Byla eI-271-394/2016
Dėl administracinių aktų panaikinimo, teisės į nuosavybės atkūrimą perleidimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

1Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Jarūnės Sedalienės, teisėjų Žano Kubecko ir Virginijaus Stankevičiaus, sekretoriaujant Janinai Morkūnienei, dalyvaujant pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei prokurorei Ritai Dabužinskienei, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus atstovui V. B., atsakovui R. L., jo atstovui advokatui Gintarui Griciui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą pareiškimą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui, R. L. ir D. P. V. dėl administracinių aktų panaikinimo, teisės į nuosavybės atkūrimą perleidimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, (toliau – Pareiškėjas), kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, prašydamas:

  1. Panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos Telšių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 1999-04-12 priimtą pažymą Nr. 4613 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.
  2. Panaikinti Telšių apskrities viršininko 1999-05-19 priimtą išvadą Nr. 2473 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.
  3. Panaikinti ir pripažinti negaliojančia 1999-09-21 sutartį registro Nr. TZB-12684, sudarytą tarp L. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. V., dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo.
  4. Panaikinti Telšių apskrities viršininko 1999-11-22 įsakymu Nr. 1667 patvirtinto AB „Hidroprojektas“ žemės reformos skyriaus 1999 m. parengto Plungės rajono Tverų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto priedo Nr. 14 punktus (pozicijas) Nr. 395 ir Nr. 396.
  5. Panaikinti Telšių apskrities viršininko 2000-02-23 sprendimą Nr. 68-11994 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) L. L.“.
  6. Panaikinti Telšių apskrities viršininko 2000-03-06 įsakymo Nr. 381 „Dėl žemės, miško ir vandens telkinių suteikimo naudotis asmenims atkuriantiems nuosavybės teises Plungės rajone“ 9.7 punktą.
  7. Panaikinti Telšių apskrities viršininko 2000-02-23 sprendimą Nr. 68-11995 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) J. V.“.
  8. Panaikinti Telšių apskrities viršininko 2000-03-06 įsakymo Nr. 381 „Dėl žemės, miško ir vandens telkinių suteikimo naudotis asmenims atkuriantiems nuosavybės teises Plungės rajone“ 9.8 punktą.
  9. Panaikinti ir pripažinti negaliojančiu Telšių rajono 4-ojo biuro notarės L. B. 2013-10-10 išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo notarinio registro Nr. 4797 12 punktą.
  10. Panaikinti ir pripažinti negaliojančiu Rietavo notaro biuro notarės Audronės Vaitkuvienės 2004-07-20 išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo notarinio registro Nr. 1740 3 punktą.
  11. Taikyti restituciją, grąžinant natūra iš atsakovo R. L., a. k. (duomenys neskelbtini), 2,64 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn.
  12. Taikyti restituciją, grąžinant natūra iš atsakovės D. P. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 2,19 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn.

4Pareiškėjas patikslintame pareiškime ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad Klaipėdos apygardos prokuratūroje 2015 m. birželio 4 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) 2015 m. gegužės 26 d. raštas Nr. 1SD-1474-(3.1.) „Dėl viešojo intereso gynimo“, persiųstas iš Šiaulių apygardos prokuratūros (kur buvo gautas 2015-05-29) nagrinėjimui dėl administracinių aktų, kuriais suformuotas 2,64 ha žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), teisėtumo. Nurodytame Nacionalinės žemės tarnybos rašte teigiama, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų O. L.-Š., S. L.-M. ir A. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Klaipėdos apygardos prokuratūroje atlikus tyrimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo L. L. (gim. (duomenys neskelbtini)) teisėtumo, buvo nustatyti imperatyvių teisės aktų nuostatų, o tuo pačiu ir viešojo intereso pažeidimai, suteikiantys pagrindą prokurorui kreiptis į teismą su prašymu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio nustatyta tvarka. Pagal gautą informaciją iš Nacionalinės žemės tarnybos dėl nuosavybės teisių atkūrimo L. L., gim. (duomenys neskelbtini), į buvusio savininko L. L., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytą 44,25 ha žemės valdą (duomenys neskelbtini) ir tyrimo metu surinktus duomenis nustatyta, kad L. L., miręs (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdė 44,25 ha žemės. Po L. L. mirties ūkyje liko gyventi jo žmona O. L., sūnūs: A., Z., A. ir dukterys: S., J. ir V.. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiuose dokumentuose, o būtent, Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931-10-28 nutarime Nr. 1414 nurodyta, kad po L. L. mirties jo nuosavybės teisėmis valdytą 44,25 ha žemę paveldėjo ne visi jo šeimos nariai, o tik jo žmona O. L.-Š. (1/7 (vieną septintąją) dalį – 6,3214 ha), duktė S. L.-M. (6/49 (šešias keturiasdešimt devintąsias) dalis – 5,4184 ha) ir sunūs A. L. (36/49 (trisdešimt šešias keturiasdešimt devintąsias) dalis – 32,5102 ha) (toliau – ir Buvusieji savininkai) (Priedas Nr. 3). Pagal nurodytą dokumentą matyti, jog jame, kaip L. L., mir. (duomenys neskelbtini) m., turto paveldėtojai nebuvo nurodyti L. L. sūnūs A. L. (gimimo data nežinoma) bei Z. L. (gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), susilaukęs sūnaus L. L., gim. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir gim. (duomenys neskelbtini) m.), o taip pat dukterys V. L. (gimimo data nežinoma) bei J. L.-J. (gim. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) m. susituokusi su J. J., mirusi (duomenys neskelbtini) m.). Atsižvelgiant į tai, kad šie asmenys prieš 1940 m. žemės nacionalizaciją nuosavybės teise jų tėvo iki mirties turėtos žemės nevaldė, taip pat, turimais duomenimis, jokios žemės nuosavybės teise neturėjo, nuosavybės teisių atkūrimo į jų turtą procesas negali būti vykdomas. Tačiau pagal tyrimo metu gautus duomenis nustatyta, kad L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m. (Z. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., sūnus), 1991 m. gruodžio 21 d. tuometinei Telšių apskrities viršininko administracijos (toliau – TAVA) Telšių rajono Luokės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti buvusiam žemės savininkui Z. L. (tėvui) nuosavybės teise priklausiusią žemę buvusioje vietoje (duomenys neskelbtini) (Priedas Nr. 15). L. L. pateikė savo gimimo liudijimo ir tėvo Z. L. mirties liudijimo kopijas (Priedai Nr. 16, Nr. 17). Nuosavybės teisėms patvirtinti L. L. įpėdinių (buvusių savininkų O. L.-Š., S. L.-M. ir A. L.) nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo pateikta: 1) 1931 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento parengta ištrauka iš (duomenys neskelbtini) išskirstymo vienkiemiais projekto plano, padaryto 1927 metais ir patvirtinto 1929 m. sausio 30 d., iš kurio matyti, kad L. L. įpėdiniai, turėję 2 žemės sklypus: Nr. 29 – 41,5563 ha ploto ir Nr. 40 – 2,3310 ha ploto, bendrai 43,8873 ha ploto, bei 0,3857 ha dalį žemės sklype Nr. 50, bendro ploto 1,9492 ha, paliktame visiems kaimo ūkininkams bendrai valdyti (iš viso bendra turėtos žemės suma sudaro 44,27 ha) (Priedas Nr. 2); 2) aukščiau minėtas Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931-10-28 nutarimas Nr. 1414, priimtas civilinėje byloje (Priedas Nr. 3); 3) Telšių notaro F. M. 1931-12-21 akto Nr. 194 nuorašas, kuriame pateikta informacija apie tai, kad A. J. 1930-11-17 iš viešų varžytynių įgijo teises 2/7 (dvi septintąsias) dalis (duomenys neskelbtini) esančio ir priklausiusio Z. L. nekilnojamojo turto, susidedančio iš 45 hektarų žemės su trobesiais, esančio dviejuose atskiruose sklypuose, bendrai valdomuose O., A., S. ir J. L. (Priedas Nr. 4); nustatyta, jog 2/7 dalys nuo 44,25 ha ploto žemės, kurią paliko (duomenys neskelbtini) mirdamas L. L. ir kuri 1931 m. buvojo įpėdinių valdoma, sudaro 12,64 ha žemės; 4) Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro 1932-01-27 raštas Nr. 4068, adresuotas Varnių valsčiaus savivaldybei bei Varnių valsčiaus savivaldybės viršaičio 1932-01-29 raštas Nr. 391, kuriais patvirtinamas faktas, jog A. J. 1930-11-17 viešų varžytynių metu įsigyta žemė sudaro 2/7 L. L. įpėdiniams priklausančios žemės ir įeina į L. L. įpėdinių pažymėtą turtą rejestruose (Priedai Nr. 5, Nr. 6); 5) A. L. 1938-04-01 prašymas Telšių apskrities hipotekos įstaigai dėl paveldėto turto pažymėjimo pripažinimo rejestre, remiantis pridedamu Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931-10-28 nutarimu Nr. 1414 (Priedas Nr. 7); 6) 1932-03-28 turto pasidalijimo sutartis. Šia sutartimi O. Š., S. M., J. ir J. J., A. L., Z. L. (gim. (duomenys neskelbtini) m., mirusio (duomenys neskelbtini) m.) mažamečių globėjai: K. Z., E. Z. ir J. Š. – susitarė dėl to, kiek kiekvienam iš jų tenka mirusio L. L. 44 ha žemės ir pastatų. Šios sutarties 7 paragrafe nurodyta, kad sutartis galioja iki bus sudaryti atitinkami notarine tvarka patvirtinti dokumentai (priedas Nr. 8); kadangi notariškai sudarytų ar notaro patvirtintų ir pripažintų rejestre nurodytų dokumentų dėl L. L. 44 ha ploto žemės ir pastatų pasidalijimo nebuvo pateikta, todėl minėta sutartis laikoma neįsigaliojusia; 7) pretendentų į L. L. įpėdinių žemę 1993-04-20 sudarytas ir notariškai patvirtintas susitarimas, pagal kurį atkuriant nuosavybės teises, kiekvienam pretendentui būtų tekę žemės plotai: A. J. – 2,10 ha; O. J.-J. – 2,10 ha; G. J.-Š. – 2,10 ha; J. J. – 2,10 ha; L. L. (Z. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., mir. (duomenys neskelbtini) m., sūnui, gim. (duomenys neskelbtini) m.) – 5,00 ha; L. L. (A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., mir. (duomenys neskelbtini) m., sūnui, gim. (duomenys neskelbtini) m.) – 21,60 ha; J. J.-L. – 2,10 ha (Priedas Nr. 9); pagal šį susitarimą pretendentams būtų buvusios atkurtos nuosavybės teisės į 37,10 ha, tai yra 6,79 ha mažiau, negu nurodyta (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais projekto plane, padarytame 1927 m., (43,89 ha - 6,79 ha = 37,10 ha); 8) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001-09-21 pažymėjimas Nr. T-1129-L, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo į viensėdžius byloje žemės tvarkymo projekto pateikimo 1927-10-25 protokole įrašyta, kad L. L. įpėdiniai turėjo 43,8873 ha žemės bei 0,3857 dalį bendro valdymo. Be to, šiame archyvo pažymėjime yra pažymėta, kad neatskiriamas archyvo pažymėjimo priedas yra Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931-10-28 nutarimas Nr. 1414, Telšių notaro F. M. 1931-12-21 akto Nr. 194 nuorašas, Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro 1932-01-27 raštas Nr. 4068 Varnių valsčiaus savivaldybei bei kiti aukščiau nurodyti dokumentai (Priedas Nr. 10); 9) Telšių rajono apylinkės teismo 1993-06-03 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-431/1993, pradėtoje pagal A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo buvo nustatytas juridinis faktas, kad J. P., B. s. iki 1940 m. liepos 21 d. nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) kaime tris žemės sklypus: 25 ha žemės, iš jų buvo 0,5 ha miško, 17 ha žemės, iš jų buvo 1 ha ežero, ir 2,70 ha žemės. Juridinis faktas buvo nustatytas nuosavybės teisėms į žemę atstatyti (Priedas Nr. 11). Šioje byloje buvo nustatyta, kad S. M. pardavė P. J. 6,79 ha žemės. Tai patvirtina 1993-05-03 teismo posėdžio protokolas (Priedas Nr. 12); 10) Telšių rajono apylinkės teismo 2002-10-11 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-999-05/2002, kuriuo buvo nustatyta, jog 1932-03-28 susitarimas dėl žemės pasidalijimo tarp L. L. įpėdinių (nurodytas 6 p.) (Priedas Nr. 8) negali būti pripažįstamas pagrindu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po L. L. mirties jo turėtą 43,25 ha žemės plotą pasidalijo ir toliau nuosavybės teise valdė O. Š. 6,3 ha, S. M. 7 ha, A. L. 15,5 ha, Z. L. 5 ha, J. ir J. J. 10,5 ha, nes žemės pasidalijimas nebuvo patvirtintas notaro, dalis žemės buvo parduota (6,79 ha parduota P. J.). Teismas konstatavo, jog 1932-03-28 susitarimas buvo sudarytas jau po žemės pirkimo fakto ir L. L. įpėdiniai jau neturėjo minimo ploto (44,25 ha) žemės ir nėra duomenų, kad parduota žemės dalis būtų buvusi atpirkta (Priedas Nr. 13). Remiantis aukščiau nurodytais dokumentais, konstatuotina, jog prieš 1940 m. nacionalizaciją L. L. (mir. (duomenys neskelbtini) m.) įpėdiniai valdė jau ne 44,25 ha žemės, kurią jiems paliko mirdamas L. L., o 24,82 ha, nes l2,64 ha (2/7) žemės 1930-11-17 buvo parduoti A. J., o 6,79 ha S. L.-M. dar iki žemės nacionalizacijos pardavė P. J. (todėl 44,25 ha -12,64 ha - 6,79 ha = 24,82 ha). Be to, prokuratūroje atlikto tyrimo metu, gavus papildomus dokumentus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, buvo nustatyta, jog 1935-02-13 O. L.-Š. padovanojo savo sūnui A. L. 5,2696 ha žemės už tai, “kad jis prižiūrės jos ūkį iki jos gyvos galvos“. O. L.-Š. taip pat pareiškė, kad, padovanojusi sūnui 5,2696 ha žemės, ji daugiau žemės Lietuvoje nebeturi, t. y., ji padovanojo visą savo turėtą žemės dalį iš L. L. palikimo, sau nieko nebepasilikdama. Šis sandoris buvo sudarytas dalyvaujant liudytojams ir yra patvirtintas notaro. Tai patvirtina Telšių notaro 1935 m. aktų knygos akto Nr. 15 išrašas (rejestro Nr. 535) (Priedas Nr. 14). Šie duomenys patvirtina, kad po 1935-02-13 sandorio visa 24,82 ha ploto žemė nuosavybės teise priklausė tik A. L.. Todėl nuosavybės teisės aktų nustatyta tvarka galėjo būti atkuriamos tik į A. L. valdytą 24,82 ha ploto žemę, kurią jis nuosavybės teise valdė prieš 1940 m. pradėtą vykdyti žemės nacionalizaciją. L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., Z. L. sūnui, negalėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į jo dėdės A. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

5Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), 13 punkto nuostatomis, nustatyta, kad nagrinėjamu atveju vėliausiai išduotas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, kuriuo turi būti vadovaujamasi, sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo L. L. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) teisėtumo, yra būtent aukščiau minėtas Telšių notaro 1935 m. aktų knygos akto Nr. 15 išrašas (rejestro Nr. 535) (Priedas Nr. 14), kuriame nurodyta, jog L. L. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) močiutė O. L.-Š., į kurios valdytos žemės dalį, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, L. L. galėtų pretenduoti, 1935-02-13 padovanojo visą jai priklausiusią žemę savo sūnui A. L. (gim. (duomenys neskelbtini) m., mir. (duomenys neskelbtini) m.), t. y. L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., dėdei. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises į 44,25 ha žemės plotą Telšių apskrities (duomenys neskelbtini) kaime, iš pradžių buvo pripažįstama, kad buvusieji savininkai yra visi L. L., mir. (duomenys neskelbtini) m., įpėdiniai, o nuo 2001 m. rugsėjo 21 d. jais buvo laikomi: O. L.-Š., S. L.-M. ir A. L.. Pareiškėjo nuomone, remiantis šiuo metu turimais duomenimis, atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba (tarnybos padalinys – Telšių skyrius) nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų, 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatė atkuriamo žemės ploto (duomenys neskelbtini) kaime dydį ir buvusius savininkus. Pretendentai į L. L. įpėdinių žemę 1993-04-20 susitarimu, patvirtintu (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio, reg. Nr. 119 (priedas Nr. 9) susitarė, kad, atkuriant nuosavybės teises kiekvienam pretendentui būtų tekę: A. J. – 2,10 ha, O. J. – 2,10 ha, G. Š. – 2,10 ha, J. J. – 2,10 ha, J. L. – 2,10 ha, L. L. – 5,00 ha, L. L. – 21,60 ha. Remiantis šiuo susitarimu ir jame nurodytais žemės plotais bei Telšių rajono žemėtvarkos skyriuje turima 1927 m. (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais medžiaga (Priedas Nr. 2) ir buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas pretendentams. Konkrečiai L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į 5,00 ha žemės. Pažymėtina, kad, rengiant nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., 1999-2000 m. Telšių rajono žemėtvarkos skyriuje buvo gauta informacija apie Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931-10-28 nutarimą Nr. 1414 ir informacija apie žemės sklypo dalies (2/7) pardavimą iš varžytynių A. J.. Šie duomenys buvo gauti tik Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001 m. rugsėjo 21 d. pažymėjimu Nr. T-l 129-L (Priedas Nr. 10). Taip pat vėliau buvo gautas ir teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-999-05/2002, kuriame užfiksuotas 6,79 ha žemės pardavimas P. J.. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius duomenis nustatyta, jog L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., 1999-01-21 TAVA Telšių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą perkelti 5 ha žemės iš buvusio savininko L. L. žemės (duomenys neskelbtini) rajone į (duomenys neskelbtini) rajone (Priedas Nr. 19). Telšių apskrities viršininko administracijos Telšių rajono žemėtvarkos skyrius 1999-04-12 parengė pažymą Nr. 4613 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodyta, kad pagal L. L. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko L. L. įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytą 43,89 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini) rajone L. L. turi nuosavybės teisę į 5,00 ha ploto žemę. Šioje pažymoje nurodyta, kad ji parengta pagal (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais projekto planą, padarytą 1927 metais ir patvirtintą 1929 m. sausio 30 d., giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, pretendentų susitarimą, perleidimo sutartį. Taip pat minėtoje pažymoje nurodyta, kad A. L. ir L. L. priklauso po 5,40 ha žemės, A. L. – 10,80 ha, L. L. – 5,00 ha, A. J., O. J., G. Š., J. J. ir J. L. – po 2,10 ha žemės. Be to, šioje pažymoje įrašyta pastaba, kad 6,79 ha buvo parduota P. J. (Priedas Nr. 20). Atkuriant nuosavybės teises į L. L. įpėdinių valdytą žemę L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., Telšių apskrities viršininko administracijoje 1999 m. gegužės 19 d. buvo parengta išvada Nr. 2473 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodyta, kad L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,00 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje iš buvusio savininko L. L. įpėdinių (duomenys neskelbtini) kaime turėtos 43,89 ha žemės. Šioje išvadoje nurodyta, kad 3,03 ha žemės priskirtina grąžintinai žemei, 1,46 ha – grąžintinam miškui, 0,51 ha – valstybės išperkamai žemei (vertė – 592 Lt), kuri užimta asmeninio ūkio žeme (Priedas Nr. 21). Pažymėjo, kad L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., 1999-09-21 sutartimi (registro Nr. TZB-12684) perleido J. V. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą, į 3,03 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), vertė 3515 Lt, pagrindas: Išvada Nr. 2473 (Priedas Nr. 22). Telšių apskrities viršininko 1999-11-22 įsakymu Nr. 1667 buvo patvirtintas AB „Hidroprojektas“ žemės reformos skyriaus 1999 m. parengtas Plungės rajono Tverų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotos žemės sklypų ribos pagal priedą Nr. 14. Šio priedo pozicijose Nr. 395 ir Nr. 396 yra nurodyta, jog atitinkamai J. V. yra perduota neatlygintinai 2,19 ha žemės sklypas, projekto plane pažymėtas Nr. 690, L. L. perduota neatlygintinai 2,64 ha žemės sklypas, projekto plane pažymėtas Nr. 572 1 (Priedas Nr. 23). Telšių apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-11994 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) L. L.“ L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,97 ha žemės plotą (vertė – 2 639 Lt) iš jam tenkančios buvusio savininko L. L. įpėdinių iki 1940 metų žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytos žemės dalies, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,64 ha miško sklypą (vertė – 2 639 Lt) (duomenys neskelbtini) kaime (Priedas Nr. 24). Telšių apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-11995 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) J. V.“ J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko L. L. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) kaime turtą – 3,03 ha žemės plotą (vertė – 3515 Lt), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,19 ha žemės sklypą (vertė – 3515 Lt) (duomenys neskelbtini) kaime (Priedas Nr. 25). Telšių apskrities viršininko 2000 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. 381 „Dėl žemės, miško ir vandens telkinių suteikimo naudotis asmenims atkuriantiems nuosavybės teises Plungės rajone“ 9.7 punktu L. L. pagal sprendimą Nr. 68-11994 suteiktas 2,64 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – miškų ūkio paskirtis (Priedas Nr. 26). Telšių apskrities viršininko 2000 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. 381 „Dėl Žemės, miško ir vandens telkinių suteikimo naudotis asmenims atkuriantiems nuosavybės teises Plungės rajone“ 9.8 punktu J. V. pagal sprendimą Nr. 68-11995 suteiktas 2,19 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio paskirtis (Priedas Nr. 27). Telšių apskrities viršininko 2000-02-23 sprendimo Nr. 68-11994 bei 2000-03-06 įsakymo Nr. 381 9.7 punkto pagrindu Nekilnojamojo turto registre L. L., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu 2000-03-08 buvo užregistruotas 2,64 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (Priedas Nr. 28). Telšių apskrities viršininko 2000-02-23 sprendimo Nr. 68-11995 bei 2000-03-06 įsakymo Nr. 381 9.8 punkto pagrindu Nekilnojamojo turto registre J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu 2000-04-11 buvo užregistruotas 2,19 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (Priedas Nr. 29). Įvertinant aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą bei išdėstytas faktines aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimo L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., procesu, konstatuotina, jog šiam asmeniui nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, nes šis asmuo negalėjo būti pretendentu atkuriant nuosavybės teises į L. L., mirusio (duomenys neskelbtini) m., įpėdinių iki 1940 m. žemės nacionalizacijos valdytą žemę, kadangi tokiu įpėdiniu ir žemės savininku, prieš prasidedant žemės nacionalizacijai, buvo tik vienas asmuo – A. L. (gim. (duomenys neskelbtini), mir. (duomenys neskelbtini)), kuris yra L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., dėdė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiami aktai turi būti panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.), kadangi šie administraciniai aktai buvo priimti ir sutartis sudaryta, pažeidžiant imperatyvių teisės aktų reikalavimus ir šių administracinių aktų pagrindu nuosavybės teisės L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., į 2,64 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir J. V. į 2,19 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą buvo atkurtos neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 9, 10 straipsnių, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 11, 12, 13, 14 punktų nuostatas.

6Pareiškėjas nurodė, kad panaikinus aukščiau nurodytus administracinius aktus, t. y. panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, turėtų būti taikoma restitucija (LAT aprobuota 2003-12-03 nutartis c.b. Nr. 3K-3-1163/201), t. y. L. L. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) privalėtų grąžinti 2,64 ha ploto žemės sklypą, o J. V. privalėtų grąžinti 2,19 ha ploto žemės sklypą, į kuriuos jiems atkurtos nuosavybės teisės, valstybės dispozicijon, tačiau šie sklypai pagal paveldėjimo teisės liudijimus yra paveldėti jų įpėdinių, o būtent: 1) 2,64 ha ploto žemės sklypas pagal paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą yra paveldėtas L. L. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) įpėdinio pagal testamentą R. L., a. k. (duomenys neskelbtini) Telšių rajono 4-ojo biuro notarė L. B. 2013-10-10 išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą notarinio registro Nr. 4797, pagal kurį L. L. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), mirusio (duomenys neskelbtini), sūnus R. L., a. k. (duomenys neskelbtini) paveldėjo 2,64 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo reg. Nr. 4797 12 punktas) (Priedas Nr. 30). Šio paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo 12 punkto pagrindu nurodytas sklypas 2013-10-14 buvo užregistruotas Nekilnojamojo turto registre R. L., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu (Priedas Nr. 28); 2) 2,19 ha ploto žemės sklypas pagal paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą yra paveldėtas J. V. įpėdinės pagal įstatymą D. P. V., a. k. (duomenys neskelbtini) Rietavo notaro biuro notarė A. V. 2004-07-20 išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą notarinio registro Nr. 1740, pagal kurį J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini), sutuoktinė D. P. V., a. k. (duomenys neskelbtini) paveldėjo 2,19 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo reg. Nr. 1740 3 punktas) (Priedas Nr. 31). Šio paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu nurodytas sklypas 2004-07-28 buvo užregistruotas Nekilnojamojo turto registre D. P. V., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu (Priedas Nr. 29). Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės L. L. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir J. V., perduodant jiems neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems aukščiau nurodytus, atitinkamai, miškų bei žemės ūkio paskirties žemės sklypus, buvo atkurtos neteisėtai, nes negalėjo būti atkurtos, šie sklypai negalėjo pereiti trečiųjų asmenų nuosavybėn. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000-07-05 nutarime yra konstatavęs, kad neteisėtai įgytas turtas netampa jį įgijusio asmens nuosavybe ir toks asmuo neįgyja nuosavybes teisių, saugomų pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. Dėl šios priežasties turi būti panaikinti visi kiti, vėlesni sandoriai ar priimti administraciniai aktai, susiję su ginčo turtiniais vienetais. Mirus L. L. (gim. (duomenys neskelbtini)), ginčijamais administraciniais aktais suteiktą miškų ūkio paskirties žemės sklypą pagal testamentą paveldėjo atsakovas R. L.. Mirus J. V., ginčijamais administraciniais aktais suteiktą žemės ūkio paskirties žemės sklypą pagal įstatymą paveldėjo atsakovė D. P. V.. Tokiu būdu panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turi būti panaikinti ir Telšių rajono 4-ojo biuro notarės L. B. 2013-10-10 išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo notarinio registro Nr. 4797 12 punktas bei Rietavo notaro biuro notarės A. V. 2004-07-20 išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 1740 3 punktas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Panaikinus nurodytus 2013-10-10 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo registro Nr. 4797 12 punktą bei 2004-07-20 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo registro Nr. 1740 13 punktą, iš atsakovų R. L. bei D. P. V. ginčo sklypai – 2,64 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bei 2,19 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) – išreikalautini natūra valstybės dispozicijon (CK 4.96 str. 3 d.). Ginčijami administraciniai aktai – pažymos, išvados, sprendimai, įsakymai – priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 9, 10 straipsnių, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 11, 12,13, 14 punktų nuostatas, todėl, galiojant neatitinkantiems įstatymų reikalavimų administraciniams aktams, yra pažeidžiamas viešasis interesas.

7Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrius atsiliepimu bei jo atstovas teismo posėdžio metu su pareikštu patikslintu pareiškimu sutiko, prašė jį tenkinti, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2016 m. sausio 6 d. prašyme Nr. Nr. 4-CB4-l-(4-CB 1-27/2015) „Dėl administracinių aktų ir jų dalių panaikinimo, teisės į nuosavybės atkūrimą perleidimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimų dalių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo“ teismui pateiktuose reikalavimuose pasisakė dėl tų pačių aplinkybių, dėl kurių Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2015-05-26 raštu Nr. 1SD-1474-(3.1.) „Dėl viešojo intereso gynimo“ kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą. Atsakovo atstovas posėdžio metu papildomai paaiškino, kad anksčiau nesikreipė, nes 2013 m. į Seimo kontrolierių kreipėsi vienas iš pretendentų – J.. Toliau vyko medžiagos rinkimas, tyrimas ir susirašinėjimas tarp Seimo kontrolieriaus, NŽT ir NŽT Telšių skyriaus. Nuo 2013 m. iki 2015 m. nesikreipė į prokuratūrą, nes klausimas buvo pavestas ne Teisės departamentui, o žemėtvarkos specialistui, kur neturi reikiamos tam klausimui nagrinėti kompetencijos.

8Atsakovas R. L., atstovaujamas advokato Gintaro Griciaus, atsiliepimu bei teismo posėdžio metu su pareikštu patikslintu pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, reikalavimai grindžiami vienas kitam prieštaraujančiais dokumentais bei prieštaringomis nurodytomis aplinkybėmis bei prielaidomis. Prokuratūros prašymas teismui pateiktas suėjus visiems senaties terminams, numatytiems tiek Civiliniame kodekse, tiek Administracinių bylų teisenos įstatyme, kurie nustatyti sandorių ar administracinių aktų ginčijimui. Dėl prokuroro į bylą pateiktų dokumentų turinio vertinimo nurodė, kad prokuroras teismui pateikė Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931 m. spalio 27 d. nutarimą Nr. 1414, priimtą 1930 metų civilinėje byloje. Šiame dokumente nurodyta, kad „palaikų davėjas L. L. <...> mirė 1916 m. gruodžio 2 d.“ Taip pat nurodyta, kad skelbimas apie iššaukimą įpėdinių L. L. laikraštyje „Vyriausybės žinios“ išėjo 1931 metų sausio 16 dieną Nr. 156. Į palaikų turtą pareiškė savo teises palikėjo vaikai A. L., S. M. ir jo (mirusiojo) žmona O. L.-Š.. Dokumente nurodyti dokumentai, kuriuos įpėdiniai pateikė, įrodydami giminystės ryšį su palikėju. Teisėjas nutarime nurodė, kad „kaip matyti iš Varnių valsčiaus Viršaičio turto apyrašo, palaikų turtas randasi (duomenys neskelbtini) kaime <...> ir susideda iš 44,25 ha žemės su trobesiais.“ Dokumente nurodyta, kad palikėjo testamento nerasta. Taikos teisėjas Nutarė „užtvirtinti įpėdinystės teises L. L. jo našlę žmoną O. L.-Š. – į vieną septintą dalį viso palikimo, jo dukterį S. L.-M. šešiose keturiasdešimt devyniose dalyse ir A. L. trisdešimt šešiose keturiasdešimt devyniose dalyse viso palikimo“. Pagal šį teismo nutarimą dėl paveldėjimo kiekvienam iš nurodytų asmenų teko: O. L.-Š. – 6.32 ha (1/7 dalis); S. L.-M. – 5.42 ha (6/49 dalys); A. L. – 32.51 ha (36/49 dalys). Prokuroras į bylą pateikė ir 1931 m. akto Nr. 194 puslapius 239 ir 240. Tai Telšių notaro F. M. 1931 m. gruodžio 21 d. surašytas dokumentas – pirkimo pardavimo aktas apie tai, kad A. J. 1930 m. spalio 17 d. iš viešų varžytynių įgijo teisių į dvi septintąsias dalis nekilnojamojo turto, priklausiusio Z. L. (pastaba: atsakovo senelis, tėvo L. L. tėvas mirė (duomenys neskelbtini) m.). Turtas susideda iš 45 hektarų žemės su trobesiais dviejuose atskiruose sklypuose ir yra „bendrame su O., A., S. ir J. L. valdomas“. Minėtos 2/7 dalys nuo 44,25 ha (nors šiame dokumente nurodyta 45,00 ha) sudaro 12,64 ha. Šiuo plotu (12,64 ha) sumažinus L. L. įpėdinių 1931 m. spalio 28 d. paveldėtos žemės plotą, jo būtų likę 31,61 ha (44,25 ha - 12.64 ha = 31,61 ha). Šį plotą išdalinus L. L. įpėdiniams proporcingai pagal 1931 m. teismo nutarimą dėl paveldėjimo, įpėdiniams būtų tekę kiekvienam pagal teismo nustatytas dalis: O. L.-Š. – 1/7 dalis (4,52 ha); S. L.-M. – 6/49 dalys (3,87 ha); A. L. – 36/49 dalys (23,22 ha). Jeigu pagal Užvenčio teisėjo 1931 m. spalio 27 d. nutarimą Nr. 1414 Z. L. nepaveldėjo mirusio tėvo L. L. turto ir žemės dalies, kokiu pagrindu iš jo 1931 m. gruodžio mėnesį iš varžytynių A. J. įsigijo dvi septintąsias (2/7 dalis) dalis iš žemės sklypų, kurie yra „bendrame su O., A., S. ir J. L. valdomas“. Darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) m. mirusio 45,00 ha žemės savininko L. L. įpėdiniai žemę iki jos nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. valdė ne pagal Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931 m. spalio 27 d. nutarimą Nr. 1414. Bet kokiu atveju A. J. 1930 m. spalio 17 d. iš viešų varžytynių įsigyti teisių į dvi septintąsias dalis nekilnojamojo turto, priklausiusio Z. L., galėjo tik Z. L. esant varžytynėse parduodamos žemės savininku. Telšių notaro F. M. 1931 m. gruodžio 21 d. surašytame dokumente – pirkimo pardavimo akte taip ir nurodyta: „A. J. 1930 m. spalio 17 d. iš viešų varžytinių įgijo teisių į dvi septintąsias dalis nekilnojamojo turto, priklausiusio Z. L. <...>, kuris turtas pilnoje visumoje susideda iš keturiasdešimt penkių hektarų žemės, su trobesiais, dviejuose atskiruose sklypuose ir yra bendrame su O., A., S. ir J. L. valdomas“. Prokuroras, prašydamas naikinti administracinius aktus ir paveldėjimo sandorius, į bylą nepateikė jokių dokumentų, įrodančių arba patvirtinančių, kad iš Z. L. 1931 m. gruodžio mėnesį iš varžytynių A. J. neįsigijo dviejų septintųjų (2/7 dalis) dalių iš žemės sklypų, kurie yra „bendrame su O., A., S. ir J. L. valdomas“, arba kad po L. L. mirties (duomenys neskelbtini) m. jo įpėdiniai paveldėjo daugiau, negu 45,00 ha žemės. Priešingai, prokuroras pateikė archyvinius dokumentus, kuriuose esanti informacija yra ir prieštaraujanti viena kitai. Todėl pagrįstai galima teigti, kad tai yra pagrindas prokuroro prašymo netenkinti, kad tai yra pagrindas nenaikinti administracinių aktų, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1916 metais mirusio L. L. valdytą 45,00 ha žemę. Pagal į bylą pateiktų minėtų dviejų dokumentų turinį matyti, kad būtent tokie žemės sklypo plotai (O. L.-Š. – 4,52 ha; S. L.-M.– 3,87 ha; A. L. – 23,22 ha) turėjo tekti nurodytiems L. L. įpėdiniams pagal įstatymą. Tačiau kiti byloje esantys dokumentai paneigia šį teiginį. Prokuroras į bylą pateikė Telšių notaro 1935 metų aktų knygos išrašo puslapius 23, 24 ir 25. Šiame akte Nr. 15 nurodyta, kad O. L.-Š. padovanojo savo sūnui A. L. 5.2696 ha žemės plotą, nors kaip minėta, po to, kai A. J. iš varžytynių įsigijo 2/7 dalis iš 45,00 ha (tai nurodyta dokumente), O. L.-Š. liko (teko) tik 4,52 ha. Prokuroras į bylą pateikė Telšių rajono apylinkės teisme 1993 m. išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-431/93 1993 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio protokolą, kuriame informacija, kad P. J. iš S. L.-M. pirko apie 7.0 ha žemės. Teisme tą faktą patvirtino ir pati S. L.-M. Tačiau, kaip buvo minėta atsiliepimo 1.2 punkte, A. J. 1930 m. spalio 17 d. iš viešų varžytynių įgijus teisių į dvi septintąsias dalis nekilnojamojo turto, priklausiusio Z. L. ir kuris buvo bendrame su O., A., S. ir J. L. valdomas (taip yra tekste), S. L.-M. pagal Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931 m. spalio 27 d. nutarimą Nr. 1414 turėjo tekti tik 3.87 ha (6/49 dalys). Šios pateiktos skirtinguose dokumentuose nurodytos dvi aplinkybės leidžia teigti, kad O. L.-Š. sūnui A. L. dovanojo, o S. L.-M. pardavė P. J. daugiau, negu joms priklausė. Prokuroras teismui nepateikė jokios informacijos, kaip iki 1940 m. galioję teisės aktai reglamentavo žemės savininkų tarpusavio susitarimą dėl nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos nustatymo sutartimi, kuri nebuvo notaro patvirtinta ir ar iš viso teisės aktai tai reglamentavo. Esant tokiai situacijai, vargu ar objektyviai gali būti įvertinta prokuroro prašyme pateikta 1932 m. kovo 28 d. turto pasidalijimo sutartis. Šia sutartimi O. Š., S. M., J. ir J. J., A. L., Z. L. (mirusio (duomenys neskelbtini) m.) mažamečių globėjai: K. Z., E. Z. ir J. Š. –susitarė dėl to, kiek kiekvienam iš jų tenka mirusio L. L. 44 ha žemės ir pastatų. Atkreipė dėmesį į sutarties turinio detalumą ir konkretumą. Tokios sutarties sudarymas įmanomas tik tokiu atveju, kai visos šalys prisiima įsipareigojimus ir juos sąžiningai vykdo pagal joje nustatytus konkrečius terminus. Teigtina, kad šios sutarties sudarymą lėmė ir siekis užtikrinti mirusio Z. L. nepilnamečių vaikų interesus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1932 m. kovo 28 d. sutartyje, kuria pasidalijama žeme ir pastatais, yra nurodytos ir kiekvienam asmeniui tenkančio žemės sklypo ribos besiribojančių žemės sklypų atžvilgiu. Sutartyje nustatytas ir terminas – ne vėliau kaip iki 1932 m. balandžio 23 d. (per vieną mėnesį, nes prasideda sėjos ir žemės įdirbimo darbai) kiekvienas privalo išsiskirstyti į atskirus sklypus. Prokuroras nepateikė į bylą jokios informacijos, kuri paneigtų, kad 1932 m. kovo 28 d. sutartį pasirašę asmenys nevaldė žemės ir pastatų taip, kaip buvo įsipareigota sutartyje. Atkreiptinas dėmesys į tą neginčijamą faktą, kad Telšių apskrities viršininko administracijos Telšių rajono žemėtvarkos skyrius išvadas, kurias prokuroras prašo naikinti, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į L. L. valdytą žemę pradėjo rengti 1999 m. gegužės mėnesį ir vadovavosi turimu archyviniu dokumentu – 1927 m. (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais medžiaga. Šį dokumentą (parengtas praėjus 11 metų po savininko mirties) prokuroras yra pateikęs į bylą. Jame nurodyta, kad L. L. įpėdiniai (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdo 43,88 ha žemės. Kiek kuris įpėdinis valdo žemės – nenurodyta. Nenurodyti ir įpėdinių vardai ir pavardės. 1999 metais Telšių žemėtvarkos skyrius kitokios medžiagos neturėjo, todėl rengdamas išvadas ja ir vadovavosi. Prokuroras prašo panaikinti Telšių apskrities viršininko sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurie buvo priimti 2000 m. Prokuroro 2015 m. birželio 26 d. prašyme ir patikslintame 2016 m. sausio 6 d. prašyme yra nurodytas ir teismui į bylą pateiktas atsiliepime jau analizuotas Užvenčio Taikos teisėjo 1931 m. spalio 28 d. nutarimas dėl įpėdinių nustatymo, kurie paveldėjo 1916 m. mirusio L. L. valdytą žemę. Šį dokumentą – Užvenčio teisėjo 1931 m. nutarimą – į bylą pateikė prokuroras (Priedas Nr. 10). Telšių rajono žemėtvarkos skyriui šį Užvenčio teisėjo nutarimą kartu su kitais dokumentais pateikė Lietuvos Centrinis valstybės archyvas kartu su 2001 m. rugsėjo 21 d. archyvo pažymėjimu Nr. T-1129-L. 2001 m. rugsėjo mėnesį Telšių apskrities viršininkas jau buvo priėmęs sprendimus, kuriuos ginčija ir prašo panaikinti prokuroras. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad į bylą prokuroras pateikė 1932 m. kovo 28 d. L. L. įpėdinių ir kitų asmenų susitarimą dėl miško žemės ir pastatų pasidalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo (Priedas Nr. 8). Šį susitarimą asmenys pasirašė 1932 m. kovo mėnesį, o Užvenčio teisėjas įpėdinius nustatė 1931 m. spalio 28 d. nutarimu, tai yra pusę metų prieš susitarimo surašymą. Darytina išvada, kad susitarimą pasirašę asmenys, kurie buvo nurodyti Užvenčio teisėjo 1931 m. spalio 28 d nutarime, t. y.: O. L.-Š., S. L.-M. ir A. L. – kaip ir kiti susitarimą pasirašę asmenys, nesivadovavo teismo nutarimu, o žemę, mišką ir pastatus iki nacionalizacijos valdė vadovaudamiesi būtent 1932 m. susitarimu. Atkreiptinas dėmesys ir į susitarime esančią sąlygą, kad sutartis galioja „iki bus sudaryti atatinkami notarialiai dokumentai“. Nei prokuroras, nei kiti procese dalyvaujantys asmenys nepateikė jokios informacijos apie „notarialiai sudarytus dokumentus“, po kurių sudarymo būtų netekęs galios 1932 m. kovo 28 d. susitarimas dėl turto pasidalijimo. Užvenčio teisėjas nutarimą jau buvo priėmęs 1931 m., kitų notariškai patvirtintų dokumentų dėl žemės, miško ir pastatų valdymo susitarimą 1932 m. surašę asmenys nesurašė. Bent nėra daugiau žinoma apie tokių dokumentų egzistavimą, jų nepateikė nei Lietuvos centrinis archyvas, nei prokuroras, nei Nacionalinė žemės tarnyba. Todėl darytina išvada, kad L. L. įpėdiniai ir tie, kurie nebuvo nurodyti Užvenčio teisėjo 1931 m. nutarime, visi nurodytą nekilnojamąjį turtą iki nacionalizacijos valdė vadovaudamiesi būtent 1932 m. kovo 28 d. sutartimi. Šia sutartimi vadovavosi ir Telšių rajono žemėtvarkos skyrius priimdamas sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šioje byloje neteigtina, kad į L. L., mirusio (duomenys neskelbtini) m., valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisės yra atkurtos idealiai. Tačiau ar buvo įmanoma kitaip atkurti, kada 1999 m. žemėtvarkos skyrius turėjo 1927 m. dokumentą, vėliau 2001 m. archyvas pateikė kitus dokumentus, o 1932 m. sutartimi vadovautis žemėtvarkos skyrius negalėjo tik todėl, kad sutartis nebuvo notariškai patvirtinta. Manytina, kad nurodytos aplinkybės nesudaro neginčijamo pagrindo teismui tenkinti prokuroro pareiškimą. Atsiliepime paminėta, kad tiesą apie (duomenys neskelbtini) m. mirusio L. L. 43 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime valdymą iki nacionalizacijos galima nustatyti tik nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka. Administraciniame teisme tokia teisena negalima. Ir tai turėtų būti pagrindas prokuroro prašymo netenkinimui. 2015 m. spalio 16 d. atsiliepime atsakovas R. L. buvo nurodęs, kad kreipsis į institucijas dėl informacijos gavimo. Atsakovas Telšių skyriui 2015 m. spalio 30 d. pateikė prašymą suteikti informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimą į A. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Tokio kreipimosi priežastis buvo byloje esanti informacija apie tai, kad A. J. 1930 m. iš varžytynių įsigijo 2/7 dalis iš 45 ha žemės, kurią valdė atsakovo senelis Z. L. bendrai su O., A., S. ir J. L.. Tokia valdymo tvarka nurodyta oficialiame notaro F. M. surašytame pirkimo–pardavimo iš viešų varžytynių akte. Jeigu A. J. 1930 m. įsigijo 2/7 dalis (nuo 45 ha tai yra 12,64 ha), tai A. J. įpėdiniai po 1990 m. turėjo kreiptis į žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tačiau, kaip nurodė 2015 m. lapkričio 23 d. atsakyme Telšių skyrius, niekas iš A. J. įpėdinių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 12,64 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, nesikreipė. Ši aplinkybė patvirtina iš kitų asmenų girdėtą informaciją apie tai, kad 12,64 ha žemė iš A. J. buvo L. atpirkta. Pateiktų dokumentų analizė nesudaro neginčijamo pagrindo patvirtinti arba paneigti to, kaip (duomenys neskelbtini) m. mirusio L. L. įpėdiniai iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą, tačiau dokumentuose esantys prieštaravimai ir viena kitai prieštaraujančios faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo besąlygiškai naikinti priimtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jų pagrindu vėliau sudarytus sandorius. Nors ir formaliai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis gina nuosavybės teisę, tačiau prokuratūros pareiškime pateiktos prielaidos dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo negali būti pagrindas teismo sprendimu atimti nuosavybę ir perduoti valstybei. Dėl senaties terminų taikymo nurodė, kad kreipdamasis į teismą prokuroras be svarbių priežasčių praleido Civiliniame kodekse numatytą bendrąjį 10 metų senaties terminą ir Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą 30 dienų terminą administracinių aktų apskundimui, todėl prokuroro reikalavimams taikytinas senaties terminas.

9Atsakovė D. P. V. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Teismui pateikė atsiliepimą, prašo pareiškėjo patikslintą pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą, pareiškimą nagrinėti atsakovei nedalyvaujant.

10Pareiškėjo patikslintas pareiškimas atmestinas.

11Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl administracinių aktų, teisės į nuosavybės atkūrimą perleidimo sutarties, kuriais remiantis 2000 m. vasario 23 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės L. L., gim. (duomenys neskelbtini) (mirusiam (duomenys neskelbtini)), į 2,64 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą bei J. V., gim. (duomenys neskelbtini) (mirusiam (duomenys neskelbtini)), – į 2,19 ha ploto žemės sklypą, teisėtumo. Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą dėl įsakymų ir sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, kitų susijusių dokumentų panaikinimo bei iš to kilusių teisinių padarinių, t. y. paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo ir restitucijos natūra taikymo, t. y. sklypų, kurių vienas yra miškų ūkio paskirties, kitas – žemės ūkio paskirties, grąžinimo valstybės nuosavybėn, teigdamas, kad nurodyti asmenys negalėjo būti pretendentais atkuriant nuosavybės teises į L. L., mirusio (duomenys neskelbtini) m., įpėdinių iki 1940 m. žemės nacionalizacijos valdytą žemę, kadangi tokiu įpėdiniu ir žemės savininku prieš prasidedant žemės nacionalizacijai buvo tik vienas asmuo – A. L. (gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)), kuris yra L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., dėdė.

12Vertinant kilusį ginčą pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, sąlygotas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Šios priežastys nulėmė ir tai, kad paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, automatiškai jie nėra atkuriami: įstatymų leidėjas, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, reglamentuodamas privatinės nuosavybės instituto atkūrimą, numatė ribotą restituciją. Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimus). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi nuosavybės teisės nėra atkuriamos įstatymo priėmimu, teisės aktai numato tvarką ir sąlygas, kurioms esant nuosavybės teisės turi būti atkuriamos.

13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą byloje Nr. A-146-976/2009, 2007 m. gegužės 4 d. nutartį byloje Nr. P-6-184/2007, 2004 m. gegužės 20 d. nutartį byloje Nr. A-3-438/2004). Taigi vadovaujantis nurodytomis nuostatomis vertintinas ginčui spręsti aktualus teisinis reguliavimas.

14Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas), nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius, reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas, redakcija, galiojusi nuo 2000-01-19 iki 2000-07-31).

15Ginčo santykiams aktualios Atkūrimo įstatymo redakcijos 2 straipsnis konkrečiai numato, jog nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma Lietuvos Respublikos piliečiams: turto savininkui; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams); piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šie piliečiai (norintys atkurti nuosavybės teises) turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams ir kitiems asmenims, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

16Nuosavybės teisių Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ir kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.

17Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos I piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka, redakcija, galiojusi nuo 2000-01-19 iki 2000-07-31), 12 punktu nustatyti kiti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai – perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai, Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“; įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.); nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo-pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Tvarkos 13 punkte įtvirtinta nuostata, kad tuo atveju, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Prie prašymo taip pat gali būti pridėtas piliečių susitarimas, nurodantis, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, šiuo atveju piliečių parašai turi būti patvirtinti notariškai (Tvarkos 15 straipsnis).

18Iš prokuroro kartu su pareiškimu pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad L. L., miręs (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdė 44,27 ha žemės (duomenys neskelbtini). Po L. L. mirties ūkyje liko gyventi jo žmona O. L., sūnūs: A., Z., A. ir dukterys: S., J. ir V.. Iš 1925-02-15 (duomenys neskelbtini) vienkiemiais išskirstymo nutarimo matyti, kad (duomenys neskelbtini) kaimo piliečiai, turintys 23 savininkų balsų teises, dalyvaujant seniūnui ir Žemės ūkio ir Valstybės turtų ministerijos atstovui, nutarė išskirstyti visiems ruožais ir atskirais gabalais ligi šiol valdomąją žemę į viensėdžius ir tuo tikslu prašyti Žemės tvarkymo ir matavimo departamento išdalyti jų žemę atskirais sklypais ir paskirti faktiniams savininkams; dalinant jų žemę viensėdžiais reikia turėti omenyje šias jų žemės teises: (...) žemė buvo duota L. L. – 33,99 ha, tikrasis (faktinis) savininkas Z. L. – 33,99 ha (3 dalis 18 punktas). Iš 1927-07-15 Žemės tvarkymo departamento matininko, remiantis Telšių apskrities Žemės tvarkytojo pavedimo raštu, surašyto protokolo matyti, kad matininkas pradėjo sudarymą išskirstymo (duomenys neskelbtini) kaimo žemės viensėdžiais projektą protokole išdėstyta tvarka – matyti, kad protokolą pasirašė ir Z. L., savo vardu ir vardu „įgaliavusiųjų“ jį O. L. ir jos globojamojo mažamečio A. L.. Iš 1931-01-17 Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento parengtos ištraukos iš (duomenys neskelbtini) išskirstymo vienkiemiais išskirstymo plano, padaryto 1927 m. ir patvirtinto 1929-01-30, matyti, kad L. L. įpėdiniai turėję 2 žemės sklypus: Nr. 29 – 41,5563 ha ploto ir Nr. 40 – 2,3310 ha ploto, bendrai 43,8873 ha ploto, bei 0,3857 dalį žemės sklype Nr. 50, bendro ploto 1,9492 ha, paliktame visiems kaimo ūkininkams bendrai valdyti (iš viso bendra turėtos žemės suma sudaro 44,27 ha) (Priedas Nr. 2), aktų knygoje Nr. 21 vyresniojo notaro padėjėjo 1930-12-05 įrašas (byla Nr. 574, 1930 metų). Iš mirties liudijimo matyti, kad Z. L. mirė (duomenys neskelbtini) (Priedai Nr. 17, Nr. 18). Iš Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931-10-28 nutarimo Nr. 1414 matyti, kad Taikos teisėjas, vadovaudamasis 1401, 1408 str. Civ. Proc. Įstat. 1105, 1110, 1127, 1222, 1254 civ. Kod. /X t.I d./ nutarė užtvirtinti įpėdinystės teises į L. L. nuosavybės teisėmis valdytą 44,25 ha žemę su trobesiais: jo žmonai O. L.-Š. (1/7 dalį – 6,3214 ha), dukteriai S. L.-M. (6/49 dalis – 5,4184 ha) ir sūnui A. L. (36/49 dalis – 32,5102 ha) (Priedas Nr. 3). Iš Telšių notaro F. M. 1931-12-21 akto Nr. 194 nuorašo matyti, kad A. J. 1930-11-17 iš viešų varžytynių įgijo teises į 2/7 dalis (duomenys neskelbtini) esančio ir priklausiusio Z. L. nekilnojamojo turto, susidedančio iš 45 hektarų žemės su trobesiais, esančio dviejuose atskiruose sklypuose, bendrai valdomuose O., A., S. ir J. L. (Priedas Nr. 4). Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015-11-23 rašto matyti, kad asmenų prašymų atkurti nuosavybės teises į A. J. valdytus 12,64 ha (duomenys neskelbtini) Telšių skyriuje nėra gauta, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra priimti (50 b. l.). Iš Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro 1932-01-27 rašto Nr. 4068, adresuoto Varnių valsčiaus savivaldybei, bei Varnių valsčiaus savivaldybės viršaičio 1932-01-29 rašto Nr. 391 matyti, kad patvirtintas faktas, jog A. J. 1930-11-17 viešų varžytynių metu įsigyta žemė sudaro 2/7 L. L. įpėdiniams priklausančios žemės ir įeina į L. L. įpėdinių pažymėtą turtą rejestruose (Priedai Nr. 5, Nr. 6). Iš 1932-03-28 turto pasidalijimo sutarties matyti, kad šia sutartimi O. Š. (1/7 – 12,85 ha), S. M. (7 ha), J. ir J. J. (10,50 ha), A. L. (15,50 ha), Z. L. (gim. (duomenys neskelbtini) m., mirusio (duomenys neskelbtini) m.) mažamečių globėjai: K. Z., E. Z. ir J. Š. (5 ha) – susitarė dėl to, kiek kiekvienam iš jų tenka mirusio L. L. 44 ha žemės ir pastatų, 5 susitarimo punktu įpareigojant susitarimo dalyvius iki 1932-04-23 išsiskirstyti į atskirus sklypus ir pradėti gyventi savo sklypuose; šis sandoris buvo sudarytas dalyvaujant liudytojams (priedas Nr. 8). Iš Telšių notaro 1935 metų aktų knygos akto Nr. 15 išrašo (rejestro Nr. 535) ir O. L.-Š. bei A. L. prašymo, adresuoto Kauno apygardos teismo vyresniajam notarui, matyti, kad 1935-02-13 O. L.-Š. padovanojo savo sūnui A. L. 5,2696 ha žemės už tai, kad jis prižiūrės jos ūkį iki jos mirties (Priedas Nr. 14). Iš A. L. 1938-04-01 prašymo Telšių apskrities hipotekos įstaigai matyti, kad A. L., remdamasis Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931-10-28 nutarimu Nr. 1414 dėl užtvirtinimo įpėdinystės teisių, prašė paveldėtą turtą pažymėti pripažinimo rejestre (Priedas Nr. 7). 1991-12-21 atsakovo R. L. tėvas L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m. (Z. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., sūnus), Telšių apskrities viršininko administracijos Telšių Rajono Luokės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti buvusiam žemės savininkui Z. L. (tėvui) nuosavybės teise priklausiusią žemę buvusioje vietoje (duomenys neskelbtini) (Priedas Nr. 15). Iš 1993-04-20 pretendentų į L. L. įpėdinių žemę sudaryto ir notariškai patvirtinto susitarimo matyti, kad, atkuriant nuosavybės teises, kiekvienam pretendentui būtų tekę žemės plotai: A. J. – 2,10 ha; O. J.-J. – 2,10 ha; G. J.-Š. – 2,10 ha; J. J. – 2,10 ha; L. L. (Z. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., mir. (duomenys neskelbtini) m., sūnui, gim. (duomenys neskelbtini) m.) – 5,00 ha; L. L. (A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., mir. (duomenys neskelbtini) m., sūnui, gim. (duomenys neskelbtini) m.) – 21,60 ha; J. J.-L. – 2,10 ha (Priedas Nr. 9) (pagal šį susitarimą pretendentams būtų buvusios atkurtos nuosavybės teisės į 37,10 ha). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001-09-21 pažymėjime Nr. T-1129-L nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo į viensėdžius byloje žemės tvarkymo projekto pateikimo 1927-10-25 protokole įrašyta, kad L. L. įpėdiniai turėjo 43,8873 ha žemės bei 0,3857 ha dalį sklypo, palikto visiems kaimo ūkininkams bendrai valdyti, neatskiriamas archyvo pažymėjimo priedas yra Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931-10-28 nutarimas Nr. 1414, Telšių notaro F. M. 1931-12-21 akto Nr. 194 nuorašas, Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro 1932-01-27 raštas Nr. 4068 Varnių valsčiaus savivaldybei (Priedas Nr. 10). Iš Telšių rajono apylinkės teismo 1993-06-03 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-431/1993 pagal A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bei 1993-05-03 posėdžio protokolo matyti, kad J. P., B. s. iki 1940 m. liepos 21 d. nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) kaime tris žemės sklypus: 25 ha žemės, iš jų buvo 0,5 ha miško, 17 ha žemės, iš jų buvo 1 ha ežero, ir 2,70 ha žemės; S. M. pardavė P. J. 6,79 ha žemės (Priedai Nr. 11, Nr. 12). 1999-02-21 sutartis patvirtina, kad L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., perleido J. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą (į 3,03 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vertė 3515 Lt) (Priedas Nr. 22). Telšių rajono apylinkės teismo 2002-10-11 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-999-05/2002 pareiškėjo L. L. pareiškimas dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo buvo atmestas, teismui padarius išvadą, kad 1932-03-28 susitarimas dėl žemės pasidalijimo tarp L. L. įpėdinių negali būti pripažįstamas pagrindu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po L. L. mirties jo turėtą 43,25 ha žemės plotą pasidalijo ir toliau nuosavybės teise valdė O. Š. 6,3 ha, S. M. 7 ha, A. L. 15,5 ha, Z. L. 5 ha, J. ir J. J. 10,5 ha, nes žemės pasidalijimas nebuvo patvirtintas notaro, dalis žemės buvo parduota (6,79 ha parduota P. J.). Telšių rajono apylinkės teismo 2002-10-11 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-999-05/2002, be kita ko, nustatyta, jog iš 1931-01-17 vienkiemiais išskirstymo plano matyti, kad L. L. įpėdiniai turėjo 37,10 ha žemės, nes 6,79 ha iš plane nurodytų 43,89 ha, nors ir buvo įtraukti nuosavybėn, vadovaujantis civilinėje byloje Nr. 2-431/93 esančiais duomenimis, buvo parduoti P. J..

19Telšių apskrities viršininko administracijos 2000-02-23 sprendimas Nr. 68-11994, 2000-03-06 įsakymas Nr. 381 patvirtina, kad L. L., gim. (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. L. iki nacionalizacijos valdytos 1,97 ha žemės, be kita ko, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 2,64 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Po L. L. mirties (duomenys neskelbtini)), pagal 2013-10-10 pavedėjimo pagal testamentą liudijimą, šį žemės sklypą paveldėjo atsakovas R. L.. Telšių apskrities viršininko administracijos tos pačios dienos, t. y. 2000-02-23, sprendimas Nr. 68-11995, 2000-03-06 įsakymas Nr. 381 patvirtina, kad J. V., gim. (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. L. iki nacionalizacijos valdytą 3,03 ha žemę, be kita ko, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 2,19 ha žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Po J. V. mirties ((duomenys neskelbtini)) pagal 2013-10-10 pavedėjimo pagal testamentą liudijimą šį žemės sklypą paveldėjo atsakovė D. P. V. Kaip jau buvo minėta, nurodytų Telšių apskrities viršininko administracijos 2000-02-23 sprendimų bei kitų lydimųjų dokumentų galimas neteisėtumas grindžiamas tuo, kad L. L., gim. (duomenys neskelbtini), neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, kadangi nuosavybės teisės į buvusio savininko L. L., mirusio (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos, kuri įvyko 1940-07-22, valdytą žemę atkurtos pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, netinkamai nustačius iki nacionalizacijos valdytos žemės savininką.

20Nagrinėjamu atveju išlikę rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, kad L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir J. V. pagal perleidimo sutartį atkurti 5 hektarai, iki žemės nacionalizacijos buvo L. L., mir. (duomenys neskelbtini) m., įpėdinių nuosavybėje, ką patvirtina 1931-01-17 Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento parengtos ištraukos (duomenys neskelbtini) išskirstymo vienkiemiais išskirstymo plano dėl L. L. įpėdiniams priklausiusių 44,27 ha ir aukščiau nurodyta 1932-03-28 turto tarp įpėdinių pasidalijimo sutartis. 2000 m. atkuriant nuosavybę, būtent ir buvo remiamasi 1932-03-28 turto pasidalijimo sutartimi, kuria O. Š. (1/7 – 12,85 ha), S. M. (7 ha), J. ir J. J. (10,50 ha), A. L. (15,50 ha), Z. L. (gim. (duomenys neskelbtini) m., mirusio (duomenys neskelbtini) m.) mažamečių globėjai – K. Z., E. Z. ir J. Š. (5 ha), susitarė dėl to, kiek kiekvienam iš jų tenka mirusio L. L. 44 ha žemės ir pastatų, ir kitais L. L. teisę į nuosavybę patvirtinančiais, aukščiau tekste nurodytais dokumentais. Tačiau, pareiškėjo teigimu, 1932 m. susitarimas negali būti laikomas nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu, kadangi neatitinka formos reikalavimų – Rusijos civilinių įstatymų sąvadas numatė notarinę formą, todėl, priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turėjo būti vertinamas Užvenčio nuovados Taikos teisėjo nutarimas Nr. 1414 dėl įpėdinystės teisių užtvirtinimo, kadangi jis patvirtina visai priešingą išvadą, jog 43 ha žemės savininku buvus ne L. L., o žmoną O. L.-Š. (1/7 dalį – 6,3214 ha), dukterį S. L.-M. (6/49 dalis – 5,4184 ha) ir sūnų A. L. (36/49 dalis – 32,5102 ha) ir kiti dokumentai dėl iki nacionalizacijos išlikusios turto apimties.

21Abiejų įstatymų – tiek Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, tiek ir Lietuvos Respublikos 1997 m. liepos 1 d. piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tikslas ir paskirtis vienodi – jais siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Šiais įstatymais pirmiausia siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus. Tokia išvada darytina tiek iš pirmojo, tiek ir iš antrojo įstatymo 2 straipsnio, kuriuose asmeniu, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmiausiai įvardijamas būtent savininkas. Kitų asmenų, numatytų 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių. Jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu turto savininkas miręs. Todėl nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS, LTSR įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/99).

22Lietuvos Respublikos Telšių apskrityje galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 dalis. Asmenys, paveldėję L. L. turtą, nustatomi pagal šių Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius. Pergyvenusio sutuoktinio teisę paveldėti reglamentavo 1148 straipsnis, kuriuo remiantis sutuoktinė turėjo paveldėti ¼ turėto žemės sklypo, o likusią žemės sklypo dalį galėjo paveldėti vaikai (Sąvado X tomo 1 dalies 1148 straipsnyje įtvirtintos įsakytinės dalies likusiam gyvam sutuoktiniui nustatymo taisyklės: „Žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe“; remiantis Sąvado 1128 straipsniu, „vaikai (...), išskyrus įsakytinę dalį likusiam gyvam sutuoktiniui, dalija palikimą po lygią dalį kiekvienai galvai“). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Civilinių įstatymų sąvado 1255 straipsnis nustatė, jog palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis ir numatė, kad laikoma, jog asmuo palikimą priėmė pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Taigi palikimas buvo įgyjamas jį priimant, pradėjus turtą valdyti ir tvarkyti. Vyriausiojo Tribunolo sprendime, aiškinant Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnio nuostatas dėl palikimo priėmimo, yra nurodoma: „Įstatymas nereikalauja įpėdinystės teisių patvirtinimo, tad įvykdymui savo paveldėjimo teisės pakanka faktinai valdyti pačiam ar kam kitam pavedus valdyti (V.T.K.S. 1927. I. 3, Nr. 217)“. Minėtų civilinių įstatymų normos, reglamentuojančios bendrąją nuosavybės teisę, numato, kad bendrosios nuosavybės teisė nustatoma įgyjant turtą keliems asmenims drauge, arba tenkant turtui dviem arba daugiau asmenų palikimu, dovanojimu ir t.t. Jeigu dalys nenustatytos, tariama, jog dalys yra lygios (minėto įstatymo 543 str.). 1925 m. Žemės tvarkymo įstatymo 10 skyrius leido bendrosios nuosavybės dalinimą ir perleidimą.

23Tačiau šiuo atveju nėra pakankamai išlikusių dokumentų ir apie tai, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavintų ginčo žemės sklypų nuosavybės subjektu to turto nacionalizavimo metu. Aptariamų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad vertinant faktus, įvykusius beveik prieš šimtą metų, tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, todėl tokiu atveju, kai absoliučios tiesos nustatyti neįmanoma dėl objektyvių priežasčių (neišlikę dokumentai ir kt.), teismai privalo vadovautis santykine tiesa, t. y. kai visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

24Vertinant 1932-03-28 turto pasidalijimo sutartį, kuria Lileikių šeimos nariai susitarė dėl to, kiek kiekvienam iš jų tenka mirusio L. L. 44 ha žemės ir pastatų, įpareigojant iki nurodytos datos išsiskirstyti į atskirus sklypus ir pradėti gyventi savo sklypuose, teisėjų kolegija remiasi susitarimo metu galiojusių Rusijos imperijos Civilinio proceso įstatų reglamentavimu, kurie teismui duoda teisę įrodymų vertę nustatyti atsižvelgiant į jų tikrą prasmę, rašytinių įrodymų srityje pripažįstant įrodymais ne tik aktus, minimus įstatymuose, bet ir visokius kitus raštus, (...), o būtent, naminiai aktai susitarusioms šalims ir jų įpėdiniams turi lygią galią su aktais, sudarytais ir paliudytais nustatyta tvarka. To meto vyraujanti teismų praktika nustatė, kad „nėra teisėto pagrindo atmesti raštą, kaip išpasoginimo įrodymą, tiktai todėl, kad šitas raštas nėra toks išrangos raštas, kaip numatyta Civilinių įstatymų sąvado 1006 ir 1007 straipsniuose“ (Vyriausiojo Tribunolo 1929 m. gruodžio 6 d. sprendimas J. B. byla, Nr. 774; žr. Vyriausiojo Tribunolo 1929 metų civilinių kasacinių bylų sprendimų rinkinys, Kaunas, 1931, p. 191-193). Nurodyta teisės taikymo praktika suponuoja, kad 1932-03-28 turto pasidalijimo sutartis sukelia tapačias pasekmes kaip ir išrangos raštas bei patvirtina Z. L. mažamečių vaikų išskyrimą iš bendrosios nuosavybės ir jų nuosavybės teisės bendrojoje nuosavybėje pabaigą (analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, žr. pvz. 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2008). Kaip aukščiau nurodyta, iš minėtos sutarties matyti, kad sutarties 5 punktu susitarimo dalyviai įsipareigojo iki 1932-04-23 išsiskirstyti į atskirus sklypus ir pradėti gyventi savo sklypuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame susitarime dalyvavo ir jį pasirašė taip pat Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931-10-28 nutarimu Nr. 1414 užtvirtinti įpėdinystės teisėmis į L. L. nuosavybės teisėmis valdytą 44,25 ha žemę su trobesiais ir jo žmona O. L.-Š., dukra S. L.-M. ir sūnus A. L.. Taip pat susitarimas buvo patvirtintas ir liudininkų. Teismo nuomone, susitarimo forma atitinka Žemės tvarkymo įstatymo 92 straipsnio reikalavimus, nustatytus bendrai valdomų žemės plotų pasidalijimui, todėl šis dokumentas galėtų būti laikomas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad įpėdiniai Žemės tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka pasidalijo jų bendrosios nuosavybės teise valdomą žemę. Panašios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. pvz. 2000-04-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2000).

25Pažymėtina ir tai, jog vadovaujantis Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 550–555 straipsniais, piliečių, valdžiusių žemės sklypus į vienkiemius neišskirstytų kaimų teritorijose, nuosavybės teisės dalyviai žemę, turimą rėžiais, valdė bendru susitarimu, nors kiekvieno iš jų turimas žemės plotas bei rūšis buvo nustatyti ir aiškūs; šios nuosavybės teisės į dalintiną turtą ypatumas – teisės turėtojai rašytinio susitarimo su kitais dalininkais pagrindu galėjo atsidalinti, išskirti, perdalinti žemės sklypą, jį įkeisti, palikti testamentu; šie nuosavybės teisės ypatumai suponavo ir jos atkūrimo proceso ypatumus, t. y. nustatomi tokios bendrosios nuosavybės teisės dalyviai, kiekvieno iš jų valdytų žemės rėžių dydis ir galimybės atkurti nuosavybės teisę natūra, klausimai turi būti sprendžiami buvusių dalininkų ar jų įpėdinių susirinkime. Piliečių nuosavybės teisės į žemės sklypus, išdėstytus rėžiais, atkūrimo ypatumus nustatė Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 23 punktas, žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. 376 41–45 punktai. Iš byloje esančio 1993-04-20 pretendentų į L. L. įpėdinių žemę susitarimo matyti, kad buvusios bendrosios nuosavybės dalyviai susitarė (ir šis susitarimas buvo notariškai patvirtintas), jog, atkuriant nuosavybės teises, kiekvienam pretendentui būtų tekę žemės plotai: A. J. – 2,10 ha; O. J.-J. – 2,10 ha; G. J.-Š. – 2,10 ha; J. J. – 2,10 ha; L. L. (Z. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., mir. (duomenys neskelbtini) m., sūnui, gim. (duomenys neskelbtini) m.) – 5,00 ha; L. L. (A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., mir. (duomenys neskelbtini) m., sūnui, gim. (duomenys neskelbtini) m.) – 21,60 ha; J. J.-L. – 2,10 ha (Priedas Nr. 9) (pagal šį susitarimą pretendentams būtų buvusios atkurtos nuosavybės teisės į 37,10 ha).

26Įvertinusi išdėstytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad L. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., Telšių apskrities viršininko administracijos 2000-02-23 sprendimu Nr. 68-11994, 2000-03-06 įsakymu Nr. 381 bei J. V., gim. (duomenys neskelbtini), (pagal 1999-02-21 teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutartį) Telšių apskrities viršininko administracijos 2000-02-23, sprendimu Nr. 68-11995, 2000-03-06 įsakymu Nr. 381 nuosavybės teisės į paties L. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurtos nepažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija laiko, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į susiklosčiusios situacijos specifiką ir į poreikį užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Todėl, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei tai, kad prokuroras kreipėsi 2015-06-26 pareiškimu, t. y. praėjus daugiau nei 15 metų nuo ginčijamų administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo, aktualūs byloje pareiškimo padavimo, ieškinio senaties taikymo, pusiausvyros tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą aspektai.

27Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad kai nustatoma, jog nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo dešimties metų laikotarpis, t. y. pakankamai ilgas laiko tarpas, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti byloje ginti viešąjį interesą, ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

28Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

29Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pusiausvyros tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumo aspektu iš esmės laikomasi analogiškos pozicijos kaip ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje. t. y. kad atitinkamais atvejais administracinis teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso gynimas – tai specialių valstybės įgaliotų subjektų specifinė veikla, viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, todėl nors viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas dispozityvumo principas, tačiau jis ribojamas viešojo ir individualių interesų derinimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. liepos 25 d nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, be kita ko, pažymėjo, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 5, 6 punktai) ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje, jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačiom imtis priemonių viešajam interesui ginti). Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas (tarp jų – ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Pažymėtina, kad ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nuosekliai vystoma ir kitose analogiškose bylose. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A146-335/2008 suformuota praktika nuosekliai plėtojama kitose bylose dėl viešojo intereso gynimo (žr., pvz. LVAT 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį Nr. A261-1790/2008, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį Nr. A822-1151/2010, 2012 m. spalio 11 d. Nr. A552-2758/2012, 2013 m. spalio 2 d. Nr. A525-1561/2013, 2014 m. gegužės 2 d. Nr. A858-1360/2014 ir kt.).

30Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad skundžiami aktai, kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos L. L. ir J. V., kuriam buvo perleistos nuosavybes teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra priimti 2000 m. vasario 23 d., jų pagrindu šiems asmenims de facto buvo realizuota jų turima teisė atkurti nuosavybės teises: suformuoti atitinkami sklypai, į juos atkurtos nuosavybės teisės – net daugiau nei prieš penkiolika metų iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, nurodyti asmenys yra mirę, paveldėjimo teisės pagrindais atsakovai R. L. ir D. P. V. yra įgiję atkurtą nuosavybę. Manytina, kad nagrinėjamu atveju tenkinus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, būtų padaroma žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o privatiems asmenims, t. y. sąžiningiems (priešingai neįrodyta) atsakovams, būtų sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, nepagrįstai neproporcingai pažeistos jų teisės, tokia intervencija būtų griaunamas per ilgą laiką susiformavusių teisinių santykių stabilumas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į būtinybę ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje dėl susiklosčiusių teisinių santykių specifikos poreikis užtikrinti teisinių santykių stabilumą, tikėtinos sąnaudos, galimai kilsiančios dėl valstybės intervencijos į susiformavusius santykius, tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kad šie žemės sklypai yra priskirti rezervatams, draustiniams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei, lemia, jog ginčo sprendimai, kuriais L. L., gim. (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. L. iki nacionalizacijos valdytos 1,97 ha žemės, be kita ko, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 2,64 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei J. V., gim. (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. L. iki nacionalizacijos valdytos 3,03 ha žemės, be kita ko, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 2,19 ha žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), lemia tai, kad ginčo sprendimai nenaikintini.

31Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. EŽTT praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos (ar dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neproporcingų neigiamų pasekmių (žr. EŽTT 2008 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją). Be to, EŽTT yra pabrėžęs, kad šiais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, ar toks nuosavybės aktų panaikinimas yra proporcingas, t. y. užtikrinama pusiausvyra tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos, tokiais atvejais pusiausvyra nepasiekiama, jei valdžios institucijų klaidų atitaisymas užkrauna asmeniui pernelyg didelę naštą (žr. EŽTT 2014 m. spalio 21 d. sprendimą byloje D. K. prieš Lietuvą). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, tarp jų teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą).

32Taigi viešojo intereso pažeidimo mastas, kai nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas, konkrečių bylos aplinkybių visumos kontekste teismo gali būti vertinama kaip viena iš aplinkybių į kurias atsižvelgiama teismui atsisakant ginti viešąjį interesą (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2758/2012; LVAT 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2095-146/2015).

33Atitinkamai, įvertinusi išdėstytas faktines aplinkybes ir nustatytą teisinį reglamentavimą, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atsisakytina ginti viešąjį interesą tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo srityje ir naikinti skundžiamus administracinius aktus.

34Nustačius, kad atsisakytina ginti viešąjį interesą tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo srityje ir naikinti skundžiamus administracinius aktus, ir šiuo pagrindu prašymą atmetus, atmestini ir išvestiniai reikalavimai dėl susijusių administracinių aktų bei šių administracinių aktų pagrindu atsiradusių sandorių panaikinimo ir restitucijos natūra taikymo.

35Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

36Pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą pareiškimą atmesti.

37Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas... 4. Pareiškėjas patikslintame pareiškime ir jo atstovė teismo posėdžio metu... 5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 6. Pareiškėjas nurodė, kad panaikinus aukščiau nurodytus administracinius... 7. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos... 8. Atsakovas R. L., atstovaujamas advokato Gintaro Griciaus, atsiliepimu bei... 9. Atsakovė D. P. V. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą... 10. Pareiškėjo patikslintas pareiškimas atmestinas.... 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl administracinių aktų, teisės į... 12. Vertinant kilusį ginčą pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis... 13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog... 14. Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR)... 15. Ginčo santykiams aktualios Atkūrimo įstatymo redakcijos 2 straipsnis... 16. Nuosavybės teisių Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta,... 17. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 18. Iš prokuroro kartu su pareiškimu pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta,... 19. Telšių apskrities viršininko administracijos 2000-02-23 sprendimas Nr.... 20. Nagrinėjamu atveju išlikę rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, kad L.... 21. Abiejų įstatymų – tiek Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d.... 22. Lietuvos Respublikos Telšių apskrityje galiojo Rusijos imperijos civilinių... 23. Tačiau šiuo atveju nėra pakankamai išlikusių dokumentų ir apie tai, kas... 24. Vertinant 1932-03-28 turto pasidalijimo sutartį, kuria Lileikių šeimos... 25. Pažymėtina ir tai, jog vadovaujantis Rusijos imperijos Civilinių įstatymų... 26. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą,... 27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad... 28. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, kaip bendras... 29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pusiausvyros tarp... 30. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad skundžiami... 31. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas... 32. Taigi viešojo intereso pažeidimo mastas, kai nuo atitinkamų administracinių... 33. Atitinkamai, įvertinusi išdėstytas faktines aplinkybes ir nustatytą... 34. Nustačius, kad atsisakytina ginti viešąjį interesą tinkamo nuosavybės... 35. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 36. Pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį... 37. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...