Byla 2K-7-313/2012

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Rimanto Baumilo, Vytauto Greičiaus, Albino Sirvydžio, Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei, nuteistajam M. M., gynėjui advokatui Antanui Pliaugai, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Remiantis BK 92 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams. Paskirta M. M. auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 iki 6 val. ir tęsti mokslą.

2Priteista iš M. M. 3983,90 Lt Vilniaus teritorinei ligonių kasai, 5627,02 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriui, 32 611,18 Lt T. K. nusikaltimu padarytai turtinei (2611,18 Lt) ir neturtinei (30 000 Lt) žalai atlyginti.

3Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmestas.

4Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5M. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 6 d., apie 18.00 val., Lazdijų r., ( - ), prie gyvenamojo namo tyčia metaliniu strypu sudavė mažiausiai vieną smūgį T. K. į kojas ir taip dėl atvirų blauzdų lūžių padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą.

6Nuteistasis M. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį ir jį išteisinti. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų, nes nuosprendis pagrįstas ne visais įrodymais, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas, nepasisakė dėl įrodymų leistinumo, nepašalino byloje esančių abejonių, neišsamiai atsakė į apeliacinio skundo argumentus, taip padarė esminius BPK pažeidimus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 punktu, nustatęs, kad jis veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, dėl to netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio nuostatas.

7Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo T. K. kūno sužalojimu, neatliko papildomų veiksmų, kad būtų išaiškinta, kokiu metaliniu strypu jis buvo sužalotas (metalinėmis šašlykinės kojomis ar metaliniu vamzdžiu); kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis, kai jam buvo suduotas smūgis per kojas; ar nukentėjusiajam buvo suduota vieną ar kelis kartus ir kokioje padėtyje jis tada buvo; kurie asmenys įvykio metu buvo prie nukentėjusiojo ir kokius veiksmus atliko. Kasatorius teigia, kad jis nukentėjusiojo nesužalojo, o tai padarė R. D. Šią aplinkybę patvirtino K. M., B. M., R. M. ir J. R.. Įvykis vyko 2007 m. gegužės 6 d. (Motinos dieną), kai savo namų teritorijoje šeimomis ilsėjosi namo gyventojai. Grupė jaunuolių, tarp kurių buvo V. S., T. K., A. V., K. V., D. S., tyčia sukėlė konfliktą: chuliganiškai važinėjosi automobiliu, triukšmavo, įžeidžiamai kibo prie moterų, taip trukdydami ilsėtis. Dėl to kilo konfliktas, po kurio šie jaunuoliai pasitraukė, tačiau netrukus sugrįžo apsiginklavę lazdomis bei metaliniais strypais ir puolė vietinius gyventojus. Kasatorius pabrėžia, kad konfliktas prasidėjo jam nedalyvaujant ir baigėsi ne dėl jo veiksmų, nes R. D., smūgiuodamas metaliniu strypu gulinčiam ant žemės T. K. į kojas, jį sunkiai sužalojo. A. V. ir V. S. buvo pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnio 1, 2 dalis. Nukentėjusysis T. K. taip pat buvo aktyvus viešosios tvarkos pažeidėjas ir vykdė puolamuosius veiksmus. Jis (M. M.), pamatęs, kad T. K. muša jo tėvą, kurio marškinėliai buvo suplėšyti, ėmė šį ginti. Kasatorius pabrėžia, kad vyko ne bendros muštynės, kaip nustatė teismai, bet akivaizdus grupės jaunuolių puolimas ir kiemo gyventojų gynyba nuo jo. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog vietiniai gyventojai K. M., R. D., E. G. bei kiti buvo linkę konfliktą su į kiemą atvykusiais jaunuoliais išspręsti smurtu pasitelkiant plytą, dujinį ginklą, o vėliau –ir metalinį strypą, nes apie plytą ir dujinį ginklą ankstesniuose teismų sprendimuose nebuvo jokios kalbos.

8Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrindinį dėmesį skyrė apeliacinio skundo argumentams, jog ne jis (M. M.) sužalojo T. K., paneigti. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neatsakė į kitą apeliacinio skundo argumentą, kad nepagrįsta teismo išvada dėl vykusių abipusių muštynių, nes namo gyventojai gynėsi nuo grupės jaunuolių, apsiginklavusių lazdomis ir metaliniais strypais, pavojingo, akivaizdaus ir pradėto puolimo, o jis (M. M.) gynė savo tėvą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad veiksmai, už kuriuos nuteisti A. V. ir V. S., negalėjo būti laikomi pavojingu kėsinimusi (kasacinė nutartis Nr. 2K-137/2010).

9Kasatorius teigia ir tai, kad šioje byloje turėjo būti nustatyta, kokius konkrečiai veiksmus ir kokiu tikslu jis atliko, t. y. ar jis kartu su visais mušėsi, ar tik gynė tėvą, ar galėjo suduoti ir ar sudavė smūgį T. K. metaliniu strypu ir kokiu konkrečiai strypu nukentėjusysis buvo sužalotas, ir tinkamai tokius veiksmus įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatsakė į šiuos apeliacinio skundo argumentus, taip nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, taip iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis).

10Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į nuteistojo M. M. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimo, už kurį nuteistas M. M., padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei nuteistojo kaltės. Teismas pagrįstai pripažino M. M. kaltu padarius sunkų T. K. sveikatos sutrikdymą, jo kaltę pagrįsdamas bylos įrodymų visetu: liudytojų J. A. G., B. G., I. G., R. D., K. V., G. G., J. G., J. P., N. L., V. S. parodymais, paties M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktiniais įrodymais, daiktų apžiūros protokolu, kitais bylos duomenimis, kurie vieni kitus patvirtina, papildo ir sudaro vieningą įrodymų visumą. Kauno apygardos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Prokurorė pažymi, kad ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tris kartus, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas išsamus įrodymų tyrimas, pakartotinai apklausti liudytojai, išsamiai išanalizuoti ir aptarti įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo klausimai. Teismas pasisakė, kodėl atmetė liudytojų K. M., B. M., R. M. ir J. R. parodymus, motyvavo, kodėl teismo išvadas pagrindė liudytojų G. G., J. G., J.A. G., B. G., I. G., R. D., K. V., J. P., N. L., V. S. parodymais. Nutarties turinys patvirtina, kad nukentėjusiojo T. K., liudytojų G. ir J. G., J. A. G., V. S., R. D., K. V., J. P. parodymus teismas kruopščiai analizavo, lygino su kitais byloje surinktais įrodymais laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

11Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus argumentai apie teismo šališkumą yra deklaratyvūs, nes jie grindžiami tik nuteistajam nepalankiu įrodymų vertinimu, o tai negali būti siejama su teismo šališkumu, nes baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas reiškia, jog baudžiamoji byla turi būti išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Teismo posėdžių metu nei M. M., nei jo gynėjas teisėjo nušalinimo teise nepasinaudojo, o duomenų, dėl kurių būtų pagrindas suabejoti teismų, išnagrinėjusių šią bylą, nešališkumu, byloje nėra.

12Prokurorė pažymi, kad nepagrįsti ir argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Iš M. M. apeliacinio skundo matyti, kad jis ginčijo kaltę, teigdamas, jog teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, kad nukentėjusįjį sužalojo ne jis, o R. D., ginčijo teismo išvadą dėl vykusių abipusių muštynių, teigė, jog gynėsi nuo užpuolikų ir gynė savo tėvą, neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šie argumentai išsamiai išnagrinėti, išdėstant dėl jų motyvuotas teismo išvadas. Teismas įvertino visas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo ir kitų asmenų veiksmais konflikto metu, atsižvelgė į tai, kad konfliktas kilo ne tarp T. K. ir M. M. bei jo tėvo, kad nukentėjusysis T. K. konflikto pradžioje net nedalyvavo, nebuvo agresyvus, o kaip tik bandė raminti konfliktuojančius asmenis, kad tuo metu, kai jį puolė K. M., jis jau traukėsi iš kiemo, jokių ginklų ar įrankių rankose neturėjo, ir padarė pagrįstą išvadą, kad M. M. sužalojo T. K. abipusių muštynių metu, nurodydamas motyvus, kodėl padarė išvadą, jog nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Iš Kauno apygardos teismo nutarties matyti, kad nuteistojo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas itin išsamiai, nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių jo argumentų, nurodyta, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisingu, todėl apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.

13Nuteistojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

14Dėl BK 28 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo

15Kasaciniame skunde pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai iš esmės ginčijami dviem aspektais:

161) kasatorius teigia, kad teismai neteisingai vertino aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo T. K. sužalojimu, ir tai, pasak jo, lėmė nepagrįstas teismų išvadas, jog būtent kasatorius nukentėjusiajam sunkiai sutrikdė sveikatą;

172) taip pat kasatorius mano, kad teismai, nepripažindami, jog jis turėjo teisę gintis nuo pavojingo kėsinimosi, netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas.

18Vertinant kasacinį skundą pirmuoju aspektu pažymėtina, kad, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė aplinkybes, kuriomis buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis. Nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje buvo ištirti byloje surinkti duomenys: apklausti nukentėjusysis T. K., liudytojai J. A. G., B. G., I. G., V. S., R. D., N. L., K. V., G. G., J. G., J. P., E. G., A. V., G. S., O. K., G. B., K. S., K. M., B. M., R. M., J. R.; vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais, esant prieštaravimams tarp parodymų bei kitiems bylos įrodymams patikrinti, perskaityti nuteistojo M. M. ir kai kurių liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, ištirti rašytiniai bylos įrodymai. Šie įrodymai atitiko įrodymams keliamus leistinumo, liečiamumo ir patikimumo reikalavimus, nes jie gauti teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais, palyginti ir vertinti su kitais byloje esančiais įrodymais. Nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kaip nepatikimi kaltinimui prieštaraujantys įrodymai, pagal kuriuos nukentėjusįjį sužalojo ne M. M., bet R. D. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad: faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės patvirtintos liudytojų J. A. G., B. G., R. D., J. P., N. L., V. S., A. V., G. G., J. G. duotais parodymais; į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams G. B. ir K. S., buvo kalbama, jog nukentėjusįjį sužalojo būtent M. M.; nuteistasis M. M. pirmųjų apklausų metu nurodė galėjęs suduoti turėtais strypais nukentėjusiajam; M. M. veikos padarymui turėjo įtakos nukentėjusiojo T. K. veiksmai prieš jo tėvą K. M. grumtynių metu. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, buvo nustatytos ir nuosprendyje nurodytos reikšmingos nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybės: M. M. nukentėjusįjį T. K. sužalojo metaliniu strypu (liudytojai J. A. G., J. P. parodė, kad matė, kaip M. M. iš kieme stovėjusios šašlykinės išsitraukė metalinius strypus, šią aplinkybę nurodė ir liudytojas K. V., o ir pats M. M. pripažino, kad jis buvo išsitraukęs iš šašlykinės du strypus), nuteistasis pirmą smūgį sudavė stovinčiam nukentėjusiajam per kojas (liudytojų J. A. G., I. G., J. P. parodymai), nukentėjusiajam buvo smūgiuota ne vieną kartą (specialisto išvadoje nustatyta, kad sužalojimai padaryti esant po vieną ar daugiau trauminių poveikių į abiejų blauzdų priekinius paviršius). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl to, kas nukentėjusiajam T. K. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, išsamiai išanalizavo byloje nustatytas aplinkybes, įvertino esančius įrodymus ir padarė motyvuotą išvadą, kad būtent kasatorius sužalojo nukentėjusįjį.

19Taigi kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pripažindami, jog kasatorius sužalojo nukentėjusįjį T. K., nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas paisė ir iš BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių kylančių reikalavimų.

20Minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai kasaciniame skunde ginčijami ir tuo aspektu jog, pasak kasatoriaus, buvo netinkamai pritaikytas BK 28 straipsnis.

21BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

22Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., kasacinės nutartys Nr.2K-125/2011, 2K-140/2011). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tą aplinkybę, jog kėsinimasis (ar jo grėsmė) yra toks, nuo kurio galima būtinoji gintis, gali patvirtinti ir anksčiau, t. y. iki tokio kėsinimosi padaryti besikėsinančiojo ar kitų, su juo susijusių asmenų, nusikalstami veiksmai. Esant kėsinimuisi į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, asmens gynyba nuo tokio kėsinimosi gali peraugti ir į jo bei besikėsinančio asmens muštynes. Šiuo atveju muštynių faktas pats savaime nepaneigia būtinosios ginties situacijos buvimo.

23Asmuo teisę į būtinąją gintį gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

24Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Taigi didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-137/2010).Vadinasi nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar kasatorius veikė esant būtinosios ginties situacijai, reikia išanalizuoti teismų atliktą įrodymų vertinimą byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste. Be to, paminėtina ir tai, kad ši byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka jau yra nagrinėjama trečią kartą.

25Pirmosios instancijos teismas, paneigdamas tai, kad nuteistasis M. M. sužalojo nukentėjusįjį T. K. esant būtinosios ginties situacijai, konstatavo, jog vyko abipusės muštynės. Tokios savo išvados dėl abipusių muštynių teismas nepagrindė byloje nustatytų aplinkybių analize ir surinktų įrodymų vertinimu. Taigi lieka neaišku, kokiais byloje esančiais duomenimis remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė šią išvadą. Teismas nepasisakė ir dėl to, kodėl į ( - ) kaimą atvykusiųjų jaunuolių veiksmai šiame kaime nevertintini kaip pavojingas kėsinimasis, suponuojantis vietinių gyventojų teisę į būtinąją gintį. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis M. M. sužalojo nukentėjusįjį T. K. nesant būtinosios ginties situacijai, nebuvo pagrįsta išsamia bylos aplinkybių analize ir įrodymų vertinimu ir taip buvo pažeisti iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylantys reikalavimai.

26Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis M. M. sužalojo T. K. nesant būtinosios ginties situacijai. Tokia teismo išvada nebuvo pagrįsta išsamia bylos aplinkybių analize, visapusišku įrodymų ištyrimu ir jų teisingu įvertinimu. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, nepašalino tarp įrodymų esančių prieštaravimų, vienus įrodymus vertino atskirai nuo kitų, iš esmės remdamasis paties nukentėjusiojo ir jo draugų parodymais. Nustatant atitinkamas aplinkybes buvo remiamasi ir tokiais parodymais, kurie faktiškai negalėjo patvirtinti šių aplinkybių buvimo. Nebuvo atsižvelgta ir į visas bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl to, ar kasatorius, sužalodamas T. K., veikė esant būtinosios ginties situacijai.

27Antai, viena vertus, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar T. K. buvo agresyvus ir ėmėsi smurto veiksmų ar priešingai – pats niekam negrasino, o tik bandė išvengti konflikto, nesirėmė K. M., R. M. J. R. ir I. G. parodymais dėl T. K. agresyvumo bei smurto prieš K. M. panaudojimo ir tai motyvavo tuo, kad šie asmenys yra suinteresuoti padėti M. M. išvengti atsakomybės, nes yra jo artimieji ar su juo susiję draugystės ryšiais. Šiuo atveju nėra aišku, kuo yra grindžiama teismo išvada, kad I. G. yra susijusi su K. M. draugystės ryšiais, ypač atsižvelgiant į tai, jog būtent M. teigė, kad T. K. sužalojo jos dukters sugyventinis R. D.

28Kita vertus, teismas pripažindamas, kad nukentėjusysis pats niekam negrasino, o tik bandė išvengti kylančio konflikto, tai grindė ir K. V., V. S., D. S., A. V., J. P., kurie buvo draugystės ryšiais susiję su nukentėjusiuoju, parodymais. Be to, K. V., V. S., D. S., A. V. buvo atvykę į ( - ) kaimą kartu su nukentėjusiuoju ir byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl jų neteisėtų, agresyvių veiksmų prieš vietinius gyventojus. K. V., J. P. parodymais buvo grindžiama ir ta aplinkybė, kad ne T. K. puolė kaltinamojo tėvą K. M., o K. M. puolė T. K., kuris tuo metu jau traukėsi iš kiemo. Taigi neaišku, kodėl minėtų asmenų, kurie neabejotinai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, parodymai teismo yra įvertinti kaip labiau patikimi, negu K. M., R. M., J. R., I. G. parodymai. Nustatant šią aplinkybę buvo remtasi ir liudytojos B. G. parodymais. Tačiau jos liudijimas, kad K. M. bėgo jaunimo link ir pradėjo muštis su nukentėjusiuoju, negali būti laikytinas patvirtinančiu minėtą aplinkybę. Taip pat pripažįstant, kad nukentėjusysis pats niekam negrasino, o tik bandė išvengti kylančio konflikto, buvo remtasi ir A. J. G., G. G., O. K., G. S. parodymais, kurie iš esmės nepatvirtina šios aplinkybės. Priešingai, pavyzdžiui, G. G. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad, kai iškilo grėsmė K. M., jo sūnus M. M., pribėgęs prie nukentėjusiojo T. K., metaliniu strypu trenkė jam per kojas. Taigi kasacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad minėtų asmenų parodymai nelaikytini paneigiančiais K. M., R. M., J. R., I. G. parodymus, pagal kuriuos T. K. buvo agresyvus ir ėmėsi smurto veiksmų prieš K. M., jį puolė.

29Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atvykusių jaunuolių: K. V., V. S., D. S., A. V., T. K. ir vietinių gyventojų konfliktas prasidėjo nuo to, kad V. S. su draugais atvykęs į kiemą ėmė pavojingai važinėti automobiliu, kelti dulkes ir pažymėjo, kad toks elgesys pagrįstai sukėlė kieme šventusių Motinos dieną žmonių pasipiktinimą. Kartu teismas, grįsdamas savo išvadą, kad atvykusius jaunuolius negalima laikyti tik puolančiais, o vietinius gyventojus – besiginančiais, konstatavo ir tai, jog vietiniai gyventojai buvo linkę šį konfliktą išspręsti ne teisinėmis priemonėmis, o panaudodami smurtą. Tačiau šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad T. K. draugų A. V. ir V. S. veiksmai Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo įvertinti kaip nusikalstami ir jie buvo nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis). Minėta, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalį vertybė, kuri yra saugoma baudžiamojo įstatymo bei gali būti ginama, yra ir visuomenės interesai. Neabejotinai visuomenės interesas yra tai, kad viešoje vietoje būtų užtikrinta visuomenės rimtis ir tvarka. Taigi minėti jaunuolių veiksmai suponavo ir kieme esančių žmonių teisę duoti atkirtį asmenims, pažeidinėjantiems viešąją tvarką, t. y. iš esmės teisę į būtinąją gintį, kuri gali būti įgyvendinta neatsižvelgiant į tai, ar galima buvo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

30Teismai, konfliktą tarp atvykusių jaunuolių ir vietinių gyventojų pripažindami abipusėmis muštynėmis, neįvertino ir tos aplinkybės, kad po to, kai V. S. automobiliu išvažiavo iš kiemo, jaunuoliai (iš viso penki asmenys) agresyviai nusiteikę su įrankiais grįžo į namo kiemą. Būtent šią aplinkybę patvirtina liudytojų A. J. G., E. G., R. M., I. G., K. M., R. D., B. G., G. G. parodymai. Iš šių parodymų matyti, kad atvykę jaunuoliai pirmi puolė namo gyventojus, jų veiksmais buvo sužaloti E. G., K. M., jam buvo suplėšyti marškiniai. Tai, kad E. G., K. M. buvo sužaloti, patvirtina ir specialistų išvados. Aplinkybę apie jaunuolių grįžimą į gyventojų kiemą patvirtina ir liudytojų V. S., K. V., nukentėjusiojo T. K. parodymai. Liudytojas V. S. taip pat parodė, kad grįždamas į kiemą jis rankoje turėjo įrankį. Šiame kontekste pažymėtina, kad to, jog jaunuoliams sugrįžus į kiemą tarp jų ir vietinių gyventojų kilo konfliktas, neneigia ir pats nukentėjusysis, jis neneigia ir to fakto, kad šio konflikto metu buvo susikibęs su K. M..

31Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vienas iš atvykusių jaunuolių – V. S. į kiemą nešinas metaliniu strypu atbėgo ne siekdamas užpulti vietinius namo gyventojus, bet norėdamas apginti savo draugą T. K. nuo pavojingų E. G. veiksmų. Tokia teismo išvada grindžiama V. S. parodymais ir iš esmės nėra patvirtinta kitais byloje esančiais įrodymais. Priešingai, kaip minėta, iš liudytojų A. J. G., E. G., R. M., I. G., K. M., R. D., B. G., G. G. parodymų matyti, kad atvykę jaunuoliai pirmi puolė namo gyventojus, dėl puolimo buvo sužaloti E. G., K. M. Vien tai, kad konflikto metu E. G. buvo sužalotos plaštakos, neleidžia daryti išvados dėl V. S. siekio apginti T. K.

32Pažymėtina, kad pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami minėtą konfliktą tarp atvykusių jaunuolių ir Barčių kaimo gyventojų kaip abipuses muštynes, neatsižvelgė ir į policijos darbuotojų K. B. ir K. S. parodymus, pagal kuriuos jiems atvykus į įvykio vietą vietiniai gyventojai pasakojo, kad turėdami įrankį atvykę jaunuoliai juos užpuolė, o jie nuo šio užpuolimo gynėsi. Be to, liudytojas K. B. nurodė, kad gyventojai ir anksčiau yra skundęsi netinkamu jaunuolių elgesiu.

33Taigi iš įrodymų viseto, kuris patvirtino bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, inter alia tas, į kurias teismai neatsižvelgė, matyti, kad teismai ir tą konfliktinę situaciją, kuri susidarė jaunuoliams, saugiai pastačius automobilį ir apsiginklavus lazdomis, sugrįžus į namo kiemą su agresyviais tikslais, nepagrįstai vertino ne kaip teisės į būtinąją gintį įgyvendinimą, bet kaip abipuses muštynes. Minėta, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Minėtoje konfliktinėje situacijoje jaunuolių, taip pat ir nukentėjusiojo T. K., padaryti agresyvūs veiksmai, kuriuos, kaip minėta, patvirtino liudytojų parodymai, laikytini pavojingu kėsinimusi, nes jais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, kilo grėsmė kiemo gyventojų saugumui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tarp namo gyventojų buvo ir mažamečių vaikų. Atsižvelgus į tai, kad jaunuoliai į namo kiemą sugrįžo be aiškios priežasties, saugiai pastačius automobilį, buvo agresyviai nusiteikę, turėjo įrankį, pirmieji panaudojo smurtą ir gavo atkirtį kėsinimuisi nepasibaigus, laikytina, kad šis kėsinimasis buvo akivaizdus ir realus. Taigi, konstatuotina, kad namo gyventojai, taip pat ir K. M., atremdami kėsinimąsi, veikė esant būtinosios ginties situacijai.

34Sprendžiant, ar M. M. veiksmai sužalojant nukentėjusįjį T. K., buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, pažymėtina, kad, pagal šioje kasacinėje byloje aptartus įrodymus, T. K. buvo agresyvus ir ėmėsi smurto veiksmų prieš K. M., jį puolė. K. M. buvo suplėšyti marškiniai, jis buvo sužalotas ir tai patvirtina specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, šioje byloje į namo kiemą sugrįžusių jaunuolių, taip pat ir T. K. agresyvūs veiksmai yra pripažinti pavojingu kėsinimusi. Pažymėtina ir tai, kad M. M. smurtą prieš nukentėjusįjį T. K. panaudojo nepasibaigus kėsinimuisi. Taigi, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad M. M. smurtą prieš nukentėjusįjį T. K. panaudojo siekdamas nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų kėsinimąsi prieš savo tėvą K. M. Kaip minėta, pagal BK 28 straipsnį teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama ne tik siekiant apginti save, bet ir kitus asmenis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

35Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šiuo atveju gynyba negali būti laikytina akivaizdžiai neatitinkanti kėsinimosi pavojingumo, todėl nėra pagrindo teigti, kad M. M. veiksmai buvo padaryti peržengiant būtinosios ginties ribas. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius sudavė nukentėjusiajam smūgius į kojas, t. y. į tas kūno dalis, kurių sužalojimas nekelia tokios didelės grėsmės žmogaus gyvybei ir sveikatai kaip kitų kūno dalių ar organų sužalojimas. Be to iš BK 28 straipsnio nekyla reikalavimas, kad užpultasis ar jį ginantis asmuo prieš besikėsinantįjį panaudojo adekvačias kėsinimosi pavojingumui priemones. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius metaliniais strypais sudavė per kojas jau gulinčiam ir niekam grėsmės nekeliančiam nukentėjusiajam, tačiau, kasacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina tokios kategoriškos išvados. Būtent byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų tai, kuriuo metu buvo sužalotas nukentėjusysis, ar tuo metu, kai jis gavo smūgį stovėdamas, ar jau gulėdamas. Taigi pažymėtina, kad tuo atveju, kai byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog T. K. buvo sužalotas jam jau gulint, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

36Taigi konstatuotina, kad M. M. veiksmai sunkiai sutrikdant T. K. sveikatą buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 28 straipsnio) teismų sprendimai naikinami, o byla nutraukiama.

37Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

38Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir, remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, bylą M. M. nutraukti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė... 2. Priteista iš M. M. 3983,90 Lt Vilniaus teritorinei ligonių kasai, 5627,02 Lt... 3. Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 4. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A.... 5. M. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 6 d., apie 18.00 val., Lazdijų... 6. Nuteistasis M. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės... 7. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino... 8. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrindinį... 9. Kasatorius teigia ir tai, kad šioje byloje turėjo būti nustatyta, kokius... 10. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 11. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus argumentai apie teismo šališkumą yra... 12. Prokurorė pažymi, kad nepagrįsti ir argumentai, jog apeliacinės instancijos... 13. Nuteistojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 14. Dėl BK 28 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo... 15. Kasaciniame skunde pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų... 16. 1) kasatorius teigia, kad teismai neteisingai vertino aplinkybes, susijusias su... 17. 2) taip pat kasatorius mano, kad teismai, nepripažindami, jog jis turėjo... 18. Vertinant kasacinį skundą pirmuoju aspektu pažymėtina, kad, priešingai... 19. Taigi kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai,... 20. Minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai... 21. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis,... 22. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima... 23. Asmuo teisę į būtinąją gintį gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai,... 24. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios... 25. Pirmosios instancijos teismas, paneigdamas tai, kad nuteistasis M. M. sužalojo... 26. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo... 27. Antai, viena vertus, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą,... 28. Kita vertus, teismas pripažindamas, kad nukentėjusysis pats niekam negrasino,... 29. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atvykusių jaunuolių: K. V., V.... 30. Teismai, konfliktą tarp atvykusių jaunuolių ir vietinių gyventojų... 31. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vienas iš atvykusių... 32. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai,... 33. Taigi iš įrodymų viseto, kuris patvirtino bylos išsprendimui reikšmingas... 34. Sprendžiant, ar M. M. veiksmai sužalojant nukentėjusįjį T. K., buvo... 35. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šiuo... 36. Taigi konstatuotina, kad M. M. veiksmai sunkiai sutrikdant T. K. sveikatą buvo... 37. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 38. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir Kauno...