Byla 3K-3-578/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. A. ir suinteresuoto asmens M. V. A. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir pareiškėjos A. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims J. A., M. V. A., Panevėžio apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centrui dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, Panevėžio apskrities viršininko priimtų sprendimų, įsakymo panaikinimo, teisinės registracijos panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Pareiškimų esmė

4Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 27 d. sprendimo pagrindu Panevėžio apskrities viršininkas 2004 m. kovo 4 d. sprendimais Nr. 21-95267-25691 ir Nr. 21-95268-25692 bei 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. Ž-786 atkūrė nuosavybės teises į žemę J. ir M. A.

5Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartimi procesas atnaujintas, nustačius, kad teismas nusprendė dėl neįtraukto byloje asmens – A. J. - teisių ir pareigų.

6Pareiškėjas J. A. teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas J. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 11,21 ha žemės sklypą, esantį ( - ).

7Pareiškėja A. J. teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos motina A. A.-Ž., J. A., E. N. bendrosios nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 11,49 ha žemės sklypą, esantį ( - ), iš kurio J. A. ir A. A.-Ž. valdė po 4,309 ha, E. N. – 2,872 ha, panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. kovo 4 d. sprendimus, įsakymo dalį bei teisinę registraciją.

8Pareiškėjas J. A., nesutikdamas su pareiškėjos A. J. argumentais, nurodė, kad A. J. motina A. A.-Ž. 1940 m. vasario 11 d. išrangos sutartimi perleido savo žemės dalį broliui J. A. (pareiškėjo tėvui), kuris jai atsilygino 1000 Lt, viena avimi ir viena karve. Taigi pareiškėja A. J. negali pretenduoti į nuosavybės teisių į minėtą žemę atkūrimą.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

10Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 7 d. sprendimu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 27 d. sprendimą, pareiškėjų J. A. ir A. J. pareiškimus tenkino iš dalies: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. A. ir E. N. iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė 11,21 ha žemės sklypą esantį ( - ), iš jo: J. A. valdė 3/4 dalis, E. N. – 1/4 dalį; panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. kovo 4 d. sprendimą Nr.21-95267-25691, kuriuo M. V. A. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. A. 5,61 ha žemės sklypą, esantį ( - ); panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. kovo 4 d. sprendimą Nr.21-95268-25692, kuriuo J. A. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. A. 5,61 ha žemės sklypą, esantį ( - ); panaikino 5,61 ha žemės sklypo, esančio ( - ), teisinę registraciją J. A. vardu, 5,61 ha žemės sklypo, esančio ( - ), teisinę registraciją M. V. A. vardu.

11Nustatyta, kad J. A. ir M. V. A. yra J. A., mirusio 1981 m. rugsėjo 18 d., ir S. A., mirusios 1992 m. vasario 12 d., vaikai. A. J. yra A. A.-Ž., mirusios 2002 m. gegužės 16 d., duktė. Žemės nuosavybės teisinių santykių iki jų nutraukimo neteisėta nacionalizacija metu Lietuvos teritorijoje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnių nuostatos, reglamentavusios civilinius santykius, kilusius iš paveldėjimo, kuriose nustatyta, kad jei asmuo miršta nepalikęs testamento, tai jo turtas paveldimas pagal įstatymus. Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1254-1255 straipsniuose nustatyta, kad paveldėjimo teisė įpėdiniui priklauso vien nuo palikėjo mirties fakto ir jokio patvirtino nereikalauja, o įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti nuosavybės teise. 1918 metais mirus P. A. liko jo įstatyminiai įpėdiniai - vaikai: J. A. ir A. A. ir sutuoktinė E. N. Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1127 straipsnyje nustatyta, kad artimiausia paveldėti po tėvo mirties priklauso jų teisėtiems vaikams, kurie paveldi lygiomis dalimis. Taigi, po P. A. mirties jo turėtą žemės sklypą ( - ) paveldėjo E. N. - 1/4 dalį, J. A. ir A. A. – 3/4 dalis žemės sklypo.

12Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento 1936 metų duomenis, J. A., A. A. ir E. N. valdė 11,21 ha žemės sklypą, esantį ( - ).

131940 m. vasario 11 d. A. A.-Ž. ir J. A. sudarė žemės perleidimo sutartį, pagal kurią A. A. perleido savo žemės sklypo dalį broliui J. A., už tai gaudama 1000 Lt, karvę ir avį. Teismo sprendimu, tai nėra išrangos sutartis, nes sandoris atlygintinis, sudarytas šalutinės eilės giminaičių. Kadangi už perleistą žemę A A. gavo atlyginimą pinigais (kaip priedą ir gyvuliais), tai 1940 m. vasario 11 d. sutartis faktiškai atitinka pirkimo –pardavimo sutarties sąlygas.

14Kadangi 1940 m. vasario 11 d. sutartimi A. A. perleido savo žemės sklypo dalį broliui J. A., tai žemės nacionalizacijos momentu J. A. valdė 3/4 dalis žemės sklypo, o E. N. – 1/4 dalį žemės sklypo.

15Po 1940 m. vasario 11 d. žemės dalies perleidimo sutarties sudarymo žemės sklypo, esančio ( - ) savininkais liko J. A. ir E. N.

16Spręsta, kad 1948 metų pažyma apie tai, jog visą žemę ( - ) valdė J. A., negali būti laikoma tinkamu įrodymu žemės valdymui nuosavybės teise įrodyti, nes po Lietuvoje įvykusios žemės nacionalizacijos, asmenys privatinės nuosavybės teise žemės valdyti negalėjo, nes buvo draudžiama įstatymu.

17Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 17 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimą pakeitė, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjų J. A. ir A. J. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų atmetė; panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. kovo 4 d. sprendimus Nr. 21-95268-25692 ir Nr. 21-95267-25691, 2004 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. Ž-786 dalį (19 ir 20 eilutė), kuriais M. V. A. ir J. A. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. A. žemės sklypą ( - ), po 5,61 ha; panaikino teisinę nurodytų sklypų registraciją M. V. A. ir J. A. vardu.

18Konstatuota, kad 1940 m. vasario 11 d. J. A. ir A. A.-Ž. rašytinės sutarties sudarymo metu veikė Sąvado išrangą ir pirkimo-pardavimo sutartis reglamentavusios teisės normas, pagal kurias ginčijamas sandoris negali būti vertinamas nei kaip išrangos aktas, nei kaip pirkimo-pardavimo sutartis. Sutartyje nurodyta, kad A. A.-Ž. „parveda“ J. A. jai priklausančią žemės dalį ( - ) už vieną tūkstantį litų, vieną karvę, kuriuos tuoj pat ir gavo. Kadangi sutartis atlygintinė ir sudaryta brolio ir sesers, tai, vadovaujantis Sąvado trečiosios knygos skyriaus „Apie turtų įgijimą dovanai arba nemokamai“ normomis, negali būti laikoma išrangos sutartimi. Turto, duodamo dukterims ištekant, gavimo faktas gali būti įrodinėjamas tik išrangos raštu, nes taip buvo reglamentuojamas įrodinėjimas tuo metu galiojusio Civilinių įstatymų X tomo 1002 straipsnyje. Tokių leistinų įrodymų teismui nepateikta. Be to, sutartyje nenurodyta, apie kokį konkrečiai ir kur esantį bei kokio dydžio žemės sklypą kalbama, o žodis „parveda“ tiesiogiai nereiškia nei pirkimo-pardavimo sutarties, nei išrangos akto sudarymo. Matyti, kad sandoris buvo atlygintinis, tačiau tai nereiškia, kad juo buvo perleidžiamas nekilnojamasis turtas. Sąvado 1471-1465 straipsniuose nustatyta, kad pirkimo aktas turėjo būti sudaromas notarine tvarka ir virsti tvirtybiniu aktu, kai jį patvirtina vyresnysis notaras. Pagal šių Civilinių įstatymų 1420 straipsnį, žemės pirkimo aktas turėjo būti sudaromas notarine tvarka. Pagal tuo metu Lietuvoje galiojusio Ipotekos įstatymo 30 straipsnį nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai tas turtas perleidžiamas, buvo įgyjama įrašymu įgijėjo į ipotekos knygas nuo įrašymo laiko. Tokių įrodymų nepateikta. Padaryta išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog 1940 m. vasario 11 d. raštas yra pirkimo-pardavimo sutartis ir kad jos pagrindu A. A.-Ž. neteko turėtų nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypo dalį.

19Spręsta, kad 2003 m. kovo 28 d. bei 2006 m. rugsėjo 22 d. archyvo pažymėjimai, žiniaraščio ištrauka apie tai, jog Panevėžio apskrities valsčių žemės komisijos archyviniame fonde 1947 metų Ramygalos valsčiaus Jotainių apylinkės valstiečių, mokančių valstybinius mokesčius, ūkių sąrašuose yra duomenų, kad J. A valdė 11,21 ha ploto žemės sklypą ( - ), bei kad yra duomenų apie 1945 m. spalio 13 d. J. A. turėtą 11,49 ha žemės sklypą, neįrodo fakto, jog viso ginčo žemės sklypo savininkas buvo J. A., nes po žemės nacionalizacijos jis nebegalėjo sklypo valdyti nuosavybės teise.

20III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

21Kasaciniu skundu pareiškėjas J. A. ir suinteresuotas asmuo M. A. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

221. Dėl materialinės teisės normų, reglamentavusių išrangos raštų sudarymą, taikymo.

23Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 1940 m. vasario 11 d. dokumentas negali būti laikomas išrangos raštu pagal tuo metu galiojusias Sąvado 1002 straipsnio nuostatas, nes jame nenurodyti tikslūs žemės sklypo duomenys ir tiesioginė žodžio „parveda“ reikšmė nepagrindžia išrangos rašto sudarymo. Priešingai nei nurodė teismas, Sąvado 1002–1007 straipsnių nuostatos ir Vyriausiojo Tribunolo sprendimai patvirtina, kad 1940 m. vasario 11 d. dokumentas gali būti laikomas pakankamu išrangos paskyrimo A. A.-Ž. įrodymu.

24Pagal pateikto 1940 m. vasario 11 d. rašto sudarymo metu galiojusias Sąvado nuostatas ir Vyriausiojo Tribunolo išaiškinimus, išrangos suteikimui patvirtinti nebuvo nustatyta griežta procedūra, kurios nesilaikymas darytų besąlygiškai negaliojančius bet kokius raštus, kuriais siekiama patvirtinti išrangos faktą kitais nei teisės aktuose nustatytais būdais. Tiek Sąvado nuostatų analizė, tiek Vyriausiojo Tribunolo praktika patvirtina, kad buvo galima suteikti išrangą bet kokia forma, įskaitant ir naminius aktus. Teismas pernelyg formaliai analizavo 1940 m. vasario 11 d. rašto turinį bei jame esančias sąvokas ir nepagrįstai neatsižvelgė į šio rašto sudarymo teisinį ir faktinį kontekstą. Tuometėje Lietuvoje dar buvo laikomasi pasogos ištekančioms dukterims suteikimo papročių, kurie buvo pripažinti ir įteisinti Sąvado nuostatose. 1940 m. vasario 11 d. raštas buvo sudarytas praėjus šešioms dienoms po A. A. santuokos ir jame pagal tradicijas aptariamos jaunosios teisės į pasogą ir tėviškės žemę po santuokos sudarymo. Raštas sudarytas naminiu būdu, ne teisininko, todėl jame vartojama paprasta buitinė kalba. Rašte pavartoti žodžiai negali būti aiškinami atskirai vienas nuo kito ir vien tik tiesiogine prasme, neatsižvelgiant į rašto bendrą turinį ir jo sudarymo aplinkybes. Pagal aptariamo rašto esmę ir prigimtį, o ne tik pagal konkretų žodį „parveda“, kuriuo išimtinai rėmėsi teismas, akivaizdus jo sudarymo tikslas buvo suteikti ištekančiai J. A. seseriai ir E. N. dukteriai pasogą vietoj jai priklausančios tėviškės žemės, kurioje ji kartu su motina ir broliu J. A. gyveno iki santuokos. Pagal Vyriausiojo Tribunolo išaiškinimus atsiskyrimas nuo tėviškės „valig atiduotos dalies“ nėra raštas, nustatytas Civilinių Įstatymų (1002, 1266 straipsniai), tačiau šitas raštas yra įrodymas, kad ieškovė jau yra gavusi įpėdinystės dalį, kuri pagal Civilinių Įstatymų 1003 straipsnį turi būti įskaityta į jos dalį, priklausančią iš įstatymo (V.T.K.S. 1929.11.7. B. K.-T. byloje Nr. 100). Surašytu raštu A. A. patvirtino, kad ji kaip pasogą yra gavusi vietoj tėviškės žemės sklypo dalies kitą turtą (1000 Lt, karvę bei avį), todėl jai skirta ginčo žemės sklypo, esančio ( - ) dalis pagal tuo metu galiojusius teisės aktus gautos pasogos dydžiu atiteko broliui J. A., t. y. perėjo jam nuosavybės teise. Priešingas aiškinimas, kuris išdėstytas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, sudaro prielaidas A. A. ir jos įpėdiniams nepagrįstai praturtėti. Analizuojant 1940 m. vasario 11 d. raštu įtvirtinto atidalijamo iš bendrosios nuosavybės dėl A. A. sudarytos santuokos (išpasoginimo) formai keliamus reikalavimus, tiek Sąvado 1006 straipsnyje, tiek Vyriausiojo tribunolo sprendimuose nurodyta, kad raštas apie kilnojamojo turto gavimą pasogon gali būti sudarytas ir naminiu būdu (Civ. Įst. X t. I d. 1006 str.). (V.T.K.S. 1929.1.17. L. Č. byloje Nr. 66).

25Darytina išvada, kad 1940 m. vasario 11 d. dokumentas yra išrangos raštas, patvirtinantis juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuo 1940 m. vasario 11 d. ginčo žemės sklypas, esantis ( - ), bendrosios nuosavybės teise priklausė dviems asmenims: J. A. (3/4 dalys) ir E. N. (1/4 dalis).

262. Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taikymo.

27Bylos aplinkybę, kad A. A. buvo suteikta išranga ir ji atsisakė savo nuosavybės teisės į ginčo žemės dalį, patvirtina ir vėlesni (t. y. po 1940 m. vasario 11 d. rašto sudarymo) J. A. teises į ginčo žemės sklypą patvirtinantys dokumentai. Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2003 m. kovo 28 d. ir 2006 m. rugsėjo 22 d. Panevėžio apskrities archyvo pažymos bei 1948 m. žemės apskaitos žiniaraščio ištrauka, patvirtinantys, kad būtent J. A. 1940–1948 m. laikotarpiu toliau valdė ginčo žemės sklypą ir jame ūkininkavo bei mokėjo mokesčius, o A. A.-Ž. nereiškė jokių pretenzijų J. A. dėl žemės sklypo valdymo fakto ir pati daugiau nebegyveno žemės sklype, neatliko jokių nuosavybės teises į žemės sklypo dalį patvirtinančių veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šių rašytinių įrodymų, taip pažeisdamas CPK 183, 185 straipsnių normas.

28Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja A. J. prašo jį atmesti. Nurodomi šie argumentai:

291. Vadovaujantis Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies I skirsnio 1001–1008 straipsniais, 1940 m. vasario 11 d. naminė sutartis nėra išranga, nes: 1) ją pasirašė brolis J. A. ir sesuo A. A., kurie nėra išrangos sutarties subjektai; 2) išrangos raštas susijęs su tėvų turto paveldėjimu; 3) ginčijamas sandoris yra atlygintinis; 4) išrangos raštu dukterys ir giminaičiai buvo subjektai, kurie gauna dalį turto, tuo tarpu ginčijama sutartimi A. A. jai priklausančią turto dalį galbūt siekė perleisti broliui už nustatytą atlygį; 5) sandoryje nenurodyta perleidžiamos žemės dalis, vertė, vieta; 6) sutartis yra naminė, paprastos rašytinės formos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 1940 m. vasario 11 d. sandorio pagal tuo metu ir toje teritorijoje galiojusio Sąvado išrangą ir pirkimo-pardavimo sutartis reglamentavusias teisės normas nėra pagrindo vertinti nei kaip įstatymo nustatyta tvarka sudaryto išrangos akto, nei kaip pirkimo-pardavimo sutarties.

302. Teismas, įvertinęs kasatorių pateiktus įrodymus, tarp jų - kasaciniame skunde minimą žiniaraščio ištrauką, nurodė, kad ištraukoje esantys duomenys apie tai, kad 1947 m. Ramygalos valsčiaus Jotainių apylinkės valstiečių, mokančių valstybinius mokesčius, ūkių sąrašuose yra duomenų, kad J. A., P. s. valdė 11,21 ha žemės sklypą ( - ), bei kad yra duomenų apie 1945 m. spalio 13 d. J. A. turėtą 11,49 ha žemės sklypą, neįrodo fakto, jog sklypo savininkas buvo J. A., nes po žemės nacionalizacijos jie negalėjo valdyti sklypo nuosavybės teise.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

331991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu siekiama apginti pažeistas nuosavybės teises tų asmenų, iš kurių turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, taip pat kitus tiesiogiai su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius teisinius ginčus, esminę reikšmę turi fakto, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, nustatymas. Aplinkybė, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki turto nacionalizavimo atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

34Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypo (11,49 ha dydžio) savininkas iki mirties 1918 m. buvo P. A. Jam mirus, atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai, nes žemės savininkas mirė nepalikęs testamento. Lietuvos Respublikos Panevėžio apskrityje palikimo atsiradimo momentu galiojo Rusijos Imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis (toliau – Sąvadas). Remiantis Sąvado X tomo 1 dalies 1128 straipsniu, „vaikai (...), išskyrus įsakytinę dalį likusiam gyvam sutuoktiniui, dalija palikimą po lygią dalį kiekvienai galvai“. Sąvado X tomo 1 dalies 1148 straipsnyje įtvirtintos įsakytinės dalies likusiam gyvam sutuoktiniui nustatymo taisyklės: „Žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe“. Vyriausiojo Tribunolo sprendime, aiškinant Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnio nuostatas dėl palikimo priėmimo, yra nurodoma: „Įstatymas nereikalauja įpėdinystės teisių patvirtinimo, tad įvykdymui savo paveldėjimo teisės pakanka faktinai valdyti pačiam ar kam kitam pavedus valdyti (V.T.K.S. 1927. I. 3, Nr. 217)“. Remiantis šiomis nuostatomis konstatuotina, kad po Prano Ambrozevičiaus mirties jo įpėdiniai vaikai J. A. ir A. A. lygiomis dalimis paveldėjo 3/4 dalis tėvo turto, o sutuoktinė E. N. – 1/4 dalį ir faktiniu valdymu palikimą priėmė. Atsižvelgiant į tai, kad pirmiau nurodytas paveldėjimo pagal įstatymų teisinių santykių reguliavimas įtvirtino turto paveldėjimo dalimis principą, nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad P. A. įpėdinių pagal įstatymą paveldėtas žemės sklypas buvo valdomas ne bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes idealiosios paveldimo turto, tenkančio įpėdiniams, dalys yra nustatytos įstatymu, todėl ir faktinis valdymas, kaip palikimo priėmimo būdas, reiškia konkrečios įstatymu tenkančios idealiosios turto dalies užvaldymą kaip nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą.

35Vertinant 1940 m. vasario 11 d. sutarties teisinius padarinius, kiek jie reikšmingi Aleksandros A.-Ž. teisių į nuosavybės teisių į jai tenkančią nacionalizuotą žemę atkūrimui, būtina pažymėti, kad 11,49 ha ginčo žemės sklypas, kurio savininkas iki mirties 1918 m. buvo P. A. ir kurį įstatymo nustatyta tvarka paveldėjo savininko vaikai J. A. ir A. A. bei sutuoktinė E. N., priskirtinas prie paderminių turtų remiantis Sąvado X tomo 1 dalies 399 straipsniu. Paderminis turtas – tai turtas, priklausantis padermei, giminei. Vyriausiasis Tribunolas sprendime yra nurodęs, kad „pagal Civilinių įstatymų Sąvado X tomo 1 dalies 399 straipsnį dėl pripažinimo turto paderminiu reikalinga, kad tas turtas būtinai būtų įgytas teisėtai įpėdinystės tvarka (V.T.K.S. 1930. XI. 12 Jono-M. D. byloje Nr. 942). Nurodyta taisyklė reikšminga šios bylos kontekste ir ja remiantis yra pagrindas pripažinti ginčo turtą paderminiu. Atsižvelgiant į tai, kad A. A. ištekėjo kaip tik tuo metu, kai buvo sudaryta 1940 m. vasario 11 d. sutartis, ši faktinė aplinkybė tampa itin reikšminga vertinant ūkį paliekančios dukters ir sesers turtinių teisinių santykių pasikeitimo (pasibaigimo) pagrindus. Dukterų ir giminiečių atidalijimas ištekant, remiantis Sąvado X tomo 1 dalies 1001 straipsniu, buvo vykdomas skiriant joms išrangą. Giminiečiai, pagal Sąvado X tomo 1 dalies 196, 197 straipsnius, yra giminės sinonimas, kurių artimumas žymimas eilėmis ir laipsniais. Iš sutarties sąlygų ir vartojamų formuluočių matyti, kad atidalijimas ištekant įvykęs gaunant iš ūkio pinigų ir inventoriaus vietoje tenkančios paderminio nekilnojamojo turto dalies. Toks atidalijimas, sprendžiant iš Vyriausiojo Tribunolo sprendimuose pateiktų teisės taikymo pavyzdžių, atitiko teisinį reguliavimą ir buvo praktikuojamas. Vienas iš tai liudijančių pavyzdžių yra 1928 m. balandžio 17 d. sprendimas Jono Petkaus byloje Nr. 282, kuriame nurodoma: „(...) nuosavas turtas, tekęs merginai ne paveldėjimu, nėra ir negali būti pasagos liečiamas ir šitokio turto nuosavybė negali būti pasoga likviduojama (...), jei turtas yra nekilnojamasis, tad nuosavybės perleidimas tegali būti įvykdytas tam tikra notarine tvarka, bet ne kitaip, ir todėl jokia „pasoga“, „kraitis“ ar kitoki šeimos dukterų išskyrimo metodai negali to perleidimo pakeisti ir negali jam būti panaudoti“. Šis teisės taikymo pavyzdys rodo, kad pripažįstama negalimu tik nuosavo turto, tekusio merginai ne paveldėjimu, nuosavybės pasibaigimas išpasoginimo pagrindu. Tuo tarpu paveldėtasis turtas yra tėvų ūkio dalis, todėl „pasoga“ į dalį, kaip viena išskyrimo iš bendrosios nuosavybės – iš ūkio – priemonių, reiškė ir pasidalijimą visu palikimu arba bendrąja nuosavybe. Tokia teisės taikymo praktika atsispindi ir Vyriausiojo Tribunolo 1925 m. lapkričio 23 d. sprendime M. D. byloje Nr. 459 (žr. K. Šalkauskis, Civiliniai įstatymai (X tomo I dalis) Literaturos knygyno leidimas, Kaunas, 1933 m., p. 235). Šiame sprendime taip pat pažymėta, kad „nei įstatymas, nei įpročiai, nei ekonominiai ūkio dėsniai nežino tokios tvarkos, kad būtinai kiekvienas palikimo ar bendrojo turto objektas turėtų būti likviduojant bendrąją nuosavybę skaldomas skyrium, vengiant pasiskirstymo ekvivalentais; tad savaime gavimas išmokėjimo pinigais ir gyvu inventorium visai nereiškia, kad nėsą pasidalinta visu palikimu arba bendrąja nuosavybe, neišskiriant ir nekilnojamojo turto“. Remiantis šia teisės taikymo praktika, konstatuotina, kad „pasagos“ gavimas išmokėjimu pinigais ir gyvu inventorium reiškė išskyrimo iš bendrosios nuosavybės, o kartu ir A. A. nuosavybės teisės į paveldėtą paderminį turtą – žemės sklypo dalį – pasibaigimą.

36Išrangos raštų formos reikalavimai buvo nustatyti Sąvado X tomo 1 dalies 1006 straipsnyje: „Išrangos raštai, kai išranga sudaryta tiktai iš nekilnojamojo turto arba dalis iš nekilnojamojo ir dalis iš kilnojamojo turto, turi būti daromi notarine tvarka ir tvirtinami Vyriausiojo Notaro; o kai visa išranga sudaryta tik iš kilnojamojo turto, tad jie gali būti daromi ir namine tvarka ir pristatomi paliudyti Notarinių Nuostatų taisyklėmis“. Taikydamas šias normas Vyriausiasis Tribunolas yra nurodęs: „Pasogai paskirti įstatymas (X t. I d. 1002, 1006 ir 1007 str.), nors ir numato sudarymą tam tikrų aktų, vadinamų išrangos raštais, bet nereikalauja, kad išduodant pasogą būtinai tokie aktai būtų sudaryti, todėl iš prasmės įstatymų apie pasogą negalima padaryti tokios išvados, kad išrangos raštas yra toks būtinas pasogos sąvokos priklausinys, kad nesudarius tokio rašto pasogos išdavimas netektų savo reikšmės. Todėl nėra teisėto pagrindo reikalauti, kad pasogos išdavimas būtų įrodomas tiktai išrangos raštais. Civilinio proceso įstatai teismui duoda teisę įrodymų vertę nustatyti atsižvelgiant į jų tikrą prasmę ir rašytinių įrodymų srityje pripažįsta įrodymais ne tiktai aktus, minimus įstatymuose, bet ir visokius kitus raštus, (...) naminiai aktai susitarusioms šalims ir jų įpėdiniams turi lygią galią su aktais, sudarytais ir paliudytais nustatyta tvarka. Nėra teisėto pagrindo atmesti raštą, kaip išpasoginimo įrodymą, tiktai todėl, kad šitas raštas nėra toks išrangos raštas, kaip numatyta Civilinių įstatymų 1006 ir 1007 straipsniuose (Vyriausiojo Tribunolo 1929 m. gruodžio 6 d. sprendimas J. B. byla, Nr. 774; žr. Vyriausiojo Tribunolo 1929 metų civilinių kasacinių bylų sprendimų rinkinys, Kaunas, 1931 m., p. 191-193). Nurodyta teisės taikymo praktika suponuoja, kad 1940 m. vasario 11 d. sutartis sukelia tapačias teisines pasekmes kaip ir išrangos raštas, bei patvirtina A. A.-Ž. išskyrimą iš bendrosios nuosavybės ir, kaip jau minėta, jos nuosavybės teisės bendrojoje nuosavybėje pabaigą.

37Dėl šių argumentų kasacinis teismas pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino 1940 m. vasario 11 d. sutarties pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius ir nuosavybės teisinių santykių pasikeitimo bei pasibaigimo pagrindus. Tačiau ši kasacinio teismo išvada nėra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes A. A.-Ž. įpėdinės A. J. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą kildinamos ne tik iš A. A.-Ž. teisių į jos tėvo palikimo dalį, bet ir E. N., A. A.-Ž. motinos, palikimo (iki santuokos 1919 m. gegužės 25 d. buvusi E. A.; T. 2, b. l. 24). Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog E. N. po vyro P. A. mirties jai tekusio palikimo įsakytinę dalį (Civilinių įstatymų Sąvado X tomo 1 dalies 1128, 1148 straipsniai) būtų perleidusi sūnui J. A., todėl konstatuotina, kad žemės nacionalizavimo metu jos savininkai buvo J. A. (3/4 dalys) ir E. N. (1/4 dalis). E. N., pagal bylos duomenis, mirė 1951 m., o jos duktė A. A.-Ž. – 2002 m. gegužės 16 d., todėl teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, turi savininko vaiko, kuris yra miręs, vaikai, t. y. A. J. Byloje surinkti įrodymai liudija, kad A. A.-Ž. buvo padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Tai patvirtino Panevėžio apskrities viršininko administracijos atstovė bylos nagrinėjimo teisme metu (T. 1, b. l. 63). Ši aplinkybė reikšminga vertinant Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. kovo 4 d. sprendimų Nr. 21-95268-25692 ir Nr. 21-95268-25691, kuriais atkurta nuosavybės teisė į visą ginčo žemę J. A. įpėdiniams J. A. ir M. V. A., teisėtumą. Kaip jau minėta, byloje pateikti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte nurodyti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, todėl nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų nėra teisinių pagrindų (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis), tačiau Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. kovo 4 d. sprendimais Nr. 21-95268-25692 ir Nr. 21-95268-25691 be teisėto pagrindo visa ginčo žemė grąžinta tik J. A. įpėdiniams J. A. ir M. V. A., nors A. J. sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu turėjo teisę į mirusiai motinai, įstatymo nustatyta tvarka pareiškusiai apie teisių į išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimą įgyvendinimą, tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Nurodytais individualiais teisės aktais pažeistos pretendentės pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą teisės gauti nuosavybėn motinai A. A.-Ž. tenkančią jos motinai E. N. iki nacionalizavimo priklausiusio ir išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Dėl to Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. kovo 4 d. sprendimai Nr. 21-95268-25692 ir Nr. 21-95268-25691 naikintini ir Panevėžio apskrities viršininko administracija įpareigojama iš naujo spręsti nuosavybės teisės į J. A. ir E. N. ( - ) turėto 11,21 ha bendro ploto žemės atkūrimą užtikrinant A. J. teisę Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu gauti nuosavybėn mirusiai motinai A. A.-Ž. tenkančią dalį jos motinai E. N. iki nacionalizavimo priklausiusio (1/4 dalį ginčo žemės) ir išlikusio nekilnojamojo turto.

38Kadangi šių sprendimų pagrindu buvo priimti administracinio tvarkomojo pobūdžio teisės aktai, kuriais patvirtinti sąrašai asmenų, kuriems atkurta nuosavybės teisė į žemę natūra ir šiame sąraše yra M. V. A. ir J. A., o panaikinus Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. kovo 4 d. sprendimus Nr. 21-95268-25692 ir Nr. 21-95268-25691 sąrašų duomenys neatitiktų faktinės situacijos, tai naikintina ir dalis Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. Ž-786 patvirtinto sąrašo Nr. 1 – įrašai (eilutės 19 ir 20) dėl M. V. A. ir J. A.

39CPK 443 straipsnyje, nustatančiame ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus, nurodyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Pažymėtina, kad šios procesinės taisyklės taikytinos tik bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo apimtimi. Prašymai dėl tokių faktų nustatymo atmestini, todėl dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tuo tarpu kita A. J. reikalavimų dalis nepriskirtina ypatingosios teisenos bylų kategorijai, todėl ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas pagal bendrąsias procesines taisykles, nustatytas CPK 93 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinio teismo nutartimi A. J. patenkintų reikalavimų dalis pakito ir sumažėjo, šis sumažėjimas kasacinio teismo įvertinamas iki 25 procentų, todėl keistina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų ir jos mažintinos iki 725 Lt. Tokia pat proporcija tenkintas ir J. ir M. V. A. kasacinis skundas, todėl J. A. iš A. J. priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos: 590 Lt advokato pagalbai kasaciniame teisme ir 100 Lt – apeliacinės instancijos teisme apmokėti bei 61 Lt sumokėto žyminio mokesčio paduodant apeliacinį ir kasacinį skundus.

40Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

41Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutartį pakeisti.

42Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kuria panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. kovo 4 d. sprendimai Nr. 21-95268-25692 ir Nr. 21-95268-25691, pakeisti: papildyti šią dalį ir įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją iš naujo spręsti nuosavybės teisės į J. A. ir E. N. ( - ), turėto 11,21 ha bendro ploto žemės atkūrimą.

43Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš J. A. A. J. pakeisti ir priteistą sumą sumažinti iki 725 Lt.

44Priteisti J. A. iš A. J. dalį jo turėtų bylinėjimosi išlaidų – 751 Lt.

45Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

46Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Pareiškimų esmė... 4. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 27 d. sprendimo pagrindu... 5. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartimi procesas... 6. Pareiškėjas J. A. teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį... 7. Pareiškėja A. J. teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį... 8. Pareiškėjas J. A., nesutikdamas su pareiškėjos A. J. argumentais, nurodė,... 9. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 10. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 7 d. sprendimu panaikino... 11. Nustatyta, kad J. A. ir M. V. A. yra J. A., mirusio 1981 m. rugsėjo 18 d., ir... 12. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo... 13. 1940 m. vasario 11 d. A. A.-Ž. ir J. A. sudarė žemės perleidimo sutartį,... 14. Kadangi 1940 m. vasario 11 d. sutartimi A. A. perleido savo žemės sklypo... 15. Po 1940 m. vasario 11 d. žemės dalies perleidimo sutarties sudarymo žemės... 16. Spręsta, kad 1948 metų pažyma apie tai, jog visą žemę ( - ) valdė J. A.,... 17. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008... 18. Konstatuota, kad 1940 m. vasario 11 d. J. A. ir A. A.-Ž. rašytinės sutarties... 19. Spręsta, kad 2003 m. kovo 28 d. bei 2006 m. rugsėjo 22 d. archyvo... 20. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 21. Kasaciniu skundu pareiškėjas J. A. ir suinteresuotas asmuo M. A. prašo... 22. 1. Dėl materialinės teisės normų, reglamentavusių išrangos raštų... 23. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 1940 m. vasario 11... 24. Pagal pateikto 1940 m. vasario 11 d. rašto sudarymo metu galiojusias Sąvado... 25. Darytina išvada, kad 1940 m. vasario 11 d. dokumentas yra išrangos raštas,... 26. 2. Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą,... 27. Bylos aplinkybę, kad A. A. buvo suteikta išranga ir ji atsisakė savo... 28. Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja A. J. prašo jį atmesti.... 29. 1. Vadovaujantis Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1... 30. 2. Teismas, įvertinęs kasatorių pateiktus įrodymus, tarp jų - kasaciniame... 31. Teisėjų kolegija... 32. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 33. 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Dėl piliečių... 34. Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypo (11,49 ha dydžio) savininkas iki... 35. Vertinant 1940 m. vasario 11 d. sutarties teisinius padarinius, kiek jie... 36. Išrangos raštų formos reikalavimai buvo nustatyti Sąvado X tomo 1 dalies... 37. Dėl šių argumentų kasacinis teismas pripažįsta, kad apeliacinės... 38. Kadangi šių sprendimų pagrindu buvo priimti administracinio tvarkomojo... 39. CPK 443 straipsnyje, nustatančiame ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo... 40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 41. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008... 42. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008... 43. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008... 44. Priteisti J. A. iš A. J. dalį jo turėtų bylinėjimosi išlaidų – 751 Lt.... 45. Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 46. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...