Byla e3K-3-407-701/2017
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kelin“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Groyan Group“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kelin“, dalyvaujant trečiajam asmeniui ribotos atsakomybės bendrovei „MakCentr“, dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties galią, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 9409,50 Eur (32 489,12 Lt) skolą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. vasario 12 d. sudarė sutartį Nr. 946 su atsakove, pagal kurią ieškovė teikė ekspedijavimo paslaugas atsakovei. Pervežimai buvo organizuojami pagal atskirus atsakovės užsakymus (sutartis). Pagal 2014 m. vasario 12 d. krovinio pervežimo sutartį Nr. Kel B-000731 ieškovė vežė atsakovės krovinį iš Oleno (Belgija) į Žemutinį Tagilą (Rusija). Pagal 2014 m. vasario 14 d. krovinio pervežimo sutartį Nr. Kel M-001012 ieškovė vežė atsakovės krovinį iš Riusto (Belgija) į Talziną (Rusija). Atsakovė už šiuos vežimus turėjo sumokėti ieškovei 12 860 Eur, tačiau sumokėjo tik 3450,50 Eur ir liko skolinga 9409,50 Eur.
  4. Atsakovė ne kartą buvo raginta padengti susidariusią skolą, tačiau skolos nesumokėjo. Atsakovė 2014 m. balandžio 22 d. pateikė pranešimą ieškovei, kad įskaitė neva priešpriešinius reikalavimus. Atsakydama atsakovei, ieškovė 2014 m. gegužės 6 d. dar kartą išdėstė savo reikalavimą sumokėti skolą ir nurodė, kad atliktą įskaitymą laiko neteisėtu. Atsakovė neturėjo jokios teisės įskaityti reikalavimų, kurie nebuvo priešpriešiniai ir galiojantys. Atsakovė, galimai turėdama reikalavimo teisę trečiajam asmeniui, jam šį reikalavimą ir turėtų reikšti.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovei 809,50 Eur skolos, 6 proc. metines palūkanas už priteistą 809,50 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. liepos 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Teismas nurodė, kad 2014 m. vasario mėn. ieškovė su atsakove pasirašė krovinio pervežimo sutartis ir ieškovė atsakovei pateikė sąskaitas už atliktas pervežimo paslaugas. Atsakovė nesumokėjo 9409,50 Eur, nes atliko įskaitymą. Ieškovė teigia, kad su atsakovės vienašaliu įskaitymu nesutiko. Teismas sprendė vienašalio įskaitymo teisėtumo klausimą.
  3. Atsakovė nurodė, kad ieškovė, pasinaudojusi situacija, kad CMR važtaraštyje nėra nurodomi ekspeditoriai, kurie įsipareigojo būti susitariančiais vežėjais, pateikė trečiajam asmeniui 3900 Eur ir 4700 Eur sąskaitas už krovinių pervežimą. Teismas sprendė, kad šią sumą (8600 Eur) trečiasis asmuo turėjo pervesti atsakovei (susitariančiai vežėjai pagal CMR konvencijos nuostatas), tačiau suklaidintas trečiasis asmuo atliko mokėjimą ieškovei. Teismas atsakovę laikė trečiojo asmens tikrąja kreditore, o ieškovę – tariama kreditore.
  4. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, atsakovė bei trečiasis asmuo yra skirtingose valstybėse veikiančios įmonės (ieškovė savo buveinę įregistravusi Baltarusijos Respublikoje, atsakovė – Lietuvos Respublikoje, trečiasis asmuo – Rusijos Federacijoje). Atsakovei įrodžius, kad trečiasis asmuo už krovinio pervežimo paslaugas turėjo sumokėti atsakovei, o ne ieškovei, taikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas ir restitucija, įpareigojant grąžinti ieškovę 8600 Eur trečiajam asmeniui, o trečiąjį asmenį įpareigojant tokią pačią sumą sumokėti atsakovei. Teismo vertinimu, tokiu atveju būtų pernelyg apsunkintos šalys ir padidėtų jų išlaidos, todėl teismas sprendė, kad atsakovės atliktas 8600 Eur sumos įskaitymas šiuo konkrečiu atveju nors ir ne visiškai atitiko įstatymo keliamus reikalavimus, bet nepripažintinas neteisėtu.
  5. Teismas nurodė, kad atsakovė nereiškė reikalavimo priteisti patirtų išlaidų, kai 2013 m. kreipėsi dėl teisinės pagalbos į Rusijos Federacijoje veikiančius teisininkus, atlyginimą. Teismas sprendė, kad ši suma nelaikytina klaidingai pervesta trečiojo asmens tariamojo kreditoriaus naudai, kad ji įskaityta neteisėtai, kad ieškovė vienašaliu nurodymu neturėjo teisės tokių veiksmų atlikti. Teismas, nustatęs, kad tik 8600 Eur suma įskaityta teisėtai, ieškovei iš atsakovės priteisė 809,50 Eur.
  6. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2017 m. vasario 23 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą pakeitė: priteisė ieškovei iš atsakovės 9109,46 Eur skolos ir 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos 9109,46 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. liepos 7 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  7. Kolegija nurodė, kad ieškovė pagal 2014 m. vasario 12 d. krovinio pervežimo sutartį Nr. Kel B-000731 ekspedijavo atsakovės krovinį maršrutu Olenas (Belgija)–Žemutinis Tagilas (Rusija) ir atsakovei pateikė 5336 Eur sumos sąskaitą faktūrą Nr. 175/1 už šio krovinio vežimo organizavimą; pagal 2014 m. vasario 14 d. krovinio pervežimo sutartį Nr. Kel M-001012 ieškovė ekspedijavo atsakovės krovinį maršrutu Riustas (Belgija)–Talzinas (Rusija) ir atsakovei pateikė 7524 Eur sumos sąskaitą faktūrą Nr. 175/2 už šio krovinio vežimo organizavimą.
  8. Atsakovė įskaitė į šią savo skolą 8600 Eur, jos manymu, ieškovės neteisėtai gautus iš trečiojo asmens, kuris turėjo prievolę atsiskaityti su ja, kaip susitariančia vežėja, taip pat 500 Eur išlaidų advokatui Rusijoje, likusią sumą pagal nurodytas sąskaitas faktūras sumokėjo, išskyrus 300 Eur, ieškovės apskaičiuotų už prastovą, kurios atsakovė taip pat nepripažįsta.
  9. Kolegija nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė atliko ekspedijavimo paslaugas atsakovei ir kad atsakovė neatsiskaitė iki galo pagal ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras už atliktus pervežimus. Ginčas yra kilęs dėl reikalavimų įskaitymo, kurį atliko atsakovė, bei sumokėjimo už transporto priemonės prastovas.
  10. Atsakovė įskaitė 8600 Eur sumą, kurią, jos manymu, ieškovė yra nepagrįstai gavusi iš trečiojo asmens kaip mokėjimą už krovinio vežimą pagal pateiktas ieškovės ir trečiojo asmens sutartis 2013 m. vasario 14 d. Nr. 14-02/01 ir 2013 m. vasario 14 d. Nr. 14-02 bei 2013 m. vasario 27 d. 3900 Eur sumos sąskaitą faktūrą Nr. 94/5 ir 4700 Eur sumos sąskaitą faktūrą Nr. 94/7, nurodant, kad tai „mokėjimai už transportavimo paslaugas Vokietija–Rusija“. Tai, kad trečiasis asmuo apmokėjo šias sąskaitas 2013 m. kovo 1 d. pervesdamas 3900 Eur ir 4700 Eur, atsakovė įrodinėja byloje pateiktu banko sąskaitos išrašu.
  11. Tačiau ieškovė teigia, kad minėtų sąskaitų faktūrų neišrašė, kad jos išrašytos jos blanke, skirtame laiškams rašyti, ir kad yra pateikta nemažai jos sąskaitų faktūrų, kurios savo forma skiriasi nuo pateiktų į bylą sąskaitų faktūrų Nr. 94/5 ir 94/7. Ieškovė teigia, kad aplinkybę, jog atsakovė neturėjo priešpriešinės reikalavimo teisės į ieškovę, patvirtina ir pateikta 2013 m. vasario 14 d. trišalė skolos pervedimo sutartis Nr. 14-02, pasirašyta skolininko „Whitebay Invest Limited“, trečiojo asmens įmonės „MakCentr“ (naujosios skolininkės) ir ieškovės (kreditorės), pagal kurią naujasis skolininkas (trečiasis asmuo) prisiėmė įsipareigojimą kreditorei (ieškovei) sumokėti už skolininką „Whitebay Invest Limited“ 8600 Eur skolą. Ši sutartis nėra nuginčyta.
  12. Kolegija pažymėjo, kad šioje byloje būtina atsakyti į klausimą, ar atsakovė turėjo teisę atlikti įskaitymą, ar egzistavo tarpusavio reikalavimų įskaitymo sąlygos. Kolegijos nuomone, negalima teigti, kad abi bylos šalys viena kitai turėjo reikalavimų ir jie buvo priešpriešiniai, vienarūšiai, galiojantys, vykdytini bei apibrėžti. Kolegija sprendė, kad atsakovė galimai turėjo reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį, bet ne į ieškovę ir byloje taip pat nėra duomenų, kad trečiasis asmuo kokiu nors teisėtu būdu būtų perleidęs šį reikalavimą atsakovei. Kolegija sprendė, kad atsakovė neteisėtai įskaitė 8600 Eur, ir tenkino ieškovės apeliacinio skundo dalį dėl 8600 Eur priteisimo.
  13. Kolegija atsakovės apeliacinio skundo dalį dėl 500 Eur įskaitymo atmetė, nurodydama, kad atsakovės atliktas 500 Eur išlaidų teisinei pagalbai Rusijos Federacijoje įskaitymas neteisėtas. Kolegija tenkino atsakovės apeliacinio skundo dalį dėl reikalavimo apmokėti prastovos laiką (300 Eur). Pagal šalių sudarytų vežimo sutarčių 11.5 punktus pradelsus sutartą automobilio paleidimo laiką vežėjui mokama prastova skaičiuojant po 100 Eur už dieną. Vairuotojas turi daryti žymas prastovos lape arba pateikti dokumentą, patvirtinantį prastovą, be prastovos lapo prastova neapmokama. Kolegija konstatavo, kad prastovos fakto ieškovė neįrodė.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nutarties dalį, kuria tenkintas ieškovės apeliacinis skundas, ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui arba palikti iš dalies nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovės reikalavimo teisė į ieškovę nėra įrodyta, rėmėsi tik vienintele aplinkybe, kad tarp trečiojo asmens ir atsakovės nebuvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Atsakovė teigia, kad ji reikalavimo teisę į ieškovę galėjo įgyti (ir įgijo) ne tik reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.45 straipsnio 1 dalis reglamentuoja skolininko teisių apsaugą įvykdžius prievolę tariamam kreditoriui dėl kreditoriaus kaltės, pasireiškiančios tiek veikimu, tiek neveikimu, tačiau nereglamentuoja tokių atvejų, kai prievolė įvykdoma tariamam kreditoriui dėl jo kaltės. Vadovaujantis sisteminiu CK 6.44 ir 6.45 straipsnių aiškinimu, tikrasis kreditorius (atsakovė) taip pat turi teisę spręsti, kad skolininkas (trečiasis asmuo) tinkamai įvykdė prievolę, ir, pasinaudodamas nepagrįsto praturtėjimo institutu, reikalauti nepagrįstai gautos sumos iš tariamo kreditoriaus (ieškovės). Tokiu būdu, be kita ko, yra įgyvendinamas proceso ekonomiškumo principas, nes išvengiama net kelių teisminių procesų skirtingose jurisdikcijose: 1) atsakovės reikalavimo trečiajam asmeniui dėl skolos priteisimo; 2) trečiojo asmens reikalavimo ieškovei dėl nepagrįstai įgytų lėšų priteisimo.
    2. Egzistavo visos sąlygos konstatuoti, kad ieškovė nepagrįstai praturtėjo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis): 1) ieškovė įgijo atsakovei priklausančias lėšas be teisinio pagrindo pateikusi niekines sutartis (krovinius pervežė atsakovė ir trečiasis asmuo turėjo atsiskaityti su atsakove); 2) turtas buvo gautas (trečiasis asmuo atsiskaitė su tariama kreditore (ieškove)); 3) atsižvelgiant į tai, kad ieškovės su atsakove nesiejo jokie teisiniai santykiai, sąžiningas skolininkas (trečiasis asmuo) įvykdė prievolę tariamam kreditoriui (atsakovei), įgyto turto negalima išreikalauti panaudojant kitus civilinių teisinių gynimo būdus kaip tik tikrajam kreditoriui pareiškiant reikalavimą tariamam kreditoriui.
    3. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodinėja tas, kas tvirtina (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-421/2016). Teismas konstatavo, kad trečiojo asmens, ieškovės ir „Whitebay Invest Limited“ tariamai sudaryta 2014 m. vasario 14 d. sutartis dėl skolos pervedimo Nr. 14-02 nebuvo nuginčyta ir kad trečiasis asmuo ieškovei pervedė 8600 Eur esant teisiniam pagrindui. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad sutartis sudaryta. Šiuo atveju viena iš sandorio šalių – trečiasis asmuo neigė tokios sutarties sudarymo faktą; ieškovė negalėjo pateikti į bylą sutarties originalo; ieškovė patvirtino, kad sutarties el. paštu negavo nei iš trečiojo asmens, nei iš „Whitebay Invest Limited“, o gavo iš byloje nedalyvaujančio fizinio asmens, ieškovė negalėjo paaiškinti, kaip buvo pasirašoma sutartis; sutarties šalies „Whitebay Invest Limited“ vadovu niekuomet nebuvo asmuo, kuris neva pasirašė sutartį, ir tai patvirtino byloje esantys įrodymai. Teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė, tik konstatavo atsakovės pareigą nuginčyti tokią sutartį. Sutarties, kurios egzistavimo faktas yra neįrodytas, nuginčyti nėra teisinių pagrindų.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovė neįrodė, kad turi reikalavimo teisę į ieškovę, nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ji kokia nors forma įgijo teisę iš ieškovės reikalauti trečiojo asmens ieškovei pervestų lėšų. Trečiasis asmuo ieškovei niekada nereiškė jokių pretenzijų ir nereikalavo grąžinti 8600 Eur. Be to, į bylą buvo pateikta galiojanti ir nenuginčyta 2013 m. vasario 14 d. ieškovės, trečiojo asmens bei „Whitebay Invest Limited“ sudaryta skolos pervedimo sutartis Nr. 14-2, kurios pagrindu trečiasis asmuo įsipareigojo sumokėti ieškovei 8600 Eur. Trečiąjį asmenį ir ieškovę siejo sutartiniai santykiai bei egzistavo teisinis pagrindas pervesti pinigus, o tai akivaizdžiai paneigia nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo galimybę.
    2. Byloje pakanka rašytinių įrodymų, kad 2013 m. vasario 14 d. ieškovės, trečiojo asmens bei „Whitebay Invest Limited“ skolos pervedimo sutartis Nr. 14-2 buvo sudaryta. Nė viena sutarties šalių nereiškė reikalavimo dėl šios sutarties nuginčijimo. Be to, Lietuvos teismai iš viso nėra kompetentingi nagrinėti minėto sandorio nuginčijimo klausimo, nes visi ginčai iš šios sutarties turėtų būti nagrinėjami Minsko ūkio teisme pagal Baltarusijos Respublikos teisę (Skolos pervedimo sutarties Nr. 14-2 4.2 ir 4.4 punktai). Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai sutartį laikė galiojančia, nes į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad sutartis būtų pripažinta negaliojančia ar niekine.
    3. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad ieškovė iš trečiojo asmens nepagrįstai įgijo 8600 Eur sumą, tai reikalavimo teisės į ieškovę atsakovė vis tiek nebūtų įgijusi be atskiro sandorio. Taikyti CK 6.45 straipsnio 1 dalį nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Šios normos tikslas yra nuo kreditoriaus apsaugoti sąžiningą skolininką, kuris būtent dėl paties kreditoriaus kaltės sąžiningai suklysta įvykdydamas prievolę trečiajam asmeniui, kurį palaiko kreditoriumi. Šis straipsnis nesuteikia teisės kreditoriui (atsakovei) įgyti reikalavimo teisių į tariamą kreditorių (ieškovę) vietoj skolininko (trečiojo asmens). Atsakovė galimai turėjo reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį, bet ne į ieškovę.
    4. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad būtent ji turėjo teisę reikalauti, jog trečiasis asmuo atsiskaitytų už krovinių pervežimą. Vien tai, kad ji buvo faktinė krovinio vežėja, nepagrindžia jos teisės reikalauti atlygio iš trečiojo asmens. Byloje nėra pateikta jokios sutarties ar užsakymo, kurių pagrindu atsakovė vykdė pervežimą, ir kad pagal šiuos užsakymus trečiasis asmuo turėjo atsiskaityti su atsakove.
    5. Nagrinėjamu atveju atsakovė neturėjo galiojančio priešpriešinio reikalavimo ieškovei, todėl nebuvo kasacinio teismo praktikoje suformuotų sąlygų atlikti įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012). Be to, įskaityti reikalavimą atsakovei draudė ieškovės ir atsakovės 2014 m. vasario 12 d. sudarytos sutarties Nr. 946 7.4 punktas, nustatęs draudimą vienašališkai įskaityti pinigines sumas, priklausančias ieškovei.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl įskaitymo, esant dėl to draudimui sutartyje

  1. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Pagal CK 6.189 straipsnį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Ši teisės norma įtvirtina sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sunt servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016 52 punktą; 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2017 31 punktą).
  3. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016, 22 punktas).
  4. Byloje nustatyta, kad šalys 2014 m. vasario 12 d. sudarė sutartį Nr. 946, reglamentuojančią šalių tarpusavio santykius, kylančius tarp ieškovės (ekspeditorės) ir atsakovės (užsakovės) planuojant, vykdant ir apmokant transporto paslaugas vežant krovinius automobilių transportu tarptautiniais maršrutais. Taigi ši sutartis taikytina ir ieškovei pervežant atsakovės krovinius pagal 2014 m. vasario 12 d. krovinio pervežimo sutartį Nr. Kel B-000731 maršrutu Olenas (Belgija)–Žemutinis Tagilas (Rusija) už 5336 Eur ir pagal 2014 m. vasario 14 d. krovinio pervežimo sutartį Nr. Kel M-001012 maršrutu Riustas (Belgija)–Talzinas (Rusija) už 7524 Eur (2014 m. vasario 12 d. sutarties Nr. 946 2.3 punktas). Ieškovė teigė, kad atsakovė liko skolinga už šiuos vežimus, atsakovė įrodinėjo, kad 9100 Eur teisėtai įskaitė, o 300 Eur skolos dėl prastovos nepripažino. Kasaciniu skundu atsakovė neginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria pripažinta, kad atsakovė neskolinga ieškovei 300 Eur už prastovą, bet nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties dalimi, kuria konstatuota, kad atsakovė neturėjo teisės atlikti įskaitymo.
  5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į šios nutarties 21–23 punktuose nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, nagrinėjamu atveju, prieš vertinant, ar buvo CK nustatytos sąlygos atlikti įskaitymą, visų pirma būtina atsižvelgti į tai, ką dėl įskaitymo buvo susitarusios šalys 2014 m. vasario 12 d. sutartyje Nr. 946.
  6. Byloje nustatyta, kad 2014 m. vasario 12 d. sutarties Nr. 946 7.4 punkte šalys susitarė, kad neleidžiama vienašališkai įskaityti piniginių sumų, priklausančių ekspeditorei (ieškovei), už pretenzijas, pateikiamas ekspeditorei (ieškovei), tarp jų pretenzijas už krovinio arba įrenginių praradimą ir sugadinimą, bet neapsiribojant jomis. Taigi sutartyje tiesiogiai įtvirtintas draudimas atsakovei atlikti vienašališką įskaitymą, byloje nenustatyta, kad ši sutarties nuostata prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl šalys privalo ja vadovautis.
  7. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  8. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl 2014 m. vasario 12 d. sutarties Nr. 946 7.4 punkto, įtvirtinančio draudimą šalims atlikti vienašališką įskaitymą, aiškinimo. Ieškovė sutartį teismui pateikė kartu su ieškiniu, rėmėsi šia sutarties nuostata apeliaciniame skunde, ja remiasi ir atsiliepime į kasacinį skundą, tačiau atsakovė nei atsiliepime į apeliacinį skundą, nei kasaciniame skunde nenurodė, kad nesutinka su ieškovės procesiniuose dokumentuose pateiktu šio punkto aiškinimu.
  9. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog šalys susitarė dėl draudimo atlikti vienašališką įskaitymą, atsakovė neturėjo teisės atlikti įskaitymą ir jos atliktas įskaitymas neteisėtas. Tai nustačius, nespręstinas klausimas, ar atsakovės atliktas įskaitymas atitiko CK 6.130 straipsnyje nustatytas sąlygas, nes jai atlikti vienašališką įskaitymą draudė šalių sudaryta sutartis, kuri, kaip minėta, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis).
  10. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nenustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje nurodytų pagrindų pakeisti ar panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).
  2. Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, taip pat atsiliepimo vertimo į trečiajam asmeniui suprantamą kalbą išlaidos. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 450 Eur, už atsiliepimo vertimą į trečiajam asmeniui suprantamą kalbą sumokėjo 105,42 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai atlyginimas neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, ieškovei iš atsakovės priteistinas 450 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas. Vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės taip pat priteistina 105,42 Eur vertimo išlaidų. Iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 555,42 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
  3. Kasaciniame teisme patirta 22,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

16Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kelin“ (į. k. 301507365) ieškovei ribotos atsakomybės bendrovei „Groyan Group“ (į. k. 191154482) 555,42 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt penkis Eur 42 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

17Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kelin“ (į. k. 301507365) 22,06 Eur (dvidešimt du Eur 6 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai