Byla 2A-306/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, dalyvaujant: ieškovo atstovui prokurorui Martynui Jovaišai, atsakovo atstovams advokatui Michailui Sadovničiui, A.Š. trečiojo asmens atstovei L. M., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-2138-431/2009 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginant viešąjį interesą pareikštą ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, 699-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai „Gudeliai“ dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis. Tretieji asmenys byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir Valstybinė miškotvarkos tarnyba (šiuo metu reorganizuota į Valstybinę miškų tarnybą).

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ieškiniu bei patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 268 N01/99-20829 ta apimtimi, kuria išnuomota 3,41 ha ploto valstybinė miško žemė, valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 269 N01/99-20827 ta apimtimi, kuria išnuomota 0,1 ha ploto valstybinė miško žemė, valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 270 N01/99-20828 ta apimtimi, kuria išnuomota 0,26 ha ploto valstybinė miško žemė. Sutartys buvo sudarytos 1999 m. balandžio 28 d. tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) ir Gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Gudeliai“ (toliau – Bendrija).

4Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 1999 m. balandžio 28 d. priėmė įsakymą Nr. 1244-01 išnuomoti Bendrijai ne aukciono tvarka 99 metams tris 469 000 kv. m bendro ploto žemės sklypus, esančius Vilniuje, Fabijoniškių seniūnijoje. Šio įsakymo pagrindu 1999 m. balandžio 28 d. buvo pasirašytos valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartys, kuriomis buvo išnuomota ir valstybinė miško žemė. Sandorio sudarymo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos miškų įstatyme (toliau – Miškų įstatymas) nurodyta, kad valstybinė miško žemė nenuomojama. Taigi sudarant nuomos sutartis buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normas, todėl sutartys turi būti naikinamos dalyse dėl valstybinės miško žemės išnuomojimo.

5Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 4 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: pripažino negaliojančiomis 1999 m. balandžio 28 d. sutarčių dalis, kuriomis buvo išnuomota valstybinė miško žemė. Sprendime nurodyta, kad miestų miškai valstybinės reikšmės miškais laikomi nuo Miškų įstatymo įsigaliojimo (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija). Miesto miško statusą pagal šį įstatymą miškas įgyja nuo ginčo vietovės priskyrimo miesto savivaldybės teritorijai, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė šį mišką formaliai jau buvo priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusiame Miškų įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad valstybinė miško žemė nenuomojama. Teismas pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose esančius 1999 m. balandžio 30 d. kadastro duomenis nurodė, jog sutarties sudarymo metu nuomojamame žemės plote buvo miškas, kuris turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Minėtą statusą turintis miškas negalėjo būti išnuomotas, o pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktas pažymas ir kitus įrodymus matyti, kad buvo registruoti 3,41 ha, 0,1 ha ir 0,26 ha miško plotai. Teismas atmetė kaip neturinčius teisinės reikšmės atsakovų argumentus, jog Vyriausybė miestų miškus formaliai priskyrė valstybinės reikšmės miškams jau po ginčijamų sutarčių sudarymo, t. y. 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, kadangi miestų miškai tokį statusą buvo įgiję pagal įstatymą. Teismas konstatavo, kad žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą (įsakymą) dėl žemės nuomos ir sudaryti nuomos sutartis, jeigu tai prieštarauja aukštesnės galios imperatyvioms įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo (įsakymo) priėmimo ir sutarties sudarymo metu. Teismas pripažino, jog byloje pareikšti reikalavimai, kuriais siekiama, kad valstybės ir savivaldybės institucijos, spręsdamos jų kompetencijai priskirtus klausimus, laikytųsi įstatymo bei kitų teisės aktų, bei reikalavimai, kuriais prašoma pripažinti iš dalies negaliojančiomis imperatyviems įstatymo reikalavimams prieštaraujančias sutartis, yra viešojo intereso gynimas.

6Atsakovas VAVA apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Skunde rašoma :

1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad administraciniai aktai nesukuria VAVA pareigos atitinkamai veikti. Turi būti svarstomas visų susijusių teisės aktų teisėtumas. Ginčo metu, t. y. 1999 m. balandžio 28 d. galiojusios Miškų įstatymo redakcijos 7 straipsnis nustatė, kad valstybinių miškų savininko funkcijos priskirtos Vyriausybei. Valdydama ginčo žemės sklypą Vyriausybė 1994 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 272 pripažino 1992 m. rugpjūčio 27 d. potvarkio Nr. 848 priedėlio 4 punktą netekusiu galios ir suteikė 46,9 ha žemės sklypą Bajorų kaime, Vilniaus rajone individualių gyvenamųjų namų kvartalui statyti. Teismas dėl šios teisinės reglamentacijos sprendime nepasisakė, svarbių bylos aplinkybių neištyrė, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
2. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 1999 m. gegužės 17 d. pastabų dėl teritorijos detaliojo plano nepateikė, tačiau teismas dėl šio argumento taip pat nepasisakė.
3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai susiklostė tik nuo nuomos sutarčių pasirašymo momento. Nuomos teisinių santykių atsiradimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio proceso rezultatas, todėl sudarydama valstybinės žemės nuomos sutartis VAVA veikė tinkamai.
4. Vykdant žemės sklypo projektavimo darbus galiojo 1994 m. lapkričio 22 d. Miškų įstatymo redakcija Nr. 1154, kurios 5 ir 6 straipsniai nustatė, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti miestų miškų grupei. Ginčo žemės sklypo projektavimo ir nuomos santykių atsiradimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo, todėl teismas neteisingai taikė galiojusias teisės aktų normas.
5. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė grąžintinos valstybei žemės sklypo dalies dydį, bet ne jo dislokaciją, ribas. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas yra specifinis civilinės apyvartos objektas, nenurodžius konkrečių žemės sklypo dalies ribų, kuriose, ieškovo teigimu, yra valstybinės reikšmės miškas, nebus galimybės įgyvendinti priimto teismo sprendimo.
6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo žemės sklype, kadastrinis Nr. 0101/0100:2, yra 0,1 ha valstybinės reikšmės miško. Teismas tokią išvadą padarė vadovaudamasis Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugpjūčio 18 d. pažyma, kurioje pateikti duomenys neatitinka nekilnojamojo turto registre nurodytų duomenų, ir pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pagal kurias visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
7. Prokuroras neturėjo teisės kreiptis į teismą su ieškiniu, kadangi nepateikė įrodymų apie viešojo intereso buvimą, be to, teismas sprendime nesvarstė ieškinio reikalavimų poveikio asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams.
8. Bylinėjimosi išlaidos turėtų būti padalintos visiems atsakovams, nes teismo išvada, jog VAVA privalėjo ginti viešąjį interesą ir imtis priemonių pašalinti padarytus pažeidimus, nepagrįsta.

7Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad įstatyminis draudimas nuomoti valstybinės reikšmės miško žemę atsirado 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus Miškų įstatymui. Kadangi įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo VAVA neteko teisės išnuomoti valstybinę miško žemę Bendrijai. Detaliojo plano derinimas su atsakingomis institucijomis neturi įtakos ginčo sutarčių teisėtumui. Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktuose dokumentuose matyti valstybinės reikšmės miško lokalizacija ginčo žemės sklype, o teismo sprendimas gali būti įvykdytas tiek padalijant ginčo žemės sklypus į atskirus sklypus, tiek nustatant žemės sklypuose nuomojamas dalis. Tokiu būdu nebūtų pažeistos nei valstybės, nei Bendrijos teisės. Miškai yra ne Nekilnojamojo turto kadastro objektas, bet Miškų kadastro objektas, kurio tvarkytojas yra Valstybinė miškotvarkos tarnyba, todėl jos pateiktais duomenimis ir reikia vadovautis. Viešojo intereso pažeidimą leidžia konstatuoti ta aplinkybė, kad išimtine valstybės nuosavybe yra disponuojama pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, o ne tai, ar žemės sklypu naudojamasi ne pagal paskirtį.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

9Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šis klausimas analizuojamas vadovaujantis atsakovo VAVA skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

10Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėta, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje inter alia nustatyta, kad „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai“ ir kad „valstybinės reikšmės miškai – tai: <...> 2) miestų miškai; <...> 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams“. Nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių, kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą. Nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal ginčijamų sutarčių sudarymo metu galiojusio Miškų įstatymo 1 straipsnio redakciją, miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei <...>. Lietuvoje dominuoja valstybinė miškų nuosavybė. Pagal ginčijamų sutarčių sudarymo metu galiojusio Miškų įstatymo 6 straipsnio nuostatas, valstybinė miško žemė nenuomojama.

11Dėl ginčijamų nuomos sutarčių

12Bylos medžiaga patvirtina tai, kad 1999 m. balandžio 28 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimis Nr. 268 N01-99-20829, Nr. 269 N01-99-20827, Nr. 270 N01-99-20828 buvo išnuomoti žemės sklypai, į kurių plotą pateko ir dalis valstybinio miško žemės (b. l. 4-5, 6-7, 40, 41, 42-45, 50-51). Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus dokumentus į minėtus valstybinės žemės sklypus atitinkamai pateko 3,41 ha, 0,1 ha, 0,26 ha valstybinio miško plotai (b. l. 56-64, 112-114). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvu, esą negalima teigti, jog ginčo žemės sklype, kadastrinis Nr. 0101/0100:2, yra 0,1 ha valstybinės reikšmės miško, nes tokių duomenų nėra Nekilnojamojo turto registre. Nors Nekilnojamojo turto registro duomenų 2008 m. liepos 15 d. išraše (b. l. 42-43) dėl žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 0101/0100:2, nėra nurodyta, jog šiame žemės sklype būtų miškas, tačiau tokias aplinkybes patvirtina Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikta pažyma apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacinius rodiklius (b. l. 60). Pagal šią pažymą žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 0101/0100:2, teritorijoje yra įregistruotas 0,1 ha ploto miškas. Pažymoje nurodytas šiame plote esančių medžių amžius leidžia daryti išvadą, kad miškas šioje vietoje buvo ir ginčijamos nuomos sutarties sudarymo metu. Be to, pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju Nekilnojamojo turto registro duomenys nėra ginčijami, jie laikomi teisingais, tačiau yra sukonkretinami pagal institucijos, kuriai priskirta tvarkyti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą, miškų informacinę sistemą, vykdyti visos Lietuvos miškų inventorizaciją atrankos metodu bei rinkti miškų ūkio statistinius duomenis ir juos apdoroti, vykdyti miškų būklės monitoringą šalies miškuose, duomenis. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, jog sutarčių sudarymo metu išnuomojamuose žemės plotuose buvo miesto miškas, kuris turėjo valstybinės reikšmės miško statusą, todėl tokios žemės sklypų dalys negalėjo būti išnuomotos.

13Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarčių sudarymo metu galiojusio Miškų įstatymo 6 straipsnio teisinis reguliavimas, nustatantis, jog valstybinė miško žemė nenuomojama, laikytinas imperatyvaus pobūdžio. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad sudarytų nuomos sutarčių dalys dėl išnuomoto valstybinio miško žemės negali būti laikomos teisėtomis.

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, pažymėta, jog tai, kad administraciniai–procedūriniai veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, nereiškia, jog negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindų priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Jų atitiktis priėmimo metu galiojusiems įstatymų reikalavimams gali būti patikrinama sprendžiant jų sukeltų civilinių materialinių teisinių padarinių teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių dalies pripažinimo negaliojančiomis, tačiau remiantis kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle pripažintina, jog ir nenuginčijus atitinkamų administracinių–procedūrinių veiksmų, kurie sudarė prielaidas priimti ginčijamas nuomos sutartis, galima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindu sudarytų nuomos sutarčių ar jų dalių sukeliamų teisinių padarinių teisėtumą ir pagrįstumą.

15Nors analizuojamos žemės nuomos sutartys (ginčijamos jų dalys) ir buvo sudarytos remiantis apelianto paminėtu Vyriausybės 1994 m. balandžio 13 d. nutarimu bei kitais administraciniais aktais, tiesiogines teisines pasekmes nulėmė būtent pačios žemės nuomos sutartys, kurių atitinkamos dalys dėl sklypuose esančio valstybinės reikšmės miško prieštarauja imperatyviam teisiniam reguliavimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesutinka su skundo motyvais, kad turėtų būti svarstomas visų su teisminio ginčo šioje byloje dalyku susijusių teisės aktų teisėtumo klausimas. Administracinių teisės aktų pagrindu buvo tik suformuoti konkretūs valstybinės žemės sklypai ir atsirado teisinės prielaidos spręsti klausimus dėl šių žemės sklypų nuomos, tačiau visa tai turėjo būti padaryta laikantis imperatyviųjų Miškų įstatymo normų. Šiuo atveju ginčijamų sutarčių dalies neteisėtumą lemia jų sudarymo metu atsiradęs prieštaravimas imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kurių pagrindu draudžiama išnuomoti valstybinės reikšmės miškus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria pareigų priimti atitinkamus administracinio pobūdžio sprendimus dėl nuomos santykių sukūrimo ir atitinkamai sudaryti nuomos sutartis, jeigu tokie veiksmai prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

16Apeliacinio skundo motyvas, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 1999 m. gegužės 17 d. nepateikė pastabų dėl žemės sklypų teritorijos detaliojo plano, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes nesudaro pagrindo ginčijamų sutarčių dalis laikyti teisėtomis ir atitinkančiomis imperatyviąsias įstatymo nuostatas. Detaliojo plano derinimas ir tvirtinimas neturi įtakos ginčo sutarčių teisėtumui. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai susiklostė tik nuo nuomos sutarčių pasirašymo momento. Nors šių teisinių santykių atsiradimas ir susidėjo iš keletos etapų, tačiau tiesiogines teisines pasekmes sukūrė sudarytos valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartys, kurių pagrindu ir atsirado realūs nuomos teisiniai santykiai. Šiuo atveju VAVA veikė neteisėtai, nes sudarydama minėtas nuomos sutartis suteikė nuomai ir valstybinę miško žemę, nors pagal galiojusį imperatyvųjį teisinį reguliavimą to nebuvo galima daryti.

17Dėl ginčo žemės sklypų ribų

18Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo Bendrijos atstovai teigė, kad teismas turėtų išeiti už ieškinio ribų ir ginčijamas valstybinės žemės nuomos sutartis panaikinti visa apimtimi. Jų teigimu, jeigu teismo sprendimas liktų nepakeistas, tai dalis žemės sklypo bus Bendrijos valdyme, o kita dalis priklausys valstybinių miškų teritorijai, dalis sklypo bus miškų ūkio paskirties, o kita sklypo dalis galės būti kitos paskirties. Kiekvieno sklypo ribų keitimo (koregavimo) našta tektų Bendrijai, o tai yra neteisinga jos teisėtų interesų apsaugos požiūriu. Teisėjų kolegija atsakovo atstovų argumentus dėl ieškinio ribų peržengimo būtinybės laiko nepagrįstais.

19Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), taip pat kitų proceso dalyvių savarankiškai įstatymo nustatyta tvarka pareikšti reikalavimai (CPK 143 str. 1 d.). Atsakovas Bendrija pirmosios instancijos teisme neteikė teisiškai pagrįstų pasiūlymų ar prašymų ieškovo ginčijamas nuomos sutartis naikinti visa apimtimi. Pirmosios instancijos teisme pagal ieškovo reikalavimų ribas buvo tik sprendžiamas klausimas, ar ieškovo ginčijamų valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarčių dalys dėl valstybinio miško nuomos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Remiantis CPK normomis apeliacinės instancijos teismas tik patikrina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301, 320 str.). Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei tenkinti atsakovo Bendrijos atstovų apeliacinėje bylos proceso stadijoje išsakytą prašymą dėl ieškinio ribų peržengimo. Tokio reikalavimo ar prašymo nebuvo pareikšta pirmosios instancijos teisme, nebuvo nurodytas tokio reikalavimo faktinis pagrindas, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi procesine bylos nagrinėjimo ribų taisykle.

20VAVA apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nustatė grąžintinos valstybei žemės sklypo dalies dydį, bet ne jo dislokaciją, ribas. Nenurodžius konkrečių žemės sklypo dalies, kuriose yra valstybinės reikšmės miškas, ribų, esą nebus galimybės įgyvendinti priimto teismo sprendimo. Teisėjų kolegija šiuos teiginius laiko nepagrįstais.

21Pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, pažymėta, jog CK 1.109 straipsnyje nustatytas reikalavimas miško plotams – kad jie būtų apibrėžti. Taigi miškui apibrėžti būtini kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad teismo sprendimui, kuriuo panaikintos valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties atitinkamos dalys, įgyvendinti pakanka teismo sprendime nurodyti abu pirmiau įvardytus miško dislokacijos konkretizavimo kriterijus. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje vertina kaip atitinkantį CK 1.109 straipsnio reikalavimus, nes iš jo turinio aiškūs miško dislokacija ir konkretus dydis pagal ginčijamas valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis žemės sklype Nr. 0101/0100:0001 (Vilniaus m. k.v.) yra įregistruotas 3,41 ha valstybinės reikšmės miško plotas; žemės sklype Nr. 0101/0100:1899 (Vilniaus m. k.v.) yra įregistruotas 0,1 ha valstybinės reikšmės miško plotas; žemės sklype Nr. 0101/0100:0003 (Vilniaus m. k.v.) yra įregistruotas 3,41 ha miško plotas (b. l. 56-64, 112-114). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra galimas įvykdyti.

22Dėl miesto teritorijoje esančio miško, kaip valstybinės reikšmės miško

23Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išryškintos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų ar naudotojų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Dėl to įstatymu gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinti valstybinės reikšmės miškai, turi detalizuoti įstatymų leidėjas. Valstybė gali įstatymu nustatyti, kad būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų naudojimas.

24Apeliantas skunde nurodo, kad pagal galiojusias Miškų įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti miestų miškų grupei. Ginčo žemės sklypo projektavimo ir nuomos santykių atsiradimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo, todėl, pasak apelianto, teismas neteisingai taikė galiojusias teisės aktų normas.

25Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, nurodė, jog <...> ta aplinkybė, kad miškų plotai turėjo būti patvirtinti Vyriausybės, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog miškas įgyja valstybinio miško statusą plotų patvirtinimu, o nepatvirtinus – neįgyja. Atsižvelgus į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškią Miškų įstatymo nuostatą, darytina išvada, kad, nustačius, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Ar miškas yra valstybinės reikšmės, turėjo būti nusprendžiama pagal tokius požymius: ar tai yra miškas ir ar jis yra miesto teritorijoje. Nagrinėjamoje byloje ginčo sklypo dalys yra miškas. Mišku užaugusios šios sklypo dalys pagal teritorinį suskirstymą įstatymo priskirtos miesto miškui, todėl aukščiau minėtas apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

26Dėl prokuroro teisės kreiptis į teismą. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš VAVA

27Teisėjų kolegija nesutinka su skundo motyvais, kad prokuroras neturėjo teisės kreiptis į teismą su ieškiniu, kadangi esą nepateikė įrodymų apie viešojo intereso buvimą.

28Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės buvo pažeistos, turi teisę į teisminę gynybą. Siekiant apginti viešąjį interesą į teismą gali kreiptis prokuroras. Tokia jo teisė nustatyta CPK 49 straipsnio 1 dalyje, Prokuratūros įstatyme, tačiau šiose normose nepateikta viešojo intereso samprata. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą, ar ne. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2009). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, todėl pareikšti reikalavimai, kuriais siekiama, kad valstybės institucijos, spręsdamos jų kompetencijai priskirtus klausimus, laikytųsi teisės aktų reikalavimų, kad būtų panaikinti pažeidžiant imperatyvias teisės normas sukurti teisiniai santykiai, taip pat apima ir viešojo intereso reikalavimus. Valstybinės žemės (miško) naudojimas, valdymas bei disponavimas turi būti vykdomas pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus. Įgyvendindama viešąjį interesą už tokios žemės naudojimą, valdymą bei disponavimą valstybės vardu yra atsakinga ir turi atitinkamai veikti tam tikra valstybės institucija. Šioje byloje prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti šios institucijos sudarytas žemės nuomos sutarčių dalis. Taigi pagal susidariusią situaciją prokuroras gina viešąjį interesą, kuris buvo pažeistas tam tikrai valstybės institucijai nesilaikius imperatyvių įstatymo reikalavimų.

29Teisėjų kolegija nesutinka su skundo motyvu, kad bylinėjimosi išlaidos turėjo būti padalintos visiems atsakovams, nes esą teismo išvada, jog VAVA privalėjo ginti viešąjį interesą ir imtis priemonių pašalinti padarytus pažeidimus, nepagrįsta. Šiuo atveju būtent VAVA, netinkamai vadovaudamasi įstatymais ir neteisingai vykdžiusi jai priskirtas funkcijas, yra atsakinga už atsiradusias tokių veiksmų teisines pasekmes. Pati VAVA nesiėmė priemonių pašalinti padarytus pažeidimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė iš VAVA.

30Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo VAVA apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą keisti arba naikinti. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.