Byla 1A-437-785/2017
Dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirta jam šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Editos Dambrauskienės, Algerdo Urbšio,

2sekretoriaujant E. D.,

3dalyvaujant prokurorui O. S.,

4nuteistųjų M. T. ir E. T. gynėjui advokatui A. Š.,

5nukentėjusiajam R. T. ir jo atstovui advokatui P. V.,

6viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. T., E. T. ir nukentėjusiojo R. T. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirta jam šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

7Paskirta M. T. baudžiamojo poveikio priemonė: įpareigojimas M. T. bausmės atlikimo laikotarpiu nesiartinti prie nukentėjusiojo R. T. arčiau nei 10 metrų bei per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą.

8E. T. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirta jai šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

9Paskirta E. T. baudžiamojo poveikio priemonė: įpareigojimas per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą.

10Priteista R. T. iš M. T. ir E. T. solidariai 341,66 Eur turtinei žalai atlyginti.

11Priteista R. T. iš M. T. 300 Eur ir iš E. T. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12Priteista solidariai iš E. T. ir M. T. 400 Eur nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų.

13Teisėjų kolegija

Nustatė

14

  1. M. T. ir E. T. nuteisti už tai, kad kiekvienas iš jų nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
    1. M. T. 2016 m. gegužės 29 d., apie 20.45 val., name, esančiame ( - ), konflikto su patėviu nukentėjusiuoju R. T. metu, tyčia rankomis apkabinęs nukentėjusiojo kaklą, pargriovė jį ant grindų, alkūne spaudė nukentėjusiojo kaklą bei lenkė nukentėjusiojo galvą į viršų, po to tyčia vieną kartą kumščiu smogė nukentėjusiajam į krūtinę, taip ne mažiau kaip keturių trauminių poveikių pasekoje padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas nukentėjusiojo dešiniame žaste, krūtinės ląstos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis, kraujosruvą apatinėje lūpoje bei sprande, tai yra jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje
    2. E. T. toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, konflikto su sutuoktiniu nukentėjusiuoju R. T. metu, tyčia sudavė vieną smūgį ranka į nukentėjusiojo veidą, vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į kairės rankos žastą bei savo rankų nagais apdraskė nukentėjusiojo kairės rankos dilbį, tai yra ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
  2. Pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, jog surinktų ir aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad kaltinamieji kalti šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų nusikalstamų veikų padarymu ir baustini.
  3. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. T. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
    1. Nurodo, kad pirmos instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nepagrįstai vertindamas įrodymus teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
    2. Manoma, jog nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs ir dėl esminių veikos aplinkybių prieštaringi, neatitinkantys kitų byloje esančių duomenų. Nukentėjusiojo paaiškinimai keitėsi kiekvienos apklausos metu. Pirmame paaiškinime, duotame 2016 m. gegužės 29 d. 20.59 val. atvykusiems policijos pareigūnams jis paaiškino, jog M. T. jam kumščiu trenkė į krūtinę, apdraskė rankas ir tik galiausiai paminėjo, jog kartu tai darė ir E. T.. Tos pačios dienos pareiškime policijai nukentėjusysis jau nurodo, kad M. T. sudavė rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, o žmona vieną kartą trenkė per veidą. Iš 2016 m. birželio 17 d. teismo medicinos specialisto išvados matyti, jog nukentėjusysis nurodė, kad sutuoktinė nagais apdraskė rankas, o M. T. pargriovė ant grindų ir alkūne spaudė kaklą, spyrė į krūtinę. Liudytojas K. B. parodė, kad nukentėjusysis jam sakė, jog jį smaugė abu kaltinamieji. Taigi prieštaringi R. T. parodymai ne tik sukelia abejonių, bet ir rodo, jog jis meluoja.
    3. Be to, pirmos instancijos teismas nesistengė atskleisti konflikto kilimo aplinkybių. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis. Jis ne tik norėjo tokių rezultatų, tačiau jiems ruošėsi. Tai patvirtina pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su nuotraukomis ir fiksuotu vaizdo įrašu. Be to, tarp nukentėjusiojo ir E. T. vyksta civilis procesas dėl skyrybų, todėl siekiant šį ginčą išspręsti norimu rezultatu, nukentėjusysis siekia jį spręsti naudodamasis baudžiamosios teisės instrumentais.
    4. Akcentuojama, jog M. T. ir E. T. nuo pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu davė išsamius, neprieštaringus parodymus, kuriais netikėti nėra pagrindo, todėl pirmos instancijos teismas be pagrindo konstatavo šių asmenų parodymų nepatikimumą ir jais nesivadovavo.
    5. Be to, nuosprendyje teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų. E. T. nebuvo inkriminuoti tokie sužalojimai nukentėjusiajam, kokius konstatavo pirmos instancijos teismas. Tokių sužalojimų nenurodė ir nukentėjusysis. Tuo tarpu M. T. parodė, kad jis, stengdamasis sulaikyti nukentėjusįjį, galėjo padaryti jam nustatytus kūno sužalojimus, tačiau jis neturėjo tikslo R. T. sukelti skausmą ar jį sužaloti. Tai jis padarė, kad E. T. galėtų netrukdoma pakalbėti su savo mažamečiais vaikais. Taigi akivaizdu, kad nuosprendyje pirmos instancijos teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
    6. Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto 2017 m. birželio 17 d. išvados matyti, jog R. T. 2016 m. gegužės 30 d. lankėsi dvejose medicinos įstaigose ir dviejų gydytojų nustatyti sužalojimai iš esmės skiriasi. Todėl teismas negalėjo remtis prieštaringa, neišsamia ir abejones keliančia Valstybinės teismo medicinos Kauno skyriaus specialisto išvada.
    7. Taip pat nurodoma, jog teisiamojo posėdžio metu buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, padarytas nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefonu. Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog šis vaizdo įrašas patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Tačiau minėtas vaizdo įrašas labiau patvirtina M. T. parodymus. Vaizdo įraše neužfiksuota kaip M. T. smaugia nukentėjusįjį ar trenkia jam į krūtinę. Priešingai, girdisi kaip abu nukrenta ant grindų ir tai patvirtina nuteistojo parodymus. Vaizdo įraše nėra užfiksuota nei kaip E. T. trenkia nukentėjusiajam į veidą.
    8. Pasisakant dėl liudytojų D. R. ir K. B. parodymų akivaizdu, jog jie nei patvirtina, nei paneigia kaltinimo aplinkybes ir jokios įrodomosios galios byloje neturi. Tuo tarpu baudžiamojoje teisėje svarbus principas in dubio pro reo, kuris reiškia, kad egzistuojančios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
  4. Apeliaciniame skunde nuteistoji E. T. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodomi analogiški motyvai kaip ir nuteistojo M. T. apeliaciniame skunde.
  5. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis R. T. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendį pakeisti: E. T. skirtą baudžiamojo poveikio priemonę pakeisti nusprendžiant E. T. nesiartinti prie nukentėjusiojo R. T. arčiau nei 10 metrų bei per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą; iš M. T. priteisti 3500 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš E. T. priteisti 2200 Eur neturtinei žalai atlyginti; solidariai iš nuteistųjų priteisti 250 Eur už apeliacinio skundo parengimą.
    1. Nurodo, kad nesupranta, kodėl pirmos instancijos teismas E. T. neskyrė baudžiamojo poveikio priemonės, draudimo artintis prie nukentėjusiojo, nors šią baudžiamojo poveikio priemonę skyrė M. T.. Pažymima, kad M. T. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o E. T. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika laikoma intensyvesne, darančia didesne žala nuo jos nukentėjusiems asmenims, pažeidžianti reikšmingesnes įstatymo saugomas vertybes (šeimą). Atitinkamai, jeigu už BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika M. T. buvo skirta baudžiamojo poveikio priemonė nesiartinti prie nukentėjusiojo, tuomet E. T., kuri pripažinta padariusi sunkesnę nusikalstamą veiką, turėjo būti skirta ne mažesnio intensyvumo baudžiamojo poveikio priemonė.
    2. Apeliantas nesutinka ir su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu. Teigia, jog dėl kaltinamųjų veiksmų jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, jis 7 dienas buvo nedarbingas. R. T. buvo sukrėstas ir ilgai negalėjo atsigauti. Pažymi, jog prieš jį smurtavo mažamečių vaikų akivaizdoje. Tai lėmė, kad R. T. buvo pažemintas ir paniekintas, patyrė emocinę traumą nuo kurios jis negali pilnai atsigauti iki dabar, nuolat prisimena ir išgyvena neigiamas emocijas, turi aiškintis vaikams.
  6. Atsikirtime į R. T. apeliacinį skundą nuteistoji E. T. prašo jį atmesti. Nurodo, kad apelianto reikalavimai nepagrįsti, neteisėti ir negali būti patenkinti.
  7. Atsikirtime į R. T. apeliacinį skundą nuteistasis M. T. prašo jį atmesti. Nurodo, kad apelianto reikalavimai nepagrįsti, neteisėti ir negali būti patenkinti.
  8. Atsikirtime į M. T. ir E. T. apeliacinius skundus nukentėjusysis R. T. prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
  9. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras O. S. prašė nuteistųjų ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų M. T. ir E. T. gynėjas advokatas A. Š. palaikė nuteistųjų apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir prašė juos tenkinti. Nukentėjusysis R. T. ir jo atstovas advokatas P. V. prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti.
  10. Nuteistųjų M. T., E. T. ir nukentėjusiojo R. T. apeliaciniai skundai atmetami.
  11. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad nusikaltimai, už kuriuos yra nuteisti M. T. ir E. T., yra įrodyti pirmos instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos, paskirtos bausmės tinkamai individualizuotos, proporcingos padarytiems nusikaltimams. Nuosprendyje kiti klausimai taip pat išspręsti nepažeidžiant BPK normų.
  12. Dėl nuteistųjų M. T. ir E. T. apeliacinių skundų.
    1. Apeliaciniuose skunduose abu nuteistieji nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistieji nurodo analogiškus motyvus, todėl dėl jų apeliacinių skundų pasisakoma bendrai.
    2. Nors nuteistieji nurodo, kad pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tačiau su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-153-693/2017).
    3. Nors nuteistieji savo kaltės nepripažįsta, tačiau jų kaltė įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, t. y. nukentėjusiojo R. T. parodymais duotais tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminiame tyrime, 2016 m. gegužės 29 d. tarnybiniu pranešimu dėl smurto artimoje aplinkoje, 2016 m. birželio 17 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1397/2016(02), liudytojų D. R. ir K. B. parodymais, byloje esančiais vaizdo įrašais ir kitais bylos duomenimis.
    4. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, jog nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs ir dėl esminių veikos aplinkybių prieštaringi. Atkreipiamas dėmesys, jog R. T. apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad prieš jį buvo naudojamas smurtas. Atėjęs M. T. stūmė jį laiptais ir atsikėlęs nuo jo sudavė smūgį į krūtinę. E. T. sudavė smūgį į veidą, į žastą ir draskė nagais, bandė išmušti iš rankų telefoną. Analogiškas aplinkybes R. T. nurodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kuomet parodė, jog M. T. jį smaugė ir rankos kumščiu trenkė į krūtinę, o E. T. stumdė jį, bandė iš rankų išmušti telefoną. Taigi aukštesnysis teismas konstatuoja, jog nukentėjusiojo R. T. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra nuoseklūs. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisme parodė, kad M. T. jį smaugė, buvo pergriovęs ir trenkė jam į krūtinę, o E. T. jį stumdė bei trenkė, draskė nagais. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir patys M. T. bei E. T.. Apklaustas pirmos instancijos teisme M. T. parodė, kad laikė apglėbęs rankomis R. T. ir abu buvo nukritę ant grindų. Jis buvo ant nukentėjusiojo užgulęs ir jį laikė. Kai mama pasakė, kad baigtų, jis iš karto nustojo ir atsistojo. Tuo tarpu E. T. taip pat parodė, kad bandė patraukti telefoną nuo nukentėjusiojo veido, kas iš dalies patvirtina aukščiau analizuotus parodymus.
    5. Atkreipiamas dėmesys, jog R. T. parodymus dėl jam sukeltų sužalojimų patvirtina ir objektyvieji bylos duomenys. 2016 m. gegužės 29 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto užfiksuota, jog policiją kvietė R. T., ant kurio išoriškai matėsi sužalojimai – patinimas, paraudimas krūtinės srityje prie kaklo, įdrėskimai kakle ir ant abiejų rankų dilbių. Be to, iš 2016 m. birželio 17 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G1397/2016(02) matyti, kad R. T. konstatuotos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, krūtinės ląstos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis, kraujosruva apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimai kairio dilbio srityje, sprando srityje. Nustatyta, jog sužalojimai galėjo būti padaryti 2016 m. gegužės 29 d. suduodant smūgius kumščiu, spiriant koja ar kitu kietu panašias savybes turinčiu daiktu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog minėta specialisto išvada prieštaringa, neišsami ir kelia abejones, kadangi R. T. 2016 m. gegužės 30 d. lankėsi dvejose medicinos įstaigose ir dviejų gydytojų nustatyti sužalojimai iš esmės skiriasi, tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. 2016 m. birželio 17 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1397/2016(02) nustatyta, kad iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikos asmens ambulatorinio gydymo statistinės kortelės matyti, jog R. T. kreipėsi 2016 m. gegužės 29 d. ir buvo nustatyta diagnozė – krūtinės ląstos sumušimas. Tuo tarpu UAB ( - ) asmens sveikatos istorijos duomenimis R. T. kreipėsi 2016 m. gegužės 30 d. ir buvo užfiksuotos mėlynės krūtinės priekyje, nubrozdinimai, patinimas, paraudimas. Taigi negalima teigti, jog R. T. buvo nustatyti skirtingi sužalojimai. Be to, atkreipiamas dėmesys, jog priimant minėtą išvadą buvo atlikta ne tik medicinos dokumentų analizė, tačiau ir asmens apžiūra. Apžiūros metu nustatyti objektyvaus tyrimo duomenys: apatinės lūpos kairėje vidinėje pusėje paraudimas, krūtinkaulio srityje vidurinėje dalyje odos paraudimas, kraujosruvos dešinio žasto paviršiuje, kairio dilbio odos nubrozdinimai, sprando kairės pusės nubrozdinimas. Taigi aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti 2016 m. birželio 17 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1397/2016(02).
    6. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog D. R. ir K. B. parodymai, nei patvirtina, nei paneigia kaltinimo aplinkybes. Šiame kontekste pažymima, jog liudytojas D. R. parodė, jog yra policijos pareigūnas. Paaiškino, jog įvykio vietoje vaikų tėvas jam skundėsi sužalojimais, kurios jis matė savo akimis. Vyrui buvo apdraskytos rankos ir kaklas. Liudytojas K. B. parodė, jog R. T. rodė jam padarytus sumušimus greitajai pagalbai, kuri jį išvežė, sakė, kad prieš jį smurtavo E. T. ir M. T.. Taigi minėti liudytojai patvirtino nukentėjusiojo R. T. parodymus.
    7. Apeliantai teigia, jog konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis, kuris norėjo tokių rezultatų, jiems ruošėsi. Tačiau pažymima, jog minėtos aplinkybės veikų kvalifikavimui esmės neturi.
    8. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014).
  13. Dėl nukentėjusiojo R. T. apeliacinio skundo.
    1. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis R. T. nesutinka su tuo, jog E. T. nebuvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas bausmės atlikimo laikotarpiu nesiartinti prie nukentėjusiojo R. T. bei su priteistu neturtinės žalos dydžių.
    2. Nukentėjusysis nurodo, jog baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas bausmės atlikimo laikotarpiu nesiartinti prie nukentėjusiojo R. T. arčiau nei 10 metrų turėjo būti skirta ne tik M. T., bet ir E. T.. Šiame kontekste pažymima, jog BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Taigi teismas neprivalo asmeniui skirti baudžiamojo poveikio priemonių, tai yra teismo diskrecijos teisė. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nustatė, jog bausmės paskirtis bus įgyvendinta E. T. paskyrus šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą. Atkreipiamas dėmesys, jog nei BK, nei BPK nuostatos teismo neįpareigoja nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pasisakyti dėl galimybės skirti kitas baudžiamojo poveikio priemones. Nagrinėjamu atveju aukštesnysis teismas, atsakydamas į R. T. apeliacinio skundo motyvus pažymi, jog nėra pagrindo E. T. taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą prisiartinti prie nukentėjusio asmens. Iš bylos ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog R. T. ir E. T. turi du nepilnamečius vaikus R. T. ir T. T.. Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. ( - ) buvo nutraukta R. T. ir E. T. santuoka. Minėtu sprendimu teismas nusprendė, jog vienas iš vaikų gyvens su motina E. T., o kitas su tėvu R. T.. Minėtame sprendime teismas taip pat nustatė abiejų tėvų bendravimo su vaikais sąlygas, išsprendė turto padalijimo klausimą (didžioji dalis turto buvo padalinta po 1/2 dalį E. T. ir R. T. asmeninės nuosavybės teise). Taigi akivaizdu, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje E. T. taikius baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą prisiartinti prie nukentėjusio asmens – būtų nepagrįstai apsunkintos galimybės abiem tėvams bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais bei disponuoti jiems priklausančia turto dalimi. Todėl konstatuojama, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai E. T. netaikė baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo bausmės atlikimo laikotarpiu nesiartinti prie nukentėjusiojo R. T..
    3. Pasisakant dėl R. T. priteistos neturtinės žalos dydžio konstatuojama, jog apeliantas nepagrįstai prašo jam priteisti viso 5700 Eur neturtinės žalos (3500 Eur iš M. T. ir 2200 iš E. T.). CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.
    4. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-137-693/2017).
    5. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas konstatavo, jog R. T. nepatyrė tokių CK 6.250 straipsnio 1 dalyje išvardintų nusikaltimu padarytų pasekmių, kuriomis būtų galima įvertinti nukentėjusiojo patirtos neturtinės nusikaltimu padarytos žalos dydį visa jo nurodoma apimtimi ir atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką nukentėjusiajam R. T. priteisė iš M. T. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, o iš E. T. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog priteistas neturtinės žalos dydis atitinka nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus ir formuojamą teismų praktiką (pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430-895/2016, 2K-152-693/2016).
    6. Apeliantas taip pat prašo iš nuteistųjų priteisti 250 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Šiame kontekste pažymima, jog pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-174/2014, 2K-152-303/2017).
    7. Nagrinėjamojoje byloje tiek nuteistieji M. T. ir E. T., tiek nukentėjusysis R. T. nesutiko su Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendžiu ir iniciavo bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka. Kadangi visi apeliaciniai skundai atmestini, todėl R. T. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo – netenkinamas.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Nuteistųjų M. T., E. T. ir nukentėjusiojo R. T. apeliacinius skundus atmesti.

Ryšiai