Byla 2S-802-567/2012

Dėl nekilnojamojo turto perdavimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2743-647/2011 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Aplinkos ministerijai dėl priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu ir dėl nekilnojamojo turto perdavimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3I. Bylos esmė

4Ieškovė J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:

51) panaikinti ir pripažinti negaliojančiu 2010-01-29 aikštelės (unikalus Nr. ( - )), tvoros (unikalus Nr. ( - )), esančių ( - ), perdavimo - priėmimo aktą Nr. (51)-7.2 (S)-86;

62) pripažinti aikštelės (unikalus Nr. ( - )), esančios ( - ), ir tvoros (unikalus Nr. ( - )), esančių ( - ), nuosavybės teisę ieškovei J. K. ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas;

73) pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę - įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios aikštelės, unikalus Nr. ( - ), ir tvoros, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ). Nurodė, kad 2006-07-05 dienos apskrities viršininko įsakymais ( - ), esantis 3 ha žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )) natūra buvo sugrąžintas teisėtiems buvusiems savininkams, bei paveldėtojams. Šiai dienai šio žemės sklypo savininkai yra ieškovė J. K., kuriai priklauso 22000/30000 žemės sklypo dalis (2,2 ha), Z. S., kuriam priklauso 4000/30000 (0,4 ha) žemės sklypo dalis, A. S., kuriam priklauso 2000/30000 (0,2 ha) žemės sklypo dalis, bei J. S., kuriam priklauso 2000/30000 (0,2 ha) žemės sklypo dalis. Visi minimi žemės savininkai žinojo, jog ant jų grąžinamos žemės stovi administracinės paskirties pastatas. Šis faktas buvo nurodytas jiems grąžinamos nuosavybės dokumentuose, tai yra buvo nurodyta 2006-07-05 apskrities viršininko įsakymuose, jog bus nustatytas servitutas šio pastato naudotojui prie jo privažiuoti ir naudotis. Remiantis šiais dokumentais, buvo įregistruotas servitutas - teisė svetimam statinio naudotojui naudoti statinį, stovintį žemės sklype. Tačiau apie jokius kitus nekilnojamojo turto objektus dokumentuose nebuvo nurodyta, todėl savininkai pagrįstai tikėjosi ir žinojo, kad jų žemės sklype stovi tik pastatas ir daugiau nėra jokių nekilnojamojo turto objektų. Po kurio laiko Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė privatizavimo konkursą pastatui (unikalus Nr. ( - )), esančiam ( - ). Pastatą nupirko ir sutartį Nr. A421-14(2.14.1.8-TR2) dėl privatizavimo objekto pirkimo - pardavimo 2009-12-24 pasirašė ieškovė J. K.. Ieškovė minimą pastatą pirko, turėdama tikslą kartu su kitais giminaičiais būti šeimininke visame žemės sklype. Nuosavybės teisė į minimą administracinį pastatą ieškovei J. K. perėjo 2010-01-07 dieną, pasirašius privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą po galutinio atsiskaitymo su Vilniaus miesto savivaldybe. Tačiau vėliau, atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, paaiškėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi nuosavybės teisę į minimame žemės sklype esančius aikštelę ir tvorą, jų teisinis įregistravimo pagrindas yra 1998-07-13 ir 2009-03-09 dienos Vyriausybės nutarimai, bei 2010-01-29 dienos perdavimo priėmimo aktas Nr. (51)-7.2 (S)-86, kurio pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracija perdavė Vilniaus miesto savivaldybei objektus su priklausiniais. Minėtas aktas yra niekinis ir negali būti pripažintas galiojančiu, o jos žemėje esantis turtas neatlygintinai turi būti perduotas, nes už jį yra sumokėta, perkant iš Vilniaus miesto savivaldybės administracinės paskirties pastatą. Laikant minimą aktą teisėtu, žemės sklypo bendrasavininkams nelieka tiek žemės sklypo ploto, kiek yra nurodyta dokumentuose, kadangi ant jų žemės atsirado aikštelė ir tvora. Ieškovei neaišku, kokiu pagrindu yra užkertamas kelias naudotis jai priklausančiu žemės sklypo plotu, kuris priklauso nuosavybės teise ir nėra jokiais kitais administraciniais teisės aktais apribotas. Aikštelės plotas yra 2720 kv. m ir 500 kv. m, tai yra šiuo žemės sklypo plotu bendrasavininkai negali naudotis, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė turi nuosavybės teisę į aikštelę. Tvora yra 46,70 m ilgio. Kadastrinių matavimų byloje aikštelės ir tvoros statybos metai yra nurodyti 1988, tačiau šie nekilnojamojo turto objektai niekur iki 2010-01-29 dienos nebuvo užregistruoti, įtraukti į kokią nors apskaitą ir pan. 1997-11-25 Vilniaus miesto Ekonomikos departamentas raštu pažymėjo, kad specialios paskirties UAB „Verkių ūkis“ įstatinio kapitalo struktūroje yra šie pastatai: sandėliai ir slėptuvės - 570,7 kv. m ploto. Aikštelė ir tvora nebuvo užregistruotos ir perduotos tuo metu turtą valdžiusiai bendrovei „Verkių ūkis“. 1998-01-12 bendrovė „Verkių ūkis" kreipėsi su prašymu dėl šio turto įregistravimo. 2001-02-12 turto perdavimo ir priėmimo aktu UAB „Verkių ūkis“, perdavė Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos departamentui sandėlius, arkines slėptuves (LR CK 1.5 str., 1.81 str., 4.19 str. 1 d.).

8Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-08-19 nutartimi nutarė ieškovės J. K. prašymą tenkinti ir reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, nuosavybės teise priklausančios aikštelės, unikalus Nr. ( - ), ir tvoros, unikalus Nr. ( - ) (LR CPK 148 str. 1 d.).

9Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas bylą dalyje dėl priėmimo-perdavimo akto panaikinimo nutraukti, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad privatizavo tik administracinės paskirties pastatą - ginčo objektai aikštelė ir tvora nėra minimo administracinės paskirties pastato priklausiniai. Ieškovė nepagrįstai mano, kad pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo iš Vilniaus miesto savivaldybės administracinės paskirties pastatą kartu su aikštele ir tvora, tačiau privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartyje yra aiškiai apibrėžtas sutarties objektas - pastatas, kurio paskirtis administracinė, pažymėjimas plane lB2p, bendras plotas 570,7 kv. m. Ieškovė 2009-11-16 pateikta paraiška prašė įregistruoti minėto administracinio pastato viešo aukciono dalyve. Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartyje aikštelė ir tvora nėra nurodytos kaip sutarties objektai, joje yra nurodyta tik administracinio pastato kaina ir nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų sumokėjusi ir ginčo objektų kainą. Atsakovo įsitikinimu, aikštelė ir tvora yra savarankiški objektai. Siekiant, kad antraeilis daiktas liktų pirmo savininko nuosavybėje, tai turi būti aptarta tarp šalių sudarytoje sutartyje (LR CK 4.47 str., 4.253 str.).

10Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė prašymą įpareigoti ieškovę J. K. pateikti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą ir per teismo nustatytą terminą į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 31820 Lt arba šiai sumai pateikti banko garantiją. Nurodė, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra suvaržyta atsakovo teisė disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu, t.y. atsakovas negali planuoti organizuoti ginčo objektų privatizavimo proceso, nes yra suvaržyta teisė juos perleisti. Įstatymų leidėjas garantuoja ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių jų tarpusavio poveikio priemonių pusiausvyrą, šalių lygiateisiškumą, prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumą ir protingumą bei šių priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo tenkintas, neįvertinus, ar ieškinys galėtų būti tenkinamas, t.y. ar ieškinys yra pagrįstas. Atsakovas teigia, jog teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o nusprendus prašymą tenkinti, pirmosios instancijos teismas turi užtikinti šalių interesų pusiausvyrą bei pareikalauti, kad ieškovė pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (LR CPK 146 str.).

11II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

12Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-10-25 nutartimi nutarė atsakovo prašymą atmesti. Teismas nurodė, jog CPK 146 str. 1 d. numatyta, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Ši teisės norma suteikia teismui teisę, tačiau nenustato pareigos reikalauti iš ieškovo galimų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą. Teismas, taikydamas 2011-08-19 nutartimi atsakovui laikinąsias apsaugos priemones, nereikalavo, jog ieškovas užtikrintų atsakovo galimų nuostolių atlyginimą, t.y. nagrinėjamoje byloje netaikė CPK 146 str. 1 d. nuostatų. Užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti atsakovo nuostolių padengimą ieškovas gali būti įpareigojamas, kai teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta, kad yra galimybė tokiems nuostoliams atsirasti ateityje ir dėl kokių nors ieškovo veiksmų atsakovo nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Atsakovas prašyme tik įvardijo galimų nuostolių sumą, tačiau jokių dokumentų, pagrindžiančių šią sumą, jos susidarymo mechanizmą, prie prašymo nepateikė. Teismas konstatavo, jog atsakovas nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog ieškovė negalėtų atlyginti atsiradusių nuostolių (ieškovė yra finansiškai nepajėgi jų padengti, neturi turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.). Atsakovas yra pateikęs atskirąjį skundą dėl teismo 2011-08-19 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Kadangi aukštesnės instancijos teismas dar nėra išnagrinėjęs šio skundo, o nuostolių atlyginimo užtikrinimas yra susijęs su teismo taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, jas panaikinus galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimas netektų prasmės (LR CPK 144 str., 145 str., 146 str. 1 d.).

13III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

14Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-10-25 nutartį, kuria atsakovo prašymas įpareigoti ieškovę J. K. pateikti atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo buvo atmestas, įpareigoti ieškovę J. K. pateikti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą 31820 Lt sumai. Nurodė, kad pagal formuojamą teismų praktiką, teismas, skirdamas LR CPK 146 str. 1 d. nurodytas priemones, nebūtinai turi turėti įrodymus, jog tam tikro dydžio nuostoliai ateityje tikrai atsiras, teismui pakanka įsitikinti vien tuo, kad susidariusioje situacijoje nuostoliai gali atsirasti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1389/2010). Pateikiamų įrodymų dėl nuostolių atsiradimo ateityje galimybės pakankamumo lygis negali būti tapatinamas su tais atvejais įrodinėjimo procese, kuomet privaloma pagrįsti konkrečių nuostolių atsiradimo neišvengiamumą ir tiksliai apskaičiuoti dydį. Lietuvos apeliacinis teismas 2011-08-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1713/2011 išaiškino, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir dėl jų pritaikymo galinčių atsirasti atsakovo nuostolių užtikrinimas yra du skirtingi teisės normų institutai, kurių taikymo atveju yra nustatinėjamos skirtingo pobūdžio faktinės aplinkybės. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo galinčių atsirasti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, yra nustatinėjama tokio pobūdžio nuostolių kilimo grėsmė bei vertinamos ieškovo galimybės tokius nuostolius atlyginti (LR CPK 146 str.). Ieškovas užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti atsakovo nuostolių padengimą gali būti įpareigojamas, kai pagal duomenis yra prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Realios grėsmės egzistavimą pagrindžia ir nuolatinės turto vertės kitimas. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad 31820 Lt suma fiziniam asmeniui yra didelė ir atsiranda tikimybė, kad fizinis asmuo gali vengti atlyginti nuostolius, todėl šios aplinkybės įvertinimas yra svarus pagrindas užtikrinti atsakovo galinčius atsirasti nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Atsisakius tenkinti atsakovo prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinimo, bus pažeisti proporcingumo ir ekonomiškumo principai. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, negali būti paneigti kito asmens teisėti interesai, t.y. privalu atsižvelgti į abiejų šalių interesus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su atsakovo teisių ar interesų apribojimu, todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva jos jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, garantuoja ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą. Netenkinus atsakovo prašymo, teismas neužtikrino viešojo intereso apsaugos. Atsakovas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali parduoti turto, negauna mažiausiai 31820 biudžeto įplaukų (LR CPK 144 str. - 146 str.).

15Ieškovė J. K. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama atmesti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-10-25 nutartį. Nurodė, kad aplinkybių, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą, nėra. Atsakovas neįrodė, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas - įrašas viešame registre neleidžiant perleisti turto, dėl kurio kyla ginčai, galėtų pažeisti viešąjį interesą. Atsakovo argumentai, kad šis turtas bus privatizuotas ir bus gautos atitinkamos lėšos, yra neįrodyti leistinais įrodymais. Pagal viešojo registro duomenis atsakovas ginčo nekilnojamojo turto objektų savininku yra įregistruotas daugiau nei 1,5 metų, ir per visą tą laiką nebuvo skelbiamas joks aukcionas, nebuvo mėginama turto privatizuoti. Asmuo, prašantis pateikti galinčių atsirasti nuostolių užtikrinimą, turi įrodyti, jog nuostoliai tikrai gali atsirasti. Pirmosios instancijos teismas nurodė visus argumentus ir motyvus, kodėl atsisakė taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą (LR CPK 146 str.).

16IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Atskirasis skundas atmestinas.

18Šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo gali būti ir banko garantija (CPK 146 straipsnio 1 dalis). Teismas nustato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra ar bus dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą.

19Teismas pažymi, jog pareikalauti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo yra būtinos dvi sąlygos:

201) byloje pateikti duomenys, kad tokie nuostoliai gali realiai atsirasti;

212) jų atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas arba neįmanomas.

22Taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą, turi būti vertinami ne tik galimi atsakovo nuostoliai, bet ir tikimybė, kad, netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo, jų realus išieškojimas gali pasunkėti. Galimų nuostolių realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, kuris reiškė prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo grindė tuo, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra suvaržyta atsakovo teisė disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu, t.y. atsakovas negali planuoti organizuoti ginčo objektų privatizavimo proceso, nes yra suvaržyta teisė juos perleisti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovas nei su prašymu dėl nuostolių užtikrinimo, nei su atskiruoju skundu nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių galimą realų 31820 Lt dydžio nuostolių atsiradimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Darytina išvada, jog apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė prašymą taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 12 str., 178 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių galimą realių nuostolių atsiradimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 185 str.), todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas tik įvardijo galimų nuostolių sumą, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šią sumą, jos susidarymo mechanizmą, prie prašymo nepateikė. Atsakovas taip pat nepateikė jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog ieškovė negalėtų atlyginti atsakovo nurodytų nuostolių 31820 Lt sumai.

23Laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutai yra tarpusavyje susiję. Įprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su atsakovo tam tikrų turtinių teisių ar interesų apribojimu, todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, garantuoja ieškovo ir atsakovo teisėtų interesų pusiausvyrą, šalių lygiateisiškumą, taikomų laikinųjų apsaugos priemonių ir galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo proporcingumą siekiamiems tikslams. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas gali būti įpareigojamas užtikrinti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą, kai teismas, preliminariai įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradimo galimybę. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydis gali būti nustatytas, atsižvelgiant į galimų nuostolių dydžio prognozę, įvertinant laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių pasekmes ribojant šią veiklą ir kitas reikšmingas aplinkybes.

24Pažymėtina, kad galima užtikrinti atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimą, jei tik atsakovas įrodo, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jo turtui ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių. Teismui turi būti aiškus bei pagrįstas tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas, t. y. priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Nagrinėjamu atveju apeliantas tik konstatuoja, jog būtent 31820 Lt sumai gali atsirasti nuostoliai, tačiau nenurodė nuostolių atsiradimo mechanizmo, bei nepagrindė nurodytos sumos.

25Apeliacinės instancijos teismas sutinka su argumentu, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su atsakovo teisių ar interesų apribojimu, todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva jos jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, garantuoja ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą, tačiau tai nereiškia, jog teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą taikyti nuostolių užtikrinimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių institutą, neturėdamas įrodymų dėl nuostolių dydžio pagrindimo. Atmestinas apelianto argumentas, jog netenkinus atsakovo prašymo, teismas neužtikrino viešojo intereso apsaugos. Tai, kad savivaldybė yra viešojo administravimo subjektas, savaime nereiškia, jog šiuo konkrečiu atveju pažeidžiamas viešasis interesas, nes atsakovas pagal įstatymą nėra atleistas nuo pareigos pateikti įrodymus, kad nuostoliai gali realiai atsirasti ir jų atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas arba neįmanomas.

26Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, kaip apeliacinė instancija, nėra saistomas Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos, formuojamos praktikos, nes teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

27Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri iš esmės yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista, nes klausimas išspręstas tinkamai (LR CPK 3 str. 1 d., 5 str., 7 str., 144 str. - 148 str., 313 str., 320 str., 328 str., 334 str., 338 str.).

28Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., teismas

Nutarė

29Palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartį nepakeistą.