Byla 2-316/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo ir atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo ieškinį atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo, tretieji asmenys Klaipėdos evangelikų reformatų parapija, Panevėžio evangelikų reformatų parapija, valstybės įmonė „Registrų centras“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas pareikštu ieškiniu prašė pripažinti, kad atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija nuo 1997 metų neteisėtai veikia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios (religinės bendruomenės) vardu; priteisti iš atsakovo nepagrįstai įgytą nekilnojamąjį turtą. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – apriboti atsakovo vardu veikiančių D. L. ir A. K. įgaliojimus veikti atsakovo vardu; areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą; paskirti visišką atsakovo turto administravimą, administratoriumi paskiriant UAB „Projektų vertinimo biuras“, administratoriui nustatyti šiuo metu atsakovo vadovo (valdymo organo) gaunamo darbo užmokesčio dydžio sumą už teikiamas administravimo paslaugas iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje; pavesti paskirtam turto administratoriaus įgaliotam asmeniui vykdyti visas atsakovo apribotų asmenų valdymo organų funkcijas. Prašymą grindė tuo, kad atsakovas 2011-06-27 sudarė nekilnojamojo turto, esančio ( - ), pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartį su trečiaisiais asmenimis I. S. ir R. S. . Taip pat ieškovas gavo informaciją, jog yra organizuojamas minėto nekilnojamojo turto pakartotinis perleidimas, dėl ko būtų pakeista pastato nuosavybė, o atsakovas atsisakytų atpirkimo teisės.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 14 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir ieškovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Tik turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai – areštavo pinigines lėšas, priklausančias atsakovui, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškovu. Kitoje dalyje ieškovo prašymą teismas atmetė.

7Teismas sutiko su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Teismas padarė išvadą, kad tarp šalių yra kilęs turtinis ginčas dėl nekilnojamųjų pastatų perleidimo pagrįstumo ir teisėtumo, kurio vertė laikytina didelė, todėl preziumuojama, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taip pat atsakovui perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, kyla reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas, jei ieškinys būtų patenkintas, taptų neįmanomas arba labai apsunkintas. Tokia grėsmė yra pakankamas įstatyme nustatytas pagrindas laikinosioms apsaugoms priemonėms taikyti, todėl teismas ieškovo prašymą tenkino.

8Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad tiek D. L. , tiek A. K. įgaliojo kitus asmenis sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, ar kitokio pobūdžio sandorius, todėl netenkino prašymo dalyje paskirti visišką atsakovo turto administravimą, administratoriumi paskiriant UAB „Projektų vertinimo biuras“, administratoriui nustatyti šiuo metu atsakovo vadovo (valdymo organo) gaunamo darbo užmokesčio dydžio sumą už teikiamas administravimo paslaugas iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje ir pavesti paskirtam turto administratoriaus įgaliotam asmeniui vykdyti visas atsakovo apribotų asmenų valdymo organų funkcijas.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10Atskiruoju skundu ieškovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutarties dalį, kuria ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas ir taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugo priemones – apriboti atsakovo vardu veikiančių D. L. ir A. K. įgaliojimus veikti atsakovo vardu; paskirti visišką atsakovo turto administravimą, administratoriumi paskiriant UAB „Projektų vertinimo biuras“; pavesti paskirtam turto administratoriaus įgaliotam asmeniui vykdyti visas atsakovo apribotų asmenų valdymo organų funkcijas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino aplinkybės, kad pareikštu ieškiniu ne tik prašoma išreikalauti nekilnojamąjį turtą iš neteisėto valdymo, bet ieškiniu taip pat yra ginčijami asmenų, veikiančių atsakovo vardu, įgaliojimai. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios 1929 metais patvirtintą struktūrą sudaro sinodas – aukščiausiasis (atstovaujamasis) bažnyčios organas, ir kolegija – vykdantysis organas. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kanonas, įvykęs 2001 m. birželio 22-24 dienomis, išrinko naują kolegiją. Naujos kolegijos atstovams kreipusis į 1997 metais išrinktą kolegiją (atsakovą), pastaroji, vadovaujama R. J. , atsisakė perduoti bažnyčios turtą, dokumentaciją ir antspaudą. Taigi, atsakovo vardu veikia neįgalioti, atitinkamų teisių neturintys asmenys, kurie savo neteisėtais veiksmais padarė ir toliau daro didelę žalą Lietuvos evangelikų reformatų religinei bendruomenei bei viešajam interesui. Pakartotinai patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis paaiškėjo, kad per 2011 metus (po ieškovo kreipimosi į teismą) atsakovo vardu veikiantys asmenys neteisėtai, be aukščiausiojo bažnyčios organo sutikimo perleido tretiesiems asmenims iš esmės visą bažnytinį turtą, kurio vertė beveik 5 mln. litų. Religinei bendruomenei buvo padaryta beveik 5 mln. litų žala, kurios atlyginimo iš fizinių asmenų tikėtis yra nerealu, todėl būtina užtikrinti pinigų, gautų pardavus turtą, bei likusio turto išsaugojimą. Šiam tikslui pasiekti neužtenka teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Piniginių lėšų ir turto išsaugojimui yra būtina skirti atsakovo turto administratorių. Parduoto turto mastas bei laikotarpio, per kurį turtas buvo parduotas, trukmė leidžia teigti, jog turtas buvo švaistomas sąmoningai, siekiant savanaudiškų tikslų. Atsakovo vardu veikiantys asmenys savo neteisėtais veiksmai daro religinei bendruomenei ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą. Šiems asmenims išduotas įgaliojimas veikti atsakovo vardu suteikia teisę savo nuožiūra naudoti religinės bendruomenės turtą – pinigus, nesuteikiant bendruomenei informacijos apie lėšų panaudojimą. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog tik nušalinus neteisėtai veikiančius atsakovo valdymo organus nuo turto valdymo ir paskyrus visišką turto administravimą bus užtikrinta atsakovo ir tuo pačiu visos religinės bendruomenės turto ir turtinių teisių apsauga, realus teismo sprendimo įvykdymas. Ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės atitiks viešąjį interesą, nepažeis interesų pusiausvyros ir bus proporcingos pareikštam ieškiniui.

11Atskiruoju skundu atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia tuo, kad ieškovas pareiškė nepagrįstą ieškinį, visos jo pretenzijos į ieškinyje išvardintą atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą yra išnagrinėtos ir paneigtos. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nebuvo sąžiningas, suklaidino teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų. Pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia imperatyviąsias CPK 144 ir 145 straipsniuose numatytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, pažeidžia proporcingumo principą. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįsigilino į ieškinio dalyką ir nepagrįstai taikė areštą visam atsakovo turtui, kuris ženkliai viršija ieškinio dalyką. Kilnojamojo turto ir piniginių lėšų areštas viršija ieškinio mastą ir yra neproporcinga priemonė sprendimui užtikrinti, pažeidžia atsakovo teises, stabdo jo darbą. Be to, dėl to paties dalyko Biržų rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama iš esmės analogiška civilinė byla dėl teisinės nekilnojamojo turto registracijos panaikinimo, t. y. turto priklausomybės atsakovui nuginčijimas. Minėtoje byloje atsakovo turto atžvilgiu jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl antrą kartą taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra neracionalu. Ieškovas taip pat nepateikė teismui jokių duomenų ar kitų aplinkybių įrodančių, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas.

12Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas prašo atsakovo skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovo nurodyti teiginiai dėl ieškovo pretenzijų ir kitų civilinių bylų išnagrinėjimo yra nepagrįsti. Išnagrinėtos ir šiuo metu Biržų rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla nėra tapačios, juose keliami kiti reikalavimai, ginčo šalys taip pat netapačios.

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria paskirtos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys patenkinamas visiškai ar iš dalies, arba ieškinys atmetamas (CPK 259 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis, 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-475/2010).

16Nagrinėjamu atveju ieškovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas prašė taikyti keletą laikinųjų apsaugos priemonių: apriboti atsakovo vardu veikiančių D. L. ir A. K. įgaliojimus veikti atsakovo vardu; areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą; paskirti visišką atsakovo turto administravimą, administratoriumi paskiriant UAB „Projektų vertinimo biuras“. Pirmos instancijos teismas 2011 m. spalio 14 d. nutartimi tenkino prašymą iš dalies ir taikė atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai priklausančio nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto areštą, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Tik turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai – areštavo pinigines lėšas, priklausančias atsakovui, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškovu.

17Vienas iš esminių principų, kuriais teismas turi vadovautis parinkdamas ir skirdamas laikinąsias apsaugos priemones yra ekonomiškumo principas. Jis iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

18Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmos instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes bei prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį. Turto areštas, tai priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Atsakovui priklausančio turto areštu iš esmės uždraudžiama atlikti bet kokius tolesnius veiksmus susijusius su Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju ir/ar kilnojamuoju turtu, o nesant pakankamai tokio turto ir piniginėmis lėšomis. Akcentuotina, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti teismo taikyto turto arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, veiksmingumą, įtvirtino nuostatą, jog asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą (CPK 145 straipsnio 7 dalis), todėl nėra pagrindo manyti, kad atsakovo atstovai D. L. ir A. K. pažeisdami teisės aktus bandys naudoti Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendruomenės turtą ar kitaip pažeis šios bendruomenės turtinius interesus. Dėl to kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismo taikytas turto areštas, yra pakankamas ieškovo interesų užtikrinimui, ir sprendžia, kad papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitiktų ekonomiškumo principo.

19CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo turto administratoriaus paskyrimas teismų praktikoje vertinama kaip išimtinė. Iš prašymo skirti turto administratorių ir atskirojo skundo motyvų konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė, jog nagrinėjamoje byloje ši laikinoji apsaugos priemonė būtų efektyvi. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad prašydamas paskirti atsakovo turto administratorių, pareiškėjas nepateikė įrodymų bei nenurodė konkrečių aplinkybių, kad D. L. ir/ar A. K. įgaliojo kitus asmenis sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, ar kitokio pobūdžio sandorius. Kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas privalo būti pagrįstas aplinkybėmis liudijančiomis apie galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo tikimybę bei išlaikantis bylos šalių interesų pusiausvyrą.

20Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos teikiamo atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia imperatyviąsias CPK 144 ir 145 straipsniuose numatytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, pažeidžia proporcingumo principą. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones privalo laikytis proporcingumo principo, t. y. įvertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje. Bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui bei turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kartu nesukeltų atsakovui nuostolių arba jie būtų minimalūs (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008.). Šiems tikslams pasiekti teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi atidžiai parinkti jų rūšį. Laikinosios apsaugos priemonės yra reikalavimo užtikrinimo priemonės ir negali būti naudojamos kitos šalies verslo žlugdymui, todėl teismas, turėdamas galimybę, turi parinkti laikinąją apsaugos priemonę ar kelias priemones, kurios apsaugo kreditoriaus interesus, kartu kiek įmanoma mažiau turės neigiamos įtakos skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-211/2008). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškinyje išdėstytas aplinkybes, kuriomis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas grindžia savo reikalavimą bei įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes teisėtai ir pagrįstai nutarė skirti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios realiai gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba išvengti kitų neigiamų padarinių. Teisėjų kolegija mano, kad taikyti laikinąją apsaugos priemonę turto areštą buvo tikslinga bei atitiko įstatyme įtvirtintus tokio pobūdžio priemonių taikymo tikslus, tuo tarpu kitų papildomai ieškovo prašomų priemonių taikymas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje būtų vertintinas kaip perteklinis.

21Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra pakankamos busimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui ir nėra perteklinės bei pažeidžiančios šalių interesų pusiausvyrą. Teismas nutartimi spręsdamas taikyti konkrečias laikinąsias apsaugos priemones tinkamai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus ir priėjo argumentuotos išvados. Dėl to konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartis vertintina kaip teisėta ir pagrįsta.

22Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

23Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae –... 5. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 14 d. nutartimi prašymą dėl... 7. Teismas sutiko su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis dėl laikinųjų apsaugos... 8. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad tiek D. L. ,... 9. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 10. Atskiruoju skundu ieškovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios –... 11. Atskiruoju skundu atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo... 12. Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas prašo atsakovo skundą... 13. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria... 15. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo... 16. Nagrinėjamu atveju ieškovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios –... 17. Vienas iš esminių principų, kuriais teismas turi vadovautis parinkdamas ir... 18. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmos instancijos teismas įvertinęs bylos... 19. CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė –... 20. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų... 21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo pritaikytos... 22. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 23. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį nepakeistą....