Byla 2A-402-544/2019

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Birutės Jonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-88-1026/2019 pagal ieškovo E. L. ieškinį atsakovėms G. L., V. M., tretiesiems asmenims A. L., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savininko teisių pažeidimo bei atsakovių G. L. ir V. M. priešieškinį ieškovui E. L. dėl nuostolių atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

31. Ieškovas E. L. prašė įpareigoti atsakoves G. L. ir V. M. atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, t. y. įpareigoti atsakoves trumpiausiais terminais išsikelti tvorą iš jam priklausančio žemės sklypo pagal pateikto žemės sklypo žymėjimo akto duomenis. 2. Nurodė, kad jis su trečiuoju asmeniu yra gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo, esančių ( - ), bendraturčiai. Atsakovės, būdamos su besiribojančio ieškovo sklypu namų valdos bendraturtės, nepaisydamos jo įspėjimų ir prašymų, pasistatė tvorą, kuri patenka į ieškovo žemės sklypo ribas. Kadangi dėl kaimynių pastatytos tvoros jam priklausančio sklypo plotas sumažėjo, todėl yra pažeidžiamos jo teisės. 3. Atsakovės G. L. ir V. M. teismui pateiktu priešieškiniu prašė atmesti ieškovo E. L. ieškinį, priteisti iš jo 708,80 Eur nuostolių atlyginimą bei įpareigoti ieškovą per 60 dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savo kieme, adresu ( - ), neteisėtai pastatytą ūkinį pastatą – garažą/malkinę, esantį prie pat atsakovių sklypo ribos. 4. Nurodė, kad sprendimas atnaujinti tvorą buvo dėl nuolatinių ginčų su ieškovu ir trečiuoju asmeniu, nes atsakovių šuo pralysdavo pro buvusią seną tvorą, taip patekdamas į ieškovo ir trečiojo asmens sklypą, o ieškovas dėl to reikšdavo pretenzijas. Siekdamos išspręsti nuolatinius ginčus, jos atnaujino tvorą, pakeisdamos pintos vielos dalį į segmentines vielos konstrukcijas. Tvora buvo įrengta identiškai toje pačioje vietoje, kurioje anksčiau buvo pintos vielos tvoros dalis. Be to, ji pastatyta daugiau nei prieš 40 metų, todėl akivaizdu, kad tuo metu nebuvo įmanoma taip tiksliai išmatuoti žemės sklypo ribos ir tvorą pastatyti tiesiai ant jos. Nepaisant to, nagrinėjamu atveju leidžiama paklaida pagal teisės aktus 10 centimetrų, kuri yra viršijama daugiausiai 3 centimetrus. Kadangi tvora toje vietoje stovi jau keliasdešimt metų, o atsakovės ją tik atnaujino, todėl ieškovas yra praleidęs bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą šia m ieškiniui pareikšti. Ieškovas pats ėmėsi savavališkų veiksmų ir, prieš pateikdamas ieškinį, be jokio leidimo sugriovė tvorą, padarydamas 608,80 Eur nuostolių. 5. Atsakovės taip pat nurodė, kad ieškovas 2011-2014 metais savo kieme, nesilaikydamas įstatymų, savavališkai pasistatė garažą/malkinę, kuris pastatytas prie pat jų žemės sklypo ribos. Jokio sutikimo atsakovių mamos tuo metu ieškovas neprašė. Toks pastatas kelia daug nepatogumų, būdamas medinis, kelia gaisro pavojų.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

56. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš ieškovo atsakovių naudai 304,40 Eur nuostolių atlyginimą bei įpareigojo ieškovą per 60 dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savo kieme, adresu ( - ), neteisėtai pastatytą ūkinį pastatą – garažą/malkinę, esantį prie pat atsakovių sklypo ribos. Priešieškinio dalį dėl likusios dalies reikalauto nuostolių atlyginimo atmetė. 7. Teismas nustatė, kad ieškovui kartu su trečiuoju asmeniu priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ), kiti inžinieriniai statiniai (kiemo aikštelė, šulinys, kiemo aptvėrimas), unikalus Nr. ( - ), esantys adresu ( - ). Nuosavybės teisę į minėtą nekilnojamąjį turtą ieškovas įgijo 1992 m. balandžio 16 d. pagal paveldėjimo teisės liudijimą. Atsakovėms nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), pastatas – gyvenamasis namas, unikalaus Nr. ( - ), pastatas – viralinė, unikalus Nr. ( - ), pastatas – garažas, unikalus Nr. ( - ), esantys adresu ( - ). Atsakovė G. L. nuosavybės teisę įgijo 2016 m. vasario 24 d. pagal paveldėjimo teisės liudijimą, o V. M. - 2009 m. rugpjūčio 17 d. dovanojimo sutarties pagrindu. 8. Iš teismui pateikto Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-101-719/2017 aprašomosios dalies turinio teismas nustatė, kad E. L. 2017 m. gegužės 26 d. savo namo kieme savavališkai vykdė tikrą ar tariamą savo teisę, kurią ginčijo kitas asmuo, t. y. nuėmė nuo kaimynų tvoros sutvirtinimo segmentus, tvirtinimo varžtus bei perkėlė tvoros tinklą. Be to, iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos 2017 m. gegužės 4 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FAK-1096-(19.2) bei fotonuotraukos nustatė, kad žemės sklypus ( - ) bei ( - ), skirianti tvora yra pakeista, o ieškovas inspekcijos atstovams pranešė, jog tuo metu guli ligoninėje. Todėl teismas laikė, kad ginčo tvoros pastatymo laikas nustatytas 2017 metų balandžio – gegužės mėnesiais, o ieškovo veiksmais tvora išardyta 2017 m. gegužės 26 d. Šalys neginčijo ir teismas laikė nustatyta, kad 2011-2014 m. ieškovas savo žemės sklype ( - ), pastatė garažą/malkinę, kuris buvo užfiksuotas ir 1981 m. kovo 9 d. techninėje apskaitos kortelėje. 9. Teismas pažymėjo, jog ginčo tvora yra iš vielos segmento, permatoma, jos aukštis neviršija leistino, o paklaida, kuri viršija leistiną, peržengiant sklypo ribą į ieškovo pusę ne per visą ribos dalį, o tik vienoje vietoje 4 centimetrais. Todėl darė išvadą, kad tvora nėra peržengianti ieškovo sklypo ribą bei pažeidžianti ieškovo teises taip, jog daromas neleistinas poveikis jo žemės sklypui, dėl ko jam trukdoma juo naudotis. Nugriauti tvorą ieškinio motyvais nėra teisinio pagrindo, nes atsakovių veiksmų neatitikimo teisės aktų reikalavimams byloje nėra įrodyta. Šalių pateikti žemės sklypų planai iš esmės atitinka jų faktiškai naudojamo žemės sklypo ribas, nustatant pirminę kaimyninių sklypų ribą, matuojant nuo tvoros, įvertinus leistiną paklaidą, ir statant tvorą, nebuvo pažeista. 10. Teismas laikė, jog ieškovas sugadino atsakovių pastatytą tvorą, kai tuo tarpu jis ieškiniu, kreipdamasis į teismą, turėjo teisę ginti jo manymu pažeistas teises bei laukti teismo sprendimo rezultato, o ne imtis aktyvių veiksmų atsakovių pastatytos tvoros atžvilgiu. Tokie ieškovo veiksmai neatitinka atidaus, rūpestingo asmens veiksmų, dėl tokių jo veiksmų atsirado nuostoliai atsakovėms. Todėl atsakovių priešieškinio reikalavimą atlyginti nuostolius teismas laikė pagrįstu iš dalies, kadangi nebuvo nustatyta, kad ieškovas visiškai sugadino jų pastatytą tvorą. 11. Konstatavo, kad ieškovo sandėlis – garažas – malkinė pastatytas pažeidžiant imperatyviuosius normatyvinio statybos techninio dokumento reikalavimus ir atsakovių šio teisės akto garantuojamas teises. Pripažinus statybą neteisėta, taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos ir jis turi būti nugriautas (CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punktas). 12. Dėl atsakovių prašymo taikyti ieškinio senaties terminą teismas nurodė, kad atsakovės ginčo tvorą perstatė 2017 m. pavasarį, todėl bendrasis ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinys atmestinas kitais pagrindais, todėl teismas plačiau nepasisakė dėl šio atsakovių reikalavimo pagrįstumo.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

713. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas, o priešieškinis patenkintas, ir dėl šios dalies bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. 14. Nurodo, kad teismas, pasisakydamas dėl ieškinio dalyko, kuriuo reikalaujama išsikelti tvorą į savo sklypo dalį, padarė priešingą faktinėms aplinkybėms išvadą, jog pažeidimų nebuvo. Šiuo atveju svarbu tai, kad ieškovo sutikimo nebuvo, o pastatyta tvora įėjo į jo žemę ne tiek, kiek leidžia paklaida, o 3-4 centimetrais daugiau. Taip pat teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad tvoros aukštis gali būti nustatytas pagal matavimo prietaisų duomenis, o ne pagal liudytojų parodymus, dėl ko negalima sutikti su teismo išvada, jog tvora nesiekia dviejų metrų aukščio. 15. Teigia, jog teismas nenustatė, kad ieškovas būtų sunaikinęs tvoros dalį, kitaip padaręs ją nebetinkama naudojimui. Priešingai, tvoros dalis buvo išmontuota, tačiau jos segmentai nebuvo sugadinti, todėl žala nebuvo padaryta, o jos dydis nenustatytas. Nepriteistinas ir tariamai išmokėtas darbo užmokestis už tvoros pastatymą (sumontavimą), kadangi niekas negali gauti ir net tikėtis gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. 16. Nurodo, kad teismas faktines aplinkybes dėl atsakovių reikalavimo įpareigoti ieškovą nugriauti savo kieme neteisėtai pastatytą ūkinį pastatą – garažą/malkinę nustatinėjo labai atmestinai. Šiuo atveju tiksli statybos data svarbi todėl, kad tik žinant ją galima spręsti, koks tuo metu buvo šio visuomeninio santykio teisinis reglamentavimas, ir atsakyti į klausimą, teisėta ar neteisėta buvo garažo/malkinės statyba. Teismas šio klausimo iš viso nenagrinėjo. Kadangi šiam ginčo statiniui yra apie 40 metų, teismas nenurodė teisės akto, kuris 1981 m. ar anksčiau reikalavo gauti statybai kaimyno sutikimą, kai nei vienas iš jų nebuvo žemės savininkai. Atitinkamai neadekvati situacija, kuomet statinio, pastatyto 1981 m. ar dar anksčiau, teisėtumas sprendžiamas pagal 2016 m. materialines teisės normas. 17. Mano, jog šioje byloje reikalavimai dėl statinio neteisėtumo priešieškinio forma iš viso negalėjo būti reiškiami, kadangi ginčas dėl tvoros yra visiškai nesusijęs su ginču dėl statinio. Atsiliepime į priešieškinį šios aplinkybės išdėstytos išsamiai, tačiau nei dėl vieno argumentą teismas nepasisakė. 18. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovės prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. 19. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra paremtas nepagrįstais faktais ir deklaratyviais teiginiais. Priešingai nei teigia apeliantas, atsakovės tvoros naujai nepastatė, o tik atnaujino prieš tai buvusią seną tvorą. Atnaujinta tvora buvo įrengta identiškai toje pačioje vietoje. Taip pat teismas pagrįstai nustatė ir pripažino, jog atsakovas pastatė malkinę neturėdamas reikiamų sutikimų, todėl pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas. 20. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. 21. Nurodo, kad teismas civilinę bylą išnagrinėjo objektyviai ir išsamiai, įvertindamas byloje pateiktų faktinių aplinkybių visumą. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

922. Apeliacinis skundas atmetamas. 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). 24. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo E. L. ieškinys dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, bei iš dalies patenkintas atsakovių G. L. ir V. M. priešieškinis dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovo ir įpareigojimo jį atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. 25. Ieškovas pateiktu skundu nesutinka su ta sprendimo dalimi, kuria ieškinys buvo atmestas, o priešieškinis patenkintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto išdėstytais argumentais, kurių pagrindu jis skundžiamas teismo sprendimo dalis vertina neteisėtomis ir nepagrįstomis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai apelianto teiginiams, aiškiai ir išsamiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde jo nurodytų argumentų. Tuo pačiu pažymėtina, jog vien tai, kad apeliantas dėl teismo ištirtų ir įvertintų aplinkybių bei su tuo susijusių padarytų išvadų turi kitokią nuomonę, išimtinai palankią jo interesams, nesudaro pagrindo spręsti apie bylos esmės neatskleidimą. 26. CK 4.98 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012). 27. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktą įrodymų visumą, minėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisė normų laikėsi, nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Kaip minėta, vien tas faktas, jog tam tikri įrodymai buvo įvertinti šalies nenaudai, nesudaro pagrindo vertinti, jog jie įvertinti neteisingai. 28. Atsižvelgdama į nutarties 27 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, nesant ginčo dėl to, kad ieškovas E. L. kartu su trečiuoju asmeniu A. L. yra žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), pastatų – ūkinių pastatų, unikalus Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), kitų inžinierinių statinių (kiemo aikštelė, šulinys, kiemo aptvėrimas), unikalus Nr. ( - ), esančiais adresu ( - ), savininkas, ieškovas turėjo įrodyti, jog ginčo tvoros įsiterpimas į jo žemės sklypą pažeidžia jo, kaip turto savininko, teises. 29. Apeliaciniame skunde ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, kad ginčo tvora nepažeidžia jo teisių taip, kad daromas neleistinas poveikis jo žemės sklypui, dėl ko ieškovui būtų trukdoma juo naudotis. Šiuo aspektu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė, kad atsakovės šios tvoros nepastatė naujai, o tik atnaujino prieš tai buvusią seną tvorą. Atnaujinta tvora buvo įrengta identiškai toje pačioje vietoje, kurioje ankščiau buvo pintos vielos tvoros dalis, t. y. buvo pakeisti tik metaliniai tvoros stulpeliai ir tik toje vietoje, kur stovėjo sena tvora. Iš teismo motyvų matyti, jog faktinė aplinkybė, kad atnaujinta tvora buvo statoma toje pačioje vietoje, konstatuota remiantis ne tik atsakovių paaiškinimais, bet ir liudytojo R. M. parodymais, kuris patvirtino, kad tvorą statė toje pačioje vietoje, kaip ir senoji tvora, taip pat pateiktomis nuotraukomis. 30. Byloje nustatyta, kad G. L. nuosavybės teisę įgijo 2016 m. vasario 24 d. paveldėjimo, o V. M. – 2009 m. rugpjūčio 17 d. dovanojimo pagrindu po tėvų mirties. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovo žemės sklype esantys kiti inžinieriniai statiniai – kiemo statiniai (kiemo aikštelė, šulinys, kiemo aptvėrimas), įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymo data 1998 m. gruodžio 1 d., o atsakovių žemės sklype esantys kiti inžinieriniai statiniai – kiemo statiniai (kiemo aikštelė, šulinys, kiemo aptvėrimas), kadastro duomenų nustatymo data 1984 m. lapkričio 13 d. 2002 m. rugsėjo mėn. 5 d. žemės sklypo ribų paženklinimo aktas patvirtina, kad tiek ieškovas, tiek atsakovių tėvas S. G. yra pasirašęs šį aktą. Be to, atsakovių tėvas yra pasirašęs ir 2002 m. rugsėjo 12 d. žemės sklypo plane, kur pažymėta, kad žemės sklypo ribos yra suderintos su ieškovu E. L.. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad šalys įgijo žemės sklypus tuomet, kai žemė buvo matuojama matavimo prietaisais, kurie nepasižymėjo tokiu tikslumu, kokį buvo galima pasiekti vėliau naudojant elektroninius matavimo prietaisus. Byloje liudytoju apklaustas IĮ „Graida“ matininkas A. V. patvirtino, kad paklaida yra galima, ribos naudojamos teisingai, tik nekvalifikuotai užtverta tvora, pradžios ir pabaigos taške atitinka riboženklį senos tvoros. 31. Paminėtos aplinkybės rodo, kad jokių ginčų dėl žemės sklypo ribų tarp besiribojančių žemės sklypų savininkų nekilo. Neginčijama ir tai, kad atsakovės, perstatydamos tvorą senosios vietoje, 3-4 centimetrais viršijo leistiną paklaidą į ieškovo žemės sklypo dalį, tačiau tuo pačiu nagrinėjama ginčo situacija nesudaro pagrindo vertinimui, kad po atsakovių tvoros atnaujinimo buvo pažeistos ieškovo, kaip žemės sklypo savininko, teisės ir teisėti interesai, nes paklaida, kuri viršija leistiną, peržengia sklypo ribą į ieškovo pusę ne per visą ribos dalį, o tik vienoje vietoje 4 centimetrais. Be to, senoji tvora pastatyta prieš daugelį metų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje patikimais ir leistinais įrodymais nebuvo nustatyta būtinoji negatorinio ieškinio tenkinimo sąlyga (ieškovo teisių pažeidimas), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą išsikelti atsakovėms priklausančią tvorą nuo jam priklausančio žemės sklypo. 32. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo argumentais dėl tvoros nustatymo aukščio. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas iš nuotraukų bei šalių, liudytojų paaiškinimų nustatė, kad tvora yra iš vielos segmento, permatoma, jos aukštis neviršija leistino. Taigi, pats apeliantas, įrodinėdamas faktą, kad tvora yra aukštesnė, nei du metrai, t. y. priešingai, nei sprendė teismas, turėjo pateikti teismui savo poziciją pagrindžiančius duomenis, tačiau to nepadarė – nepateikė duomenų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kuri padaryta ištyrus ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. 33. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad dalies žalos priteisimas už neleistiną tvoros sugriovimą yra priteistas nepagrįstai ar neteisėtai. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-101-719/2017, pagal kurį buvo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. procesinis sprendimas administracinio nusižengimo byloje Nr. II-65-184/2017 ir, panaikinus 2017 m. birželio 7 d., nutarimą, priimtas procesinis sprendimas grąžinti bylą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariatui, nes institucija nebuvo aktyvi ir nenustatė esminių aplinkybių. Šis nutarimas neturi esminės reikšmės šiai bylai, kurioje nagrinėjamas civilinės, o ne administracinės atsakomybės taikymo ieškovui klausimas. Pats ieškovas pripažino, kad nuardė atsakovių pastatytos pusė tvoros, nors stulpelius paliko ir jų negadino. Nutardžius l kito asmens pastatytą tvorą (jos dalį), neabejotinai atsirado nuostoliai atsakovėms, kurios bus priverstos patirti išlaidų tvorą atstatant į ankstesnę, nes nekeičiant tvoros detalių ar neinvestuojant į jų tvarkymą, atnaujinimą, tai nėra įmanoma padėtį (CK 6.246-6.249 straipsniai,6.263 straipsnis). 34. Atmestinas argumentas, kad žalos dydį atsakovės ir teismas apskaičiavo netinkamai. Nors tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių atsakovių turėtas faktines išlaidas, nepateikta, tačiau teismas įvertino tai, kad tvora pastatyta iš tam tikrų naudotų priemonių, kurios turi savo vertę, kad liudytojas R. M. paaiškino, jog medžiagas įsigijo bei samdė asmenis darbams atlikti, kadangi jis yra neįgalus ir šių darbų negalėjo atlikti. Teismas taip pat įvertino tai, kad nebuvo nustatyta, jog ieškovas visiškai sugadino atsakovių pastatytą tvorą bei kad atsakovės tvorą statė savo interesais, jog užkirstų kelia galimai didesnei žalai dėl laikomo gyvūno. Kaip matyti, iš ieškovo priteista ne visa prašoma priteisti suma, o tik 50 procentų, laikant, jog ieškovo veiksmais padaryti nuostoliai atitinka faktinę situaciją dėl sugadintos tvoros apimties, o kitus nuostolius priskiriant atsakovių prisiimtai rizikai ir interesams, užkertant kelią augintinio galimai daromai žalai. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir priteistu nuostolių atlyginimo dydžiu sutinka. 35. Apeliantas taip pat ginčija sprendimo dalį, kurioje jis yra įpareigotas per 60 dienų terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savo kieme, adresu ( - ), neteisėtai pastatytą ūkinį pastatą – garažą/malkinę. Byloje nustatyta, kad ieškovo sklype esanti garažas/malkinė pastatyta apie 1988-1990 m., ją statė ieškovo tėvai, o 2011-2014 m. jos paskirtis pasikeitė į malkinę. Tai patvirtino ieškovo iniciatyva pakviesti liudytojai kaimynai, pateiktos fotonuotraukos, iš kurių nustatyta, kad pastatas buvo metalinis, o vėliau dengiamas medžio, kitų medžiagų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė G. L. nuosavybės teisę įgijo 2016 m. vasario 24 d. paveldėjimu, o V. M. - 2009 m. rugpjūčio 17 d. dovanojimu, tai ieškovas turėjo gauti būtent V. M. ir buvusios savininkės V. G. sutikimą malkinės statybai, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau tokių duomenų apie jų sutikimą byloje nėra. Nesant atsakovės V. M. sutikimo dėl ieškovo pastato (malkinės) rekonstrukcijos (statybos), t. y. dėl leistino atstumo sumažinimo iki atsakovių sklypo ribos (pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai aptarė ginčo klausimui aktualias teisės normas), pagrįstai buvo konstatuotas atsakovių teisių pažeidimas (atsakovės nurodė, kad dėl susidarančios prieblandos ėmė skursti augmenija, teko nupjauti obelis, dėl galimo gaisro pas kaimynus kiltų didelis pavojus persimesti liepsnai į gyvenamąjį pastatą, taip pat pastatas neleidžia prieiti ir atlikti naujos tvoros statybos darbų). 36. Pažymėtina, kad Valstybinės teritorijų planavimų ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2017 m. gegužės 4 d. rašte nurodė, jog 2017 m. balandžio 14 d. gavo R. M. pranešimą apie galimai savavališką statybą, t. y. kad žemės sklype ( - ), prieš daugiau kaip 3 metus pastatytas sandėlis – garažas – malkinė, kuris savo ilgąja kraštine remiasi į ( - ), sklypo tvorą. Patikrinus faktinius duomenis vietoje, buvo nustatyta, jog žemės sklype ( - ), yra pastatytas pagalbinio ūkinio paskirties pastatas, kurio išorės gabaritai – 3,50 x 6,00 metrų, o aukštis – 2,50x3,00 metrų, sienos – medinio karkaso, pamatų nėra, atstumas nuo kaimyninio sklypo tvoros apie 0,15 metro. Atvejai, kada privalomas statybą leidžiantis statybą leidžiantis dokumentas naujo nesudėtingo statinio statybai, rekonstravimui, statinio kapitaliniam ar paprastajam remontui, nurodyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-812 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 115-5903), 1 lentelėje. Minimalūs atstumai nuo 1 lentelėje išvardytų pastatų iki žemės sklypo ribos turi būti 3 m. Mažinant pastatų atstumą iki žemės sklypo ribos arba blokuojant gretimų žemės sklypų pastatus, turi būti išlaikomi gaisrinės saugos reikalavimai [4.18] ir gautas gretimo žemės sklypo savininko (naudotojo) sutikimas raštu. Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878, 7 priede. Statant ant sklypo ribos sublokuotus pastatus, statant pastatus ar stogą turinčius inžinierinius statinius arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, tačiau ne arčiau kaip 1 m (skaičiuojant atstumą horizontalioje plokštumoje nuo labiausiai išsikišusių konstrukcijų), kai pastato ar stogą turinčio inžinierinio statinio bet kurios konstrukcijos, esančios 1-3 m atstumu nuo sklypo ribos, bet kurio taško aukštis, matuojamas nuo žemės paviršiaus ties sklypų riba (žemesniojo paviršiaus, jei ties sklypų riba yra aukščių skirtumas), didesnis už horizontalų atstumą nuo šio taško iki sklypų ribos, statant pastatus ar stogą turinčius inžinierinius statinius arčiau kaip 1 m nuo sklypo ribos. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal ginčui aktualius teisės aktus minimalus atstumas garažo/malkinės statyboms iki žemės sklypo ribos turi būti 3 m, o sumažintas jis galėjo būti tik gavus atsakovių leidimą, kuris, kaip minėta, gautas nebuvo. Todėl, priešingai apelianto argumentui dėl statinio teisėtumo, akivaizdu, jog jis pastatytas pažeidžiant imperatyvias teisė aktų nuostatas. 37. Apelianto manymu, šioje byloje reikalavimai dėl statinio neteisėtumo priešieškinio forma iš viso negalėjo būti reiškiami, kadangi ginčas dėl tvoros yra visiškai nesusijęs su ginču dėl statinio, tai neužtikrina greitesnio bylos išnagrinėjimo; nors atsiliepime į priešieškinį apie tai jis pasisakė, tačiau nei į vieną argumentą pirmosios instancijos teismas nereagavo, dėl ko pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog pagal CPK 143 straipsnį atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Priešieškinis gali būti priimamas tik jei egzistuoja CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytos priešieškinio priėmimo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokia sąlyga egzistuoja, todėl priešieškinį 2018 m. birželio 28 d. priėmė ir jį išnagrinėjo su pradiniu ieškiniu. Tiek ieškinys, tiek priešieškinys yra kildinami iš tų pačių tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių dėl jiems nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, dėl turto savininko teisių, nesusijusių su valdymo netekimu, gynimo, abu ginčai buvo išnagrinėti kartu, vadinasi, ir greičiau, nes nagrinėta viena byla, rengta mažiau procesinių dokumentų ir posėdžių, mažesnės bylinėjimosi išlaidos ir kt. Atsakant į apelianto skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime iš viso nepasisakė dėl neva nepagrįstai taikyto CPK 143 straipsnio, pažymėtina, kad teismo sprendimu ginčas išsprendžiamas iš esmės, t. y. sprendžiami materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, teismas ir neturėjo iš naujo svarstyti 2018 m. birželio 28 d. išspręsto priešieškinio priėmimo klausimo. 38. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto apeliacinio skundo teiginiai teisingam bylos išnagrinėjimui neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). 39. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovė V. M. sumokėjo 484 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai pamokėti. Netenkinus apeliacinio skundo, šios išlaidos, kurios pagrįstos įrodymais, atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, priteistinos atsakovei iš ieškovo E. L. (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12Priteisti iš ieškovo E. L., a. k. ( - ) 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovei V. M., a. k. ( - ).

Proceso dalyviai
Ryšiai