Byla 3K-3-422/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn; suinteresuotieji asmenys: Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, E. M. (M.), S. S., L. S., I. M., R. K., A. K., O. Č., S. M., K. M., N. M., R. K.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Byloje pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės prašymą pripažinti negyvenamąsias patalpas, pažymėtas indeksais 11-1 (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), 12-1 ir 12-2 (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), 13-1 ir 13-2 (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bešeimininkiu turtu ir perduoti jos nuosavybėn keliami šių patalpų funkcinę paskirtį ir pagal tai jų teisinį statusą nustatančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai. Pareiškėja nurodė, kad po to, kai į juos 2008 m. sausio 21 d. kreipėsi suinteresuotas asmuo L. S., prašęs patvirtinti, jog pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirmajame aukšte esančios pirmiau nurodytos negyvenamosios patalpos nepriklauso savivaldybei, ši atsakė, jog nėra įregistravusi nuosavybės teisių į patalpas ir jos neperduotos savivaldybei, kartu laikė, kad yra pagrindas manyti, jog patalpos yra valstybės turtas. Senamiesčio seniūnija, atsakydama į pareiškėjo užklausimą dėl šių patalpų valdymo, naudojimo ir priežasčių, dėl kurių jos neparduotos savivaldybei, nurodė, kad negyvenamosios patalpos nenaudojamos, įėjimą į jas užrakino buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkas. Pareiškėja, atsižvelgdama į gautą informaciją ir vadovaudamasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimu patvirtinta Statinių, neturinčių savininko (ar savininkas nežinomas) nustatymo, apskaitymo, dokumentų pateikimo pripažinti statinius bešeimininkiais tvarka, įrašė negyvenamąsias patalpas į statinių, kurie neturi savininkų (ar savininkai nežinomi), sąrašą, jas apskaitė nustatyta tvarka. Pareiškėja siekė nustatyti ginčo patalpų savininką, kartu išsiaiškino, kad patalpos neperduotos jai dėl to, kad VĮ Registrų centras, pateikęs duomenis, jog butui Nr. 7 priklauso rūsys ir pagalbinės patalpos, šių neidentifikavo. Pagal 1992 m. rugsėjo 11d. buto privatizavimo sutartį šio buto savininkas (I. A. T.) įsigijo tik butą su rūsiu, bet neprivatizavo pagalbinių patalpų. Suinteresuoto asmens L. S. 2008 m. liepos 24 d. rašte Vilniaus miesto savivaldybei nurodyta, kad namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), gyventojai nuo 1979 m. naudojasi ginčo negyvenamosiomis patalpomis ir nesutinka, kad jos būtų pripažintos bešeimininkiu turtu, taip pat prašė leisti registruoti patalpas gyventojų vardu bei teisėtai jomis naudotis, tačiau nepateikė dokumentų ar kitokių įrodymų, patvirtinančių, kad jiems nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos, kad jie šias patalpas remontavo ar kitaip jomis naudojosi; dėl to pareiškėja pradėjo vykdyti Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr.634 patvirtintose Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse nustatytas privalomas turto pripažinimo bešeimininkiu procedūras.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas sprendė, kad negyvenamosios patalpos yra antraeilis, t. y. tik su konkrečiu pagrindiniu daiktu egzistuojantis arba jam priklausantis, arba kitaip su juo susijęs daiktas (CK 4.13 straipsnis). Šią išvadą grindė, remdamasis antstolio I. G. 2010 m. gegužės 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos, VĮ Registrų centro išrašų, taip pat namo gyventojų parodymų duomenimis apie tai, kad patalpose yra namo komunikacijos, jose įrengti miesto vandentiekio, kanalizacijos ir šildymo vamzdynai (šie, kaip ir pakeistos patalpų durys, langai, kad neužšaltų jose esantys vamzdžiai, prižiūrimi ir tvarkomi gyventojų lėšomis); ginčo patalpose yra saugomi daiktai, patalpos yra užrakintos; taip pat daugiau kaip 40 metų name gyvenančių O. Č. ir S. S. parodymais, kad anksčiau negyvenamosiose patalpose buvo įrengti bendrojo naudojimo tualetai, ir šią aplinkybę patvirtinančiais kadastrinio matavimo bylos duomenimis. Teismas laikė, kad neįrodyta, jog pareiškėja būtų rūpinusis, prižiūrėjusi ar tvarkiusi ginčo patalpas. Daugiabučio gyvenamojo namo paskirtis yra tenkinti asmens būsto poreikius, ginčo patalpų – gyvenamojo namo butų poreikius (CK 4.82 straipsnio 1 dalis); įvertinęs ginčo negyvenamųjų patalpų savybes, teismas padarė išvadą, kad jos atitinka priklausinio kriterijus (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinį ryšį teismas pripažino teisiškai reikšmingu. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisė turi būti ginama priskiriant priklausinius butų savininkams CK 4.19 straipsnyje nustatyta tvarka (priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas). Šias išvadas teismas grindė teismų praktikos nuostatomis ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr.3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. K. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-595/2005; kt.). Aplinkybė, kad patalpos VĮ Registrų centre yra įregistruotos kaip atskiri nekilnojamojo turto vienetai, teismo vertinimu, nepaneigia fakto, jog nurodytos patalpos pagal savo teisinę prigimtį yra gyvenamojo namo butų priklausinys. Ištyręs negyvenamųjų patalpų funkcinę paskirtį ir nustatęs jų teisinį statusą, teismas pažymėjo, kad Butų kodekse ir Butų privatizavimo įstatyme nebuvo atskirų normų dėl patalpų, skirtų name esančių butų funkcionavimui pagal paskirtį užtikrinti, t. y. patalpų, kuriose yra komunikacijos, elektros, šilumos tiekimo įrengimai, privatizavimo, tokios patalpos tapo to namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendrąja daline nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje 830-oji DNSB v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-200/2007).

7Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos apeliacinį skundą, 2011 m. balandžio 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl CK 4.57–4.57 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų nesilaikymo, kai sprendžiamas pripažinimo bešeimininkiu turtu klausimas, kolegija nurodė, jog, negyvenamąsias patalpas pripažinus daugiabučio namo visų butų priklausiniu, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems namo gyventojams, nebuvo pagrindo spręsti dėl CK 4.57-4.58 straipsniuose įtvirtintų sąlygų buvimo. Kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentais dėl byloje teisingai nustatytų faktinių aplinkybių apie tai, kad į ginčo patalpas neįregistruota nuosavybės teisių ir jos nepriklauso butų savininkams, kad VĮ Valstybės turto fondas jų nevaldo patikėjimo teise, tačiau akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas ginčo patalpų nepripažino bešeimininkiu turtu dėl to, kad jose yra inžinerinė įranga, be kurios negali funkcionuoti gyvenamojo namo butai, todėl šios patalpos yra gyvenamojo namo priklausinys, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis visiems namo gyventojams ir negali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde išdėstė nesutikimo su tokia teismo išvada pagrindžiančius argumentus, tačiau kolegija laikė, jog pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu yra motyvuotos, pagrįstos bylos įrodymais ir teismų praktikos nuostatomis. Be energijos, vandens tiekimo, nuotekų šalinimo ir kitų inžinerinių tinklų daugiabutis namas netenkintų gyventojų būsto poreikių, todėl patalpos, kuriose šiems poreikiams tenkinti įrengta būtina inžinerinė įranga, būtinos tam, kad galėtų tinkamai funkcionuoti gyvenamasis namas (pagrindinis daiktas). Ginčo patalpų ir gyvenamojo namo funkcinis ryšys yra nuolatinio pobūdžio ir ši aplinkybė buvo pagrindas konstatuoti, kad negyvenamosios patalpos, kuriose buvo ir šiuo metu yra namo komunikacijos, atitinka priklausinio statusą (CK 4.19 straipsnio 1 dalis).

8Kolegija taip pat pažymėjo, kad ginčo patalpos yra ne tik būtinos namui tinkamai funkcionuoti; namo gyventojai naudojasi jomis, prižiūri vamzdynus, juos tvarko savo lėšomis. Nors apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad suinteresuotų asmenų pateikti duomenys (2007 m. rugsėjo 27 d. sutartis Nr. X784, 2007 m. rugsėjo 27 d. pinigų priėmimo kvitas Nr.1081206, 2008 m. sausio 4 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 0560382, 2008 m. sausio 18 d. sąskaita–faktūra Nr.0002871, 2008 m. sausio 22 d. kasos pajamų orderio kvitas Nr. 0001346, UAB „Senukų prekybos centras“ ir UAB „Vejuva“ kasos kvitai) visiškai neįrodo, jog nurodyti darbai ir medžiagos buvo skirti ginčo patalpoms, tačiau kolegija laikė, jog byloje neįrodyta priešingai. Kita vertus, kolegija laikėsi nuostatos, kad šiuo atveju apskritai nesvarbu, ar namo gyventojai rūpinasi ginčo patalpomis, nes pagal pareiškimo dalyką spręstina dėl ginčo patalpų priklausymo nuosavybės teise; be to, apeliaciniame skunde bešeimininkio daikto samprata aiškinama nepagrįstai siaurai; pagal CK 4.57 straipsnio 2 dalį ginamas sąžiningas daikto valdytojas, kuris nėra ir dar netapo savininku, tačiau daiktą valdo kaip savo. Kolegija taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybė, jog ginčo patalpos suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir joms suteikti unikalūs numeriai, nepaneigia šių patalpų teisinės prigimties – jos yra gyvenamojo namo butų priklausinys; tokį statusą lemia ne jo įregistravimo, bet nuolatinio funkcinio ryšio su vienu ar keliais pagrindiniais daiktais faktas. Pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad ginčo patalpos yra gyvenamojo namo visų butų priklausinys, nepaneigta, todėl kolegija padarė išvadą, jog šios patalpos negali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas ir negali būti pripažintas bešeimininkiu turtu bei perleistas pareiškėjos nuosavybėn; taip sprendžiant, būtų pažeistos namo bendraturčių teisės (CK 4.14 straipsnis).

9III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu kasatorė (pareiškėja) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškimą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

111. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priklausinio sampratą, pažeidimo (CK 4.12, 4.13, 4.14 straipsniai, 4.19 straipsnio 1 dalis). Daiktas, kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, negali būti laikomas priklausiniu. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9, 10 straipsnius Nekilnojamojo turto registre įregistruojami nekilnojamieji daiktai, kurie įstatymo nustatyta tvarka suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai ir kuriems suteiktas unikalus numeris, o objekto priklausiniai atskirai neregistruojami, bet įrašomi į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Teismai neatsižvelgė į Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenis, kad ginčo patalpos įregistruotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, jiems suteiktas unikalus numeris, todėl aplinkybė apie atskirų suformuotų patalpų buvimą negalėjo suponuoti išvados, jog jos yra namo priklausinys. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad negyvenamosios patalpos, kuriose įrengta bendra inžinerinė įranga, yra būtinos gyvenamajam namui (pagrindinis daiktas) funkcionuoti, todėl esą egzistuoja daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) butų funkcinis ryšys su inžinerine įranga ir negyvenamosiomis patalpomis, kuriose ši įranga yra, o šios patalpos yra daugiabučio namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), butų priklausinys, jos priklauso daugiabučio namo gyventojams bendrosios nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino padarytų pažeidimų ir, sutikęs su pirmosios instancijos teismo išvada, nepagrįstai išplėtė teisiškai reikšmingo pagrindinio ir jam tarnaujančiojo daikto funkcinio ryšio ribas nusakantį apibūdinimą.

122. Dėl bendrosios nuosavybės teisės į patalpas. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą, teismų praktikos nuostatų neatitinkančią išvadą, kad valstybinį ir visuomeninį butų fondo privatizavimą nustačiusiuose įstatymuose nereglamentuota dėl patalpų, skirtų name esančių butų funkcionavimui pagal paskirtį užtikrinti, įsigijimo, todėl ginčo patalpas pripažino gyvenamojo namo gyventojų bendrąja nuosavybe. Kasacinis teismas išaiškino, kad Butų privatizavimo įstatymas buvo teisinis pagrindas daugiabučio namo savininkų nuosavybės teisei į namą, butą atsirasti; gyvenamąsias patalpas galėjo įsigyti jų nuomininkai; negyvenamųjų patalpų privatizavimą, atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, nustatė įstatymo lydimieji teisės aktai: Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimas Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“; šį nutarimą papildę Centrinės privatizavimo komisijos posėdžių protokolai. Negyvenamosios patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į butų savininkų inventorines bylas kaip jų butų priklausiniai, miesto, rajono savivaldos organo sprendimu galėjo būti perduotos neatlygintinai butų savininkams, jeigu šie pareiškė tokį prašymą ir notariškai susitarė dėl tokių patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygų (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4 punktas). Negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, buvusios įtrauktos į miestų (rajonų) valdybų, valstybinių, valstybinių akcinių įmonių, įstaigų ir organizacijų balansą, buvo privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu gyvenamojo namo statybos projektinėje dokumentacijoje (namo perdavimo eksploatuoti akte), rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose (kartu ir gyvenamojo namo techninės apskaitos byloje) jos nebuvo pažymėtos kaip skirtos butų naudotojams kaip butų priklausiniai, arba jei šios patalpos buvo įrengtos pagal atskiras statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto sąmatas, nenumatant, kad jos skirtos butų naudotojams kaip bendrojo naudojimo patalpos (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo 4.2.3 papunktis). Ar ginčo patalpos yra daugiabučio namo savininkų bendroji nuosavybė, turi būti sprendžiama pagal tai, ar jos pagal savo technines savybes, paskirtį ir funkcinį ryšį su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu yra gyvenamojo namo (pagrindinio daikto) priklausinys, ar individualaus naudojimo patalpos ar savarankiškas nuosavybės objektas. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad vien ta aplinkybė, jog patalpose yra bendra inžinerinė įranga, nesudaro pagrindo jas vertinti kaip bendro naudojimo patalpų. Daugiabučio namo negyvenamosios patalpos, kurios butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, gali likti viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, gali būti savarankišku nuosavybės teisių objektų ir kitų įstatymų pagrindu perleistos kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje 91-oji GNBSB v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-566/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Daugiabučio namo savininkų bendrija Architektų g. 65, Vilniuje v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1/2011). Vadinasi, įgyvendinant teisės aktų nuostatas, daugiabučio namo negyvenamosios patalpos butų privatizavimo procese galėjo ir netapti visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, todėl teismai dėl ginčo patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja daline nuosavybe sprendė netinkamai.

133. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bešeimininkio daikto sampratą (CK 4.57, 4.58 straipsniai). Pagal CK 4.57 straipsnio 1 dalį bešeimininkiu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Taigi aplinkybė, kad daiktas neturi savininko ar savininkas nėra žinomas, yra būtina daikto pripažinimo bešeimininkiu sąlyga. Bylą nagrinėję teismai laikė, kad ginčo patalpos nepripažintinos bešeimininkėmis, nes jomis „naudojasi namo gyventojai“, tačiau tokia teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta; teismai nenustatė negyvenamųjų patalpų nuosavybės teisės (savininko) turėtojo. Asmenys, įgiję daiktą, tapo faktiniu šio daikto valdytoju, bet ne savininku. Daikto valdymo teisė gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė (CK 4.27 straipsnis). Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, valdymo registravimas saistomas įstatymo nustatyto reikalavimo daiktą valdyti daiktą atvirai, nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo. Šiuo atveju daikto valdymas neišviešintas, taigi situacija atitinka CK 4.57 straipsnio 1 dalyje nurodytą bešeimininkio turto sampratą.

144. Dėl proceso teisės normų (CPK 176-185 straipsniai). CPK nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės nustato pareigą teismams vertinti bylos aplinkybes, remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bet ne prielaidomis. Šiuo atveju aplinkybę, kad ginčo patalpos yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausinys, teismai grindžia ir subjektyviuoju kriterijumi, jog namo gyventojai naudojasi ginčo patalpomis. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pritardamas apeliacinio skundo argumentams dėl įrodymų tikrumo, neperdavė bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nors tą privalėjo padaryti pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

15Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškimu prisideda prie pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės kasacinio skundo.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

19Dėl priklausinio kaip antraeilio daikto

20Materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius, antraeilius ir į jų rūšis, o pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo. CK 4.12 straipsnyje pagrindiniai daiktai apibūdinami kaip daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai būti civilinėje teisinėje apyvartoje.

21Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi trijų rūšių daiktai: 1) egzistuojantys tik su pagrindiniais daiktais; 2) pagrindiniams daiktams priklausantys; 3) kitaip su pagrindiniais daiktais susiję daiktai. Šios, t. y. trečiosios, rūšies daiktams nekeliama reikalavimų egzistuoti tik su pagrindiniu daiktu ir priklausyti tik pagrindiniam daiktui. Su pagrindiniu daiktu kitaip susiję daiktai gali būti ir savarankiški, ir pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai. Savarankišku daiktu laikytinas daiktas, kuris savo naudingomis savybėmis ar paskirtimi gali būti atskirai naudojamas ir gali atskirai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Tai reiškia, kad jis nėra pagrindinio daikto esminė dalis, kaip kad, pavyzdžiui, daugiabučio gyvenamojo įranga, stogas, konstrukcijos ir kt., ar kaip pagrindiniam daiktui priklausantis daiktas. Pažymėtina tai, kad pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį vienas iš priklausinių požymių yra tas, jog tai yra savarankiški daiktai. Nesavarankiškam daiktui būdingas tarnavimas pagrindiniam daiktui yra viena iš kitokių pagrindinio ir antraeilio daiktų sąsajų.

22Priklausinys yra vienas iš antraeilių daiktų (CK 4.13 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrosios taisyklės, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, išimtį nedraudžiama susitarti, jog, pavyzdžiui, parduodant gyvenamąjį namą, prie jo esantis negyvenamas pastatas, kuris ūkine paskirtimi jam tarnauja kaip priklausinys, nebus parduotas, o liks pardavėjui. Likęs pardavėjui jis, būdamas savarankiškas daiktas ir netekęs tarnavimo pagrindiniam daiktui požymio, gali tapti pagrindiniu daiktu. Sutartyje priklausinio likimas – jo atskyrimas nuo pagrindinio daikto - turi būti aiškiai aptartas. Priešingu atveju būtų pagrindo vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas. Toks teisinis reglamentavimas ir išdėstyti argumentai patvirtina, kad priklausiniai gali būti savarankiški teisinių santykių objektai ir priklausomai nuo įstatymo ar susitarimo konkrečiomis aplinkybėmis gali tapti pagrindiniais daiktais. Ar konkrečiu atveju jis yra ar tapo pagrindiniu daiktu, yra sprendžiama pagal faktines aplinkybes.

23Dėl nekilnojamojo daikto kaip priklausinio teisinio registravimo

24Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nenulemia ir nereiškia, kad daikto savybės ar kriterijai yra būtent tokie; išviešinti duomenys nelemia daikto likimo. Tam turi reikšmės požymiai, savybės ir kriterijai, kurie priklauso daiktui, ir savininko valia.

25Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kokie nekilnojamieji daiktai jame registruojami. Be kita ko, tai gali būti statiniai, butai daugiabučiuose namuose ir patalpos. Registruojami daiktai turi būti atskiri ir jiems turi būti suteiktas unikalus numeris. Šie duomenys reikalingi nekilnojamajam daiktui kaip kadastriniam vienetui suformuoti ir registravimo įrašui padaryti, bet jie nenulemia daikto paskirties ir ryšių su kitais daiktais. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnyje reglamentuojamas nekilnojamųjų daiktų kaip priklausinių registravimas; šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymo nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu; įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaip buto ar patalpos priklausinys nekilnojamojo turto registre gali būti įregistruotas tik kitas tame pačiame statinyje esantis nekilnojamasis daiktas. Ši nuostata nenulemia ir nereglamentuoja, kad daugiabučiame gyvenamajame name esančio buto priklausiniu gali (negali) būti arba kad priklausiniu turi būti name esančios negyvenamosios patalpos. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kaip priklausiniai gali būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems nėra suteikta unikalaus numerio. Ši nuostata suprantama ir taip, kad priklausiniais registruojami tiek nekilnojamieji daiktai ar tų daiktų dalys, kurie yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir turi suteiktą unikalų numerį, tiek ir tie, kurie nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir neturi suteikto unikalaus numerio. Šios nuostatos nereglamentuoja ir nelemia, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimas atskiru nekilnojamojo turto objektu arba unikalaus numerio suteikimo būtų pripažintas daikto priklausiniu.

26Nagrinėjamoje byloje pagal faktines aplinkybes turi būti sprendžiama, ar negyvenamosios patalpos atitinka priklausiniui teisėje – įstatyme, teisės moksle ir teismų praktikoje – įtvirtintus ir suformuotus požymius. Kasacinio skundo argumentai, kad dėl daikto įregistravimo atskiru nekilnojamojo turto objektu jis negalėjo būti laikomas priklausiniu, yra teisiškai nepagrįsti ir atmetami. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad daikto priskyrimą priklausiniui lemia jo kriterijai ir požymiai, įtvirtinti daiktinės teisės normose, bet ne tik tai, kaip jie išviešinti registre. Kilus ginčui, registro duomenys gali būti naudojami kaip faktiniai įrodomieji duomenys, bet jie gali būti paneigiami, teismui įsitikinus jų nepagrįstumu ir teismo sprendime padarius išvadą dėl teismo sprendime nustatytų daikto požymių, kriterijų ar savybių. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl CK 4.12, 4.13, 4.14 ir 4.19 straipsnių, taip pat dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9, 10 straipsnių pažeidimo.

27Dėl nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiame gyvenamajame name

28Negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali būti bendrojo ar individualaus naudojimo. Priklausomai nuo šio (bet ne vien tik nuo jo) fakto gali būti nustatyta bendroji ar vieno asmens nuosavybės teisė į patalpas. Jeigu negyvenamosios patalpos buvo suprojektuotos, pastatytos ir paskirtos naudoti individualiai, tai nėra pagrindo spręsti dėl jų kaip dėl bendrojo naudojimo patalpų, nes jos nesiekė tenkinti ir netenkino bendrų reikmių. Negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name vien dėl to, kad jos skirtos ne gyventi, o namo gyventojų kitiems poreikiams patenkinti, negali būti vertinamos kaip to daugiabučio namo priklausinys. Jos gali būti savarankišku daiktu (patalpomis) kitame daikte (daugiabučiame name) ir veikti atskirai nuo vieno ar visų butų. Pavyzdžiui, jose gali būti vykdoma ūkinė, komercinė ar dar kitokia (pavyzdžiui, visuomeninė, kultūrinė, politinė) veikla. Toks savarankiškas daiktas gali būti ir savarankiškas nuosavybės objektas, t. y. turėti savininką, kuris gali būti ne daugiabučiame name esančio buto savininkas. Bet gali būti, kad toks savarankiškas daiktas kaip negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name yra buto ar butų priklausinys, jeigu atitinka priklausiniui jam nustatytus kriterijus.

29Minėta, kad priklausinys pagal CK 4.13 straipsnį yra antraeilis daiktas. Tai reiškia, kad jis yra su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas. CK 4.19 straipsnyje nustatyta, kad: 1) tai su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas; 2) susijęs nuolatinai, bet ne trumpai ar laikinai (bet tai nereiškia, kad šis požymis laiko atžvilgiu apskritai yra netinkamas, nes dėl nuolatinio pobūdžio sąsajos įgijimo daiktas gali būti pripažintas priklausiniu, o dėl jos praradimo (sandorio, valdymo netekimo fakto ar kt.) gali netekti šio požymio ir kartu priklausinio statuso); 3) sąsajos esmė – funkcinis ryšys, t. y. kad daiktas pagal savo savybes tarnauja pagrindiniam daiktui, pavyzdžiui, negyvenamosios patalpos daugiabučiame name patenkina buto ar butų savininkų ne gyvenamuosius, bet kitokius poreikius – kuro sandėliavimo, daiktų laikymo ir kt. Teismų praktikoje yra suformuluotos taisyklės, kad dėl daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės į negyvenamąsias patalpas sprendžiama pagal tai, ar jos pagal savo technines savybes, paskirtį ir funkcinį ryšį su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu yra gyvenamojo namo (pagrindinio daikto) priklausinys, ar individualaus naudojimo patalpos, ar savarankiškas nuosavybės objektas, ir kad inžinerinės įrangos buvimo jose faktas to nepatvirtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje 91-oji GNBSB v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-566/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Daugiabučio namo savininkų bendrija Architektų g. 65, Vilniuje v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1/2011).

30Daugiabučių gyvenamųjų namų privatizavimo metu butų savininkai įgijo nuosavybės teisę į privatizuotą pagrindinį daiktą – butą ir tuo metu jo priklausiniais buvusius daiktus. Kilus ginčui, pagal priklausiniui nustatytus kriterijus konkrečiu atveju sprendžiama, ar to daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkai įgijo nuosavybės teise negyvenamąsias patalpas kaip priklausinius, ar tos negyvenamosios patalpos liko neprivatizuotos, t. y. netapo butų savininkų nuosavybe, todėl liko valstybės nuosavybe. Vien ta aplinkybė, kad negyvenamosiose patalpose yra bendros komunikacijos, pagal kasacinio teismo praktiką nesudaro pagrindo išvadai, jog negyvenamoji patalpa yra bendrojo naudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 201 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Daugiabučio namo savininkų bendrija Architektų g. 65, Vilniuje v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1/2011); tai, kad negyvenamąja patalpa naudojasi namo gyventojai, gali būti vienas iš kriterijų sprendžiant, ar tai yra buto ar butų priklausinys. Turi būti nustatyta, kad negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. buto ar namo gyventojams buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui.

31Minėta, kad ir esant duomenų apie nuolatinį funkcinį ryšį, reikia įvertinti, kad jis gali pasibaigti ir pagal faktines aplinkybes nuosavybės teisės perėjimo metu turi būti sprendžiama, ar toks ryšys egzistavo.

32Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl negyvenamųjų patalpų kaip butų prikausinio statuso, argumentavo, kad patalpoje yra bendrojo naudojimo vamzdynai, kad kitoje patalpoje yra tualetai, kuriais naudojosi gyventojai, kad gyventojai patalpą naudoja. Šios faktinės aplinkybės gali būti priklausinio požymiais, bet jos turi būti patvirtintos patikimai. Dėl to turi būti aptarti kasacinio skundo motyvai dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo.

33Dėl įrodymų visumos vertinimo

34Pagal CPK 185 straipsnį turi būti vertinama reikšmingų bylos aplinkybių visuma. Sprendžiant, ar yra daugiabučio gyvenamojo namo butų priklausinys namo pirmajame aukšte esančios savarankiškos negyvenamosios patalpos, turi būti įvertintos konkrečios butų privatizavimo sutartys ir pagal jas bei pagal privatizavimo momentu buvusį naudojimą spręsti, ar jo metu buvo negyvenamosios patalpos atitinkamai naudojamos (ar tuo metu privatizuotuose butuose buvo kanalizacija, tualetai, ar namo gyventojai naudojosi negyvenamosiomis šiomis ar kitomis patalpomis). Byloje yra duomenų, kad tik kai kurie butai turėjo negyvenamąsias patalpas, kad dalis sandėliukų yra kieme. Kadangi butų savininkai teigia, kad teisėtai naudojo negyvenamąsias patalpas ir tualetus pirmame aukšte, tai šią aplinkybę turi patikimai pagrįsti. Pagal aplinkybes jie turi įrodyti, kad tuo metu, kai vyko privatizavimas, jie neturėjo butuose tualetų, neturėjo kitų sandėliukų kieme, rūsyje ar pusrūsyje (CPK 178 straipsnis). Faktinių duomenų apie tai nesurinkta; yra tik duomenų apie privatizuotų butų registro duomenis, bet nėra visų sutarčių priedų, butų ir jų priklausinių techninės dokumentacijos.

35Teisėjų kolegija daro išvadą, kad faktinės išvados dėl priklausinio padarytos, pažeidžiant CPK 185 straipsnį, nesivadovaujant bylai svarbių aplinkybių visuma.

36Dėl bešeimininkio turto valdymo

37Pagal CK 4.57 straipsnį bešeimininkiu turtu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas. Sąžiningai įgyjamu galima laikyti tokį valdymo pradėjimą, kai asmuo pradeda įgyvendinti kontrolę ar savo valdžią daiktui, nepažeisdamas teisės nuostatų, o taip pat sąžiningai manydamas, kad nėra daugiau asmenų, kurie turėtų teises į tą turtą. Jeigu negyvenamosios patalpos yra gyvenamajame name, kurio atskiri butai buvo privatizuoti, tai negyvenamųjų patalpų sąžiningas įgijimas ir teisėtas valdymas butų savininkų gali būti nustatytas tik konstatavus aplinkybes, kad jie buvo įsitikinę, jog tai ne valstybinis turtas.

38Vien aplinkybė, kad savivaldybė ar valstybė pati ar per savo atstovus, asmenis ar patikėtinius turto nenaudoja, nesudaro pagrindo spręsti, jog jis bešeimininkis. Turtą bešeimininkiu pripažinti ir pradėti jį naudoti sąžiningai ir teisėtai gali būti tai, kad savininkas jo nevaldo jokiu būdu, o ne tik kad jo nenaudoja. Savininkas vien laikydamas patalpas nenaudojamas, jeigu jis imasi priemonių apsaugoti, kad patalpomis nesinaudotų kiti (pavyzdžiui, uždaro, užkala, užrakina, daro perspėjamuosius užrašus ar sudaro kitokias kliūtis pašaliniams asmenims patekti ir pradėti naudojimąsi ir valdymą), taip patvirtina ir kartu įrodo, jog jis valdymo neprarado. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą nelaikyti daikto bešeimininkiu. Jeigu pašalinis asmuo, įveikdamas kliūtis, užvaldo nenaudojamą turtą, tai nors jam turto savininkas nežinomas, bet įgijęs turtą asmuo negali būti pripažįstamos sąžiningai įgijusiu daiktą ir teisėtai jį valdančiu. Į tokias nuostatas turi būti atsižvelgiama sprendžiant šią bylą. Dėl valdymo išviešinimo fakto kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, nes valdymas yra faktinė, o ne teisinė ir su teisine registracija siejama būklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-64/2011).

39Esant duomenų, kad valstybinis turtas nebuvo parduotas valstybinio turto privatizavimo tvarka (Valstybino turto privatizavimo įstatymo 1 straipsnis) ir neparduotas butų savininkams kaip priklausinys Butų privatizavimo įstatymo tvarka, teismas turi spręsti, ar nustatyto savininko nuosavybės teisės, kurios ginčijamos butų savininkų, negali būti ginamos, pripažįstant savininko nuosavybės teisę į ginčo patalpas, nes asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų apginta ne tik pažeista, bet ir ginčijama jo teisė. Jei civilinėje byloje dėl turto pripažinimo bešeimininkiu su jo perėmimo valstybės nuosavybėn tikslu yra nustatoma, kad turtas yra valstybinis, teismas gali ne patenkinti pareikšto reikalavimo, o iš esmės ir iš karto išspręsti ginčą, pripažindamas valstybės nuosavybės teisę į patalpas ir pašalinti ginčus dėl jų bešeimininkio statuso ir nepagrįsto nuosavybės teisės ginčijimo.

40Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

41Kasacinės instancijos teismas patyrė 157,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. pažyma). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šioje proceso stadijoje nėra galimybių priteisti pirmiau nurodytas išlaidas į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų priteisimo valstybės naudai turės išspręsti teismas, išnagrinėjęs bylą.

42Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

Nutarė

43Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

44Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Byloje pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės prašymą pripažinti... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu... 7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. Kolegija taip pat pažymėjo, kad ginčo patalpos yra ne tik būtinos namui... 9. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu kasatorė (pareiškėja) prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 11. 1. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priklausinio... 12. 2. Dėl bendrosios nuosavybės teisės į patalpas. Bylą nagrinėję teismai... 13. 3. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bešeimininkio... 14. 4. Dėl proceso teisės normų (CPK 176-185 straipsniai). CPK nustatytos... 15. Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. Civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės... 19. Dėl priklausinio kaip antraeilio daikto ... 20. Materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro... 21. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi trijų rūšių... 22. Priklausinys yra vienas iš antraeilių daiktų (CK 4.13 straipsnio 2 dalis).... 23. Dėl nekilnojamojo daikto kaip priklausinio teisinio registravimo ... 24. Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie... 25. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kokie... 26. Nagrinėjamoje byloje pagal faktines aplinkybes turi būti sprendžiama, ar... 27. Dėl nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiame... 28. Negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali būti bendrojo ar... 29. Minėta, kad priklausinys pagal CK 4.13 straipsnį yra antraeilis daiktas. Tai... 30. Daugiabučių gyvenamųjų namų privatizavimo metu butų savininkai įgijo... 31. Minėta, kad ir esant duomenų apie nuolatinį funkcinį ryšį, reikia... 32. Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl negyvenamųjų patalpų kaip... 33. Dėl įrodymų visumos vertinimo... 34. Pagal CPK 185 straipsnį turi būti vertinama reikšmingų bylos aplinkybių... 35. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad faktinės išvados dėl priklausinio... 36. Dėl bešeimininkio turto valdymo... 37. Pagal CK 4.57 straipsnį bešeimininkiu turtu nelaikomas sąžiningai įgytas... 38. Vien aplinkybė, kad savivaldybė ar valstybė pati ar per savo atstovus,... 39. Esant duomenų, kad valstybinis turtas nebuvo parduotas valstybinio turto... 40. Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu... 41. Kasacinės instancijos teismas patyrė 157,35 Lt išlaidų, susijusių su... 42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 43. Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą... 44. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...