėto, tie pareiškėjo argumentai, kurie siejami su visišku nuostolių atlyginimu, yra išeinantys iš šios bylos nagrinėjimo ribų bei nesvarstytini.

84Kita vertus, pareiškėjas, nesutinkantis su kompensacijos dydžiu, paskaičiuotu pagal Metodikos nuostatas, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, turi paneigti šios kompensacijos apskaičiavimo teisingumą. Kadangi šiai kompensacijai apskaičiuoti yra naudojamos specialios žinios, teisėjų kolegijos vertinimu, tokių žinių pagalba gauti duomenys, turėtų būti paneigiami taip pat naudojant specialias žinias (pvz., turto vertinimo išvadą, kitų šios srities specialistų atitinkamas išvadas ir pan.). Pareiškėjui nepateikus šiuo klausimu atitinkamų įrodymų, darytina išvada, kad jis savo teiginių dėl neteisingai apskaičiuotos kompensacijos dydžio neįrodė. Pareiškėjas savo nuostolius sieja su savo ketinimais keisti žemės sklypo paskirtį ir dėl to galimai padidėsiančia sklypo verte. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuostolių kompensacijos apskaičiavimo ir bylos nagrinėjimo metu aptariamo sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis buvo žemės ūkio, pagrįstai vertino kaip hipotetinę.

85Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje Įsakymu nustatytas servitutas iš esmės atitinka Specialiajame plane numatytas sąlygas. Kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o planuojami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Dėl to, vertinant konkretaus įsakymo pagrįstumą ir servitutu įtvirtinamus daiktinių teisių ribojimus, būtina pabrėžti, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kurie pagrįstų žymų nustatyto servituto nukrypimą nuo Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 539 patvirtintose Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygose nustatytos apsaugos zonos magistraliniams dujotiekiams.

86Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies ir Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos atitikties Konstitucijai ir įstatymams. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai.

87Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Kaip minėta, Metodikoje pateikti kompensacijos apskaičiavimo principai (formulė) neužkerta kelio asmeniui atgauti teisingo, realaus atlyginimo dėl servituto nustatymo. Šis atlyginimas priklausytų nuo individualaus turto vertinimo, pateiktų įrodymų pagrįstumo. Bendro pobūdžio formulės pateikimas turi kitus tikslus nei apimti visus konkrečius turto vertės nustatymo ir nuostolių atlyginimo atvejus – tai preliminarus apskaičiavimas, leidžiantis vykdyti visuomenei svarbias procedūras paprastai ir efektyviai. Tokia teisėjų kolegijos pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose administracinėse bylose (žr. pvz. LVAT 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2951/2014, 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2826/2014).

88Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

89Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

90Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

91Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

92Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. N. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino... 5. Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas,... 6. Nurodė, kad skundžiamame Įsakyme nėra aiškiai apibrėžtas servituto... 7. Įsakymo 2.3 punktu atsakovas nustatė pareiškėjo prievolę tinkamai... 8. Įsakymas nepagrįstas ir dėl to, kad nuostolių apskaičiavimas atliktas... 9. Paaiškino, jog apskaičiuojant nuostolius pagal Metodikos 4 punkte pateikiamą... 10. Teigė, jog dėl skundžiamu įsakymu nustatyto servituto 1,1293 ha plote... 11. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 12. Nurodė, kad pareiškėjo pareiga išlaikyti žemės sklypą nėra siejama su... 13. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimu (III t., b.... 14. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės... 15. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimo į... 16. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ardynas“ prašė patikslintą skundą... 17. II.... 18. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu... 19. Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, jog Lietuvos... 20. Skundžiamu Įsakymu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23... 21. Dėl servituto nustatymo pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos... 22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( toliau – ir LVAT) 2014 m.... 23. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad išskyrus aukščiau nurodytą... 24. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.111, 4.123... 25. Teismas nustatė, jog atvejai, kai servitutai gali būti nustatomi privačios... 26. Atsižvelgdamas į Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatą... 27. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr.... 28. Teismas konstatavo, jog proceso šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo... 29. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas konstatavo, jog NŽT Klaipėdos... 30. Dėl kompensacijos dydžio teismas pasisakė, jog Įsakymu nustatytas 20 774,51... 31. Įvertinęs tai, jog taikant Metodikos 4 punkte nurodytą formulę nustačius,... 32. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ paskaičiavo... 33. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad jo nuostoliai dėl galimybės naudoti... 34. Pareiškėjas taip pat ginčijo koeficiento „15“ naudojimą apskaičiuojant... 35. Atsižvelgdama į tai ir į CK 4.129 straipsnį, teisėjų kolegija sprendė,... 36. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog NŽT Klaipėdos rajono skyrius,... 37. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl CK 4.129... 38. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes... 39. III.... 40. Pareiškėjas A. N. padavė apeliacinį skundą (III t., b. l. 56-63), kuriuo... 41. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas,... 42. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė ir Lietuvos... 43. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepaaiškino, kodėl nesutinka su... 44. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo... 45. Dėl atlyginimo už servituto nustatymą teigia, kad teismas pasirėmė... 46. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustatyta, kad... 47. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė... 48. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be argumentų, išdėstytų atsiliepime į... 49. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė... 50. Pabrėžia, jog nepaisant to, jog pareiškėjui dėl nuostolių, patirtų dėl... 51. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“... 52. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pirmosios instancijos teismas... 53. Atkreipia dėmesį, kad jokiame teisės akte nėra aiškiai apibrėžta, kokie... 54. Tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Sweco Lietuva“... 55. Teisėjų kolegija... 56. IV.... 57. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos... 58. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136... 59. Taip pat, dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išreikštos pozicijos, jog... 60. NŽT Klaipėdos rajono skyrius 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr.... 61. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos dalykas yra Įsakymo pagrįstumas,... 62. Vienas iš pagrindinių argumentų, kuriuo pareiškėjas grindžia savo... 63. Teisėjų kolegija, vertindama servitutu nustatytų ribojimų turinį servituto... 64. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją pažymėtina ir tai,... 65. Pagal CK 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą... 66. Servituto nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja... 67. SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo... 68. Nepaisant to, jog SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas SGD... 69. Lyginant servituto rūšį bei jo turinį numatytą Žemės įstatymo 23... 70. Teismų praktikoje aiškinant teisinius santykius, kurie susiklosto tarp asmens... 71. Taigi, tiek žemės paėmimas visuomenės poreikiams, tiek servituto nustatymas... 72. Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose... 73. Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė... 74. Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios... 75. Toks šių priemonių pobūdis lemia, kad viešpataujančio daikto, turinčio... 76. Taigi, pareiškėjui, siekiančiam tokio jos nuosavybės ribojimo būdo, tenka... 77. Iš bylos matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės... 78. Pareiškėjas savo nesutikimą su Įsakymu grindžia ir tuo, kad jam... 79. Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos... 80. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai... 81. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541... 82. Pripažintina, jog servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti... 83. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad šios bylos nagrinėjimo dalyku... 84. Kita vertus, pareiškėjas, nesutinkantis su kompensacijos dydžiu,... 85. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje Įsakymu nustatytas servitutas iš... 86. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą... 87. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl byloje taikytinų... 88. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog... 89. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 90. Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.... 91. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą... 92. Nutartis neskundžiama....