Byla 2A-349-302/2018
Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. O. ir G. V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. O., L. L., G. V. J., M. Ž., K. Ž. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) R. O. 2011 m. spalio 6 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. ( - ); 2) L. L. 2011 m. liepos 28 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. ( - ); 3) G. V. J. 2011 m. balandžio 20 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. ( - ), 2011 m. birželio 14 d. sutartį Nr. ( - ), 2011 liepos 30 d. sutartį Nr. ( - ) ir 2011 m. liepos 30 d. sutartį Nr. ( - ); 4) M. Ž. 2011 m. birželio 17 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. ( - ); 5) K. Ž. 2011 m. gegužės 16 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. ( - ) ir 2011 m. birželio 17 d. sutartį Nr. ( - ); bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas BAB bankui SNORAS ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).
  2. Ieškovai nurodė, kad visi jie obligacijų pasirašymo sutartis su atsakove sudarė panašiomis aplinkybėmis, t. y. jiems vietoj pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti ginčijamas sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Nei vienam ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovės finansinės būklės. Dėl atsakovės pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos, ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Ieškovų suvokimą, kad obligacijos yra saugi finansinė priemonė, kuriai banko tapimo nemokiu atveju būtų taikoma draudimo apsauga, nulėmė ir tai, kad atsakovės pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID). Sudarant ginčijamas sutartis informacija ieškovams buvo teikiama žodžiu, tačiau visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas jiems atskleistos nebuvo, realiai jiems nebuvo įteikti sutarčių priedai, jie tik pasirašė vietose, kuriose jiems nurodė banko darbuotojai. Kitą vertus, ieškovams perskaityti visą pateiktiną informaciją bet kokiu atveju nebūtų įmanoma dėl didžiulės dokumentų apimties.
  3. Sudarant ginčo sutartis, atsakovė turėjo pareigą, kuri kildinama iš IĮIDĮ, aiškiai ir suprantamai informuoti esamus ir būsimus indėlininkus, investuotojus apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, draudimo objektą bei draudimo atvejus. Taigi, atsakovė turėjo pareigą informuoti klientus apie tuos atvejus, kai draudimo apsauga nėra taikoma. Todėl neprofesionalaus kliento sutartyse numatyta nuostata, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina klaidinančia ir neaiškiai klientų atžvilgiu, nes sudaro įspūdį, kad obligacijos yra draustos. Atsakovė atliko šiuos neteisėtus veiksmus – netinkamai vykdė Finansinių priemonių rinkos įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 str. nustatytą pareigą pateikti klientams aiškią, išsamią bei koncentruotą informaciją apie obligacijų pasirašymo sutarties esmę ir galimus pasirinkto investicinio sprendimus padarinius, taip pat neatliko IĮIDĮ 13 str. 1 d. nustatytos pareigos aiškiai ir lengvai suprantamai pateikti informaciją apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas.
  4. Pažymėjo, kad nei vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas, be to, nei vienas iš ieškovų nedirba ir anksčiau nėra dirbęs darbo, susijusio su investicijomis. Visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais investuotojais, todėl jiems turėjo būti taikoma didžiausia apsauga. Jeigu atsakovė būtų aiškiai ir nedviprasmiškai suteikusi reikiamą informaciją, ieškovai tokių sutarčių sudarę nebūtų, kadangi pasirinkto investicinio produkto saugumas jiems buvo esminė sąlyga. Ieškovų nuomone, atsakovės darbuotojai buvo skatinami už finansinių produktų pardavimą ir tikėtina, kad dėl to darbuotojai buvo asmeniškai suinteresuoti, jog klientai įsigytų būtent obligacijas.
  5. Ieškovai pažymėjo, kad 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos Banko valdybos nutarimu Nr. 03-02 atsakovės veikloje buvo nustatyti pažeidimai, tačiau pateikti nurodymai mažinti veiklos riziką atsakovės buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai, iš esmės nekeičiant veiklos pobūdžio. Tai reiškia, kad Lietuvos Banko nustatyti pažeidimai nebuvo ištaisyti ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Šie nurodymai, laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovė privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su ja ketinantį sudaryti klientą, nes tai turėjo lemiamą reikšmę apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir panaudodama apgaulę suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų.
  6. Ieškovai pažymėjo, kad pripažinus sutartis negaliojančiomis, turėtų būti taikoma restitucija, tačiau, atsižvelgus į atsakovės teisinę būklę (jai iškelta bankroto byla) pakeistinas restitucijos būdas – ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose ir įvykus draudiminiam įvykiui IID privalo išmokėti jiems indėlių draudimo išmokas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas sprendė, kad teisingam šios bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki kurios išnagrinėjimo buvo sustabdyta ši byla), kurioje buvo išaiškinta, jog vertybinių popierių emitentui ir juos platinusiai investicinei įmonei (atsakovei) sutapus, tai nesudaro pagrindo išplėsti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB (toliau – Investuotojų direktyva) apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovė veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Todėl teismas sprendė, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatyta apsauga netaikytina.
  3. Teismas nustatė, kad visi ieškovai turėjo sutarčių sudarymo patirties, iki obligacijų pasirašymo sutarčių jie buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį, t. y. ieškovai jau ankščiau iki ginčijamų obligacijų įsigijimo sandorių turėjo patirties, įsigyjant finansinius produktus banke ir turėjo galimybę atskirti terminuotojo indėlio sutartį nuo obligacijų įsigijimo sutarties. Už obligacijų įsigijimą buvo siūlomos gerokai didesnės palūkanos (lyginant su indėliu), todėl teismas sprendė, kad obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos, siekiant gauti didesnę grąžą. Ieškovai suvokė arba turėjo suvokti, jog, įsigydami obligacijas ir taip įgydami galimybę gauti didesnę piniginę grąžą, prisiima didesnę finansinę riziką.
  4. Byloje nustatyta, kad su ieškovais bankas sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, pagal kurias ieškovams buvo atidaryta piniginių lėšų sąskaita, skirta operacijoms su vertybiniais popieriais atlikti, ir ieškovams suteikta „neprofesionalaus kliento“ kategorija. Ieškovai, pasirašydami obligacijų pasirašymo sutartis, patvirtino, jog yra susipažinę su Programos prospektu ir Emisijos galutinėmis sąlygomis, reglamentuojančiomis šioje sutartyje neaptartus su obligacijomis susijus klausimus. Obligacijų pasirašymo sutartis tiek savo forma, tiek turiniu iš esmės skiriasi nuo banko indėlio sutarties ir tai ieškovams turėjo būti žinoma. Teismas sprendė, tai, kad ieškovai išsamiai nesusipažino ar neskaitė šios sutarties ar skaitė ją neatidžiai, neįsigilino į konkrečias sutarčių sąlygas (ir nukreipiančias į kitus dokumentus, teisės aktus), ar perskaitę, nesuprasdami sutarties sąlygų, jų nesiaiškino, reiškia pačių ieškovų nerūpestingumą ir suklydimo nepateisina. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti ar buvo verčiami priimti atitinkamą sprendimą. Po sutarčių sudarymo ieškovai ieškinio dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas tik po bankroto bylos iškėlimo.
  5. Teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta duomenų apie tai, jog banko darbuotojai aktyviais veiksmais siekė suklaidinti ieškovus. Sprendė, kad būtent investicijos pelningumo faktorius nulėmė ieškovų apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovai sudarė ginčo obligacijų sutartis laisva valia, pasirinkdami pelningesnes, nors ir rizikingesnes investicines priemones.
  6. Teismas sprendė, kad visi ieškovai atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų didesnį rizikingumą. Ieškovams turėjo būti suprantama, kad banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika. Ieškovai nesiaiškino, kodėl už alternatyvų produktą mokamos didesnės palūkanos, nesigilino į konkrečias sutarčių sąlygas, tai rodo ieškovų neatidumą ir (ar) nerūpestingumą.
  7. Vertindamas galimybę pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais dėl apgaulės (CK 1.91 str.) pirmosios instancijos teismas sprendė, jog aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, kad bankas apgaudinėjo klientus.
  8. Aplinkybę, kad viešai platintuose informacinio pobūdžio pranešimuose, lankstinukuose buvo kalbama apie gerą banko finansinę padėtį, taip pat ir apie obligacijų naudą, nenurodant esminės informacijos, teismas vertino kaip nesudarančią pagrindo naikinti sudarytas sutartis dėl apgaulės ar suklaidinimo, nes bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jos pardavėją (paslaugos teikėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti išsamiau, siekiant išvengti neigiamų padarinių.
  9. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovai R. O. ir G. V. J. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimą dalyje dėl apeliantų reikalavimų atmetimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pripažino, kad atsakovė veikė kaip vertybinių popierių emitentas ir kaip investicinė įmonė, t.y. emitentas ir investicinė įmonė sutapo, dėl to bankui tapus nemokiam (bankrutavo), yra neteisinga vienareikšmiškai teigti, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, kadangi bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Tačiau šiuo atveju teismas nagrinėjamą situaciją vertino tik kaip emitento bankrotą, nors atsakovė tuo pačiu buvo ir investicinė įmonė. Tiek nacionaliniai įstatymai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, ši dvejopa situacija turėjo būti vertinama palankiau ieškovams.
    2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareigą susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas perkėlė neprofesionaliems investuotojams, nepaisant to, kad nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai nurodyta, jog įsigyjamoms obligacijoms draudimo apsauga taikoma nebus. Teismas nevertino, ar atsakovės veiksmai atitiko FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytas sąlygas. Dėl IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nėra pasisakęs, todėl teismas turėjo tirti šią aplinkybę ir nustatęs, jog minėtas straipsnis buvo pažeistas, turėjo analizuoti, kiek šie neteisėti veiksmai galėjo turėti įtakos ieškovų suklydimui. Aplinkybė, kad ieškovai neįvertino ir nesuprato rizikos, negali būti vertinama kaip pačių ieškovų neatsargumas, šalinantis atsakovės atsakomybę dėl įstatymuose numatytų pareigų nevykdymo.
    3. Apeliantai neteisingai suvokė, kad obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju. Šio klaidingo suvokimo būtų išvengta, jeigu atsakovė būtų aiškiai sutartyje įvardijusi, kad obligacijos nėra apdraustos nuo bankroto. Tačiau bankas viešumoje obligacijas pristatė kaip alternatyvą, standartinėse sutartyse įtvirtino neaiškias ir dviprasmiškas formuluotes, be to, neužtikrino, kad darbuotojai suteiktų visapusišką informaciją draustumo klausimais.
    4. Apeliantai teigia, kad jie obligacijas įsigijo būtent suvokdami, kad joms galioja tokia pat draudimo apsauga kaip ir indėliams. Tokį suvokimą suformavo darbuotojų paaiškinimai ir tai, kad draudžiamumo aspektas apeliantams nebuvo atskleistas taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Apeliantams rūpėjo pinigų saugumas ir taupymas, o ne rizikingas investavimas. Obligacijas apeliantai įsigijo, nes buvo įsitikinę, kad tai yra saugu. Natūralu, kad pristatant obligacijas kaip alternatyvą indėliams (t. y. alternatyvų, saugų pinigų taupymo būdą ir dar pelningesnį), ieškovai rinkosi pelningesnį variantą, tačiau pirminis ieškovų tikslas buvo saugiai laikyti pinigus banke.
    5. Teismas nepagrįstai ieškovus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, nors nei vienas iš jų neturėjo specialių žinių apie siūlomus investuoti banko produktus. Finansinių priemonių rinka yra specifinė ir tikrai ne kiekvienam asmeniui yra aiški ir suprantama, todėl vidutinis vartotojas šiuo atveju turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus. Vidutinį finansinių produktų vartotoją reiktų suprasti kaip labiau atidų ir informuotą asmenį nei neprofesionalų klientą FPRĮ prasme.
    6. Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad, pasirašydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovai nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį. Ši aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos aiškiai ir lengvai suprantamai išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas. Be to, formos užpildymas buvo tik formalus veiksmas, nes nepriklausomai nuo duomenų, atsakovė ieškovams siūlė tą patį produktą, teikė pasirašyti tas pačias sutartis, be to, nesiskyrė banko suteikiamos informacijos apimtis ir pobūdis.
    7. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįsigilino į apeliantų argumentus dėl banko apgaulės. Teigė, kad apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį banką, ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiškai priešinga. Lietuvos bankas, po 2010 metais atlikto inspektavimo, nustatė, jog atsakovas veiklą vykdo rizikingai ir pažeisdamas teisės aktus. 2011 m. sausio 18 d. nutarimu įpareigojo atsakovą pašalinti trūkumus ir imtis priemonių veiklos rizikai mažinti. Tačiau atsakovė išleistuose baziniuose prospektuose nurodė, kad esminių įvykių, susijusių emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento nemokumą, nėra. Vidutiniškai protingas ir atidus asmuo, besirūpinantis savo lėšų saugumu, nebūtų patikėjęs savo pinigų bankui, kuris veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijos įpareigojimų. Informacija apie tai, kad banko veikla yra rizikinga, savaime suformuoja nuomonę, jog į banką norimi padėti pinigai nebus saugūs
  2. Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Iki apeliacinio skundo pateikimo apeliantai byloje nekėlė jokių abejonių dėl atsakovės veikimo ne tik kaip vertybinių popierių emitento, bet ir kaip investicinės įmonės, todėl apeliacinis skundas laikytinas neatitinkančiu CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Nepaisant to pažymėtina, jog reikšdami bendrą nesutikimą su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 ir jo pagrindu priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos, apeliantai nenurodo jokių konkrečių Investuotojų direktyvos nuostatų, kurių pagrindu jie turėtų teisę į draudimo išmoką.
    2. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir nenukrypdamas nuo aktualaus ESTT prejudicinio sprendimo byloje Nr. C-671/13 konstatavo, kad lėšos, ieškovų perduotos bankui pagal obligacijų pasirašymo sutartis, nėra įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas. Šios lėšos taip pat nėra ir indėlių draudimo objektas. Apeliantai savo valia ir noru perdavė atsakovo nuosavybėn jiems priklausiusias lėšas mainais už įgyjamas atsakovo obligacijas. Atsakovė yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne svetimų lėšų saugotojas. Apeliantų vertybiniai popieriai atsakovo nebuvo prarasti – jie apskaitomi apeliantų finansinių priemonių sąskaitose, o atsakovo bankroto byloje yra patvirtinti finansiniai apeliantų reikalavimai. Atsakovė nėra atsakinga už obligacijų negrąžinimą, nes investicinė įmonė to negali padaryti dėl obligacijų emitento bankroto. Situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos, nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir šios direktyvos apsauga nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.
    3. Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu apeliantų sudarytos su BAB banku SNORAS 2011 metų obligacijų pasirašymo sutartys galėtų būti pripažintos negaliojančiomis, o teiginiai apie apeliantų išsilavinimą, profesiją, socialinę padėtį ir amžių, neva turėjusių įtakos jų tariamam suklydimui, nėra pakankami pripažinti sandorius negaliojančiais. Apeliantai neįrodė, kad atsakovė juos suklaidino, tyčia nuslėpdamas svarbias ginčo sandorių aplinkybes.
    4. Apeliantų argumentai dėl jų nepriskirimo vidutinio finansinių paslaugų vartotojo kategorijai nesudaro pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybės bei pripažinti, jog apeliantai, nors ir būdami neprofesionalais banko klientais, sudarydami ginčo sandorius, nesuvokė sudaromų obligacijų pasirašymo sutarčių esmės ir jų pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.
    5. Ginčo sandorių sudarymo metu apeliantai visiškai pasitikėjo banku ir neturėjo pagrindo abejoti, kad bankas bus pajėgus laiku ir tinkamai atsiskaityti pagal ginčo sandorius, o jie gaus papildomą finansinę naudą, todėl sudarant ginčo sandorius jų esminiais elementais pripažintini mokamų palūkanų dydis, išpirkimo terminas ir galimybė parduoti obligacijas bankui „Finasta“ anksčiau išpirkimo datos, bet ne indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įsigyjamoms banko obligacijoms taikymas arba netaikymas.
    6. Atsakovė vadovavosi kasacinio teismo praktikoje suformuotais išaiškinimais, kad obligacija nėra sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio negalėtų suprasti vidutinis vartotojas, o vien tik ta aplinkybė, kad bankas, reklamuodamas obligacijas, jas pristatė kaip būdą taupyti ar alternatyvą indėliams, visų pirma, savaime nėra klaidinga ir nereiškia, jog vidutinis vartotojas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad indėlis ir obligacija nėra visiškai tapatūs produktai, antra, nesuponuoja prielaidos klientui manyti, kad dėl tokios banko reklamos jis (klientas) būtų atleistas nuo pareigos atsakingai ir rūpestingai sudaryti sandorius, be kita ko, įsigyti obligacijas tik susipažinus ir su kitais, ne tik reklaminio pobūdžio vairiais lankstinukais ir pan., banko pateiktais dokumentais.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai, t. y. banko obligacijos. Kiekvienas asmuo turi žinoti galiojančius teisės aktus, o jų nežinojimas neatleidžia nuo prisiimtų įsipareigojimų ir iš to kylančių pasekmių. Skunde išdėstyti argumentai, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms taikytinas draudimas prieštarauja Investuotojų direktyvai ir kasacinio teismo praktikai.
    2. Ieškovai patys nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairūs ir nerūpestingi. Ieškovai galėjo įvertinti sudarytų sutarčių turinį ir nutraukti jas dar iki Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu priimto sprendimo, tačiau nei vienas iš jų šia teise nesinaudojo. Be to, jei apeliantai netinkamai suvokė įstatymo normas, jie turėjo galimybę susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino pasirašyti sutarčių. Apeliantams turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijas skirtumo, t. y. kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, tačiau akivaizdu, kad esminė sąlyga jiems buvo ne draustumas, o mokamų palūkanų dydis.
    3. Apeliantai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas. Taigi obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir ją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sandorio vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės. Net jei ieškovai anksčiau nebuvo pirkę obligacijų ar investavę į kitas priemones, ši aplinkybė neduoda pagrindo laikyti juos, kaip neatitinkančius vidutinio vartotojo kategorijos.
    4. Ieškovų pozicija nenuosekli. Viena vertus, ieškovai reikalauja pripažinti, kad jos įsigytos obligacijos draustos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu bei kad Bankas juos suklaidino dėl obligacijų draustumo. Kita vertus, ieškovai tvirtina, kad jie buvo suklaidinti dėl Banko finansinės padėties. Nurodyti ginčo sutarties negaliojimo pagrindai tarpusavyje nesuderinami, nes asmeniui, įsigyjančiam indėlių draudimu draustą produktą, Banko finansinė padėtis nesvarbi, t. y. ši informacija nebūtų sustabdžiusi nuo obligacijų įsigijimo. Tuo tarpu jeigu asmuo rūpestingai domisi vertybinių popierių emitento finansine padėtimi – tai daro dėl to, kad suvokia emitento bankroto riziką.
    5. Apeliaciniame skunde minimas 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimas Nr. 03-2 (kuriuo bankui buvo pritaikyti tam tikri apribojimai) nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu ginčo sandorių sudarymo metu. Apie šio nutarimo priėmimą buvo paskelbta viešai, todėl negalima teigti, jog bankas nutylėjo šią informaciją. Nutarimo priėmimo faktas neprivalėjo būti įvardintas obligacijų Prospekte. Byloje nėra jokių įrodymų, kad net jei apie 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimo priėmimą būtų konkrečiai nurodyta obligacijų Prospekte - tai ieškovai nebūtų sudarę ginčo sandorių.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

6IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

7

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovų apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
  2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino BAB banko SNORAS, kaip emitento, bet ne investicinės įmonės bankrotą, nors šiuo atveju, kai emitentas ir investicinė įmonė sutapo, turėjo būti vertinama neprofesionalių investuotojų naudai, nustatant, kad bankrutavo ir investicinė įmonė, o jos nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą apimtį.
  3. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės BAB banko SNORAS argumentu, kad šie apeliacinio skundo teiginiai neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalyje bei CPK 312 straipsnyje įtvirtintų draudimų apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, bei kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovės veikimo ne tik kaip vertybinių popierių emitento, bet ir kaip investicinės įmonės, vertintini kaip nauji, peržengiantys nagrinėjamo ginčo ribas.
  4. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiai bylai aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kasacinis teismas, įvertinęs ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, išaiškino, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis), tačiau kompensacija pagal Direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neleidžia teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Kasacinis teismas pripažino, kad tai, jog nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (atsakovė) sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.
  5. Šie kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, nes būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įstatymų nustatyta tvarka užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą (CPK 4 str.). Todėl kasaciniam teismui pateikus būtent tokius išaiškinimus analogiškose, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėse situacijose, nurodytos nutartys tampa precedentinėmis ir privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus. Apeliantams nenurodžius aplinkybių, kodėl jų situacija turėtų būti vertinama kitaip, sprendžiama, kad nėra pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Taip pat nėra pagrindo pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju prejudiciniame sprendime nurodyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 analizuoti išaiškinimai yra pakankami, o aktualios ginčo klausimui Investuotojų direktyvos nuostatos laikytinos aiškiomis.
  6. Skunde taip pat nurodoma, kad atsakovė BAB bankas SNORAS nevykdė FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų informavimo pareigų, todėl apeliantai neteisingai suvokė, kad obligacijoms draudimo apsauga galios ir banko bankroto atveju, nes bankas aiškiai neįvardijo, jog obligacijos nėra apdraustos nuo bankroto, bei viešumoje obligacijas pristatė kaip indėlių alternatyvą.
  7. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad dėl banko pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios ieškovai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, jau buvo pasisakyta bylos nagrinėjimui aktualioje kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir konstatuota, kad AB bankas SNORAS pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Atsižvelgiant į esamus kasacinio teismo išaiškinimus analogiškoje situacijoje, kasaciniam teismui vertinant iš esmės tuos pačius arba visiškai analogiškus BAB banko SNORAS klientams teiktus dokumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau atsakovės veiksmų atitikimo FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams nevertino ir dėl to plačiau nepasisakė. Nors apeliantai teigia, kad pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nebuvo atskirai analizuojamas IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimas, teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybės, kad atsakovės darbuotojai apeliantams nurodė, jog obligacijos apdraustos visiškai taip pat kaip indėliai ar teikė akivaizdžiai melagingą informaciją dėl obligacijoms taikomo draudimo sąlygų, apeliantai neįrodė. IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas, lygiai taip pat kaip ir FPRĮ 22 straipsnio reikalavimų netinkamas vykdymas, pats savaime nėra pakankamas obligacijų pasirašymo sutartims pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo, nes, kaip išaiškino kasacinis teismas, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.
  8. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  9. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, nes finansinių priemonių rinka yra specifinė ir todėl vidutinį finansinių produktų vartotoją reiktų suprasti kaip labiau atidų bei informuotą asmenį nei neprofesionalų investuotoją, kuriais buvo pripažinti apeliantai.
  10. Šie apeliantų teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantai yra išsilavinę, turi nemažą darbinę patirtį, kuri nors ir nėra susijusi su investavimu, taip pat reikšminga vertinant jų statusą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantai dėl jų socialinio statuso ar amžiaus negalėtų būti laikomi vidutiniais vartotojais. Apeliantai nurodė, kad banko darbuotojai, pasirašant obligacijų sutartis, nepateikė jiems jokios informacijos apie sudaromų sutarčių rizikingumą, nedraustumą, nepasiūlė susipažinti su kitais dokumentais, tačiau apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kad neaiškumus siekė išsiaiškinti patys. Tikėjimasis, kad, sudarant rizikingą sandorį, neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien dėl to, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantai to nesitikėjo, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantai buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
  11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje būtent su BAB banko SNORAS obligacijų platinimu neprofesionaliems investuotojams, taip pat jau buvo išaiškinta, jog net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, tai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).
  12. Nagrinėjamu atveju apeliantai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, t. y. galėjo ir privalėjo suvokti obligacijų bei indėlių, kurių net pasirašomų dokumentų kiekis, apimtis ir pobūdis labai skiriasi, netapatumą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiškose situacijose ne kartą pasisakyta, kad vidutiniam vartotojui, neturinčiam specifinių investavimo žinių, tačiau esančiam veiksniu ir turinčiam pakankamai gyvenimiškos patirties (tuo labiau pasirašiusiam ne vieną terminuotojo indėlio sutartį iki obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo) gali ir turi būti suprantama, jog skirtingus pavadinimus turintys finansiniai produktai, kuriems įgyti pasirašomos atskiros, skirtingos apimties sutartys, negali būti visiškai tapatūs, negali būti identiškas ir jų rizikingumo laipsnis, kai iš esmės skiriasi jų duodama finansinė grąža palūkanų forma. Akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes, priešingu atveju, nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties, pagal kurią bankas siūlo mažesnes palūkanas nei už obligacijas ir tokio produkto egzistavimas banke apskritai nebūtų tikslingas. Apeliantų teiginiai, kad jie suprato, kad bankas siūlė jiems tapačius produktus tik su skirtingu palūkanų dydžiu, parodo ne asmenų suklydimą, o elementarų nerūpestingumą, neatidumą, nesidomėjimą prisiimtomis teisėmis ir pareigomis.
  13. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad net jeigu apeliantai iš tikrųjų nesuprato su obligacijų įsigijimu susijusios didesnės rizikos, tą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet pačių apeliantų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas nepanaikina pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, jeigu jiems kyla abejonių dėl sudaromų sandorių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017), todėl ta aplinkybė, kad atsakovei teisiniu reguliavimu nustatytos klientų (investuotojų) informavimo pareigos, savaime neatleidžia pačių investuotojų nuo pareigos rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, prieš atliekant bet kokį veiksmą, apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius.
  14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė, platindama obligacijas, save pristatinėjo kaip patikimą, pelningai veikiantį ir augantį banką. Taip pat atsakovė nuslėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos bankas atsakovės veikloje nustatė pažeidimus ir šių pažeidimų atsakovė neištaisė. Apeliantai teigia, kad jei ši informacija būtų išviešinta, jie nebūtų patikėję savo pinigų bankui, kuris savo veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijų įpareigojimų. Atsižvelgiant į tai yra pagrindas ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.91 straipsnį, kaip sudarytas dėl apgaulės.
  15. Teisėjų kolegija nesutinka su pateiktais apeliantų argumentais. Nurodo, kad atsakovės veiklos trūkumai buvo viešai paskelbti 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko tinklapyje, todėl, jeigu priežiūros institucijos tam tikrų pažeidimų banko veikloje nustatymas iš tikrųjų būtų itin svarbus apeliantams, bei jų valiai dėl sutarčių su šiuo banku sudarymo susiformuoti, tai šia informacija jie galėjo pasidomėti ir ją gauti dar iki apsilankymo banke (iki sutarčių sudarymo). Todėl apeliantų teiginiai, kad jeigu jie būtų žinoję apie bankui priežiūros institucijos pateiktas pretenzijas, jie nebūtų sudarę su banku ginčo sutarčių, laikytini deklaratyviais ir neįrodytais. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016) jau buvo išaiškinta, jog vien aplinkybė, kad bankas po minėto nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas, be to, bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, kad prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti išsamiau, nepasitikėti vien tik reklamoje, spaudoje esančiais duomenimis, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais ir pagal CK 1.91 straipsnį.
  16. Teisėjų kolegijos vertinimu kiti apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos teisiniam bylos rezultatui, todėl plačiau dėl jų nepasisako.
  17. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

8Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantams patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
  2. Atsakovė BAB bankas SNORAS prašo priteisti iš ieškovų lygiomis dalimis 343,41 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą.
  3. Netenkinus ieškovų apeliacinio skundo, atsakovė BAB bankas SNORAS įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.). Teismui pateikti dokumentai (sąskaita už teisines paslaugas, dokumento dėl atsiskaitymo už teisines paslaugas kopija) įrodo, kad atsakovė BAB bankas SNORAS apeliacinės instancijos teisme patyrė 343,41 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų. BAB bankas SNORAS apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) nustatytus tokių paslaugų maksimalius dydžius, todėl atsakovei BAB bankas SNORAS iš ieškovų R. O. ir G. V. J. lygiomis dalimis priteistinos 343,41 Eur (po 171,70 Eur) bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.).

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

11Priteisti iš ieškovų R. O. (a. k. ( - ) ir G. V. J. (a. k. ( - ) atsakovės BAB bankas SNORAS (j. a. k. 112025973) naudai 343,41 Eur (tris šimtus keturiasdešimt tris eurus ir keturiasdešimt vieną euro centą) lygiomis dalimis (po 171,70 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai