Byla B2-1111-254/2014

1Kauno apygardos teismo teisėja Dalė Burdulienė, sekretoriaujant Vaidai Litvaitei, dalyvaujant ieškovo Renaissance Insignia Limited atstovui advokatui Sauliui Avižai, atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės Ūkio banko atstovui advokatui Tomui Bairašauskui teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Renaissance Insignia Limited finansinį reikalavimą atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei Ūkio bankui, trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas, ir

Nustatė

2ieškovas pateikė atskirąjį skundą dėl 2013-10-17 nutarties, kuria buvo patvirtintas jo 4 019 053,3 Lt finansinis reikalavimas atsakovui AB Ūkio bankui, tenkinamas ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile. Ieškovo nuomone, tarp šalių susiklosčiusiems santykiams taikomos Lietuvos respublikos Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymų (toliau FUSĮ) numatytos išimtys, kuomet garantinis užstatas ir finansinis užtikrinimas kreditoriui (ieškovui) turi būti grąžintas nedelsiant, išskaitant juos iš atsakovo turto masės, o ne bendra tvarka, įtraukiant jį į atsakovo kreditorių sąrašą. Bylos eigoje ieškovas pateikė teismui ieškinį (t. 1, b. l. 176–183), kuriuo prašė:

31. Pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į jam priklausančias pinigines lėšas, t. y. 1 325 000 JAV dolerių ir 200 000 EUR, buvusias sąskaitose: 200 000 EUR sąskaitoje Nr. LT88 7010 0000 0007 1027; 500 000 USD sąskaitoje Nr. LT88 7010 0000 0007 1027; 525 000 USD sąskaitoje Nr. LT98 7011 7000 0007 1538; 300 000 USD sąskaitoje Nr. LT76 7011 7000 0107 1131;

42. Įpareigoti atsakovą nedelsiant grąžinti 1 325 000 JAV dolerių ir 200 000 EUR;

53. Atsisakius ieškovo reikalavimus pripažinti nuosavybės teisę ir grąžinti lėšas, ketvirtąja eile patvirtinti ieškovo 1 325 000 JAV dolerių ir 200 000 EUR kreditorinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje.

6Ieškovas savo poziciją grindžia šiais argumentais:

71. Nagrinėjamo ginčo atveju šalių teisinius santykius reglamentuoja, ne Įmonių bankroto įstatymas (toliau ĮBĮ), o FUSĮ, įsigaliojęs 2004-05-01. ĮBĮ 1 str. 4 dalyje numatyta, jog ĮBĮ „taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja FUSĮ“. Iš to seka, jog nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą pirmenybė privalo būti teikiama FUSĮ, o ne ĮBĮ normoms. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau Konstitucinis teismas) byloje Nr. 135/2010 2013-05-24 pripažino FUSĮ nuostatų pirmenybę ĮBĮ atžvilgiu, ir pabrėžė, kad „pažymėta, kad ši nuostata reiškia inter alia tai, kad finansinio užtikrinimo susitarimo subjektams, kuriais, kaip minėta, įstatymo nustatytomis sąlygomis gali būti bet koks juridinis asmuo, netaikomas inter alia draudimas įmonei, kuriai yra iškelta bankroto byla, vykdyti visas iki tol neįvykdytas finansines prievoles: pagal FUSĮ 9 straipsnio 8 dalį finansinio užstato turėtojas turi teisę vienašališkai, nedelsdamas be papildomų administracinių priemonių susitarime numatytais terminais realizuoti jam pateiktą užstatą įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, neatsižvelgiant į pradėtą užstato davėjo bankroto procedūrą ir nepaisant minėto draudimo bankrutuojančiai įmonei nevykdyti jokių finansinių prievolių“. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad ši įstatymo nuostata nėra sąlygota nacionalinio reguliavimo ypatumų, o ji susijusi „su Direktyva 2002/47EB prisiimtų valstybės įsipareigojimų užtikrinti, kad finansinio užtikrinimo susitarimams būtų netaikomos tam tikros teisės aktų dėl nemokumo nuostatos, visų pirma tos, kurios neleistų efektyviai realizuoti finansinio užstato (preambulės 5 punktas), įgyvendinimu“.

82. Atsakovo teiginiai, jog pareikštas ieškovo reikalavimas turi būti vertinamas tik kaip finansinis reikalavimas, prieštarauja ne tik FUSĮ, bet taip pat ir 2002-06-06 Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priimtai Direktyvai 2002/47/EB (toliau Direktyva) dėl susitarimų dėl finansinio įkaito. Pagal FUSĮ ir Direktyvos nuostatas finansinio užtikrinimo susitarimo objektas yra finansinis užstatas, kuriuo taip pat gali būti finansinės priemonės, kurios pagal sudarytus sandorius taps užstato davėjo nuosavybe ateityje, taip pat pinigai, kurie bus pervesti į šalių pasirinktą sąskaitą (FUSĮ 5 str. 1, 2 dalys). Taigi finansiniu užstatu yra laikomi pinigai ir finansinės priemonės, pagal finansinio užtikrinimo susitarimą užtikrinančios atitinkamų finansinių įsipareigojimų vykdymą (FUSĮ 2 str. 11 dalis). Tačiau finansiniu užstatu gali būti ne visi pinigai, bet tik lėšos sąskaitose bet kuria valiuta ar kitos grąžintinos lėšos, tokios kaip pinigų rinkos depozitai. Grynieji pinigai negali būti finansinio užtikrinimo susitarimo objektas (FUSĮ 2 str. 22 dalis). Taigi, vertinant pinigus, kaip FUSĮ objektą, jais gali būti tik negrynieji pinigai banko sąskaitose. Todėl atsakovo pateikiamas vertinimas, kad pinigai banko sąskaitoje priklauso bankui, o kita šalis turi tik reikalavimo teisę, yra akivaizdžiai nesuderinami su FUSĮ ir Direktyvos normomis. Be to, esant būtent tokiam specifiniam objektui FUSĮ skiria finansinio užtikrinimo susitarimo rūšis su nuosavybės teisės perleidimu ir be nuosavybės teisės perleidimo. Tai reiškia, kad atsakovo mėginimas remtis CK 6.913 straipsnio nuostatomis dėl banko sąskaitos ir tariamai dėl to nuosavybės teisės į pinigines lėšas priklausymo tik bankui yra akivaizdžiai nesuderinamos su FUSĮ nuostatomis.

93. Ieškovas pažymėjo, kad kiekviename iš šalių susitarimų yra nurodyta konkreti sąskaita, į kurią turėjo būti pervedamas finansinis užstatas. Ieškovas neturėjo ir neturi banko sąskaitos sutarčių dėl nurodytų sąskaitų su atsakovu, kas dar kartą patvirtina, kad mėginimas taikyti įprastas banko sutarties nuostatas šioms sąskaitoms yra nepagrįstas. Šios sąskaitos yra specialios sąskaitos finansiniams užstatams saugoti. Ieškovas ir atsakovas banko sąskaitos sutartį buvo sudarę tik sąskaitai LT23 7011 7000 0260 3036, tačiau pagal ją reikalavimas šiuo ieškiniu nėra reiškiamas. Be to, kaip nurodyta atsakovo pateiktuose išrašuose, prie kiekvienos deponuotos sumos yra nuoroda į susitarimą, kurio pagrindu yra pervestos lėšos, arba nuoroda, kad tai yra įkeistas užstatas (angl. collateral deposit). Taigi, kiekviena nurodyta ir ieškovo reikalaujama piniginė suma yra aiškiai identifikuota ir aiškiai susieta su konkrečiu susitarimu, kas pabrėžia, jog ginčo atveju nėra kalbama apie jokius įprastus likučius banko sąskaitose, o apie specialiu tikslu perduotas saugoti pinigines lėšas.

104. Nurodytos sutarčių nuostatos aiškiai liudija šalių valią neperduoti nuosavybės teisės į finansinio užtikrinimo sumas. Dviejų paskutinių sumų atžvilgiu yra aiškiai nurodoma, kad lėšos perduodamos tik saugoti, tačiau visais atvejais, ir tai yra esminis momentas, pažymima, kada garantinių užstatų lėšos yra įkeičiamos AB Ūkio bankas naudai. Kaip žinia, įkeitimas yra daiktinė teisė ir ne į bet kokį daiktą, o tik į svetimą (ius in re aliena). Įkeitimo teisės objektu niekada negali būti pačiam savininkui priklausantis objektas. Tai, kad šalys tarėsi dėl to, kad būtent ieškovas įkeičia AB Ūkio bankas naudai pinigines lėšas, abi jos aiškiai suprato, kad nuosavybės teisė išlieka ieškovui ir nepereina AB Ūkio bankas. Kadangi tai būdinga ir įkeitimui ir hipotekai, galima remtis ir doktrina, pabrėžiančia šią aplinkybę (CK IV komentaras, 16 psl.). Reikia taip pat pažymėti, kad sutartis su banku, t. y. tiek lietuvišką, tiek anglišką jų variantus, rengė pats bankas.

115. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo įsipareigojęs mokėti palūkanas už pas jį esantį užstatą, jokiu būdu nepaneigia fakto, kad nuosavybės teisė atsakovui nebuvo perduota. Visų pirma, tokio Draudimo nėra numatyta nei Direktyvoje, nei FUSĮ, o Atsakovui gaunant naudą nuo piniginių lėšų saugojimo šalys galėjo susitarti ir dėl tokių sąlygų. Pasisakydama dėl atsakovo nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009, ieškovas nurodo, jog FUSĮ nėra tik nacionalinis teisės aktas, todėl jo nuostatas reikia aiškinti įvertinant ir teisės aktus, kurių pagrindu jis yra priimtas, t. y. visų pirma, Direktyva. Be to, nurodyta LAT nutartis yra priimta dar prieš Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimą. Šiais dviem aspektais ieškovas pažymėjo, kad Direktyva, tuo pačiu ir FUSĮ, taikomi finansiniams įkeitimo susitarimams, jeigu toks susitarimas gali būti įrodytas raštu ar kitu lygiaverčiu būdu. Direktyvos 2 str. 1 dalies 2-c punktuose dar detaliau nurodyta, kad susitarimu dėl finansinio įkaito laikomas bet koks susitarimas (tiek įformintas atskirai, tiek kaip kito susitarimo dalis sąlygų), jeigu pagal tą susitarimą pateikiamas finansinis įkaitas (užstatas). Konstitucinio Teismo jau minėtoje byloje yra konstatavęs, jog „esant ginčui, finansinio užstato pateikimas turi būti įrodomas rašytiniais įrodymais, kurie turi identifikuoti finansinį užstatą; jais gali būti finansinių priemonių, pateiktų kaip finansinis užstatas, įrašymas į atitinkamą sąskaitą (ar tokio užstato buvimas joje) arba pinigų, pateiktų kaip finansinis užstatas, pervedimas į nurodytą sąskaitą (arba tokio užstato buvimas joje) (4 straipsnio 5 dalis)“. Ieškovo byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog lėšos į konkrečias sąskaitas buvo pervestos remiantis konkrečiais šalių susitarimais bei į sutartyse nurodytas konkrečias sąskaitas. Tiek finansinio užstato pateikimo tvarka, tiek jo realizavimo tvarka leidžia aiškiai identifikuoti, kad šalys susitarė dėl finansinio užtikrinimo susitarimo.

126. Atsakovas ginčija, jog finansinio užtikrinimo susitarimas gali būti realizuojamas tik skolininko, bet ne kreditorius bankroto atveju. Atsakovo išsakyta pozicija, esą finansinio užtikrinimo susitarimo nuostatos taikomas tik vienai iš šalių, t. y. atsakovui, yra nepagrįsta, nes FUSĮ normos taikomos bet kuriai iš finansinio užtikrinimo susitarimo šalių. Konstitucinis Teismas minėtoje byloje konstatavo, jog finansinio užtikrinimo susitarimai vykdomi nepaisant užstato davėjo, t.y. Pareiškėjo, ar užstato turėtojo, t. y. atsakovo, likvidavimo procedūros arba reorganizavimo priemonių taikymo. FUSĮ 12 str. 1 d. 1 punkte numatyta, jog „užskaitos susitarimo sąlygos, užskaitos susitarimo nutraukimo sąlygos, vertės nustatymo sąlygos ir baigiamosios užskaitos sąlyga yra teisėtos, galiojančios ir gali būti įgyvendinamos: nepaisant to, kad vienai iš šalių pradėtos ar vykdomos likvidavimo procedūra ar reorganizavimo priemonės“. Direktyvos 17 preambulės punkte numatyta, jog „direktyva numato greitą ir neformalistinę vykdymo tvarką, siekiant apsaugoti finansinį stabilumą ir sumažinti blogos įtakos poveikį tuo atveju, kai viena sandorio šalis nevykdo savo įsipareigojimų pagal susitarimą dėl finansinio įkaito“. Taip pat Direktyvos 7 straipsnis nustato, kad susitarimai vykdomi „nepaisant to, kad yra prasidėjęs ar tęsiasi įkaito davėjo ir (ar) įkaito gavėjo likvidavimo procesas...“.

13Atsakovo atstovas procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose (t. 1, b. l. 11–13; 33–35; 171–172), nesutikdamas su pareikštu ieškovo reikalavimu dėl jam priklausančių piniginių lėšų išreikalavimo natūra, nurodė, kad pareikštas ieškovo reikalavimas turi būti vertinamas tik kaip finansinis reikalavimas, t. y., kad ieškovas turi prievolinio pobūdžio reikalavimo teisę į atsakovą, nes ginčo atveju yra kalbama apie pinigines lėšas banko sąskaitoje. Atsakovas savo poziciją grindžia šiais argumentais:

141. Dėl to, kad šiuo atveju kalbama apie lėšas banko sąskaitose, jos gali būti suprantamas tik kaip finansinis užstato pateikėjo reikalavimas, o ne jo nuosavybės teisės objektas, kad lėšos į sąskaitą pateko pervedimo būdu iš kitos sąskaitos, ir dėl to jos taip pat negali būti užtikrinimo davėjo nuosavybė. Banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas ((Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.913 str. 1 d.). Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (CK 6.913 str. 2 d.). Bankas moka klientui sutartyje nustatytas palūkanas už naudojimąsi sąskaitoje esančiomis lėšomis, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita. Palūkanos pervedamos į kliento sąskaitą sutartyje nustatytais terminais, o jeigu šie terminai nenustatyti, – pasibaigus kiekvienam ketvirčiui (CK 6.920 str.). Ieškovui pervedus lėšas atsakovui į banko sąskaitą, lėšų nuosavybės teisė perėjo atsakovui (CK 4.37 str. 1 d., 6.913 str. 2 d.), ieškovas turi į jas ne nuosavybės, o reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-205/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2334/2013, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3910-611/2013). Visoms ieškovo banko sąskaitoms taikomas CK XLVI skyriaus „Banko sąskaita“ numatytas reglamentavimas ir jo teisinės pasekmės (CK 6.928 str.). Minėtose sąskaitose ieškovui disponavimas lėšomis buvo apribotas, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimo teisės į šias lėšas buvo įkeistos. Iš atsakovo pateiktų į bylą duomenų (t. 2, b. l. 22–90) matyti, kad debeto operacijos nurodytose sąskaitose buvo atliekamos atsakovo (įskaitant pagal ieškovo prašymus), kredito – arba atsakovo, arba ieškovo. Laikotarpiu, kai buvo sudaryta 2011-06-27 mokėjimo kortelių programos sutartis, ieškovo sąskaitoje nebuvo atliekamos jokios debeto operacijos, Garantijos 2008 m. vasario 7 d. sutarties Nr. 110-003 sąskaitoje Nr. LT987011700000071538 apie pusę debeto bei kredito operacijų buvo atliekama iki šios Garantijos sutarties sudarymo.

152. Atsakovas, nesutikdamas su pareikštu reikalavimu argumentuoja, jog šiuo atveju nebuvo susitarta dėl finansinio užtikrinimo susitarimo. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009, kuri, jo teigimu, patvirtina jo teiginius. Jeigu šalys būtų sudariusios finansinio užtikrinimo susitarimą (pagal FUSĮ) ir ieškovas būtų finansinio užstato gavėjas (ne davėjas), jis galėtų vienašališkai realizuoti šį užstatą, nepaisant bankroto bylos kitai šaliai (ar jam pačiam) iškėlimo, tokiu atveju nereikėtų nei reikšti finansinio reikalavimo skolininkui, nei kreiptis į teismą atskiroje byloje. Finansinio užstato davėjo atžvilgiu negalioja FUSĮ normos, susijusios su gavėjo teisėmis vienašališkai realizuoti finansinį užstatą tiek apskritai, tiek bet kurios iš šalių bankroto atveju, taip pat FUSĮ nenumato galimybės užstato davėjui užstato gavėjo bankroto atveju susigrąžinti finansinį užstatą, t .y. FUSĮ nenumato galimybės įpareigoti atsakovą grąžinti finansinį užstatą ieškovui taip, tarsi atsakovui nebūtų iškelta bankroto byla.

163. Tai, kad nuosavybės teisė į lėšas pagal Sutartį ir Garantijos sutartis perėjo atsakovui, papildomai patvirtina ir toliau nurodytos aplinkybės - už sąskaitoje Nr. LT23 7011 7000 0260 3036 esančias lėšas ieškovui buvo mokamos palūkanos (t. 1, b. l. 144–145), iš šios sąskaitos buvo pervedamos lėšos į Sutarties ir – 2008-11-10 Garantijos sutarties Nr. 110-013 sąskaitas (t. 1, b. l. 148–154), už 2008 m. vasario 7 d. Garantijos sutarties Nr. 110-003 sąskaitos lėšas ieškovui taip pat buvo mokamos palūkanos (t. 1, b. l. 144-145, 146–147), jas numatė ir Sutarties 6.3 p., už banko sąskaitose esančias lėšas atsakovo buvo mokamos draudimo įmokos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai (t. 1, b. l. 161). Nuosavybės teisių į lėšas perėjimą atsakovui taip pat patvirtina aplinkybės, kad šios lėšos Sutarties atsakovui buvo skirtos dengti išlaidas, susijusias su kortelių turėtojų pavedimais bei garantuoti laikinus kreditus kortelių sąskaitose (Sutarties 6.2 p.), Garantijų sutarčių atvejais – iš šių lėšų išleisti garantijas (Garantijos sutarčių 2.1, 6.6 p., papildomi susitarimai prie Garantijos sutarčių). Ieškovo lėšos atsakovo balansinėje ataskaitoje buvo apskaitomos pinigų pervedimo metu – „Turto“ dalyje, eilutėje „Lėšos bankų korespondentinėse sąskaitose“. Vėliau piniginės lėšos galėjo būti naudojamos paskoloms išduoti, vertybiniams popieriams nupirkti ar kitai banko veiklai. Atsakovo balansinėje ataskaitoje „Įsipareigojimų“ dalyje apskaitoma eilutėje „Indėliai ir akredityvai“, detalizacijoje „Privačių įmonių indėliai“ (Atsakovo balansinės ataskaitos sudaromos vadovaujantis Europos bankų priežiūros komiteto (CEBS) 2005 m. gruodžio 16 d. patvirtintomis Konsoliduotos finansinės atskaitomybės bendrosiomis nuostatomis (FINREP), tarptautinių apskaitos standartų (TAS/TFAS) nuostatomis, Lietuvos banko valdybos 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 121 ir Lietuvos banko valdybos 2008 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 86 redakcija).

174. Taigi, visos banko sąskaitoje esančios lėšos pereina bankui, kuris šiomis lėšomis disponuoja. Sąskaitų beneficiarai (turėtojai) turi reikalavimo teisę į banką, kurios turinį sudaro teisė reikalauti, kad bankas asmeniui perduotų jo vardu atidarytoje sąskaitoje apskaitomas lėšas (CK 6.913 str., 6.928 str.). CK 6.56 str. 8 d. numato vienintelę išimtį, kuomet asmuo kredito įstaigos bankroto atveju gali realizuoti šią reikalavimo teisę apeinant kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, t.y. – kai buvo atidaryti specialios rūšies – depozitinė sąskaita. Ieškinyje išdėstyta pozicija, kad atsakovui galėjo būti įkeistos tik būtent ieškovui nuosavybės teise priklausančios lėšos, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, atmestina kaip nepagrįsta, kadangi lėšų įkeitimas teisiškai turi būti suprantamas kaip reikalavimo teisių į lėšas įkeitimas (CK 4.201 str. 1 d.) (toks supratimas atsiskleidžia ir tokia pozicija patvirtinama per CK 4.221 str. įtvirtintą normą, kurioje reglamentuotas tokio specifinio įkeitimo objekto (lėšų sąskaitoje) realizavimas vieninteliu CK numatytu būdu – perduodant teisę tvarkyti įkaito davėjo banko sąskaitą) ir tai atitinka poziciją, kad į banką (jame esančias sąskaitas) patekusios lėšos tampa banko nuosavybe ir asmenys turi į jas reikalavimo teises, kurias ir įkeičia. Pažymėtina ir tai, kad bankų veiklos praktikoje asmenys dažnai perveda lėšas į bankuose atidarytas savo banko sąskaitas bei savo prievolių įsipareigojimo užtikrinimui įkeičia reikalavimo teises į tokias lėšas. Pripažinus, kad tokios lėšos neįskaitytinos į banko turtą ir turi būti banko bankroto atveju grąžintos asmenims, nesilaikant bankroto įstatymų nustatytos tvarkos, būtų grubiai pažeisti ne tik atsakovo ir jo kreditorių interesai, bet ir protingumo kriterijai (CK 1.5 str.). ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p. nustato, kad nė vienas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Be to, BĮ 85 str. 3 d. 2 p. teigia, kad teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų – mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka. Taip yra įgyvendamas visuotinumo principas bankroto procese, pasireiškiantis tuo, kad kreditorių reikalavimai, skolininkui iškėlus bankroto bylą, negali būti patenkinti kitaip, kaip tik ĮBĮ ir BĮ nustatyta tvarka, o bankroto procedūros apima visą skolininko turtą, kuris bus realizuotas bankroto procedūrų vykdymo metu. Tuo tarpu bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę nustato BĮ 87 str.

18Trečiasis asmuo atsiliepimu (t. 1, b. l. 187–190; t. 1, b. l. 10–13) prašo šį klausimą spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo nurodo, kad jam 2013-03-16 iš atsakovo buvo perkelta 48 900,66 EUR suma, ekvivalentas litais – 168 844,20 Lt, priklausanti ieškovui. Jokiu kitu lėšų, priklausančiu ieškovui, trečiasis asmuo iš atsakovo negavo (t. 2, b. l. 14–15) ir negali pasisakyti dėl aplinkybių, kodėl buvo perkelta minėta suma, kodėl dalis ieškovo reikalavimuose nurodytos sumos nebuvo perkelta ir pan. Akivaizdu, jog, kadangi trečiajam asmeniui nebuvo perduotos ieškovo reikalaujamos sumos ir trečiasis asmuo draudimo išmokų indėlininkams apskaičiavimo procedūroje nedalyvauja, o tik vykdo įsipareigojimą jau apskaičiuotas, paskirstytas ir jam perduotas draudimo išmokas išmokėti indėlininkams, laikytina, jog ieškovo reikalavimai su trečiuoju asmeniu nėra susiję.

19Ieškovo reikalavimas tenkinamas iš dalies.

20Kauno apygardos teismas 2013-05-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-745-254/2014 iškėlė atsakovui AB Ūkio bankui bankroto bylą, administratore paskyrė UAB „Valnetas“ (nutartis įsiteisėjo 2013-06-07). Šia nutartimi buvo nustatytas vieno mėnesio nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas kreditorių finansiniams reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pareikšti, kuris vėliau buvo pratęstas iki 2013-08-07. Ieškovas per teismo nustatytą laikotarpį perdavė administratorei savo reikalavimus atsakovui su juos pagrindžiančiais dokumentais ir prašė grąžinti ieškovei nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas (1 t., b.l. 14-16). Administratorė ieškovo reikalavimą grąžinti pinigines lėšas pateikė teismui kaip jos neginčijamą finansinį reikalavimą, tenkinamą ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile, kuris Kauno apygardos teismo 2013-10-17 nutartimi buvo patvirtintas. Ieškovas dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuris buvo patenkintas ir klausimas dėl ieškovo reikalavimų nagrinėjamas šioje byloje. Pažymėtina, kad ieškovas pareiškė alternatyvų reikalavimą, t. y. nepripažinus ieškovui nuosavybės teisės ir netenkinus jo reikalavimo grąžinti finansinio užtikrinimo bei garantinio užstato lėšas pagal FUSĮ nuostatas, išskaitant iš atsakovo turto masės, prašė jį laikyti finansiniu reikalavimu atsakovui.

21Byloje nustayta, kad 2011-06-27 šalys sudarė Mokėjimo kortelių programos sutartį, kuria nustatė mokėjimo kortelių ieškovo klientams išdavimo ir aptarnavimo sąlygas pagal įvairias Kortelių programas. Atsakovas įsipareigojo banke atidaryti Kortelės sąskaitą (3.1 p. a pap.) pagal Kortelių programas – t. y. Royal, Glamour and Elite, ir Label ir kitos, kurios gali būti išleistos pagal Sutarties priedo A nuostatus. Bankas įsipareigojo (3.1 p. m pap.) tvarkyti kortelės debetines lėšas, gavus operacijos patvirtinimą perkelti iš / į kortelės sąskaitą, peržvelgti kortelės sąskaitos balansą ir rekomenduoti ieškovui papildyti sąskaitą lėšomis ateities operacijoms padengti, kai suvestinis balansas perkopia 500 000 USD ribą, iš ieškovo ar jo vardu gavus pranešimą apie įmokėtas lėšas kortelės sąskaitos papildymui, įskaityti lėšas į kortelės sąskaitą ir teikti kitas kortelės sąskaitos tvarkymo paslaugas. Ieškovas sutartimi įsipareigojo apmokėti visus mokesčius, teisėtai pavestus Kortelės sąskaitai, padengti visas išlaidas, susijusias su Kortelių gamyba, padengti visus galimus kortelės sąskaitos įsiskolinimus. Sutarties 5.1 p. buvo reglamentuota, kad ieškovas įsipareigojo per dvi darbo dienas po to, kai sąskaitos suvestinis likutis pagal ataskaitas pasiekia 500,00 USD (JAV dolerių), į kortelės sąskaitą pervesti lėšų, o tuo atveju, jeigu pervesti lėšų negali, bankas nėra įpareigotas vykdyti tokių operacijų, kurias įvykdžius kredito balansas kortelės sąskaitoje viršytų pagal 6.1 straipsnį nurodyto įkeistojo Garantinio užstato dydį. Mokėjimo kortelių programos sutarties 6 punktu buvo sureguliuotas šalių įsipareigojimų vykdymas. Šios sutarties 6.1 punktu šalys iš anksto sutarė, kad ieškovas turi padėti banke užstatą, kurio suma lygi 750,000 JAV dolerių (Garantinis užstatas), tam, kad atitiktų įsipareigojimus Royal, Glamour, Elite, Vloungew ir Visa ženklų Insignia Kortelių turėtojams ir padengtų bankui tenkančius laukiančius mokesčius sutarties galiojimo laikotarpiu. Šią sumą ieškovas įsipareigojo pervesti į banko (atsakovo) sąskaitą Nr. LT88 7010 0000 0007 1027 tokiam laikotarpiui, kol bus įvykdyti sutartyje numatyti įsipareigojimai. Sutartyje nurodyta, kad šis garantinis užstatas padengia naštą, atsiradusią dėl kortelių turėtojų atliktų operacijų ir užtikrina laikiną kreditą kortelių sąskaitoms, kai jo prireikia, o bankas įsipareigojo užtikrinti šio užstato saugumą ir sutiko už jį mokėti palūkanas, pervedant jas į pirmiau nurodytą sąskaitą arba panaudoti ieškovės įsipareigojimams, nustatytiems šia sutartimi, padengti (6.3 p.). Ieškovas sutiko, kad bankas gali debetuoti įkeistas lėšas bet kuriuo metu ir neginčijamai, be išankstinio pranešimo debeto ar kitų banko procedūrų keliu, kortelių sąskaitose susikaupusioms skoloms padengti (6.5 p.), o nutraukus sutartį, bankas įsipareigojo per 3 mėn. nuo sutarties nutraukimo išmokėti garantinio užstato sumą (6.6 p.). Papildomai šalys 2011-05-16 sudarė Įkeitimo sutartį (1 t., b. l. 164), pagal kurią ieškovas mokėjimo kortelių turėtojų atsakomybei užtikrinti sutiko suteikti bankui 200 000 EUR Garantinį užstatą, įkeisdamas šį užstatą banko sąskaitoje Nr. LT88 7010 0000 0007 1027, kol bus įvykdyti likę ieškovo mokėjimų įsipareigojimai pagal Mokėjimo kortelės Programos sutartį (1 t., b. l. 164). Šalys neginčija, kad vykdant 2011-06-27 Mokėjimo kortelių programos sutarties ir 2011-05-16 Įkeitimo sutarties nuostatas banko sąskaitoje Nr. LT88 7010 0000 0007 1027 nutarties iškelti atsakovui bankroto bylą dienai buvo 500 000 USD ir 200 000 EUR piniginės lėšos (CPK 182 str. 5 p.).

222008-02-07 ir 2008-11-10 šalys sudarė Sutartis su vėlesniais susitarimais dėl garantijos, atitinkamai, Nr. 110-003 (1 t., b. l. 76-101) ir Nr. 110-013 (1 t., b. l. 102-136), kuriomis bankas išdavė garantijas American Express Service Europe naudai, siekiant užtikrinti ieškovo klientų prievolių, susijusių su jiems išduotų mokėjimo kortelių naudojimu, šiam asmeniui įvykdymo užtikrinimui (sutarčių 1.2 p.). Šalys susitarė, kad bankas sutarčių nurodytomis sąlygomis garantavo ieškovo lėšomis (2.1 p.). Šios lėšos turėjo būti pervestos į sąskaitą LT98 7011 7000 0007 1538 (garantijos sutartis Nr. 110-003) ir sąskaitoje LT76 7011 7000 0107 1131 (garantijos sutartis Nr. 110-013). Šalys neginčija, kad šiose sąskaitose nutarties iškelti atsakovui bankroto bylą dienai buvo atitinkamai 525 000 USD ir 300 000 USD (CPK 182 str. 5 p.).

23Ieškovo nuomone, paminėtomis sutartimis šalys susitarė dėl finansinio užtikrinimo, neperduodant nuosavybės teisės susitarimus, kuriems yra taikomos Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimu įstatymo (Nr. IX-2127), priimto 2004 m. birželio 15 d. (įsigaliojo 2004 m. gegužes 1 d.) (toliau FUSĮ), nuostatos, užtikrinančios ieškovui galėjimą disponuoti finansiniu užtikrinimu nepaisant atsakovo bankroto, dėl ko Garantinis užstatas ir Finansinis užtikrinimas ieškovui privalo būti grąžinami nedelsiant, išskaitant juos iš atsakovo turto masės, o ne bendra tvarka, įtraukiant juos į atsakovo kreditorių sąrašą.

24FUSĮ ir yra skirtas reglamentuoti finansinio užtikrinimo susitarimus ir ju vykdymo ypatumus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). FUSĮ priimtas įgyvendinant 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (toliau – Susitarimų del finansinio įkaito direktyva) (Įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, Priedas). Šis įstatymas taikomas finansų institucijų (bankų, draudimo įmonių ir kt.) su juridiniais asmenimis (įskaitant įvairių teisinių formų įmones) sudaromiems finansinio užtikrinimo susitarimams, kaip nagrinėjamu atveju, santykiuose bankas – klientas (juridinis asmuo) – bankas.

