Byla 2A-477-431/2018

Dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys byloje – uždaroji akcinė bendrovė „mogo LT“ (teisių perėmėja – AS „PlusPlus Capital“), akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, R. Ž. ir V. L

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. M. ieškinį atsakovei Estijos įmonei AS Seesam Insurance, veikiančiai per AS Seesam Insurance Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys byloje – uždaroji akcinė bendrovė „mogo LT“ (teisių perėmėja – AS „PlusPlus Capital“), akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, R. Ž. ir V. L.,

Nustatė

2

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 18 952,00 Eur draudimo išmoką ir metines 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo trečiajam asmeniui UAB „mogo LT“, ieškovei 173,77 Eur išlaidų už atliktą transporto priemonės žalos apskaičiavimą, 154,26 Eur išlaidų už automobilio transportavimą iš įvykio vietos, 1 454,00 Eur palūkanų pagal lizingo sutartį nuo 2014 m. birželio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovė pagal išperkamosios nuomos sutartį, sudarytą su UAB „mogo LT“, buvo įgijusi automobilį Mazda CX-5, kurį 2014 m. kovo 26 d. apdraudė, su atsakove sudarydama Automobilių savanoriškojo draudimo sutartį. Pagal lizingo sutartį automobilis yra apdraustas UAB „mogo LT“ naudai.
2. Ieškovė, važiuodama automobiliu Mazda CX-5, 2014 m. birželio 4 d. pateko į eismo įvykį, kurio metu į ieškovės automobilio galinę dalį atsitrenkė iš paskos važiavęs automobilis Mitsubishi Galant, vairuojamas V. L.. Po smūgio ieškovės vairuojamas automobilis buvo nublokštas į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su šia eismo juosta važiavusiu automobiliu VW Touran, vairuojamu R. Ž.. Apie įvykį ieškovė pranešė policijai, kuri nurodė, kad jei nėra ginčo ir sužeistų žmonių, patiems užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Įvykio aplinkybės buvo aiškios, vairuotojas V. L. pripažino kaltę dėl eismo įvykio, buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, apie įvykį pranešta atsakovei, taip pat AB „Lietuvos draudimas“, kuri buvo V. L. vairuoto automobilio valdytojo civilinės atsakomybės draudikė.
3. Atsakovė 2014 m. rugpjūčio 12 d. pranešė, kad draudimo išmoka nebus mokama, nes pagal AB „Lietuvos draudimas“ ekspertų išvadą automobiliai Mazda CX5, Mitsubishi Galant ir VW Touran buvo sugadinti ne automobilių vairuotojų nurodomomis natūraliai susiklosčiusiomis eismo įvykio aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Ieškovė nesutinka su AB „Lietuvos draudimas“ ekspertinės pažymos išvadomis, nes jos paremtos prielaidomis ir spėjimais. Ekspertas turėjo vadovautis objektyviais duomenimis, o ne subjektyviais įvykio dalyvių parodymais. Draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Atsakovė turėjo pateikti įrodymus, kad eismo įvykis buvo sukeltas tyčia arba, kad buvo klastojami duomenys apie įvykį, jo padarinius, kad draudikui nurodomos tikrovės neatitinkančios aplinkybės. Atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką neatlikęs aplinkybių tyrimo.
4. Eismo įvykio metu ieškovės automobilis buvo sugadintas nepataisomai. Automobilio rinkos vertė iki autoįvykio buvo 94 225,00 Lt (27 289,44 Eur), automobilio likutinė vertė – 28 486,00 Lt (8 250,12 Eur). Dėl apgadinimo padaryta 65 739,00 Lt (19 039,33 Eur) žala, todėl atskaičius 300,00 Lt (86,89 Eur) privalomą išskaitą, iš atsakovės priteistina 65 439,00 Lt (18 952,00 Eur) draudimo išmoka bei ieškovės turėtos turto vertinimo 600,00 Lt (173,77 Eur) išlaidos, automobilio transportavimo iš įvykio vietos 532,64 Lt (154,26 Eur) išlaidos. Atsakovei laiku nesumokėjus draudimo išmokos, ieškovė neturi galimybės atsiskaityti su lizingo davėju, todėl kas mėnesį moka įmokas pagal lizingo sutartį, tame tarpe sutartyje numatytas palūkanas, nors naudotis automobiliu nebeturi galimybės. Dėl to ieškovė patyrė papildomas išlaidas, kurie nuo automobilio sužalojimo iki ieškinio padavimo dienos, nuo 2014 m. birželio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio, sudaro 5 020,38 Lt (1 454,00 Eur). Iš atsakovės priteistini ieškovės nuostoliai dėl negalėjimo atsiskaityti su lizingo davėju.
5. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog atsakovė, 2014 m. liepos 2 d. gavusi pranešimą apie eismo įvykį, ėmė tirti įvykio aplinkybes. Automobilio Mitsubishi Galant vairuotojas V. L. nurodyti eismo įvykio aplinkybes atsisakė. Įvertinusi eismo įvykio dalyvių parodymų suderinamumą su matomais transporto priemonių apgadinimais, atsakovė suabejojo, kad eismo įvykis įvyko eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Todėl atsakovė, atsižvelgdama į AB „Lietuvos draudimas“ ekspertinę pažymą, atsisakė atlyginti žalą. Draudimo sutartimi atsakovė įsipareigojo atlyginti tik tiesioginius finansinius nuostolius, padarytus ar patirtus dėl žalos apdraustam objektui dėl sutartyje nurodytų įvykių. Ieškovė gali reikšti pretenzijas tik dėl nuostolių, patirtų dėl apdrausto objekto sugadinimų, o ne dėl ieškovės lizingo sutartyje numatytų įsipareigojimų. Teismui pripažinus įvykį draudžiamuoju, ieškovei priteistinas nuostolio dydis negali būti didesnis nei 66 271,64 Lt (19 193,59 Eur), t.y. nuostolis už sugadintą automobilį ir nuostolis už automobilio transportavimą.
6. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimą draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla tik dėl įvykio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Lietuvos draudimo priežiūros komisija nurodė, kad eismo įvykio deklaracija laikytina neteisminiu fakto pripažinimu. Teismas yra kompetentingas nustatyti eismo įvykio kaltininką. Spręsdamas, ar eismo įvykio dalyvio pripažintą atsakomybę už padarytą žalą laikyti nustatyta, draudikas turėtų įsitikinti, jog šio fakto pripažinimas atitinka įvykio aplinkybes ir nėra pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Eismo įvykis buvo inscenizuotas (dirbtinai sukurtas), todėl automobilio Mitsubishi vairuotojo kaltės už įvykį deklaracijoje prisiėmimas yra akivaizdžiai klaidinantis draudikus. Nėra įrodyti pastarojo veiksmai bei kaltė.
7. Trečiasis asmuo UAB „mogo LT“ sutiko su ieškiniu, prašė jį tenkinti.

3II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė trečiajam asmeniui UAB „mogo LT“ 18 952,00 Eur draudimo išmokos ir metines 6 procentų dydžio palūkanas už 18 952,00 Eur sumą nuo 2014 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovės AS Seesam Insurance, veikiančios per AS Seesam Insurance Lietuvos filialą. Priteisė ieškovei K. M. 154,26 Eur draudimo išmokos ir 1 814,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš viso – 1 968,34 Eur iš atsakovės AS Seesam Insurance. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė atsakovei AS Seesam Insurance 17,20 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės K. M.. Priteisė iš atsakovės AS Seesam Insurance 18,44 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Grąžino ieškovei K. M. 31,21 Eur žyminio mokesčio.
9. Teismas nustatė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai 2016 m. gegužės 17 d. ekspertizės akte pateikė išvadas, kad iš turimos medžiagos, nepateikus tyrimui automobilių, negalima nustatyti viso eismo įvykio mechanizmo, negalima atlikti identifikacinio transporto priemonių sugadinimų tyrimą ir kategoriškai identifikuoti automobilių Mitsubishi Galant ir Mazda CX-5 bei automobilių Mazda CX-5 ir VW Touran tarpusavio kontakto taškus. Bet ekspertai taip pat pateikė išvadas, kad sprendžiant iš automobilių sugadinimų apimties ir lokalizacijos, automobilių sugadinimus galima paaiškinti automobilių tarpusavio kontaktu automobilių vairuotojų nurodytoje eismo įvykio situacijoje, t.y. automobiliui Mitsubishi Galant priekinės dalies kaire puse trenkiantis į priekyje važiuojančio automobilio Mazda CX-5 galinės dalies dešinę pusę bei automobiliui Mazda CX-5 priekine dalimi trenkiantis į priešpriešais važiuojančio automobilio VW Touran priekinę dalį.

   5

10. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. birželio 4 d. Eismo įvykio deklaracijoje akivaizdžiai klaidingai nurodoma automobilio Mitsubishi Galant apgadinimo lokalizacija - priekinės dalies dešinė pusė, nes iš automobilių nuotraukų aiškiai matyti automobilio Mitsubishi Galant apgadintą priekinės dalies kairę pusę. Teismas pripažino, kad atsakovė nepateikė į bylą įrodomų, patikimai pagrindžiančių teiginius apie tai, kad automobiliai Mazda CX 5, Mitsubishi Galant ir VW Touran buvo apgadinti ne K. M., V. L. ir R. Ž. nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis, bet kitokiomis aplinkybėmis. Atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, kad eismo įvykis buvo sukeltas tyčia, kad buvo klastojami duomenys apie įvykį ar jo padarinius, kad draudikui buvo nurodomos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, kad ieškovė siekia neteisėtai ir nesąžiningai gauti draudimo išmoką.
11. Teismas padarė išvadą, kad AB „Lietuvos draudimas“ 2014 m. liepos 31 d. ekspertinė pažyma, kurios duomenimis ir išvada iš esmės grindžiamas atsakovės nesutikimas su ieškiniu, negali būti laikoma pakankamu ir objektyviu įrodymu, kad automobiliai buvo sugadinti ne eismo įvykio nurodytomis, bet kitomis aplinkybėmis, nes aiškindamos įvykio aplinkybes ieškovė ir R. Ž. galėjo iš dalies klysti dėl automobilių važiavimo greičių ir visos automobilių susidūrimo eigos. Atsakovės atsisakymą išmokėti draudimo išmoką Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr.006 (toliau – Taisyklės) 8.1.22 punkto pagrindu teismas pripažino nepagrįstu ir neteisėtu. Ieškovės reikalavimą atlyginti automobilio Mazda CX 5 savininkui žalą, patirtą dėl automobilio sugadinimo teismas pripažino pagrįstu ir teisėtu. Atsakovei tenka pareiga, vykdant 2014 m. kovo 26 d. draudimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atlyginti žalą, kurios dydis nagrinėjamu atveju vertintinas kaip skirtumas tarp automobilio rinkos vertės, buvusios iki automobilio sugadinimo, ir automobilio likutinės vertės po sugadinimo.
12. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo atlyginti 173,77 Eur automobilio vertinimo išlaidų, kadangi Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 8.2.2 punktas nustato, kad draudikas ir draudėjas turi teisę savo nuožiūra ir neatsižvelgdami į kitos šalies pageidavimus samdyti ekspertus nuostolio dydžiui ar įvykio aplinkybėms nustatyti, išlaidos tokiems ekspertams apmoka juos pasamdžiusi šalis. Teismo vertinimu, yra pagrindas ieškovės užsakymu atliktą vertinimą laikyti nebūtinu ir pakankamai nepagrįstu, nes atsakovė įvertino automobilio sugadinimus.
13. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo atlyginti 1 454,00 Eur išlaidas, kurias sudarė ieškovės nuo 2014 m. birželio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio sumokėtos palūkanos automobilio savininkei UAB „mogo LT“. Šalių draudimo sutartis, sudaryta Taisyklių, Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kelionės metu taisyklių Nr.008, bendrųjų draudimo sutarties sąlygų pagrindu, nenumatė ieškovės netiesioginių nuostolių, galimai patirtų dėl apdrausto automobilio sugadinimo, atlyginimo. Taisyklės, kuriomis buvo apdraustas automobilis, nenumato nuostolių, nesusijusių tiesiogiai su apdrausto automobilio sugadinimu, atlyginimo ir į draudimo sutartį nebuvo įtrauktos jokios papildomos specialiai aptartos draudimo sąlygos. Nagrinėjamomis aplinkybėmis taip pat neatsiranda galimybė aptariamą ieškovės reikalavimą tenkinti, remiantis bendrosiomis civilinės atsakomybės taisyklėmis, nenustačius būtinų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Į bylą nepateikti nurodytus nuostolius patvirtinantys įrodymai. Neatsiranda pagrindo konstatuoti, kad palūkanos ieškovės sumokėtos (jeigu sumokėtos), dėl atsakovo neteisėtų, kaltų veiksmų. Neatsiranda pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp ieškovės nurodytų 1 454,00 Eur išlaidų ir kokių nors atsakovės veiksmų ar neveikimo.

    6

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

14. Ieškovė K. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta priteisti ieškovei iš atsakovės 1 454 Eur palūkanų, sumokėtų pagal lizingo sutartį nuo 2014 m. birželio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio, ir priteisti ieškovei iš atsakovės 1 454 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl 1 454 Eur palūkanų pagal atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį už laikotarpį nuo 2014 m. birželio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio priteisimo, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas reglamentuojančias žalos atlyginimą. Aplinkybės jog automobiliu ieškovė naudojasi pagal lizingo sutartį atsakovei buvo žinomos. Atsakovei laiku nesumokėjus draudimo išmokos, ieškovė neturėjo galimybės atsiskaityti su lizingo davėja UAB „mogo LT“, todėl kas mėnesį mokėjo pagal lizingo sutartį numatytas įmokas, tame tarpe ir sutartyje numatytas palūkanas, nors automobiliu naudotis nebeturėjo galimybės. Todėl ieškovė dėl atsakovo kaltės – vengimo vykdyti pareigas pagal draudimo sutartį – patyrė papildomas išlaidas (nuostolius), kuriuos nuo automobilio sužalojimo iki ieškinio padavimo dienos sudaro 1 454 Eur.
2. Teismas nurodė, kad Taisyklės, kuriomis buvo apdraustas automobilis, nenumato nuostolių, nesusijusių tiesiogiai su apdrausto automobilio sugadinimu, taip pat neatsiranda galimybė ieškovės reikalavimą tenkinti bendrosios civilinės atsakomybės taisyklėmis. Civilinei teisinei atsakomybei kilti būtina nustatyti žalos padarymo faktą, žalą padariusiojo asmens neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir priežastinį ryšį tarp padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų. Teismas, konstatuodamas atsakovės neteisėtų veiksmų nebuvimą, nesvarstė faktinių aplinkybių, byloje pateiktų įrodymų, šią ieškinio dalį atmetė formaliai.
3. Atsakovei buvo žinoma, aplinkybė, jog automobiliu ieškovė naudojasi pagal lizingo sutartį, automobilių savanoriškojo draudimo sutartyje savininke yra nurodyta UAB „mogo LT“. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė nepateikė nurodytus nuostolius patvirtinančių įrodymų, nes kartu su ieškiniu yra pateikta „Atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutartis, kurioje 9 punkte nurodytas įmokų mokėjimo grafikas, pagal kurį ieškovė nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 27 d. turėjo sumokėti 5 020,38 Lt (1 268,84+1 259,83+1 250,59+1 241,12), tai yra 1 454 Eur.
4. Atsakovė neginčijo aplinkybės, jog ieškovė šių išlaidų nepatyrė, o trečiasis asmuo UAB „mogo LT“ nurodė, kad visiškai palaiko ir sutinka su ieškovės reikalavimais, tuo patvirtindama, kad nurodytas įmokas gavo. Tai, kad ieškovė patyrė šias išlaidas, patvirtina ir pateikiamas UAB „mogo LT“ raštas, kad lizingo gavėja pagal lizingo sutartį UAB „mogo LT“ nuo sutarties sudarymo pradžios yra sumokėjusi 5 843, 59 Eur palūkanų, o nuo spalio iki pažymos pateikimo yra sumokėjusi 4 749,04 Eur palūkanų. Pirmosios instancijos teismui ši pažyma nebuvo teikiama, kadangi atsakovė neginčijo fakto dėl palūkanų mokėjimo.
5. Pagal lizingo sutarties 10.6 punktą, jei gaunama draudimo išmoka UAB „mogo LT“ ją pirmiausia skiria lizingo gavėjo skolai padengti. Pagal 10.7 punktą, jei transporto priemonė yra apgadinta ar sugadinta, o draudimo išmoka negaunama, lizingo gavėjas transporto priemonę privalo sutvarkyti savo lėšomis ir toliau mokėti lizingo (išperkamosios nuomos) įmokas. Vietoje to lizingo gavėjas taip pat gali transporto priemonę išpirkti, sumokėdamas bendrųjų nuostatų 6.5 punkte nurodytas sumas, tai yra finansavimo sumą (šiuo atveju 49 000 Lt (14 191, 38 Eur)), susikaupusias palūkanas, pridėtinės vertės mokestį, 10 Lt dydžio transporto išpirkimo komisinį mokestį.
6. Tarp atsakovės nepagrįsto atsisakymo išmokėti draudimo išmoką ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Atsakovei laiku išmokėjus UAB „mogo LT“ 18 952 Eur draudimo išmoką, ji būtų visiškai padengusi ieškovės skolą UAB „mogo LT“. Taigi ieškovė būtų sumokėjusi skolą ir sutaupiusi palūkanas. Atsakovei nepagrįstai atsisakius išmokėti draudimo išmoką, ieškovė privalėjo vykdyti lizingo sutarties sąlygas, mokėti įmokas (kartu su palūkanomis), nes pagal sutarties 10.10 punktą ginčai dėl draudimo išmokos neišmokėjimo arba jos dydžio, neatleidžia lizingo gavėjos nuo sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymo ir nestabdo šių įsipareigojimų vykdymo. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad būtent dėl draudimo išmokos negavimo laiku, tai yra dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, ieškovė mokėjo palūkanas pagal lizingo sutartį.
15. Atsiliepimu į ieškovės K. M. apeliacinį skundą atsakovė AS Seesam Insurance, veikianti per AS Seesam Insurance Lietuvos filialą, prašo skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal sudarytą savanoriškojo draudimo sutartį atsakovė įsipareigojo atlyginti tiesioginius finansinius nuostolius, padarytus ar patirtus dėl žalos apdraustam objektui, atsiradusios dėl draudimo sutartyje nurodytų įvykių, išskyrus nedraudžiamuosius. Todėl ieškovė atsakovei gali reikšti pretenzijas atlyginti jos patirtus turtinius nuostolius tik dėl apdrausto objekto sugadinimų, o ne dėl jos pačios sudarytos lizingo sutarties numatytų įsipareigojimų vykdymo. Draudimo sutartimi ieškovės įsipareigojimai pagal lizingo sutartį draudžiami nebuvo. Pačios lizingo sutarties nuostatos atsakovei taip pat nebuvo žinomos.
2. Ieškovė, sudarydama lizingo sutartį ir sutikdama su jos sąlygomis, žinojo, kokie yra jos įsipareigojimai UAB „mogo LT“, kartu ir pagal lizingo sutarties 10.7 punktą nustatyta pareiga, negavus draudimo išmokos, transporto priemonę sutvarkyti savo lėšomis ir toliau mokėti lizingo įmokas. Ieškovė sutiko su lizingo sutarties 10.10 punktu, pagal kurį ginčai dėl draudimo išmokos neišmokėjimo arba jos dydžio neatleidžia lizingo gavėjo nuo lizingo sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymo ir nesustabdo šių įsipareigojimų vykdymo. Ieškovė, sudarydama draudimo sutartį, žinojo apie šią galimą riziką ir su ja sutiko. Ieškovės nurodo, jog prašomos priteisti palūkanos apima laikotarpį nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 27 d. Ieškovė į atsakovę dėl 2014 m. birželio 4 d. įvykusio įvykio kreipėsi tik 2014 m. liepos 2 d., todėl atsakovė neturėjo netgi teorinės galimybės išmokėti draudimo išmokos tokiu metu, kad ieškovei nebebūtų kilusi pareiga mokėti įmokų ir sutartinių palūkanų.
3. Ieškovė, sudarydama draudimo sutartį, žinojo, kad įvykio atveju draudimo išmoka nebus mokama iškarto po pranešimo apie žalą. Vadovaujantis Taisyklių 9.4.1 punktu žalos atveju tiesioginiai finansiniai nuostoliai atlyginami (draudimo išmoka išmokama) vadovaujantis draudimo sutarties sąlygomis, nustačius įvykio aplinkybes, gavus informaciją iš valstybinių institucijų tiriančių įvykio aplinkybes (jei valstybinės institucijos tiria įvykio aplinkybes), ekspertų išvadas (jei ekspertai buvo samdomi), ir draudėjui pateikus mokėjimo dokumentus, patvirtinančius patirtas transporto priemonės gelbėjimo, transportavimo, saugojimo ir remonto išlaidas.
4. Nagrinėjamoje byloje esminė su įvykio tyrimu susijusi informacija nebuvo gauta iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. Atsakovė buvo gavusi informaciją, kad dėl to paties įvykio AB „Lietuvos draudimas” vykdo autotechninį įvykio tyrimą, tačiau tyrimas dar nėra baigtas. Tik gavus pažymą iš AB „Lietuvos draudimas” apie baigtą tyrimą dėl įvykio aplinkybių 2014 m. rugpjūčio 12 d., ieškovė buvo informuota apie įvykio pripažinimą nedraudžiamuoju. Netgi tuo atveju, jeigu iš AB „Lietuvos draudimas” būtų buvusi gauta kitokio turinio išvada, leidžianti įvykį pripažinti draudžiamuoju, draudimo išmokos išmokėjimui atsakovė pagal draudimo sutarties 9.2.2 punktą būtų turėjusi 30 dienų terminą nuo tos dienos, kai buvo gauta paskutinė su įvykio tyrimu reikšmingai susijusi informacija. Taigi draudimo išmokos mokėjimo terminas būtų suėjęs ne anksčiau kaip 2014 m. rugsėjo 12 d., tai yra iki laikotarpio, už kurį ieškovė mokėjo palūkanas, pabaigos.
5. Pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies 1 punktą draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo. Bet kuriuo atveju, esant sudėtingam įvykio tyrimui, dėl to paties įvykio ekspertinius tyrimus atliekant ir kitiems draudikams, sprendimas išmokėti draudimo išmoką, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu, būtų neteisėtas. Ieškovei buvo žinomos ne tik sudarytos draudimo sutarties, lizingo sutarties sąlygos, bet ir tai, kad atsakovė, nepažeisdama sudarytos draudimo sutarties nuostatų bei Draudimo įstatymo, vykdo išsamų įvykio aplinkybių tyrimą. Apie tai, kad yra vykdomas aplinkybių tyrimas, atsakovė ieškovę informavo raštu 2014 m. liepos 31 d. Ieškovės argumentai, kad dėl draudimo išmokos nemokėjimo nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 27 d. sumokėtos palūkanos laikytinos ieškovės patirtais nuostoliais, yra nepagrįsti. Bet kuriuo atveju draudiminio įvykio tyrimas būtų užtrukęs, o ieškovės pareiga vykdyti lizingo sutartį nurodytu laikotarpiu būtų išlikusi.
16. Atsiliepimu į ieškovės K. M. apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė neteisingai nurodo 1 454 Eur nuostolių atsiradimo pagrindą. Šie nuostoliai atsirado ne dėl eismo įvykio ar atsakovės veiksmų, o pagal lizingo sutartį, tai yra šios palūkanos buvo numatytos sutartyje ir, nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonė būtų patekusi į eismo įvykį ar ne, ieškovė jas būtų įsipareigojusi mokėti. Todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad tai buvo prarasta galimybė sutaupyti bei pagerinti savo turtinę padėtį. Vienas esminių draudimo sutarties principų – atstatyti asmenį (jo turtą) į buvusią padėtį, tačiau tikslas nėra pagerinti asmens turtinės padėties. Todėl grįsti reikalavimą tokiu argumentu nėra teisinga.
2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tokių nuostolių atlyginimas nėra numatytas draudimo sutartyje. Ieškovės ir atsakovės teisiniai santykiai reglamentuojami Taisyklių nuostatomis. Atsakovė pagal Taisykles įsipareigoja atlyginti nuostolius, patirtus dėl žalos apdraustajam objektui, todėl ieškovės reikalavimas, susijęs su savo sudarytos lizingo sutarties vykdymu, negali sukelti atsakovei jokių įpareigojimų. Taisyklės, kuriomis buvo apdraustas automobilis, nenumato nuostolių, nesusijusių tiesiogiai su apdrausto automobilio sugadinimu, atlyginimo ir į draudimo sutartį nebuvo įtrauktos jokios papildomos specialiai aptartos draudimo sąlygos.
3. Šioje byloje nebuvo pagrindo taikyti deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Bylos šalis sieja išimtinai sutartiniai santykiai. Tuo tarpu deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Taigi, tam, kad būtų galima vertinti deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, šalių negali sieti sutartiniai teisiniai santykiai, kaip yra šiuo atveju. Ieškovė savo reikalavimą galėtų kildinti nebent iš draudimo sutarties, kurioje galėtų būti numatyta bauda ar delspinigiai. Šiuo atveju ieškovė savo reikalavimą kildina iš delikto, todėl toks reikalavimas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
4. Ieškovė neįrodė ir žalos dydžio. Teismas pagrįstai konstatavo, kad į bylą nepateikti nurodytus nuostolius patvirtinantys įrodymai. Lizingo sutartis patvirtina tik tai, kad tokios palūkanos buvo numatytos sutartyje, tačiau, kad jos buvo sumokėtos, ieškovė neįrodė. Ieškovė nepateikė pirminio dokumento – įmokos sumokėjimo patvirtinimo. Ieškovė bando įrodinėti netiesioginiais įrodymais: sutartimi, kurioje numatytos palūkanos, ir susirašinėjimu su UAB „mogo LT“. Todėl jos reikalavimo pagrįstumas abejotinas.
5. Ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai neturėtų būti priimti. Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas įrodymų nepakankamumą, priėmė šioje byloje ieškovei nepalankų sprendimą, nesuteikia ieškovei teisės į papildomą įrodinėjimo procesą, t. y. teisės teikti papildomus įrodymus tam, kad pagrįstų savo reiškiamus reikalavimus. Ieškovė privalėjo teikdama ieškinį įrodyti, kad ji, žalą, kurią prašo priteisti, patyrė. Negalima teigti, jog įrodymo, kad ieškovė žalą patyrė, pateikimas išryškėjo tik vėliau. Toks įrodymas turėtų būti pateikiamas kartu su ieškiniu.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

10

17. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 1 454 Eur palūkanas, ieškovės sumokėtas pagal lizingo sutartį, dėl atsisakymo sumokėti draudimo išmoką, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

18. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus apie jos sumokėtų palūkanų pagal lizingo sutartį dydį. Pažymėtina, jog įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 straipsnio 2 dalis), esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme. Minėta norma nustato, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.
19. Kasacinio teismo praktika, aiškinant šią proceso teisės normą, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014 ir joje nurodytą praktiką).
20. Vienu iš argumentų, dėl kurių pirmos instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus dėl 1 454 Eur nuostolių priteisimo, buvo šiuos nuostolius patvirtinančių įrodymų nepateikimas. Ieškovė šias išlaidas įrodinėjo pateiktu lizingo sutarties įmokų ir palūkanų mokėjimo grafiku. Tačiau jis pripažintinas nepakankamu, kad patvirtintų realiai patirtas išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pirmos instancijos teisme tarp šalių nebuvo kilęs ginčas dėl šių išlaidų realumo, ieškovė visas savo procesines pareigas vykdė tinkamai, sprendžia, kad nauji įrodymai yra priimtini.
21. Ieškovė pateikė teismui UAB „mogo LT“ pranešimą apie lizingo sutarties nutraukimą nuo 2015 m. lapkričio 30 d., kuriame nurodyta, jog nesumokėtų palūkanų dalis sutarties nutraukimo dieną yra 552,77 Eur (3 t., b.l. 133). UAB „mogo LT“ 2015 m. gruodžio 11 d. pateikta informacija patvirtina, jog ieškovė nuo 2014 m. spalio mėnesio iki pažymos pateikimo yra sumokėjusi 4 749,04 Eur palūkanų, o nuo 2014 m. kovo mėnesio iki pažymos pateikimo yra sumokėjusi 5 843,59 Eur palūkanų (3 t., b.l. 134). Taigi nuo 2014 m. kovo mėnesio iki 2014 m. spalio mėnesio ieškovė lizingo davėjui yra sumokėjusi 1 094,55 Eur (5 843,59 Eur-4 749,04 Eur). Kadangi pagal įmokų ir palūkanų grafiką ieškovė palūkanas turėjo pradėti mokėti tik nuo 2014 m. birželio 27 d. (1 t., b.l. 37-39), pripažintina, kad jos faktinės išlaidos nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 27 d. yra 1 094,55 Eur.

22. Ieškovė su atsakove 2014 m. kovo 26 d. sudarė Automobilių savanoriškojo draudimo sutartį, kuria nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2015 m. kovo 27 d. apdraudė automobilį Mazda CX 5 nuo visų įvykių, išskyrus nedraudžiamuosius (1 t., b.l. 11, 129-144). Nors apeliaciniame skunde ieškovė atsakovės atsakomybę grindžia CK nuostatomis, reglamentuojančiomis deliktinę atsakomybę, tačiau ginčas tarp šalių kilo tik dėl netinkamo draudimo sutarties sąlygų vykdymo, tai yra nepagrįsto draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką. Todėl dėl netinkamo šios sutarties sąlygų vykdymo jos šalims taikytinos sutartinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančios CK normos (6.256-6.262 straipsniai).
23. Nagrinėjamos draudimo sutarties objektas yra draudėjo finansinių nuostolių, patirtų dėl žalos apdraustai transporto priemonei padarymo atlyginimas, kai žala atsiranda dėl draudimo sutartyje nurodytų įvykių. Tačiau toks draudimo objekto apibrėžimas nereiškia, jog draudikas neturi pareigos atlyginti draudėjui kitos rūšies nuostolių, patirtų dėl pačių draudimo sutarties sąlygų nevykdymo arba netinkamo vykdymo. Pagal Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 9.2.5 punktą, jei pagal draudimo sutartį yra įvykdytos visos sąlygos draudimo išmokai gauti, o draudikas nustatytu laiku neišmoka draudimo išmokos, draudikui yra skaičiuojami 0,02 procentų delspinigiai nuo laiku neišmokėtos draudimo išmokos sumos ar jo dalies (1 t., b.l. 139-144). Taigi tokiu atveju draudėjas turi teisę reikalauti iš draudiko ne tik tinkamai įvykdyti pagrindinę prievolę – sumokėti draudimo išmoką, tačiau atlyginti ir netesybas.
24. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas nustatė, jog atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė mokėti draudimo išmoką pagal Taisyklių 8.1.22 punktą. Taigi ieškovė pagal sutarties sąlygas turi teisę reikalauti netesybų iš atsakovės. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalauja atlyginti jos nuostolius, patirtus dėl laiku nesumokėtos draudimo išmokos, kadangi, nebegalėdama naudotis nepataisomai sugandintu automobiliu, ji turėjo mokėti palūkanas pagal lizingo sutartį. Pažymėtina, jog sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais ir kurių kreditoriui nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Todėl sutarties šalis pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir 6.256 straipsnio 2 dalį gali reikalauti atlyginti ir didesnius, negu netesybos, faktiškai patirtus nuostolius dėl kitos šalies sutartinių pareigų nevykdymo arba netinkamo vykdymo.
25. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalauja atlyginti jos sumokėtas palūkanas pagal lizingo sutartį nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 27 d. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalį draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį (eismo įvykio metu galiojusi įstatymo redakcija).
26. Pagal šalių sudarytos sutarties Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 7.3.1.6 punktą atsitikus draudžiamajam įvykiui, draudėjas privalo parodyti draudiko atstovui sugadintą turtą ar jo liekanas ir sudaryti galimybes išsamiai jį ištirti. Draudikas neturi teisės nepagrįstai uždelsti turto apžiūrą, tačiau bet kokiu atveju ne ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų nuo rašytinio pranešimo apie įvykį, jeigu draudėjas ir draudikas nesusitaria kitaip. Jei tai yra būtina įvykio tyrimui ar subrogacijos teisės įgyvendinimui, draudikas gali pareikalauti saugoti sugadintą turtą ir ilgiau. Pagal 9.2.2 punktą draudimo išmoka išmokama per 30 dienų nuo tos dienos, kai draudikas gauna visą informaciją, reikšmingą nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį (1 t., b.l. 139-144).
27. Nurodytos Draudimo įstatymo nuostatos bei draudimo sutarties sąlygos numato draudiko pareigą atlikti tyrimą dėl draudžiamojo įvykio, taip pat nustato draudikui 30 dienų terminą nuo visos informacijos apie įvykį gavimo draudimo išmokai išmokėti. Taigi ir nagrinėjamoje byloje draudikas turėjo terminą nuo pranešimo apie eismo įvykį gavimo tyrimo atlikimui. Byloje nustatyta, jog eismo įvykis įvyko 2014 m. birželio 4 d., pranešimas apie įvykį draudikui pateiktas 2014 m. liepos 2 d. (1 t., b.l. 111). AB „Lietuvos draudimas“ 2014 m. liepos 31 d. sudarė ekspertinę pažymą, pagal kurią atsakovė 2014 m. rugpjūčio 12 d. pranešė ieškovei ir lizingo davėjai, jog eismo įvykis yra sukeltas tyčia, todėl draudimo išmoka mokama nebus, draudimo išmokos mokėti buvo atsisakyta pagal Taisyklių 8.1.22 punktą (1 t., b.l. 12; 14-23). Taigi atsakovė įvykio aplinkybių tyrimą baigė 2014 m. rugpjūčio 12 d. Todėl, eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju atveju, draudimo išmoka turėjo būti išmokėta ieškovei iki 2014 m. rugsėjo 12 d., tai yra likus tik kelioms dienoms iki ieškovės reikalaujamų palūkanų mokėjimo pabaigos (2014 m. rugsėjo 27 d.).
28. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovės nuostoliai dėl palūkanų mokėjimo atsirado ne dėl atsakovės kaltės, nes ji turėjo įstatyminę ir sutartinę pareigą dėl eismo įvykio atlikti tyrimą, kuris truko per protingą terminą. Pažymėtina, jog tyrimas dėl eismo įvykio buvo itin sudėtingas, buvo analizuojamas trijų automobilių susidūrimo aplinkybės ir pasekmės, AB „Lietuvos draudimas“, remdamasis savo atlikto tyrimo nustatytomis aplinkybėmis, 2014 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariatą, kuriame buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo sukčiavimo, tyčia sukeliant eismo įvykį (2 t. b.l. 21). Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas Panevėžio apygardos prokuratūros 2016 m. liepos 26 d. nutarimu, nesant padarytai nuskalstamai veikai (3 t., b.l. 20-21).
29. Pripažintina, jog visos abejonės dėl eismo įvykio aplinkybių buvo panaikintos tik teismo paskirtos ekspertizės, atliktos 2016 m. gegužės 17 d., padarytomis išvadomis. Todėl ieškovės lizingo bendrovei mokėtos palūkanos nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 27 d. negali būti pripažįstamos nuostoliais, atsiradusiais dėl to, jog draudikas per nurodytą palūkanų mokėjimo terminą nesumokėjo jai draudimo išmokos.
30. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nutarė

11Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.