Byla 2A-235-210/2011

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės, sekretoriaujant Violetai Paskočinienei, dalyvaujant ieškovui V. J. K., jo atstovui advokatui Algimantui Kolpertui, atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) „Auslita“ atstovei J. K., atsakovo atstovui advokatui Audriui Biguzui, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei D. A., atsakovo valstybinės įmonės (toliau VĮ) Registrų centras atstovui R. B.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. K. patikslintą ieškinį atsakovams UAB „Auslita“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, VĮ Registrų centrui, tretiesiems asmenims Kultūros paveldo departamentui ir Šiaulių 1-ajam notarų biurui dėl neteisėtų veiksmų ir atsakovo UAB „Auslita“ priešieškinį ieškovui V. J. K., trečiajam asmeniui Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notarei O. Jarašiūnaitei, atsakovams pagal ieškinį Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, Šiaulių apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėjui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Registrų centrui dėl inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro pažymėjimo dalies pripažinimo negaliojančia ir jos panaikinimo, bei dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir jos panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas V. J. K. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais ir panaikinti: 1) Šiaulių miesto valdybos 1992-11-16 potvarkį Nr. ( - ) dėl pastato, unikalus Nr. ( - ); 2) Šiaulių miesto valdybos 1994-02-18 potvarkį Nr. ( - ) dėl pastato, unikalus Nr. ( - ); 3) 1994-12-06 pastato, unikalus Nr. ( - ) priėmimo-perdavimo aktą; 4) Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2006-04-20 patikrinimo aktą Nr. ( - ); 5) Šiaulių miesto tarybos 2006-05-25 sprendimą ( - ); 6) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006-10-19 įsakymą Nr. ( - ); 7) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006-10-30 pasirašytą valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. ( - ); 8) UAB „Auslita“ 2006-10-30 pasirašytą valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. ( - ); 9) VĮ Registrų centro valstybinės žemės sklypo 2006-10-30 nuomos sutarties Nr. ( - ) teisinę registraciją; 10) VĮ Registrų centro žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), registraciją; 11) VĮ Registrų centro pastato unikalus Nr. ( - ), teisinę registraciją; 12) 1994-02-18 V. C. ir A. K. pasirašytą Daržovių saugyklos perdavimo-priėmimo aktą. Taip pat įpareigoti VĮ Registrų centrą pagal 1993-11-03 dovanojimo sutartį Nr. ( - ) nuo 1993-11-03 įregistruoti nuosavybės teisę savininkui V. J. K. į pastatą unikalus Nr. ( - ). Nurodė, kad sužinojo, jog pagal dovanojimo sutartį jam nuosavybės teise priklausantis pastatas, esantis ( - ), unikalus Nr. ( - ), yra tas pats pastatas, kuris VĮ Registrų centre įregistruotas adresu: ( - ), unikalus Nr. ( - ), ir nuosavybės teise priklausantis UAB „Auslita“. Pažymėjo, kad VĮ Registrų centras ištaisė registrų banko duomenis ir savavališkai įregistravo nuosavybės teises į ginčo statinį. Atkreipė dėmesį, kad Šiaulių miesto valdybos potvarkiu O. M. atkurtos nuosavybės teisės į parduotuvę, esančią ( - ), ir nenustatyta, jog neatkuriamos nuosavybės teisės į priklausinį – ginčo sandėlį, pažymėtą plane kaip ( - ). Ieškovo manymu, ginčo statinį ištiko pagrindinio daikto, O. M. sugrąžinto statinio, likimas. Pabrėžė, kad 1993-11-03 O. M. dovanojimo sutartimi padovanojo jam žemę ir pastatus ( - ), tarp jų ir ūkinį pastatą ( - ), todėl mano, kad jis yra teisėtas ginčo pastato savininkas. Be to, teigė, kad atsakovai Šiaulių miesto taryba, savivaldybės administracija ir UAB „Auslita“ neteisėtai suformavo žemės sklypą O. ir J. M. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytame žemės sklype, ir tuo pažeidė jo nuosavybės teises.

6Atsakovas UAB „Auslita“ priešieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančia ir panaikinti Inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro 1993-11-03 pažymėjimo Nr. ( - ) dalį, kurioje įrašyta, kad O. M. nuosavybės teise priklausanti dalis yra pastatas ( - ), pažymėtas ( - ); 2) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1993-11-03 sutarties, registro Nr. ( - ), sudarytos tarp O. M. ir V. J. K. ir patvirtintos notarės O.Jarašiūnaitės dalį, kurioje įrašyta, kad O. M. dovanoja savo anūkui V. J. K. ūkinį pastatą ( - ). Nurodė, kad Šiaulių miesto valdyba 1993-10-04 potvarkiu Nr. ( - ) atkūrė O. M. nuosavybės teises į: sandėlį ( - ), inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu ( - ), žemės sklypą prie jo ir parduotuvę ( - ), inventorizacijos byloje pažymėtą indeksu ( - ), taip pat žemės sklypą prie jos. Pažymėjo, kad 1994-07-29 potvarkiu Nr. ( - ) buvo pakeistas prieš tai minėtu potvarkiu grąžinamos žemės plotas. Teigia, kad O. M. įgijo nuosavybės teisę tik į du pastatus: ( - ) (( - )) ir ( - ) (( - )). Atsakovo manymu, kadangi O. M. nebuvo atkurta nuosavybė į ginčo pastatą ( - ), ji dovanojimo sutartimi negalėjo jo padovanoti savo anūkui V. J. K., o ieškovas negalėjo įgyti nuosavybės teisės į šį pastatą.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino visiškai. Pripažino negaliojančiu Inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro 1993-11-03 pažymėjimo Nr. ( - ) dalį, kurioje O. M. vardu asmeninės nuosavybės teisėmis įregistruotas ūkinis pastatas, indeksas ( - ) plytų, esantis ( - ), dokumentas, patvirtinantis asmeninės nuosavybės teisę, 1993-10-04 Šiaulių valdybos potvarkis Nr. ( - ), ir šią pažymėjimo dalį panaikino nuo sutarties išdavimo dienos. Taip pat pripažino negaliojančia 1993-11-03 Šiaulių 1-ame notarų biure notarės Onos Jarašiūnaitės sudarytos sutarties, Registro Nr. ( - ), dalį, kurioje O. M. dovanoja anūkui K. V. J. ūkinį pastatą ( - ), esantį ( - ), ir šią sutarties dalį panaikino nuo sutarties sudarymo dienos. Priteisė iš ieškovo 567 Lt bylinėjimosi išlaidas atsakovui UAB „Auslita“ ir 92 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad ieškovo senelė O. M. negalėjo ieškovui V. J. K. 1993 m. lapkričio 3 d. Dovanojimo sutartimi padovanoti ginčo pastato – daržovių saugyklos, plane pažymėto ( - ) (sutartyje ( - )), nes jai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į šį pastatą, ir ji nebuvo šio pastato savininkė. Teismo vertinimu, ieškinys yra neįrodytas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčas dėl pastato kilo dėl klaidingo įrašo Inventorizavimo, Projektavimo ir paslaugų biuro 1993-11-03 detalizuotame pažymėjime Nr. ( - ) ir klaidos 1993-11-03 dovanojimo sutartyje, tenkino priešieškinio reikalavimus.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

10Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) V. J. K. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas turėjo vadovautis įstatymais, galiojusiais iki 1993-11-03. Be to, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pažymima, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių, jog ginčo pastatas ( - ) yra pastato ( - ) priklausinys. Be to, 1993-01-11 žemės sklypo plane pastatai sujungti. Nurodoma, kad prieš tai minėtus pastatus sieja funkcinė paskirtis, todėl ūkinis pastatas negalėjo būti savarankišku objektu. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl VĮ Šiaulių oro uosto dokumentų išreikalavimo. Pabrėžiama, kad teismas turėjo taikyti ieškinio senatį ir priešieškinį atmesti.

11Atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą atsakovas UAB „Auslita“ prašo ieškovo skundą atmesti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad O. M. įgijo nuosavybės teisę tik į vieną iš VĮ „Pumpuras“ valdytų pastatų, t. y. į parduotuvę, esančią ( - ). Pažymima, kad VĮ „Pumpuras“ niekada neprarado nuosavybės teisės į pastatą ( - ). Teigiama, kad minėtas pastatas pastatytas tik 1975 m., o O. M. žemės sklypą, kuriame jis pastatytas, valdė tik iki 1940 m. Atsakovo manymu, ginčo pastatas niekada nebuvo pastato ( - ) priklausiniu, kadangi nėra susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi. Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto teiginiais dėl senaties termino.

12Atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centras prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad ginčo pastatas pastatytas po 1940 m. nacionalizacijos, todėl negalėjo būti grąžintas O. M.. Pabrėžia, kad minėtas pastatas niekada nebuvo registruotas kaip kito pastato priklausinys.

13Atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovas nurodo, kad ieškovas nepateikė teismui jokių dokumentų, įrodančių, kad O. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčijamą daržovių sandėlį, ar jog ji buvo pastato savininkė. Atkreipia dėmesį, kad po pastatų dovanojimo V. J. K. O. M. susirašinėjo su valstybės institucijomis dėl sandėlio įsigijimo.

14Atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi prieš tai atsakovų atsiliepimuose minėti argumentai.

15IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

16teisiniai argumentai ir išvados

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos dalies teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

18IV. 1. Dėl ieškinio senaties termino

19Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti pažeistas savo teises ar teisėtus interesus pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Apeliantas skunde teigia, kad teismas turėjo taikyti ieškinio senatį atsakovo UAB „Auslita“ priešieškiniui ir jį atmesti, kadangi atsakovas yra praleidęs senaties terminą sandoriui ginčyti. Apeliantas savo teiginį grindžia ta aplinkybe, kad atsakovas pagal visumą aplinkybių turėjo žinoti apie tai, kad ginčo statinys yra padovanotas ieškovui, taigi dar 1994 m. turėjo pastebėti klaidą nekilnojamojo turto registre apie statinio nuosavybės teises.

20Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtintas bendrasis įrodinėjimo pareigos paskirstymo principas – „kas teigia, tas ir įrodinėja“ reiškia ne tik tai, kad ieškovas įrodinėja aplinkybes, kurias teigia esant, bet ir pakartotinai įrodinėja jų buvimą po to, kai atsakovas atremia pradinius ieškovo argumentus.

21Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas nepateikė teismui pakankamų ir pagrįstų įrodymų, paneigiančių atsakovo atsikirtimus, jog UAB „Auslita“ apie savo pažeistas teises sužinojo ieškovui 2008-02-05 pateikus teismui ieškinį dėl sprendimų susijusių su ginčo statinio teisiniu režimu ir su tuo susijusių sprendimų panaikinimo, kuriame ieškovas V. J. K. pirmojoje ieškinio pastraipoje nurodė, kad 2007-11-14 pirmą kartą sužinojo, kad ginčo pastatas, kuris nekilnojamojo turto registre įregistruotas jo vardu yra tas pats pastatas, kuris įregistruotas ir atsakovo UAB „Auslita“ vardu, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi šia apimtimi apelianto skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliantas tą pačią faktinę situaciją sau traktuoja palankiau nei atsakovui, nepateikdamas tokiam traktavimui jokių teisiškai pagrįstų argumentų, todėl kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuluotų šio termino eigos pradžią apibrėžiančių taisyklių, pagal kurias ieškinio senaties termino pradžia siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Pasikartojant konstatuotina, kad duomenų, jog buvo ar yra kitaip, nei nurodo atsakovas UAB „Auslita“, ieškovas nepateikė.

22IV. 2. Dėl teisės normų taikymo skundžiamame teismo sprendime

23Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nusistovėjusias teisės aiškinimo ir taikymo nuostatas daiktų ir priklausinių teisinio režimo klausimu priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi.

24Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu. Atsižvelgiant į bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinėje teisenoje taisykles, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.), teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas turi įrodyti, kad pastatas pažymėtas ( - ), yra pastato ( - ) priklausinys, t. y. skirtas aptarnauti jame vykdomos veiklos reikmėms.

25Įvertinusi ieškovo ir apelianto teiginius šiuo aspektu, teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo argumentus, kad pastatų sujungimą įrodo jų funkcinė priklausomybė ir pažymi, jog nustatant juridiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis (geografinė padėtis, buvimas greta vienas kito), bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006, 2008 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008).

26Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl pažeistų jo teisių gynimo, turėjo tiksliai nurodyti, kokia yra ginčo statinio paskirtis, taip pat įrodyti, kad šis statinys yra skirtas tenkinti jam priklausančio pastato poreikiams, todėl yra šio priklausinys. Iš bylos medžiagos matyti, kad pastatų ( - ) (( - )) ir ( - ) funkcinė paskirtis skirtinga. Pastato - daržovių sandėlio ( - ) (( - )) paskirtis – daržovių sandėlis, daržovių saugykla, ūkinis pastatas, o pastato ( - ) paskirtis – prekybos (1 tomas, 66, 88, 96, 100, 103 b. l., 2 tomas, 34, 37, 41, 50, 51,60 b. l.). Tai, kad pastatai neturėjo nuolatinio pobūdžio funkcinio ryšio ir nepasižymėjo nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui, iš dalies patvirtina ir skirtingi minėtų statinių statybos metai: 1941 m. – parduotuvės, 1975 m. – ūkinio pastato, daržovių sandėlio (2 tomas, 51 b. l.). Kita vertus gali būti situacijos, kai sandėlis ir parduotuvė gali turėti funkcinį ryšį ir būti vienas kito priklausiniu, jeigu būtų tam tikros sąlygos ir nebūtų tokių, kurias teismas įvardijo aukščiau šioje nutartyje, būtų aplinkybės, kurias modeliuoja ieškovas. Tačiau tokių aplinkybių šioje situacijoje, kurios neabejotinai patvirtintų, kad parduotuvės (pastato ( - )) paskirtis buvo prekiauti daržovėmis, kurios buvo ar turėjo būti saugomos sandėlyje (( - ) (( - )) byloje nebuvo nustatyta, įrodymai tam nepateikti. Priešingai, bylos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ginčo statinys buvo pastatytas TSRS karinio dalinio, jo reikmėms tenkinti – sandėliuoti dalinio maitinimui skirtas daržoves.

27Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo teiginiais, kad ginčo pastatas negalėjo būti savarankišku objektu, ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Iš Gyvenamojo namo techninio paso duomenų matyti, kad 1993-01-22 padarytame įraše pažymėti abu pastatai VĮ „Pumpuras“ – ( - ) ir ( - ) (2 tomas, 48 b. l.). O 1993-10-04 Šiaulių miesto valdybos potvarkiu Nr. ( - ) ir 1994-07-29 Šiaulių miesto valdybos potvarkiu Nr. ( - ), iš dalies pakeičiančiu prieš tai minėtą potvarkį, O. M. atstatytos nuosavybės teisės tik į parduotuvę, ( - ), inventorizacijos byloje pažymėtą ( - ), be pastato ( - ) (1 tomas, 157–158 b. l.).

28Atsižvelgiant į prieš tai minėtus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad O. M. nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo pastatą ( - ), todėl jis negalėjo būti 1993-11-03 dovanojimo sutartimi perleistas ieškovui V. J. K. (1 tomas, 62 b. l.). Be to, bylos duomenimis, O. M. neginčijo 1993-10-04 Šiaulių miesto valdybos potvarkio Nr. ( - ) ir 1994-07-29 Šiaulių miesto valdybos potvarkio Nr. ( - ).

29Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymo draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kad nesant teisinio pagrindo būtų pažeistos ar varžomos kitų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai ar daroma žala kitiems asmenims, arba prieštaraujama subjektinės teises paskirčiai. Be to, vieni pagrindinių teisės principų, kuriais grindžiama bet kuri civilizuota teisės sistema, teigia, kad asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės (lot. ex injuria ius non oritur) Šių fundamentalių teisės principų svarbą yra ne kartą akcentavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007 ir kt.). Tai reiškia, kad teisė negali ginti tokių teisių, kurios naudojamos priešingai jos tikslams ir paskirčiai. Tais atvejais, kai asmuo pažeidžia šį įstatymo nustatytą imperatyvą, laikoma, kad asmuo piktnaudžiauja teise. Tai konstatavęs, teismas gali atsisakyti ginti tokią subjektinę teisę, nes piktnaudžiavimas teise yra neteisėtas elgesys, todėl teisė negina ir negali ginti asmens, piktnaudžiaujančio teise, interesų (CK 1.137 str. 3 d.).

30IV. 3. Dėl įrodymų vertinimo

31Ši apelianto apeliacinio skundo pozicija tiesiogiai susijusi su šios nutarties IV. 1. skyriuje aptartais, įvertintais argumentais ir apeliacinės instancijos teismo išaiškinimais dėl įrodymų visumos jų pakankamumo priimant galutinį procesinį sprendimą, todėl teisėjų kolegija iš naujo jų nekartoja, tik atmesdama apelianto teiginius dėl įrodymų vertinimo primena, kad CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas galutinį procesinį sprendimą nenukrypo nuo šių išaiškinimų ir formuojamos teisminės praktikos. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.

32IV. 4. Dėl kitų apelianto skundo teiginių

33Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiti apelianto skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija jų plačiau neanalizuoja.

34Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

35V. Dėl bylinėjimosi išlaidų

36Kadangi apelianto V. J. K. apeliacinis skundas netenkinamas, iš jo priteistina 20,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei (3 tomas, 173 b. l.).

37Atsakovui UAB „Auslita“ iš apelianto V. J. K. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, kadangi UAB „Auslita“ iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų (CPK 98 str. 1 d.).

38Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

39Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40Priteisti iš apelianto V. J. K. (a. k. ( - )) 20,40 Lt (dvidešimt litų 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas V. J. K. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą,... 6. Atsakovas UAB „Auslita“ priešieškiniu prašė: 1) pripažinti... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai... 10. Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) V. J. K. prašo panaikinti Šiaulių... 11. Atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą atsakovas UAB „Auslita“ prašo... 12. Atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centras... 13. Atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės... 14. Atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių miesto... 15. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,... 16. teisiniai argumentai ir išvados... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. IV. 1. Dėl ieškinio senaties termino... 19. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo... 20. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtintas bendrasis... 21. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas nepateikė teismui pakankamų ir... 22. IV. 2. Dėl teisės normų taikymo skundžiamame teismo sprendime ... 23. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nusistovėjusias teisės... 24. Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar... 25. Įvertinusi ieškovo ir apelianto teiginius šiuo aspektu, teisėjų kolegija... 26. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl... 27. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo teiginiais, kad ginčo... 28. Atsižvelgiant į prieš tai minėtus argumentus, teisėjų kolegija... 29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymo draudžiama... 30. IV. 3. Dėl įrodymų vertinimo... 31. Ši apelianto apeliacinio skundo pozicija tiesiogiai susijusi su šios... 32. IV. 4. Dėl kitų apelianto skundo teiginių... 33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiti apelianto skundo teiginiai šios bylos... 34. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas... 35. V. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 36. Kadangi apelianto V. J. K. apeliacinis skundas netenkinamas, iš jo priteistina... 37. Atsakovui UAB „Auslita“ iš apelianto V. J. K. bylinėjimosi išlaidos... 38. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti... 40. Priteisti iš apelianto V. J. K. (a. k. ( - )) 20,40 Lt (dvidešimt litų 40...