Byla 2A-1570/2012
Dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir avanso grąžinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Ž. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1379-622/2011 pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovei Ž. D. dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir avanso grąžinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl avanso pagal preliminariąsias sutartis grąžinimo ir jo įskaitymo į mokėtiną baudą.

5Ieškovė V. K. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovei Ž. D., kuriuo prašė pripažinti jos atžvilgiu atsakovės atliktą 830 000 Lt avanso įskaitymą negaliojančiu, priteisti iš atsakovės jos sumokėtą 830 000 Lt avansą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 2-5). Nurodė, jog su atsakove sudarė 2010 m. vasario 2 d., 2010 m. kovo 30 d. ir 2010 m. liepos 20 d. preliminarias nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias ieškovė iš atsakovės turėjo nupirkti kavinę (duomenys neskelbtini). Atsakovei sumokėjo 830 000 Lt avansą, tačiau sandoris nebuvo sudarytas. Atsakovė atsisakė grąžinti avansą ir pareiškė, kad įskaito grąžintiną avanso sumą į ieškovės pagal preliminariąją sutartį mokėtinos baudos dalį. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo įskaitymo atlikimui, nes nebuvo visų būtinų sąlygų atlikti įskaitymą. Ieškovės nuomone, atsakovės reikalavimas neegzistuoja, todėl nėra pagrindo reikalauti iš ieškovės nei baudos, nei delspinigių ir palūkanų sumokėjimo. Ieškovė nurodo, kad turi teisę reikalauti, jog atsakovė grąžintų sumokėtą avansą, nes daiktas sutartu laiku nebuvo parduotas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Pripažino atsakovės atliktą 830 000 Lt avanso įskaitymą negaliojančiu. Priteisė iš atsakovės ieškovei 830 000 Lt avansą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. vasario 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12 434,80 Lt žyminį mokestį, 3 000 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti (b.l. 109-111). Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo sudarytos preliminarios sutartys, pagal kurias ieškovė turėjo nupirkti, o atsakovė parduoti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė yra sumokėjusi atsakovei 830 000 Lt avansą. Ši sutartis nebuvo įgyvendinta, t. y. šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarė pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, todėl prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigė (CK 6.165 str. 5 d.). UAB „Nordea Finance Lithuania“ reikalavimų užtikrinimui Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 22 d. priėmė nutartį areštuoti T. D., Ž. D. ir UAB „Smėlio takas“ nuosavybės teisėmis priklausantį 200 500 eurų vertės turtą. Todėl vykdant nutartį buvo areštuotas ir nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), kurio pardavimas tapo negalimu. Teismas nustatė, kad pagal 2010 m. liepos 20 d. preliminarios sutarties 1.5 punktą ieškovė turėjo pareigą sumokėti atsakovei 1 980 000 Lt iki 2010 m. spalio 31 d. Todėl atsakovė negalėjo reikalauti, kad ieškovė sumokėtų sutartą sumą anksčiau nei 2010 m. spalio 31 d. (CK 1.123 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad ieškovė niekaip nėra atsakinga už tai, kad buvo areštuotas turtas, kuris turėjo būti šalių pirkimo-pardavimo sandorio objektas. Niekuo nepagrįsti ir neįrodyti atsakovės teiginiai, kad ieškovė buvo finansiškai nepajėgi sumokėti šalių sutartą kainą. Kadangi ieškovės kaltės dėl neįvykusio pirkimo-pardavimo sandorio nėra, todėl atsakovė neturi teisės reikalauti netesybų, o jos atliktas įskaitymas yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, kad prievolė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį pasibaigė, todėl teismas konstatavo, kad atsakovė turi prievolę grąžinti pagal preliminarią sutartį gautas lėšas, t.y. ieškovės reikalavimas grąžinti sumokėtą avansą yra teisėtas ir pagrįstas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Atsakovė Ž. D. (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (b.l. 114-116). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus dėl sutarties šalies kaltės dėl neįvykusio sandorio, todėl padarė byloje esantiems įrodymams prieštaraujančią išvadą, jog nėra ieškovės kaltės dėl neįvykusio sandorio. Dėl to teismas nepagrįstai sprendė, kad atliktas įskaitymas yra neteisėtas. Iš byloje esančio 2011 m. sausio 24 d. turto arešto aktų registro išrašo matyti, jog turto arešto aktas ketinamam pirkti – parduoti turtui įregistruotas 2010 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nutarties pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nebuvo civilinės bylos, kurioje taikytas areštas, šalis ar trečiasis asmuo, todėl apie 2010 m. spalio 22 d. nutarties priėmimą iki 2010 m. spalio 31 d. neturėjo ir negalėjo žinoti. Apeliantės teigimu, ieškovė apie tai, kad ketinamas pirkti turtas yra areštuotas, sužinojo anksčiausiai 2011 m. sausio 19 d., gavusi viešai prieinamą išrašą iš nekilnojamojo turto registro. Todėl ieškovė 2010 m. liepos 20 d. preliminariosios sutarties 1.5 punkto sąlygos - iki 2010 m. spalio 31 d. sumokėti apeliantei trūkstamą sumą (1 670 000 Lt) bei palūkanas ir delspinigius neįvykdė dėl savo pačios finansinio nepajėgumo vykdyti sutarties sąlygas, nes laiku nebuvo išspręstas ieškovei suteikiamo kredito klausimas. Apeliantės teigimu, sutarties 1.5 punkto sąlyga laiku ir visiškai nebuvo įvykdyta dėl ieškovės kaltės - jeigu ieškovė būtų laiku ir visiškai įvykdžiusi 2010 m. liepos 20 d. preliminariosios sutarties 1.5 punkte numatytą sąlygą dėl trūkstamos 1 670 000 Lt sumos sumokėjimo, tada, apeliantės teigimu, taikytas turto areštas, kurio mastas 692 286,40 Lt, būtų panaikintas ir būtų sudarytos teisinės galimybės tęsti numatytą sandorį. Šių aplinkybių teismas tinkamai neįvertino bei neteisingai išsprendė bylą. Todėl apeliantė pagrįstai ir teisėtai atliko įskaitymą.

112. Teismas visiškai netyrė ir nevertino apeliantės nurodytos aplinkybės ir byloje esančių duomenų apie ieškovės finansines galimybes visiškai ir laiku įvykdyti sutarties sąlygas. Apeliantė nurodo, kad didžioji dalis lėšų turto įsigijimui būtų paskolinta iš banko su sąlyga, jei būtų įvykdyti banko keliami reikalavimai. Tačiau beveik per vienerius metus nuo pirmosios preliminarios sutarties sudarymo, pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, nes ji nebuvo pajėgi sumokėti perkamo turto kainą pagal sutarties sąlygas.

123. Nustačius ieškovės kaip pirkėjos nesąžiningą elgesį dėl pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymo, apeliantės iš ieškovės gautas avansas negrąžintinas ieškovei kaip preliminariosios sutarties neįvykdymo padarinys. Todėl apeliantė turėjo faktinį ir teisinį pagrindą įskaityti kitos šalies priešpriešinį vienarūšį reikalavimą, o toks įskaitymas yra galimas ir teisėtas.

13Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (b.l. 175-177). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Iki 2010 m. spalio 31 d. ieškovė apeliantei 1 980 000 Lt nesumokėjo, nes UAB „Nordea Finance Lithuania“ pateikus ieškinį dėl 200 000 EUR išieškojimo iš apeliantės, jos sutuoktinio ir UAB „Smėlio takas“, o teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartimi ketinamam pirkti turtui pritaikius areštą, iškilo pavojus pagrindinės sutarties sudarymui. Ieškovė nurodo, kad nuolat domėjosi apeliantės turtiniais reikalais, bendravo su finansinių institucijų darbuotojais dėl jai reikalingo kredito ir sužinojo, kad apeliantės ir jos vyro turtas areštuotas.
  2. Apeliantė negali remtis ieškovės prievolės sumokėti 1 980 000 Lt neįvykdymu kaip priežastimi, dėl kurios nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, nes šių pinigų ieškovė nesumokėjo ir pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl perkamo turto arešto, t.y. dėl įvykio, kurio rizika tenka pačiai apeliantei (CK 6.206 str.).
  3. 2011 m. vasario 2 d. pranešime apie įskaitymą apeliantė pripažįsta savo pareigą grąžinti ieškovei 830 000 Lt, tačiau apeliantė neturėjo teisinio pagrindo atlikti įskaitymą, nes nebuvo visų būtinių sąlygų įskaitymui atlikti. Apeliantė neturi pagrindo reikalauti iš ieškovės 1‘000‘000 Lt baudos - ją ieškovė turėtų mokėti tik tuo atveju, jei neįvykdytų sutartyje prisiimtų įsipareigojimų ir (arba) atsisakytų sudaryti pagrindinę sutartį. Ieškovė nurodo, kad ji pagrindinės sutarties sudaryti neatsisakė, tai įrodo jos kvietimas ją sudaryti, į kurį apeliantė nereagavo.
  4. Civilinėje teisėje netaikomos baudinės netesybos, apeliantė neįrodinėjo ir neįrodė savo nuostolių dėl to, kad ieškovė iki 2010 m. spalio 31 d. nesumokėjo apeliantei 1 980 000 Lt. Šalių pareiga sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį yra pasibaigusi, todėl apeliantė nebeturi pagrindo laikyti ieškovės sumokėtų pinigų ir juos privalo grąžinti.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

17Nustatyta, kad ieškovė ketino nupirkti, o apeliantė parduoti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Nepavykus sudaryti pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties, tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės pagal 2010 m. liepos 20 d. preliminarią sutartį (toliau- Preliminari sutartis) sumokėto apeliantei avanso (830 000 Lt) grąžinimo ir jo įskaitymo į ieškovės apeliantei mokėtiną baudą teisėtumo.

18Apeliacinis skundas netenkintinas.

19Preliminarios sutarties 3 dalis nustato šalių atsakomybės sąlygas ir apimtį. Jos 3.2 punktas nustato, kad jeigu pardavėjas (apeliantė) neįvykdo šioje sutartyje prisiimtų įsipareigojimų ir/arba atsisako sudaryti pagrindinę sutartį nustatytais terminais ir sąlygomis, jis įsipareigoja grąžinti pirkėjui (ieškovei) viską ką gavo pagal šią sutartį, sumokėti 1 000 000 Lt baudą, atlyginti visus pirkėjo turėtus nuostolius, susijusius su pagrindinės sutarties neįvykdymu. Pagal Preliminarios sutarties 3.3 punktą pirkėjui neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų ir/arba atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį nustatytais terminais ir sąlygomis, šis įsipareigoja sumokėti 1 000 000 Lt baudą, atlyginti visus pardavėjo turėtus nuostolius, susijusius su pagrindinės sutarties neįvykdymu, o pardavėjas įsipareigoja grąžinti pirkėjui viską, ką gavo pagal šią sutartį. Preliminariosios sutarties 1.3 -1.5 punktais šalys nustatė, kad atitinkamos sumos yra sumokamos būsimų mokėjimų sąskaita pagal pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi, šių sumų sumokėjimas nėra šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo būtų užtikrinamas baudos sumokėjimas apeliantei už ieškovės įsipareigojimų pagal Preliminariąją sutartį neįvykdymą ar kuriuo užtikrinamas iš anksto aptartų nuostolių atlyginimas. Esant tokioms Preliminariosios sutarties sąlygoms akivaizdu, kad abiem atvejais – savo įsipareigojimų nevykdant tiek pardavėjui, tiek pirkėjui - pardavėjas yra įsipareigojęs grąžinti pirkėjui viską, ką gavo pagal šią sutartį. Todėl šia prasme apeliantės pareiga grąžinti ieškovės sumokėtas sumas išlieka bet kuriuo atveju – ar pagrindinė sutartis nebus sudaryta dėl vienos ar dėl kitos šalies kaltės, dėl ko šių sumų grąžinimo klausimo sprendimui šalių kaltės nustatinėjimas faktiškai nėra teisiškai reikšmingas. Iš esmės byloje ir nėra ginčo dėl ieškovės teisės į avanso sugrąžinimą - apeliantė savo pareigos grąžinti ieškovės sumokėtas avansines sumas nekvestionuoja, ji jų negrąžina tik dėl to, kad dėl ieškovės padarytų Preliminarios sutarties nuostatų pažeidimų ji mano turinti teisę iš ieškovės reikalauti netesybų ir atliko gautų sumų įskaitymą į šias netesybas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisminėje praktikoje suformuluotomis taisyklėmis, pagrįstai nurodė, kad avansą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti jį grąžinti visais atvejais, išskyrus kai preliminarios sutarties nuostatos nustato netesybas už įsipareigojimų neįvykdymą ir reikalavimas grąžinti pinigus gali būti įskaitomas į priešpriešinį vienarūšį reikalavimą sumokėti netesybas. Todėl esminis ginčo klausimas yra tai, ar apeliantė faktinių aplinkybių kontekste turėjo teisę reikalauti, kad ieškovė sumokėtų baudą, ir atlikti gautų sumų įskaitymą į ieškovės mokėtiną baudą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra vienos iš ieškovės civilinės atsakomybės sąlygos – kaltės - dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, todėl apeliantė neturi teisės reikalauti netesybų, o tuo pačiu ir atlikti įskaitymą. Apeliantė įrodinėja priešingai.

20Kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad, vadovaujantis CK 6.130 straipsniu, tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2010; kt.).

21Apeliantės pozicija iš esmės grindžiama tuo, kad Preliminari sutartis buvo ne pirmoji, o trečioji šalių preliminari sutartis dėl to paties turto galimo pirkimo – pardavimo, ankstesniosios sutartys nesibaigė pagrindinių sutarčių sudarymu dėl finansinio ieškovės nepajėgumo, o ir Preliminarią sutartį ieškovė pažeidė nesumokėdama apeliantei iki 2010 m. spalio 31 d. visos 1,98 mln. litų sumos (Preliminarios sutarties 1.5 punktas), kas savo ruožtu užkirto kelią apeliantei atsiskaityti su savo kreditoriais ir tokiu būdu panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartimi taikytą ieškovei parduotino apeliantės turto areštą.

22Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad apeliantės nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės kaltės nebuvimo.

23Vertinant apeliantės argumentus dėl ieškovės finansinio nepajėgumo įvykdyti pirmųjų preliminarių sutarčių sąlygas, galima būtų manyti, kad jie tam tikra („fonine“) prasme galėtų būti reikšmingi kaip viena iš vertintinų aplinkybių ir Preliminariosios sutarties vykdymo kontekste. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šie argumentai nėra pakankamu pagrindu konstatuoti, kad ir Preliminarioji sutartis nebuvo įvykdyta dėl finansinio nepajėgumo, jeigu jis iš tikrųjų ir būtų lėmęs ankstesnių sutarčių neįvykdymą. Šiuo atveju nagrinėjamas ginčas ir nustatinėjamos aplinkybės dėl šalių kaltės vykdant būtent Preliminarios sutarties sąlygas, tuo tarpu pirmųjų dviejų preliminarių sutarčių sąlygų vykdymas ir atsakomybės klausimai nesprendžiami, nenagrinėjamas klausimas dėl jų pagrindu sumokėtų avansų grąžinimo ar netesybų.

24Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė iki 2010 m. spalio 31 d. nesumokėjo visos 1,98 Lt sumos kaip buvo įsipareigojusi Preliminarios sutarties 1.5 punkte. Ieškovė šio įsipareigojimo neįvykdymą sieja su tuo, kad ketintas pirkti turtas buvo areštuotas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartimi UAB „Nordea Finance Lithuania“ ieškinio reikalavimų užtikrinimui, taigi, realiai turto pirkimo galimybė tapo menkai tikėtina. Apeliantė savo ruožtu yra nurodžiusi, kad ieškovei įvykdžius minėtą įsipareigojimą, būtų buvusi galimybė panaikinti turto areštą atsiskaičius su kreditoriumi gautais iš ieškovės pinigais. Tačiau teisėjų kolegijos toks apeliantės aiškinimas neįtikina: visų pirma, pagal Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartimi nustatyto turto arešto mastą (200 500 EUR) iš esmės buvo galimybė atsiskaityti jau apeliantės iš ieškovės gautu 830 000 Lt avansu, bet tai nebuvo daroma nė iš dalies, antra, iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad apeliantė UAB „Nordea Finance Lithuania“ ieškinio apskritai nepripažino (Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1588-112/2011). Todėl paminėtos aplinkybės neleidžia daryti neabejotiną išvadą, kad ieškovei įvykdžius pareigą iki 2010 m. spalio 31 d. sumokėti visą 1.98 mln. litų sumą apeliantė šias lėšas būtų nukreipusi atsiskaitymui su UAB „Nordea Finance Lithuania“. Kita vertus, iš dalies sutiktina su apeliante, kad abejonių kelia ir ieškovės aiškinimas, jog Preliminarios sutarties 1.5 punktu prisiimtas įsipareigojimas laiku neįvykdytas vien tik dėl minėto turto arešto: toje byloje ieškovė nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu ir nagrinėjamoje byloje ji nepateikė patikimų įrodymų, kad apie priimtą turto arešto nutartį jai buvo žinoma tuojau pat po jos priėmimo; turto areštas įregistruotas viešo turto arešto registre tik 2010 m. lapkričio pabaigoje; ieškovė tam tikras sumas apeliantei mokėjo dar ir 2010 m. gruodžio 13 d., t.y. tiek ir po turto arešto nutarties įregistravimo (b.l. 8-12, 25-34); 2010 m. gruodžio 20 d., 2011 m. sausio 5 d. ji dar siuntė apeliantei kvietimus sudaryti pagrindinę sutartį. Tačiau šios abejonės, teisėjų kolegijos vertinimu, vis tik neteikia pagrindo išvadai, kad būtent Preliminarios sutarties 1.5 punkto įsipareigojimo neįvykdymas iki nustatyto termino sąlygotų esminį sutarties pažeidimą ir teiktų apeliantei pagrindą reikalauti Preliminariosios sutarties 3.3 punkte nustatytos 1 000 000 Lt baudos.

25Pagrindinę sutartį sudaryti šalys buvo numatę iki 2011 m. sausio 31 d. Esminis preliminarios sutarties tikslas iš esmės yra pagrindinės sutarties sudarymas, o ne turtinės naudos gavimas iš pačios preliminarios sutarties. Kaip yra konstatavęs kasacinis teismas, preliminarios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės, tai yra organizacinė sutartis ikisutartinių santykių stadijoje. Sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Apskritai šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 str. 2 d.), gali nustatyti protingus papildomus terminus sutarčiai įvykdyti (CK 6.208 str. 5 d., 6.209 str.). Šalys Preliminarioje sutartyje nėra nustačiusios, kad neįvykdžius vienai šaliai kurios nors sutarties sąlygos kita šalis įgytų teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti baudos. Pagal Preliminariosios sutarties 1.6 punktą, pažeidus Preliminarios sutarties 1.5 punkto sąlygas, yra nustatytos kitokios netesybos – 0,2 delspinigiai nuo nustatytu terminu nesumokėtos sumos. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė po 2010 m. spalio 31 d. apskritai būtų reiškusi kokias nors pretenzijas ieškovei dėl netinkamai įvykdyto aptariamo įsipareigojimo. Apie esminį sutarties pažeidimą apeliantė pareiškė tik 2011 m. sausio 28 d., t.y. po to, kai ieškovė, 2010 m. gruodžio 20 d., 2011 m. sausio 5 d. kvietusi sudaryti pagrindinę sutartį, 2011 m. sausio 24 d. pranešė apie tokio kvietimo atšaukimą dėl turto arešto fakto (b.l. 37, 39, 44, 79). Iš bylos duomenų matyti, kad pati apeliantė buvo gavusi AB Bankas „Snoras‘ sutikimą perleisti ieškovei parduotiną turtą, įkeistą šiam bankui, tik 2010 m. gruodžio 8 d., o Nordea Bank Finland Plc 2010 m. lapkričio 18 d. buvo nusprendęs ieškovei išduoti 1,985 mln. litų paskolą (b.l. 35, 36). Taigi, Preliminarios sutarties tikslas – pagrindinės sutarties sudarymas iki 2011 m. sausio 31 d., jei turtui nebūtų pritaikytas areštas, galėjo būti pasiektas laiku. Pažymėtina, kad, kaip minėta, ieškovė ir siuntė du pranešimus kviesdama sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau apeliantė pagal bylos duomenis apskritai į juos nereagavo. Todėl vertinant į bylą pateiktų įrodymų visetą, teisėjų kolegijos nuomone, galima daryti išvadą, kad lemiamą reikšmę pagrindinės sutarties nesudarymui turėjo būtent apeliantės turtui taikytas areštas, dėl ko konstatuoti ieškovės kaltę dėl pagrindinio preliminariosios sutarties tikslo - pagrindinės sutarties sudarymo – nepasiekimo nėra pagrindo. Dėl aukščiau paminėtų motyvų taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad Preliminarios sutarties 3.3 punkte numatytos baudos taikymą lemtų Preliminarios sutarties 1.5 punkto pažeidimas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl apeliantės priešpriešinio reikalavimo nepagrįstumo, o tuo pačiu ir dėl pagrindo įskaitymui nebuvimo.

26Dėl aukščiau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei teisminę praktiką dėl įskaitymo ir lėšų, sumokėtų pagal preliminariąsias sutartis grąžinimo, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

28Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje kilo ginčas dėl avanso pagal preliminariąsias sutartis grąžinimo ir... 5. Ieškovė V. K. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį patenkino... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Atsakovė Ž. D. (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 10. 1. Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus dėl sutarties... 11. 2. Teismas visiškai netyrė ir nevertino apeliantės nurodytos aplinkybės ir... 12. 3. Nustačius ieškovės kaip pirkėjos nesąžiningą elgesį dėl... 13. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 16. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje... 17. Nustatyta, kad ieškovė ketino nupirkti, o apeliantė parduoti nekilnojamąjį... 18. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 19. Preliminarios sutarties 3 dalis nustato šalių atsakomybės sąlygas ir... 20. Kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad, vadovaujantis CK... 21. Apeliantės pozicija iš esmės grindžiama tuo, kad Preliminari sutartis buvo... 22. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad... 23. Vertinant apeliantės argumentus dėl ieškovės finansinio nepajėgumo... 24. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė iki 2010 m. spalio 31 d. nesumokėjo... 25. Pagrindinę sutartį sudaryti šalys buvo numatę iki 2011 m. sausio 31 d.... 26. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad... 27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 28. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą....