Byla 3K-3-157/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „NEO GROUP“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. B. (J. B. B.) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „NEO GROUP“ dėl 110 850 Lt negautų pajamų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo bendrovės ir atšaukto iš pareigų jos vadovo ginčas dėl šalių darbo sutartyje įrašytos sąlygos dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo galiojimo bei taikymo atšaukiamam bendrovės vadovui.

5Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 110 850 Lt negautų pajamų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6Pagal 2005 m. lapkričio 18 d. sudarytą darbo sutartį ieškovas buvo priimtas eiti atsakovo bendrovės generalinio direktoriaus pareigas. 2007 m. rugsėjo 3 d. darbo sutarties pakeitimu ieškovui buvo nustatytas 36 950 Lt mėnesinis darbo užmokestis. 2007 m. gruodžio 7 d. UAB „Neo Group“ vienintelio akcininko sprendimu ieškovas atšauktas iš bendrovės vadovo pareigų; 2008 m. sausio 10 d. jam pasirašytinai įteiktas 2008 m. sausio 9 d. pranešimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalis, išmokant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (56 463 Lt), dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (73 020 Lt), papildomą priedą pagal darbo sutarties 3 punktą (7723 Lt), darbo užmokestį, apskaičiuotą ir mokėtiną iki 2008 m. sausio 9 d.

7Ieškovo teigimu, darbo sutartis su juo turėjo būti nutraukta laikantis DK 130 straipsnyje nurodytų įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminų, nes ginčo šalių sudarytos darbo sutarties 11 punkte nustatyta, kad įspėjimo terminai, kai darbo sutartis gali būti nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal DK 130 straipsnio nuostatas. Anot ieškovo jam turėjo būti taikomas keturių mėnesių įspėjimo terminas, nes jis augina vaiką iki keturiolikos metų. Jeigu darbo sutartis būtų nutraukta laikantis darbo sutarties 11 punkte nustatytų įspėjimo terminų, ieškovas būtų gavęs darbo užmokestį nuo 2007 m. gruodžio 8 d. iki 2008 m. balandžio 8 d. Dėl to, kad darbo užmokestis faktiškai buvo sumokėtas iki 2008 m. sausio 9 d., ieškovas prašė priteisti jam 110 850 Lt negautų pajamų už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 10 d. iki 2008 m. balandžio 8 d.

8Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad DK 130 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą negali būti taikomas ieškovui, nes jis atleistas ne DK 129 straipsnio pagrindu (darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės), bet atšauktas iš bendrovės vadovo pareigų pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

10Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. liepos 11 d. sprendimu patenkino ieškinio dalį: priteisė iš atsakovo ieškovui 36 950 Lt išeitinę išmoką, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2008 m. gegužės 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas neginčija jo atšaukimo iš bendrovės vadovo pareigų, tačiau nesutinka su jam išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitine išmoka. Atsižvelgdamas į ieškovo atšaukimo iš pareigų aplinkybes, t. y. kad atšaukimas įgyvendintas praėjus vienam mėnesiui po sprendimo priėmimo, atsakovas 2008 m. sausio 9 d. pranešė apie dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos išmokėjimą, teismas konstatavo, jog darbo sutarties 11 punkte šalys susitarė dėl garantijos, kad ieškovas, atšaukus jį iš bendrovės vadovo pareigų, dar keturis mėnesius gaus vidutinį darbo užmokestį, nes tiek bendrovės visuotiniam akcininkų susirinkimui, tiek vieninteliam akcininkui yra suteikta teisė bet kada atšaukti paskirtą asmenį iš bendrovės vadovo pareigų. Teismas sprendė, kad, išmokėdamas ieškovui dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką ir darbo užmokestį iki 2008 m. sausio 9 d., atsakovas įvykdė tik dalį įsipareigojimų pagal darbo sutarties 11 punktą, todėl priteisė ieškovui vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 36 950 Lt.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 1 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą, o ieškovo apeliacinį skundą patenkino: pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimą ir ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovui iš atsakovo 110 850 Lt negautų pajamų, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2008 m. gegužės 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismų praktikoje pabrėžiamas bendrovės vadovą išrinkusio organo teisės jį atšaukti absoliutus pobūdis, nes bendrovės vadovas gali būti atšaukiamas, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. AB „Klaipėdos laivų remontas“, bylos Nr. 3K-3-457/2005; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB „Vitės valdos“, bylos Nr. 3K-3-397/2007; kt.). Bendrovės ir jos vadovo darbo sutarties pagrindu atsiradusius santykius darbo teisės normos reglamentuoja tiek, kiek tai susiję su bendrovės vadovo teise pasinaudoti socialinėmis garantijomis, darbų saugos ir apmokėjimo už darbą tvarkos nustatymu, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimo, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimo bei atsiskaitymo tvarkos reglamentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB „Vitės valdos“, bylos Nr. 3K-3-397/2007). Dėl to, kad nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtinti pagrindai (bendrovės vadovo atšaukimas), netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad tai neužkerta kelio darbdaviui ir bendrovės vadovui darbo sutartyje susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, ir tokiu atveju šios sąlygos darbo sutarties šalims tampa privalomos bei turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Ginčo šalių darbo sutarties 11 punkte nurodyta, kad įspėjimo terminai, nutraukiant šią darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal DK 130 straipsnį. Teisėjų kolegija sprendė, kad darbo sutarties 11 punkte ginčo šalys susitarė dėl papildomos darbo sutarties sąlygos, nes nei įstatymų, nei kitų norminių teisės aktų nedraudžiama darbo sutarties šalims susitarti dėl DK 130 straipsnyje nustatytų įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminų taikymo tuo atveju, kai darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant jo kaltės; byloje nėra duomenų, kad draudimas susitarti dėl tokios sąlygos būtų įtvirtintas atsakovo sudarytose kolektyvinėse sutartyse (DK 95 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, spręsdama dėl tikrosios ginčo šalių valios, nustatant, kokiu darbo sutarties pasibaigimo atveju ir kokiomis sąlygomis taikytinas darbo sutarties 11 punktas, vadovaujasi CK 6.193-6.195 straipsniuose įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (DK 9 straipsnio 2 dalis) bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Ginčo šalių darbo sutartis sudaryta pagal Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 115 patvirtintą pavyzdinę formą, ir šalių sutarties 11 punkto sąlyga visiškai atitinka tą, kuri nurodyta pavyzdinėje darbo sutartyje. Darbo sutarties teksto rengėjas ir darbo sutarties sąlygas pasiūliusi šalis buvo atsakovas. Ši sutartis buvo sudaryta lietuvių ir anglų kalbomis, nes ją pasirašęs ieškovas (darbuotojas) yra užsienio valstybės pilietis, nemokantis lietuvių kalbos. Ginčo šalių paaiškinimai dėl nurodytos darbo sutarties sąlygos yra skirtingi: atsakovas teigia, kad ši sąlyga įtraukta tik dėl to, jog ji nurodyta pavyzdinėje darbo sutartyje; ši sąlyga turi būti aiškinama taip, kad DK 130 straipsnyje nustatyti įspėjimo terminai taikomi tik tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama DK 129 straipsnyje įtvirtintu pagrindu – darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės; dėl to, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį, atšaukiant jį iš pareigų, darbo sutarties 11 punktas negalėjo būti taikomas; ieškovo teigimu, jo valia buvo, kad DK 130 straipsnyje nurodyti įspėjimo terminai būtų taikomi kiekvienu atveju, kai darbdavys inicijuoja darbo sutartis nutraukimą, nesant darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu negalima nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas, būdamas užsienio valstybės pilietis ir nežinodamas Lietuvos Respublikoje nustatytų darbo sutarties nutraukimo pagrindų, turėjo pagrindą manyti, kad DK 130 straipsnyje nurodyti įspėjimo terminai taikytini kiekvienu atveju, kai darbo sutarties nutraukimą inicijuoja darbdavys ir kai nėra darbuotojo kaltės. Atsakovas, manydamas, kad aptariama sąlyga negali būti taikoma bendrovės vadovui, galėjo išbraukti ją iš ginčo šalių darbo sutarties. Vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sutarčių aiškinimo taisykle, ginčo šalių darbo sutarties 11 punkto sąlyga turi būti aiškinama darbdavio, kaip darbo sutartį rengusios ir sąlygas pasiūliusios darbo sutarties šalies, nenaudai ir bendrovės vadovo, kaip tas sąlygas priėmusios darbo sutarties šalies, naudai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal ginčo šalių darbo sutarties 11 punktą DK 130 straipsnyje nurodyti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminai turėjo būti taikomi kiekvienu atveju, kai darbo sutarties su bendrovės vadovu nutraukimą inicijuoja darbdavys ir kai nėra bendrovės vadovo kaip darbuotojo kaltės. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovo atšaukimą iš vadovo pareigų inicijavo darbdavys vienintelio akcininko sprendimu, todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas augina vaiką iki keturiolikos metų, darbo sutartis su juo turėjo būti nutraukta pasibaigus keturių mėnesių įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminui (DK 129 straipsnio 4 dalis, 130 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendė, kad, nustačius, jog darbo sutartis su ieškovu galėjo būti nutraukta tik pasibaigus keturių mėnesių įspėjimo terminui, skaičiuojamam nuo ieškovo atšaukimo iš bendrovės vadovo pareigų, ir kad atsakovas pažeidė šį reikalavimą, ieškovas turi teisę į nuostolių negautų pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu darbdavys nebūtų pažeidęs darbo sutarties reikalavimų, forma atlyginimą (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.246-6.249 straipsniai). Ginčo šalys nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. buvo susitarusios dėl 36 950 Lt mėnesinio darbo užmokesčio, todėl nurodytu laikotarpiu ieškovas negavo 110 850 Lt pajamų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš nurodytos sumos išskaitė ieškovui pagal DK 140 straipsnio 2 dalį išmokėtą išeitinę išmoką; ieškovas turi teisę į negautų pajamų atlyginimą, nepriklausomai nuo išeitinės išmokos išmokėjimo, nes išeitinė išmoka pagal savo teisinę prigimtį neatlieka darbuotojo nuostolių kompensavimo funkcijos, kai nutraukiama darbo sutartis, nesant darbuotojo kaltės. Teisėjų kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydama, kad ieškovui priteistina iš atsakovo iš viso 110 850 Lt negautų pajamų.

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

13Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

141. Apeliacinis teismas, konstatavęs, kad darbo įstatymuose, kituose norminiuose aktuose nenustatyta draudimo susitarti dėl DK 130 straipsnyje nustatytų įspėjimo terminų taikymo bendrovės vadovui, pernelyg plačiai taikė sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis) ir neatsižvelgė į tai, jog šis principas nėra absoliutus, yra ribojamas DK 95 straipsnio 4 dalies, draudžiančios sulygti dėl tokių sąlygų, dėl kurių draudžia susitarti įstatymai ir kiti teisės aktai. Ginčo sąlyga, atsižvelgiant į tai, kad darbo sutartis sudaryta su bendrovės vadovu, prieštarauja imperatyviosioms Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalių nuostatoms, reglamentuojančioms bendrovės vadovo skyrimą ir atšaukimą.

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad DK 131 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo nutraukti darbo sutartį nedarbingumo laikotarpiu taikymas bendrovės vadovui apribotų jį paskyrusio į pareigas bendrovės organo teisę atšaukti vadovą iš pareigų laiko atžvilgiu, nes taptų objektyviai neįmanoma užtikrinti bendrovės ir jos akcininkų interesų; tai paneigtų bendrovės ir jos vadovo atstovavimo teisinių santykių prigimtį ir tikslus; DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas apribojimas nutraukti darbo sutartį ligos metu nėra ta socialinė garantija, kuria gali pasinaudoti bendrovės vadovas; su bendrovės vadovu sudaryta darbo sutartis yra tik prielaida bendrovės vadovui įgyti teisę į DK ir kituose darbo teisės aktuose nustatytas socialines garantijas, bet ši sutartis negali būti laikoma sąlyga toms DK nuostatoms, kurios paneigtų pavedimo santykių esmę, taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB „Vitės valdos“, bylos Nr. 3K-3-397/2007). Nors kasacinio teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės kiek skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, bet abiejų bylų ratio decidendi sutampa, kasacinio teismo suformuluota taisyklė yra universali: bendrovės vadovą renkančio organo teisė jį atšaukti yra absoliuti ir negali būti ribojama laiko atžvilgiu, nes tai paneigtų bendrovės ir jos vadovo atstovavimo teisinių santykių prigimtį ir tikslus. Padėtis, kai akcininkai, priėmę sprendimą atšaukti pavedimą bendrovės vadovui, negalėtų skirti naujo vadovo, kol sueis įspėjimo terminai atšauktajam, pažeistų ne tik akcininkų interesus (kai nėra tarpusavio pasitikėjimo, bendrovės organai negali tinkamai bendradarbiauti), bet ir darytų žalą bendrovės veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. AB „Klaipėdos laivų remontas“, bylos Nr. 3K-3-457/2005). Be to, kai bendrovės vadovą paskyręs organas nusprendžia atšaukti jam duotą pavedimą atstovauti ir vadovauti bendrovei, nutrūksta pavedimo santykiai, taip pat pasibaigia darbo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. AB „Žalvaris“, bylos Nr. 3K-3-1200/2001; 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-123/2006). Nutrūkus pavedimo santykiams, bendrovės vadovas nesaistomas pareigos veikti bendrovės interesais (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalis) ir būti jai lojalus (CK 2.87 straipsnio 2 dalis). Dėl to laikotarpiu, kol bus įforminta darbo sutarties pabaiga, bendrovei gali būti padaryta daug žalos, pažeistų ne tik bendrovės, jos akcininkų, bet ir kreditorių interesai. Dėl to nurodytus interesus apsauganti taisyklė, t. y. kada absoliuti bendrovės vadovą renkančio organo teisė jį atšaukti negali būti ribojama laiko atžvilgiu, yra viešasis interesas, o šią taisyklę suponuojančios Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintos normos – imperatyvios ir jų sutarties šalys negali pakeisti savo susitarimu. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatęs, kad ginčo darbo sutarties 11 punkte šalys susitarė dėl papildomos sąlygos, turėjo ex officio patikrinti, ar tokia sąlyga neprieštarauja Lietuvos Respublikos norminiams aktams ir, nustatęs prieštaravimą, konstatuoti jos negaliojimą (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

162. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ginčo šalių sudarytos darbo sutarties 11 punkto nuostatas, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas. Pagal DK 99 straipsnio 2 dalį darbo sutartis turi būti sudaroma pagal Vyriausybės nustatytą pavyzdinę formą. Ginčo šalys papildomai nesusitarė dėl 11 darbo sutarties punkte nurodytos darbo sutarties sąlygos, ši sąlyga tiesiog palikta iš Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės darbo sutarties formos. Nurodyta sąlyga negali būti taikoma, nes pagal įstatymų leidėjo valią, kaip ją išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tokia DK įtvirtinta garantija netaikoma bendrovės vadovui, atleidžiant jį pagal DK 124 straipsnio 1 dalį ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. AB „Žalvaris“, bylos Nr. 3K-3-1200/2001; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB „Vitės valdos“, bylos Nr. 3K-3-397/2007). Nurodyta garantija taikoma tik nutraukiant darbo sutartį DK 129 straipsnyje nustatytais pagrindais.

17Teismas, spręsdamas dėl ginčo šalių darbo sutarties 11 punkte nurodytos sąlygos, turėjo vadovautis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir remtis netiesioginiais įrodymais. Teismas nepagrįstai nurodė, kad negalima nustatyti tikrųjų šalių ketinimų. Byloje yra pakankamai duomenų, pagal kuriuos galima nustatyti tikruosius šalių ketinimus dėl ginčo sąlygos. Kai ieškovas teigia, kad dėl ginčo sąlygos šalys susitarė papildomai, nes ši turėjo užtikrinti jam pajamas įspėjimo laikotarpiu, kol susiras kitą darbą, o atsakovas – kad ginčo sąlyga įrašyta tik dėl to, jog darbo sutarčiai sudaryti buvo naudojama Vyriausybės patvirtinta pavyzdinė forma, vien ginčo šalių paaiškinimai negali nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybės, jog šalys tarėsi ir susitarė dėl papildomos sąlygos.

18Teismas, padaręs išvadą, kad ieškovas sąmoningai siekė darbo sutarties sąlygos dėl įspėjimo nutraukiant darbo sutartį termino, pažeidė tikimybių pusiausvyros principą (CPK 176 straipsnio 1 dalis), nes pagal bylos duomenis joks protingas asmuo nebūtų pripažinęs šio fakto įrodyto. Bylos duomenys leidžia teigti, kad ieškovas, sudarydamas su atsakovu darbo sutartį, konsultavosi su Lietuvos teisę išmanančiais teisininkais, taigi turėjo suprasti ginčo sutarties turinį. Teisininkai turėjo jam paaiškinti, kad darbo sutartis sudaroma pagal pavyzdinę formą, kad ginčo sutartyje nėra jokių papildomų darbdavio įsipareigojimų, kurie neprivalomi pagal teisės aktus, o 11 punkte įrašyta sąlyga dėl įspėjimo atleidžiant iš darbo netaikytina bendrovės vadovui. Tokioje situacijoje normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, turėjo siekti įtraukti į darbo sutarties 9 punktą papildomą sąlygą, kurioje būtų nustatytas papildomas aiškus darbdavio įsipareigojimas įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas derėjosi dėl papildomo darbdavio įsipareigojimo ir kad atsakovas žinojo jo ketinimus, darbo sutarties 9 punkte nenurodyta jokių papildomų sąlygų. Kita vertus, kai nustatyta, kad ginčo darbo sutarčiai sudaryti buvo naudojama Vyriausybės patvirtinta pavyzdinė forma, ir 11 punktas visiškai atitinka pavyzdinės formos 11 punkto nuostatą, atsakovo paaiškinimas, jog ši nuostata palikta iš pavyzdinės formos, o ginčo šalys nesitarė papildomai dėl tokios sąlygos, yra visiškai tikėtinas, nes DK 99 straipsnio 2 dalyje įsakmiai nurodyta, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą, o pagal Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimą Nr. 115, kuriuo patvirtinta pavyzdinė darbo sutarties forma, keisti šią formą galima tik vienu atveju – kai darbo sutartyje reikia nurodyti daugiau pastraipų dėl darbo sutarties pakeitimo.

193. Teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę, pagal kurią, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Ginčo šalių sudarytos darbo sutarties 11 punkto sąlygą analogiški šalims protingi asmenys būtų aiškinę taip, kad nagrinėjamu atveju ji nesukūrė šalims papildomų teisių ir pareigų. Ieškovas buvo ne paprastas darbuotojas, bet bendrovės vadovas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai. Asmuo, skiriamas bendrovės vadovu, turėtų išmanyti bendrovės veikloje taikomus Lietuvos teisės aktus, tarp jų ir darbo įstatymus, reglamentuojančius darbuotojų priėmimą ir atleidimą, nes tai yra įprasta bendrovės vadovo veikla. Be to, ieškovas, prieš įsidarbindamas atsakovo bendrovėje, ėjo kitos bendrovės generalinio direktoriaus pareigas, vadinasi, jau turėjo darbo teisės taikymo praktikos. Nagrinėjamu atveju galima daryti pagrįstą prielaidą, kad ieškovas, turėdamas vadovavimo Lietuvos bendrovei patirties, be to, naudojęsis kvalifikuota teisine pagalba, suprato ginčo darbo sutarties turinį. Apeliacinis teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimus, rėmėsi vien aplinkybe, kad jis yra užsienio pilietis, be to, visiškai nepagrįstai ją interpretavo, teigdamas, jog tai leidžia daryti prielaidą, kad jis neišmano Lietuvos įstatymų, todėl galėjo nesuprasti, jog ginčo darbo sutarties sąlyga jam, kaip bendrovės vadovui, nebus taikoma. Tokia išvada pažeidžia CK 1.6 straipsnyje įtvirtintą nenuginčijamą prezumpciją – įstatymų išmanymo. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatytą sutarčių aiškinimo taisyklę, privalėjo konstatuoti, kad protingas užsienio pilietis, ketindamas pasirašyti darbo sutartį, būtų pasikonsultavęs su kvalifikuotais teisininkais ir taip būtų įsitikinęs, jog ginčo darbo sutarties sąlyga neatitinka jo lūkesčių.

204. Teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą taisyklę dėl neaiškių sutarties sąlygų aiškinimo jas pasiūliusios šalies nenaudai. Jeigu būtų nekritiškai tikima ieškovo paaiškinimais, atmetant atsakovo paaiškinimus, pagal nurodytą sutarčių aiškinimo taisyklę ginčo darbo sutarties 11 punkto sąlyga turėtų būti vertinama ne atsakovo, bet ieškovo nenaudai, nes, jo teigimu, būtent jis pasiūlė darbdaviui šią sąlygą. Tačiau, minėta, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius, kad jis tarėsi su atsakovu dėl ginčo sąlygos įrašymo. Nagrinėjamu atveju nė viena iš ginčo šalių negali būti laikoma ginčo sąlygos įrašymo iniciatore, nes ši sąlyga įrašyta tik dėl teisės aktų reikalavimų, t. y. dėl to, kad tokia sąlyga yra pavyzdinėje darbo sutarties formoje. Dėl to šią sąlygą reikia vertinti atsižvelgiant į įstatymų leidėjo valią ir bendrovės vadovui, kaip specifinį statusą turinčiam darbuotojui, taikyti darbo teisės normų išimtis.

21Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

221. Kasacinio skundo argumentai dėl ginčo sutarties sąlygos negaliojimo kaip niekinės yra teisiškai nepagrįsti. Visų pirma, kasatorius prieštarauja pats sau: dauguma argumentų susiję su ginčo sąlygos aiškinimu, o aiškinama gali būti tik galiojanti sutarties sąlyga, nes nėra prasmės aiškinti niekinę. Darbo sutartis su bendrovės vadovu atlieka dvi funkcijas: pirma, įforminamas atstovavimo santykis – darbo sutartimi patvirtinamas įgaliojimų suteikimas (išorinis atstovavimo aspektas); antra, darbo sutartyje nustatomi bendrovės ir jos vadovo tarpusavio įsipareigojimai (vidinis atstovavimo aspektas). Kasaciniame skunde akivaizdžia supainioti nurodyti du aspektai. Byloje nėra ginčo dėl atsakovo teisės atšaukti bet kuriuo metu bendrovės vadovą iš pareigų. Kasatoriaus sprendimu atšaukti ieškovą iš bendrovės vadovo pareigų nutraukiamas tik išorinis atstovavimas. Šalių ginčas kilo dėl vidinio atstovavimo, t. y. darbo sutarties nutraukimo. Ginčo darbo sutarties sąlyga dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminų neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nes įstatymuose nenustatyta draudimo darbo sutarties šalims susitarti dėl sąlygų, nustatant tam tikras socialines garantijas atleidžiamam bendrovės vadovui. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas iš naujo bylą apeliacine tvarka, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje (bylos Nr. 3K-3-210/2009), išdėstytais išaiškinimais (CPK 362 straipsnio 2 dalis), ir teisėtai nustatė, kad ginčo darbo sutarties šalys 11 punkte susitarė dėl papildomos sąlygos, pagal kurią, nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, įspėjimo terminai nustatomi pagal DK 130 straipsnio nuostatas. Jeigu kasacinis teismas būtų manęs, kad ginčo darbo sutarties 11 punkto sąlyga prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, būtų ex officio konstatavęs jos negaliojimą.

232. Teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, kad ginčo šalys, sudarydamos darbo sutartį, 11 punkte susitarė dėl papildomos socialinės garantijos.

243. Teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles. Remdamasis favor contractus principu ir CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, teismas pagrįstai pripažino ginčo sąlygą galiojančia. Priešingai negu teigia kasatorius, bet kuris protingas asmuo analogiškoje situacijoje būtų siekęs aptariamos papildomos sąlygos įtvirtinimo tam, kad per įspėjimo laikotarpį turėtų lėšų gyventi ir galėtų ieškoti kito jo specialybę bei kvalifikaciją atitinkančio darbo.

25Teisėjų kolegija

konstatuoja:

26IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

27Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nagrinėja šią kasacinę bylą pagal kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

28Dėl darbo sutarties su įmonės vadovu turinio

29Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl uždarosios akcinės bendrovės ir bendrovės vadovo sudarytos darbo sutarties 11 punkte nurodytos sąlygos, pagal kurią, nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, įspėjimo terminai nustatomi pagal DK 130 straipsnį, galiojimo ir taikymo, atšaukiant bendrovės vadovą iš pareigų.

30Kasatorius (atsakovas) teigia, kad nurodyta sąlyga ginčo šalių santykiams negali būti taikoma, nes pagal įstatymų leidėjo valią nurodyta DK įtvirtinta garantija netaikoma bendrovės vadovui, atleidžiant jį pagal DK 124 straipsnio 1 dalį ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. AB „Žalvaris“, bylos Nr. 3K-3-1200/2001; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB „Vitės valdos“, bylos Nr. 3K-3-397/2007).

31Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo jurisprudenciją bendrovės vadovo ir bendrovės sutartiniai santykiai yra atstovavimo teisiniai santykiai, kuriems būdingas dualizmas. „Vidiniuose“ santykiuose vadovas vertinamas kaip darbo teisinių santykių subjektas, su kuriuo sudaroma darbo sutartis (vidinis atstovavimas), o „išoriniuose“ bendrovės santykiuose su kitais asmenimis – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (ir atstovas) (išorinis atstovavimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-7-444/2009). Šioje byloje kilo ginčas iš „vidinių“ bendrovės ir vadovo santykių, kuriuose, minėta, vadovas vertinamas kaip darbo teisinių santykių subjektas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas bendrovės vadovą išrinkusio organo teisė jį atšaukti yra absoliutaus pobūdžio, t. y. bendrovės vadovas gali būti atšaukiamas bet kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr.3K-3-123/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007; kt.). Bendrovės ir jos vadovo darbo sutarties pagrindu atsiradusius santykius darbo teisės normos reglamentuoja tiek, kiek tai susiję su bendrovės vadovo teise pasinaudoti socialinėmis garantijomis, darbų saugos ir apmokėjimo už darbą tvarkos nustatymu, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimo, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimo bei atsiskaitymo tvarkos reglamentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB „Vitės valdos“, bylos Nr. 3K-3-397/2007). Dėl to, kad nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtinti pagrindai (bendrovės vadovo atšaukimas), netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės.

32Nagrinėjamu atveju ginčo šalys skirtingais argumentais grindė jų sudarytos darbo sutarties 11 punkto sąlygos atsiradimo pagrindus ir tikslus, neginčydami, kad darbo teisiniai santykiai savo esme yra sutartiniai teisiniai santykiai, kurių atsiradimą lemia darbdavio ir darbuotojo suderinta valia, išreikšta ir įforminta darbo sutartyje. Ieškovas, reikalaudamas laikytis ginčo šalių sudarytos darbo sutarties sąlygos dėl įspėjimo terminų, rėmėsi tuo, kad šalys dėl šios sąlygos susitarė ir kad nėra draudimo šalims susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, nustatant papildomų socialinių garantijų ir įmonės vadovui. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, rėmėsi priešingais argumentais, t. y. kad dėl nurodytos sąlygos šalys nesitarė, ji tiesiog palikta iš Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės darbo sutarties formos, be to, kad tokia sąlyga apskritai negali būti taikoma bendrovės vadovui, nes jis atleidžiamas pagal DK 124 straipsnio 1 dalį ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje nurodytais pagrindais.

33Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje konkrečioje ginčo situacijoje apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisėtos išvados, jog tai, kad darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės bendrovei (darbdaviui) ir bendrovės vadovui (darbo santykių subjektui) susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, ir tokiu atveju šios sutarties sąlygos, jeigu dėl jų šalys susitaria, tampa joms privalomos, t. y. turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

34Kasatoriaus argumentus, kad pagal DK 99 straipsnio 2 dalies nuostatas negalima keisti Vyriausybės nutarimu patvirtintos pavyzdinės darbo sutarties formos, t. y. negalima išbraukti atskirų sutarties punktų arba susitarti dėl papildomų, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Vyriausybės nutarimu patvirtinta pavyzdinė sutarties forma, būdama DK 99 straipsnio integraliąja dalimi, reiškia, kad, sudarant individualias darbo sutartis, būtina jose aptarti visas sąlygas, nurodytas pavyzdinėje darbo sutarties formoje, tačiau konkrečiu atveju šalys yra laisvos sulygti sutartyje ir dėl kitokių sąlygų, jeigu tokie susitarimai neprieštarauja galiojančiai teisei, arba atskirai aptarti tam tikrų sąlygų taikymo ypatumus.

35Teisėjų kolegija pažymi, kad, teigdamas, jog ginčo šalių darbo sutarties 11 punktas apskritai negali būti taikomas nutraukiant sutartį su įmonės vadovu, kasatorius kelia šio punkto prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms klausimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje (kasacinės bylos Nr. 3K-3-210/2009), grąžindamas šią bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo šalių darbo sutarties 11 punktas yra negaliojantis ar ginčijamas. Kasacinis teismas nurodė, kad išvadą, jog nagrinėjamu atveju, atšaukiant bendrovės vadovą iš pareigų, neturėjo būti taikomas DK 130 straipsnyje nustatytas įspėjimo terminas, apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai neanalizavęs ginčo darbo sutarties 11 punkto turinio, neišsiaiškinęs, ką šios darbo sutarties šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, sulygdamos dėl tokios sąlygos. Kasacinis teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad byloje reikia nustatyti, ar buvo suderinta šalių valia dėl darbo sutarties 11 punkto, kokiu darbo sutarties pasibaigimo atveju ir kokiomis sąlygomis šis taikytinas, ar darbo sutarties 11 punkte užfiksuotu susitarimu buvo sulygta dėl tokių darbo sutarties sąlygų, dėl kurių darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje sutartyje nėra draudimo susitarti, ir ar šiuo konkrečiu atveju jos gali būti pripažintos papildomomis darbo sutarties sąlygomis (DK 95 straipsnio 4 dalis).

36Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacine tvarka, laikėsi kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, susijusią su ginčo šalių darbo sutarties sudarymo aplinkybėmis, įvertinęs šalių paaiškinimus dėl šios sutarties 11 punkto, kitas faktines aplinkybes, priėjo prie išvados, kad šiuo konkrečiu atveju šalys suderino savo valią dėl darbo sutarties 11 punkte įrašytos sąlygos taikymo, nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu. Dėl to teismas teisėtai konstatavo, kad ginčo šalių darbo sutarties 11 punkte įrašyta sąlyga yra šalims privaloma.

37Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių

38Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo šalių darbo sutarties 11 punkte nurodytos sąlygos, netinkamai vadovavosi CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nenustatė tikrosios šalių valios ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

39Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarčių ar atskirų jos sąlygų aiškinimo institutui paprastai priskiriami šie klausimai: sutarčių ir atskirų jos sąlygų reikšmės nustatymas, vadovaujantis konkrečiu sutarčių aiškinimo metodu; kvalifikavimas, ar sutartis apskritai yra sudaryta; sutarties kalbų neatitikties aspektai; sutarties spragų užpildymas. Neabejotinai reikšmingas yra favor contractus, t. y. prioriteto sutarčiai teikimo, principas, kurio esmė yra ta, kad negali būti ignoruojama nė viena sudarytos sutarties sąlyga, aiškinant sutarties sąlygas, prioritetas turi būti teikiamas kiekvienos sąlygos galiojimui ir vykdymui, apribojant kiek įmanoma galimybę neigti sudarytos sutarties galiojimą, kai vienai sutarties šaliai tai tampa naudinga. Narinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas iš esmės rėmėsi šiuo principu, taip pat CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, CK 6.193–6.194 straipsniuose įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir konstatavo, kad ginčo šalių sudarytos darbo sutarties 11 punkte nurodyta sąlyga galioja bei saisto šalis.

40Atsižvelgiant į tai, kad sutarčių ar atskirų jos sąlygų aiškinimas yra vienas iš sutarčių teisės institutų, jo esmė ir tikslas turi būti kildinami iš bendrųjų sutarčių teisės principų, paklusti bendrajam ir pagrindiniam visose Europos teisinėse sistemose pripažintam sutarties laisvės principui – šalys yra laisvos sudaryti sutartį ir nustatyti jos turinį (UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 1.1 straipsnis; Europos sutarčių teisės principų 1.102 (1) straipsnis). Lietuvos CK 6.156 straipsnio 1 dalyje civilinių teisinių santykių subjektams taip pat garantuojamas sutarties laisvės principas. Šioje normoje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti šio Kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties laisvės principas tiesiogiai susijęs su sutarčių aiškinimo principais, nes šalys turi būti tikros, kad jų laisvai sudaryta sutartis bus aiškinama atsižvelgiant į sutarties laisvės principą.

41CK 6.193 straipsnyje (iš esmės pakartojančiame tarptautinių kodifikacijų, t. y. UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.1.–4.6 straipsnius, Europos sutarčių teisės principų 5.101–5.107 straipsnius) įtvirtintos pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės, kuriose nurodyta, kaip reikia aiškinti sutartis, kai kyla šalių ginčas dėl jų galiojimo, rūšies ar pobūdžio pakeitimo, vienos ar kitos sąlygos prasmės, galiojimo ir pan. Neabejotina, kad CK 6.193 straipsnio 1 dalies, taip pat pirmiau nurodytų tarptautinių kodifikacijų nuostatose įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo, t. y. sutarties šalių valios nustatymo, prioritetas. Tačiau šis principas negali būti absoliutinamas, ypač tada, kai šalys skirtingai argumentuoja savo tikruosius ketinimus dėl sutarties ar atskiros jos sąlygos.

42CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

43Kasaciniame skunde teigiama, kad analogiškomis aplinkybėmis ir analogiški protingi asmenys būtų ginčo darbo sutarties 11 punktą supratę taip, jog ši sąlyga šalių nesaisto ir nesukuria papildomų teisių bei pareigų; kasatoriaus teigimu, ieškovas, pradėdamas eiti direktoriaus pareigas, turėjo žinoti Lietuvos teisės aktus, jų taikymo praktiką, be to, sutarties šalys, sudarydamos ginčo darbo sutartį pagal Vyriausybės patvirtintą pavyzdinę formą, neturėjo teisės išbraukti pavyzdinės darbo sutarties 11 punkto.

44Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo šalys šiuo konkrečiu atveju susitarė dėl darbo sutarties 11 punkte nurodytos sąlygos. Įvertinęs konkrečias sutarties sudarymo aplinkybes, šalių paaiškinimus, sudarytos sutarties tekstą, teismas turėjo pagrindą prieiti prie išvados, kad ieškovas sąmoningai siekė tokios sąlygos įtraukimo į darbo sutartį. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog nagrinėjamu atveju darbdavio tikslas buvo pasamdyti kompetentingą retos gamybos (PET ruošinių) organizavimo ir pardavimų specialistą. Darbo sutartyje buvo įrašyta nekonkuravimo sąlyga, galiojanti trejus metus nuo darbo sutarties nutraukimo. Suprasdamas jį ir darbdavį siejančių pavedimo teisinių santykių pažeidžiamumą, taip pat mažą tokios srities (PET ruošinių) specialistų paklausą, ieškovas siekė užsitikrinti tam tikras socialines garantijas. Kai byloje nustatytos tokios aplinkybės, priešingai negu tvirtina kasatorius, susitarimas dėl ginčo šalių darbo sutarties 11 punkte nurodytos sąlygos labiau atitinka protingo asmens, sudarančio tokiomis aplinkybėmis būtent tokio turinio sutartį, kriterijų. Be to, tokia išvada darytina ir pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes.

45Pažymėtina ir tai, kad CK 6.193 straipsnio 4 dalyje (UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.6 straipsnis, Europos sutarčių teisės principų 5:103 straipsnis) įtvirtinta contra proferentem taisyklė, reiškianti, kad neaiškios, dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios ar parengusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „ Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-12/2009; kt.). Ši taisyklė remiasi idėja, kad šalis, kuri įrašė sutarties sąlygą ar parengė visą sutartį arba pateikė jau parengtą sutartį, turi prisiimti jos turinio neaiškumų riziką. Ši taisyklė taikoma ne tik sutarties ar jos sąlygų autoriui, bet ir kiekvienam, kuris pasiūlo jau surašytos sutarties sąlygas. Tokios sąlygos gali būti parengtos trečiųjų asmenų (nagrinėjamos bylos atveju darbo sutarčiai sudaryti buvo remiamasi Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės darbo sutarties sąlygomis). Dėl to teisėjų kolegija sutinka su byloje padaryta išvada, kad darbdavio pasiūlyta darbo sutartis aiškintina vadovaujantis nurodytu contra proferentem principu.

46Kasacinio skundo argumentai, kad, atsižvelgiant į CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodytą taisyklę, ieškovas, kaip protingas užsienio valstybės pilietis, pasikonsultavęs su kvalifikuotais teisininkais, turėjo įsitikinti, jog darbo sutarties 11 punktas neatitinka jo lūkesčių, atmetami. Minėta, kad sutarties šalys gali laisvai susitarti dėl sutarties sąlygų, kurios neprieštarauja įstatymams ar kitiems teisės norminiams aktams (CK 6.156 straipsnis), ir kad nagrinėjamu atveju tokių prieštaravimų nenustatyta. Kasatoriaus argumentai, kad jeigu ieškovas ir siekė ginčo šalių darbo sutarties 11 punkte įrašytos sąlygos, tai jis klydo, nes pagal įstatymų leidėjo valią pavyzdinės darbo sutarties 11 punkte nurodyta sąlyga negalioja bendrovės vadovui, ir kad kasatorius, neva neturėdamas teisės išbraukti šios pavyzdinės darbo sutarties sąlygos, neketino papildomai įsipareigoti ieškovui, prieštarauja, be kita ko, ir sąžiningumo bei sąžiningos dalykinės praktikos principams, įtvirtintiems CK 6.158 straipsnyje (UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 1.7 straipsnis, Europos sutarčių teisės 1:201 straipsnis), pagal kuriuos šalys turi pareigą elgtis sąžiningai nuo sutartinių santykių pradžios iki sutarties pabaigos. Jeigu kasatorius, sudarydamas su ieškovu darbo sutartį pagal Vyriausybės patvirtintą pavyzdinę darbo sutarties formą, neketino įsipareigoti dėl 11 punkte nurodytos sutarties sąlygos, bet manė, jog nurodytos sąlygos negalima išbraukti iš ginčo šalių sudaromos darbo sutarties, tai jis, elgdamasis sąžiningai, privalėjo tai aptarti su ieškovu. Be to, tokioje kaip nagrinėjama situacijoje apdairiai, atidžiai ir protingai besielgiantis asmuo (šiuo konkrečiu atveju – darbdavys), būtų padaręs atitinkamą įrašą darbo sutartyje.

47Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

48Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

49Pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, ieškovas pridėjo įrodymus, kad turėjo 2000 Lt išlaidų dėl nurodyto procesinio dokumento surašymo. Pagal teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktą už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą maksimalus atlygis yra 1600 Lt. Atsižvelgdama į kasacijoje spręstų klausimų pobūdį ir sudėtingumą, įvertinusi galimas procesinio dokumento kasaciniam teismui parengimo laiko ir darbo sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas mažinti ieškovui priteistinas bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidas iki 1000 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

50Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 20 d. pažymą dėl atsakovo inicijuoto kasacinio proceso patirta 38,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

51Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

52Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

53Priteisti iš UAB „NEO GROUP“ (juridinio asmens kodas 126142011) J. B. B. (duomenys neskelbtini) naudai 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

54Priteisti iš UAB „NEO GROUP“ (juridinio asmens kodas 126142011) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) 38,85 Lt (trisdešimt aštuonis litus 85 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.

55Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.