Byla 3K-3-338/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. F. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. M. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir J. F. dėl įpareigojimo Vilniaus apskrities viršininko administraciją atlikti veiksmus susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu bei sandorio pripažinimo negaliojančiu.

3Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovė 2005 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Ji nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 79-7593 ieškovės seneliui V. S. atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko K. S. žemę, grąžinant natūra 9,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). V. S. mirė 1996 m. balandžio 5 d. (mirties liudijimas išduotas 1996 m. balandžio 12 d.), todėl nuosavybės teisių atkūrimu rūpinosi ieškovė. Natūra grąžintas žemės sklypas buvo įregistruotas valstybės įmonėje Registrų centre ieškovės vardu vadovaujantis 2001 m. lapkričio 22 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimu. Sklypo ribų formavimo metu matininkas paaiškino, kad šio sklypo viduje yra 0,4675 ha ploto J. F. namų valda, kuri jam buvo išnuomota pagal 1998 m. gegužės 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, todėl nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių į visą buvusio savininko K. S. 9,17 ha turėtą žemės sklypą. Ieškovė su grąžintino žemės sklypo ribomis nesutiko, sklypo ribų nustatymo akte nepasirašė, tačiau sprendimas dėl žemės grąžinimo natūra vis tiek buvo priimtas. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Elektrėnų savivaldybės žemėtvarkos skyriuje jai paaiškino, kad kol ji neįregistruos nuosavybės teisių į 9,17 ha žemės sklypą, tol negalės teisme ginti savo teisių dėl negrąžintos sklypo dalies. Tik įregistravus nuosavybės teises į grąžintą žemės sklypą, jai buvo pateiktos valstybinės žemės nuomos sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties kopijos. Vėliau ji sužinojo, kad išnuomotas sklypas jos sklype yra valstybės nuosavybė. Ji su skundu kreipėsi į Seimo kontrolierių, kuris 2005 m. birželio 27 d. išvadoje pripažino, kad, atkuriant nuosavybės teises į K. S. žemę, J. F. išnuomotas žemės sklypas turėjo būti grąžintas pretendentui. Ieškovės teigimu, Vilniaus apskrities viršininko administracija pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2, 11 dalis, privalėjo atkurti nuosavybės teises į 0,4675 ha žemės sklypą, išnuomotą J. F., nes šis žemės sklypas nebuvo priskirtas prie valstybės išperkamos žemės, o pretendentas pageidavo šią žemę susigrąžinti. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimas yra neįvykdytas, nes grąžinto sklypo ribos neatitinka buvusio savininko turėto natūra sklypo ribų. Ieškovės manymu, 1998 m. gegužės 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, nes buvo pažeista Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai nuomos ir pardavimo” 6 punkte nustatyta tvarka. Išnuomotas 0,4675 ha ploto žemės sklypas yra atsakovo nenaudojamas, tai patvirtina Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. gegužės 20 d. raštas, kuriame nurodyta, kad J. F. išnuomota žemė laisva. Ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2, 11 dalimis, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises į 0,4675 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), iš dalies pakeisti 2000 m. vasario 7 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių į 9,17 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), atkūrimo, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „1. Atkurti nuosavybės teises į piliečiui V. S., 1996 m. balandžio 12 d. mirties liudijimas, tenkančią nekilnojamojo turto dalį 9,17 ha žemės, - ha miško, - ha vandens telkinio: 1.1 grąžinant natūra bendrą 8,7025 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai”; pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir J. F. 1998 m. rugpjūčio 25 d. sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį, kurios pagrindu J. F. išnuomotas 0,4675 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini).

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Trakų rajono apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, atnaujino ieškovei praleistą ieškinio senaties terminą Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimui apskųsti, įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš dalies pakeisti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimą atkuriant nuosavybės teises į V. S. tenkančius 9,17 ha žemės grąžinant natūra bendrą 9,17 ha žemės sklypą, taip pat 1998 m. gegužės 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi J. F. išnuomotą 0,4675 ha žemės sklypą, keičiant žemės sklypo, priklausančio J. N. M. ribas, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimą, kurį ji gavo 2000 m. gegužės 10 d., galėjo apskųsti per 30 dienų nuo šio sprendimo gavimo dienos, tačiau ieškinį teisme dėl šio sprendimo pakeitimo pateikė tik 2005 m. rugsėjo 6 d. Teismas, esant atsakovų reikalavimui taikyti ieškinio senatį, atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, konstatavo, kad teismas turi taikyti teisės normas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo net tada, kai nėra ieškovo prašymo. Teismas pripažino, jog ieškovė, gavusi ginčijamą sprendimą, objektyviai negalėjo per įstatymo nustatytą terminą ginčyti priimtą sprendimą, nes jos teisių pažeidimas nebuvo akivaizdus. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo gavusi Seimo kontrolieriaus 2005 m. birželio 27 d. išvadą ir atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimui ginčyti. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad valstybės įgaliota institucija, vykdydama pretendento V. S. prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, turėjo pareigą visą žemę grąžinti natūra, nepagrįstai ir neteisėtai negrąžino 0,4675 ha žemės sklypo, kuris 1998 m. gegužės 25 d. buvo išnuomotas J. F. Teismas netenkino ieškinio reikalavimo dėl šios žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, nes nenustatė, kad ši nuomos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, įstatyme nėra imperatyviųjų nuostatų, draudžiančių sudaryti žemės, kurią pretenduoja susigrąžinti buvę savininkai, nuomos sutartis.

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinius skundus, 2006 m. gruodžio 14 d. nutartimi juos atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, vertindama argumentus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atliktais nuosavybės teisių į žemę atkūrimu V. S. vardu veiksmais, taip pat ieškovės veiksmais, atliktais iki ieškinio pareiškimo teisme, pagrįstai ir teisėtai atnaujino ieškovei kaip dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimui ginčyti. Kolegija nustatė, kad iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimo turinio neaišku, kurioje vietoje buvo grąžintas natūra žemės sklypas, jo ribos, todėl ieškovė negalėjo matyti, jog jai grąžintame žemės sklype buvo atsakovui J. F. išnuomotas 0,4675 ha valstybinės žemės sklypas, kuris nėra natūra grąžintas; prie sprendimo pridėtame plane nėra jokių įrašų apie J. F. išnuomotą žemės sklypą, apie šio sklypo paskirtį, iš byloje esančio V. S. grąžinamos žemės sklypo paženklinimo vietoje abriso, žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo akto matyti, kad ieškovė, matuojant ir skirstant grąžintino sklypo ribas, nedalyvavo, ji išreiškė nesutikimą su matininko nurodytomis sklypo ribomis. Be to, kolegija pažymėjo, kad Seimo kontrolieriaus 2005 m. birželio 27 d. išvadoje nurodyta, jog Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. vasario 7 d. sprendimu nepagrįstai negrąžino minėto žemės sklypo ieškovei, šis sklypas nepriklauso valstybės išperkamai žemei, todėl Vilniaus apskrities viršininkui buvo rekomenduota patikslinti 2000 m. vasario 7 d. sprendimą, tačiau šis nesiėmė priemonių klausimui išspręsti. Dėl to kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir jos įvertintus įrodymus, motyvavo, kad ieškovė, gavusi ginčijamą sprendimą, objektyviai negalėjo per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytą terminą ginčyti priimtą sprendimą, nes jos teisių pažeidimas nebuvo akivaizdus. Kolegija, pasisakydama dėl aplinkybių, įrodančių ieškovės senelio valią atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą, įvertino įrodymus (V. S. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą 9,17 ha žemės sklypą natūra, prašymo kopijas, iš kurių matyti, kad vienoje kopijoje yra įrašai apie žemės grąžinimą natūra ir apie kompensacijos gavimą, kitoje – tik apie kompensaciją), nurodė, kad byloje nebuvo pareikšti reikalavimai dėl apskrities viršininko sprendimo panaikinimo tuo pagrindu, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo teisinio pagrindo atkurti V. S. nuosavybės teises į žemę natūra pagal jo pateiktą prašymą, todėl pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su šio sprendimo priėmimo pagrįstumu, nenustatinėjo, kokia buvo V. S. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo; taip pat pažymėjo, kad pagal įstatymą žemės grąžinimas vyko natūra, todėl padarė išvadą, kad atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, nagrinėdama ieškovės senelio prašymą, išsiaiškino jo valią. Kolegija, atmesdama atsakovų argumentus dėl CPK 141 straipsnio pažeidimo, motyvavo, kad ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu keitė savo reikalavimus, tačiau jų esmė liko ta pati, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimus, neišėjo už ieškinio reikalavimo ribų, pripažino pagrįstu ir teisėtu ieškovės reikalavimą pakeisti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimą taip, kad į ieškovės seneliui grąžintiną žemę būtų įtrauktas ir 0,4675 ha ploto žemės sklypas, kuris nuosavybės teise iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė K. S. ir 1998 m. gegužės 25 d. buvo išnuomotas J. F., nes Vilniaus apskrities viršininko administracija, atkurdama natūra nuosavybės teises į 9,17 ha žemės sklypą, priklausiusį K. S., nepagrįstai neįtraukė šio žemės sklypo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje kitaip suformulavo tenkintiną ieškovės reikalavimą, kolegija nepripažino ieškinio ribų peržengimu. Kolegija, pasisakydama dėl to, kad, atkuriant nuosavybės teises į V. S. tenkančius 9,17 ha žemės grąžinant natūra 9,17 ha žemės sklypą, įskaitant ir valstybinės žemės nuomos sutartimi išnuomotą 0,4675 ha žemės sklypą, tačiau ne konkrečiame žemės sklype, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atkuriant nuosavybės teises į 9,17 ha žemės sklypą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl žemės grąžinimo natūra, nes 0,4675 ha žemės natūra V. S. grąžintame žemės sklype nebuvo grąžinta. Pagal byloje pateiktus įrodymus šis natūra negrąžintas valstybinės žemės sklypas nepriskirtinas prie valstybės išperkamos žemės, todėl nebuvo jokių kliūčių šį žemės sklypą grąžinti pagal nurodyto įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. To nepadarius, buvo pažeistos V. S. turto ir teisių perėmėjos (ieškovės) teisės. Kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos 14 punkto, kad, projektuojant racionalias žemėnaudas, grąžinamo natūra žemės sklypo ribos gali nesutapti su buvusiomis žemėnaudos ribomis, bet ne daugiau kaip 40 procentų turėtos žemės valdos, nes iš byloje pateiktų žemės planų, kuriais buvo suformuotas grąžintinas sklypas, matyti, kad nebuvo atsižvelgta į racionalias žemėnaudas, tiesiog projektuojant grąžintiną sklypą buvo atskirtas atsakovui J. F. išnuomotas valstybinės žemės sklypas ūkinei-komercinei veiklai, nurodant, kad tai yra namų valda. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad buvo racionalu suformuoti grąžintiną sklypą, kurio viduryje būtų valstybei priklausančios žemės dalis.

9III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

10Kasaciniu skundu atsakovas J. F. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalį, kuria atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas ir Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigota iš dalies pakeisti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalį, nenustatė svarbios priežasties, kuri būtų pagrindas atnaujinti ieškovei jos praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas nepagrįstai pripažino svarbia aplinkybe, kad ieškovė apie prašomos grąžinti natūra žemės statusą sužinojo tik po Seimo kontrolieriaus rašto. Kasatorius, remdamasis bylos medžiaga (ieškovės nesutikimu su matininko parengtu žemės sklypo plano projektu, prie Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimo pridėtu žemės planu, kuriame specialiomis žymomis nurodytas įsiterpęs žemės sklypas), teigia, kad ieškovė apie, jos manymu, pažeistą teisę ir žemės sklypo statusą žinojo visą laiką ir pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnį šio fakto nebereikia iš naujo įrodinėti. Be to, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnį terminas prašymams dėl priimtų sprendimų žemės grąžinimo klausimais pakeitimo ar panaikinimo pateikti yra naikinamasis ir negalėjo būti atnaujintas. Kasatoriaus manymu, teismai pažeidė proceso koncentracijos, kooperacijos, rungimosi principus, nes nesiėmė priemonių visiems įrodymams, pagrindžiantiems aplinkybę, jog ieškovė iki Seimo kontrolieriaus rašto gavimo, žinojo apie žemės sklypo nuomą atsakovui J. F., surinkti, atmetė atsakovų prašymą išreikalauti medžiagą, susijusią su ieškovės skundo Seimo kontrolierei nagrinėjimu, taip pat nepagrįstai netenkino atsakovų prašymo išreikalauti dokumentus, įrodančius tikrąją V. S. valią dėl žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimo būdo. Be to, kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CPK 141 straipsnio 1 dalį, nes pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė skirtingai nuo ieškovės paskutiniame patikslintame ieškinio pareiškime išdėstytų reikalavimų.

11Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo J. F. kasacinio skundo prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalį, kuria atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas ir Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigota iš dalies pakeisti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Jis nurodo, kad teismai nepagrįstai pripažino termino praleidimo priežastis svarbiomis. Teismai neįvertino aplinkybės, kad ieškovė žemės sklypo planą, kuriame buvo pažymėtas įsiterpęs žemės sklypas, gavo kartu su ginčijamu sprendimu, t. y. 2000 m. gegužės 10 d., tačiau penkerius metus šio fakto neginčijo. Specialiųjų žinių ir išsilavinimo stoka nepripažintina svarbia termino praleidimo priežastimi, nes įstatymo nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir išdėstydamas revoliucinę jo dalį, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų.

12Atsiliepimu į atsakovo J. F. kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Ji nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, atskleidė bylos esmę, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Tuo tarpu atsakovo kasaciniame skunde nepagrįstai plačiai dėstomi argumentai, nesusiję su nagrinėjamais klausimais byloje ir tinkamu įstatymų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, taikymu.

13Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

15Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir apsvarsčiusi ieškovės senelio prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jam tenkantį buvusio savininko K. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 9,17 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 2000 m. vasario 7 d. sprendimu atkūrė natūra nuosavybės teises į V. S., mirusiam 1996 m. balandžio 5 d., tenkančią nekilnojamojo turto dalį, grąžinant natūra bendrą 9,17 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Ieškovė yra V. S. teisių perėmėja. Grąžinant V. S. žemės sklypą, 2000 m. vasario 7 d. sprendimu nebuvo įtrauktas tame sklype esantis ir pagal 1998 m. gegužės 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį atsakovui J. F. išnuomotas 0,4675 ha žemės sklypas, todėl bylą nagrinėję teismai, atnaujinę ieškovei praleistą ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių, pripažino teisę teisme ginti, jos manymu, pažeistą teisę ir, iš dalies patenkinę ieškinį, įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją iš dalies pakeisti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimą atkuriant nuosavybės teises į V. S. tenkančius 9,17 ha žemės grąžinant natūra bendrą 9,17 ha žemės sklypą, įskaitant ir 1998 m. gegužės 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi J. F. išnuomotą 0,4675 ha žemės sklypą.

16V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

17Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje ir CK 1.124 straipsnyje nustatytų terminų santykį, ar nepažeidė įrodymų įvertinimo taisyklių, atnaujindami ieškovei šios praleistą terminą pažeistoms teisėms ginti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

18Byloje ginčijamas individualus administracinis aktas, kuriam apskųsti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas trisdešimties dienų terminas. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį atitinkamų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per trisdešimt dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą ginčai dėl viešojo administracijos subjekto priimto administracinio akto nagrinėtini administraciniuose teismuose per įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą, kuris yra procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (ABTĮ 33 straipsnis). Šis terminas nėra naikinamasis, jis gali būti atnaujintas dėl svarbių priežasčių (ABTĮ 34 straipsnis).

19Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius teisinius ginčus (CPK 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis), tačiau taip pat, vadovaujantis absorbcijos principu, ir bylas su administracinės teisės elementu (CPK 26 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju teismai, nagrinėdami šias bylas, vadovaujasi CPK normomis.

20CPK, skirtingai nei ABTĮ, nenustatyta procesinių kreipimosi į teismą terminų. Civilinės teisės normose įtvirtintas ieškinio senaties termino institutas, tai – materialinio pobūdžio terminas, per kurį savininkas turi įgyvendinti savo teisę ginti jo pažeistą nuosavybės teisę.

21Nagrinėjamos bylos esmė yra ta, kad ginčijamas viešojo administravimo subjekto priimtas individualus administracinis teisės aktas, kurio pagrindu asmeniui atsiranda nuosavybės teisė į atkuriamą nuosavybę. Pažymėtina, kad tik šio pobūdžio bylose nuosavybė gali būti atkuriama mirusiojo vardu. Administracijos sprendimo pagrindu jis tampa atkurtos nuosavybės savininku, o šią teisę įgyvendina (nuosavybės teisių atkūrimo procese išreiškia valią ir atlieka veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu) mirusio asmens teisių perėmėjai, kurie nurodyto sprendimo pagrindu savininkais netampa.

22Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė ginčijamo žemės sklypo pagrindu savininke tapo tik pagal 2001 m. lapkričio 22 d. paveldėjimo teisės liudijimą, o nuosavybės teisė 2000 m. vasario 7 d. akto pagrindu buvo atkurta ieškovės seneliui. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padarytas ieškovės, kaip savininkės, nuosavybės teisių pažeidimas, kaip ir pagrindo, ginant jos teises, taikyti savininko teisių gynimui taikytiną ieškinio senaties terminą.

23Šioje nagrinėjamoje byloje reikia nustatyti, ar ieškovė nepraleido termino individualiam administraciniam aktui ginčyti, o jeigu praleido – ar dėl svarbių priežasčių.

24Tiek procesinis kreipimosi į teismą terminas, tiek ieškinio senaties terminas yra svarbūs, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas, sudarant prielaidas nuosavybės teisinių santykių subjektams tinkamai įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Dėl to, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Šios kategorijos bylose, kur ginčijamas individualus administracinis teisės aktas, būdinga tai, kad nuosavybės teisės atkuriamos pripažįstant savininko teisių tęstinumą ir nuosavybės teisių atkūrimas pagal prigimtį vertintinas kaip restitucija, nors ir ribota (nuosavybės teisių tęstinumo nuostatos paskelbimas buvo pagrindas ribotai restitucijai vykdyti), tačiau, įstatymų leidėjui pripažinus, kad iki nacionalizacijos turėtos nuosavybės teisės (konkretaus asmens teisė valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti) buvo nutrauktos neteisėtai, įstatymų leidėjo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo procedūros būdas yra skirtas pažeistoms nuosavybės teisėms ginti. Nustatant ribotą restituciją, įstatyme buvo nustatyta speciali atkūrimo tvarka, t. y. išvardyti subjektai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises, objektai (išlikę nekilnojamieji daiktai), į kuriuos gali būti atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra ar kompensuojant (kuriuos išperka valstybė). Nors nuosavybės teisių atkūrimas pagal prigimtį yra restitucija, tačiau pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas per administracinius subjektus, todėl nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas pagal šį Įstatymą yra ne teismo sprendimas, o individualus administracinis aktas. Dėl to asmenys, kuriems yra atkuriamos nuosavybės teisės į nacionalizacijos metu neteisėtai nusavintą turtą, tampa dvejopo pobūdžio teisės reguliavimo šakų su skirtingais teisės principais (viešosios ir privačios teisės) subjektais. Ši aplinkybė svarbi, sprendžiant, ar yra svarbių priežasčių atnaujinti praleistą terminą tokio pobūdžio bylose skundžiant viešojo administravimo subjekto priimtus individualius administracinius aktus. Tai ypač reikšminga atkuriant nuosavybės teises natūra, nes, minėta, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra administracinis aktas pagal turinį ir formą, o pagal prigimtį – tai restitucijos (pažeistų savininko teisių atkūrimo), nors ir ribotos, aktas.

25Bylą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė nesutiko su natūra grąžintino žemės sklypo ribomis, gavusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimą ir jo priedą, kuriame nebuvo įrašų apie J. F. išnuomotą žemės sklypą ir sklypo paskirtį, išreiškė nesutikimą su tokiomis sklypo ribomis, įvykdė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Elektrėnų savivaldybės žemėtvarkos skyriaus pareigūnų pasiūlymą įregistruoti nuosavybės teises į 9,17 ha žemės sklypą, vėliau kreipėsi į Seimo kontrolierių, t. y. sprendė, kad jos teisės buvo pažeistos, todėl atliko konkrečius aktyvius veiksmus, gindama savo pažeistas teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje svarbia tampa ir ta aplinkybė, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos mirusiojo vardu, o įgyvendinamos per kitą asmenį (mirusio asmens teisių perėmėją). Tai apsunkino teisių perėmėjo galimybę ginčyti nuosavybės teisių pažeidimą.

26Nagrinėjamoje civilinėje byloje kasatorius reikalavo taikyti ieškinio senatį, be to, kasaciniame skunde nurodė, kad trisdešimties dienų terminas individualiam administraciniam teisės aktui skųsti yra naikinamasis. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal ABTĮ 34 straipsnį šis terminas nėra naikinamasis ir gali būti atnaujintas dėl svarbių priežasčių, o kasatorius tokiu reikalavimu siekia, kad nebūtų atkurta nuosavybės teisė į jo nuomojamą žemės sklypą ir kad jis išliktų nuomininkas santykiuose su valstybe, o ne su ieškove. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atkuriant nuosavybės teises buvo pažeistos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 punkto ir 12 straipsnio nuostatos, nes pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 punktą natūra turėjo būti grąžinta kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nebuvo priskirta valstybės išperkamai žemei. To kasatorius neginčijo, tačiau jis, šią aplinkybę vertindamas kaip ieškinio senatį ir reikalaudamas taikyti ieškinio senaties termino institutą, nustatytą ginčo šaliai, bando paneigti teisėto savininko teisių, kurios pažeistos dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, gynimo institutą. Minėta, kad termino prigimtis yra apginti savo teises, nepažeidžiant kitų asmenų teisių, todėl negali būti tenkinamas atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį, jeigu tuo būtų paneigta kito asmens teisėta teisė, nes iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur), taip pat priešingas teisei tikslas – užtikrinti veiksmingą ekonominių santykių reglamentavimą. Socialinė senaties termino instituto paskirtis – užtikrinti teisėtų savininkų teisių ir interesų apsaugą ir gynimą nuo kitų asmenų nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų žalingo poveikio. Dėl to teismas, gavęs suinteresuoto asmens, kuris savo teisės gynimą kildina iš neteisės, prašymą taikyti senaties terminą ir vertindamas ieškovės praleisto termino priežastis, pagrįstai jo netenkino.

27Be to, nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikslas – užtikrinti skaidrų nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir ginti viešąjį interesą, todėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkuriamos griežtai laikantis atkūrimo momentu galiojančio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų. Bylą nagrinėjusiems teismams nustačius, kad atsakovui J. F. Valstybinės žemės nuomos 1998 m. gegužės 25 d. sutartimi išnuomojus 0,4675 ha žemės sklypą, o pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą atkuriant nuosavybės teises pirmenybė buvo teikiama turto grąžinimui natūra, teisėjų kolegija, remdamasi šiomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi šio įstatymo 4 straipsnio 11 punktu (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir 12 straipsniu, pripažįsta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė šią teisės normą ir padarė teisingas išvadas, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama 2000 m. vasario 7 d. sprendimą, nepagrįstai negrąžino V. S. paveldėtojai J. S. M. natūra J. F. išnuomoto 0,4675 ha žemės sklypo, nors administracinio akto pagrindu ji tapo ginčo žemės sklypo teisėta savininkė.

28Be to, teismai nustatė, kad ieškovė, prašydama atkurti nuosavybės teises į ginčijamo žemės sklypo dalį, siekia ribų nustatymo jas perkeliant į jos žemės sklypo vidurį. Tenkinus ieškovės prašymą dėl termino atnaujinimo, o vėliau ir jos ieškinį, nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, taip pat nusistovėjęs teisinių santykių stabilumas ir vientisumas. Netgi priešingai, kitiems asmenims būtų suteikta galimybė atkurti nuosavybės teises buvusioje, bet vėliau tapusioje laisva, šio žemės sklypo vietoje. Tenkinus ieškinį nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir būtų apgintos ieškovės teisės.

29Teisėjų kolegija pažymi, kad prie Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimo pridėtas žemės sklypo planas yra sudėtinė šio sprendimo dalis, identifikuojanti patį viršininko administracijos sprendime nurodytą objektą – natūra grąžintą žemės sklypą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas įpareigojimas Vilniaus apskrities viršininko administraciją iš dalies pakeisti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 7 d. sprendimą atkuriant nuosavybės teises į V. S. tenkančius 9,17 ha žemės grąžinant natūra bendrą 9,17 ha žemės sklypą, neturi būti suprantamas kaip apskrities viršininko administracijos pasirašyto sprendimo turinio pakeitimas. Dėl to, vykdant teismo sprendimą, turi būti keičiama administracinio sprendimo sudėtinė dalis – žemės sklypo planas – tokiu būdu, kad į grąžintiną sklypą būtų įtrauktas ir nuomojamas sklypas atitinkamai perkeliant grąžintino natūra žemės sklypo ribas, bet nepakeičiant bendro natūra grąžintino žemės sklypo ploto (9,17 ha).

30Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias termino atnaujinimo institutą.

31Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų teisėtumui, todėl jie nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimus kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

32Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

33Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

34Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.