25FUSĮ 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse įtvirtinti dviejų rūšių sandoriai – susitarimai, tai finansinio užtikrinimo susitarimai be nuosavybės teisės perdavimo ir finansinio užtikrinimo susitarimai su nuosavybės teisės perdavimu. Abi šios finansinio užtikrinimo susitarimo rūšys yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės. O prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė yra ta, kad, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kuris prisiėmė sutartinę prievolę atsakyti už pagrindinį skolininką, kad jis įvykdytų tai, ką privalo įvykdyti skolininkas pagal įstatymą ar sutartį. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovas, vykdydamas Mokėjimo kartelių programos sutarties nuostatas dėl įkeitimo (6 punktas) ir 2011-05-16 Įkeitimo sutartį, siekdamas garantuoti savo klientų prievolių, susijusių su jiems išduotų mokėjimo kortelių naudojimu bei pagal 2008-02-07 ir 2008-11-10 garantijos sutarčių nuostatas dėl įmonės įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo lėšų įkeitimu (1.8 ir 1.7 p.), pervedė savo finansines lėšas į atsakovo banke atidarytas banko sąskaitas Nr. LT88 7010 0000 0007 1027, LT98 7011 7000 0007 1538 ir LT76 7011 7000 0107 1131 bei siekia įrodyti, kad jos pervestos pagal FUSĮ finansinio užtikrinimo susitarimų pagrindu be nuosavybės teisės perdavimo.

26Finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo savo esme yra įkeitimo sutartis, tačiau ne kiekviena įkeitimo sutartis yra finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo. Šalys turi aiškiai, nedviprasmiškai susitarti, kad jų sudaryta sutartis dėl finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo yra sudaroma pagal FUSĮ. Nesant tokio šalių susitarimo, kuris gali būti sudarytas kaip atskira sutartis ar kaip pagrindinės sutarties, iš kurios atsiranda pagrindinis įsipareigojimas, dalis, šalių sudaryta sutartis gali būti pripažįstama tik kaip pagal Civilinio kodekso (toliau CK) ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatas sudaryta įkeitimo sutartis, kuriai taikomos Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, draudžiančios, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009). Nagrinėjamu atveju nei viename iš šalių sudarytame sandoryje, nei dalyje dėl pagrindinės prievolės, nei dėl jos įvykdymo užtikrinimo, nėra jokių nuorodų į FUSĮ dėl finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo. Be to, pažymėtina, kad Finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo turi būti susietas ir su FUSĮ nuostatomis dėl jo realizavimo. Būtent pastarosios nuostatos ir nustato FUSĮ pirmumą prieš ĮBĮ, kuomet užstato gavėjas, o ne davėjas (FUSĮ 9 str. 2 d.), įgyja teisę realizuoti finansinį užstatą nesilaikydamas ĮBĮ reikalavimų, t. y. pirmiau už kitus kreditorius. Todėl nesant aiškiai išreikšto šalių susitarimo šio įstatymo pagrindu, Mokėjimo kortelių programos sutarties dalis dėl įsipareigojimų vykdymo ir įkeitimo, 2011-05-16 Įkeitimo sutartis ar Garantijos sutarčių nuostatos dėl lėšų įkeitimo nelaikytinos finansinio užtikrinimo susitarimu pagal FUSĮ tik pagal sandoriuose esamų ieškovės nurodytų požymių visumą: viena iš sandorio šalių yra finansų institucija; buvo įkeistos piniginės lėšos sąskaitoje bei jos susietos su konkrečiu susitarimu, kurį galima aiškiai identifikuoti; Mokėjimo kortelės programos sutartyje yra nuostatos, jog sutartį nutraukus, bankas įsipareigojo garantinį užstatą grąžinti jo davėjui.

27Apibendrinant darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad šalys buvo sudarę finansinio užtikrinimo susitarimą pagal FUSĮ bei nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą nedelsiant grąžinti jam nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas, t. y. 1 325 000 JAV dolerių ir 200 000 EUR, įskaitytų į atsakovo banke atidarytas banko sąskaitas Nr. LT88 7010 0000 0007 1027, LT98 7011 7000 0007 1538 ir LT76 7011 7000 0107 1131. Teismas sprendžia, kad šiuo atveju šalių sutarčių dalys dėl prievolių įvykdymo užtikinimo pripažįstamos tik kaip pagal CK ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatas sudarytų ieškovo finansinių lėšų, esančių ginčo sutarčių pagrindu atidarytose banko sąskaitose Nr. LT88 7010 0000 0007 1027, LT98 7011 7000 0007 1538 ir LT76 7011 7000 0107 1131 įkeitimo sutartys. Paminėtų šalių sutarčių pagrindu, nesant jokiai būtinybei pateikti atskirą paraišką, buvo atidarytos ieškovui jose nurodytos banko sąskaitos (CK 6.928 str.), kurioms taikomas CK XLVI skyriaus „Banko sąskaita“ numatytas reglamentavimas. Šiuo atveju negali kilti klausimo dėl šių sąskaitų pripažinimo depozitinėmis, kai remiantis CK 6.56 straipsnio 8 dalimi, bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai, nes ištirtose šalių sutartyse ir kituose dokumentuose ginčo sąskaitos nebuvo nurodytos kaip depozitinė. Sutartyse yra nuostatos dėl palūkanų mokėjimo (mokėjimo kortelės programos sutarties 6.3 p., garantijos sutarčių 1.7, 1.8 p.), todėl tai rodo jų nuostatą šių sąskaitų vertinimo kaip banko sąskaitų (CK 6.913 straipsnis) ir šis terminas buvo vartojamas sutarčių tekste (mokėjimo kortelės programos sutarties 6.1 p., įkeitimo sutarties 1 p.). Todėl pervedus finansines lėšas į paminėtas banko sąskaitas tarp šalių susiklostė sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 str.). Priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, bankui draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo (Bankų įstatymo (toliau BĮ) 85 str. 3 d. 2 p.). Todėl ieškovas yra banko kreditorius (ĮBĮ 3 str.), turintis teisę reikalauti iš banko įvykdyti prievolę, lygią paminėtose banko sąskaitose 2013-05-02 (nutarties iškelti bankui bankroto bylą priėmimo diena) esamų lėšų sumai.

28Pagal BĮ 86 straipsnio 4 dalies nuostatas, banko kreditorių reikalavimai užsienio valiuta tenkinami pagal oficialų nacionalinės valiutos ir užsienio valiutos santykį, buvusį teismo nutarties iškelti bankui bankroto bylą priėmimo dieną. Nėra ginčo, kad banko sąskaitose Nr. LT88 7010 0000 0007 1027, LT98 7011 7000 0007 1538 ir LT76 7011 7000 0107 1131 teismo nutarties iškelti bankui (atsakovui) bankroto bylą buvo 1 325 000 JAV dolerių arba 3 497 337,5 Lt (santykis 1 JAV doleris x 2,6395 Lt) ir 200 000 EUR (santykis 1 EUR x 3,4528 Lt) arba 690 560 Lt., o iš viso 4 187 897,5 Lt. Bylos duomenys patvirtina, kad 2013-02-25 168 844,20 Lt, kaip ieškovo draudžiamų lėšų suma, buvo perkelta į AB Šiaulių banką (1 t., b. l. 156), todėl pagrįstas ir tvirtinamas ieškovo 4 019 053,3 Lt finansinis reikalavimas, tenkinamas ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile (BĮ 76 str. 7 d. 3 p., ĮBĮ 26 str., CPK 178 str.).

29Teismas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais,

Nutarė

30ieškovo Renaissance Insignia Limited reikalavimą dėl finansinių lėšų grąžinimo atmesti.

31Patvirtinti ieškovo Renaissance Insignia Limited 4 019 053,3 Lt finansinį reikalavimą, tenkinamą ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile.

32Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo teisėja Dalė Burdulienė, sekretoriaujant Vaidai... 2. ieškovas pateikė atskirąjį skundą dėl 2013-10-17 nutarties, kuria buvo... 3. 1. Pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į jam priklausančias pinigines... 4. 2. Įpareigoti atsakovą nedelsiant grąžinti 1 325 000 JAV dolerių ir 200... 5. 3. Atsisakius ieškovo reikalavimus pripažinti nuosavybės teisę ir... 6. Ieškovas savo poziciją grindžia šiais argumentais:... 7. 1. Nagrinėjamo ginčo atveju šalių teisinius santykius reglamentuoja, ne... 8. 2. Atsakovo teiginiai, jog pareikštas ieškovo reikalavimas turi būti... 9. 3. Ieškovas pažymėjo, kad kiekviename iš šalių susitarimų yra nurodyta... 10. 4. Nurodytos sutarčių nuostatos aiškiai liudija šalių valią neperduoti... 11. 5. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo įsipareigojęs mokėti... 12. 6. Atsakovas ginčija, jog finansinio užtikrinimo susitarimas gali būti... 13. Atsakovo atstovas procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose (t. 1, b. l.... 14. 1. Dėl to, kad šiuo atveju kalbama apie lėšas banko sąskaitose, jos gali... 15. 2. Atsakovas, nesutikdamas su pareikštu reikalavimu argumentuoja, jog šiuo... 16. 3. Tai, kad nuosavybės teisė į lėšas pagal Sutartį ir Garantijos sutartis... 17. 4. Taigi, visos banko sąskaitoje esančios lėšos pereina bankui, kuris... 18. Trečiasis asmuo atsiliepimu (t. 1, b. l. 187–190; t. 1, b. l. 10–13)... 19. Ieškovo reikalavimas tenkinamas iš dalies.... 20. Kauno apygardos teismas 2013-05-02 nutartimi civilinėje byloje Nr.... 21. Byloje nustayta, kad 2011-06-27 šalys sudarė Mokėjimo kortelių programos... 22. 2008-02-07 ir 2008-11-10 šalys sudarė Sutartis su vėlesniais susitarimais... 23. Ieškovo nuomone, paminėtomis sutartimis šalys susitarė dėl finansinio... 24. FUSĮ ir yra skirtas reglamentuoti finansinio užtikrinimo susitarimus ir ju... 25. FUSĮ 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse įtvirtinti dviejų rūšių sandoriai –... 26. Finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo savo esme... 27. Apibendrinant darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad... 28. Pagal BĮ 86 straipsnio 4 dalies nuostatas, banko kreditorių reikalavimai... 29. Teismas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsniu, Civilinio... 30. ieškovo Renaissance Insignia Limited reikalavimą dėl finansinių lėšų... 31. Patvirtinti ieškovo Renaissance Insignia Limited 4 019 053,3 Lt finansinį... 32. Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos...