Byla 2A-601-236/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečias asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių R. Š., L. M., V. G. ir M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų N. P. (N. P.), A. Š., V. P., M. M., R. Š., L. M., M. Š., V. G. ir M. A. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečias asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovai N. P., A. Š., V. P., M. M., R. Š., L. M., M. Š., V. G. ir M. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiomis jų su atsakove AB banku SNORAS (toliau – ir bankas SNORAS, bankas) sudarytas konkrečias obligacijų pasirašymo sutartis bei taikyti restituciją, pripažįstant ieškovų pagal šias sutartis sumokėtas sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ) bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Visi ieškovai nurodė skirtingu metu sudarę su atsakove obligacijų pasirašymo sutartis, kurios turėtų būti pripažintos negaliojančiomis vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (tolia – CK) 1.90 straipsniu, t. y. kaip sudarytos dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė atsakovės banko SNORAS neteisėti veiksmai. Obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudaromos pagal banko pateiktą standartinę sutarties forma, nei vienam iš ieškovų nebuvo realiai įteikti obligacijų emisijos prospektai ar jų santraukos, taip pat nebuvo pateikti ir kiti dokumentai, išvardinti neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“. Visi ieškovai pasitikėjo profesionalios kredito įstaigos patarimais ir pagal savo žinias bei patirtį pagrįstai negalėjo patys suprasti ir įvertinti, jog kredito įstaiga teikia klaidinga informaciją. Jeigu ieškovai būtų gavę jiems suprantamą informaciją apie obligacijų skirtumus nuo terminuotų indėlių, jie nebūtų sudarę tokių sutarčių, o pinigus laikę terminuotųjų indėlių sąskaitose. Atsakovė vykdė plačią reklaminę kampaniją, kurioje obligacijas pristatinėjo kaip alternatyvą indėliams, be to, sudaryti ginčijamas sutartis ieškovus įkalbinėjo ir banko darbuotojai. Nei vienas ieškovas iš anksto nebuvo nusprendęs vietoje terminuoto indėlio įsigyti obligacijas. Bankas neįvykdė pareigos aiškiai ir lengvai, suprantamai informuoti klientus apie atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Vidutiniam vartotojui, sudarančiam sandorį su profesionalia ir licencijuota kredito įstaiga, neturi būti priskiriama pareiga aiškintis visų aktualių įstatymų turinio ir pačiam domėtis, kokiems banko investiciniams produktams, vertybiniams popieriams draudimo apsauga suteikiama, o kokiems nesuteikiama. Ieškovai iš viso nesuprato, kad pasirašydami banko pateiktą sutartį, jie tampa ne indėlininkais, o investuotojais ir kokios iš to kyla rizikos. Būtent dėl banko aktyvių veiksmų, agresyvios rinkodaros ir netinkamo klientų informavimo apie paslaugų pobūdį bei riziką, klientų (ieškovų) valia neatitiko sutarties turinio, klientai sandorius sudarė suklydimo įtakoje, dėl ko jie pripažintini negaliojančiais.
  3. Pripažinus sutartis negaliojančiomis ieškovai prašė taikyti restituciją – sumokėtas už obligacijas lėšas laikyti piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, o įvykus draudiminiam įvykiui – banko SNORAS bankrotui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įpareigoti išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovų dalį atsakovės (po 50 Eur iš kiekvieno) bei visas trečiojo asmens (po 11,09 Eur iš kiekvieno) bylinėjimosi išlaidas.
  2. Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovai akcentavo ir klaidinančia įvardino neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje įtvirtintą sąlygą, jog „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, teismas pripažino, kad ši sąvoka, nors pati savaime ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Nepaisant to teismas sprendė, kad ši aplinkybė nėra pakankama ieškinio patenkinimui.
  3. Teismas laikė, kad nors neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų. Nagrinėjamu atveju dalis ieškovų nurodė, kad sutarčių neperskaitė ar perskaitė jas neįdėmiai, tačiau įrodymų, leidžiančių teigti, kad bankas, ieškovams atvykus į jo patalpas, būtų skubinęs, spaudęs ieškovus greičiau sudaryti sutartis ir nesudaręs sąlygų susipažinti su visais dokumentais, teismui nėra pateikta. Teismas pažymėjo, kad obligacijos pasirašymo sutartį sudaro vienas lapas, be to, tokio sandorio sudarymas nereikalauja greito apsisprendimo.
  4. Nors ieškovai teigė, kad banko darbuotojai jų neįspėjo, jog obligacijos nėra draustos (arba banko darbuotojai teigė, kad terminuoto indėlio sutartis ir obligacijų pasirašymo sutartis yra tapačios), tačiau teismas pripažino, kad kiekvienas ieškovas, nors ir nebūdamas profesionaliu investuotoju, pagal atliekamus veiksmus galėjo ir turėjo suprasti tokių sutarčių skirtumą. Jau vien tai, kad sudarant obligacijų pasirašymo sutartį, kiekvienas ieškovas šios sutarties sudarymo metu apmokėjo už įsigyjamus vertybinius popierius – obligacijas, leidžia suprasti, kad tai visiškai kitoks produktas nei terminuoto indėlio sutartis. Aplinkybė, kad ieškovas laikydamas pinigus pagal terminuoto indėlio sutartį, juos gali pasiimti bet kada (netenka tik palūkanų), o įsigydamas obligacijas, už jas iš karto apmoka bankui, bei išpirkti obligaciją turi teisę obligacijos sutartyje nurodytu išpirkimo terminu, taip pat turėjo įtakos suvokimui, apie tokių sutarčių skirtumą ir sudaromo sandorių ypatumus. Kita vertus, net neturint specialaus išsilavinimo ir/ar patirties investavimo srityje, galima suvokti, kad obligacijos įsigijimas yra investicija (investavimas).
  5. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovams obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovų apsisprendimą sudaryti ginčijamus sandorius ar jų nesudaryti, taigi, nėra pagrindo teigti, kad nors ir detaliai visų sutarties sąlygų neaptarus (neperskaičius), ieškovai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sąlygų ir/ar apgauti.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovės R. Š., L. M., V. G. ir M. A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą dalyje dėl apeliančių reikalavimų atmetimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – apeliančių reikalavimus tenkinti visiškai, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:
    1. Bankas SNORAS nagrinėjamų santykių atžvilgiu veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas bet ir kaip investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Susiklosčiusios situacijos negalima vienareikšmiškai vertinti kaip emitento bankroto, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime dėl šio aspekto nepasisakius, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas privalėjo kreiptis į jį dėl papildomo sprendimo priėmimo.
    2. Įstatyme aiškiai numatyta, kad neprofesionalus investuotojas pats savarankiškai nesugeba priimti pagrįstų investicinių sprendimų ir tinkamai įvertinti rizikų. Dėl šios priežasties atsakovas turi pareiga tokius investuotojus informuoti ne tik apie patį produktą bet ir apie jam taikomą riziką.
    3. Finansinių priemonių rinka yra specifinė ir tikrai ne kiekvienam asmeniui aiški ir suprantama, todėl vidutinis vartotojas šiuo atveju turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus. Šiuo atveju apeliantės, būdamos pripažintos neprofesionaliomis investuotojomis, neturėjo būti prilygintos vidutiniams vartotojams. Nei viena iš jų neturi ekonominio ar teisinio išsilavinimo ir niekada nedirbo darbo bent kiek susijusio su investicijomis ir finansiniais produktais, dalis jų sudarydamos ginčijamas sutartis buvo senyvo amžiaus.
    4. Iš bylos aplinkybių matyti, jog apeliantės, būdamos tinkamai informuotos apie obligacijų draudžiamumo atvejus, nebūtų pasirinkusios šios investavimo priemonės. Už obligacijas mokamos palūkanos nedarė esminės reikšmės jų apsisprendimui sudaryti ginčijamas sutartis, kadangi jos labiau rūpinosi banke laikomų pinigų saugumu. Kadangi būtent ginčijamų sandorių sudarymo metu bankas SNORAS vykdė aktyvią obligacijų populiarinimo politiką ir pristatinėjo jas kaip alternatyvą indėliams, ieškovės ir buvo atsakovės suklaidintos.
  2. Atsakovė AB bankas SNORAS atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad lėšos, apeliančių perduotos atsakovei pagal obligacijų pasirašymo sutartis, nėra įsipareigojimų investuotojams bei indėlių draudimo objektas. Atsakovė yra ieškovių savo noru jai perduotų piniginių lėšų savininkė, o ne jų saugotoja.
    2. Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu šalių sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys galėtų būti pripažintos negaliojančiomis. Apeliantės neįrodė nei kad atsakovė jas suklaidino, nei kad nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes. Savo parašais apeliantės patvirtino, jog visą reikiamą informaciją gavo, o būdamos apdairios ir rūpestingos galėjo plačiau pasidomėti apie neva jas dominusią obligacijų neišpirkimo riziką.
    3. Atsakovė objektyviai negalėjo turėti specialaus tikslo sudaryti su klientais tik obligacijų pasirašymo sutartis, nes dėl mokamų didesnių palūkanų, obligacijos išimtinai buvo naudingos tik apeliantėms. Be to akivaizdu, jog finansiškai naudingesnio produkto apsaugos lygis negali būti toks pat kaip ir nenaudingesnio, kadangi kitu atveju nebūtų jokio tikslo pardavinėti mažiau finansiškai naudingą produktą, kurio niekas nepirktų.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Apeliantės nepagrįstai bando tapatinti atsakovę kaip emitentą ir kaip obligacijų platintoją, kadangi toks tapatinimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Obligacijos buvo neišpirktos dėl emitento bankroto, o ne dėl obligacijų platintojo veiksmų.
    2. Įstatymų nežinojimas negali būti laikomas esminiu suklydimu ir vien dėl šios priežasties sandoris negali būti pripažįstamas negaliojančiu. Apeliantės turėjo visas galimybes iš karto nesudarinėti obligacijų pasirašymo sutarčių, galėjo kreiptis į profesionalus dėl konsultacijų, tačiau to nepadarė.
    3. Teismas pagrįstai laikė ieškoves vidutinėmis vartotojomis. Jos turėjo gyvenimiškos, taip pat ankstesnio bendravimo su banku patirties, buvo anksčiau sudariusios bent jau terminuotųjų indelių sutartis, todėl suprato ir turėjo suprasti, kad pasirašydamos obligacijų sutartis sudaro savo esme kitokį sandorį. Vien tai, kad tokio pobūdžio sandoris buvo sudaromas pirmą kartą, neatleidžia asmens nuo pareigos domėtis jo sudarymo aplinkybėmis.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovių apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi, teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
  2. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė R. Š. 2011 m. birželio 27 d. sudarė su atsakove obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110627V990001, pagal kurią įsigijo 2500 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 249 995,75 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data – 2012 m. liepos 5 d. (t. 1, b. l. 154-156, t. 4, b. l. 12-21). Apeliantė L. M. 2011 m. balandžio 26 d. sudarė su atsakove obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110426V990015, pagal kurią įsigijo 100 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 9 995,17 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data – 2012 m. birželio 1 d. (t. 1, b. l. 162-170, t. 4, b. l. 69-78). Apeliantė V. G. 2011 metais su atsakove sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis: 2011 m. gegužės 16 d. pasirašė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110516V990014, pagal kurią įsigijo 21 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 2 099,72 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data – 2012 m. birželio 1 d. ir 2011 m. gegužės 18 d. pasirašė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110518V990009, pagal kurią įsigijo 189 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 18 897,49 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data – 2012 m. birželio 1 d. (t. 1, b. l. 187-196, t. 4, b. l. 137-146). Apeliantė M. A. 2011 m. kovo 2 d. sudarė su atsakove obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110302V990004, pagal kurią įsigijo 500 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 49 980,2 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data – 2012 m. kovo 22 d. (t. 1, b. l. 211-213, t. 4, b. l. 180-189). Visas ieškoves bankas SNORAS pripažino neprofesionaliomis investuotojomis.
  3. Apeliantės kartu su kitais ieškovais ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiomis aukščiau nurodytas obligacijų pasirašymo sutartis kaip sudarytas dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu. Pirmosios instancijos teismui ieškovų ieškinį atmetus, apeliančių R. Š., L. M., V. G. ir M. A. apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais: 1) teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju apeliančių į obligacijas investuotoms lėšoms netaikytina draudimo apsauga; 2) teismas neįvertino, kad atsakovė neįvykdė pareigos aiškiai informuoti apeliantes apie atvejus, kuomet draudimo apsauga netaikytina, ir nepagrįstai šią pareigą perkėlė joms pačioms; 3) apeliantės, neįvertinant jų individualių savybių, buvo nepagrįstai priskirtos vidutinių vartotojų kategorijai investavimo produktų rinkoje, neatsižvelgta, kad vidutinio vartotojo kategorija artimesnė profesionalaus investuotojo sąvokai; 4) pirminis apeliančių tikslas buvo saugiai laikyti pinigus banke, o ne rizikingai juos investuoti. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija ir pasisako.
  4. Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog apeliantės tik apeliaciniame skunde ėmė teigti, jog tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskiriama prie draudimo objektų ir dėl to jiems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, kelti klausimą dėl papildomo kreipimosi į ESTT. Įvertinus apeliančių ieškinio ir patikslinto ieškinio argumentus, kitus procesinius dokumentus, matyti, kad klausimas dėl taikytinos draudimo apsaugos šiuo aspektu pirmosios instancijos teisme keliamas nebuvo. Tačiau kadangi tai yra daugiau teisės taikymo nei fakto klausimas, atsakovė ir trečiasis asmuo šiuo klausimu pateikė atsikirtimus atsiliepimuose į apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pasisako ir šiuo aspektu, netaikydama CPK 306 straipsnio 2 dalyje numatyto draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad draudimo apsauga netaikytina į obligacijas investuotoms lėšoms. Tokios išvados nepaneigia ir apeliančių akcentuojama aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju vertybinių popierių (obligacijų) emitentas ir investicinė įmonė, t. y. atsakovė, sutapo. Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, jog aplinkybė, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Apeliantės nepateikė argumentų, kodėl šiuo atveju turėtų būti nukrypstama nuo minėtos kasacinio teismo praktikos, kuri buvo suformuota, atsižvelgiant, be kita ko, ir į ESTT pateiktus Investuotojų direktyvos aktualių nuostatų išaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas lemtų skirtingą asmenų, atsidūrusių iš esmės tokioje pačioje situacijoje, vertinimą. Nors kilus papildomų klausimų, pakartotinis kreipimasis į ESTT yra galimas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju prejudiciniame sprendime Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateikti išaiškinimai yra pakankami, aktualios Investuotojų direktyvos nuostatos taip pat laikytinos aiškiomis, todėl pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo ES teisės aiškinimo klausimu nėra (CPK 3 straipsnio 5 dalis, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 2 dalis).
  6. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
  7. Aptariant apeliacinio skundo argumentą, jog šiuo atveju turėjo būti įvertinta, ar atsakovė tinkamai atliko teisės aktų jai nustatytas informavimo pareigas, pažymėtina, kad siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovės, šias aplinkybes nagrinėjo ir dėl jų pasisakė. Sprendime teismas konstatavo, jog draudžiamumo aspektas ieškovams iš tiesų nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, nes atsakovės parengtuose dokumentuose buvo atskleidžiamos tik įgyjamos finansinės priemonės ypatybės, bet nebuvo išryškintos jos draudimo apimtis ir taikymo sąlygos, tačiau sprendė, kad draudiminės apsaugos aspektas ieškovams nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi jų apsisprendimą sudaryti sutartis ar jų nesudaryti. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.
  8. Įvertinus byloje esančius duomenis darytina išvada, kad esminė informacija apie įsigyjamas obligacijas apeliantėms buvo suteikta. Ginčijamose obligacijų pasirašymo sutartyse apeliantės patvirtino susipažinusios su Programos prospektu ir Emisijos galutinėmis sąlygomis, kuriose pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką (Sutarčių 1.22 p.). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ apeliantės taip pat patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus (2 p.). Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte (t. 5, b. l. 99) yra nurodyta, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Toks apeliančių rašytinis patvirtinimas apie minėtų dokumentų gavimą patvirtina jų įteikimo apeliantėms faktą. Ieškovės, nors ir neigė gavusios tokius dokumentus, atitinkamų šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).
  9. Vertinant, ar buvo suklysta, svarbu ne tik finansų tarpininko elgesys, tačiau ir investuotojo veiksmai. Vadovaujantis CK 1.90 straipsnio 5 dalimi, suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Todėl pirmosios instancijos teismas, be kitų aplinkybių, pagrįstai vertino ir tai, ar apeliantės, sudarydamos ginčijamas sutartis, pasidomėjo jų nurodoma kaip esmine obligacijų draustumo aplinkybe, ir toks vertinimas nelaikytinas nepagrįstu atsakovės atleidimu nuo jai tenkančių informavimo pareigų vykdymo. Akivaizdu, kad apeliantėms nesidomint šia aplinkybe, ji negali būti laikoma turėjusia joms esminės reikšmės. Be to, vien neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas apeliantėms nepanaikina bendrųjų jų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais.
  10. Pažymėtina, kad apeliantės L. M., V. G. ir M. A. pasirašydamos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, raštu patvirtino atsisakančios suteikti atsakovei informaciją, kuri leistų jai nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra ieškovėms tinkamos, bei suprantančios tokio atsisakymo padarinius. Neturėdamas visos reikiamos informacijos, bankas negalėjo individualizuoti minėtų apeliančių, kaip klienčių, investavimo poreikių.
  11. Įrodymų apie tai, kad atsakovės darbuotojai vykdė agresyvią rinkodarą, pateikė klaidingą informaciją, jog jų įsigyjamoms obligacijoms kaip ir indėliams taikomas valstybės draudimas, todėl tai yra vienodai saugūs produktai, apeliantės nepateikė. Jos laikėsi pozicijos, kad sudaryti ginčijamas sutartis jas įkalbėjo banko darbuotojai. Tačiau aplinkybės, jog apeliantė V. G. pasirašė kelias obligacijų įsigijimo sutartis skirtingu metu (dviejų dienų skirtumas), o apeliantės L. M. bei M. A. jau po obligacijų pasirašymo sutarčių sudarė dar ir terminuotojo indėlio sutartis, tokiu būdu diversifikuodamos savo riziką, verčia šiais argrumentais abejoti. Terminuotojų indėlių sutarčių sudarymas jau po ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo, kai už jas taikomos ženkliai mažesnės palūkanos, būtų ekonomiškai nepateisinamas, jeigu jos iš tikrųjų būtų nesuvokusios skirtingos su indėliais ir obligacijomis susijusios rizikos.
  12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nesutiktina su apeliančių teiginiais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apeliantes nepagrįstai priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio (t. 6, b. l. 14-37), save vidutiniams vartotojams priskyrė patys ieškovai, tarp jų ir apeliacinį skundą pateikusios R. Š., L. M., V. G. bei M. A.. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal amžių, išsilavinimą ir kitas byloje nustatytas apeliančių situaciją individualizuojančias aplinkybes nėra pagrindo jų vidutiniams vartotojams neprilyginti.
  13. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Ieškovė L. M. be ginčijamo sandorio nuo 2004 m. su atsakove sudarė arba pratęsė ir 14 terminuotųjų indėlių sutarčių (t. 4, b. l. 68), o ieškovė M. A. nuo 2003 m. net 34 terminuotųjų indėlių sutartis (t. 4, b. l. 178). Ieškovė V. G., kaip jau buvo minėta, paeiliui sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis (2011 m. gegužės 16 d. ir gegužės 18 d.), todėl akivaizdu, jog pirmosios sutarties sudarymo metu net ir negavusi iš atsakovės darbuotojų išsamios, ją dominusios informacijos, būtų turėjus visas galimybes prieš sudarant antrąją sutartį, šią informaciją susižinoti. Tuo tarpu apeliantė R. Š., nors iki ginčijamo sandorio sudarymo ir nebuvo sudariusi su banku SNORAS daugiau obligacijų ar indėlių įsigijimo sutarčių, tačiau jos turimas aukštasis išsilavinimas, valstybės tarnautojo pareigybė bei bankui pateikta informacija apie turimas pradines žinias apie investicines paslaugas, akcijas, obligacijas ir kitas finansines priemones (t. 4, b. l. 20-21) taip pat nesudaro pagrindo vertinti jos kitaip nei kitų apeliančių ar nepripažinti vidutiniu vartotoju. Iš atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad visos apeliantės anksčiau turėjo bendravimo su bankais patirties – jei ne dėl sudarytų terminuotojo indėlio sutarčių, tai bent dėl turėtų banko sąskaitų atsakovės banke (t. 4, b. l. 6, 64-67, 123).
  14. Aptartų aplinkybių nekeičia ir faktas, jog sudarydamos ginčijamas sutartis apeliantės L. M. ir M. A. buvo senyvo amžiaus, kadangi jų gyvenimiška patirtis šiuo konkrečiu atveju kaip tik turėjo padėti suprasti šių produktų esmę ir su jais sietinas rizikas. Net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, Lietuvos Aukščiausias Teismas sprendė, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios išskirtų bent vienos iš apeliančių situaciją nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų panašių atvejų ir lemtų poreikį ją įvertinti kitaip.
  15. Atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, jog apeliantės L. M. ir M. A. anksčiau buvo sudariusios terminuotojų indėlių sutartis, spręstina, kad šios apeliantės ypatingai turėjo pastebėti terminuotojų indėlių ir obligacijų sutarčių skirtumus – skyrėsi ne tik jų turinys, įskaitant ir tai, kad ginčijamose obligacijų sutartyse apeliantės aiškiai didžiosiomis raidėmis buvo įvardijamos investuotojais, tačiau ir apimtis (obligacijų pasirašymo sutartį lydėjo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ir kiti dokumentai). Apeliantės nepateikė jokių įtikinamų paaiškinimų, kad nepaisant šių skirtumų, taip pat fakto, jog už obligacijas buvo siūlomos žymiai didesnės palūkanos, jos vis tiek turėjo pagrindą manyti sudarančios terminuotajam indėliui analogišką sutartį. Kitos dvi apeliantės, anksčiau neturėjusios patirties nei su investavimu, nei su terminuotais indėliais, taip pat turėjo būti atsargios, aktyviai domėtis banko pasiūlymais bei atsakingai prisiimti joms tenkančias pareigas. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, nėra pagrindo sutikti su apeliančių argumentais, kad pirminis jų tikslas buvo santaupų saugumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad apeliančių apsisprendimą sudaryti ginčijamus sandorius nulėmė jų ekonominiai interesai, įskaitant siekį gauti didesnes palūkanas už obligacijas.
  16. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliančių reikalavimą pripažinti ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ieškinyje nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo skundžiamoje dalyje, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.
  17. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovė ir trečiasis asmuo turi teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė 2017 m. rugsėjo 15 d. pateikė teismui prašymą priteisti iš apeliančių 343,41 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Prašymas pagrįstas bylinėjimosi išlaidų dydį ir jų realumą patvirtinančiais dokumentais, prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) maksimalaus rekomenduojamo priteistino užmokesčio dydžio už tokio pobūdžio teisines paslaugas. Todėl šios atsakovės išlaidos priteistinos iš apeliančių lygiomis dalimis po 85,85 Eur iš kiekvienos. Trečiasis asmuo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas neprašė ir jas pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS (į. k. 112025973) iš ieškovių R. Š. (a. k. ( - ) L. M. (a. k. ( - ) V. G. (a. k. ( - ) ir M. A. (a. k. ( - ) po 85,85 Eur (aštuoniasdešimt penkis eurus ir 85 centus) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai