Byla 2A-1131-370/2016
Dėl bankrutavusios D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ pabaigos

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Gintaro Pečiulio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ savininko D. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. B2-1-425/2016, kuriuo patenkintas bankroto administratoriaus A. T. prašymas dėl bankrutavusios D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ pabaigos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kėdainių skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti D. Š. individualiai gamybos realizavimo įmonei „Nida“ bankroto bylą.
  1. Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gegužės 27 d. nutartimi D. Š. individualiai gamybos realizavimo įmonei „Nida“ iškėlė bankroto bylą. Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartimi D. Š. individuali gamybos realizavimo įmonė „Nida“ pripažinta bankrutavusia ir likviduota dėl bankroto.
  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Įmonių Bankroto įstatymu (toliau – ĮBĮ) ir bankrutavusios D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ 2016 m. gegužės 31 d. kreditorių susirinkimo Nr. 8 protokolo Nr. 3.1. punkto nutarimu bankrutavusios D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ bankroto administratorius pateikė teismui prašymą priimti sprendimą dėl bankrutavusios D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ pabaigos.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 12 d. sprendimu bankroto administratoriaus prašymą patenkino, priėmė sprendimą dėl bankrutavusios D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ veiklos pabaigos ir įpareigojo bankrutavusios D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ bankroto administratorių A. T. atlikti veiksmus, numatytus ĮBĮ 32 straipsnio 5 dalyje.
  1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalį (2001-03-20 Nr. IX-216 redakcija), kai bankroto administratorius pateikia ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą, teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Bankroto administratorius teismui pateikė: 1) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros 2016 m. birželio 16 d. pažymą, kad bankrutavusi D. Š. individuali gamybos realizavimo įmonė „Nida“ su agentūra yra atsiskaičiusi; 2) bankrutavusios D. Š. individualios gamybos realizavimo įmonės „Nida“ 2016 m. gegužės 23 d. likvidavimo aktą, kuriame fiksuoti netenkinti kreditorių reikalavimai, kurių dydis 29 822,32 Eur; 3) bankrutavusios D. Š. individualios gamybos realizavimo įmonės „Nida“ 2016 m. gegužės 31 d. kreditorių susirinkimo Nr. 8 protokolą, kuriuo kreditoriai patvirtino likvidavimo balansą ir likvidavimo aktą. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad yra pagrindas priimti sprendimą dėl bankrutavusios D. Š. individualios gamybos realizavimo įmonės „Nida“ pabaigos, kadangi yra įvykdytos bankroto procedūros, numatytos ĮBĮ.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu pareiškėjas D. Š. prašo pripažinti, kad 2016 m. liepos 12 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas; pripažinti, kad 2005 m. gegužės 27 d. nutartis yra inicijuota, siekiant sunaikinti bankrutavusią D. Š. individualios gamybos realizavimo įmonę „Nida“ ir atkeršyti apeliantui D. Š., kad kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Panevėžio apygardos teismo teisėjas L. M., veikdamas kartu su bankroto administratoriumi A. T., o vėliau ir su menamu kreditoriumi VĮ Turto bankas per daugiau nei 11 metų patyčios ir visiško teisinio nihilizmo metų (nuo 2005 m. balandžio 18 d. 1 t., b. l. 30) siekia sunaikinti Lietuvos valstybės ūkinį vienetą (D. Š. individualią gamybos realizavimo įmonę „Nida“) ir taip paslėpti daugiau kaip 11 metų vykdomą nusikalstamą veiką – tyčinį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio pažeidimą. 2016 m. liepos 12 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintoms vertybėms (Lietuvos Respublikos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva; valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą; valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei).
    1. Panevėžio apygardos teismo teisėjas L. M. pradėjęs daugiau kaip 11 metų trunkantį ūkinio subjekto D. Š. individualios gamybos realizavimo įmonės „Nida“ prievartinę bankroto procedūrą parodė, kad Lietuvos valstybėje teismams ir teisėjams vykdant užsakymus – negalioja jokie teisės ir teisingumo principai, teismai ir teisėjai savo sprendimais sureguliuoja Lietuvos valstybės ūkinę veiklą taip, kad ji sunaikintų privačios ūkinės veiklos iniciatyvą, paverstų Lietuvos Respublikos piliečius nemąstančiais vergais (arba priverstų emigruoti iš šalies).
    1. Apeliantas nuo pat pirmo savo procesinio dokumento, t. y. 2005 m. gegužės 2 d. atsiliepimo pateikimo teismui (1 t., b. l. 40–41) bandė apeliuoti į tai, kad bankrutavusios D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ savininką D. Š. įstatymai neįpareigoja skolintis pinigų ir mokėti Lietuvos valstybei mokesčius už darbą, atliekamą teismuose ir ikiteisminėse įstaigose, ginantis nuo 1994 m. trunkančio Lietuvos valstybės aiškiai sufabrikuotų kaltinimų (pasibaigusių Panevėžio apygardos teismo 2003 m. spalio 14 d. išteisinamuoju nuosprendžiu (1 t., b. l. 132–141) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimu. Apeliantas aiškiai išreiškė norą tęsti bankrutavusios D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ ūkinę–finansinę veiklą, iš teisėtos darbinės veiklos gauti pajamas, mokėti įstatymais nustatytus mokesčius.
    1. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gegužės 27 d., nepranešęs apeliantui apie teismo posėdžio laiką ir vietą bei neišklausęs apelianto argumentų, o išklausęs vien pareiškėjo VSDFV Kėdainių skyriaus argumentus, priėmė neteisėtą sprendimą – pripažinti D. Š. individualią gamybos realizavimo įmonę „Nida“ bankrutavusia. Apeliantas D. Š. 2005 m. birželio 14 d. pateikė atskirąjį skundą, kuriame akcentavo Panevėžio apygardos teismo padarytus žmogaus teisių pažeidimus – teisės į teisingą ir bešališką teismą atėmimą, teisės į teisminę gynybą atėmimą, atsisakymą teisme pateikti papildomus dokumentus ir būti išklausytam (Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 straipsnio pažeidimus) (1 t., b. l. 62–63), tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. liepos 21 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartį paliko nepakeistą, todėl įteisino Lietuvos valstybės subjekto VSDFV Kėdainių skyriaus reikalavimą sunaikinti ūkinį subjektą, kuris nuo 1995 m. gina savo teises ir teisiniais metodais kovoja prieš neteisėtai pradėtus baudžiamuosius persekiojimus.
    1. Panevėžio apygardos teismo teisėjas L. M. sąmoningai, tyčia pažeisdamas elementariausius teisingumo vykdymo principus, uoliai ir paklusniai vykdydamas administratoriaus A. T. nurodymus, 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi patvirtino nerealius, milžiniškus, jokiais dokumentais ar sveika logika neparemtus 3 027,12 Lt finansinius reikalavimus 3 (trims) Lietuvos valstybės subjektams – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybai, VĮ Turto bankui. Panevėžio apygardos teismo teisėjas L. M. nuslėpė ir atsisakė informuoti D. Š. individualios gamybos realizavimo įmonės „Nida“ savininką apie atsiradusius milžiniškus finansinius reikalavimus.
    1. Panevėžio apygardos teismo teisėjas L. M., vykdydamas bankroto administratoriaus A. T. prašymus, 2005 m. gruodžio 7 d. turto arešto aktu areštavo D. Š. buvusiai sutuoktinei N. Š. priklausantį butą, iš darbo santykių gaunamas lėšas ir automobilį. Atsisakydamas vykdyti teisingumą, uoliai ir paklusniai vykdydamas administratoriaus ir Lietuvos valstybės subjekto VĮ Turto bankas pavedimus, 2005 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-207-425-2005 atsisakė ištaisyti savo klaidą, nustatant 2005 m. rugsėjo 13 d. teismo nutartimi patvirtintus kreditorinius reikalavimus, o tęsdamas savo atvirai nusikalstamą veiklą, nusprendė atnaujinti bylos nagrinėjimą pagal administratoriaus A. T. prašymą leisti parduoti iš varžytynių asmeninį N. Š. turtą (1 t., b. l. 152–153).
    1. Apelianto nuomone, teismai civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl ūkinio subjekto D. Š. individualios gamybos realizavimo įmonės „Nida“ sunaikinimo, veikė ir aktyviai palaikė Lietuvos valstybės subjektus ir tų subjektų nusikalstamus reikalavimus, tyčia darė žalą ne tik Lietuvos valstybės reputacijai, tačiau ir apelianto D. Š. turtiniams interesams, žalą sveikatai.
  1. Bankrutavusios D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ bankroto administratorius A. T. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti, 2016 m. liepos 12 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. 2016 m. liepos 12 d. Panevėžio apygardos teismas priėmė pagrįstą sprendimą dėl D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ veiklos pabaigos, kurį apeliantas eilinį kartą apskundė pasikartojančiais, tačiau nepagrįstais argumentais bei bylos medžiagai prieštaraujančiais, įžeidžiančio pobūdžio teiginiais.
    1. 2005 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-207-425/2005 D. Š. gamybos realizavimo įmonei „Nida“ iškėlus bankroto bylą konstatuota, kad „<...> atsakovo įmonės finansiniai įsipareigojimai vien tik valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo biudžetams sudaro 9 780,95 Lt, įmonei priklausančios transporto priemonės pagamintos seniai, sugedusios, atsakovas pripažįsta veiklą sustabdęs 1996 m. pradžioje, nurodo, kad įmonės turtas areštuotas, išvogtas <...>“.
    1. Bankroto procedūros vykdymo metu visi D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ teismo priimti procesiniai sprendimai (dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, dėl jos pripažinimo bankrutavusia ir likvidavimo, dėl VĮ Turto bankas 97 536,60 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir t. t.) buvo skundžiami apeliacinės instancijos teismui, kuris nei karto nepakeitė pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų ir nekonstatavo neteisėtų bankroto administratoriaus arba teisėjo veiksmų.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, kuris atliekamas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas iš naujo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis.
  1. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, o taip pat išimtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija nenustatė, todėl šią bylą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja neperžengdamas apeliacino skundo ribų (CPK 329 str. 2 d.).
  1. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas bankroto administratoriaus prašymas dėl įmonės pabaigos, teisėtumas ir pagrįstumas.
  1. Vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka. Sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo sąlygas reglamentuojančioje ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas priima tokį sprendimą po to, kai bankroto administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nurodytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 8 punktą, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius pateikia teismui likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus. Taigi įmonės likvidavimo procedūros gali būti užbaigtos tik tuomet, kai nebelieka jos turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ bankroto administratorius A. T. pateikė Panevėžio apygardos teismui prašymą priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos (3 t., b. l. 65). Prašyme teismui bankroto administratorius nurodė, kad vadovaujantis 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi bankroto administratorius kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir teismas 2014 m. spalio 18 d. vykdomąjį raštą dėl pinginių sumų išieškojimo iš skolininko D. Š. išdavė. Vykdomasis raštas 2014 m. lapkričio 4 d. perduotas vykdyti antstolio A. Ščiukino kontorai. Antstolių kontora 2015 m. liepos 23 d., 2015 m. rugpjūčio 5 d., 2016 m. balandžio 12 d. pateikė duomenis, kad D. Š. pajamų neturi, nedirba ir turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą neturi. Taip pat informavo, kad transporto priemonės yra išregistruotos ir jų surasti nėra galimybės. 2016 m. gegužės 31 d. kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 8 nutarta: pirmuoju susirinkimo darbotvarkės klausimu patvirtinti bankroto administratoriaus pateiktą veiklos ataskaitą; antruoju darbotvarkės susirinkimo klausimu patvirtinti bendrovės likvidavimo balansą ir likvidavimo aktą; trečiuoju darbotvarkės klausimu nutarta įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos (3 t., b. l. 68–69).
  1. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad materialaus pobūdžio sąlygos vertinimas turi būti atliekamas tikslu įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios išvadą, jog kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesniu mastu, jeigu būtų atlikti papildomi veiksmai, susiję su bankroto procedūrų vykdymu. Tuo tarpu vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013; 2013 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2224/2013, kt.).
  1. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovės D. Š. gamybos realizavimo įmonės „Nida“ veiklą pasibaigusia, konstatavo, kad iki priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos buvo atliktos visos ĮBĮ nustatytos bankroto procedūros; kad bankroto administratorius pateikė teismui pagal įstatymą reikalaujamus dokumentus (ĮBĮ 31 str. 8 p., 32 str. 4 d.); Atsižvelgiant į tai, bankroto bylą nagrinėjantis teismas laikė, kad yra pagrindas priimti sprendimą dėl bankrutavusios D. Š. individualios gamybos realizavimo įmonės „Nida“ pabaigos. Pažymėtina, kad šių esminių pirmosios instancijos teismo išvadų, kurių pagrindu priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, apeliantas neginčija. Pagal informacinės teismų sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad su bankrutavusia D. Š. gamybos realizavimo įmone „Nida“ susijusių bylų nėra (CPK 179 str. 3 d.).
  1. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad VĮ Turto bankas ir kitų kreditorių kreditoriniai įsipareigojimai teismo patvirtinti nepagrįstai, jie yra per dideli ir apeliantui apie šiuos kreditorinius reikalavimus nebuvo žinoma. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantas, bylos medžiaga patvirtina, kad klausimas dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo ir jų dydžio buvo ne kartą spręstas įstatymų nustatyta tvarka: kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, tame tarpe ir VĮ Turto banko finansinis reikalavimas (1 t., b. l. 95). Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. gegužės 11 d. nutartimi klausimą dėl VĮ Turto banko finansinio reikalavimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (1 t., b. l. 214–216). Panevėžio apygardos teismas 2006 m. birželio 30 d. nutartimi (2 t., b. l. 39–40) patvirtino patikslinto dydžio VĮ Turto bankas finansinį reikalavimą ir Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 58–60) nutartimi šią teismo nutartį paliko nepakeistą. Taigi klausimas dėl VĮ Turto banko finansinio reikalavimo buvo nagrinėjamas pagal ginčo teisenos proceso taisykles, šiuo metu nutartis, kuria patvirtintas minimo kreditoriaus reikalavimų dydis, yra įsiteisėjusi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyto kreditoriaus finansinio reikalavimo teisėtumo bei dydžio klausimas yra išnagrinėtas, tinkamai patvirtintas, o apelianto nurodyti argumentai, kad kreditoriniai reikalavimai patvirtinti nepagrįstai, kad apeliantui apie kreditorinius reikalavimus nieko nebuvo žinoma, neduoda pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl įmonės pabaigos (CPK 185 str.).
  1. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog įmonės ,,Nida“ bankroto administratorius sąmoningai pažeidė įstatymų reikalavimus ir netinkamai vykdė savo pareigas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonės bankroto procesas tęsiasi nuo 2005 m. gegužės 27 d., o apeliantas, būdamas bankrutuojančios įmonės savininku ir byloje dalyvaujančiu asmeniu, galėjo įstatymų nustatyta tvarka skųsti bankroto administratoriaus veiksmus ar neveikimą viso bankroto proceso metu ir taip ginti, jo manymu, pažeistas savo ar įmonės teises. Be to, apeliantas, iškėlęs abejones dėl bankroto administratoriaus darbo bankroto proceso pabaigoje, jau sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius ir leistų suabejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu bei pagrįstumu (CPK 178, 185 str.). Kolegija akcentuoja, jog, svarstant juridinio asmens pabaigos klausimą, nesprendžiami bankroto administratoriaus ir Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. kvalifikacijos, profesionalumo, šališkumo, profesinės etikos ir panašūs klausimai. Nurodyti argumentai ir apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas įvertinti bankroto administratoriaus bei teisėjo šališkumą ir suinteresuotumą, pernelyg nutolę nuo aptariamu atveju sprendžiamo juridinio asmens pabaigos klausimo, neturi ryšio su kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo galimybėmis. Apeliantas neargumentavo, kokią įtaką kreditorių finansinių reikalavimų perspektyvumui turi nurodytų aplinkybių vertinimas. Akivaizdu, jog įvertinus šias aplinkybes nebus nustatyta galimybė užtikrinti kreditorių finansinių reikalavimų geresnį tenkinimą, tuo pagrindu tęsiant įmonės bankroto procedūras.
  2. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nepateikė jokių argumentų, kuriais būtų grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumas ir /ar neteisėtumas (išskyrus tuos, kurie aptarti šioje nutartyje), o teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės pabaigos yra pagrįstos ir teisėtos, konstatuotina, kad pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai