Byla e3K-3-158-690/2018
Dėl negautų pajamų priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Algirdo Taminsko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Timbex“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Timbex“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tauragės šilumos tinklai“ dėl negautų pajamų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių negautų pajamų vykdant pirkimo–pardavimo sutartį atlyginimą, kai pirkėjas nenupirko reikiamo kiekio prekių (biokuro) iš pardavėjo, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė UAB „Timbex“ ieškiniu Klaipėdos apygardos teismo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Tauragės šilumos tinklai“ 94 498,93 Eur negautų pajamų, 8,05 proc. metines palūkanas už priteistiną 94 498,93 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. gegužės 14 d. ieškovė ir atsakovė sudarė biokuro (smulkintos medienos) pirkimo–pardavimo sutartį Nr. VP-12 (toliau ir – sutartis), pagal kurią ieškovė tiekia (parduoda) biokurą atsakovei, o ši turi pareigą pagal sutarties sąlygas pirkti savo poreikiams reikiamą kiekį biokuro ir sumokėti ieškovei už jos pristatytas prekes. Atsakovė sutartimi įsipareigojo sutarties galiojimo metu nedeginti savo eksploatuojamame šilumos katile iš kitų tiekėjų pirkto biokuro, tačiau nuo 2015 m. liepos 8 d. atsakovė pažeidžia sutartį – savo poreikiams reikiamą biokuro kiekį perka ne pagal sutartį iš ieškovės, o iš kitų biokuro tiekėjų, ir tokio paties biokuro kiekio neperka iš ieškovės. Iš viso atsakovė savo poreikiams iš kitų tiekėjų nusipirko 5883 tne biokuro, tai atitinka 51 358,59 MWh, todėl ieškovės negautos pajamos (grynasis pelnas) sutarties galiojimo laikotarpiu sudaro 94 498,93 Eur.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovei 38 428,12 Eur nuostolių atlyginimo, 8,05 proc. metines palūkanas už priteistą 38 428,12 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. spalio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 14 d. ieškovė ir atsakovė sudarė biokuro (smulkintos medienos) pirkimo–pardavimo sutartį Nr. VP-12, pagal kurią ieškovė tiekia (parduoda) biokurą atsakovei, o ši turi pareigą pagal sutarties sąlygas pirkti savo poreikiams reikiamą kiekį biokuro ir sumokėti ieškovei už jos pristatytas prekes.
  3. Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo (toliau – ir EIRĮ) 191 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-4931 redakcija) 1 dalis, įsigaliojusi 2013 m. liepos 20 d., nustatė, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendri šilumos ir elektros energijos gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti naudoja biokurą, privalo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydami šią elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį: 2014 m. – ne mažiau kaip 10 proc., 2015 m. – ne mažiau kaip 30 proc., 2016 metais – 50 proc. Minėto straipsnio aktuali redakcija (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1432 redakcija), galiojusi (galiojanti ir šiuo metu) laikotarpiu, kuriuo ieškovė nurodo patyrusi nuostolių, nustatė, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendri šilumos ir elektros energijos gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti naudoja biokurą, privalo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydami šią elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį: 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc., 2015 metais – ne mažiau kaip 50 proc., 2016 metais – 100 proc. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad 1 dalyje išdėstyti reikalavimai nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau; trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais.
  4. Atsakovei 2015 m. birželio 22 d. surašytas reguliuojamos veiklos ar Reglamento (ES) Nr. 1227/2011 dėl didmeninės energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo nuostatų pažeidimo protokolas Nr. K3-4, kuriame buvo konstatuota, kad atsakovė, vykdanti šilumos tiekimo veiklą, neįvykdė Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodyto įpareigojimo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai, 2014 m. joje įsigydama ne mažiau kaip 10 proc. elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį, ir nepagrindė, kad šie reikalavimai jai netaikomi. Minėto protokolo pagrindu Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir VKEKK) 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. O3-501 „Dėl UAB „Tauragės šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ nutarė skirti atsakovei piniginę 289 Eur baudą už nustatytą reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimą, įpareigoti atsakovę laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų 2015 m. ir vėlesniais laikotarpiais įsigyti EIRĮ įtvirtintą biokuro kiekį energijos išteklių biržoje. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu atsakovei paskirta bauda liko nepakeista, pripažinta, kad atsakovė nesilaikė EIRĮ nuostatų.
  5. Ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl biokuro pirkimo yra susijusios su laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2016 m. kovo 30 d. Konstatuotina, kad dėl minėtų EIRĮ nuostatų atsakovė, šilumos energijai gaminti naudojanti biokurą, privalėjo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai, šią šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį įsigydama: 2015 m. – ne mažiau kaip 50 proc., 2016 m. – 100 proc.
  6. Ieškovė neįrodė EIRĮ 191 straipsnio 2 dalies sąlygų, leidžiančių reikalingą biokuro kiekį pirkti ne iš energijos išteklių biržos. Šalių sutarties nuostatos aiškiai įrodo, kad ieškovės nustatyta atsakovei parduotino biokuro kaina – 22,56 Eur/MWh – yra aukštesnė nei ta, kurią atsakovė mokėjo pirkdama biokurą išteklių biržoje. Iš energijos išteklių biržos viešųjų duomenų, esančių interneto tinklalapyje www.baltpool.lt, nustatyta, kad atsakovės perkamo biokuro megavatvalandės (MWh) kaina neviršijo 20 Eur. Todėl atsakovė 2016 m. pagrįstai ir teisėtai nepirko biokuro iš ieškovės. Todėl teismas netenkino ieškinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo už atsakovės pagrįstai nepirkto biokuro kiekio dalį 2016 metais.
  7. Atsakovė laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., kai EIRĮ nuostatos įpareigojo ją pirkti iš energijos išteklių biržos ne mažiau kaip 50 proc. reikalingo biokuro kiekio, įsigijo 5888 tne biokuro, sutarto šalių sutartimi. Minėtas biokuro ekvivalentas megavatvalandėmis (MWh) sudaro 51 358,08 (manant, kad katilų naudingo veiksmo koeficientas – 0,75). Atsakovė iš ieškovės 2015 metais įsigijo biokuro, kurio kiekis, apskaičiuotas pagal sutartį megavatvalandėmis (MWh), yra 35 206,45. Atsakovė savo poreikiams 2015 metais iš viso įsigijo biokuro, kurio kiekis, apskaičiuotas pagal sutartį megavatvalandėmis (MWh), sudaro 86 564,53. 50 proc. minėto biokuro kiekio atsakovė pagrįstai pirko iš energijos išteklių biržos, iš viso 43 282,27 MWh.
  8. Dėl atsakovės pareigos pirkti tokį pat biokuro (energijos) kiekį – 43 282,27 MWh – iš ieškovės teismas sprendė, kad abi sutarties šalys nebuvo pakankamai suinteresuotos sutarties vykdymu. Atsakovė, žinodama, kad biokuro gali gauti pigiau nei iš ieškovės, apie jai siūlomą mažesnę kainą galėjo ir privalėjo informuoti ieškovę (sutarties 4.1.7 punktas), taip pastarajai išsaugant teisėtą lūkestį (tuo atveju, jei ieškovė pasiūlytų mažesnę kainą, nei atsakovei pasiūlė kiti tiekėjai) gauti pajamų iš parduodamo atsakovei biokuro. Kita vertus, duomenys apie vidutinę biokuro kainą yra vieši (žr. www.baltpool.lt), todėl ieškovė taip pat galėjo pasidomėti vyraujančiomis biokuro rinkos kainomis ir spręsti klausimą dėl biokuro kainos mažinimo, bet to nepadarė. Toks ieškovės elgesys neatitinka sutarties 4.8 punkto, todėl teismas sprendė, kad abi šalys lygiomis dalimis kaltos dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė 50 proc. nuostolių atlyginimą, t. y. už 21 641,14 MWh energijos, gautos realizavus (sudeginus) atitinkamą kiekį biokuro (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 3 dalis).
  9. Abi šalys pažeidė pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis, atsakovė nepateisino ieškovės teisėtų lūkesčių gauti sutartyje nurodytą kainą. Priešingu atveju ieškovės atsakomybės ribos būtų buvusios platesnės nei atsakovės, to šioje byloje nenustatyta. Atsakovė nesuteikė ieškovei informacijos dėl kitų tiekėjų pasiūlytos mažesnės biokuro kainos, todėl ieškovė neturėjo jokio pagrindo siūlyti mažesnę kainą ir pagrįstai tikėjosi, kad atitinkamas biokuro kiekis bus perkamas iš jos už sutartyje nustatytą kainą. Atsakovė ieškovės teisėtų lūkesčių pirkti 21 641,14 MWh energijos už sutartyje (3.1 punktas) nurodytą kainą – 22,56 Eur/MWh – netenkino nepagrįstai, todėl ieškovė pagrįstai atlygintiną nuostolių dydį skaičiavo nuo sutartimi sulygtos kainos. Pagal sutartį biokuro kiekio, kurio ekvivalentas 21 641,14 MWh, sutartinė bendra kaina sudarytų 488 224,11 Eur, o ieškovės nurodytas pelno maržos dydis – 9,26 proc. – yra pagrįstas atlikus skaičiavimus, įvertinus galimas sąnaudas. Atsakovė nenuginčijo ieškovės nurodytos pelno maržos dydžio. Duomenys apie ieškovės gautą grynąjį pelną už 2014 m. sudaro pagrindą teigti, kad įrodyta, jog ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis grynojo pelno nuo 488 224,11 Eur, taikant 9,26 proc. pelno maržą, atskaičius pelno mokestį (15 proc.). Ieškovė patyrė 38 428,12 Eur nuostolių, todėl turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą iš atsakovės (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).
  10. Už laiku neįvykdytą piniginę prievolę iš atsakovės ieškovei priteistos įstatymo nustatytos 8,05 proc. metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 dalies 5 punktas).
  1. Bylą pagal ieškovės UAB „Timbex“ ir atsakovės UAB „Tauragės šilumos tinklai“ apeliacinius skundus išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. liepos 5 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.
  2. Apeliacinės instancijos teismas priėmė naujus atsakovės pateiktus įrodymus: VKEKK 2016 m. spalio 21 d. nutarimą Nr. O3-326, UAB „Baltpool“ 2016 m. gruodžio 5 d. pažymą Nr. 16-SD-429, VKEKK 2016 m. gruodžio 13 d. protokolą Nr. K3-7, VKEKK 2017 m. kovo 14 d. nutarimą Nr. O3-80. Teismas pažymėjo, kad naujų įrodymų priėmimas nepažeidžia šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų, bylos nagrinėjimo neužvilkins (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnis).
  3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Reikalaudama nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo, sutarties neįvykdymą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), privalo įrodyti ieškovė. Taip pat ji privalo įrodyti patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir sutarties neįvykdymo (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis).
  4. Kategoriška EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies liepiamoji formuluotė („privalo“) suponuoja šiame straipsnyje įtvirtintos teisės normos imperatyvumą. Įstatymo tikslų požiūriu taip pat konstatuotinas šios teisės normos imperatyvumas. 2013 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo 1, 2, 3, 4, 7, 9, 10, 13, 17, 19 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 17-1, 19-1 straipsniais ir V skirsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-493 travaux préparatoires (parengiamieji darbai), be kita ko, aiškinamasis raštas, patvirtina įstatymų leidėjo ketinimą paskatinti biokuro rinkos dalyvius vykdyti prekybą biržoje skaidriomis ir visiems vienodomis sąlygomis, o tam buvo būtina nustatyti pereinamąjį laikotarpį, kuriuo rinkos dalyviai privalėtų tam tikrą dalį biokuro produktų įsigyti biržoje. Šio įstatymo pakeitimo projekto iniciatoriai nurodė, kad įteisinus biržą, kaip vieną iš privalomų energijos išteklių, naudojamų šilumos ir (ar) elektros gamybai, įsigijimo būdų, bus skatinama vietos gamintojų plėtra ir naujų biokuro tiekėjų atsiradimas rinkoje; biržos kaina yra geriausiai rinkos situaciją atspindinti kaina, nes ji susiformuoja konkurencingoje rinkoje, naudojant skaidrų, lygiateisį prekybos modelį, kuris sprendžia daugelį šiandienos rinkos problemų: apima daug įvairaus dydžio dalyvių, sukuria palyginamą produktų standartą, vienodus kokybės nustatymo principus, lygius reikalavimus užstatams ir pan.
  5. Pagal EIRĮ (įstatymo 2014 m. gruodžio 16 d. redakcija) 191 straipsnio 1 dalį, įsigaliojusią nuo 2015 m. sausio 1 d., atsakovė 2015 metais privalėjo per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 50 proc. biokuro, o 2016 metais – ne mažiau kaip 100 proc. Imperatyvioji įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviajai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyviojoje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009).
  6. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005), CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, aiškintina ir taikytina, atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį, o ne ją sudarant. Todėl EIRĮ (įstatymo 2014 m. gruodžio 16 d. redakcija) 191 straipsnio 1 dalis, įsigaliojusi po biokuro (smulkintos medienos) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, taikytina šalių ginčui. Konstatavus, kad atsakovė 2015 metais privalėjo per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 50 proc. biokuro, o 2016 metais – ne mažiau kaip 100 proc., spręstina, jog nagrinėjamam ginčui aktualus tik 2015 metų periodas, nes 2016 metais atsakovė visą reikiamą biokurą privalėjo įsigyti per energijos išteklių biržą.
  7. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. kovo 14 d. nutarime Nr. O3-80 „Dėl UAB „Tauragės šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ nurodyta, kad 2015 metais atsakovė įsigijo ir elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai sunaudojo 7198,7 tne biokuro; energijos išteklių biržoje atsakovė nupirko 2481,827 tne, t. y. 34,50 proc. 2015 metais įsigyto biokuro kiekio. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatė, kad atsakovė pagal dvišalę biokuro pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo medienos skiedrų už 240,94 Eur/tne, t. y. didesnė nei vidutinė to paties laikotarpio energijos išteklių biržoje parduotų medienos skiedrų kaina buvo 166,53 Eur/tne.
  8. 2015 m. atsakovė iš ieškovės įsigijo 64 proc. viso įsigyto biokuro, t. y. daugiau nei 50 proc., nustatytų imperatyviųjų teisės normų. Biržoje atsakovė biokurą galėjo įsigyti net trečdaliu (31 proc.) pigiau nei 2015 metais įsigijo iš ieškovės, todėl tenkinama ir 2013 m. gegužės 14 d. biokuro pirkimo–pardavimo sutarties 3.8 punkto sąlyga, pagal kurią šalys sulygo, kad, kitiems tiekėjams pasiūlius parduoti biokurą dešimt ir daugiau procentų pigiau, negu parduoda ieškovė, atsakovė pasilieka teisę pirkti biokurą iš šių tiekėjų. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė nepasiūlė ieškovei pirmumo teise parduoti biokurą nauja, kitų tiekėjų pasiūlyta, mažesne kaina, teisėjų kolegijos vertinimu, nelemia atsakovės veiksmų neteisėtumo, ypač įvertinus 31 proc. dydžio kainų skirtumą bei biokuro įsigijimo biržoje procedūros specifiką (sandoriai biržoje laikomi sudarytais nuo prekybos rezultatų paskelbimo momento). Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė, kaip biokuro biržos dalyvė, negalėjo įgyvendinti savo pirmumo teisės atsakovei parduoti biokurą mažesne kaina per biokuro biržą. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji realiai galėjo parduoti atsakovei biokurą trečdaliu pigiau, t. y. už vidutinę 2015 m. biokuro kainą biržoje.
  9. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė dalį biokuro (pjuvenas) pirko ne biržoje ir ne pagal sutartį, o sudarė pirkimo sandorius su kitais tiekėjais. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius dėl pjuvenų pirkimo, t. y. nenurodė ir įrodymais nepagrindė, kada, su kuo, kokiomis konkrečiomis sąlygomis buvo sudaryti ir vykdomi ieškovės nurodomi pjuvenų pirkimo sandoriai su kitais tiekėjais ir pan.
  10. Ieškovė, siekdama įrodyti savo ieškinio reikalavimų pagrįstumą (atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą), turėjo pagrįsti EIRĮ 191 straipsnio 2 dalies taikymo galimybę nagrinėjamoje byloje. Tokios galimybės nepagrindus ir nenustačius neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė atsakovei negali būti taikoma, todėl teismas atmetė ieškinį.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Timbex“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį, kuria netenkinta ieškinio dalis, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 5 d. nutartį bei priimti naują sprendimą tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010). Net jei EIRĮ 191 straipsnyje išdėstytos imperatyviosios teisės normos, CK 6.157 straipsnio 2 dalis aiškiai nurodo imperatyviųjų teisės normų ir sutarties, kuri šalims turi įstatymo galią, santykį, jei imperatyviosios teisės normos pasikeičia po sutarties sudarymo. EIRĮ 191 straipsnis buvo priimtas ir įsigaliojo po sutarties sudarymo. Sutartis laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2016 m. kovo 30 d. (t. y. jos galiojimo laikotarpiu) tiek ieškovei, tiek ir atsakovei pagal CK 6.189 straipsnį turėjo įstatymo galią, t. y. iš esmės tokią pačią teisinę reikšmę, kaip ir EIRĮ 191 straipsnis. Sutarties vykdymas, be kita ko, buvo patvirtintas ir įsiteisėjusia Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartimi, kuria patvirtinta taikos sutartis, taip sutartis įgijo res judicata (galutinis teismo sprendimas) ir priverstinai vykdytino dokumento galią.
    2. CK 6.157 straipsnio 2 dalis nustato, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant ir kitas CK nuostatas, reglamentuojančias sutarties nutraukimo, pakeitimo bei sutarties vykdymo sąlygas, nustatančias, kad sutartis šalims turi įstatymo galią, todėl nukrypti nuo sutarties sąlygų ją vykdant galima tik sutarties ar įstatyme nustatytais atvejais.
    3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005 pasisakė, kad šalys, sudarydamos sutartį, yra laisvos tiek, kiek jos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Priešingai nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-605/2005, ginčo byloje teismai nekonstatavo, kad sutartis yra keičiama pasikeitus įstatymams bei kitiems teisės aktams (t. y. sutartyje nėra nuostatų, kurios leistų arba įpareigotų ginčo šalis keisti sutartį pasikeitus teisės aktams); sutarties vykdymo metu naujai atsiradusiame EIRĮ 191 straipsnyje nėra išdėstyta leidimo (nėra įstatymo leidėjo suteikta teisė) atsakovei, kaip energetikos įmonei, nevykdyti iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų civilinių sutarčių, energetikos įmonės minėtu įstatymo straipsniu nėra atleidžiamos nuo civilinės atsakomybės už iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų civilinių sutarčių tinkamą nevykdymą ir šia teisės norma iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytos civilinės sutartys nėra naikinamos, modifikuojamos ar nutraukiamos. Priešingas EIRĮ 191 straipsnio nuostatų aiškinimas reikštų tokio įstatymo neatitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes minėtas įstatymas nenustato jokio kompensacijos mechanizmo sutarties šalims dėl jų teisėtų lūkesčių, įgytų sudarius terminuotas kuro tiekimo sutartis, pažeidimo.
    4. Net ir toks aplinkybių po sutarties sudarymo pasikeitimas, kuris nepriklauso nuo šalių valios ir dėl kurio šalys nebuvo prisiėmusios rizikos, jei dėl to įsipareigojimų našta vienai iš šalių labai padidėja, palyginti su tuo, ką šalys buvo sutarusios sutartyje, ir (ar) žlunga sutarties tikslas, arba jeigu sutarties įvykdymas tampa ekonomiškai nebepateisinamas, negali savaime nutraukti sutarties ir atleisti šalis nuo įsipareigojimų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009; kt.). Todėl tik visiškas neįmanomumas įvykdyti sutartį gali būti pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti šalį nuo sutartinių įsipareigojimų pagal CK 6.62, 6.253 ar 6.212 straipsnius.
    5. Visos kitos aplinkybės, kurios itin apsunkina sutartinių įsipareigojimų vykdymą, tačiau objektyviai faktinis sutarties vykdymas yra įmanomas, neatleidžia sutarties šalių nuo įsipareigojimų vykdymo, o, laikantis favor contractus (sutarties stabilumo, išsaugojimo) principo, tik suteikia šalims teisę kreiptis į kitą šalį ar teismą dėl sutartinių santykių modifikavimo tam, kad būtų atkurtas šalių teisių ir interesų balansas.
    6. Sprendžiant ginčo byloje dėl ieškinio taikymo ir taikant CK 6.157 straipsnio 2 dalį bei EIRĮ 191 straipsnį, buvo svarbu tinkamai įvertinti taikos sutarties įrodomąją reikšmę, tačiau teismai to nepadarė. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas nutartį (žr. nutarties 32 punktą), vadovavosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimtais sprendimais, nors ieškovė nedalyvavo atsakovės ir VKEKK santykiuose, t. y. VKEKK priimant savo sprendimus. Atsakovės veiksmų (neveikimo) atitikties sutarties sąlygoms bei atsakomybės apimties klausimas ginčo byloje turėjo būti spręstinas sutarties sąlygų bei atitinkamus sutartinius santykius reglamentuojančių CK teisės normų kontekste.
    7. Tuo atveju, jei sutartinių santykių šalis remiasi teisinio reguliavimo pasikeitimu, imperatyvusis jis būtų ar ne, toks teisinio reguliavimo pasikeitimas sutartinių santykių šalių ginčo kontekste turi būti vertinamas vadovaujantis būtent CK specialiosiosmis teisės normomis, reglamentuojančiomis atleidimo nuo atsakomybės ir (ar) sutarties pakeitimo pagrindus ir tvarką pagal CK 6.204, 6.212 ar 6.253 straipsnius, o ne pateisinant kurios nors šalies (ginčo atveju atsakovės) teisę vienašališkai atsisakyti sutarties jos pačios pasirinkta, o ne įstatyme nustatyta šalių sutartinių įsipareigojimų modifikavimo tvarka. Negalima ignoruoti ginčo šalių prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, taigi CK 6.157 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip (ką ginčo byloje padarė teismai), jog sutarties nevykdymo neigiamos pasekmės būtų perkeltos tik privačiam verslo subjektui.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Tauragės šilumos tinklai“ prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 5 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
    1. Esant tęstiniams teisiniams santykiams, CK 6.157 straipsnio 2 dalis aiškintina būtent tokių tęstinių santykių kontekste. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, jog tęstinių teisinių santykių atveju sutarties galiojimo metu pasikeitusios imperatyviosios teisės normos turi būti taikomos tolesniems šalių santykiams. Sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį, o ne ją sudarant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005; 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017).
    2. CK 6.189 straipsnio nuostata, kad sutartis šalims turi įstatymo galią, negali būti aiškinamai kaip nuostata, leidžianti nevykdyti imperatyviųjų teisės normų, nes taip būtų paneigtas teisės normų imperatyvumas.
    3. EIRĮ 191 straipsnyje įtvirtintos imperatyviosios nuostatos taikytinos besąlygiškai, o įstatymas neprivalo išvardyti visų pasekmių, galinčių atsirasti dėl imperatyviųjų teisės normų pasikeitimo. Todėl nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad EIRĮ 191 straipsnis nenustatė šalims teisės nevykdyti iki teisės normos pasikeitimo sudarytų civilinių sutarčių, todėl tokia teisė ir neatsirado.
    4. Jokie įstatymai nenustato pareigos šaliai kreiptis į kitą šalį dėl sutarties pakeitimo ar modifikavimo, jeigu dėl imperatyviųjų įstatymo normų pasikeitimų šalis nebegali vykdyti sutarties. Šiuo atveju, kaip minėta, imperatyvūs draudimai atitinka force majeure (nenugalima jėga) situaciją, kai šalys atleidžiamos nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Sutarties modifikavimas galimas tik tada, kai, pakeitus sutartį, nors ir sunkiau, bet būtų įmanoma ją vykdyti. Tuo tarpu šiuo atveju nebuvo būdų, kaip sutartis galėtų būti modifikuota, kad atitiktų imperatyviąsias normas, t. y. kad atsakovė galėtų pirkti biokurą tik iš ieškovės (nepirkdama biokuro iš biržos), taip nepažeisdama EIRĮ 191 straipsnio nuostatų. Vienintelis sutarties modifikavimas galėjo būti šalių susitarimas, kad atsakovė pirks iš ieškovės maksimalų EIRĮ leidžiamą biokuro kiekį, tačiau kadangi atsakovei nutraukus pirkimą iš ieškovės atsakovė jau buvo nupirkusi iš ieškovės šį maksimalų įstatymo leidžiamą kiekį, sutarties modifikavimas buvo objektyviai neįmanomas.
    5. Teismo patvirtintos taikos sutarties sudarymas neeliminuoja imperatyviųjų teisės normų taikymo po tokios sutarties sudarymo, todėl kasacinio skundo teiginiai, esą teismai netinkamai įvertino šalių sudarytą taikos sutartį, yra nepagrįsti.
    6. Jeigu būtų patenkintas ieškinys, būtų sukurta situacija, kai valstybė baudžia asmenį ir už tai, kad jis perka biokurą iš ieškovės (VKEKK 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimas), ir už tai, kad jis neperka biokuro iš ieškovės (žalos atlyginimo priteisimas civilinėje byloje).
    7. Kasacinio skundo argumentai, kad šalis turi teisę laikytis imperatyviųjų normų ir nevykdyti šioms normoms prieštaraujančių sutarties nuostatų tik tokiu atveju, jeigu prieš tai pasiūlė kitai šaliai atitinkamai pakeisti ar modifikuoti sutartį, yra nepagrįsti. Pirma, pareiga laikytis imperatyviųjų įstatymo nuostatų yra absoliuti, antra, teisės aktai nenustato, jog, negalėdama vykdyti sutarties dėl imperatyviųjų normų pasikeitimo, šalis privalo arba modifikuoti sutartį, arba vykdyti ją nepaisydama imperatyviųjų normų pasikeitimo, trečia, ieškovė, teigdama, esą sutarties nevykdymas buvo galimas tik atitinkamai pakeitus sutartį, nenurodo, kaip šalys turėtų elgtis, jeigu ieškovė būtų nesutikusi atitinkamai pakeisti sutarties. Tokiu atveju atsakovė būtų turėjusi toliau vykdyti sutartį ir ignoruoti imperatyviąsias normas, kol ginčą išspręs teismas, tačiau tai prieštarautų CK 6.157 straipsnio nuostatoms.
    8. EIRĮ 191 straipsnio pakeitimai buvo priimti likus daug laiko iki šių nuostatų įsigaliojimo. Biokuro kiekis, kurį šilumos gamintojas privalo pirkti biržoje, buvo didinamas kasmet nuosekliai, todėl ieškovė, pirma, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad sutartis su atsakove ir toliau bus vykdoma; antra, turėjo pakankamai laiko pasiruošti įstatymo pakeitimams (rasti naujus pirkėjus ir pan.) ir taip nepatirti jokių neigiamų pasekmių; trečia, turėjo galimybę parduoti tą patį biokuro kiekį, kurį ketino parduoti atsakovei, per biržą, ir taip nepatirti jokių neigiamų pasekmių.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl ieškovės prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

  1. Ieškovė UAB „Timbex“ pateikė prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant įsitikinti, ar EIRĮ 191 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas joks pereinamasis laikotarpis iki minėto straipsnio sudarytoms civilinėms sutartims modifikuoti tam, kad būtų atkurtas deramas bei proporcingas šalių teisių ir interesų balansas, taip pat tiek, kiek jame nenustatytas joks nuostolių atlyginimo mechanizmas sutarties šalims dėl jų teisėtų lūkesčių, įgytų sudarius atitinkamas kuro tiekimo terminuotas sutartis iki minėto įstatymo atsiradimo, pažeidimo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatytam lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios) principui, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama” (nuosavybės neliečiamumo principui), taip pat konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams.
  2. Prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą ieškovė nurodė, kad pakeista EIRĮ 191 straipsnio 1 dalis sutrukdė vykdyti ieškovės ir atsakovės sudarytą 2013 m. gegužės 14 d. biokuro (smulkintos medienos) pirkimo–pardavimo sutartį, nes būdama pakeisto įstatymo įpareigota pirkti minimalų biokuro kiekį biržoje atsakovė nenupirko viso pagal sutartį nustatyto biokuro kiekio, o ieškovė negavo pajamų už atsakovei neparduotą biokuro kiekį per laikotarpį nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2016 m. kovo 30 d. Įstatyme nebuvo nurodytas neigiamų padarinių kompensacijos mechanizmas sutarties šalims dėl jų teisėtų lūkesčių, įgytų sudarius kuro tiekimo terminuotas sutartis iki minėto įstatymo atsiradimo, neproporcingo pažeidimo.
  3. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai. Šiame straipsnyje ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.
  4. EIRĮ 191 straipsnio 1 dalis (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1432 redakcija), galiojusi (galiojanti ir šiuo metu) laikotarpiu, kuriuo ieškovė nurodo patyrusi nuostolių negautų pajamų forma, nustatė, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendri šilumos ir elektros energijos gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti naudoja biokurą, privalo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydami šią elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį: 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc., 2015 metais – ne mažiau kaip 50 proc., 2016 metais – 100 proc.
  5. Ieškovės pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą grindžiamas iš esmės panašiais teisiniais argumentais, kurie išdėstyti ieškovės kasaciniame skunde nagrinėjamoje civilinėje byloje. Šiuo prašymu iš esmės siekiama išsiaiškinti EIRĮ normų reguliavimo ir taikymo apimtį, galimus šio įstatymo taikymo neaiškumus. Tokie neaiškumai nagrinėtini ir spręstini bendrosios kompetencijos teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, šiuo konkrečiu atveju nagrinėjamoje civilinėje byloje aiškinant ir taikant EIRĮ normas.
  6. Teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų pagrįstų abejonių dėl EIRĮ normų atitikties Konstitucijai ir atsirastų būtinumas dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl EIRĮ 191 straipsnio atitikties ieškovės nurodytiems Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam įstatymo negaliojimo į praeitį principui, 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, taip pat konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams, todėl teismas netenkina prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl EIRĮ 191 straipsnio atitikties išvardytiems konstituciniams principams.

13Dėl negautų pajamų pagal biokuro pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo

  1. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę skolininko neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480-687/2016, 20 punktas). Pagal nurodytus kriterijus spręsdamas dėl negautų pajamų priteisimo teismas vertina skolininko (nagrinėjamos bylos atveju – atsakovės) veiksmų (neveikimo), dėl kurių ieškovė teigia negavusi pajamų, teisėtumą.
  2. Sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamosi sutarties laisvės principu, šalys gali sudaryti imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017, 20 punktas).
  3. CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Tai reiškia, kad sutarties šalis įpareigoja ne vien sutarties sąlygos, bet ir įstatymų nuostatos. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018, 20 punktas). Taigi šalys greta vykdytinų sutarties sąlygų yra saistomos imperatyviųjų teisės normų.
  4. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016 52 punktą; 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2017 31 punktą; 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-701/2017 21 punktą). Imperatyvus teisės normų pobūdis reiškia, kad nors civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis), tačiau laisvė sudarinėti sandorius nėra absoliuti, sutartinė laisvė yra ribojama visų pirma imperatyviosiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015).
  5. EIRĮ 191 straipsnio 1 dalis (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1432 redakcija), galiojusi (galiojanti ir šiuo metu) laikotarpiu, kuriuo ieškovė nurodo patyrusi nuostolių (negautų pajamų), nustatė, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendri šilumos ir elektros energijos gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti naudoja biokurą, privalo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydami šią elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį: 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc., 2015 metais – ne mažiau kaip 50 proc., 2016 metais – 100 proc.
  6. Nurodytoje pakeistoje įstatymo normoje formuluojama įsakmi elgesio taisyklė, kad šilumos tiekėjai privalo nustatytą biokuro kiekį įsigyti biokuro biržoje, toks šios normos turinys lemia jos imperatyvųjį pobūdį. Iki aptariamos normos įsigaliojimo galiojo EIRĮ 191 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-4931 redakcija) 1 dalis, įsigaliojusi 2013 m. liepos 20 d., nustačiusi, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendri šilumos ir elektros energijos gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti naudoja biokurą, privalo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydami šią elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį: 2014 m. – ne mažiau kaip 10 proc., 2015 m. – ne mažiau kaip 30 proc., 2016 metais – 50 proc.
  7. EIRĮ pakeitimo įstatymo aiškinamuosiuose raštuose dėl įstatymo 191 straipsnio pakeitimo paaiškinta, kad įstatymo pakeitimu yra siūloma padidinti privalomo energijos išteklių biržoje įsigyti biokuro kiekį, atsižvelgiant į energetikos įmonių monopolinę padėtį ir skatinant sudaryti vienodas sąlygas konkurencijai šilumos ūkyje, siekiant didinti biokuro tiekėjų rinkos dalyvių skaičių. Aiškinamuosiuose raštuose remiamasi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atlikta Biokuro rinkos stebėsenos ataskaita už 2014 m. bei Energijos išteklių biržos operatorės UAB „Baltpool“ teikiamomis kas mėnesį prekybos energijos išteklių biržoje apžvalgomis, pagal kurias energijos išteklių biržoje biokuro kaina yra mažesnė nei Komisijos nustatoma vidutinė biokuro rinkos kaina ar už pagal dvišales sutartis pirkto biokuro kainas.
  8. Ieškovė ir atsakovė sudarė biokuro pirkimo–pardavimo sutartį 2013 m. gegužės 14 d., t. y. likus daugiau kaip vienam mėnesiui iki EIRĮ 191 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-4931 redakcija) 1 dalies priėmimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsižvelgdamos į pasikeitusį teisinį reglamentavimą sutarties šalys būtų inicijavusios sutarties sąlygų pakeitimus. Teisinis reglamentavimas pakito sutarties vykdymo pradžioje, todėl šalys, būdamos biokuro verslo subjektai, turėjo galimybes aptarti ir suderinti tolesnę sutarties vykdymo eigą, numatyti galimus sutarties pakeitimus, siekiant išvengti nuostolių susidarymo, atitinkamai planuoti biokuro (smulkintos medienos) tiekimo ir pirkimo apimtį. Byloje nepateikta įrodymų, kad sutarties šalys būtų suderinusios sutarties sąlygų pakeitimus, atsižvelgdamos į pakitusį teisinį reglamentavimą.
  9. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005), CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, aiškintina ir taikytina, atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį, o ne ją sudarant. Nagrinėjamos bylos kontekste imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas, kuriuo atsakovė kaip šilumos energijos tiekėja tapo įpareigota pirkti minimalų biokuro kiekį biržoje, turėjo įtakos atsakovės gaminamos šilumos energijos kainai, taikomai vartotojams, tarp jų ir gyventojams. Valstybė pasitelkdama teisinį reguliavimą skatina efektyvią konkurenciją energijos išteklių rinkoje ir nustato vartotojų šilumos poreikių tenkinimą jiems mažiausiomis sąnaudomis (EIRĮ 3 straipsnio 2 punktas, Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Iš biokuro pagamintos šilumos supirkimas į šilumos tiekimo sistemas yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga (Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Todėl EIRĮ (įstatymo 2014 m. gruodžio 16 d. redakcija) 191 straipsnio 1 dalis, įsigaliojusi po biokuro (smulkintos medienos) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, taikytina šalių ginčui. Atsakovės sutarties vykdymo veiksmai turėjo atitikti ir nustatytų imperatyviųjų teisės normų reikalavimus.
  10. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atliktoje Biokuro rinkos stebėsenos ataskaitoje už 2015 m. nurodyta, kad atsakovė UAB „Tauragės šilumos tinklai“ visą reikalingą biokuro kiekį iki 2015 m. liepos mėnesio pirko iš tiekėjos (ieškovės) UAB „Timbex“ pagal 2013 m. gegužės 14 d. sutartį. Komisija pažymėjo, kad aplinkybę, jog sutartiniai santykiai su kitu ūkio subjektu negali būti laikomi objektyvia priežastimi, dėl kurios neturėtų būti vykdoma EIRĮ 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga, ir kad pasikeitus teisiniam reguliavimui UAB „Tauragės šilumos tinklai“ įgyja pareigą peržiūrėti sudarytą sutartį, patvirtino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-10122-596/2015. Tam tikros šios sutarties sąlygos buvo pakeistos tuomet, kai gindamas viešąjį interesą prokuroras inicijavo ieškinį dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia Tauragės rajono apylinkės teisme (šio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartimi byla buvo nutraukta, patvirtinus taikos sutartį, kuria buvo pakeistos sutarties nuostatos).
  11. Dėl nutarties 33–37 punktuose, 40, 41 punktuose išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės kasacinio skundo argumentais, kad biokuro pirkimo–pardavimo sutartis, jos sąlygas pakeitus teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi, turėjo būti vykdoma neatsižvelgiant į EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies imperatyviąsias teisės normas dėl privalomos biokuro dalies pirkimo biržoje.
  12. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. kovo 14 d. nutarime Nr. O3-80 „Dėl UAB „Tauragės šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ nurodyta, kad 2015 metais atsakovė įsigijo ir elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai sunaudojo 7198,7 tne biokuro; energijos išteklių biržoje atsakovė nupirko 2481,827 tne, t. y. 34,50 proc. viso 2015 metais įsigyto biokuro kiekio. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. O3-501 „Dėl UAB „Tauragės šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ nutarė skirti atsakovei piniginę 289 Eur baudą už nustatytą reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimą, įpareigoti atsakovę laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų 2015 m. ir vėlesniais laikotarpiais įsigyti EIRĮ įtvirtintą biokuro kiekį energijos išteklių biržoje. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu atsakovei paskirta bauda liko nepakeista, pripažinta, kad atsakovė nesilaikė EIRĮ nuostatų. UAB „Tauragės šilumos tinklai“ paskirta 4470 Eur bauda minėtu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. O3-80 už 2015 m. biokuro įsigijimo pažeidimą.
  13. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. kovo 14 d. nutarime Nr. O3-80 pažymėta, kad UAB „Tauragės šilumos tinklai“ energijos išteklių biržoje nupirko 2481,827 tne, t. y. 34,50 proc. viso 2015 metais įsigyto biokuro kiekio. Likusį kiekį, t. y. 65,50 proc., UAB „Tauragės šilumos tinklai“ pirko iš vienintelės tiekėjos ieškovės UAB „Timbex“. Priešingai negu nurodo ieškovė, reikalaudama iš atsakovės negautų pajamų už pernelyg mažą biokuro kiekio iš ieškovės įsigijimą, byloje nustatyta, kad atsakovė, pažeisdama EIRĮ 191 straipsnyje nustatytą minimalią ribą (2015 m. – ne mažiau kaip 50 proc. viso biokuro turėjo būti nupirkta biržoje), viršijo maksimaliai leistiną įsigyti biokuro kiekį iš tiekėjos ieškovės UAB „Timbex“, t. y. iš jos nupirko ne 50 proc. viso biokuro, o 65,50 proc. Atsakovė per 2015 m. pernelyg mažą biokuro kiekį įsigijo ne iš ieškovės, o iš biržos, už tai VKEKK 2017 m. kovo 14 d. nutarimu atsakovei paskirta administracinė nuobauda – piniginė bauda.
  14. Dėl išdėstytų aplinkybių ieškovės naudai negautų pajamų priteisimas reikštų ieškovės negautas pajamas iš atsakovės už tą biokuro dalį, kurią ji pirktų iš ieškovės pažeisdama EIRĮ 191 straipsnio 1 dalį, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nurodymus ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. įsiteisėjusį sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-10122-596/2015. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį negautos pajamos priteisiamos tik jei jų asmuo negavo dėl skolininko neteisėtų veiksmų. Kadangi dėl ieškovės prašomų priteisti negautų pajamų atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl nėra teisinio pagrindo ieškovei priteisti negautas pajamas.
  15. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas ieškovės ieškinio, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, iš jos priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovei. Atsakovė, pateikusi atsiliepimą į kasacinį skundą ir prašymą priteisti patirtų 3569,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė PVM sąskaitas faktūras ir banko mokėjimo nurodymus, patvirtinančius 3569,50 Eur sumokėjimą advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Atsakovės advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytą maksimalų dydį – užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje 1,7 koeficiento dydį – 1389,92 Eur (1,7x817,60 Eur (2017 m. liepos 1 d. – 2017 m. rugsėjo 30 d.)), todėl prašoma atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma sumažintina iki 1389,92 Eur ir priteistina atsakovei iš ieškovės.

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

17Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Timbex“ (j. a. k. 111621867) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tauragės šilumos tinklai“ (j. a. k. 179478621) 1389,92 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 92 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai