Byla 2K-418-699/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Audronės Kartanienės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnį 50 MGL (6500 Lt arba 1900 Eur) dydžio bauda, 284 straipsnio 2 dalį – 20 MGL (2600 Lt arba 760 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 50 MGL (6500 Lt arba 1900 Eur) dydžio bauda; A. Š. dėl kaltinimo pagal BK 286 straipsnį išteisintas nesant jo veikoje nusikalstamos veikos požymių; nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. B., R. P. ir R. S. civiliniai ieškiniai atmesti; iš A. Š. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. B. priteista 1000 Lt (289,62 Eur) išlaidoms advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

2Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Š. ir nukentėjusiojo A. B. apeliaciniai skundai atmesti.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4A. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 28 d., apie 18.30 val., Kupiškio r., Šimonių mstl., ( - ) (toliau ir – ( - )) patrulio A. B. ir ( - ) specialisto R. S. nuvestas iki tarnybinio automobilio, stovėjusio Kupiškio r., Šimonių mstl., Šimonėlių g., t. y. viešoje vietoje, šiuos policijos pareigūnus bei netrukus ( - ) patrulę G. Š. išplūdo necenzūriniais žodžiais, taip juos viešai įžeidė ir trikdė visuomenės rimtį.

5Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 290 straipsnį ir 284 straipsnio 2 dalį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

6Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai dėl jo nuteisimo pagal BK 290 straipsnį ir 284 straipsnio 2 dalį yra nepagrįsti ir neteisėti, nes teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, o apeliacinės instancijos teismas – dar ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos bylose dėl asmens atsakomybės, kai jis ginasi nuo neteisėtų pareigūnų veiksmų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2001, 2K-218/2007), taip pat dėl nuosprendžio surašymo ir jo pagrindimo, tinkamo bylos patikrinimo apeliacinės instancijos teisme, ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7Kasatorius teigia, kad teismai neištyrė ir tinkamai, t. y. tiesiogiai, išsamiai ir nešališkai, nevertino visų įrodymų ir gynybos nurodytų jo nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, vadovavosi tik jo kaltę tariamai patvirtinančiais įrodymais, prielaidomis ir spėjimais, pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes byloje nepašalintas abejones ir prieštaravimus vertino jo nenaudai.

8Kasatorius nurodo, kad savo apeliaciniame skunde buvo išdėstęs bylos duomenimis pagrįstus argumentus, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus yra nepagrįstos, tačiau, pažeisdamas BPK reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neatsakė į pagrindinius jo apeliacinio skundo argumentus, nenurodė jokių konkrečių jo kaltę patvirtinančių įrodymų ir nemotyvuotai konstatavo, jog visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad apeliantas nepateikė jokių argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, neatitinka tikrovės ir yra nepagrįstas.

9Abiejų instancijų teismuose kasatoriaus nekaltumas, be kita ko, buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad net ir darant prielaidą, jog jis įžeidė policijos pareigūnus ir trikdė viešąją tvarką, tai padarė siekdamas apsiginti nuo neteisėtų pareigūnų veiksmų, kurių neteisėtumą patvirtinantys argumentai buvo nurodyti apeliaciniame skunde ir kurie apeliacinės instancijos teismo nebuvo patikrinti. Nustačius, kad buvo pakankamas pagrindas manyti, jog pareigūnų veiksmai yra neteisėti, asmuo turi teisę savo pasirinktomis priemonėmis priešintis bei gintis nuo neteisėto pareigūnų veikimo. Pasak kasatoriaus, tokios teisės aiškinimo ir taikymo praktikos laikosi kasacinės instancijos teismas, pagal kurią bet kuris asmuo turi teisę nepaklusti neteisėtiems pareigūnų reikalavimams ir atsisakyti juos vykdyti; asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis). Kasacinėse nutartyse Nr. 2K-451/2001, 2K-218/2007 suformuota praktika buvo nurodyta tiek nagrinėjant bylą pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, taip pat ir apeliaciniame skunde, tačiau dėl nurodytų teismo precedentų abiejų instancijų teismai nepasisakė.

10Pažymėdamas, kad apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvuotų išvadų dėl pagrindinių apeliacinio skundo argumentų, kasatorius nurodo savo apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kurie, pasak jo, liko neišnagrinėti.

11Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus paaiškinimus, kad jis nieko neteisėto neatliko ir po prieš jį panaudotų dujų nieko neatsimena, pagrįstų abejonių nepašalino. Įvykio metu jam esant stipriai apsvaigusiam nuo alkoholio ir pareigūnui papurškus jam į veidą dujų, kurių sudėtyje yra žmogaus sveikatą stipriai veikiančių cheminių medžiagų, galėjo įvykti patologinė organizmo reakcija į šias medžiagas, todėl buvo apribota jo galimybė suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, t. y. nebuvo paneigta, kad teismo nuosprendyje nurodytus veiksmus jis galėjo atlikti esant patologiniam apsvaigimui nuo nurodytų cheminių medžiagų ir alkoholio. Nors teisme net keletą kartų buvo prašoma skirti ekspertizę, tačiau teismas nepagrįstai tokio prašymo netenkino, todėl nepašalintas abejones turėjo vertinti jo naudai.

12Teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų A. B. ir R. S. parodymais, kad jis (kasatorius) atsisakė pateikti jiems savo dokumentus. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepašalino abejonių dėl jo asmens dokumentų atsiradimo administracinėje byloje. Nukentėjusysis A. B. patvirtino, kad jau kitą dieną po 2012 m. rugsėjo 28 d. įvykio jo (kasatoriaus) asmens dokumentai buvo administracinėje byloje. Kasatorius pažymi, kad jo asmens dokumentai buvo automobilio daiktadėžėje (T. 1, b. l. 101), ir, nors jis neprisimena įvykio aplinkybių, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad dokumentai po jo sulaikymo jau buvo pridėti prie administracinės bylos, darytina vienareikšmiška išvada, jog jie buvo paimti iš automobilio arba prieš jo išvedimą iš automobilio, arba iš karto po to. Iš Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 12 matyti, kad tikrinant jo neblaivumą 20.45 val. jo asmenybė jau buvo nustatyta pagal jo paso duomenis (T. 1, b. l. 24), o pagal R. P. tarnybiniame pranešime nurodytus faktus į areštinę jis buvo pristatytas 21.10 val. Be kita ko, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepatikėjo ir nesirėmė nukentėjusiųjų A. B. ir R. S. paaiškinimais bei jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis, jog matė važiuojantį A. Š. automobilį, taip pat liudytojų G. Š., S. G. parodymais dėl grasinimų susidoroti su A. B. ir R. S. įvykio vietoje, kai jie atvyko pagal pranešimą apie pastiprinimo poreikį.

13Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai, vadovaudamasis ATPK 264, 267 straipsniais, Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, 19 straipsnio 5 dalimi, Policijos patrulių veiklos instrukcijos 52–60 punktų nuostatomis, pripažino, kad pareigūnų veiksmai prievarta išvedant jį iš automobilio, kuriame jis miegojo, bei prievarta pristatant į sveikatos priežiūros įstaigą tikrinti girtumą, prievarta gabenant į policijos komisariatą ir ten laikinai sulaikant, buvo teisėti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad prieš policijos pareigūnams jį prižadinant jis neblaivus nevairavo automobilio (šią aplinkybę pripažino ir teismas) ir žinojo, kad turi teisę miegoti savo automobilyje. Byloje nėra įrodyta ir tai, kad policijos pareigūnams pareikalavus jis atsisakė pateikti savo asmens dokumentus. Pasak kasatoriaus, jam atsisakius pasitikrinti girtumą, policijos pareigūnai turėjo surašyti protokolą pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį (neblaivumo patikrinimo vengimas), o ne prievarta versti tikrintis blaivumą, ir juolab neturėjo teisės prievarta dėl to vežti į medicinos įstaigą. Nuosprendyje nėra nurodytas teisės aktas, kuris nustatytų asmens pareigą vykti su policijos pareigūnais prieš savo valią į medicinos įstaigą tikrintis blaivumo. Kasatoriaus vertinimu, akivaizdu, kad įvykis įvyko dėl pareigūnų netinkamų ir neteisėtų veiksmų, nes jeigu jis nebūtų buvęs pažadintas miegantis automobilyje, tai kaltinime nurodytų veiksmų nebūtų padaręs. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451/2001 konstatuota, kad policijos pareigūnų veiksmai, kai jie prievarta vežė automobilį vairavusį asmenį į medicinos įstaigą pasitikrinti blaivumą, nors šis atsisakė tai daryti, yra neteisėti, nes, esant atsakomybei už tai, girtumo laipsnio nustatymas asmenims, kurie to vengia, netenka prasmės, o asmens veiksmai, kai jis tam priešindamasis lengvai sutrikdė pareigūnų sveikatą, yra teisėti. Tai, kad nebuvo jokio pagrindo vežti jo (kasatoriaus) į policijos įstaigą, įrodo ir policijos pareigūnų elgesys su liudytoju R. M., kuris miegojo tame pačiame automobilyje apsvaigęs nuo alkoholio (jam nustatytas 3 prom. (t. y. dukart didesnis) girtumas) ir kuris taip pat kaip ir jis galėjo vairuoti automobilį, tačiau pareigūnai jį paleido namo, net nesiaiškinę, kas vairavo automobilį ir ar iš viso jį kas nors neblaivus vairavo.

14Pasak kasatoriaus, pagal galiojančias teisės normas pareigūnams įtariant, kad jis galėjo vairuoti transporto priemonę neblaivus ir siūlant pasitikrinti neblaivumą, jis turėjo teisę pasirinkti, ar tikrintis, ar atsisakyti tai daryti, ir būti įstatymų nustatyta tvarka patrauktam administracinėn atsakomybėn. Iki pareigūnų prieš jį panaudoto smurto ir dujų jis jautėsi gerai ir pamiegojęs būtų išsiblaivęs ir parėjęs namo. Pripažinus, kad jis turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog pareigūnų veiksmai yra neteisėti, jis turėjo teisę savo pasirinktomis priemonėmis priešintis ir gintis nuo pareigūnų neteisėto veikimo. Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2007, 2K-451/2001).

15Kasatoriaus nuomone, jis taip pat turėjo būti išteisintinas pagal BK 284 straipsnio 2 dalį. Net ir darant prielaidą, kad jis prie automobilio išvadino pareigūnus necenzūriniais, jų orumą žeminančiais žodžiais ir taip trikdė viešąją tvarką, tokių veiksmų ne itin ilga trukmė, jų atlikimo nuošali vieta, nedidelis intensyvumas, pavartotų įžeidžiančių žodžių pobūdis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, bet galėtų užtraukti administracinę atsakomybę. Be to, įvertinus tai, kad nurodytų veiksmų padarymo metu jis manė, jog pareigūnai elgėsi neteisėtai, ir siekė jiems pasipriešinti, jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką. Jo elgesys buvo nukreiptas ne trikdyti viešąją rimtį ar tvarką, o ginti savo teises, tarp jų – ir teisę nesutikti su neteisėtais pareigūnų nurodymais ir jų nevykdyti, taigi šių motyvų dominavimas jo veikoje rodo, kad veika buvo nukreipta ne prieš visuomenės rimtį ar tvarką.

16Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė, o pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad policijos pareigūnai, jam kerštaudami, jį apkalba dėl to, kad jis įskundė juos Policijos imuniteto tarnybai dėl kyšio iš jo reikalavimo. Tai patvirtina ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendis, kuris šiuo metu yra apskųstas, o baudžiamoji byla, kurioje A. B. kaltinamas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, R. S. – pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, o R. P. – pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, nagrinėjama apeliacine tvarka. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys kasatoriaus pateikti jo bei policijos pareigūnų pokalbių garso įrašai, kurių autentiškumas yra patvirtintas 2013 m. lapkričio 29 d. specialisto išvada Nr. 11-1985 (13). Dėl to apkaltinamasis nuosprendis šių pareigūnų parodymais negali būti pagrįstas.

17Taip pat kasatorius teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų (BPK 219 straipsnio 3, 4, 5 punktai, pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2011). Nors jis buvo kaltinamas trijų skirtingų nusikalstamų veikų padarymu, tačiau kaltinamajame akte nenurodyta, kokiais konkrečiais jo veiksmais kokios konkrečios nusikalstamos veikos buvo padarytos. Be to, BK 286, 290 straipsniuose nustatyta atsakomybė tik už asmens, einančio įstatymo jam pavestas pareigas, įžeidimą ir pasipriešinimą tokiam asmeniui. Kaltinamajame akte nenurodyta, kokių teisės aktų pavestas pareigas įvykio metu vykdė policijos pareigūnai, prieš kuriuos jis tariamai atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, atsižvelgiant į specialų nukentėjusiųjų statusą, neaišku, ar visi byloje nurodyti nukentėjusieji tokiais laikytini ir kokiu pagrindu. Tik iš teismo nuosprendžio jam tapo žinoma, kokiais teisės aktais pagrįsti tariamai teisėti pareigūnų veiksmai, todėl jis negalėjo tinkamai gintis nuo nekonkretaus kaltinimo. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų, neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008), tačiau jis privalėjo taip elgtis. Kita vertus jis sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismas negali nuosprendyje praplėsti kaltinimo kitomis, nei jame nurodyta, aplinkybėmis. Dėl to teismas, negalėdamas pasunkinti jo padėties, turėjo spręsti tik dėl jo kaltės pagal pareikštą kaltinimą ir, konstatavęs, kad kaltinime nenurodyta konkrečių teisės aktų, kuriuose būtų įtvirtintos kaltinime nurodytų pareigūnų teisės reikalauti iš jo konkretaus elgesio varianto, taip pat tai, kad įstatymu ir poįstatyminiu aktu imperatyviai nėra nustatyta jo pareiga elgtis taip, kaip iš jo buvo reikalaujama, turėjo pripažinti, jog jo kaltė baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka nėra neginčijamai ir neabejotinai įrodyta, todėl baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma. Be to, jis yra nuteistas ir už pareigūnų reikalavimo pateikti dokumentus nevykdymą, nors už tai jau yra nubaustas administracine tvarka. Esant nurodytiems kaltinamojo akto trūkumams, teismui „plečiamai vertinant kasatoriaus kaltę“ ir taip nepagrįstai pasunkinant jo teisinę padėtį, faktiškai buvo supainioti skirtingų baudžiamojo proceso subjektų vaidmenys įrodinėjimo procese, nes ne įtariamieji, kaltinamieji, bet ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti reikšmingus bylai duomenis, o teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus duomenis ir spręsti, ar jie yra įrodymai, iri juos vertinti. Tuo tarpu įtariamasis (kaltinamasis) asmuo dalyvauti įrodinėjimo procese turi teisę, o ne pareigą.

18Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į nuteistojo A. Š. kasacinį skundą prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

19Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde ginčijo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 290 straipsnį ir 284 straipsnio 2 dalį, nurodė argumentus dėl nepagrįsto jo nuteisimo, nuosprendyje išdėstytų išvadų dėl jo kaltės neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, jų pagrindimo prielaidomis ir spėjimais, prieštaravimo formuojamai teismų praktikai. Skunde jis taip pat teigė, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog įvykio metu jis buvo neblaivus, prieš jį buvo panaudotos ašarinės dujos ir jis ribotai suprato savo atliekamų veiksmų esmę, t. y. kaltinime nurodytus veiksmus galėjo atlikti esant patologiniam apsvaigimui nuo cheminių medžiagų ir alkoholio, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė skirti ekspertizę šiems neaiškumams pašalinti ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė manantis, kad jeigu jis pareigūnus ir išvadino necenzūriniais, jų orumą žeminančiais žodžiais ir taip trikdė viešąją tvarką, tai tokių veiksmų ne itin ilga trukmė, nuošali jų atlikimo vieta, nedidelis intensyvumas, pavartotų įžeidžiančių žodžių pobūdis ir veiksmų atlikimo vietos mažas viešumas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, bet galėtų užtraukti administracinę atsakomybę. Be to, jo elgesys buvo nukreiptas ne trikdyti viešąją rimtį ar tvarką, o ginti savo teises, iš jų – ir teisę nesutikti su neteisėtais pareigūnų nurodymais ir jų nevykdyti, taigi jo veika buvo nukreipta ne prieš visuomenės rimtį ar tvarką. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus neatsakė ir padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nėra naujų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, atsiliepime daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas ir šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nutartį, todėl nutartis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

20Nukentėjusysis A. B. atsiliepimu į nuteistojo A. Š. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

21Nukentėjusysis nurodo, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti. Teigdamas, kad turėjo teisę priešintis neteisėtiems pareigūnų veiksmams, kasatorius patvirtina pasipriešinimo faktą. Nors priešintis pareigūnų veiksmams galima, tačiau ne visais atvejais, o šiuo atveju nukentėjusiojo ir kitų pareigūnų veiksmai buvo aiškiai teisėti. A. Š. viešoje vietoje buvo neblaivus, taip pat įtariamas tokios būsenos vairavęs automobilį. Pasak nukentėjusiojo, jeigu A. Š. ir nevairavo automobilio, jis negalėjo elgtis taip, kaip elgėsi. Nors kasatorius bando palankiai sau pateikti įvykių versiją, tačiau jo teiginiai neatitinka objektyviai byloje nustatytų aplinkybių. Byloje įrodyta, kad dėl dujų, kurios buvo panaudotos prieš A. Š., jis negalėjo nesuvokti savo veiksmų esmės, taip pat nustatyta, kad įvykio metu jis buvo labai girtas. Iš bylos duomenų galima spręsti, kad girtumas šiuo atveju nėra asmens atsakomybę lengvinanti ar šalinanti aplinkybė, todėl ekspertizės skyrimas byloje nebuvo reikalingas. Kasaciniame skunde A. Š. detaliai aptaria įvykio aplinkybes, tarp jų – ir kiekvieno policijos pareigūno veiksmus jo sulaikymo metu, tačiau nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad apklausiamas kitose bylose (baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-491/2014 ir administracinėje byloje) A. Š. nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. vakaro įvykio Kupiškio r., Šimonių k, bei po to sekančios nakties ir ryto aplinkybių dėl neblaivumo nepamena. Taigi kasaciniame skunde detaliai aiškindamas įvykio aplinkybes nuteistasis tik siekia suklaidinti teismą. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, nukentėjusysis daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi ne tik policijos pareigūnų, bet ir kitų liudytojų parodymais, teisingai pripažino A. Š. kaltu padarius jam inkriminuotas veikas.

22Nuteistojo A. Š. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

23Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis)

24Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

25Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015).

26Šioje byloje A. Š., pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 284 straipsnio 2 dalį ir 290 straipsnį, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo, prašydamas panaikinti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, ginčijo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų (jo paties, liudytojų A. B., R. S. parodymų, kitų bylos duomenų) vertinimą ir nustatytas faktines aplinkybes, nurodydamas teismo padarytus esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies pažeidimus, taip pat baudžiamojo įstatymo, būtent BK 1, 28, 290 straipsnių, 284 straipsnio 2 dalies, taikymą, akcentavo nukrypimą nuo teismų praktikos tos pačios kategorijos bylose. Iš nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame buvo išdėstyti konkretūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentai tiek dėl byloje sprendžiamų faktinių, tiek ir dėl teisinių pagrindų. Nuteistasis, pateikdamas atitinkamus argumentus, nesutiko su teismo išvadomis, kad jis atsisakė policijos pareigūnams reikalaujant pateikti dokumentus, nurodė, anot jo, nepaneigtas abejones dėl šių dokumentų atsiradimo jo administracinėje byloje, taip pat aplinkybes, jog nuosprendyje nurodytus veiksmus galėjo atlikti esant pataloginiam apsvaigimui nuo alkoholio ir dėl prieš jį panaudotų dujų poveikio, ginčijo policijos veiksmų teisėtumą, kai šie prievarta vežė jį į policijos komisariatą, nurodė priežastis, kodėl, jo nuomone, jis turėjo teisę gintis nuo neteisėtų pareigūnų veiksmų ir kaip panašūs atvejai vertinami teismų praktikoje, kaip įvykio metu suprato susidariusią situaciją ir savo veiksmus, šiuo požiūriu ginčydamas tyčios pažeisti viešąją tvarką savo veiksmuose buvimą, kėlė baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo administracinės atsakomybės klausimą, be to, išdėstė motyvus dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams.

27Atsakydamas į šiuos nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas jokių konkrečių bylos duomenis pagrįstų motyvų neišdėstė, nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino bylos įrodymus, bei lakoniškai pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniuose skunduose nėra jokių naujų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, visiškai pritaria visiems žemesnės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams ir jų nekartoja. Be kita ko, teismas akcentavo, kad įrodymų vertinimas, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, yra išimtinė teismo prerogatyva ir rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika bylose Van de Hurk prieš Nyderlandus (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, peticijos Nr. 16034/90), Helle prieš Suomiją (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas, peticijos Nr. 20772/92), pagal kurią, anot apeliacinės instancijos teismo, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

28Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik toks nutarties argumentavimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotomis teismo išvadomis dėl apeliacinio skundo, kokias numato BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatos, ir šias nuostatas pažeidžia. Nurodytas apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo atsakyta į esminius apelianto argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo ir jų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir kitų apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Pažymėtina, kad jei apelianto nurodomi prieštaravimai dėl nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai nurodyta, kodėl daroma tokia išvada. Tačiau iš nagrinėjamoje byloje esančios apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, grindžiamo bendro pobūdžio teiginiais, nesusietais su konkrečiais apeliacinio skundo argumentais ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, negalima daryti išvados, kad nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas tinkamai ir atsakyta į apeliaciniame skunde iškeltus esminius klausimus.

29Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog apeliaciniuose skunduose nėra jokių naujų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, neatitinka tikrovės. Nors proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo keliami ir sprendžiami klausimai dėl kaltinamojo akto atitikties BPK reikalavimams, A. Š. galimybės suvokti ir valdyti savo veiksmus bei ekspertizės skyrimo šioms abejonėms pašalinti, tačiau teismo nuosprendyje šie klausimai, ginčijami ir nuteistojo apeliaciniame skunde, nebuvo analizuojami, be to, pirmosios instancijos nuosprendyje detaliau nebuvo aptartos ir kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – dėl nuteistojo A. Š. dokumentų atsiradimo jo administracinėje byloje, kuriomis jis ginčijo liudytojų policijos pareigūnų parodymus dėl jo atsisakymo pateikti reikalaujamus dokumentus, tyčios pažeisti viešąją tvarką nebuvimo ir kt.

30Teisėjų kolegijos vertinimu, esminė aplinkybė, šiuo atveju nulėmusi apeliacinės instancijos teismo išvadų neatitikimą BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimams, yra netinkamas rėmimasis EŽTT praktika. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pagrindė savo poziciją atskira EŽTT sprendimų nuostata, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos priimto sprendimo motyvams. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šia nuostata vadovavosi tik formaliai, neišsiaiškino visų EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį suformuluotų reikalavimų dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą ir nesusiejo jų aiškinimo ir taikymo su Lietuvos baudžiamojo proceso įstatyme ir teismų praktikoje nustatytais privalomais reikalavimais.

31Pagal EŽTT praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Kadangi Konvencijos tikslas – garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, tai ši teisė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu šalių argumentų iš tikrųjų „išklausoma“, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 47287/99, § 80). Viena motyvuoto sprendimo funkcijų – parodyti šalims, kad jos buvo išklausytos. Taigi teisė būti išklausytam apima ne tik galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti. Pagal nuoseklią EŽTT praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įpareigoja teismą tinkamai išnagrinėti jam pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nors nenustato jų vertinimo ar reikšmės sprendimui, nes EŽTT neturi nagrinėti, ar į argumentus atsakyta tinkamai (pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06). Šiai pareigai visada yra taikoma išlyga, kad teismas gali manyti, jog nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų (Fomin prieš Moldovą, § 31). Nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90, § 61; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Česnulevicius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41922/06). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta (Didžiosios kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Taxquet prieš Belgiją, peticijos Nr. 926/05, § 91). Reikėtų pabrėžti, kad EŽTT sprendimuose, taip pat ir tuose, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus byloje, atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiame kontekste būtina atsižvelgti į, be kita ko, argumentų, kuriuos šalys gali pateikti teismams, įvairovę ir į Susitariančiosiose Šalyse egzistuojančius skirtumus dėl įstatymų nuostatų, paprotinių normų (tradicijų), doktrinos ir teismų sprendimų išdėstymo bei surašymo. Būtent dėl to klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92, § 55; 2015 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Deryan prieš Turkiją, peticijos Nr. 41721/04, § 30–33). EŽTT praktikoje nurodoma ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, iš asmens atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (pvz., 2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; Fomin prieš Moldovą, § 31).

32Vertinant išdėstytus EŽTT išaiškinimus Lietuvos baudžiamojo proceso teisės normų (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys) kontekste, atsižvelgiant į pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką aiškinant ir taikant šias normas ir į nagrinėjamos bylos aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimas bendro pobūdžio teiginiais, nesusietais su konkrečiais apeliacinio skundo argumentais ir konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, paviršutiniškas pritarimas pirmosios instancijos teismo išvadoms, nepateikiant jokių išsamesnių tokio sprendimo motyvų ir aiškiai neatsakius į apeliaciniame skunde išdėstytus esminius argumentus, negali būti pripažintas motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo prašymų bei esminių argumentų pateikimu, todėl pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas. Teisėjų kolegijos nuomone, toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, iš kurios išplaukia teismo pareiga motyvuoti savo sprendimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT praktikos nuostata dėl apeliacinės instancijos teismo galimybės motyvuojant savo sprendimą tiesiog pritarti skundžiamame sprendime padarytoms išvadoms turi būti aiškinama atsižvelgiant į Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimą išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. EŽTT sprendimuose formuojamas visoms valstybėms – Konvencijos dalyvėms privalomas minimalus bendras žmogaus teisių apsaugos standartas negali būti panaudojamas siekiant bloginti asmens padėtį apeinant konkrečius Lietuvos teisėje nustatytus griežtesnius (aukštesnius) reikalavimus.

33Konstatuoti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes suvaržė nuteistojo A. Š. teisę į teisingą bylos procesą, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl jų sukelti teisiniai padariniai taisytini iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir pakartotinai patikrinant nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

34Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį, be nuteistojo A. Š., nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais skundė ir nukentėjusysis A. B., dėl kurio apeliacinio skundo esmės teismas taip pat tinkamai nepasisakė (dėl abiejų apeliacinių skundų teismas nurodė bendrus motyvus), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kasacine tvarka byla nagrinėjama tik pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą, kitų kasacinių skundų nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais nėra paduota, o apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą šiuo atveju negali pabloginti nuteistojo padėties (lot. non reformatio in peus principas) (BPK 386 straipsnio 3 dalis), BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu naikintina tik ta dalis apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria atmestas nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas, ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

35Kasacinio skundo argumentai dėl materialios teisės normų aiškinimo ir taikymo bei kitų proceso teisės normų pažeidimų paliekami nenagrinėti, nes sprendimo dėl jų priėmimas šiuo atveju galimas tik tinkamai atliktus pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimą apeliacine tvarka, be to, pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Priklausomai nuo priimto sprendimo, iš naujo bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas A. Š. paskirtas baudas, išreikštas litais, neteisingai perskaičiavo į eurus, taip pažeisdamas specialią taisyklę, nustatytą Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje.

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

37Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija... 4. A. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 28 d., apie 18.30 val.,... 5. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Kupiškio rajono... 6. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai dėl jo nuteisimo... 7. Kasatorius teigia, kad teismai neištyrė ir tinkamai, t. y. tiesiogiai,... 8. Kasatorius nurodo, kad savo apeliaciniame skunde buvo išdėstęs bylos... 9. Abiejų instancijų teismuose kasatoriaus nekaltumas, be kita ko, buvo... 10. Pažymėdamas, kad apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvuotų... 11. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus paaiškinimus, kad jis... 12. Teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų A. B. ir R. S.... 13. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai, vadovaudamasis 14. Pasak kasatoriaus, pagal galiojančias teisės normas pareigūnams įtariant,... 15. Kasatoriaus nuomone, jis taip pat turėjo būti išteisintinas pagal 16. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė, o pirmosios... 17. Taip pat kasatorius teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka 18. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 19. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde ginčijo... 20. Nukentėjusysis A. B. atsiliepimu į nuteistojo A. Š. kasacinį skundą prašo... 21. Nukentėjusysis nurodo, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai... 22. Nuteistojo A. Š. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 23. Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą ( 24. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis... 25. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos... 26. Šioje byloje A. Š., pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas... 27. Atsakydamas į šiuos nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentus,... 28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik toks nutarties argumentavimas negali... 29. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog... 30. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminė aplinkybė, šiuo atveju nulėmusi... 31. Pagal EŽTT praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama... 32. Vertinant išdėstytus EŽTT išaiškinimus Lietuvos baudžiamojo proceso... 33. Konstatuoti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai pripažintini... 34. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį, be... 35. Kasacinio skundo argumentai dėl materialios teisės normų aiškinimo ir... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 37. Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...