Byla 2A-659/2013
Dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eltera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-171-823/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eltera“ ieškinį atsakovui A. B. dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas BUAB „Eltera“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia tarp UAB „Eltera“ ir A. B. 2010 m. birželio 30 d. sudarytą automobilio Ford Focus C-Max pirkimo-pardavimo sutartį, kuria automobilis perleistas atsakovui už 11 830,10 Lt, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ? CK) 6.66 straipsnio pagrindu ir taikyti restituciją. Nurodė, kad 2010 m. birželio 28 d. ieškovas ir atsakovas sudarė susitarimą Nr. SV-10/03 „Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 str. (šalių susitarimu)“ (toliau ? Susitarimas). Jame buvo nurodyta, jog dėl pablogėjusios ekonominės situacijos smarkiai sumažėjus įmonės pajamoms ir pablogėjus įmonės finansinei būklei šalys nuo 2010 m. birželio 30 d. nutraukia darbo sutartį šalių susitarimu. Kadangi nėra galimybės pilnai atsiskaityti su darbuotoju (atsakovu) jo atleidimo dieną, šalys sutarė, kad pilnai atsiskaitoma su darbuotoju perleidžiant jam įmonės automobilį už 11 830,10 Lt, tai yra būtent už tokią sumą, kiek ieškovas buvo skolingas atsakovui. 2010 m. birželio 30 d. ieškovas ir atsakovas sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, kuria buvo sutarta, kad automobilio kaina yra 11 830,10 Lt, o atsiskaitymas buvo atliekamas tarpusavio įsipareigojimų užskaitos būdu. Ieškovo bankroto administratorius, patikrinęs analogiškų automobilių rinkos kainas, padarė išvadą, jog automobilis atsakovui buvo parduotas už daug mažesnę nei rinkos kainą. Tuo metu, kai buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, automobilis buvo techniškai tvarkingas. Automobilį atsakovas eksploatavo beveik metus laiko, todėl tikėtina, jog automobilio vertinimo ataskaitoje paminėti trūkumai atsirado dėl atsakovo kaltės. Kadangi vertinimo ataskaitoje pateikiama vidutinė automobilio rinkos kaina be joje paminėtų defektų yra 19 500 Lt su PVM, akivaizdu, jog prieš metus parduoto automobilio kaina buvo didesnė, todėl automobilio pardavimo kaina neatitiko rinkos kainos. Ieškovo nuomone, egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Eltera“ turėjo kreditorių, kurių teisės buvo pažeistos, nes atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimą. Įsiskolinimas pirmosios eilės kreditoriams ? BUAB „Eltera“ buvusiems darbuotojams buvo susidaręs nuo 2010 m. kovo mėnesio. Be įsiskolinimo darbuotojams bei valstybės biudžetui, UAB „Eltera“ ginčytino sandorio sudarymo metu turėjo įsiskolinimų ir trečiosios eilės kreditoriams. Ginčytino sandorio sudarymo metu UAB „Eltera“ buvo faktiškai nemoki. Automobilis buvo parduotas už žemesnę nei rinkos kainą ir bankroto administratorius, tikrindamas sandorius, nenustatė, kad ieškovas būtų siūlęs kitiems įmonės darbuotojams, kuriems buvo susidaręs įsiskolinimas už neišmokėtą darbo užmokestį (kitiems analogiškoje situacijoje esantiems kreditoriams) tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui (UAB „Eltera“) sąlygomis įskaityti savo reikalavimus. Ieškovas, būdamas nemokus, nesiaiškino, kokia yra tikroji automobilio rinkos kaina ir nesistengė gauti už parduodamą turtą kiek įmanoma didesnės kainos, o jį perleido už nepagrįstai mažą kainą įmonės akcininkui bei valdybos nariui ir tokiu būdu pažeidė kitų kreditorių interesus. Ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Atsakovas sandorio sudarymo metu buvo UAB „Eltera“ valdybos narys, todėl sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas. Be to, sudarant ginčijamą sandorį, atsakovui darbo užmokestis buvo išmokėtas automobiliu, o ne pinigais, todėl toks sandoris pažeidžia ir imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatas.

5Atsakovas A. B. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčo sandorio sudarymo dieną UAB „Eltera“ turėjo finansinių sunkumų, tačiau buvo moki. Įmonės vadovybė stengėsi pagerinti įmonės mokumo rodiklius, tarėsi su visais kreditoriais dėl mokėjimo atidėjimų. Nei vienas kreditorius nekėlė ir negrasino kelti įmonei bankroto bylą. Užskaitos būdu buvo atsiskaityta ne tik su atsakovu, bet ir su didžiąja dalimi pirmos bei trečios eilės UAB „Eltera“ kreditorių, siekiant kiek įmanoma sumažinti uždelstus įsipareigojimus, vykdyti darbus ir tęsti įmonės veiklą. Be valdybos nario pareigų (už kurias sunkmečio laikotarpiu nebuvo mokamas joks atlyginimas) pagal darbo sutartį atsakovo pareigos įmonėje buvo projektų vadovas. Kadangi įmonė vėlavo (daugiau kaip du mėnesius) išmokėti darbo užmokestį, atsakovas pasinaudojo savo, kaip darbuotojo teise, ir pareikalavo būti atleistas pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, išmokant dviejų vidutinių atlyginimų dydžio kompensaciją ir visą atleidimo dienai priklausantį neišmokėtą darbo užmokestį. Atleidimo dieną atsiskaityti su atsakovu UAB „Eltera“ negalėjo, kadangi vėlavo atsiskaityti su SODRA. UAB „Eltera“ direktorius ir finansų direktorė paprašė atsakovo sutikimo pasirašyti darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu, nereikalaujant dviejų vidutinių atlyginimų dydžių kompensacijos ir perleidžiant už neišmokėtą atlyginimo dydį bei atsakovo patirtas išlaidas pagal avansines apyskaitas, tai yra už 11 830, 10 Lt, įmonės lengvąjį automobilį Ford Focus C-Max (automobilio likutinė vertė tuo metu buvo 6 898,23 Lt). Nenorėdamas pabloginti įmonės padėties atsakovas su pasiūlymu sutiko. Ginčo sandorio sudarymo metu automobilio rida buvo didelė, automobilis buvo patyręs draudiminių įvykių, taigi jo vertė atitiko sandorio kainą. Sutikdamas užskaityti priešpriešinius reikalavimus atsakovas tik pagerino įmonės padėtį, nes kitu atveju ieškovo įsipareigojimas atsakovui, kilęs iš darbo santykių, būtų buvęs didesnis.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovo BUAB „Eltera“ ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas buvo UAB „Eltera“ valdybos narys ir iki 2010 m. birželio 30 d. dirbo UAB „Eltera” projektų vadovu. Bendrovei vėluojant atsiskaityti su atsakovu, atsakovas pateikė prašymą atleisti jį iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. 2010 m. birželio 28 d. tarp UAB „Eltera“ ir atsakovo buvo sudarytas Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, pagal kurį atsakovas nereikalavo atleidžiant jį iš darbo sumokėti išeitinę kompensaciją, o jam neišmokėta darbo užmokesčio dalis bei išlaidos pagal avansines apyskaitas (viso 11 830,10 Lt) šalių susitarimu dengiama perleidžiant atsakovui ginčo automobilį. 2010 m. birželio 30 d. (atsakovo atleidimo iš darbo dieną) buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, išrašyta PVM sąskaita-faktūra, kuriomis UAB „Eltera“ pardavė atsakovui ginčo automobilį už 11 830,10 Lt bei Tarpusavio užskaitos aktas, pagal kurį ieškovo skola atsakovui įskaitoma į automobilio pardavimo kainą. Automobilis atsakovui perduotas 2010 m. birželio 30 d. perdavimo-priėmimo aktu, kuriuo konstatuota, kad automobilis yra techniškai tvarkingas.

7Teismas sprendė, jog Susitarimas buvo naudingas kitiems ieškovo kreditoriams, kadangi tuo iš esmės buvo sumažinti ieškovo turtiniai įsipareigojimai atsakovui. Teismas tokią išvadą darė atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas yra buvęs ieškovo pirmos eilės kreditorius, kad Susitarimas buvo viena iš esminių susitarimo tarp ieškovo ir atsakovo dėl darbo sutarties nutraukimo būdo sąlygų. Tuo atveju, jei darbo sutartis su atsakovu būtų buvusi nutraukta jo reikalavime nurodytu pagrindu, ieškovo įsipareigojimas atsakovui, kylantis iš darbo teisinių santykių, būtų buvęs maždaug 8 000 Lt didesnis. Šalys Susitarimu susitarė, jog atsakovas nereikalauja iš ieškovo jokių papildomų išmokų, išskyrus jam iki atleidimo iš darbo dienos neišmokėtą darbo užmokestį bei išlaidas pagal avansines apyskaitas. Teismas nenustatė, kad ginčo pirkimo-pardavimo sandoris neatitiko tikrosios atsakovo valios.

8Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad atsiskaitant su atsakovu tarpusavio reikalavimų užskaitos būdu atsakovas buvo nepagrįstai išskirtas iš kitų bendrovės kreditorių tarpo. Tokią išvadą teismas darė remdamasis liudytojais apklausto bendrovės vadovo ir finansų direktorės parodymais, kurie patvirtino, kad atsiskaitymas su bendrovės kreditoriais, perleidžiant jiems perteklinius bendrovės automobilius ir tokiu būdu siekiant pripažinti bendrovės skolas bei išsaugoti bendrovės veiklą, buvo įprasta bendrovės praktika ginčo sandorio sudarymo metu. Teismas taip pat atsižvelgė į 2010 m. rugsėjo 16 d. ieškovo raštą UAB „Elektros įranga“, kuriuo buvo siūloma iš dalies atsiskaityti su šia bendrove perleidžiant jai du lengvuosius automobilius. Be to, teismas pažymėjo, jog šalys parengiamuosiuose procesiniuose dokumentuose nurodė ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, kad reikalavimų įskaitymo būdu perleidžiant bendrovei priklausiusį automobilį buvo atsiskaityta ir su dar vienu ieškovo darbuotoju – A. L. Teismas, vertindamas atsakovo padėtį kitų bendrovės darbuotojų atžvilgiu, atsižvelgė į tai, jog byloje nenustatyta, kad tuo pat metu kiti bendrovės darbuotojai būtų išreiškę iniciatyvą nutraukti darbo santykius su ieškovu, o bendrovės įsiskolinimas atsakovui kaip bendrovės darbuotojui buvo vienas didžiausių. Vien aplinkybė, jog atsakovas buvo ieškovo valdybos narys, nėra pakankama spręsti, jog atsakovas buvo proteguojamas kitų bendrovės kreditorių atžvilgiu, o iš ginčo sandorio sudarymo aplinkybių bei visų susijusių susitarimų tarp šalių turinio nėra pagrindo daryti tokią išvadą.

9Teismas taip pat sprendė, jog ieškovas neįrodė ir aplinkybės, kad ginčo sandoriu ieškovo bendrovei priklausantis automobilis buvo perleistas už gerokai mažesnę nei rinkos kainą. Automobilio pardavimo kaina jo perleidimo atsakovui metu atitiko UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nurodytą automobilio rinkos vertę, o bylos duomenys patvirtina atsakovo teiginius, jog vertinimo ataskaitoje nurodyti automobilio trūkumai, dėl kurių automobilio rinkos vertė yra mažesnė, atsirado dar iki jo perleidimo atsakovui. Nenustačius, kad ginčo sandoriu automobilis buvo perleistas atsakovui už akivaizdžiai mažesnę nei rinkos kainą ar kad ginčijamu sandoriu buvo kitokiu būdu pažeisti ieškovo kreditorių interesai, teismas konstatavo, jog byloje nėra visų CK 6.66 straipsnyje numatytų actio Pauliana taikymo sąlygų. Taip pat teismas nurodė, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad ieškovas, ginčo sandoriu perleisdamas atsakovui automobilį, veikė bendrovės ir jos kreditorių interesais, siekdamas išsaugoti mokumo problemų turinčios bendrovės veiklą ir pasiekti bendrovei ir atsakovui, kaip bendrovės darbuotojui, priimtiną susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo abipusių nuolaidų būdu. Teismas sprendė, jog ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas ir dėl šios priežasties.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Ieškovas BUAB „Eltera“ apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ? ieškovo ieškinį tenkinti. Ieškovo skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčytinas sandoris turi būti laikomas įprasta verslo praktika, jog šiuo sandoriu nebuvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės. Atsiskaitymas perleidžiant automobilį nebuvo įprasta verslo praktika. Tokiu būdu buvo atsiskaityta tik su dviem pirmos eilės kreditoriais, nors ginčijamo sandorio metu buvo įsiskolinimas ir kitiems darbuotojams, kuris tęsėsi nuo 2010 m. kovo mėnesio. Ieškovas pasirinko atsiskaityti su tais pirmos eilės kreditoriais, kuriuos labiausiai vertino ir siekė tęsti veiklą per UAB „Elteros projektai“ (įmonę, įsteigtą atsakovo iš karto po išėjimo iš UAB „Eltera“, kuri verčiasi ta pačia veikla ir kurioje šiuo metu dirba buvusi UAB „Eltera“ vadovybė). Atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus darbuotojus patenkinti finansinį reikalavimą. Vienas ieškovo darbuotojų A. V. 2010 m. balandžio 7 d. pateikė ieškovui prašymą nuo 2010 m. balandžio 12 d. nutraukti darbo sutartį. Ieškovas minėtam darbuotojui buvo skolingas 2 608,11 Lt neišmokėto darbo užmokesčio bei 4 862 Lt dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, tai yra iš viso 7 470,11 Lt. Tačiau UAB „Eltera“ atsisakė minėtam darbuotojui išmokėti jam priklausančius pinigus, nors tokį patį žingsnį padarius atsakovui, jam atleidimo dieną (2010 m. birželio 30 d.) buvo perleistas automobilis. Taigi UAB „Eltera“ nevienodai traktavo bendrovės darbuotojus ir vienam, kuris iš darbo išėjo gerokai anksčiau, nusprendė nemokėti jam priklausančių pinigų, o kito darbuotojo atveju buvo nuspręsta atleidimo dieną perleisti jam automobilį. Vienam iš pirmos eilės kreditorių suteiktus privilegiją patenkinti savo finansinį reikalavimą, o kitam ne, konstatuotinas kreditorių teisių pažeidimas actio Pauliana prasme, todėl teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, o tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą.
  2. Teismas sprendime nenurodė, kodėl byloje nustatytas faktas, kad A. V. nebuvo pasiūlyta atsiskaityti perleidžiant ginčo ar kitą automobilį, o dėl neišmokėto darbo užmokesčio vyko teisminis ginčas, buvo atmestas kaip neįrodytas, todėl teismas pažeidė CPK 270 straipsnį.
  3. Atsakovas, turėdamas duomenis apie įmonės finansinę būklę ir žinodamas, jog įmonė neturi galimybės atsiskaityti, pirmumo teise pasinaudojo iš karto atgauti visą neišmokėtą darbo užmokestį bei skolą pagal avansines apyskaitas, nors kitiems darbuotojams buvo mokama tik maža priklausančio darbo užmokesčio dalis. Kreditorius, kuriam įmonė skolinga pagal avansines apyskaitas, iškėlus bankroto bylą stotų į trečiąją kreditorių eilę, todėl atsakovui, sudarius ginčytiną sandorį bei tokiu būdu atgavus skolą ir pagal avansines apyskaitas, buvo pažeistos ne tik pirmosios, bet ir antrosios bei trečiosios eilės kreditorių teisės, nes jam buvo suteikta pirmumo teisė prieš kitus kreditorius patenkinti savo finansinį reikalavimą.
  4. Bylos nagrinėjimo metu bankroto administratorius teismui pateikė duomenis apie tai, kad buvo suteikta privilegija pavieniams kreditoriams patenkinti finansinius reikalavimus pirmiau kitų kreditorių, pateikė informaciją apie bendrą tokių sandorių sumą ir tai, jog jie yra ginčijami teismuose, tačiau teismas į šiuos įrodymus neatsižvelgė. Ši aplinkybė lėmė neišsamų bei neteisingą įrodymų vertinimą bei bylos išsprendimą.
  5. Priešingai nei sprendė teismas, sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas pasitarnautų ieškovo bei jo kreditorių interesams, nes pagal bylos duomenis akivaizdu, jog po ginčo sandorio sudarymo automobilio vertė dėl atsiradusių techninių gedimų buvo sumažinta, todėl ieškovas reikalautų atsakovo suremontuoti automobilį, kad šis būtų techniškai tvarkingas. Be to, pripažinus sandorį negaliojančiu nuo 2010 m. birželio 30 d., iki automobilio ieškovui grąžinimo atsakovui būtų priskaičiuotas vidutinę rinkos kainą atitinkantis nuomos mokestis.
  6. Teismas neatsižvelgė ir į tą aplinkybę, jog atsakovas buvo UAB „Eltera“ akcininkas ir valdybos narys ir dėl šio statuso jam buvo suteikta pirmenybė patenkinti savo finansinį reikalavimą. Be to, byloje dalyvavę liudytojai (V. G. ir R. M.) patvirtino, jog šiuo metu dirba pas atsakovą. Minėti liudytojai buvo tie asmenys, kurie UAB „Eltera“ vardu priėmė sprendimą už skolą perleisti atsakovui automobilį, nes V. G. buvo UAB „Eltera“ direktorius, o R. M. ? finansų direktorė. Ši aplinkybė patvirtina, kad šalys, veikdamos nesąžiningai ir pažeisdamos kitų kreditorių teises ir interesus, suteikė perdėtą pranašumą atsakovui.
  7. Teismas, siekdamas nustatyti automobilio rinkos kainą, nevertino visų byloje pateiktų įrodymų, todėl padarė klaidingą išvadą dėl automobilio rinkos kainos.
  8. Teismas savo sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje nr. 3K-3-485/2010, tačiau tarp nagrinėjamos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos nėra panašumo. Tokia aplinkybė lėmė prievolės sudaryti sandorį klaidingą aiškinimą šios bylos kontekste. Nagrinėjamoje byloje ginčytinu sandoriu buvo perleistas automobilis, kuris buvo naudojamas įmonės veikloje ir buvo būtinas išlaikyti, nes pardavus minėtą automobilį pritrūko automobilių įmonės darbuotojams. Be to, šis sandoris nepagerino ieškovo finansinės būklės, nebuvo padiktuotas verslo logikos siekiant išvengti įmonės bankroto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę (pareigą) savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį.

11Atsakovas A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsiskaičius su atsakovu nebuvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Priešingai, atsiskaičius su atsakovu ir A. L. liko daugiau lėšų išmokėti darbo užmokestį kitiems įmonės darbuotojams. Šiuo metu visų įmonės buvusių darbuotojų (pirmos eilės kreditorių) kreditoriniai reikalavimai patenkinti. A. V. išmokėta 29 976,11 Lt, tai yra keturis kartus daugiau negu jo pradinis kreditorinis reikalavimas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti šio ir kitų pirmos eilės kreditorių interesai. Atsakovas nesutinka, kad teismas, siekdamas nustatyti automobilio rinkos kainą, nevertino visų byloje pateiktų įrodymų ir dėl to padarė klaidingą išvadą dėl automobilio rinkos kainos. Perimdamas automobilį užskaitant priešpriešinius įsipareigojimus, atsakovo nuomone, jis veikė bendrovės ir jos kreditorių interesais, siekdamas padėti išsaugoti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą. Pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, negaliojančiu tampa ir Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį (šalių susitarimu), kadangi automobilio perleidimas atsakovui, sutinkant nereikalauti dviejų vidutinių atlyginimų dydžio kompensacijos, buvo esminė šio Susitarimo sąlyga. Jeigu būtu pritaikyta restitucija, Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį taip pat turėtų būti laikomas negaliojančiu ir taikomos atleidimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį sąlygos, ko atsakovas ir prašė, iki nebuvo pasirašytas Susitarimas. Be to, sandorį pripažinus negaliojančiu, reikštų, kad su atsakovu atleidimo dieną nebuvo atsiskaityta, todėl ieškovas atsakovui privalėtų mokėti ne tik nurodytas sumas bei su tuo susijusius mokesčius valstybei, bet ir vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Atskaičius mokesčius tai papildomai sudarytų 10 336 Lt, taigi bendras atsakovo kreditorinis reikalavimas išaugtų iki 26 193,24 Lt.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimas ieškovo BUAB „Eltera“ ieškinį atmesti, yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškinys buvo grindžiamas actio Pauliana instituto normų taikymu.

13Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2010 m. birželio 30 d. ieškovas ir atsakovas sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovas išrašė PVM sąskaitą-faktūrą serija ELTER Nr. 200408637, kurių pagrindu ieškovas pardavė jam nuosavybės teise priklausantį automobilį Ford Focus C-Max už 11 830,10 Lt (1 t., 71, 109-110). Sutarties 4 punkte numatyta, jog atsiskaitymas atliekamas tarpusavio įsipareigojimų užskaitos būdu (užskaitant šalių tarpusavio įsipareigojimus), o sutarties 6 punkte numatyta, jog sutarties priedai yra šie: perdavimo-priėmimo aktas, tarpusavio užskaitos aktas, Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį (šalių susitarimu). 2010 m. birželio 28 d. Susitarimu dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį ieškovas ir atsakovas dėl pablogėjusios ekonominės situacijos smarkiai sumažėjus įmonės pajamoms ir pablogėjus įmonės finansinei būklei susitarė nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį nuo 2010 m. birželio 30 d. Ieškovas ir atsakovas taip pat susitarė, jog, atsižvelgiant į tai, kad nėra galimybės visiškai atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, su darbuotoju atsiskaityti perleidžiant jam įmonės automobilį Ford Focus C-Max už 11 830,10 Lt (neišmokėto darbo užmokesčio dalis, atskaičius mokesčius ? 10 768,48 Lt, išlaidos pagal avansines apyskaitas ? 1 061,62 Lt). 2010 m. birželio 30 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė ir patvirtino tarpusavio užskaitos aktą, pagal kurį ieškovo skola atsakovui buvo įskaityta į automobilio pardavimo kainą (1 t., 72 b. l.). Automobilis atsakovui buvo perduotas 2010 m. birželio 30 d. perdavimo-priėmimo aktu, kuriuo taip pat buvo konstatuota aplinkybė, jog transporto priemonė yra techniškai tvarkinga (1 t., 111 b. l.). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi ieškovui UAB „Eltera“ iškelta bankroto byla (1 t., 11-12 b. l.). Ši nuatrtis yra įsiteisėjusi.

14BUAB „Eltera“ bankroto administratorius pateikė Vilniaus apygardos teismui actio Pauliana ieškinį ir prašė pripažinti negaliojančia 2010 m. birželio 30 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, taikant restituciją priteisti iš atsakovo automobilį Ford Focus C-Max. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė. Apeliacinį skundą dėl nurodyto teismo sprendimo pateikė ieškovas BUAB „Eltera“. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos duomenis, skundžiamą teismo sprendimą bei apeliacinio skundo argumentus, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

15Ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, siekdamas nustatyti automobilio rinkos kainą, nevertino visų byloje pateiktų įrodymų, todėl padarė klaidingą išvadą dėl automobilio rinkos vertės. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kuriai apeliacinės instancijos teismas pritaria, kad ginčo sandoriu automobilis nebuvo perleistas atsakovui už akivaizdžiai mažesnę nei rinkos kainą, rėmėsi byloje surinktais įrodymais. Iš į bylą pateiktos UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos Nr. 20110316, atliktos 2011 m. kovo 8 d., matyti, jog ginčo transporto priemonės rinkos vertė su PVM buvo 13 400 Lt (1 t., 113-125), o atsakovui automobilis buvo perleistas už 11 830,10 Lt, tai yra automobilio rinkos vertė ir ieškovo įsiskolinimo atsakovui suma, už kurią buvo perleistas ginčo automobilis, yra artimos. Pagal ieškovo ilgalaikio turto sąrašą 2010 m. birželio 30 d. likutinė ginčo automobilio vertė buvo 6 898,24 Lt, tai yra automobilis atsakovui perleistas už beveik du kartus didesnę nei jo likutinė vertė sumą (1 t., 163 b. l.). Ieškovas teigia, jog automobilio techninė apžiūra buvo atlikta 2010 m. birželio 18 d., todėl tai reiškia, kad sudarant automobilio-pirkimo pardavimo sutartį automobilis buvo techniškai tvarkingas. Pasak ieškovo, automobilio vertinimo ataskaitoje nurodyti automobilio trūkumai patvirtina, kad vertinimo ataskaitos teikimo metu automobilis buvo techniškai netvarkingas. Ieškovo nuomone, ataskaitoje nurodyti automobilio trūkumai (negęsta variklio signalinė lemputė, gedimas valdymo sistemoje, alyvos prasiveržimai ir kt.), dėl kurių ataskaitoje yra sumažinta automobilio vertė, atsirado po automobilio perdavimo atsakovui. Taip pat ieškovas skunde teigia, jog A. V. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog automobilio trūkumai ginčytino sandorio sudarymo metu buvo tik kosmetinio pobūdžio. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pagarsinus vertinimo ataskaitos (1 t., 79 b. l.) turinį, liudytojas A. V. patvirtinto, jog visi ataskaitoje nurodyti defektai buvo ir iki ginčo sandorio sudarymo, kad daug jų atsirado po pirmųjų automobilio eksploatacijos metų, kad durelės buvo sulankstytos avarijos metu (2 t., 106 b. l.). Ieškovo atstovas liudytojui A. V. šio apklausos metu neteikė klausimų, išskiriant būtent apeliaciniame skunde akcentuojamus automobilio defektus (negęsta variklio signalinė lemputė, gedimas valdymo sistemoje, alyvos prasiveržimai), siekdamas išsiaiškinti, ar ir šie defektai egzistavo automobilio atsakovui perdavimo metu. Kaip jau minėta, liudytojas A. V. patvirtinto, jog visi vertinimo ataskaitoje nurodyti automobilio defektai egzistavo anksčiau, o ne atsirado po ginčo sandorio sudarymo. Vien aplinkybė, jog automobilio techninė apžiūra buvo atlikta 2010 m. birželio 18 d., nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovo skunde paminėtų ir vertinimo ataskaitoje nurodytų trūkumų automobilio perdavimo atsakovui metu nebuvo. Ieškovas nepaneigė atsakovo pateiktoje vertinimo ataskaitoje nurodytos išvados dėl ginčo automobilio rinkos vertės, nepateikė kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie kitą nei ataskaitoje nurodytą ginčo automobilio rinkos vertę. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (straipsnio 1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Kaip jau minėta, šioje byloje ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus dėl automobilio rinkos vertės, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos medžiagą, faktinius duomenis, apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, jog šis ieškovo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Priešingai, pirmosios instancijos teismo išvados, jog labiau tikėtina, kad vertinimo ataskaitoje nurodyti automobilio trūkumai egzistavo jau automobilio perdavimo atsakovui metu, jog ieškovas neįrodė, kad ginčo sandoriu ieškovui priklausantis automobilis buvo perleistas už mažesnę nei rinkos kainą, atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, ir nustatytas faktines bylos aplinkybes (CPK 176, 177, 178 str.). Teisėjų kolegija, ištyrusi pirmiau minėtas aplinkybes, sprendžia, jog byloje nenustatyta, kad ginčo automobilis buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, tokiu būdu pažeidžiant ieškovo kreditorių teises.

16Ieškovas skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčytinas sandoris laikytinas įprasta verslo praktika ir šiuo sandoriu nebuvo pažeistos ieškovo kreditorių tesės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog iki ginčijamo sandorio sudarymo atsakovas buvo ieškovo darbuotojas, tai yra ieškovo pirmos eilės kreditorius, kad byloje neginčijamas ieškovo įsiskolinimo atsakovui faktas (įsiskolinimas buvo padengtas ginčo automobilį perleidžiant atsakovui), taip pat į tai, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams, kad automobilis atsakovui buvo perleistas už rinkos kainą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsiskaitant su atsakovu tarpusavio prievolių užskaitos būdu šis kreditorius nebuvo nepagrįstai išskirtas iš kitų ieškovo kreditorių. Ieškovas į bylą nepateikė duomenų, kad atsiskaitant su atsakovu turto perleidimo būdu būtų buvę kitų pirmos eilės kreditorių, kurie būtų siekę įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis ieškovui sąlygomis, kaip deklaruoja ieškovo atstovas apeliaciniame skunde. Į bylą pateikti ir nenuginčyti faktiniai duomenys, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo įsiskolinimas atsakovui buvo vienas iš didžiausių tarp ieškovo pirmos eilės kreditorių, kuriems įsipareigojimai buvo pradelsti (1 t., 181 b. l.). Ieškovas skunde teigia, kad vienas iš ieškovo darbuotojų ? A. V. 2010 m. balandžio 7 d. pateikė ieškovui prašymą nuo 2010 m. balandžio 12 d. nutraukti darbo sutartį. Ieškovas buvo A. V. skolingas 2 608,11 Lt neišmokėto darbo užmokesčio bei 4 862 Lt dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (viso 7 470,11 Lt), tačiau ieškovas atsisakė šiam darbuotojui išmokėti darbo užmokestį ir su juo susijusias išmokas, dėl ko A. V. kreipėsi į teismą. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė neįrodo, kad perleidžiant automobilį atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus ieškovo kreditorius patenkinti savo reikalavimą. Visų pirma, ieškovo nurodoma kito darbuotojo A. V. ir atsakovo kreditorinių reikalavimų ieškovui sumos žymiai skyrėsi, todėl A. V. galimas siekis įskaityti savo kreditorinį reikalavimą nebūtų buvęs ieškovui naudingesnis, nes būtų buvęs perleistas automobilis, kurio vertė didesnė nei ieškovo įsiskolinimas pastarajam darbuotojui. Be to, ta aplinkybė, kad A. V. kreipėsi į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo, savaime nereiškia, jog jis būtų pageidavęs įsigyti ginčo automobilį. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijama sutartimi buvo perleistas mažiausiai likvidus finansinis aktyvas, tai yra toks daiktas, kurio perleidimo galimybės be vertės praradimo yra sunkiai tikėtinos, be to, iki sandorio sudarymo ginčo automobiliu daugiausiai naudojosi atsakovas, todėl ieškovo pasiūlymas perleisti darbuotojui jo naudotą automobilį už kainą, kuria būtų padengtas kreditorinis įsiskolinimas šiam darbuotojui, laikytinas ekonomiškai pagrįstu ir logiškai paaiškinamu.

17Ieškovas skunde siekia paneigti teismo išvadą, jog ginčo sandorio panaikinimas ir restitucijos taikymas nepasitarnautų bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsaugai. Ieškovo nuomone, sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas pasitarnautų ieškovo ir jo kreditorių interesams, nes ieškovas reikalautų atsakovo suremontuoti automobilį dėl po ginčo sandorio atsiradusių techninių trūkumų sumažėjusios automobilio vertės, taip pat nuo 2010 m. birželio 30 d. iki automobilio ieškovui sugrąžinimo būtų iš atsakovo priskaičiuotas vidutinę rinkos kainą atitinkantis nuomos mokestis už minėtą automobilį. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog su reikalavimu pripažinti negaliojančia 2010 m. birželio 30 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, nei reikalavimas suremontuoti automobilį, nei priteisti nuomos mokestį nėra pareikštas. Antra, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo reikalavimu pripažinus negaliojančia automobilio-pirkimo perdavimo sutartį, reikėtų spręsti dėl ieškovo ir atsakovo Susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį (šalių susitarimu) bei jo sąlygų, o tai galėtų nulemti žymų ieškovo kreditorinio įsiskolinimo atsakovui padidėjimą. Kaip jau minėta, atsakovas buvo ieškovo pirmos eilės kreditorius, atleistas iš darbo 2012 m. birželio 30 d., sudarius su ieškovu susitarimą, jog atleidimo iš darbo metu atsakovas nereikalaus iš ieškovo jokių kitų su darbu susijusių išmokų, tik neišmokėto darbo užmokesčio ir išlaidų pagal avansines apyskaitas kompensavimo. Mažai tikėtina galimybė ieškovui realizuoti (parduoti) ginčo automobilį už žymiai didesnę kainą, o realizavus automobilį ne tik visiškai atsiskaityti su atsakovu kaip pirmos eilės kreditoriumi, bet dar ir turėti tam tikrą lėšų likutį kitų ieškovo kreditorių reikalavimams tenkinti.

18Taip pat ieškovas apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, tačiau tarp šios ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos nėra panašumo. Ieškovas teigia, kad tokia aplinkybė lėmė prievolės sudaryti sandorį klaidingą aiškinimą šios bylos kontekste. Pasak ieškovo, nagrinėjamoje byloje ginčytinu sandoriu buvo perleistas automobilis, kuris buvo naudojamas įmonės veikloje ir buvo būtinas išlaikyti, nes pardavus minėtą automobilį pritrūko automobilių įmonės darbuotojams. Be to, ginčijamas sandoris nepagerino ieškovo finansinės būklės, nebuvo padiktuotas verslo logikos siekiant išvengti įmonės bankroto. Teisėja kolegija sutinka su ieškovo skundo argumentu apie tai, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-485/2010 ratio decidendi skiriasi. Teismo precedentas turi teisės šaltinio galią tik tuo atveju, jeigu ankstesnės bylos, kurioje buvo suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2003). Tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo nuspręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Be to, pirmosios instancijos teismo spendime tik cituojami bendri CK 6.66 straipsnyje išdėstytų teisės normų aiškinimo argumentai. Teismas sprendime pasisako, kad sprendžiant, ar kreditoriaus teisės ginčo sandoriu pažeidžiamos suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas, net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012). Be to, papildomai pažymėtina, jog kasacinis teismas yra nurodęs, jog toks teisės aiškinimas taikytinas tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo mėn. 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Nagrinėjamu atveju esant tokioms ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėms, kada atsakovas, kaip pirmos eilės kreditorius, turėjo į ieškovą kreditorinio reikalavimo teisę, artimą ginčijamo sandorio dalyko vertei, manytina, kad šio sandorio sudarymas, siekiant patenkinti pirmos eilės kreditoriaus reikalavimą, nesudaro pagrindo spręsti dėl skolininko nesąžiningumo kitų jo kreditorių atžvilgiu, dėl ieškovo elgesio neatitikties skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartams.

19Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių pagrindu teismas sprendė dėl ieškinio nepagrįstumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

20Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

21Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas BUAB „Eltera“, atstovaujamas bankroto administratoriaus,... 5. Atsakovas A. B. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė,... 6. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovo BUAB... 7. Teismas sprendė, jog Susitarimas buvo naudingas kitiems ieškovo kreditoriams,... 8. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad atsiskaitant su atsakovu tarpusavio... 9. Teismas taip pat sprendė, jog ieškovas neįrodė ir aplinkybės, kad ginčo... 10. Ieškovas BUAB „Eltera“ apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą... 11. Atsakovas A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti,... 12. Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2012... 13. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2010 m. birželio 30 d. ieškovas... 14. BUAB „Eltera“ bankroto administratorius pateikė Vilniaus apygardos teismui... 15. Ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, siekdamas... 16. Ieškovas skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė... 17. Ieškovas skunde siekia paneigti teismo išvadą, jog ginčo sandorio... 18. Taip pat ieškovas apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, jog pirmosios... 19. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių... 20. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 21. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą....