Byla e2A-176-153/2017

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Arvydo Žibo,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7587-151/2016 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovams E. P., R. P., L. O., D. L., D. K., I. P., S. K. dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų ir pagal atsakovės D. L. priešieškinį bei patikslintą priešieškinį dėl pripažinimo 20/100 dalies ūkinio pastato 5Ilm, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ) Kaune, pagrindinio daikto – gyvenamojo namo lA2m, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), Kaune, priklausiniu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
1. Ieškovas prašė: iškeldinti atsakovus E. P., R. P., L. O., D. L., D. K., I. P., S. K., iš ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), 5I1ž (buvęs 5I1m), esančio, adresu ( - ), Kaune, su visais jiems priklausančiais daiktais ir įpareigoti atsakovę L. O., pašalinti savavališkos statybos pasekmes, išardant pastatytą malkinę (ilgis apie 6,0 m, plotis apie 4,15 m, aukštis apie 2,30 m), esančią prie ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), 5I1ž (buvęs 5I1m), ( - ), Kaune ir įpareigoti atsakovę D. L., nugriauti lauko pavėsinę, esančią žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ) dalyje, pažymėtoje ,,B“ (260 kv. m) ( - ) Kaune per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, to nepadarius, leisti ieškovui R. P. pašalinti išvardintus savavališkos statybos padarinius, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovų.

5Atsakovė D. L. priešieškinio pareiškimu prašė pripažinti, kad ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo priklausiniu, nes skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, todėl pripažintina, kad įsigijus gyvenamojo namo dalį, atsakovai įsigijo ir turi teisę naudotis ūkinio pastato 20/100 dalimi.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 2. Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priešieškinį atmetė. Teismas iškeldino atsakovę D. L. iš ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), 5I1ž (buvęs 5I1m), esančio adresu ( - ), Kaune, su visais jai priklausančiais daiktais. Priteisė iš atsakovės D. L. bylinėjimosi išlaidas 95,90 Eur ieškovui R. P.

7Teismas nustatė, kad V. G. buvo ginčo ūkinio pastato savininkė. Pastatas turi savo unikalų numerį ( - ) -7021 ir neįregistruotas gyvenamojo namo priklausiniu, unikaliu Nr. ( - ) -7010. 2003 metais nuosavybės teisės į ūkinį pastatą priklausė V. G., o turtą atsakovė įsigijo iš R. M. ir A. A.. Todėl buvę savininkai negalėjo parduoti atsakovei ūkio pastato, nes ne jie buvo ginčo turto savininkai. Atsakovė nesidomėjo registro sutartimi, todėl negalima teigti, kad ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo priklausinys ir, kad atsakovė yra šių statinių savininkė. Ta aplinkybė, kad atsakovai ilgą laiką naudojosi pastatu atsakovei nuosavybės teisių nesukūrė. Teismas vadovavosi ieškovo paaiškinimu, kad atsakovė po bylos iškėlimo praktiškai ieškinio reikalavimus patenkino, t. y. nugriovė savavališkai pastatytą statinį, iškraustė ūkinį pastatą bei perdavė raktus, tačiau taikos sutartį pasirašyti atsisakė. Ieškovo paaiškinimu, atsakovė turi pasistačiusi malkinę po savo balkonu, kur ir laiko kurą, į pastatą yra įvestos dujos, taigi namas gali būti šildomas dujomis. Todėl patenkino ieškovo reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo.

8Teismas nustatė, kad atsakovei buvo perduota nuosavybėn tik 1/20 gyvenamojo pastato adresu ( - ), Kaune bei 1/20 dalių kitų statinių, unikaliu Nr. ( - ), o tai teismo vertinimu pagal sutarties esmę ir siekį atitinka Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 2 dalies bei 4.14 straipsnio nuostatas, todėl teismas nusprendė, kad atsakovės priešieškinis dėl pripažinimo, kad sudarant 2003 m. balandžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 5663) atsakovė kartu su pagrindiniu daiktu įgijo nuosavybės teisę ir į ūkinį pastatą unikalus numeris – ( - ), esančius ( - ), Kaune, yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

103. Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimą skundžia atsakovės D. L. atstovė advokatė K. Č., apeliantė prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. 3.1. Pirkimo–pardavimo 2003 m. balandžio 11 d. sutartimi apeliantė įgijo nuosavybės teisių į ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ). Todėl teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė turi būti iš jo iškeldinta. 3.2. Prieš sudarant 2003 m. balandžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjai parodė parduodamą ūkinį pastatą bei jo dalį, kuria galės naudotis apeliantė. Taip pat apeliantei buvo paaiškinta, kad ūkinio pastato patalpa į sutartį nebus įrašyta, nes ūkinis pastatas nėra „oficialiai suskirstytas patalpomis, ūkinio pastato eksplikacijos patalpomis nėra sudaromos. Apeliantė buvo įsitikinusi, kad jai priklauso ūkinis pastatas. 3.3 .Atsakovei buvo perduotas raktas nuo ūkinio pastato ir niekas atsakovei nereiškė pretenzijų. 3.4. Apeliantei buvo paaiškinta, jog ūkinis pastatas yra priklausinys ir kad jis stovi ant bendro naudojimo žemės sklypo. 3.5. Apeliantė neatlygintinai naudojo ginčo ūkio pastatą. 3.6. Ūkinis pastatas unikalus Nr. ( - ), 5I1ž (buvęs 5I1m), esantis ( - ) Kaune, yra gyvenamojo namo priklausinys. VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad 1993 m. birželio 29 d. išregistravus ūkinį pastatą 3Jlm, buvo tą pačią dieną įregistruotas ginčo pastatas 51lž. 3.7. Pastatas buvo įregistruotas kaip savarankiškas statinys, tačiau jo funkcinė paskirtis yra kaip jau sugriuvusio pastato 3Jlm, kieto kuro laikymui, taigi jis pripažintinas gyvenamojo namo priklausiniu. Namo ir ūkinio pastato funkcinį ryšį patvirtina aplinkybė, kad ūkiniame pastate yra laikomas kuras, reikalingas užtikrinti 6 butų, kurie kūrenami kietu kuru, šildymui. Kitų patalpų kurui laikyti name nėra, nes yra drėgnos, be to, apeliantei nepaskirtos rūsio patalpos. 3.9. Ūkinis pastatas pripažintinas pagrindinio daikto, t. y. gyvenamojo namo priklausiniu, nes skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, todėl įsigijus gyvenamojo namo dalį buvo įsigyta 20/100 ūkinio pastato dalis, kuria atsakovė ir turi teisę naudotis. 3.10. R. P. nuosavybės įgijimo pagrindas – paveldėjimo teisės liudijimas, mainų sutartis užginčyta teisme dėl ūkinio pastato, tačiau ieškinys nesujungtas nagrinėti kartu šioje byloje. Kauno apylinkės teisme buvo atmestas prašymas dėl bylų sujungimo, nors jos turi tiesioginį, prejudicinį ryšį. Šiuo metu rengiamas prašymas minėtą bylą apylinkės teisme sustabdyti iki tol, kol bus Kauno apygardos teisme išnagrinėtas apeliacinis skundas dėl daikto ir priklausinio. 4. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė ieškovas R. P.. Ieškovas prašo skundžiamo sprendimo nekeisti, atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas ieškovui. Turėtoms bylinėjimosi išlaidoms patvirtinti ieškovas pateikė į bylą (reg. 2016 m. rugsėjo 21 d. Nr. E1-35094) atstovavimo 2016 m. rugsėjo 5 d. sutartį su advokate S. J., kuriai pavedė paruošti atsiliepimą į apeliacinį skundą civilinėje byloje, 2016 m. rugsėjo 5 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 47/2016 už bendrą 50 Eur sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. 2016 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymą Nr. 136 už bendrą 50 Eur sumą. 4.1. Apeliantės argumentas, kad ūkinis pastatas pripažintinas priklausiniu atmestinas. 4.2. Pagal CK 4.19 straipsnį priklausiniais laikomi savarankiški pastatai pagrindiniam daiktui tarnauti. 4.3. Visų butų savininkai sutiko atlaisvinti ūkinį pastatą, su jais buvo pasirašyta taikos sutartis. Tokiu būdu jie patvirtino, kad ūkinis pastatas jiems nereikalingas kietam kurui sandėliuoti. Kad atsakovė kuro atsargų neturi tiek, kad jai butų poreikis sandėliuoti jas ūkiniame pastate, patvirtina nuotraukos, kai atsakovė ir kiti pastato bendraturčiai atlaisvino ūkinį pastatą ir grąžino raktus. 4.5. Patalpose, kuriomis naudojasi apeliante, buvo įrengtas dujinis katilas, skirtas patalpų šildymui. Nors šią aplinkybę neigia atsakovė 2016 m. birželio 31 d. AB „Lietuvos dujos“ raštas Nr. 3011-1664 patvirtina, kad adresu ( - ), Kaune šiai dienai naudojamos dujos patalpų šildymui. 4.6. Kauno apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad gyvenamasis pastatas yra atskiras turtinis vienetas, kuris be ūkinio pastato gali būti savarankiškai valdomas, tai nėra turtinis vienetas, be kurio D. L. negalėtų valdyti gyvenamojo pastato ar jo naudojimas jai būtų apsunkintas. 4.7. Atsakovė gyvenamojo pastato dalį įsigijo 2003 m. balandžio 11 d. ir patvirtino, kad pirkdama gyvenamojo namo dalį suprato, jog ūkinio pasato dalies neįsigijo nuosavybės teise. Trylika metų atsakovė nereiškė reikalavimo, kad būtų pripažintas ūkinis pasatas priklausiniu, nesidomėjo dėl jo dalies įsigijimo nuosavybės teise. Atsakovė, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, sužinojo, kad ūkinis pastatas nebus parduodamas. Atsakovė praleido senaties terminą ir nėra pagrindo jo atnaujinti.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

135. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamojoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, neperžengiant CPK 320 straipsnyje ir apeliaciniame skunde nurodytų ribų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek teisės klausimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. C. (A. C.) v. A. P., bylos Nr. 3K-3-450/2011). 6. CK 4.12 straipsnyje nustatyta, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Remiantis CK 4.13 straipsnio 1 dalimi, antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. 7. CK 4.14 straipsnyje, reglamentuojančiame antraeilio daikto likimą, įtvirtinta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip, kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai. 8. Pagal CK 4.14 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Taigi sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. 9. CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai ir kiti nekilnojamieji daiktai; pastatų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas ir atlieka tik nuosavybės teisių išviešinimo funkciją; asmens nuosavybės teisei į nekilnojamojo turto objektą atsirasti turi būti konkretus teisės aktuose nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2012, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). 10. Tam, kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas, t. y. kad priklausinys būtų atskirtas nuo pagrindinio daikto, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Priešingu atveju būtų pagrindas vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo, ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo bešeimininkiu turtu, bylos Nr. 3K-3-422/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. R. v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-452/2011). 11. Nagrinėjamu atveju apeliantė priešieškinyje prašė pripažinti ūkinį pastatą 5I1m, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), Kaune pagrindinio daikto – gyvenamojo namo 1A2m, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), Kaune priklausiniu. Šį savo reikalavimą apeliantė grindė tuo, kad atsakovei įsigijus gyvenamojo namo ir kitų statinių dalį, atsakovė įsigijo ir turi teisę naudotis ginčo ūkinio pastato 20/100 dalimi. Kadangi ginčo ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo priklausinys, jis skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi, pastatai susiję funkciškai. Tačiau su šiais apeliantės argumentais sutikti negalima. 12. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė pirkimo–pardavimo 2003 m. balandžio 11 d. sutartimi įsigijo asmeninės nuosavybės teise ūkinį pastatą 5I1ž. Priešingai nei teigia apeliantė, ūkinis pastatas 5I1ž, unikalus Nr. ( - ) nebuvo pirkimo–pardavimo sutarties objektas. Ilgą laiką ginčo ūkio pastatas buvo žymimas kaip savavališkas statinys. Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 29 d. potvarkiu V. G. ūkinį pastatą 5I1ž (buvęs 5I1m ) įteisino kaip savarankišką nekilnojamojo turto objektą. Nekilnojamo turto registro duomenys patvirtina, kad ūkinis pastatas 5I1ž, unikalus Nr. ( - ), buvo įregistruotas nuo 1994 m. vasario 9 d. iki 2015 m. birželio 29 d. asmeninės nuosavybės teise V. G. vardu. V. G., kaip nurodyta anksčiau, asmeninės nuosavybės teise ūkinį pastatą 5I1ž, adresu ( - ), Kaune valdė iki pat 2015 m. vasario 7 d. (savininkės mirties datos). 13. Iš esančių byloje duomenų apie nuosavybės teisių registraciją matyti, kad 2003 m. balandžio 11 d. asmeninės nuosavybės teise apeliantė įsigijo dalį gyvenamojo namo ir kitų inžinerinių statinių, aprašytų NTRC duomenų banko išraše pažymėtų (2.1 p., 2.3 p.) unikaliais numeriais ( - ) -7010, ( - ) 7032. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ankstesni nekilnojamo turto savininkai (A. A., R. M.) neturėjo nuosavybės teisių į ginčo ūkinį pastatą 5I1ž (unikalus Nr. ( - ) -7021), todėl negalėjo nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamą turtą perleisti apeliantei. Apeliantės argumentai, kad A. A., R. M. leido apeliantei naudoti ūkio pastatą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliantė įsigijo asmeninės nuosavybės teise ir teisėtai naudojo ginčo ūkinį pastatą 5I1ž savo poreikiams tenkinti. 14. Apeliantės argumentas, kad išregistravus 3I1m ūkio pastatą dėl nugriovimo ir įregistravus pastatą 5I1ž (buvęs 5I1m) asmeninės nuosavybės teise V. G. vardu, gyvenamojo namo 1A2m gyventojai asmeninės nuosavybės teise įsigiję nekilnojamą turtą, adresu ( - ), Kaune, įgijo teisę naudotis 5I1ž ūkio pastatu tomis pačiomis teisėmis, kaip naudojo 3I1m ūkio pastatą, yra nepagrįstas ir atmestinas. Kadangi, kaip nustatyta anksčiau, ūkinis pastatas 5I1 ž iki pat 2015 m. vasario 7 d. nebuvo perleistas asmenine nuosavybe atsakovams pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu, ar kitu teisėtu būdu ir, kad nuosavybės teisę į ginčo pastatą 5I1 ž buvo perleista įpėdiniams paveldėjimo būdu. 15. Teisingas yra atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad vien tas faktas, kad apeliantė tam tikrą laiką naudojo ginčo ūkinį pastatą 5I1ž nesukūrė apeliantei nuosavybės teisių į šį turtą. Kaip nustatyta byloje, ieškovas reikalauja nekilnojamą turtą – ūkinį pastatą 5I1ž jam grąžinti, todėl apeliantės atsisakymas atlaisvinti pastatą yra neteisėtas ir pažeidžia ieškovo teisę (CK 4.48 str.). 16. Apeliantės argumentai, kad pastatai 3I1m ir 5I1m (unikalus Nr. ( - ) -7021) yra gyvenamojo namo priklausiniai, nes sugriuvus pastatui 3I1m, buvusios savininkės V. G. vardu buvo įregistruotas kitas ūkio pastatas 5I1m, be to šių ūkio pastatų statusas ir paskirtis yra ta pati, todėl atsakovai tomis pačiomis teisėmis gali naudoti ūkio pastatą 5I1m, kaip naudojo ūkio pastatą 3I1m. Teisėjų kolegijos vertinimu, ūkio pastatai 3I1m ir 5I1m yra visiškai skirtingi objektai. Iš gyvenamojo namo techninio paso pastatų ir statinių charakteristikos matyti, kad pastatas 3I1m buvo pastatytas iki 1941 m., šalia gyvenamojo namo 1A2m (1934 m. statybos), namo techninės apskaitos dokumentuose įvardintas kaip gyvenamojo namo priklausinys. Nuo 1992 m. lapkričio 3 d. V. G. atkurtos nuosavybės teisės į šiuos pastatus. Lietuvos Respublikos inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro duomenimis (1994 m. spalio 20 d. raštas 138884) 3I1m ūkio pastatas išregistruotas kaip nugriautas. Ginčo pastatas 5I1ž (buvęs 5I1m ) pastatytas 1972 m. ne šalia gyvenamojo namo, o žemės sklypo dalyje, nutolusioje nuo gyvenamojo namo ir neįvardintas kaip gyvenamojo namo priklausinys. Šis ūkio pastatas pastatytas savavališkai ir, kaip nustatyta anksčiau, 1993 m. kovo 29 d. potvarkiu buvo įteisintas žemės sklypo savininkės V. G. prašymu. Taigi ūkio pastatai 3I1m ir 5I1ž (buvęs 5I1m ) nėra tapatus, nors įregistruoti, kaip pastatai, skirti ūkio poreikiams tenkinti. Todėl ūkio pastatų registracijos data, tai, kad buvęs ūkio pastatas 3I1m ir esamas pastatas 5I1ž yra tuo pačiu adresu, nesudaro pagrindo sutikti su apeliantės argumentais ir pripažinti atsakovams teisę naudotis ūkio pastatu 5I1ž, tokiomis pačiomis teisėmis (asmeninės nuosavybės teise), kaip atsakovai naudojo ūkio pastatą 3I1m. 17. Kauno apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad gyvenamasis pastatas yra atskiras turtinis vienetas, kuris be ūkinio pastato 5I1ž (buvęs 5I1m ) gali būti savarankiškai valdomas ir kad tai nėra turtinis vienetas, be kurio apeliantė D. L. negalėtų valdyti gyvenamojo pastato ar jo naudojimas jai būtų apsunkintas. Pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą patvirtina aplinkybė, kad gyvenamojo namo 1A2m visų butų savininkai sutiko atlaisvinti ūkinį pastatą, su jais pasirašyta taikos sutartis. Esantys byloje rašytiniai įrodymai patvirtina, kad butui Nr. 6, adresu ( - ), Kaune patalpų šildymui naudojamos dujos (AB ,,Lietuvos dujos“ 2016 m. rugpjūčio 31 d raštas Nr. 3011-1664). Byloje nėra nuginčytas ieškovo argumentas, kad apeliantė turi galimybę naudoti sandėliavimui namo pastogę ir rūsio patalpą (43,24 kv. m.), kuri įrengta gyvenamajame name 1A2m. Vien tas faktas, kad rūsio patalpos, apeliantės manymu, nėra tinkamos būklės, nesudaro pagrindo atmesti ieškovo ieškinį, nes netinkamos būklės patalpų pagerinimu turi pasirūpinti patalpų savininkai, o ne ieškovas. 18. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tarp gyvenamojo namo ir ūkinio pastato nėra funkcinio ryšio, kuris būtų nuolatinio pobūdžio ir pasižymėtų nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (CPK 12, 178, 185 str.). 19. Ieškovas teigia, kad apeliantės reikalavimai dėl ūkinio pastato 5I1m pripažinimo gyvenamojo namo 1A2m priklausiniu atmestini dėl praleisto ieškinio senaties termino, kuris skaičiuojamas nuo pirkimo pardavimo 2003 m. balandžio 11 d. sutarties sudarymo, kuria apeliantė įsigijo nuosavybės teise dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių. Taigi ieškovo paskaičiavimu, apeliantė praleido daugiau nei 10 metų ieškiniui pareikšti, tačiau su tuo negalima sutikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė apie savo teisių pažeidimą, kad negali naudotis ūkiniu pastatu 5I1m, nes ūkio pastatas nėra gyvenamo namo priklausinys, jos paaiškinimu, sužinojo 2016 m. vasario 25 d. Kaip nustatyta byloje, atsakovai, tarp jų ir apeliantė, naudojo savo poreikiams tenkinti ūkinį pastatą 5I1m iki tol, kol ieškovas kreipėsi į teismą dėl jų iškeldinimo. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė D. L. nepraleido ieškinio senaties terminą teismui 2016 m. birželio 6 d. pateikusi priešieškinį nagrinėjamojoje byloje dėl ūkinio pastato 5I1m statuso pakeitimo. Tad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo ieškinio reikalavimo 2016 m. birželio 25 d. pateikimo dėl atsakovės iškeldinimo, o ne nuo pirkimo–pardavimo 2003 m. balandžio 11 d. sutarties sudarymo. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovė 10 metų termino priešieškinio pareiškimui paduoti nepraleido (CK 1.125 str.1 d., 1.127 str. 1 d.). Todėl šis ieškovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. 20. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. 21. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str.). 22. Atmetus atsakovės D. L. apeliacinį skundą, iš apeliantės priteistinos ieškovo turėtos teisinių paslaugų išlaidos (CPK 93 str., 96 str. 1 d., 98 str.). Ieškovas 2016 m. rugsėjo 5 d. sudarė teisinių paslaugų atstovavimo sutartį su advokate S. J., kuriai pavedė paruošti atsiliepimą į apeliacinį skundą civilinėje byloje. Esanti byloje 2016 m. rugsėjo 5 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 47/2016 už bendrą 50 Eur sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir 2016 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymas Nr. 136 už bendrą 50 Eur sumą patvirtina, kad ieškovas turėjo apeliacinės instancijos teisme 50 Eur išlaidas advokatės teisinėms paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, atsiliepime į apeliacinį skundą išsamiai atsakyta į visus apeliacinio skundo argumentus. Todėl ieškovo R. P. turėtos apeliacinės instancijos teisme išlaidos priteistinos iš atsakovės D. L., nes yra protingo dydžio, neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.11. punkte nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio.

15Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Kauno apylinkės teismo 2016 m liepos 14 d. sprendimo nekeisti.

17Priteisti iš atsakovės D. L. (a. k. ( - ) gyvenančios Kaune, ( - ) bylinėjimosi išlaidas dėl teisinių paslaugų apmokėjimo 50 (penkiasdešimt) Eur ieškovui R. P. (a. k. ( - ) gyvenančiam Kaune, ( - )).

18Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai