Byla 1A-460-485/2017
Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytų nusikalstamų veikų nutraukta, esant BK 28 straipsnio 1 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Dianai Vorvul, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, išteisintojo I. B. gynėjui advokatui Renui Bradūnui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Brunzos apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria I. B. atžvilgiu baudžiamoji byla dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytų nusikalstamų veikų nutraukta, esant BK 28 straipsnio 1 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

3Paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nutarčiai įsiteisėjus, panaikintina.

4Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimo ir nukentėjusiojo A. B. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei jo patirtų išlaidų už advokato pagalbą palikti nenagrinėtais.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6

    1. I. B. buvo kaltinamas pažeidęs viešąją tvarką bei nesunkiai sužalojęs žmogų dėl chuliganiškų paskatų, t. y. 2016 m. balandžio 16 d. apie 4.00 val. viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje prie pramogų centro „( - )“, adresu ( - ) sav., be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, elgdamasis įžūliai tyčia sudavė smūgį į veido sritį E. D., padarydamas E. D. veido ir dešinės plaštakos sumušimą ir nubrozdinimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą, tyčia sudavė vieną smūgį į veido sritį K. P., sukeldamas jam fizinį skausmą bei tyčia dėl chuliganiškų paskatų sudavė vieną smūgį į veido sritį A. B., padarydamas jam apatinio žandikaulio lūžimą dešinėje pusėje, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
    2. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 4 d. nutartyje savo procesinį sprendimą motyvavo tuo, kad būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos, kadangi be kitų nutartyje nurodytų aplinkybių, kaltinamasis viešoje vietoje, atremdamas pavojingą kėsinimąsi, sužalojo A. B. vienu smūgiu, ką patvirtino specialisto išvada, K. P. aplamai nekonstatuoti sužalojimai, o E. D. padarytas nežymus dviem poveikiais sužalojimas. Kadangi gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, kaltinamasis veikė neperžengdamas būtinosios ginties sąlygų, t. y. nustatyta aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte (BK 28 straipsnio 2 dalis), todėl byla nutraukta.
    3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Nerijus Brunza prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį bei pripažinti I. B. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteisti laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. BK 66 straipsnio pagrindu į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką. Civilinio ieškovo A. B. civilinį ieškinį 5 000 eurų neturtinės ir 130 eurų turtinės žalos bei civilinio ieškovo – Kauno teritorinės ligonių kasos 486,14 eurų civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš I. B..
      1. Skunde nurodo, jog teismas nesivadovavo ikiteisminio tyrimo metu duotais K. P. ir P. V. parodymais, kurie teismui nurodė, kad buvo apklausti kartu, kas yra draudžiama pagal BPK 183 straipsnyje nustatytas liudytojų apklausos taisykles. Prokuroras teigia, kad jų apklausos atliktos skirtingais laikais, nes tai patvirtina apklausų protokolai. Procesinį veiksmą atlikusi tyrėja neprisiminė nukentėjusiųjų apklausos atlikimo eigos ir nesuprantama kodėl K. P. ir P. V. nurodė būtent tai, kad jie buvo apklausti tuo pačiu laiku, todėl tikslinga šiuos asmenis bei tyrėją apklausti papildomai, kad būtų išsiaiškinti šie prieštaravimai.
      2. Taip pat skunde prokuroras nesutinka su teismo išvadomis, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo bylos nagrinėjimo metu nukentėjusieji neprisiminė ir nenurodė dėl ko kilo konfliktas, nenurodė įvykių sekos, todėl teismas vadovavosi kaltinamojo I. B. ir liudytojo R. V. parodymais, specialistų išvadomis. Priešingai, aplinkybes patvirtina nuoseklūs nukentėjusiųjų parodymai, o būtent: K. P. parodymai, kad I. B. elgėsi agresyviai, kalbėjo necenzūriniais žodžiais, grasino juos sumušti. P. V. parodymai, jog jis girdėjo garsiai rėkiantį nepažįstamą asmenį, kuris judėjo link jų ir sakė, kad sumuš, buvo agresyviai nusiteikęs, sudavė smūgį K. P., o atsisukęs į jį užsimojo suduoti, tačiau jis smūgio išvengė ir tai vyko po to, kai jie dviese iškvietė taksi, pasiėmė striukes ir išėjo iš klubo. P. V. įvykio metu buvo blaiviausias ir parodė, kad išėjo iš klubo su K. P. ir pamatęs kas vyksta nesuprato nieko, matė sumuštus draugus, kraują. Policijos pareigūnas D. D. patvirtino, kad nukentėjusieji paaiškino aplinkybes, buvo iškviesta greitoji pagalba ir jie pristatyti į gydymo įstaigą.
      3. Nesutinka ir su teismo padaryta išvada, jog teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta įrodymų, kurie paneigtų kaltinamojo parodymus, todėl visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Prokuroro nuomone, kaltinamojo parodymai akivaizdžiai skiriasi nuo byloje nustatytų aplinkybių, kadangi jis parodė, jog gynėsi iš karto nuo 4 gal dar daugiau asmenų kėsinimosi fiziniu smurtu į jo sveikatą, nors viskas buvo priešingai, t. y. nukentėjusieji patvirtino, jog išėjo skirtingu laiku, pirmiausiai buvo sumuštas A. B., po to E. D. ir dar vėliau K. P.. K. P. ir P. V. išėję iš klubo pamatė gulinčius ant žemės draugus. Teismo tvirtinamas kėsinimasis į I. B. ir jo gynybos priemonės galėjo būti pateisinami vieno asmens atžvilgiu, tačiau ne 4 ar daugiau asmenų atžvilgiu ir su nustatytomis pasekmėmis. Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo ir nukentėjusiųjų parodymų vertinimui taikė skirtingas taisykles, t. y. palankiau vertino kaltinamojo parodymus ir taip pažeidė sąžiningo proceso bei teisės į teisingą teismą principus.
      4. Teismas taip pat rėmėsi liudytojo R. V. paaiškinimais, kad jaunuoliai agitavo vienas kitą sumušti kaltinamąjį ir kaltinamasis nuo tokio pradėto realaus kėsinimosi į jo sveikatą, turėjo teisę gintis net padarydamas žalą besikėsinantiems. Tuo tarpu taksi vairuotojo parodymai nėra visiškai atitinkantys aplinkybes ir objektyvūs, jis patvirtino aplinkybes, kad tik vienas asmuo, t. y. „K.“ agitavo sumušti jo klientą, o ne išimtinai visi. Taip pat išskirtinai parodė, kad jie visi mušėsi, jo keleivis gynėsi, visi apsupo jo klientą, nors to negalėjo būti – nukentėjusieji išėjo į lauką skirtingu laiku. Taip pat dėl nežinomų priežasčių minėtas liudytojas negalėjo nurodyti nei vienos aplinkybės, kaip buvo sužaloti nukentėjusieji, kada ir kur jiems buvo suduoti smūgiai, ar jie nukrito ant žemės ir kt. Teismas pažeidė įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus, numatytus BPK 20 straipsnio 2-5 dalyse, nes netinkamai vertino kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus.
      5. Skunde nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė neteisingą išvadą, kad būtinosios ginties ribos šiuo atveju nebuvo peržengtos, byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis I. B. sudavė smūgį I. B. per pakaušį (I. B. buvo sulaikytas, tačiau savo sužalojimo aplinkybių niekam nenurodė, vėliau į teismo medicinos ekspertus nesikreipė), o kėsinimasis nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kaip teismas nurodo, nukentėjusiojo A. B. konflikto pradėjimas dėl atvykusio taksi automobilio tikrai nebuvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į kaltinamojo sveikatą, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis. Kaltinamasis I. B. galėjo rinktis kitas priemones prieš nukentėjusįjį (-siuosius), I. B. turėjo galimybę laisvai pasirinkti kad ir pasitraukimą iš vietos, taksi automobilio perleidimą, pabėgimą, juk jo niekas neapsupo, o priešingai, jis panaudojęs smurtą prieš vieną asmenį, momentiškai naudojo fizinį smurtą ir kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Jei kaltinamasis nebūtų naudojęs fizinio smurto pirmojo nukentėjusiojo atžvilgiu, tikrai nebūtų buvę ir K. P. agitacijos „sumušam šitą“, o realus pavojus kaltinamajam galėjo kilti būtent tik po tokio pasakymo, o ne prieš jį.
      6. Skunde, prokuroro nuomone, teismas lyg ir neigia įvykio situaciją, ginčydamas baudžiamosios teisės kilmę, nors atsiradusias pasekmes perkelia į civilinį deliktą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent kaltinamojo veika buvo nukentėjusiųjų sužalojimo priežastis ir kaltinamojo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, be to, savo tokiu elgesiu kaltinamasis pašalinių asmenų akivaizdoje išreiškė nepagarbą jų atžvilgiu, nes sutrikdė ir jų, kaip visuomenės narių, rimtį. Nepaisydamas aplinkinių teisėtų įstatymo ginamų interesų, tenkindamas savo asmeninius interesus, kaltinamasis demonstravo nepagarbą jiems, nesiskaitydamas su elementariomis moralės ir elgesio normomis, kuo ir pasireiškė jo chuliganiškos paskatos.
    4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teisiamajame posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, I. B. gynėjas advokatas R. B. prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
    5. Apeliacinis skundas atmetamas.
    6. Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio bylas pagal skundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir nutarčių, paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418-699/2015, 2K-P-135-648/2016).
    7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos.
    8. Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka su Marijampolės rajono apylinkės teismo išvada, kad I. B. veikė esant būtinosios ginties situacijai.
    9. BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015). Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-P-135-648/2016).
    10. Prokuroro skundo argumentai susiję su įrodymų vertinimu, kur anot jo, būtinosios ginties situacija, nagrinėjamoje byloje nesusidarė ir I. B. už savo veiksmus turėtų būtų trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, skiriant jam bausmę.
    11. BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta apeliacinės instancijos teismo teisė nagrinėjant baudžiamąją bylą atlikti visišką ar dalinį įrodymų tyrimą tiek savo iniciatyva, tiek esant proceso dalyvių prašymams. Įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme paprastai atliekamas, kai yra būtina ištirti naujus ar pirmosios instancijos teisme netirtus įrodymus, pašalinti juose esamus prieštaravimus, pirmosios instancijos teismui pažeidus duomenų pripažinimo įrodymais, jų tyrimo ar vertinimo taisykles, pakeitus kaltinimą apeliacinės instancijos teisme ir kitais atvejais. Apeliaciniame skunde buvo keliamas prašymas dėl nukentėjusiojo K. P., liudytojų P. V. ir S. B. papildomos apklausos, nes pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ikiteisminio tyrimo metu duotais K. P. ir P. V. parodymais, kurie teismui nurodė, kad buvo apklausti kartu, kas yra draudžiama pagal BPK 183 straipsnyje nustatytas liudytojų apklausos taisykles. Teisėjų kolegija, siekiant pašalinti nurodytus prieštaravimus, atliko įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausė liudytoją S. B., K. P. ir P. V..
      1. Apklausos metu S. B. nurodė, kad pirmosios instancijos teisme ji parodymus davė, tačiau neprisiekė. Teismui nurodė kaip vyko apklausa, kad pirmiausia K. P. ir P. V. pasiskambino ir susitarė, kad jie gali atvykti pas ją į apklausą, jie atvyko kartu, pradžioje tiesiog kalbėjosi apie įvykį, kaip ten kas įvyko, asmenys turėjo savas versijas kaip kas vyko, pasakojo apie kitus du savo draugus, kurie nukentėjo žymiai labiau. Tada atskirai juos apsiklausė, prieš tai įspėdama ir supažindindama su jų teisėmis. Pirmą apklausė K. P., paskui P. V. ir jie kartu tikrai nebuvo. Buvo kalbėta kaip su nukentėjusiaisiais, K. P. pripažintas nukentėjusiuoju, o P. V. – ne, nes jis neturėjo jokių pretenzijų, nes nebuvo padaryti jokie sužalojimai. Liudytoja nurodė, kad galėjo būti, jog asmenys nesuprato kada prasidėjo apklausa. P. V. davė išsamesnius parodymus, sakė, kad buvo mažiau vartojęs alkoholio, todėl geriausiai atsimena įvykio seką. Jei gerai atsimena, jis nurodė, kad I. B. žino iš matymo. Nukentėjusieji aiškino, kad konfliktą pradėjo įtariamasis. P. V. buvo apklaustas pirmasis ir davė jai labai išsamius parodymus. Po to apklausinėjami buvo nukentėjusieji, užduodant jiems klausimus, tikslinant visą įvykio seką, paskui buvo apklaustas taksi vairuotojas. Dėl ko įvyko incidentas, vaikinai jai nenurodė, nukentėjusieji pasakojo, jog matė du savo draugus sužalotus, agresyviai artėjantį link jų I. B.. K. P. ir P. V. gynėsi, nes įsivaizdavo, kad jiems kyla grėsmė būti sumuštais. I. B. jokio smūgio nesudavė, bet nuo jo gavo smūgį į nosį. I. B. parodymai iš esmės skyrėsi, bet taksi vairuotojo parodymai buvo panašūs, kuris nematė paties konflikto pradžios, bet jį matė jau jam įsibėgėjus. Nepavyko išsiaiškinti kiek pašalinių asmenų buvo įvykio vietoje, buvo kalbėta apie kažkokią merginą, bet jos neįvardino, lygtai ji buvo su I. B., pats I. B. jos irgi negalėjo nurodyti, nes tik tą vakarą susipažino su ja. Liudytoja prisimena savo pirmus parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, bet šiandien ji prisimena kaip vyko apklausa, nes šias aplinkybes pasitikslino po teismo posėdžio ir atgamino įvykio seką, kokia tvarka apklausinėjo asmenis. Liudytoja nukentėjusiųjų ir liudytojų pas save į kabinetą nesikvietė, šiuo atveju asmenys patys atvyko pas ją ir norėjo bendrauti, pabrėžė, kad nebuvo apklausa, jie tiesiog bendravo ir kartu jų neapklausinėjo. Nežino kodėl K. P. teigė, kad jie buvo apklausti kartu su P. V. ir nežino kodėl ją nori apkalbėti.
      2. Nukentėjusysis K. P. apeliacinės instancijos teisme apklaustas iš esmės nurodė labai panašias aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme metu, tai, kad pilnai viso įvykio neprisimena, galėjo būti 2016 m. balandžio 16 d., buvo klube su draugais P. V., A. B., E. D., išėjus jam kartu su K. P. pamatė ant žemės gulintį E. D., ko jis ten gulėjo, nežino. Teisme sakė, kad link jo kažkas judėjo, tai galėjo būti žmogus ar net žmonės, buvo sambrūzdis. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ir pasakojo tiek kiek dabar, apklausos protokolą skaitė, parodymus davė kartu su P. V., pasakojo įvykio aplinkybes kartu, nežino ar tuo metu buvo rašomas protokolas, tyrėja kažką rašė, lygtai įvykio seką, jos surašytus parodymus patvirtino, pasirašė, nors ir jis buvo papildytas P. V. atsiminimais ir tam tikrais tyrėjos pasiūlymais. Jis tiek daug tyrėjai nepasakojo ir to daryti negalėjo, nes viso incidento neatsiminė. Nosies sužalojimą patyrė jam išėjus į lauką, kai pamatė gulintį E. D., buvo sambrūzdis, kažkas judėjo link jų, po to pamena greitąją ir ligoninę. Sambrūzdyje buvo mažiau nei 10 žmonių, bet tiksliai negali pasakyti žmonių skaičiaus. Dėl neblaivumo nepamena kaip buvo traumuotas. Neprisimena ar kam grasino ir sudavė. Kai pasirašinėjo apklausos protokolą kabinete buvo jis, P. V., tyrėja ir galbūt kita tyrėja, bet tiksliai pasakyti to negali. Kai pasirašė, tada su P. V. pasikeitė kėdėmis, P. V. viską papasakojo, pasirašė ir išėjo kartu. Pirmas protokolą pasirašė K. P..
      3. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ir liudytojas P. V., kuris iš esmės nurodė tokius pat savo parodymus, kurie buvo duoti pirmosios instancijos teisme, tačiau papildomai nurodant, kad B. buvo agresyvus, jis užpuolė jo draugus. Išėjus jam į lauką, jis iš karto pastebėjo savo draugus ir besiskeryčiojantį I. B.. Jis ėjo link jų agresyviai nusiteikęs. K. P. sužalojimo momento nematė, kas jam sudavė K. P. nepasakė, tačiau buvo aišku, kad jam sudavė I. B., nes kitų agresyviai nusiteikusių asmenų aplinkui nebuvo. Negirdėjo, kad kažkas aplinkui būtų raginęs smurtauti. E. D. ir A. B. nieko negalėjo pasakyti apie įvykį, nes neprisiminė įvykio aplinkybių, nežino dėl ko buvo užpulti. Tą vakarą šis liudytojas buvo daug išgėręs alkoholio ir tikrai buvo girtas. Neprisimena ar buvo greta E. D. kažkoks automobilis. Pas tyrėją į apklausą atvyko su K. P., visą laiką sėdėjo prie durų tame pačiame kabinete, nes nebuvo paprašytas išeiti, po K. P. apklausos, buvo apklaustas ir jis. Apklaustas buvo tik kartą, protokolą pasirašė. Tikslinant aplinkybes nurodo, kad parodymai suformuoti pagal jo ir K. P. prisiminimus.
      4. Taip pat teismas peržiūrėjo ir vaizdo įrašą (t. 1, b. l. 89), po kurio K. P. ir P. V. nurodė, kad įraše matomų žmonių jie nepažįsta.
    12. Išanalizavus baudžiamojoje byloje nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, juos įvertinus tiek kiekvieną atskirai, tiek susiejant į vientisą loginę grandinę, formuojama pagrįsta išvada, kad būtinosios ginties situacija buvo. Iš įvykyje tiesiogiai dalyvavusių nukentėjusiųjų (A. B., E. D., K. P.), liudytojo P. V. parodymų, kurie dėl alkoholio įtakos yra netikslūs, „migloti“ ir realios situacijos neatvaizduoja, nes pastarieji beveik nepamena konflikto, nei vienas iš jų negali patvirtinti kas jį pradėjo ir nurodyti tikrą jo eigą. Iš liudytojo R. V. parodymų matyti, kad jis atvažiavo pagal iškvietimą paskambinus pačiam I. B., tačiau į taksi automobilį norėjo įsėsti grupelė jaunuolių, kuriems buvo pasakyta, jog atvyko paimti ne jų. Tuo metu prie taksi automobilio keleivio pusės buvo ir pats kaltinamasis, jis bandė įlipti ir vairuotojas kitiems asmenims patvirtino, kad atvažiavo būtent I. B.. Po kiek laiko keleivio pusėje prie automobilio išgirdo smūgį, išlipęs pamatė, kad jo keleivis (I. B.) apibėgo aplink automobilį, o nepažįstami jaunuoliai agitavo sumušti I. B.. Liudytojas nurodė, kad būtent „K.“ agitavo, o kaltinamasis gynėsi. Šie liudytojo R. V. parodymai patvirtino ir paties kaltinamojo parodymus šioje dalyje. Kaltinamasis nurodė, jog jam būnat prie taksi automobilio, pajuto smūgį į pakaušį, apibėgo automobilį ir jį apsupo jaunuoliai, jis gynėsi suduodamas jiems smūgius, kaip pats teigia į veido sritį, viskas įvyko labai greitai. Šių aplinkybių kontekste akivaizdu, jog į I. B. buvo kėsintasi pirmiausiai būtent jam suduodant smūgį į pakaušį, siekiant išvengti puolimo, ir jam apibėgus aplink automobilį, jis buvo apsuptas jaunuolių, kažkam agituojant smurto panaudojimą prieš jį. Liudytojo R. V. parodymais ir patikimumu neabejojama, todėl tikėtina, kad būtent I. B. sako tiesą dėl pasikėsinimo ir gynybos. Nors paties fakto, jog pirmiausiai I. B. buvo suduota į pakaušį, liudytojas R. V. nematė, o tik girdėjo smūgį, tačiau jokia kita objektyvi bylos medžiaga to nepaneigia, todėl visos abejonės aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
    13. Vertinant būtinosios ginties sąlygų teisėtumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada ir būtent nurodytų įrodymų pagrindu grindžiamo procesinio sprendimo teisėtumu. Teismas sprendime motyvavo kodėl vadovavosi tik kaltinamojo, liudytojo R. V. parodymais bei specialisto išvadomis. Prokuroras mano, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs ir jie patvirtina, kad būtent I. B. buvo agresyviai nusiteikęs, sudavė smūgius, sakė, kad juos sumuš. Tokia kaltintojo pozicija yra subjektyvi, nes apklaustų byloje asmenų parodymų analizė, ypač pačių nukentėjusiųjų, iš kurių A. B. ir E. D. beveik nieko neatsimena, o K. P. lyg per miglą, ir kaip patys kartu su P. V. nurodo, jų parodymai surašyti iš jų abiejų kartu atsiminimų, todėl grįsti kaltinimą šių liudytojų parodymais negalima. Argumentas, kad K. P. ir P. V. pasakojimus patvirtina liudytojo D. D. parodymai, nesuponuoja absoliutaus pagrindo vertinti tokio pobūdžio liudijimą kaip neabejotinu įrodymu kaltės aspektu, nes D. D. tik pakartojo jų pasakytas aplinkybes, kurios abejotinos tikrumo prasme. Nors prokuroras mano, kad I. B. veiksmai buvo tyčiniai ir nukreipti į nukentėjusiųjų sveikatą, jos sutrikdymą, tačiau jo nurodytas byloje esančių įrodymų vertinimas yra nepagrįstas. Teismas padarė teisingas išvadas, kad nukentėjusiųjų parodymais kaltinti I. B. dėl jiems padarytų sužalojimų nėra pagrindo, jie nenurodė ne tik konflikto kilimo pagrindo, bet ir sekos, E. D. ir A. B. net negali pasakyti kaip patyrė sužalojimus.
      1. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti apeliaciniame skunde nurodytus prieštaravimus dėl K. P. ir P. V. apklausos teisėtumo ikiteisminio tyrimo metu, kuria suabejojo pirmosios instancijos teismas, buvo atliktas įrodymų tyrimas ir jie bei tyrėja S. B. apklausta dar kartą, nors liudytoja S. B. teigė, jog apklausa vyko laikantis proceso nustatytos tvarkos, tačiau iš K. P. ir P. V. duotų parodymų spręstina, kad vis tik pirmosios instancijos teismo išvada šiuo aspektu buvo teisinga ir pagrįsta. Pastarieji patvirtino, kad apklausos metu tiek vieno, tiek kito atžvilgiu jie buvo pas tyrėją tame pačiame kabinete kartu ir savo parodymus davė girdint vienas kito liudijimo turinį.
    14. Taigi, konstatavus būtinosios ginties situacijos būtį, iš įrodymų visumos nustatyta, kad nesant pagrįstų ir objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų priešingai nei nurodyta I. B. duotuose paaiškinimuose, neabejojant liudytojo R. V. parodymais, kaltinamojo atžvilgiu akivaizdus pasikėsinimas, suduodant I. B. į pakaušį, taip pasikėsinant į asmens sveikatą, pasitvirtino. I. B. parodymų turinio analizė, nesant paneigtinų kitų objektyvių įrodymų, formuoja išvadą, jog šį smūgį sudavė E. D., nes I. B. atsisukus, jis buvo arčiausiai I. B., paskui pasitraukus nuo jų ir apibėgus automobilį, kaltinamasis buvo apsuptas jaunuolių, kurie agitavo prieš jį panaudoti smurtą, fizinę jėgą, puolusių vaikinų buvo ne vienas, todėl saugodamas save, tokiu būdu ginantis I. B. sudavė nukentėjusiesiems byloje nustatytus smūgius ir tokiu būdu padarė specialisto išvadose nustatytus jiems sveikatos sutrikdymus.
    15. Įstatymų leidėjas būtinosios ginties atveju yra numatęs ir būtinosios ginties ribų peržengimo atvejus, todėl šiame kontekste, įvertinus bylos nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo nuosprendžio motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuosprendis ir šiuo atveju yra teisėtas ir pagrįstas. Kaip jau minėta, nukentėjusieji E. D., A. B. ir K. P. turėjo fizinį kontaktą ir specialistų išvadomis buvo nustatyti E. D. nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas dviem poveikiais, A. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas vienu poveikiu, o K. P. jokių sužalojimų specialistas nenustatė, todėl vertinant I. B. veiksmus ir gynybą nuo jo atžvilgiu nukreipto pasikėsinimo, dėl ko jis buvo paskatintas gintis tokiomis priemonėmis ir visa tai įvyko labai greitai, bandant jam konfliktinės situacijos išvengti ir bėgant toliau nuo prie jo buvusių neblaivių vaikinų, kurie vis tik jam apibėgus aplink automobilį jį apsupo, todėl nenaudojant perteklinės fizinės jėgos, tokį pasikėsinimą šiuo konkrečiu atveju atrėmė, suduodant po 1-2 smūgius, o ne begalę jų ir tokia gynyba atitiko pavojingą kėsinimąsi bei ginties ribos BK 28 straipsnio 3 dalies aspektu nebuvo peržengtos.
      1. Prokuroro nurodyti argumentai, jog I. B. galėjo išvengti šios situacijos ir tokių padarinių kuomet jie padaryti ne jam, o būtent nukentėjusiesiems, pasirenkant galimybę perleisti jiems taksi ar pasitraukimą, nes jis nebuvo apsuptas, atmestini. Iš bylos nustatytų aplinkybių, kurias patvirtina objektyvūs liudytojo parodymai, kurie iš esmės patvirtina I. B. nurodytą situacijos aiškinimą, nustatyta, jog būtent gavęs smūgį į pakaušį, jis atsisukęs arčiausiai jo pamatė E. D., kuris stovėjo su pakeltomis rankomis, sudarydamas vaizdą, kad jį puls, todėl jis smūgiavęs jam ir šalinosi nuo jo, nors šis nukrito atsitrenkdamas į taksi automobilį. I. B. apibėgo aplink automobilį, taigi, smurto toliau jis netęsė, o tik apsigynė ir pasitraukė. Iš liudytojo R. V. parodymų analizės matyti, kad K. P. agitavo I. B. sumušti, I. B. buvo apsuptas kitų trijų jaunuolių, kurie buvo pasiruošę jį mušti, rankas pakėlę tarsi kovinėje padėtyje, todėl matant jam kilusį realų pavojų, I. B. sudavė K. P. ir A. B.. I. B. teismui nurodė, jog jam irgi buvo smūgiuota, tačiau jis smūgių išvengė ir taip gynėsi.
      2. Prokuroras kritikuoja teismo nustatytas aplinkybes, jog liudytojas R. V. nurodė, kad agitavo smurtauti būtent K. (K. P.), o ne kaip teismas konstatavęs, jog jaunuoliai agitavo mušti jį, tačiau toks teismo parodymų turinio analizės netikslumas nėra esminis veikos kvalifikavimo reikšmei, nes agitacija nepaneigta, tik individualizuota K. P. atžvilgiu. Toks liudytojo R. V. parodymų vertinimas nesuponuoja teismo esminio netikslumo įrodymų vertinimo procese. Visi įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimų, abejonių dėl jų patikimumo ir objektyvumo teisėjų kolegijai nekilo, teismas nesuteikė jokios išskirtinės reikšmės kaltinamojo parodymams kas leistų konstatuoti sąžiningo proceso ir teisės į teisingą teismą principų pažeidimą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Šiuo atveju teismas minėtų proceso klaidų nepadarė.
    16. Esant tokioms aplinkybėms, dar kartą analizuotiems ir įvertintiems įrodymams, liudytojų parodymams, nustatytas būtinosios ginties teisėtumas išpildytas, įstatymo leidėjo numatytos sąlygos, kurios išaiškintos ir teisminėje praktikoje, šiuo nagrinėtinu atveju teisingai nustatytos ir konstatuotos.
    17. Apibendrinus visa tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnyje, nepažeidė, visiems įrodymas suteikė vienodą įrodomąją reikšmę, nelaikė svaresniais nei kaltinančius, nei teisinančius I. B. duomenis, visi įrodymai ištirti, analizuoti ir įvertinti tiek atskirai, tiek visumoj ir padarytos galutinės išvados teisingos bei pagrįstos, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartis yra teisėta ir apeliacinio skundo argumentais nenaikintina.

7Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Nutarė

8Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Brunzos apeliacinį skundą atmesti.

9Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Proceso dalyviai
Ryšiai