Byla 2A-232-196/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko ir Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės įmonės Turto banko ir atsakovės asociacijos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės įmonės Turto banko ieškinį atsakovei asociacijai Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai, tretiesiems asmenims J. R., viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Vilniaus miesto savivaldybei, VšĮ „Dvarų kultūros centras“, VšĮ „Duginsta“, UAB „Minties kelias“ dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo,

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė VĮ Turto bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės asociacijos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos 624 397,30 Eur skolą, 72 656,69 Eur delspinigius, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad viešoji įstaiga Centrinė projektų valdymo agentūra (toliau – CPVA) 2008 m. rugsėjo 10 d. sudarė su atsakove asociacija Lietuvos bajorų karališkąja sąjunga Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutartį Nr. 2004-LT0050-IP-1NOR (toliau–Sutartis). Koordinuojanti institucija buvo Lietuvos Respublikos finansų ministerija.
  3. Pagal Sutartį CPVA įsipareigojo kompensuoti atsakovui Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis iki 641 816 Eur sumos Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūros atnaujinimui, siekiant išsaugoti pastatą ir pritaikyti jį kultūros ir kitoms viešoms reikmėms.
  4. CPVA, atlikusi tyrimą nustatė ir 2012 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 2012-3453 informavo koordinuojančią instituciją (Lietuvos Respublikos finansų ministeriją), kad įgyvendinant pagal Sutartį numatytą projektą buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2006 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1K-239 patvirtinti administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – Administravimo taisyklės) 93.2 bei 93.3 punktuose įvirtinti reikalavimai, taip pat Sutarties 15.1-15.3 punktų nuostatos. CPVA pasiūlė koordinuojančiai institucijai susigrąžinti su išvardintais pažeidimais susijusias atsakovei išmokėtas paramos lėšas.
  5. Finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymu „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ Nr. 1K-213 nurodyta atsakovei grąžinti 190 814,18 Eur (658 843,19 Lt) Norvegijos finansinio mechanizmo paramos lėšų bei 33 673,17 Eur (116 266,73 Lt) valstybės biudžeto bendrojo finansavimo lėšų.
  6. Atsakovė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ skundė administracinės teisenos tvarka, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-786-281/2013 atsakovės skundas atmestas kaip nepagrįstas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2226/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Ieškovė nurodė, kad vertinant Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ teisėtumą, taikomas CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas – nereikia papildomai įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu sprendimu kitoje byloje (prejudicinių faktų).
  7. Taip pat ieškovė ieškinyje nurodė, kad CPVA atliko dar vieną tyrimą ir 2013 m. balandžio 22 d. raštu Nr. 2013/2-4116 informavo koordinuojančią instituciją, kad atsakovei buvo nustatyti terminai eilei pažeidimų pašalinti, tačiau atsakovė šių CPVA įpareigojimų neatliko. Tokiais savo veiksmais (neveikimu) atsakovė pažeidė projekto įgyvendinimo Sutarties 8, 15.1-15.3, 15.12, 15.15, 15.22 punktuose įtvirtintus paramos gavėjos įsipareigojimus. CPVA, vadovaudamasi projekto įgyvendinimo sutarties 62 punktu, Finansavimo taisyklių 66.4, 96.2, 93.14 punktais rekomendavo Lietuvos Respublikos finansų ministerijai priimti sprendimą papildomai susigrąžinti (išieškoti) atitinkamas sumas. Lietuvos Respublikos finansų ministerija, remdamasi pateikta informacija 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ nurodė atsakovei grąžinti 339 923,33 Eur Norvegijos finansinio mechanizmo paramos lėšas bei 59 986,62 Eur valstybės biudžeto bendrojo finansavimo lėšas.
  8. CPVA 2006 m. balandžio 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (7.22-52-06)-T5-67 pagrindu, 2014 m. rugsėjo 12 d. perdavimo – priėmimo aktu Nr. 2014/3-4-237/E8-1 perdavė ieškovei VĮ Turto bankui reikalavimo teisę į atsakovės 224 487,35 Eur skolą bei priskaičiuotus 51 789,23 Eur delspinigius, o 2015 m. balandžio 1 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. E8-1 perdavė reikalavimo teisę į papildomą 399 909,95 Eur skolą bei priskaičiuotus 3 959,11 Eur delspinigius. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad patikslinto ieškinio pateikimo dieną bendra atsakovės skolos suma ieškovei yra 624 397,30 Eur ir 72 656,69 Eur delspinigiai.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu (3 t. 195–204) ieškovės ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei VĮ Turto bankui iš atsakovės asociacijos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos 624 397,30 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos 2014 m. gruodžio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškinio reikalavimą dėl 72 656,69 Eur delspinigių priteisimo ieškovei iš atsakovės teismas atmetė. Priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovės asociacijos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos 7 402 Eur žyminio mokesčio ir 37,42 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  2. Teismas nurodė, kad pagrįsti ieškovės argumentai, kad vertinant Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ teisėtumą, taikomas CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas – nereikia papildomai įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu sprendimu kitoje byloje (prejudicinių faktų). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-786-281/2013 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2226/2013 nustatytas prejudicinis faktas, kad įgyvendinant pagal Sutartį numatytą projektą buvo pažeisti VPĮ 3 straipsnio 1 dalies, Administravimo taisyklių 93.2 bei 93.3 punktuose įvirtinti reikalavimai, taip pat Sutarties 15.1-15.3 punktų nuostatos ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“, kuriuo nutraukta Sutartis ir nurodyta atsakovei grąžinti 190 814,18 Eur (658 843,19 Lt) Norvegijos finansinio mechanizmo paramos lėšų bei 33 673,17 Eur (116 266,73 Lt) valstybės biudžeto bendrojo finansavimo lėšų yra teisėtas. Taip pat nustatytas prejudicinis faktas, kad Sutartis nutraukta teisėtai.
  3. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo J. R. nepaneigė ieškovės argumentų, kad Sutarties pažeidimai realūs. Taip pat pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais atsakovės ir trečiojo asmens J. R. argumentus dėl netinkamo reikalavimo teisę turinčio subjekto identifikavimo ir negalimumo Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu sukurti atsakovei civilinę prievolę grąžinti paramą.
  4. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ teisės aktuose nustatytas terminais ir tvarka atsakovė neskundė, nors įsakymo 4 punkte buvo konkrečiai nurodyta įsakymo apskundimo tvarka.
  5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal esamą teismų praktiką ginčai, kilę tarp suinteresuotų asmenų ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl paramos skyrimo, nepaisant to, kad dėl paramos skyrimo yra sudaromos sutartys, priskirtini ginčams, kilusiems iš viešojo administravimo teisinių santykių, kurie sprendžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Finansavimo sutarčių pagrindu sudaromos sutartys yra specifinio pobūdžio, turi atitikti pastarojoje sutartyje įtvirtintas nuostatas, todėl joms negali būti besąlygiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios civilinių sutarčių sudarymą, vykdymą ir nutraukimą.
  6. Norvegijos Karalystės užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2008 m. rugpjūčio 6 d. pasirašė paramos sutartį dėl projekto „Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūros atnaujinimas siekiant išsaugoti pastatą ir pritaikyti jį kultūros ir kitoms viešoms reikmėms“ finansavimo. Remiantis šia paramos sutartimi, Lietuvos Respublikos finansų ministerija (koordinuojanti institucija), CPVA (įgyvendinančioji institucija) ir asociacija Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga (paramos gavėja) 2008 m. rugsėjo 10 d. sudarė Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutartį.
  7. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad CPVA, įgyvendindama jai suteiktas teises, atliko neplanuotą patikrą vietoje, kurios metu nustatė darbų defektus. CPVA 2012 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 2012-3453 pateikė išvadą Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl nustatytų pažeidimų įgyvendinant projektą „Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūros atnaujinimas siekiant išsaugoti pastatą ir pritaikyti jį kultūros ir kitoms viešoms reikmėms“. Tyrimo metu nustatyti šie pažeidimai: VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatytų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų, Administravimo taisyklių 93.2 punkto ir 93.3 punkto, Sutarties 15.1-15.3 punktuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimai.
  8. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prejudiciniuose Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime Nr. 1-786-281/2013 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose Nr. A602-2226/2013 konstatuota, kad Administravimo taisyklėse yra imperatyviai nustatytas įpareigojimas CPVA, kad ji, nustačiusi atitinkamus pažeidimus, teikia koordinavimo institucijai pasiūlymą dėl projekto finansavimo nutraukimo ir (arba) paramos ir, jeigu skirta, specialiosios programos bendrojo finansavimo lėšų sumos arba jos dalies grąžinimą. Galutinį sprendimą susigrąžinti lėšas, vadovaudamasi CPVA siūlymu, priima koordinuojanti institucija, nagrinėjamos bylos atveju – Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Minėtuose administracinio teismo sprendimuose teismai darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos finansų ministerija, vadovaudamasi CPVA pasiūlymu ir įvertinusi nurodytus pažeidimus, priėmė jos kompetencijai priskirtą sprendimą, kurį ji įpareigota priimti, nustačius, kad projekto vykdytojas nesilaikė tarptautinių sutarčių, ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, todėl naikinti šį sprendimą nėra teisinio pagrindo.
  9. Teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai rėmėsi CK 6.200 ir 6.205 straipsnių nuostatomis apie sutarties tinkamo ir sąžiningo vykdymo privalomumą bei sutarties netinkamo vykdymo apibrėžimu, Sutartis nutraukta teisėtai ir sprendimai dėl paramos sugrąžinimo priimti įgaliotų viešojo administravimo subjektų, nepažeidžiant procedūrinių teisės aktų nuostatų.
  10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-347-209/2016 nebuvo vertinami Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ ir 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ pagrįstumas ir teisėtumas bei Sutarties nutraukimo teisėtumas.
  11. Aplinkybes, kad atsakovė prašomas priteisti lėšas jau investavo į Vilniaus savivaldybės valdomą turtą, kuriuo negali naudotis, ginče dėl skolos priteisimo teismas laikė nereikšmingomis ir vertino, kad šios aplinkybės neatleidžia atsakovės nuo Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo.
  12. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad ieškovė praleido senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių priteisimo pareikšti. CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl delspinigių išieškojimo. Teismas nurodė, kad ieškovė prašo priteisti delspinigius apskaičiuotus laikotarpiais nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., nuo 2014 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. ir anksčiau (1 t., b. l. 99; 2 t., b. l. 129). Teismas konstatavo, kad ieškovė nereiškė prašymo dėl praleisto termino atstatymo, todėl ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl šį reikalavimą atmetė (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Atsakovė asociacija Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga apeliaciniu skundu (4 t., b. l. 13–26) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, perskirstyti proceso šalims bylinėjimosi išlaidas ir panaikinti atsakovės atžvilgiu byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Trečiasis asmuo VšĮ „Dvarų kultūros centras“ turėjo būti į bylą įtraukta ne trečiuoju asmeniu, o atsakove kartu su asociacija, kaip asociacijos partneris, atsakingas už projekto tinkamą įgyvendinimą. Šias aplinkybes patvirtina: 1) atsakovės ir VšĮ „Dvarų kultūros centras“ sudaryta jungtinės veiklos sutartis (2 t., b. l. 188; 3 t., b. l. 4); 2) Lietuvos Respublikos finansų ministro 2006 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1K-240 patvirtintos gairės pareiškėjams bendrai Lietuvos Respublikos ir Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų paramai gauti pagal pirmąjį kvietimą (toliau – gairės); 3) aplinkybė, kad 2012 m. leipos 5 d. skundu, pateiktu Vilniaus apygardos administraciniam teismui, VšĮ įstaiga „Dvarų kultūros centras“ ginčijo Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ ir prašė jį panaikinti, patvirtindama savo materialinį suinteresuotumą šioje byloje. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi šioje civilinėje byloje pripažino, kad asociacija ir VšĮ „Dvarų kultūros centras“ buvo jungtinės veiklos partneriai (3 t., b. l. 20).
    2. Apeliantės vertinimu, šioje byloje turėjo būti keliamas klausimas, koks momentas yra laikomas paramos gavėjos įsipareigojimų pilnu įvykdymu – ar darbų užbaigimas pagal projekto įgyvendinimo planą prie projekto įgyvendinimo sutarties, ar pastato priežiūra po darbų užbaigimo. Pažymėtina, kad Norvegijos finansavimo mechanizmo įgyvendinimo laikotarpis buvo 2004-2009 metais, kurio pagrindu sudaryta projekto įgyvendinimo Sutartis su asociacija. Iš bylos duomenų matyti, kad asociacija visiškai įvykdė Sutartį, pateikusi darbų atlikimo tarpines ir galutinę ataskaitas, gavusi visas prašomas lėšas, pateikusi kitus tinkamą lėšų panaudojimą įrodančius dokumentus. Objekto priežiūra po projekto įgyvendinimo nepatenka į Sutarties dalyką.
    3. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atlikdama patikrą CPVA atsakovės atliktus darbus tikrino pagal darbų pirkimo sutartis, o ne pagal paramos gavėjo CPVA pateiktus mokėjimo prašymus ir jų pagrindimo dokumentus. CPVA sistemiškai nevertino visos CPVA turimos, iš paramos gavėjo gautos ir patikrų metu surinktos informacijos, dalykus vertino neatsižvelgdama į protingumo, proporcingumo, bendradarbiavimo principus, veikė formaliai ir nenuosekliai. Atsakovė, vykdydama projektą panaudojo ir dalį savo lėšų. Šią aplinkybę patvirtina byloje esanti 2014 m. kovo 27 d. atsakovės pažyma, patvirtinanti, kad panaudota 4 068,73 Eur (14 048,51 Lt) atsakovės nuosavų lėšų.
    4. Byloje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ buvo skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi nustatytas prejudicinis faktas, kad nurodytas įsakymas yra teisėtas. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nevertino CPVA konstatuotų pažeidimų pagrįstumo ir teisėtumo. Buvo vertinamas tik pirmasis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“. Šios bylos reikalavimo teisinį pagrindą sudaro pirmasis ir antrasis Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymai, papildomi CPVA pateikti dokumentai, Sutartis, CPVA raštai Nr. 2012-3453, Nr. 2013/2-4116, kurių pagrindu keliamas reikalavimas ir kurių neįvertino administraciniai teismai.
    5. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-347-209/2016 nustatyti faktai šioje byloje turi būti vertinami, kaip prejudiciniai.
    6. Jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas liks nepakeistas, atsižvelgus į atsakovės finansinę situaciją ir į tai, kad jos veikla nuo 2014 metų iki šiol yra paralyžuota dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje, atsakovė bus priversta bankrutuoti ir ieškovė lėšų neatgaus. Atsakovė gautomis lėšomis pagerino valstybei priklausantį turtą – Trakų Vokės dvarą, tačiau neteko galimybės juo naudotis panaudos pagrindais (taip pat neteko ir galimų pajamų) ir šiuo metu yra priversta gintis teisminiuose procesuose. Iš viešojoje erdvėje publikuojamos informacijos ir nuotraukų matyti, kad dvaras yra puikios būklės, jį nuomoja ir pajamas iš šio turto gauna VšĮ „Trakų Vokės dvaro statyba“.
  2. Ieškovė VĮ Turto bankas apeliaciniu skundu (4 t., b. l. 30–31) prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl delspinigių priteisimo, panaikinti ir patenkinti ieškovės reikalavimą dėl 18 375,63 Eur dydžio delspinigių priteisimo iš atsakovės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas – kartu su ieškiniu pateiktos skolos ir delspinigių paskaičiavimo pažymos patvirtina, kad ieškinio senatis dėl delspinigių priteisimo nėra praleista, t. y. ši suma skaičiuojama už 6 mėnesius iki ieškinio pateikimo teismui, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo turėjo patenkinti.
    2. Pagal CPK 225 straipsnio 1 punktą teismui, priėmusiam ieškinį, tenka pareiga prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiga įrodinėti nebuvo tikslinama, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad praleista senatis visai prašomai priteisti delspinigių sumai.
  3. Ieškovė VĮ Turto bankas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą (4 t., b. l. 37–39) prašo atsakovės asociacijos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
    1. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės ir pateikiami teisiniai argumentai, kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas – šioje byloje nenagrinėjamas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ ir 2014 m. gruodžio 29 įsakymo Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ teisėtumas, nes taip būtų pažeidžiamas rūšinis bylos teismingumas. Nurodytų įsakymų legitimumą vertinti kompetentingas tik administracinis teismas.
    2. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ skųstas administracinės teisenos tvarka, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-786-281/2013, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2226/2013, skundas atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ atsakovė nustatytais terminais neskundė. Abu įsakymai yra galiojantys, nepanaikinti, byloje nėra jokių duomenų, kad šiuo metu vyktų kokie nors teisminiai procesai dėl šių įsakymų administracinės teisenos tvarka.
    3. Didžiąją dauguma apeliaciniame skunde nurodytų motyvų iš esmės yra kvestionuojama Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymai. Tokie argumentai viršija bylos nagrinėjimo pagrindą ir ribas – pirmosios instancijos teismas aiškiai ginčijamame sprendime pasisakė, kad negali nesivadovauti galiojančiais įsakymais, juolab kai Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai yra įsiteisėję.
    4. Atsakovė nenurodė, kodėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu nereiškė prašymo bendraatsakove įtraukti trečiąjį asmenį VšĮ „Dvarų kultūros centras“ – nagrinėjama byla nėra susijusi su darbo, santuokos ar bankroto santykiais, kai teismas turi ex officio (savo iniciatyva) rinkti įrodymus ir siūlyti šalims arba pats įtraukti byloje suinteresuotus asmenis. Teisiškai reikšminga aplinkybė, kad VšĮ „Dvarų kultūros centras“ neturi ir materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi – ji nebuvo finansinės paramos gavėja pagal Sutartį, nėra nurodoma Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymuose, todėl nei ieškovei, ne teismui nebuvo pagrindo įtraukti ją į bylą bendraatsakove.
    5. Apeliaciniame skunde atsakovė kaip prejudicinį faktą prašo įvertinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-347-209/2016 nustatytas aplinkybes. Nurodytoje baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjami buvusio atsakovės vadovo, trečiojo asmens J. R., veiksmų teisėtumas baudžiamajame įstatyme įtvirtintų teisės normų kontekste.
  4. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus (4 t., b. l. 42–46) prašo ieškovės VĮ Turto banko apeliacinį skundą patenkinti, o atsakovės asociacijos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
    1. Trečiasis asmuo sutinka su ieškovės VĮ Turto banko apeliaciniu skundu dėl delspinigių priteisimo. Vertina, kad ieškovė pagrįstai prašo Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl delspinigių priteisimo, panaikinti ir patenkinti ieškinio reikalavimus, priteisiant ieškovei iš atsakovės 18 375,63 Eur dydžio delspinigius.
    2. Dėl atsakovės asociacijos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos apeliacinio skundo argumentų, kad į bylą bendraatsakove turi būti įtraukiama VšĮ „Dvarų kultūros centras“ trečiasis asmuo nurodė, kad atsakovės apeliaciniame skunde sąmoningai nutylima aplinkybė apie tai, kad administracinė byla pagal VšĮ „Dvarų kultūros centras“ skundą dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ buvo sujungta su analogišku atsakovės skundu dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“, o VšĮ „Dvarų kultūros centras“ 2013 m. sausio 28 d. pareiškimu atsisakė skundo ir prašė į administracinę bylą įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Šis VšĮ „Dvarų kultūros centras“ prašymas buvo patenkintas. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2226/2013, kuri turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.
    3. Dėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-347-209/2016 nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, trečiasis asmuo nurodė, kad baudžiamojoje byloje buvo vertinami atsakovės atstovo įgalioto asmens galimai padaryti nusikalstami veiksmai. Akivaizdu, kad Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje nenagrinėjo ir nevertino Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ ir 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ pagrįstumo ir teisėtumo, todėl baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip turinčios prejudicinę reikšmę.
  5. Trečiasis asmuo J. R. atsiliepime į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus (4 t., b. l. 53–54) prašo ieškovės VĮ Turto banko apeliacinį skundą atmesti, o atsakovės asociacijos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos apeliacinį skundą patenkinti. Nurodo, kad sutinka su atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais visa apimtimi.
  6. Trečiasis asmuo CPVA atsiliepime į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus (4 t., b. l. 55–57) prašo atsakovės asociacijos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos apeliacinį skundą atmesti, o ieškovės VĮ Turto banko apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
    1. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodė, kad VšĮ „Dvarų kultūros centras“ į bylą turėjo būti įtraukta atsakove, o ne trečiuoju asmeniu. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“, kuriais grindžiamas ieškinys dėl skolos priteisimo, būtent asociacija vienasmeniškai dėl įvykdytų pažeidimų įpareigojama grąžinti jai išmokėtas finansinės paramos lėšas. Pastaruosiuose įsakymuose trečiasis asmuo VšĮ „Dvarų kultūros centras“ nėra minimas.
    2. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad finansavimo sutarčių pagrindu sudaromos sutartys yra specifinio pobūdžio, todėl jomis negali būti besąlygiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios civilinių sutarčių sudarymą ir nutraukimą. Atsakovės vertinimu, šie Vilniaus apygardos teismo teiginiai įrodo, kad VĮ Turto bankas nepagrįstai savo reikalavimą grindė CK 6 knygos XVI skyriaus „Sutarčių vykdymas“ nuostatomis. Trečiojo asmens vertinimu, tokie atsakovės apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti, nes projektų įgyvendinimo sutartims CK nuostatos nėra netaikomos apskritai, jos, kaip nurodoma skundžiamame teismo sprendime, tik negali būti taikomos besąlygiškai.
    3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovė, vykdydama projektą, panaudojo dalį ir savo piniginių lėšų. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog projekto vykdytojas (šiuo atveju atsakovė) prie projekto įgyvendinimo prisidėjo ir savo lėšomis, nepaneigia jos atsakomybės dėl netinkamo atsakovei skirtos finansinės paramos lėšų panaudojimo.

4Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

5Dėl trečiojo asmens įtraukimo bendraatsakovu

  1. Apeliantė teigia, kad trečiasis asmuo VšĮ „Dvarų kultūros centras“ turėjo būti į bylą įtraukta ne trečiuoju asmeniu, o atsakove kartu su asociacija, kaip asociacijos partneris, atsakingas už projekto tinkamą įgyvendinimą.
  2. Vienas esminių civilinio proceso principų – dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad, šalys vykstant procesui, laisvai naudojasi savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taip veikdamos proceso eigą. Šis principas yra analogiško principo egzistavimo materialiojoje teisėje egzistavimo padarinys. Pagal civilinio proceso teisės doktriną dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu (materialusis dispozityvumo principo aspektas), ir procesinėmis priemonėmis (procesinis dispozityvumo principo aspektas), taigi šalys procese turi plačią autonomiją, tačiau, atsižvelgiant į procesines teisės normas, dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškovo teisė pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu, tačiau visais atvejais tiek ieškovas, tiek atsakovas gali būti pakeičiami tik esant ieškovo sutikimui, o teismas, nustatęs, kad bylos procese dalyvauja netinkama šalis, turi teisę pasiūlyti tai padaryti ieškovui (CPK 45 straipsnio 2, 3 dalys). Tokiu atveju šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas ir taip pasireiškia dispozityvumo principo procesinis aspektas. Toks proceso teisės normos aiškinimas atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką, kad bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009).
  3. Panašios procesinės priemonės nustatytos ir procesinio bendrininkavimo atveju, t. y., kai nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, tokiu atveju teismas ieškovo prašymu gali patraukti juos dalyvauti byloje atsakovais (CPK 43 straipsnio 2 dalis), taigi ir šiuo atveju šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas. Teismo šalių procesinių veiksmų kontrolė pasireiškia tik tuo, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatęs, jog byloje atsakovu gali būti patrauktas kitas asmuo, turi išaiškinti ieškovui teises prašant tokį asmenį patraukti dalyvauti byloje atsakovu (CPK 43 straipsnis) ar jį pakeisti tinkamu atsakovu (CPK 45 straipsnis).
  4. Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, kad trečiasis asmuo VšĮ „Dvarų kultūros centras“ turi būti įtraukta atsakove byloje visų pirma pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, kad apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu būtų reiškusi reikalavimą įtraukti trečiąjį asmenį VšĮ „Dvarų kultūros centras“ byloje atsakove. Kita vertus, netinkamo atsakovo pakeitimas tinkamu, įskaitant bendraatsakovės įtraukimą galimas ir apeliacinėje instancijoje, tačiau, kaip matyti iš ieškovės atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą, ieškovė pareikšti reikalavimą atsakovei asociacijai Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai ir trečiajam asmeniui VšĮ „Dvarų kultūros centras“, kaip bendraatsakovei, kartu nesutinka (4 t., b. l. 37–39) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2014).
  5. Antra, Sutartį sudarė CPVA, atsakovė – Lietuvos bajorų karališkąja sąjunga ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija. VšĮ „Dvarų kultūros centras“ nebuvo Sutarties šalis. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ ir 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ buvo priimti, vykdant Sutartį. Taigi apeliantei, kaip paramos gavėjai pagal šalių sudarytą Sutartį, kyla pareiga grąžinti Norvegijos finansinio mechanizmo paramos ir valstybės biudžeto bendrojo finansavimo lėšas.
  6. Taip pat atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad trečiasis asmuo VšĮ „Dvarų kultūros centras“ turi būti byloje įtrauktas atsakove, kadangi atsakovė ir VšĮ „Dvarų kultūros centras“ 2007 m. vasario 3 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį.
  7. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga ir trečiasis asmuo „Dvarų kultūros centras“ 2007 m. vasario 3 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios 1.1. punktą šalys susitarė kooperuodamos savo turtą, darbą, žinias ir patirtį vykdyti jungtinės veiklos sutartyje numatytą bendrą jungtinę veiklą, siekdamos bendro tikslo –atnaujinti Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūrą, finansuojant projekto išlaidas iš numatomos gauti Lietuvos Respublikos, EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų paramos sutarties (2 t., b. l. 188–192).
  8. Šiuo aspektu pažymėtina, kad sudarydamos jungtinės veiklos sutartį jungtinės veiklos sutarties šalys įgyvendino sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnis). Atsakovė, siekdama įgyvendinti projektą „Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūros atnaujinimas, siekiant išsaugoti pastatą ir pritaikyti jį kultūros ir kitoms viešosioms reikmėms“ sudarė jungtinės veiklos sutartį su trečiuoju asmeniu savo iniciatyva ir nuožiūra, neįpareigojama teisės nuostatų privalomai pasirinkti partnerį projektui įgyvendinti, tačiau ši aplinkybė nesuteikia pagrindo vertinti, kad atsakovei nekyla pareiga grąžinti paramos lėšas pagal Sutartį ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymus. Nors atsakovė apeliaciniame skunde ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2006 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1K-240 patvirtintose gairėse pareiškėjams bendrai Lietuvos Respublikos ir Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų paramai gauti pagal pirmąjį kvietimą 122, 122.1.,122.7 punktų nuostatas paramos gavėjas ir partneris atsako už projekto įgyvendinimo sutartyje nustatytų sąlygų laikymąsi kartu, tačiau ieškovei nepareiškus reikalavimo trečiajam asmeniui VšĮ „Dvarų kultūros centras“, o atsakovei pasirinkus trečiąjį asmenį partneriu savo iniciatyva, šie apeliacinio skundo argumentai taip pat nesuteikia pagrindo kitokiam atsakovės civilinės atsakomybės kvalifikavimo klausimui negu jį kvalifikavo pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2006 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1K-240 patvirtintos gairės pareiškėjams bendrai Lietuvos Respublikos ir Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų paramai gauti pagal pirmąjį kvietimą yra tik poįstatyminis teisės aktas, kuris negali paneigti CK įtvirtintų sutarčių vykdymo nuostatų.
  9. Taip pat atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad trečiasis asmuo VšĮ „Dvarų kultūros centras“ buvo pateikęs skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“, todėl yra suinteresuota bylos baigtimi proceso šalis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad VšĮ „Dvarų kultūros centras“, nors ir buvo pateikusi skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau 2013 m. sausio 28 d. pareiškimu atsisakė šio skundo ir prašė į bylą VšĮ „Dvarų kultūros centras“ įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-786-281/2013 šį trečiojo asmens prašymą patenkino (1 t., b. l. 84–87). Be to, kaip jau nurodė apeliacinės instancijos teismas anksčiau šioje nutartyje diskrecijos teisė pasirinkti tinkamą atsakovą yra ieškovo prerogatyva.

6Dėl baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo

  1. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-347-209/2016 nustatytos faktinės aplinkybės šioje byloje turi būti vertinamos, kaip prejudiciniai faktai.
  2. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-347-209/2016 trečiasis asmuo J. R. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies, 187 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad pagamino ir panaudojo netikrus dokumentus bei apgaule kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-347-209/2016 buvo vertinami J. R. veiksmai, tačiau baudžiamojoje byloje nebuvo įvertinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ teisėtumas ir pagrįstumas bei Sutartis.
  3. Kita vertus, net ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį trečiojo asmens J. R. atžvilgiu dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo J. R. neatliko visų darbų, nurodytų CPVA 2011 m. lapkričio 29 d. patikros vietos lapo Nr. EEE/NOR2011/64 2 punkte „patikros eiga ir išvados“ (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-347-2019/2016 40 lapas).

7Dėl prejudicinių faktų byloje vertinimo

  1. Apeliantė apeliaciniame skunde pažymėjo, kad administraciniai teismai nevertino CPVA konstatuotų pažeidimų pagrįstumo ir teisėtumo. Buvo vertinamas tik pirmasis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad šios bylos reikalavimo teisinį pagrindą sudaro pirmasis ir antrasis Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymai, papildomi CPVA pateikti dokumentai, Sutartis, CPVA raštai Nr. 2012-3453, Nr. 2013/2-4116, kurių pagrindu keliamas reikalavimas ir kurių neįvertino administraciniai teismai.
  2. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovė kildina reikalavimus atsakovei dėl atsakovės netinkamo Sutarties vykdymo ir šiuo pagrindu priimtais Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ ir 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“.
  3. Lietuvos Respublikos finansų ministras 2012 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ įpareigojo atsakovę grąžinti 190 814,16 Eur (658 843,13 Lt) Norvegijos finansinio mechanizmo paramos lėšų bei 33 673,17 Eur (116 266,73 Lt) valstybės biudžeto bendrojo finansavimo lėšų (1 t., b. l. 84–87). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-786-281/2013 atsakovės skundas dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1K-213 atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2226/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-786-281/2013 paliktas nepakeistas (1 t., b. l. 88–94).
  4. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto, pagal kurį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai), aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294-916/2015).
  5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-786-281/2013 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2226/2013 konstatavo prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes šioje byloje – Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ teisėtumą ir pagrįstumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2226/2013 pažymėjo, kad apeliantė neginčijo CPVA 2012 m. balandžio 4 d. rašte Nr. 2012-3453 ir 2012 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 2012/2-5029 pateiktų duomenų apie teisės aktų pažeidimus teisingumo. Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad 2011 m. lapkričio 23 d. CPVA atliktos neplanuotos patikros vietoje buvo nustatyti tam tikri Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūros atnaujinimo defektiniai darbai. Apeliantė nepateikė patikimų argumentų, susijusių su tuo, kad CPVA nurodyti pažeidimai nustatyti neteisingai.
  6. Šiuo aspektu sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-786-281/2013 ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2226/2013 nustatytas prejudicinis faktas, kad įgyvendinant pagal Sutartį numatytą projektą buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Administravimo taisyklių 93.2 ir 93.3 punktuose įtvirtinti reikalavimai, taip pat Sutarties 15.1-15.3 punktų nuostatos ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 1K-213 yra teisėtas.
  7. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad CPVA atliko dar vieną tyrimą ir 2013 m. balandžio 22 d. raštu Nr. 2013/2-4116 informavo Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, kad atsakovei buvo nustatyti terminai eilei pažeidimų pašalinti, tačiau atsakovė šių CPVA įpareigojimų neatliko. Lietuvos Respublikos finansų ministerija, remdamasi pateikta informacija 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ įpareigojo atsakovę grąžinti 339 923,33 Eur Norvegijos finansinio mechanizmo paramos lėšų bei 59 986,62 Eur valstybės biudžeto bendrojo finansavimo lėšų.
  8. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“, kuriuo atsakovė įpareigota grąžinti 339 923,33 Eur Norvegijos finansinio mechanizmo paramos lėšų ir 59 986,52 Eur valstybės biudžeto bendrojo finansavimo lėšų, teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka atsakovė neskundė, todėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ privalo būti vykdomas.
  9. Apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad atlikdama patikrą CPVA atsakovės atliktus darbus tikrino pagal darbų pirkimo sutartis, o ne pagal paramos gavėjo CPVA pateiktus mokėjimo prašymus ir jų pagrindimo dokumentus teisiškai nėra aktualūs, kadangi atsakovė, vertindama, kad yra kitaip nei nurodyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakyme Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ ir 2014 m. gruodžio 29 d. įsakyme Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ turėjo teisę aplinkybes dėl įsakymuose nurodytų Sutarties pažeidimų ginčyti administracine tvarka ir įrodinėti, jos vertinimu, reikšmingas bylai aplinkybes.
  10. Sutiktina ir su VĮ Turto bankas atsiliepime į atsakovės apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, kad atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateikiami teisiniai argumentai, kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas – šioje byloje nenagrinėjamas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ ir 2014 m. gruodžio 29 įsakymo Nr. 1K-492 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutarties nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ teisėtumas, nes taip būtų pažeidžiamas rūšinis bylos teismingumas. Nurodytų įsakymų legitimumą vertinti kompetentingas tik administracinis teismas. Aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymų teisėtumą gali įvertinti tik specializuoti administraciniai teismai buvo akcentavęs ir pirmosios instancijos teismas.

8Dėl delspinigių priteisimo

  1. Ieškovė VĮ Turto bankas apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta patenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, spręsdamas delspinigių atlyginimo klausimą, konstatavo, kad ieškovė prašė priteisti delspinigius laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. ir anksčiau (1 t., b. l. 99, 2 t., b. l. 129). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė nereiškė prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo reikalavimui dėl delspinigių priteisimo pareikšti, o ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimo dėl delspinigių priteisimo netenkino.
  2. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Viena šios taisyklės išimčių nustatyta CK 1.127 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, jog tais atvejais, kai prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme nustatytą taisyklę netesybos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas neįvykdo prievolės arba įvykdo ją netinkamai.
  3. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo priteisti 18 375,63 Eur dydžio delspinigius už 6 mėnesių laikotarpį iki ieškinio pateikimo teismui dienos, pateikė pažymą apie delspinigių paskaičiavimą (4 t., b. l. 32). Atsižvelgdamas, kad ieškovė reikalavimą dėl delspinigių priteisimo buvo pareiškusi tiek su pradiniu tiek su patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismui, o atsakovė atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė, apeliacinės instancijos teismas patenkina ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo ir šioje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. teismo sprendimą pakeičia, ieškovei iš atsakovės priteisiant 18 375,63 Eur dydžio delspinigius (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas, CK 6.71 straipsnio 1 dalis).
  4. Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų kaip teisiškai nereikšmingų teisingam šios bylos išnagrinėjimui teisėjų kolegija nepasisako.

9Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

  1. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl delspinigių priteisimo ieškovei iš atsakovės keistina, keistina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškovės patenkinto ieškinio dalis sudaro 92,21 proc. valstybei iš atsakovės Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos priteistina 7 626,69 Eur žyminio mokesčio dalis už pateiktą ieškinį pirmosios instancijos teisme ir 34,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

10Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Kadangi ieškovė VĮ Turto bankas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą atleista pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto ir 83 straipsnio 2 dalies nuostatas, o ieškovės apeliacinis skundas patenkintas, todėl valstybei iš atsakovės priteistina 551 Eur žyminio mokesčio suma už ieškovės pareikštą apeliacinį skundą (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
  2. Kadangi atsakovės Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos apeliacinis skundas atmestinas, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai neatlygintinos.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

13„Ieškovės ieškinį patenkinti iš dalies ir ieškovei Valstybės įmonei Turto bankui (juridinio asmens kodas 112021042) priteisti iš atsakovės asociacijos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (juridinio asmens kodas 191868349) 624 397,30 Eur skolą, 18 375,63 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (642 772,93 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. gruodžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

14Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovės asociacijos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (juridinio asmens kodas 191868349) 7 626,69 Eur žyminio mokesčio ir 34,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu“.

15Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovės asociacijos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (juridinio asmens kodas 191868349) 551 Eur žyminio mokesčio už ieškovės pateiktą apeliacinį skundą.

Proceso dalyviai
Ryšiai