Byla 2A-1296/2012
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Rimvydo Norkaus ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-117-372/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Langvesta“ ieškinį atsakovui M. J. dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas BUAB „Langvesta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. J. , kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 150 000 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (t. 1, b.l. 1-3). Nurodė, kad sandorių bei finansinės apskaitos dokumentų patikrinimo metu nustatyta, jog per laikotarpį nuo 2006 m. vasario 10 d. iki 2007 m. kovo 5 d. atsakovui buvo išmokėta iš ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos bei kasos 150 000 Lt. Piniginės lėšos buvo išmokėtos kaip avansas už norimą įsigyti žemės sklypą Mažeikių mieste, kurį pagal nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus turėjo atgauti J. B. J. , kurią atstovavo atsakovas, tačiau žemės sklypas įsigytas nebuvo. 2009 m. sausio 19 d. iškėlus UAB „Langvesta“ bankroto bylą, ieškovo BUAB „Langvesta“ vadybininkas A. P. 2009 m. vasario 6 d. perdavė bankroto administratoriui įmonės turtą, tarp jo ir trumpalaikį turtą – atsakovo 150 000 Lt debitorinį įsiskolinimą. Todėl bankroto administratorius pareikalavo iš atsakovo grąžinti 150 000 Lt avansą. Atsakovas avanso negrąžino ir paaiškino, kad šias lėšas jis sumokėjo pagal 2008 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvitą. Ieškovo teigimu, šios lėšos įmonėje negrąžintos, buvusi buhalterė E. K. , kuri neva pasirašė šį kvitą, įmonėje tuo metu nedirbo. Buvęs ieškovo direktorius A. P. nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. tokie pinigų priėmimo kvitai niekada nebuvo naudojami UAB „Langvesta“ buhalterinėje apskaitoje. Bankroto administratorius nepripažįsta įrodymu 2008 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvito dėl 150 000 Lt grąžinimo ieškovui ir teigia, kad 150 000 Lt avansas ieškovui negrąžintas iki šiol.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Šiaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo ieškovui 150000 Lt skolos ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 150000 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009 m. birželio 3 d. iki šio sprendimo visiško įvykdymo (t. 1, b.l. 162-165). Teismas nustatė, kad 2006 m. vasario 10 d. buvo sudaryta preliminari avanso sutartis dėl 2,39 ha žemės sklypo pirkimo už 150 000 Lt. Vykdant šią sutartį, atsakovas iš ieškovo gavo 150 000 Lt, tačiau žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo netikėti liudytojo A. P. parodymais, kad jis, 2008 m. rugpjūčio 1 d. sudarydamas sutarties nutraukimą dėl žemės pirkimo ir avanso atgavimo bei patvirtindamas, jog neturi pretenzijų atsakovui dėl jokių iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. sudarytų sandorių, tai padarė bijodamas galimų atsakovo reikalavimų sumokėti kompensaciją. Nors atsakovas teigė, kad jis grąžino A. P. 180 000 Lt gautą avansą, tačiau jo iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas konstatuojant, kad nėra surinkta objektyvių duomenų, kurie nenuginčijamai patvirtintų teiginį, jog atsakovas grąžino UAB „Langvesta“ direktoriui A. P. 180 000 Lt. Teismas konstatavo, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvitas negali būti laikomas patikimu įrodymu, jog atsakovas sumokėjo 180 000 Lt būtent UAB „Langvesta“ naudai. Atsakovas iš ieškovo gavo 150 000 Lt, o atsakovas teigia, kad grąžino 180 000 Lt. Todėl teismas pripažino, kad atsakovas yra nesąžiningas, klaidina teismą, nes protingas ir atidus žmogus be pagrindo nemokėtų 30 000 Lt daugiau nei gavo iš UAB „Langvesta“. Teismas pripažino, kad pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog yra didesnė tikimybė, kad atsakovas neatsiskaitė su ieškovu, todėl bankroto administratoriaus ieškinys yra pagrįstas.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Atsakovas M. J. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Raštiškas UAB „Langvesta“ direktoriaus A. P. 2008 m. rugpjūčio 1 d. sutarties nutraukimas, kuriame nurodyta, kad UAB „Langvesta“ atgavo sumokėtą avansą ir pretenzijų pardavėjui neturi dėl jokių sandorių, sudarytų iki 2008 m. rugpjūčio 1 d., yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta. Todėl A. P. , norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai. Teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nes A. P. privalėjo įrodyti, kad pinigų negavo, o ne apeliantas, kad pinigus grąžino.
  2. A. P. paaiškinimas apie 2008 m. rugpjūčio 1 d. rašto pasirašymo motyvus - neva bijant kompensacijos mokėjimo - yra visiškai nepagrįstas, nes iniciatyva nutraukti preliminarią sutartį dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo kilo iš apelianto pusės, todėl ieškovas galėjo prisiteisti iš atsakovo netesybas dėl įsipareigojimo nevykdymo, o ne atvirkščiai. Tuo tarpu A. P. , neva neatgavęs 180 000 Lt sumos, niekada nesikreipė į apeliantą, prašydamas grąžinti šią pinigų sumą, tai padarė tik bankroto administratorius.
  3. Teismo išvada, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvitas yra nepatikimas įrodymas, atsižvelgiant į gautus įrodymus ikiteisminio tyrimo metu, reiškia tik tiek, kad juo negalima vadovautis kaip įrodymu byloje. Rašytinis įrodymas, jog apeliantas pinigus grąžino, yra UAB „Langvesta“, atstovaujamos direktoriaus A. P. , 2008 m. rugpjūčio 1 d. parašytas sutarties dėl žemės nutraukimo raštas, kuriame nurodyta, kad „UAB „Langvesta“ atgavo sumokėtą avansą ir pretenzijų pardavėjui neturi dėl jokių sandorių, sudarytų iki 2008-08-01“. Teismas nepagrįstai šio įrodymo nevertino kaip įrodymo apie pinigų grąžinimą, vadovaudamasis vien tik A. P. aiškinimais. Teismas taip pat nepasisakė ir dėl notarės R. R. parodymų bei nepašalino prieštaravimų tarp jos bei A. P. parodymų.
  4. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas yra nesąžiningas ir klaidina teismą. Apelianto teigimu, 2006 m. vasario 10 d. preliminarioje avanso sutartyje dėl 2,39 ha žemės sklypo pirkimo ir 2007 m. vasario 8 d. sudarytos šios sutarties papildyme dėl sutarties kainos, pinigų mokėjimo tvarkos ir terminų buvo numatyta, kad už žemės pirkimą bus mokama ne 150 000 Lt, o 180 000 Lt. Iš ieškovo į apelianto asmeninę sąskaitą buvo pervesta 150 000 Lt, o 30 000 Lt A. P. apeliantui pervedė asmeniškai. Aplinkybė, kad pagal įmonės dokumentus apeliantas gavęs 150 000 Lt, yra nereikšminga, nes apeliantas privalėjo grąžinti ir grąžino visus iš UAB „Langvesta“ direktoriaus A. P. gautus pinigus, t.y. 180 000 Lt.

9Ieškovas BUAB „Langvesta“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas analizavo sudarytos preliminarios avanso sutarties 7 punkto nuostatas ir jas aiškino vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, atskleisdamas tikruosius šalių ketinimus tiek sudarant preliminarią sutartį, tiek ją nutraukiant.
  2. Teismas išsamiai ištyrė 2008 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvito atsiradimo aplinkybes, jas vertino nepažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančių normų. Teismas vadovavosi aplinkybe, kad liudytoja apklausta E. K. patvirtino, jog ji niekada nepasirašė pinigų priėmimo kvito, kuriuo apeliantas grąžino 180 000 Lt ieškovui, nes ieškovo buhalterinėje apskaitoje buvo naudojami kitokie pinigų priėmimo kvitai, t.y. jie buvo gaminami spaustuvėje. Todėl teismas pagrįstai suabejojo apelianto pateikto įrodymo – pinigų priėmimo kvito – patikimumu.
  3. Ieškovas teigia, kad apelianto minimas 2008 m. rugpjūčio 1 d. sutarties dėl žemės pirkimo nutraukimas nėra buhalterinis dokumentas, atspindintis ūkinę finansinę operaciją, jo egzistavimo faktas niekaip neatsispindi bendrovės buhalterijoje. Iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriui buvo perduotas trumpalaikio turto (debitorinių įsiskolinimų) sąrašas, į kurį debitoriumi įtrauktas apeliantas su 150 000 Lt įsiskolinimu, kas ir sudarė pagrindą administratoriui reikalauti priteisti bendrovei negrąžintą avansą dėl neįvykusio sandorio.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei materialinės teisės normų pažeidimų, prieštaraujančių viešajam interesui, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

13Byloje nustatyta, kad 2006 m. vasario 10 d. tarp ieškovo ir apelianto sudaryta preliminari avanso sutartis, pagal kurią apeliantas (pardavėjas) įsipareigojo sudaryti su ieškovu (pirkėju) žemės sklypo pardavimo sutartį už 150 000 Lt (t. 1 b.l. 68). Žemės sklypo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Byloje kilo ginčas dėl to, ar apeliantas pagal preliminarią sutartį sumokėtą 150 000 Lt avansą yra grąžinęs ieškovui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus tikimybių pusiausvyros principu, skundžiamu sprendimu nusprendė, kad ši suma ieškovui negrąžinta, todėl tenkino ieškinį visiškai. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas netinkamu įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teisme, kas, apelianto teigimu, lėmė neteisingas teismo išvadas. Taigi, vertintina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą.

14Apeliacinis skundas tenkintinas.

15Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal esamus byloje įrodymus labiau tikėtina, jog apeliantas nėra grąžinęs ieškovui gautų 150 000 Lt pagal preliminarią avanso sutartį. Kitaip tariant, buvo nuspręsta, jog apeliantas nepateikė pakankamai įrodymų, kad galima būtų labiau tikėti jo aiškinimu, jog 150 000 Lt avansą jis yra grąžinęs, o esami įrodymai labiau patvirtina priešingą ieškovo aiškinimą. Tokios teismo išvados padarytos iš esmės remiantis liudytojų A. P. (buvusio ieškovo vadovo), E. K. parodymų, ikiteisminio tyrimo, kurio metu nebuvo konstatuota A. P. ir E. K. nusikalstama veika, medžiagos, 2008 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvito serija LAN Nr. 1008-08, kuriame nurodyta, kad E. K. gavo iš apelianto 180 000 Lt (t. 1 b.l. 21), nepatikimumo, ieškovo administratoriui A. P. perduotu įmonės debitorių sąrašo (jame nurodyta apelianto 150 000 Lt skola įmonei – t. 1 b.l. 30) pagrindu. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, jos padarytos netinkamai paskirsčius šalims įrodinėjimo naštą.

16Prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma, o kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui (CK 6.123 str. 1, 2 d. d.). Pagal CK 6.65 straipsnio 1 dalį kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita.

17Nagrinėjamu atveju buvęs tuometinis įmonės vadovas A. P. 2008 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė raštą dėl sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad UAB „Langvesta“ nutraukia sutartį dėl žemės pirkimo, taip pat nurodė, kad „UAB „Langvesta“ atgavo sumokėtą avansą ir pretenzijų pardavėjam neturi dėl jokių sandorių, sudarytų iki 2008 m. rugpjūčio 1 d.“ (t. 1 b.l. 22). Taigi, minėtu raštu yra nutraukiama sutartis dėl žemės sklypo pirkimo, taip pat iš esmės vienareikšmiškai konstatuojamas ir apelianto prievolės grąžinti avansą tinkamas įvykdymas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu prievolę priimantis kreditorius pakvitavime nenurodo jokių pastabų dėl prievolės įvykdymo, preziumuojama, kad prievolės įvykdymo priėmimas reiškia tinkamą jos įvykdymą (CK 6.123 str. 1 d., 6.65 str. 1 d.). Toks prievolės įvykdymo priėmimo patvirtinimo santykis su tinkamu jos įvykdymu reikšmingas kilus ginčui dėl prievolės įvykdymo fakto ar įvykdymo tinkamumo. Tokiais atvejais pareiga įrodyti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka pakvitavimą be pastabų apie įvykdymo tinkamumą išdavusiam kreditoriui (CK 6.123 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010). Taigi, esant paminėtoms faktinėms aplinkybėms, visų pirma ieškovas turėjo pateikti pakankamai patikimus įrodymus, kurie paneigtų tinkamo prievolės įvykdymo prezumpciją. Kita vertus, net ir nepaisant apelianto naudai esančios prezumpcijos, jis taip pat turi teisę ir įstatyminę pareigą teikti įrodymus dėl aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Juo labiau, kad kasacinio teismo taip pat yra konstatuota, jog pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktą galintis patvirtinti rašytinis įrodymas; siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktą, skolininkas gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės bei argumentai nesuteikia pakankamo pagrindo išvadai, kad prievolės įvykdymo prezumpcija yra paneigta.

18Ieškovas ieškinyje tik paminėjo buvusio vadovo 2008 m. rugpjūčio 1 d. raštą, tačiau iš esmės jo nevertino ir nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su šio rašto surašymo priežastimis, jo nepagrįstumu, ieškinį iš esmės grindė tik 2008 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvito serija LAN Nr. 1008-08 nepatikimumu. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime taip pat itin akcentavo šio kvito įrodomosios galios nepakankamumą, nurodydamas, jog nėra vienareikšmiškai nustatyta, kad kvitą iš tikrųjų pasirašė liudytoja E. K. , kvitas yra kitokios formos, negu buvo ieškovo naudojami, be to, kvite nurodyta data, kuomet liudytoja pas ieškovą dar nedirbo. Tačiau šis kvitas nėra vienintelis įrodymas, kuriuo remiantis apeliantas įrodinėja avanso grąžinimą, šis įrodymas vertintinas kitų įrodymų visumos kontekste, juo labiau, kad dėl žemiau nurodomų motyvų galimai nepakankamas kvito pasirašymo aplinkybių aiškumas negali būti vienareikšmišku pagrindu atmesti apelianto aiškinimą, jog kvitą su galimai E. K. parašu jam perdavė A. P. .

19Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas rašysenos tyrimas siekiant nustatyti, ar kvitą pasirašė E. K. , A. P. , M. J. ar kitas asmuo. Specialisto išvadoje nurodoma, kad minimą kvitą tikriausiai pasirašė E. K. . Tokia išvada pagal šioje išvadoje išdėstytą penkių tyrimo rezultatų vertinimo skalę yra rezultatas, esantis arčiausiai maksimaliai patikimo vertinimo, t.y. arčiausiai išvados, kad dokumentas parašytas būtent to asmens (baudž. bylos Nr. 73-2-00036-09 t. 1 b.l. 73-121). Taigi, akivaizdu, kad vertinant šią išvadą tikimybių pusiausvyros taisykle labiau tikėtina, jog kvitas pasirašytas minėto asmens, o ne priešingai. Aplinkybės, kad E. K. 2008 m. rugpjūčio 1 d. pas ieškovą dar nedirbo bei kvitas yra kitokios formos nei buvo naudojamas ieškovo, taip pat per se nepaneigia 2008 m. rugpjūčio 1 d. rašte nurodyto avanso atgavimo fakto. Juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti, jog E. K. ir A. P. nuo 2008 m. gegužės mėn. kartu dirbo kitoje -„Akmenstos“ - bendrovėje, o tuo tarpu E. K. su apeliantu iš viso nebuvo pažįstami (t. 1 b.l. 84-85). Todėl menkai tikėtina, kad apeliantas, jei jis būtų klastojęs kvitą, galėtų administratoriui pateiktame kvite apskritai nurodyti E. K. pavardę, be to, atliekant rašysenos tyrimą taip pat nebuvo nustatyta, kad parašą ties jos pavarde galėjo atlikti apeliantas. Tuo tarpu iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad apelianto aiškinimą apie tai, kad kvitą jam perdavė A. P. , patvirtino liudytojas G. J. (baudž. bylos Nr. 73-2-00036-09 t. 2 b.l. 66-68). Nepaneigtas, o veikiau patvirtinamas ir apelianto aiškinimas, kad buvo ne vienas šio kvito egzempliorius – iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių kvitų vizualiai ir be specialių žinių matyti, kad juose skiriasi E. K. parašai, apelianto parašai taip pat skiriasi ir viename kvite parašo pradinė kilpa kerta liniją, kitame – ne (baudž. bylos Nr. 73-2-00036-09 t. 1 b.l. 76, 77).

20Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės sutiko su A. P. aiškinimu, kad šis 2008 m. rugpjūčio 1 d. raštą surašė vengdamas galimų apelianto reikalavimų sumokėti kompensaciją. Tačiau, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, netesybų ar kitokių nuostolių atlyginimo grėsmė sutarties nutraukimo atveju visų pirma buvo kilusi pačiam apeliantui, nes jis atsisakė parduoti žemės sklypą ir pardavė jį G. J. , o šiame rašte ir užfiksuota, jog būtent UAB „Langvesta“ pareiškė neturinti jokių pretenzijų apeliantui dėl sudarytų iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. sutarčių. Pažymėtina, kad liudytojas A. P. teismo posėdyje nurodė, kad jis pasirašė išankstinį dokumentą (t. 1 b.l. 143), ikiteisminiame tyrime jis taip pat teigė, kad raštas surašytas tik dėl to, kad M. J. žadėjo grąžinti pinigus (baudž. bylos Nr. 73-2-00036-09 t. 2 b.l. 55). Tačiau menkai tikėtina, kad įmonės vadovas, turintis būti lojalus įmonei ir veikti įmonės interesais, vien dėl apelianto pažadų grąžinti avansą ne tik būtų surašęs tokį raštą, bet ir, juo labiau, šį raštą būtų atidavęs apeliantui, kol šis negrąžino pinigų. Sutiktina su apelianto argumentu, jog jo atsiskaitymą su ieškovu netiesiogiai patvirtina ir ta aplinkybė, kad ne tik dėl UAB „Langvesta“ lėšomis sumokėtų 150 000 Lt, bet ir dėl paties A. P. sumokėtų 30 000 Lt asmeninių lėšų (dėl to, kad ši suma apeliantui buvo sumokėta, ikiteisminio tyrimo metu nurodė pats A. P. ) į jį iki administratoriaus kreipimosi niekas nesikreipė, o ir ikiteisminio tyrimo bei šios bylos nagrinėjimo metu A. P. neteigė, kad apeliantas 30 000 Lt yra jam skolingas. Pinigų grąžinimo faktą tvirtino liudytojai G. J. , A. L. (baudž. bylos Nr. 73-2-00036-09 t. 2 b.l. 66-67, 69-71). Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime, nurodęs, kad notarė R. R. nepatvirtino mačiusi 2008 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvito, t.y. akcentuodamas tik kvito, kaip įrodymo, nepatikimumą, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstai visiškai neįvertino paties lankymosi pas notarę fakto ir tikslo – tiek apeliantas, tiek notarė bei G. J. nurodo, kad pas notarę buvo atvykę apeliantas ir A. P. norėdami patvirtinti dokumentus būtent dėl pinigų grąžinimo fakto ir notarė paaiškino, jog būtinumo tvirtinti tokius dokumentus notarine tvarka nėra (t. 1 b.l. 76, 86, baudž. bylos Nr. 73-2-00036-09 t. 2 b.l. 34, 37). Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino šių asmenų lankymąsi pas notarę faktą (nors A. P. jį neigė), tačiau nepagrįstai jį vertino vien tik tuo siauru aspektu, kad notarė nemačiusi šio kvito, kas per se nei patvirtina, nei paneigia jo buvimą.

21Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad remiasi faktais, kurie nustatyti ikiteisminiame tyrime. Tačiau ikiteisminis tyrimas A. P. ir E. K. atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl pinigų neįnešimo į bendrovės kasą. Tokia ikiteisminiame tyrime padaryta išvada dėl minėtų asmenų savaime nereiškia, kad yra konstatuotas faktas, jog apeliantas avanso nėra grąžinęs, o tik reiškia, kad baudžiamojoje byloje dėl prieštaringų įrodymų nėra pakankamo pagrindo traukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn. Asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus, įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi, juo labiau, kad baudžiamajame procese galioja principas, jog visos abejonės aiškinamos įtariamųjų naudai, o civilinėje byloje teismas turi įvertinti bylos aplinkybes pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, ir nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, ieškovas turi paneigti avanso grąžinimo prezumpciją.

22Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog A. P. , perduodamas įmonės finansinius dokumentus bankroto administratoriui, apeliantą įtraukė į įmonės debitorių sąrašą taip pat nepaneigia 2008 m. rugpjūčio 1 d. rašte nurodyto avanso atgavimo fakto. Juo labiau atsižvelgiant į 2011 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio protokole esančius A. P. parodymus – „aš turiu piktumą ant jo, tik dabar neaiškinsiu“ ir aplinkybę, kad jis, įtraukęs apeliantą į bendrovės debitorių sąrašą, niekur neteigė, jog apeliantas jam yra skolingas asmeniškai 30 000 Lt.

23Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas laikytinas nesąžiningu dėl to, kad teigia grąžinęs 180 000 Lt, nes protingas ir atidus asmuo nemokėtų didesnės sumos negu jis yra gavęs. Išvada, kad apeliantas grąžino daugiau negu buvo gavęs, prieštarauja faktinėms aplinkybėms - pats A. P. , kaip minėta, yra nurodęs, kad apeliantui be 150 000 Lt avanso, sumokėto bendrovės lėšomis, yra davęs dar 30 000 Lt iš savo asmeninių lėšų. Todėl yra pagrindas manyti, jog būtent visos (o ne dalies) apelianto gautos 180 000 Lt sumos grąžinimas leidžia daryti priešingą išvadą dėl apelianto sąžiningumo negu yra padaryta skundžiamame sprendime.

24Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2009 ir kt.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi; taip pat reikia įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009) Apibendrinant nagrinėjamą atvejį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos faktines aplinkybes ir įrodymų visetą, o labiau vienpusiškai vertino tik apeliantui nepalankius galimai suinteresuotų asmenų bylos baigtimi parodymus, nepagrįstai sureikšmino pinigų priėmimo kvito ir sumenkino 2008 m. rugpjūčio 1 d. rašto bei galimai mažiau suinteresuotų (arba visai nesuinteresuotų) asmenų parodymų įtaką ginčo išsprendimui, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą apie avanso negrąžinimą. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinant aukščiau išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovo pateikti įrodymai nepaneigia apelianto prievolės įvykdymo prezumpcijos. Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

25Apeliantas yra sumokėjęs 1 000 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą, likusios žyminio mokesčio sumos mokėjimas 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi atidėtas iki įsiteisės sprendimas šioje byloje (t. 2 b.l. 2, 16). Ieškovas šioje byloje yra bankrutuojanti įmonė. Todėl pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą už apeliacinį skundą apeliantas apskritai neprivalėjo mokėti žyminio mokesčio. Dėl to sumokėtas žyminis mokestis jam grąžintinas (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

26Kadangi ieškinys atmetamas, naikintinos taikytos laikinosios apsaugos priemonės apelianto turtui (CPK 150 str. 2 d.).

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

28Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

29Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Langvesta“ 40,41 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

30Grąžinti M. J. 1 000 Lt žyminį mokestį, sumokėtą per Lietuvos paštą pagal 2011 m. gruodžio 8 d. kvitą.

31Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones M. J. turtui, taikytas Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 3 d. nutartimi (Turto arešto aktas Nr. 0509002616). Išsiųsti šio sprendimo nuorašą Turto arešto registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas BUAB „Langvesta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M.... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 8. Atsakovas M. J. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 9. Ieškovas BUAB „Langvesta“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 10. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 11. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 12. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje... 13. Byloje nustatyta, kad 2006 m. vasario 10 d. tarp ieškovo ir apelianto sudaryta... 14. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 15. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal esamus byloje... 16. Prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma, o kai kreditorius priėmė... 17. Nagrinėjamu atveju buvęs tuometinis įmonės vadovas A. P. 2008 m.... 18. Ieškovas ieškinyje tik paminėjo buvusio vadovo 2008 m. rugpjūčio 1 d.... 19. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas rašysenos tyrimas siekiant nustatyti,... 20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės sutiko su A.... 21. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad remiasi faktais, kurie nustatyti... 22. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog A. P. , perduodamas įmonės... 23. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 24. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismas,... 25. Apeliantas yra sumokėjęs 1 000 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą,... 26. Kadangi ieškinys atmetamas, naikintinos taikytos laikinosios apsaugos... 27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 28. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir... 29. Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės... 30. Grąžinti M. J. 1 000 Lt žyminį mokestį, sumokėtą per Lietuvos paštą... 31. Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones M. J. turtui, taikytas Šiaulių...